Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-117-822/2017

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-07-27
Bylos Nr.: eA-117-822/2017
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-04784-2014-3
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Irmantas Jarukaitis (pirm.), Skirgailė Žalimienė (pran.), Dalia Višinskienė
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės ,,ENG“
Atsakovas: Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai

Kategorijos

30.3Šilumos ūkis

Administracinė byla Nr. eA-117-822/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04784-2014-3Procesinio sprendimo kategorija 30.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. liepos 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,ENG“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,ENG“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „ENG“ (toliau – ir UAB ,,ENG“, pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir VKEKK, Komisija, atsakovas) 2014 m. spalio 13 d. nutarimą Nr. O3-825.

Pareiškėjas nurodė, kad VKEKK 2012 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. O3-284 buvo pripažintas nepriklausomu nereguliuojamu šilumos gamintoju. VKEKK 2013 m. gruodžio 27 d. nutarimu Nr. O3-754 pripažino, kad pareiškėjas atitinka Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir ŠŪĮ) 10 straipsnio 3 dalyje numatytus kriterijus, pagal kuriuos yra taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara. Pareiškėjas 2014 m. sausio 20 d. kreipėsi į VKEKK dėl pripažinimo nereguliuojamu nepriklausomu šilumos gamintoju ir privalomos šilumos gamybos kainodaros netaikymo. Prašyme nurodė, kad pareiškėjo tiekiamos šilumos kiekis ir tiekimo sąlygos neturės reikšmingos įtakos akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Kauno energija“ ūkinei veiklai bei galutinei Kauno rajono Garliavos miesto centralizuoto šilumos tiekimo sistemos kainai. VKEKK, atlikusi tyrimą, 2014 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. O3-825 nusprendė nepripažinti pareiškėjo nereguliuojamu nepriklausomu šilumos gamintoju pareiškėjo aptarnaujamoje Garliavos miesto teritorijoje bei taikyti gamintojui privalomą šilumos gamybos kainodarą. Pareiškėjas su šiuo nutarimu nesutiko. Teigė, kad ginčijamas nutarimas yra grįstas tik Garliavos miesto teritorijos analize, o ne AB „Kauno energijos“ centralizuotos šilumos tiekimo sistemos teritorijos, apimančios ne tik Garliavos, bet ir Kauno, Jurbarko, Ežerėlio ir kt. mietų teritorijas, analize. Pareiškėjas pažymėjo, kad šiuo metu nėra norminių aktų, nustatančių diferencijuotą galutinę šilumos kainą Garliavos mieste. AB „Kauno energija“ galutinė šilumos kaina vartotojui yra vienoda tiek Kaune, tiek ir Garliavos mieste, todėl pareiškėjas, tiekdamas šilumą, negali daryti įtakos kainai Garliavos mieste. Nėra duomenų, kad pareiškėjui sumažinus jo gaminamos šilumos kainą, AB „Kauno energija“ sumažintų tiekiamos šilumos kainą atitinkamu dydžiu Garliavos miesto vartotojams, kaip buvo konstatuota ginčijamo nutarimo 1.8 punkte. Pagal Nepriklausomų šilumos gamintojų pripažinimo nereguliuojamais tvarkos aprašą, patvirtintą Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. O3-201 (toliau – ir Aprašas), nustatant teritoriją, kurioje vertinamas gamintojo įtakos reikšmingumas, nenumatyta galimybė siaurinti centralizuoto šilumos tiekimo sistemą ir apsiriboti tik tam tikru miesto rajonu, kuriame pagal susiklosčiusias sąlygas yra atskiras šilumos tiekimo tinklas. Ginčo atveju VKEKK veikė priešingai ir siaurino teritoriją, tuo pažeisdama įstatymo viršenybės principą. AB „Kauno energija“ atžvilgiu centralizuoto šilumos tiekimo sistema pripažindamas visą AB „Kauno energija“ teikiamų šilumos paslaugų teritoriją, tačiau pareiškėjo atžvilgiu taikydamas duomenis, susijusius tik su dalimi centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, atsakovas pažeidė lygiateisiškumo principą. Pareiškėjas teigė, kad Garliavos miesto šilumos kainos diferencijavimo atveju, pareiškėjas parduotų šilumą AB „Kauno energija“ 5,04 ct/kWh pigiau, vartotojas gautų šilumą 4,411 ct/kWh pigiau. Tuo tarpu UAB „ENG“ sąskaita gautą naudą paskirsčius visiems AB „Kauno energija“ vartotojams, iš kurių Garliavos vartotojai sudaro tik 1,9 proc., Garliavos miesto vartotojai šilumą gaus tik 0,0838 ct/kWh pigiau. Tai patvirtina, kad ginčijamas aktas neatitinka jame nurodytų duomenų apie tariamą reikšmingą naudą vartotojui. Pareiškėjas pažymėjo, kad teisės aktai, kurių pagrindu nustatomas „teritorijos“ apibrėžimas, nesikeitė nuo to momento, kai VKEKK 2012 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. O3-284 pareiškėjas buvo pripažintas nepriklausomu nereguliuojamu šilumos gamintoju, todėl VKEKK, nepakeitusi teisės aktų, neturėjo pagrindo pareiškėjo atžvilgiu apibrėždama teritoriją apsiriboti Garliavos miesto tinklu.

Atsiliepimas

Atsakovas VKEKK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad skundžiamo nutarimo priėmimą lėmė pasikeitęs teisinis reglamentavimas bei prielaidos, kurioms esant nepriklausomas šilumos gamintojas gali būti pripažįstamas nereguliuojamu, t. y. netaikant jam valstybės reguliuojamos kainodaros. 2013 m. liepos 20 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 7, 8, 10, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 8¹ straipsniu įstatymas, kuriuo buvo pakeista ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalis bei ŠŪĮ 10 straipsnis papildytas 4 dalimi. Šiuo metu galiojančio ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nepriklausomiems šilumos gamintojams nėra taikoma valstybės reguliuojama kainodara, išskyrus kai nepriklausomas šilumos gamintojas ar nepriklausomų šilumos gamintojų, susijusių kontrolės ar priklausomybės santykiais, grupė vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje gamina daugiau kaip 1/3 metinio šilumos kiekio. VKEKK 2013 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. O3-754 pripažino, kad pareiškėjas atitinka ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalyje numatytus kriterijus. Šis nutarimas nėra apskųstas ir galioja. Pareiškėjas skunde nekvestionavo VKEKK 2013 m. gruodžio 23 d. nutarime Nr. O3-754 nustatytų aplinkybių, o tai reiškia, kad sutiko, jog pareiškėjo atžvilgiu šiuo metu yra taikytina valstybės reguliuojama kainodara. Pareiškėjui 2014 m. sausio 20 d. raštu kreipusis į VKEKK, buvo atliktas pareiškėjo įtakos reikšmingumo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos kainai tyrimas ir nustatyta, jog iš pareiškėjo 2013 m. nupirkta šilumos energija sudarė 93,80 proc. Garliavos miesto teritorijos metinio šilumos poreikio, 2014 m. iš pareiškėjo planuojama nupirkti 89,3 proc. Garliavos miesto šilumos poreikio, pareiškėjas per metus gauna 3,13 karto daugiau pelno, nei gautų jam pritaikius privalomą šilumos gamybos kainodarą ir tai lemia šilumos kainos padidėjimą jo aptarnaujamoje ir visoje šilumos tiekėjo aptarnaujamoje teritorijoje. Be to, pareiškėjui taikant privalomą šilumos gamybos kainodarą, taip pat kintant jo parduodamos šilumos energijos kiekiui ar pareiškėjui šilumos negaminant, diferencijuotos centralizuoto šilumos tiekimo sistemos kainos pokytis AB „Kauno energija“ aptarnaujamoje Garliavos miesto teritorijoje būtų reikšmingas. Pareiškėjo įtakos reikšmingumas buvo vertinamas diferencijuotai Garliavos miesto teritorijos galutinei šilumos kainai, kadangi teritorija, kurioje veikia nepriklausomas šilumos gamintojas, sutampa su šilumos tiekimo sistemos teritorija. Pareiškėjas yra vienintelis šilumos gamybos veiklą vykdantis ir prie Garliavos miesto centralizuoto šilumos tiekimo sistemos prijungtas nepriklausomas šilumos gamintojas. Garliavos miesto centralizuoto šilumos tiekimo sistemos metinis šilumos poreikis sudaro 1,9 proc. viso AB „Kauno energija“ į šilumos tiekimo tinklą patiekiamo šilumos kiekio, todėl pareiškėjo įtakos visos AB „Kauno energija“ aptarnaujamos teritorijos šilumos kainai reikšmingumo skaičiavimai neatspindi realios situacijos. Įvertinus pareiškėjo reikšmingumo tyrimo metu gautus duomenis, 2014 m. rugsėjo 26 d. tyrimo ataskaitoje Nr. O13-4 buvo pasiūlyta VKEKK priimti sprendimą nepripažinti pareiškėjo nereguliuojamu nepriklausomu šilumos gamintoju. Atsakovas nurodė, kad 2012 m. tyrimo metu, pagal galiojusį reglamentavimą, nebuvo vertinama gamintojo įtaka galutinei šilumos vartotojų kainai, lyginant su padėtimi, jeigu pareiškėjui būtų taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara. Atsiliepime nurodyta, kad skundžiamas nutarimas atitinka visus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, pagrįstas ne tik konkrečiomis teisės normomis, tačiau ir VKEKK atliktu faktinių aplinkybių bei situacijos išsamiu ekonominiu vertinimu, išdėstytu 2014 m. liepos 16 d. tyrimo ataskaitoje Nr. O13-2 ir 2014 m. rugsėjo 26 d. tyrimo ataskaitoje Nr. O13-4 bei 2014 m. rugsėjo 26 d. pažymoje Nr. O5-258, kurie yra neatskiriama skundžiamo nutarimo dalis. Atsakovas nesutiko, kad skundžiamas sprendimas pažeidžia lygiateisiškumo principą, nurodė, kad pareiškėjas veikia būtent Garliavos miesto teritorijoje ir tik joje dalyvauja šilumos pasiūloje bei paklausos realizavime. Garliavos miesto teritorija nėra sujungta su kitomis AB „Kauno energija“ aptarnaujamomis centralizuoto šilumos tiekėjo sistemomis ir nuo jų nepriklauso.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimu pareiškėjo UAB ,,ENG“ skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijamas nutarimas priimtas vadovaujantis ŠŪĮ 10 straipsnio 4 dalimi ir Nepriklausomų šilumos gamintojų pripažinimo nereguliuojamais tvarkos aprašu, patvirtintu VKEKK 2010 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. O3-201.

Teismas rėmėsi ŠŪĮ 10 straipsnio 4 dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2013 m. liepos 20 d.) ir pažymėjo, kad nors šia įstatymine nuostata VKEKK suteikta diskrecijos teisė spręsti dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros netaikymo šilumos gamintojui, tačiau VKEKK, priimdama sprendimus, be kita ko, yra saistoma tame pačiame ŠŪĮ 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų kriterijų (jeigu nepriklausomas šilumos gamintojas ar nepriklausomų šilumos gamintojų, susijusių kontrolės ar priklausomybės santykiais, grupė vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje gamina šilumos kiekį, nedarantį reikšmingos įtakos galutinei tos centralizuoto šilumos tiekimo sistemos kainai, lyginant su padėtimi, jeigu nepriklausomam šilumos gamintojui būtų taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara) ir bendrųjų viešosios teisės principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme.

VKEKK 2013 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. O3-754 pareiškėjas pripažintas atitinkančiu bent vieną iš ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalyje nurodytų kriterijų, todėl jam nustatyta privaloma šilumos kainodara ŠŪĮ 32 straipsnyje nustatyta tvarka. Pareiškėjas 2013 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. O3-754 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis neskundė. Ši aplinkybė leido teismui spręsti, kad iš esmės pareiškėjas sutiko, jog jis atitinka ŠŪĮ įtvirtintą kriterijų, leidžiantį nustatyti jam privalomą šilumos kainodarą. Šiuo atveju pareiškėjas, neneigdamas VKEKK išvadų ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo prasme, pasinaudojo tame pačiame įstatyme įtvirtinta galimybe kreiptis į VKEKK dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros netaikymo.

Sudaryti prielaidas įgyvendinti ŠŪĮ 10 straipsnį (Šilumos supirkimas iš nepriklausomų gamintojų), užtikrinti veiksmingą konkurenciją šilumos gamyboje, skatinti atliekinių ir atsinaujinančių energijos išteklių šilumai gaminti naudojimą bei įgyvendinti šilumos vartotojų teisę gauti šilumą mažiausiomis sąnaudomis VKEKK 2010 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. O3-201 buvo patvirtintas Nepriklausomų šilumos gamintojų pripažino nereguliuojamais tvarkos aprašas. Šis Aprašas taikomas nustatant šilumos gamintojo įtaką atitinkamoje centralizuoto šilumos teikimo sistemoje (sistemose) ir priimant ar panaikinant sprendimą dėl šilumos gamintojo privalomo reguliavimo šilumos gamybos kainodaros srityje netaikymo (Aprašo 6 p.). Reikšminga įtaka Aprašo 7 punkte apibrėžta kaip poveikis centralizuoto šilumos tiekimo sistemos galutinei kainai 5 ir daugiau proc.

Tyrimas dėl pareiškėjo įtakos reikšmingumo atitinkamoje teritorijoje pradėtas pareiškėjo 2014 m. sausio 20 d. prašymu (Aprašo 8 p.).

Aprašo 12 punkte nustatyta, kad tyrimo procedūrą sudaro šie etapai: atitinkamos teritorijos apibrėžimas ir joje veikiančių asmenų nustatymas; gamintojo įtakos reikšmingumo atitinkamoje teritorijoje nustatymas ir komisijos sprendimo dėl privalomojo reguliavimo šilumos gamybos kainodaros srityje netaikymo priėmimas ar panaikinimas.

Teritorija, kurioje veikia pareiškėjas, apibrėžta ir joje veikiantys asmenys nustatyti VKEKK 2014 m. liepos 16 d. tyrimo ataskaitoje Nr. O13-2. Apibrėždama teritoriją, VKEKK, be kita ko, vadovavosi ir šilumos tiekėjo AB „Kauno energija“ pateikta informacija, kad pareiškėjas yra vienintelis šilumos gamybos veiklą vykdantis ir prie šilumos tiekėjo aptarnaujamos Garliavos miesto centralizuotos šilumos tiekimo sistemos prijungtas nepriklausomas šilumos gamintojas. Be to, VKEKK įvertino ir paties pareiškėjo pateiktą informaciją, kad su pareiškėju susiję asmenys, kaip jie apibrėžiami Aprašo 18 punkte, nėra susiję ir nedalyvauja šilumos energijos gamybos ir tiekimo rinkoje AB „Kauno energija“ aptarnaujamoje teritorijoje, t. y. jų reikšmingumas šilumos tiekėjo aptarnaujamoje Garliavos miesto centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje, yra minimalus. VKEKK taip pat nustatė, kad pareiškėjas pagamintą šilumos energiją tiekia į AB „Kauno energija“ priklausančius Garliavos miesto centralizuoto šilumos tiekimo tinklus. Garliavos miesto centralizuoto šilumos tiekimo sistema yra atskira ir neprijungta prie kitų šilumos tiekimo sistemų, kurias valdo šilumos tiekėjas. Todėl tyrimo metu buvo vertinta pareiškėjo gaminamos šilumos įtaka šilumos kainai tik Garliavos miesto centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje. Tokia VKEKK išvada atitinka Aprašo 16 punkte nustatytą teritorijos apibrėžimą – teritorija apimanti geografinę teritoriją, kur gamintojas (pareiškėjas) dalyvauja šilumos pasiūloje ir paklausos realizavime ir kuri pagal veiklos sąlygas gali būti atskirta nuo kaimyninių teritorijų. Ginčijamo nutarimo 1.7 punkte VKEKK, vadovaudamasi Aprašo 6 ir 16 punktais, teritoriją, kurioje veikia pareiškėjas, apibrėžė, kaip Garliavos miesto centralizuoto šilumos tiekimo sistemą, kadangi Garliavos miesto teritorija nėra sujungta su kitomis šilumos tiekėjo (AB „Kauno energija“) aptarnaujamomis centralizuoto šilumos tiekėjo sistemomis, Garliavos miesto teritorijos pasiūlos ir paklausos realizacija nepriklauso nuo kitų šilumos tiekėjo aptarnaujamų centralizuoto šilumos tiekimo sistemų ir pareiškėjas gamybos veiklą vykdo tik Garliavos miesto teritorijoje. Todėl pareiškėjo argumentai, kad nagrinėjamu atveju VKEKK tyrimo metu netinkamai apibrėžė teritoriją, atmesti kaip nepagrįsti.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, sutiktina su atsakovo pozicija, kad kitokį, lyginant su 2012 metais, situacijos vertinimą lėmė ne VKEKK prieštaringos išvados, o pasikeitęs teisinis reguliavimas. Nuo 2013 m. liepos 20 d. įsigaliojus ŠŪĮ 10 straipsnio redakcijai ir jo 4 dalyje įtvirtinus sąlygą dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros netaikymo, jeigu nepriklausomas šilumos gamintojas vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje gamina šilumos kiekį, nedarantį reikšmingos įtakos galutinei tos centralizuoto šilumos tiekimo sistemos kainai, lyginant su padėtimi, jeigu nepriklausomam šilumos gamintojui būtų taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara, atsirado kriterijus, kad įtakos reikšmingumas nustatomas lyginamuoju metodu įvertinus valstybės reguliuojamos kainodaros taikomumo (atitinkamo gamintojo atžvilgiu) hipotezę.

Įvertinus tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes, kurių pareiškėjas neginčijo, kad netiekia šilumos visoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje, apimančioje Kauno miestą, Jurbarko miestą, Ežerėlio miestą ir kitas teritorijas, t. y. pagrįstai apibrėžus teritoriją, kurioje veikia pareiškėjas (Garliavos miestas), ir nustačius, kad pareiškėjui taikant privalomą šilumos gamybos kainodarą, taip pat kintant pareiškėjo parduodamos šilumos energijos kiekiui ar pareiškėjui šilumos negaminant, diferencijuotos centralizuotos šilumos tiekimo sistemos kainos pokytis AB „Kauno energija“ aptarnaujamoje Garliavos miesto teritorijoje svyruotų nuo 16,72 proc. iki 26,38 proc., t. y. pripažinus pareiškėjo gaminamos šilumos įtaką reikšminga, darytina išvada, kad VKEKK turėjo teisėtą pagrindą nepripažinti pareiškėjo nereguliuojamu nepriklausomu šilumos gamintoju AB „Kauno energija“ aptarnaujamoje Garliavos miesto teritorijoje bei taikyti pareiškėjui privalomą šilumos gamybos kainodarą (ŠŪĮ 10 str.).

Ginčijamas nutarimas yra priimtas išnagrinėjus pareiškėjo ŠŪĮ 10 straipsnio 4 dalyje numatytą prašymą. Vadovaudamasi Aprašo nuostatomis, VKEKK atliko procedūrą, kurios metu buvo siekiama nustatyti pareiškėjo įtaką centralizuoto šilumos tiekimo sistemos kainai. Aprašo 26 punkte nustatyta, kad visi tyrimo rezultatai yra išdėstomi atitinkamo VKEKK struktūrinio padalinio rengiamoje tyrimo ataskaitoje, kurioje nurodoma, koks gamintojas yra pagrindinis tyrimo objektas, teritorijos apibrėžimas ir motyvai, konkurenciniai veiklos ypatumai toje teritorijoje, ar buvo nustatyta su gamintoju susijusių asmenų grupė, gamintojo arba gamintojo ir susijusių asmenų grupės, jei tokia nustatyta, apibrėžtoje teritorijoje gaminamo šilumos kiekio daroma įtaka galutinei tos apibrėžtos teritorijos šilumos tiekimo sistemos kainai, esminiai tyrimo metu surinkti asmenų paaiškinimai ir jų vertinimas. VKEKK sprendimas įforminamas nutarimu (Aprašo 27 p.). Toks teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad individualaus administracinio akto (nutarimo) atitikimas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatoms vertintinas ne atskirai, o kartu su tyrimo ataskaita. Išnagrinėjęs minėtus dokumentus, teismas darė išvadą, kad tiek 2014 m. liepos 16 d. tyrimo ataskaita Nr. O13-2, tiek 2014 m. rugsėjo 26 d. tyrimo ataskaita Nr. O13-4 yra motyvuotos, t. y. jose išdėstomi visi faktiniai duomenys, kuriais remdamasi VKEKK padarė ginčijamame nutarime fiksuotas išvadas. Tiek ginčijamas nutarimas, tiek anksčiau paminėtos tyrimo išvados yra pagrįstos ir teisės aktų nuostatomis. Tyrimo išvadose taip pat detaliai nurodyta, kaip situacijos vertinimą lėmė pasikeitęs, lyginant su 2012 metais, kai pareiškėjas buvo pripažintas nereguliuojamu nepriklausomu šilumos gamintoju, teisinis reglamentavimas.

Tyrimo procedūra atitinka ir gero viešojo administravimo principą, t. y. prieš priimant pareiškėjui nepalankų sprendimą jam buvo leista pasisakyti ir teikti papildomus duomenis ir argumentus.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir vadovaudamasis ŠŪĮ 10 straipsnio, Aprašo 2, 7, 12, 16, 17, 26, 27 punktais, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, konstatavo, kad VKEKK 2014 m. spalio 13 d. nutarimas Nr. O3-825 yra teisėtas ir pagrįstas.

III.

Pareiškėjas UAB ,,ENG“ su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas ir netinkamai aiškino ŠŪĮ 10 straipsnio 4 dalį bei Aprašo 16 dalies nuostatas, neatsižvelgė į šiomis teisės normomis nustatomo teisinio reguliavimo tikslus. Teismas neįvertino, kad Garliavos miesto centralizuotos šilumos tiekimo sistemos galutinė kaina vartotojams realybėje nėra diferencijuota, t. y. kad šios kainos diferenciacija atsakovo tyrimo ataskaitoje tėra teisinė ir ekonominė fikcija. Kadangi galutinė šilumos tiekimo kaina Garliavos miesto gyventojams nėra diferencijuota ir yra tokia pati, kaip ir kitų tiekėjo AB „Kauno energija“ aptarnaujamų miestų (Kauno, Jurbarko ir kt.) sistemose, pareiškėjo įtaka galutinei Garliavos miesto gyventojų mokamai šilumos kainai yra mažareikšmė. Kitaip tariant, nustačius pareiškėjui privalomą šilumos gamybos kainodarą ir tokį nustatymą motyvuojant būtent tos uždaros sistemos, kurioje veikia pareiškėjas (Garliavos miesto), vartotojų gautina nauda, šie (Garliavos miesto) vartotojai atitinkamos atsakovo paskaičiuotos naudos niekada negaus, nes ją, nesant kainos diferenciacijos, pasidalins su Kauno, Jurbarko, Ežerėlio ir kitų AB „Kauno energija“ aptarnaujamų miestų vartotojais. Garliavos vartotojams pateikiama šiluma sudaro tik 1.9 proc., viso AB „Kauno energija“ vartotojams patiekiamo šilumos kiekio. Pagal ŠUĮ, VKEKK turi įgaliojimus nustatyti šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarką ir sąlygas bei tvirtina standartines šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygas, privalomas šilumos tiekėjams ir nepriklausomiems šilumos gamintojams, kokiu yra pareiškėjas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas visiškai nepasisakė dėl VKEKK skaičiavimuose panaudotos Garliavos miesto šilumos kainos diferenciacijos fiktyvumo, nors tai turėjo esminę svarbą vertinant pareiškėjo įtaką galutinei šilumos gamybos kainai, kas neišvengiamai nulėmė teismo sprendimo neteisėtumą. Teismas iš esmės perrašė VKEKK argumentus apie 2014 m. pasikeitusį, lyginant su 2012 m., teisinį reguliavimą, tačiau ignoravo pareiškėjo argumentą, kad esminis ginčui momentas – teritorijos apibrėžties teisinis reguliavimas – liko nepasikeitęs. Tai lėmė, jog teismas nukrypo nuo pačios VKEKK dar 2012 m. suformuluotos išvados apie tai, kad pareiškėjas nedaro reikšmingos įtakos AB „Kauno energija“ tiekiamos šilumos galutinei kainai (tiek visos AB „Kauno energija“ aptarnaujamos teritorijos, tiek Garliavos miesto mastu) ir sprendime vadovavosi nenuoseklia bei ŠŪĮ tikslų neatitinkančia VKEKK pozicija, esą „teritorija“ vienaip apibrėžiama tiekėjui (veikiančiam keliuose atskiruose miestuose), o kitaip – gamintojui (apsiribojant Garliava), nors galutinė šilumos kaina visuose tiekėjo aptarnaujamuose miestuose išlieka nediferencijuota ir konkretūs Garliavos vartotojai gamintojo įtakos jų mokamai galutinei kainai nepajunta.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą remiasi argumentais, suformuluotais atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Apibendrindamas atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, nurodo, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. spalio 13 d. nutarimo Nr. O3-825 nuostatos atitinka Šilumos ūkio įstatymo normas, o VKEKK, priimdama nutarimą, laikėsi įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos (neveikė ultra vires), todėl skundžiamo nutarimo nuostatos yra teisėtos ir pagrįstos. Pabrėžia, jog priimant sprendimus, darančius įtaką tiesiogiai vartotojų už energetines paslaugas mokėtinoms sumoms, energetikos įmonės, šiuo atveju – pareiškėjo, verslo interesai negali būti iškeliami aukščiau už visų šilumos energijos vartotojų interesus mažiausiomis sąnaudomis gauti patikimą ir kokybišką šilumą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas UAB ,,ENG“ teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad net ir šiuo metu, t. y. praėjus beveik 3,5 metų po skundžiamo VKEKK nutarimo priėmimo, AB ,,Kauno energija“ Garliavos miesto vartotojams tiekiamos šilumos kaina nėra diferencijuota. Šilumos kaina yra vienoda – 5,25 ct/kWh1 – visų AB ,,Kauno energija“ aptarnaujamų miestų (tiek tarpusavyje sujungtų, tiek geografiškai atskirtų šilumos tinklų) – Kauno, Garliavos, Jurbarko ir kt. – vartotojams. Izoliuoto Garliavos miesto centralizuoto šilumos tiekimo tinklo vartotojams 2017 m. sausį pateiktas šilumos kiekis sudarė vos 2,2 proc. viso AB ,,Kauno energija“ vartotojams patiekto šilumos kiekio (t. y. buvo iš esmės panašus, kaip ir skundžiamo VKEKK nutarimo priėmimo metu buvęs kiekis – 1,9 proc.). Dėl šios priežasties, t. y. tikrovėje nesant realiai išskirtos (diferencijuotos) šilumos kainos būtent Garliavos miesto vartotojams, UAB ,,ENG“ šilumos kainos pokytis pastariesiems vartotojams būtų visiškai nereikšmingas, kadangi UAB ,,ENG“ gaminamos šilumos kainos pokytis pasiskirstytų visiems AB ,,Kauno energija“ vartotojams.

Kitaip tariant, nei skundžiamo VKEKK nutarimo priėmimo metu, nei šiuo metu nėra pagrindo pareiškėjo veiklai Garliavos mieste taikyti privalomąją kainodarą. Nėra ginčo, kad hipotetiniu atveju, jeigu Garliavos miestui būtų nustatyta diferencijuota AB ,,Kauno energija“ šilumos kaina, UAB ,,ENG“ gaminamos šilumos kainos pokytis viršytų reikšmingumo ribą, tačiau tai nesudaro pagrindo remiantis hipotetinėmis prielaidomis apskritai atmesti pareiškėjo prašymą, priešingai, jeigu tokia hipotetinė situacija susiklostytų, niekas netrukdo atsakovui vėl pripažinti pareiškėją reguliuojamu nepriklausomu šilumos gamintoju.

Mano, kad atsakovas VKEKK iš esmės skirtingai traktuoja analogiškomis aplinkybėmis veikiančius nepriklausomus šilumos gamintojus, o tai sudaro prielaidas konstatuoti konstitucinio asmenų lygybės prieš įstatymą principo pažeidimą. Pavyzdžiui, AB ,,Panevėžio energija“ aptarnauja fiziškai (geografiškai) atskirtą Pasvalio miesto centralizuoto šilumos tiekimo tinklą, kuriame vartotojams tiekia šilumos energiją, pagamintą UAB ,,Eko Termo“. Remiantis paties atsakovo VKEKK viešai skelbiama informacija, UAB ,,Eko Termo“ yra nepriklausomas šilumos gamintojas, nepaisant to fakto, kad jo patiekiamas šilumos kiekis (13.425,8 MWh per 2015 metus) sudaro 49 proc. metinio šilumos kiekio Pasvalio mieste, t. y. viršija Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą ribą, nuo kurios nepriklausomam šilumos gamintojui taikoma privaloma (reguliuojama) šilumos gamybos kainodara.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. spalio 13 d. nutarimo Nr. O3-825, kuriuo nutarta pareiškėjo UAB „ENG“ nepripažinti nereguliuojamu nepriklausomu šilumos gamintoju AB „Kauno energija“ aptarnaujamoje Garliavos miesto teritorijoje bei jam taikyti privalomą šilumos gamybos kainodarą, teisėtumo ir pagrįstumo.

2013 m. liepos 20 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 7, 8, 10, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 8¹ straipsniu įstatymas, kuriuo buvo pakeista ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalis bei ŠŪĮ 10 straipsnis papildytas 4 dalimi. ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalyje (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-492 redakcija) nustatyta, kad nepriklausomiems šilumos gamintojams yra privaloma šilumos gamybos kainodara šio įstatymo nustatyta tvarka kaip ir kitiems šilumos tiekėjams, be kita ko, jeigu nepriklausomas šilumos gamintojas ar nepriklausomų šilumos gamintojų, susijusių kontrolės ar priklausomybės santykiais, grupė vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje gamina daugiau kaip 1/3 metinio šilumos kiekio. Pagal ŠŪĮ 10 straipsnio 4 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-492 redakcija), esant pagrįstam nepriklausomo šilumos gamintojo, kuris vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje gamina šilumos kiekį, sudarantį daugiau kaip 1/3 metinio šilumos kiekio, prašymui, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija turi teisę priimti motyvuotą sprendimą jam netaikyti privalomos šilumos gamybos kainodaros, jeigu nepriklausomas šilumos gamintojas ar nepriklausomų šilumos gamintojų, susijusių kontrolės ar priklausomybės santykiais, grupė vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje gamina šilumos kiekį, nedarantį reikšmingos įtakos galutinei tos centralizuoto šilumos tiekimo sistemos kainai, lyginant su padėtimi, jeigu nepriklausomam šilumos gamintojui būtų taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara. Pagal Nepriklausomų šilumos gamintojų pripažinimo nereguliuojamais tvarkos aprašo, patvirtinto Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. O3-201, 7 punktą (2013 m. spalio 11 d. nutarimo Nr. O3-437 redakcija) reikšminga įtaka – poveikis centralizuoto šilumos tiekimo sistemos galutinei kainai 5 ir daugiau proc.

Taigi ŠŪĮ 10 straipsnio 4 dalyje VKEKK numatyta diskrecijos teisė spręsti dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros netaikymo šilumos gamintojui. Tačiau VKEKK, spręsdama dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros netaikymo šilumos gamintojui, turi atsižvelgti į ŠŪĮ 10 straipsnio 4 dalyje nurodytus kriterijus. Šiuo atveju nepriklausomo šilumos gamintojo pagaminamo šilumos kiekio įtakos reikšmingumas nustatomas lyginamuoju metodu įvertinus valstybės reguliuojamos kainodaros taikymą.

VKEKK 2013 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. O3-754 pripažino, kad pareiškėjas atitinka Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje numatytus kriterijus, pagal kuriuos yra taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara. Šis nutarimas nustatyta tvarka nebuvo apskųstas ir yra galiojantis.

Pareiškėjas 2014 m. sausio 20 d. kreipėsi į VKEKK dėl pripažinimo nereguliuojamu nepriklausomu šilumos gamintoju ir privalomos šilumos gamybos kainodaros netaikymo. Prašyme nurodė, kad pareiškėjo tiekiamos šilumos kiekis ir tiekimo sąlygos neturės reikšmingos įtakos AB „Kauno energija“ ūkinei veiklai bei galutinei Kauno rajono Garliavos miesto centralizuoto šilumos tiekimo sistemos kainai.

VKEKK Šilumos gamintojų ir konkurencijos skyrius, atlikęs UAB „ENG“ įtakos reikšmingumo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos kainai Garliavos mieste ir visoje AB „Kauno energija“ aptarnaujamoje teritorijoje tyrimą, 2014 m. liepos 16 d. tyrimo ataskaitoje Nr. O13-2 ir 2014 m. rugsėjo 26 d. tyrimo ataskaitoje Nr. O13-4 konstatavo, kad pareiškėjas į AB „Kauno energija“ aptarnaujamos teritorijos centralizuoto šilumos tiekimo sistemą tiekia šilumos kiekį, darantį reikšmingą įtaką AB „Kauno energija“ aptarnaujamos Garliavos miesto centralizuoto šilumos tiekimo sistemos diferencijuotai šilumos tiekimo kainai Garliavos mieste, lyginant su padėtimi, jeigu pareiškėjui būtų taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara.

VKEKK 2014 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. O3-825 nusprendė nepripažinti pareiškėjo nereguliuojamu nepriklausomu šilumos gamintoju pareiškėjo aptarnaujamoje Garliavos miesto teritorijoje bei taikyti gamintojui privalomą šilumos gamybos kainodarą.

Pagal Aprašo 16 punktą (2013 m. spalio 11 d. nutarimo Nr. O3-437 redakcija) Komisija, atlikdama tyrimą, apibrėžia teritoriją, kurioje veikia gamintojas. Ši teritorija apima geografinę teritoriją, kur gamintojas dalyvauja šilumos pasiūloje ir paklausos realizavime ir kuri pagal veiklos sąlygas gali būti atskirta nuo kaimyninių teritorijų. Įprastai teritorija, kurioje veikia gamintojas, sutampa su centralizuoto šilumos tiekimo sistema. Esant pagrįstiems motyvams, tyrimo teritorija gali būti praplėsta, prie jos prijungus ir kitas šilumos tiekimo sistemas.

Šiuo atveju nėra ginčo, kad pareiškėjas yra vienintelis nepriklausomas šilumos gamintojas, prijungtas prie tiekėjo aptarnaujamos Garliavos miesto centralizuoto šilumos tiekimo sistemos. Taip pat nustatyta, jog Garliavos miesto centralizuoto šilumos teikimo sistema yra atskira ir neprijungta prie kitų šilumos tiekėjo AB „Kauno energija“ šilumos tiekimo sistemų. Todėl šiuo atveju centralizuoto šilumos tiekimo sistema pagal ŠŪĮ ir Aprašo nuostatas turėtų būti suprantama kaip Garliavos miesto centralizuoto šilumos tiekimo sistema. Tuo tarpu pareiškėjas, siekdamas įrodyti, jog atsakovas ginčijamame nutarime netinkamai apsibrėžė teritoriją, teigia, kad centralizuoto šilumos tiekimo sistema nagrinėjamu atveju apima ir Kauno, Jurbarko, Ežerėlio ir kitus miestus, nes AB „Kauno energija“ bendrai nustato kainas ir negali daryti įtakos galutinei šilumos kainai Garliavoje. Tačiau pažymėtina, jog šie pareiškėjo argumentai nepagrindžia, kad Garliavos miesto centralizuota šilumos tiekimo sistema yra prijungta prie minėtų kitų sistemų. Todėl atsakovui pagrindus, jog Garliavos miesto centralizuoto šilumos teikimo sistema yra atskira ir neprijungta prie kitų šilumos tiekėjo AB „Kauno energija“ šilumos tiekimo sistemų, o pareiškėjui neįrodžius, jog yra priešingai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl nepagrįsto teritorijos susiaurinimo atmestini kaip nepagrįsti ir laikytina, jog atsakovas VKEKK 2014 m. liepos 16 d. tyrimo ataskaitoje Nr. O13-2 pagrįstai centralizuoto šilumos teikimo sistemą apsibrėžė kaip Garliavos miesto centralizuoto šilumos teikimo sistemą.

Iš pareiškėjo pateiktų argumentų matyti, jog pareiškėjas siekia, kad tyrimo teritorija būtų praplėsta, kas, remiantis aptartomis Aprašo 16 punkto nuostatomis, yra įmanoma. Tačiau šiuo atveju nenustatyta, jog pareiškėjas pateikė pagrįstus motyvus, kad tyrimo teritorija turėtų būti praplėsta, prie jos prijungus ir kitas šilumos tiekimo sistemas. Pareiškėjo pateikiami svarstymai, jog nėra duomenų, kad pareiškėjui sumažinus jo gaminamos šilumos kainą, AB „Kauno energija“ sumažintų teikiamos šilumos kainą atitinkamu dydžiu Garliavos miesto vartotojams, minėto poreikio nepagrindžia. Atsakovas pateikė konkrečius skaičiavimus dėl galimo kainų pokyčio, tuo tarpu pareiškėjas remiasi prielaidomis, jog gauta nauda bus paskirstyta visiems AB „Kauno energija“ vartotojams. Šiuo atveju nustačius, jog Garliavos miesto centralizuoto šilumos teikimo sistema yra atskira ir pareiškėjas yra vienintelis prie jos prijungtas gamintojas, nebuvo jokio pagrindo praplėsti minėtą šilumos tiekimo sistemą, prie jos prijungus ir kitas šilumos tiekimo sistemas. Pareiškėjas pagrįstų argumentų, jog vertinant tik Garliavos miesto centralizuoto šilumos teikimo sistemą, jis gamina šilumos kiekį, nedarantį reikšmingos įtakos galutinei tos centralizuoto šilumos tiekimo sistemos kainai, lyginant su padėtimi, jeigu nepriklausomam šilumos gamintojui būtų taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara, nepateikia, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė taikyti ŠŪĮ 10 straipsnio 4 dalį.

Pareiškėjo tik apeliacinės instancijos teismui pateikti duomenys apie dabartinę situaciją, AB „Kauno energija“ taikomą kainodarą ir skirtingą kitų įmonių traktavimą nėra aktualūs, nes šiuo atveju vertintina, ar pareiškėjas savo prašymą pagrindė būtent tuo metu, kai kreipėsi į viešojo administravimo subjektą, šiuo atveju – VKEKK. Tuo tarpu byloje nustatyta, jog minėtas prašymas nebuvo pakankamai pagrįstas. Atsižvelgiant į tai, atmestini ir pareiškėjo dėstomi argumentai, kad jeigu UAB ,,ENG“ gaminamos šilumos kainos pokytis viršytų reikšmingumo ribą, niekas netrukdo atsakovui vėl pripažinti pareiškėją reguliuojamu nepriklausomu šilumos gamintoju. Šiuo atveju, pagal aptartą ŠŪĮ 10 straipsnio 4 dalį, būtent pareiškėjui nustatyta pareiga tinkamai pagrįsti pateiktą prašymą, todėl, pareiškėjui to nepadarius, minėta pareiga negali būti perkeliama atsakovui. Pažymėtina ir tai, kad ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalyje numatytiems nepriklausomiems šilumos gamintojams ŠŪĮ 10 straipsnio 4 dalis numato išimtį, todėl būtent asmuo, siekiantis, jog jam minėta išimtis būtų pritaikyta (šiuo atveju – pareiškėjas), turi pareigą pagrįsti tokio taikymo būtinybę.

Kitas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas susijęs su tuo, jog teismas nukrypo nuo VKEKK 2012 metais suformuluotos išvados, kad pareiškėjas nedaro reikšmingos įtakos AB „Kauno energija“ teikiamos šilumos galutinei kainai. Šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad skirtingą vertinimą galėjo lemti pasikeitęs teisinis reglamentavimas ir, atsižvelgiant į tai, 2012 m. atvejo negalima savaime lyginti su 2014 metais priimtu nutarimu. Pažymėtina, kad ŠŪĮ 2, 3, 7, 8, 10, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 8¹ straipsniu įstatymu, kuris įsigaliojo 2013 m. liepos 20 d., buvo pakeista ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalis bei ŠŪĮ 10 straipsnis papildytas 4 dalimi. Minėtas reguliavimo pakeitimas lėmė, jog pareiškėjas, kaip nepriklausomas šilumos gamintojas, kuris vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje gamina šilumos kiekį, sudarantį daugiau kaip 1/3 metinio šilumos kiekio, buvo pripažintas atitinkančiu ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies nuostatas, t. y. nepriklausomu šilumos gamintoju, kuriam yra privaloma šilumos gamybos kainodara. Pareiškėjui buvo išaiškinta, jog jis gali kreiptis su pagrįstu prašymu dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros netaikymo pagal ŠŪĮ 10 straipsnio 4 dalį. Todėl, priimant ginčijamą VKEKK 2014 m. spalio 13 d. nutarimą Nr. O3-825, buvo remiamasi būtent ŠŪĮ 10 straipsnio 4 dalies nuostatomis, kurios 2012 m. negaliojo (minėta, jog ŠŪĮ pakeitimai įsigaliojo nuo 2013 m. liepos 20 d.). Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo teigti, jog atsakovas ar pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo VKEKK 2012 metais suformuluotos išvados, nes minėtos išvados padarytos esant skirtingam teisiniam reglamentavimui ir ŠŪĮ nustatytiems vertinimo kriterijams.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, tinkamai patikrino viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,ENG“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas JarukaitisDalia VišinskienėSkirgailė Žalimienė