Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-146-1693-12

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-07-23
Bylos Nr.: A-146-1693-12
Teisminio proceso Nr.: 3-63-3-00235-2011-9
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Romanas Klišauskas (pirm.), Audrius Bakaveckas, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės „Leander LTU“
Atsakovas: Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriui
Advokatai: Jelena Pališaitienė

Administracinė byla Nr. A146-1693/2012Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00235-2011-9Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. liepos 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,dalyvaujant atsakovo atstovams Petrui Jakučiui ir Rimantui Keruliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Leander LTU“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Leander LTU“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriui dėl reikalavimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Leander LTU“ (toliau – ir UAB „Leander LTU“, pareiškėjas) Klaipėdos apygardos administraciniam teismui paduotu skundu (b. l. 5-7) prašė panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2011 m. birželio 8 d. reikalavimą Nr. R1 0018-0632 (toliau – ir Reikalavimas).

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad yra sudaręs privačios žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palangoje, nuomos sutartį ir nuo 2007 m. šiame žemės sklype vykdo pasivažinėjimo atrakcionų veiklą. Pasivažinėjimo atrakcionus į nuomojamą žemės sklypą atvežė bei sumontavo taip pat ir 2011 metais. 2011 m. birželio 8 d. gavo atsakovo Reikalavimą pašalinti pažeidimą, kuriame nurodyta, kad atrakcionai įrengti neturint vietinės savivaldos institucijos išduoto leidimo jiems statyti. Pareiškėjas nesutinka su Reikalavimu ir prašo jį panaikinti. Pagal Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2000 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 350 „Dėl pasivažinėjimo atrakcionų saugaus naudojimo taisyklių DT 9-00 tvirtinimo“ (toliau – ir Atrakcionų saugaus naudojimo taisyklės) 5 punktą atrakcionai turi būti įrengiami pagal projektą, įvertinant gamintojo nustatytus reikalavimus, tam tikslui skirtose vietose ir turint leidimą iš vietinės savivaldos institucijos jiems statyti. Anot pareiškėjo, Atrakcionų saugaus naudojimo taisyklių paskirtis nustatyti saugumo reikalavimus, o ne teises ir pareigas atrakcionų įrenginių valdytojams bei vietos savivaldos institucijoms, šios taisyklės negali būti traktuojamos kaip statybų veiklą reglamentuojantis teisės aktas. Visi UAB „Leander LTU“ naudojami pasivažinėjimo atrakcionai yra praėję ekspertų atliekamą techninę apžiūrą, todėl atitinka visus darbo saugos ir klientų saugos reikalavimus. Pareiškėjo nuomone, Atrakcionų saugaus naudojimo taisyklių 5 punkte naudojama sąvoka „turint leidimą jiems statyti“ negali būti tapatinama su sąvokomis „įrengti, eksploatuoti ar vykdyti komercinę pasivažinėjimo atrakcionų veiklą“, ji atitinka sąvoką „turint statybos leidimą jiems statyti“. Atrakcionų saugaus naudojimo taisyklės negali nustatyti daugiau reikalavimų, nei numato statybų veiklą reglamentuojantys specialūs teisės aktai. Remdamasis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 2 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.2 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad jokiame teisės akte pasivažinėjimo atrakcionų įrenginiai nėra įvardijami kaip statiniai ar jiems prilyginami. Atrakcionai nėra nekilnojamasis daiktas, o teisės aktai nenumato jokio leidimo ar rašytinio pritarimo mobiliųjų atrakcionų įrenginių statybai. Net ir plečiamai aiškinant bei taikant Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-812 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ normas, atrakcionai būtų traktuojami kaip sporto ir rekreacinės paskirties inžineriniai statiniai, jie būtų priskiriami I ar II grupės inžineriniams statiniams, kuriems reikalingas rašytinis pritarimas. Pareiškėjo nuomone, Reikalavimą priėmė nekompetentinga institucija, nes statybų veiklą kontroliuoja ir reikalauti pašalinti savavališkos statybos padarinius, jei statyba būtų buvusi savavališka, turi teisę Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, o ne Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija. 2010 m. rugpjūčio 3 d. UAB „Leander LTU“ gavo Palangos miesto savivaldybės administracijos išduotą statybos leidimą sklype esančio pastato restauracijai, terasos statybai ir viso sklypo sutvarkymui. Pareiškėjo teigimu, šis leidimas prilygsta leidimui atrakcionų statybai žemės sklype (duomenys neskelbtini), Palangoje.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyrius prašė atmesti pareiškėjo skundą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 22) paaiškino, kad 2011 m. birželio 3 d. Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriaus inspektoriai savo kompetencijos ribose atliko UAB „Leander LTU“ patikrinimą. Nustatė, kad pasivažinėjimo atrakcionai baigiami montuoti, atliekami bandymai, neturint leidimo iš vietinės savivaldos institucijos jiems statyti. Dėl minėtų pažeidimų buvo surašytas Reikalavimas pašalinti pažeidimus, kadangi buvo pažeistas Atrakcionų saugaus naudojimo taisyklių 5 punktas, kuris numato privalomą reikalavimą turėti vietos savivaldos institucijos leidimą statyti atrakcionus. Taisyklės dėl šio reikalavimo nenumato išimčių, kai atrakcionai naudojami privačiam asmeniui priklausančiame žemės sklype. Pagal Atrakcionų saugaus naudojimo taisyklių 11 punktą atrakcionų savininkas privalo tinkamai, kvalifikuotai ir saugiai prižiūrėti atrakcionus per visą jų eksploatavimo laiką <...>, pildyti atrakcionų pasus, kuriuos kartu su atrakcionų įrengimo projektu, savivaldos institucijos leidimu, <..> turi saugoti visą atrakcionų eksploatavimo laiką. Atliekant patikrinimą buvo pareikalauta pateikti visus dokumentus, kurie būtini saugiam atrakcionų įrengimui ir eksploatavimui, tarp jų Palangos miesto savivaldybės leidimą atrakcionams statyti. Pagal Atrakcionų saugaus naudojimo taisyklių 5 punktą leidimas būtinas mechaninio įrenginio statymui, o ne statinio (pastato) statybai. Dėl pareiškėjo argumento, kad UAB „Leander LTU“ turi 2010 m. rugpjūčio 3 d. Palangos miesto savivaldybės administracijos išduotą statybos leidimą pastato (duomenys neskelbtini), Palangoje, rekonstrukcijai ir viso sklypo sutvarkymui, pažymėjo, jog šis statybos leidimas atrakcionų statymo neapima. Sklypo zonų plane pažymėta tik vieta numatomam atrakcionų pastatymui, todėl šis planas negali būti vertinamas kaip atrakcionų įrengimo projektas. Atsakovas akcentavo, kad Palangos miesto savivaldybė nederino pareiškėjo pateiktos laikinų statinių (atrakcionų) išdėstymo schemos.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu (b. l. 37-39) atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas savo veiklą vykdė iki 2011 m. rugpjūčio mėnesį įvykusio nelaimingo atsitikimo, kurio metu viename atrakcione valandą buvo įstrigę devyni vaikai.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimu (b. l. 40-43) pareiškėjo UAB „Leander LTU“ skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilęs dėl atsakovo Reikalavimo, kuriuo pareikalauta pareiškėjo pašalinti pažeidimus, nes atrakcionai (duomenys neskelbtini), Palangoje, įrengti neturint leidimo jiems statyti iš vietinės savivaldos institucijos, teisėtumo ir pagrįstumo.

Valstybinės darbo inspekcijos kompetenciją apibrėžia Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymas (toliau – ir VDI įstatymas) (2003 m. spalio 14 d. įstatymo Nr. IX-1768 redakcija), Valstybinės darbo inspekcijos nuostatai ir Valstybinės darbo inspekcijos darbo reglamentas. Valstybinės darbo inspekcijos kompetencijai priskiriama nelaimingų atsitikimų darbe, profesinių ligų, darbuotojų saugos ir sveikatos, norminių darbo teisės aktų pažeidimų prevencija ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK), darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų kontrolė įmonėse, įstaigose, organizacijose ar kitose organizacinėse struktūrose, nepaisant jų nuosavybės formos, rūšies, veiklos pobūdžio, taip pat tais atvejais, kai darbdavys yra fizinis asmuo (VDI įstatymo 4 straipsnis). Valstybinės darbo inspekcijos funkcijas reglamentuoja VDI įstatymo 6 straipsnis, kurio 1 punktas numato, kad Valstybinė darbo inspekcija tikrina, ar darbdaviai laikosi darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių įstatymų, kitų norminių teisės aktų bei kolektyvinių sutarčių normatyvinių nuostatų, teikia darbdaviams reikalavimus bei nurodymus. Pagal VDI įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punktą Valstybinės darbo inspekcijos inspektoriai, nustatę darbuotojų saugos ir sveikatos bei darbo santykius reglamentuojančių norminių teisės aktų pažeidimus, privalo surašyti darbdaviui atstovaujančiam asmeniui ar darbdavio įgaliotam asmeniui reikalavimą, jame nurodyti nustatytus pažeidimus ir nustatyti laiką, per kurį minėti asmenys įpareigojami juos pašalinti. Pagrindinis šios institucijos uždavinys – vykdyti prevenciją pažeidimų, kurie gali atsirasti darbo teisinių santykių srityje, bei nurodyta, kad ši prevencija vykdoma kontroliuojant, kaip laikomasi teisės aktų ir konsultuojant darbuotojus bei darbdavius. Pagal DK 32 straipsnį Valstybinė darbo inspekcija kontroliuoja, kaip darbdaviai laikosi Darbo kodekso, darbo įstatymų, kitų norminių teisės aktų bei kolektyvinių sutarčių normatyvinių nuostatų, ir vykdo jų pažeidimų prevenciją. Valstybinei darbo inspekcijai VDI įstatymu priskirto uždavinio turinį sudaro prevencija ir kontrolė tų darbo įstatymo pažeidimų, kurie tiesiogiai atima ar apriboja įstatymų nustatytas darbuotojų teises turėti tam tikras darbo ir poilsio sąlygas, t. y. iš esmės bendro pobūdžio materialines teises, kurios skirtos užtikrinti visų darbuotojų teises ir kurių pažeidimas yra akivaizdus. Tokios pozicijos laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A2-1179/2007, 2008 m. birželio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-989/2008, 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1592/2008, 2010 m. gegužės 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858‑878/2010 ir kt.).

Teismas nurodė, kad iš VDI įstatymo ir DK nuostatų matyti, jog atsakovo kompetencija surašyti atitinkamą reikalavimą dėl nustatytų pažeidimų pašalinimo siejama su darbo santykius reglamentuojančių norminių teisės aktų bei kolektyvinių sutarčių normatyvinių nuostatų vykdymo užtikrinimu. Tai leidžia daryti išvadą, kad, vykdydamas VDI įstatymo jam nustatytas funkcijas, atsakovas gali reikalauti pašalinti tuos (tariamai padarytus) pažeidimus, kurie pasireiškia norminių teisės aktų ar kolektyvinės sutarties tiesiogiai nustatytų reikalavimų nevykdymu. Vertindamas Reikalavimą pašalinti trūkumus teismas nustatinėjo, ar pareiškėjas pažeidė darbo santykius reglamentuojančius norminius teisės aktus, ar tai buvo pagrindas reikalavimo surašymui.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad Inspekcijos pareigūnai, reaguodami į informaciją žiniasklaidoje bei į Palangos miesto savivaldybės raštą, atliko UAB „Leander LTU“, kuri verčiasi atrakcionų ir teminių parkų veikla, darbuotojų saugos ir sveikatos bei darbo santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų laikymosi patikrinimą (duomenys neskelbtini), Palangoje. Patikrinime dalyvavo ir pareiškėjo UAB „Leander LTU“ direktorius. Buvo nustatyti darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių norminių teisės aktų reikalavimų pažeidimai, pareiškėjas pažeidė Atrakcionų saugaus naudojimo taisyklių 5 punkto reikalavimus, nes atrakcionai buvo įrengti neturint vietos savivaldos institucijos leidimo jiems statyti. Todėl inspekcija pareikalavo, kad UAB „Leander LTU“ iki 2011 m. birželio 17 d. pašalintų pažeidimus. Teismas konstatavo, kad nagrinėjama situacija pateko į Valstybinės darbo inspekcijos kompetenciją, kadangi buvo tikrinamas darbuotojų saugos ir sveikatos bei darbo santykius reglamentuojančių norminių teisės aktų reikalavimų laikymasis. Atrakcionų saugaus naudojimo taisyklių 3.1 punktas pasivažinėjimo atrakcioną apibrėžia kaip pramoginį mechaninį įrenginį, skirtą linksminti lankytojus keičiant jų padėtį erdvėje, naudojamą viešose žmonių susibūrimo vietose. Šių Taisyklių 5 punktas nustato, jog atrakcionai turi būti įrengiami pagal projektą, įvertinant gamintojo nustatytus reikalavimus, tam tikslui skirtose vietose ir turint leidimą iš vietinės savivaldos institucijos jiems statyti. Analizuodamas šio teisės akto nuostatas teismas nurodė, jog leidimas statyti pasivažinėjimo atrakcioną suprantamas kaip mechaninio įrenginio, o ne statinio (pastato), statymas. Tokiu atveju iš vietos savivaldos institucijos būtina gauti ne statybos leidimą, bet leidimą statyti mechaninį įrenginį – pasivažinėjimo atrakcionus. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad UAB „Leander LTU“ statomi atrakcionai buvo techniškai tvarkingi, ir pareiškėjo pateiktas atrakcionų techninės būklės tikrinimo ataskaitas, pažymėjo, jog jie atspindi paties mechaninio įrenginio techninius reikalavimus, tačiau jų atitikimas nustatytiems reikalavimams nereiškia atitikimo kitiems darbo santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams.

Pareiškėjas argumentavo, jog pasivažinėjimo atrakcionai gali būti statomi turint leidimą iš vietinės savivaldos institucijos jiems statyti, kai toks leidimas yra reikalingas pagal statybų veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Teismas konstatavo, kad Atrakcionų saugaus naudojimo taisyklės yra specialus teisės aktas (lex specialis derogat lex generalis), nustatantis būtent pasivažinėjimo atrakcionų ir jų įrangos registravimo, paleidimo, naudojimo bei jų techninės būklės patikrinimo reikalavimus, todėl nurodė, kad nagrinėjamoje byloje darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų laikymosi kontekste turi būti taikomos šių Taisyklių nuostatos, o ne statybos veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Atrakcionų saugaus naudojimo taisyklių 5 punktas nustato tokius reikalavimus: 1) atrakcionas turi būti įrengiamas pagal projektą, 2) turi būti įvertinami gamintojo nustatyti reikalavimai; 3) atrakcionas turi būti pastatytas tam tikslui skirtose vietose; 4) imperatyviai nustatytas reikalavimas – turėti vietinės savivaldos institucijos leidimą statyti atrakcionus.

Pareiškėjo argumentą, kad UAB „Leander LTU“ buvo gavusi statybos leidimą Nr. LNS-33-100803-00131, kurio grafinėje dalyje numatytos pasivažinėjimo atrakcionų išdėstymo zonos bei jų išdėstymo žemės sklype schema, todėl manė, kad toks leidimas prilyginamas atrakcionų statybai žemės sklype (duomenys neskelbtini), Palangoje, teismas atmetė kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Atrakcionų saugaus naudojimo taisyklių 6 punktas aiškiai įvardija atrakcionų projekto reikalavimus, t. y. jame turi būti numatyti aikštelės sutvarkymo, privažiavimo ir praėjimo kelių bei takų įrengimo, konstrukcijų aptarnavimo bei atrakcionų valdymo pultų ir keleivių įlaipinimo aikštelių įrengimo, aptvėrimų išdėstymo, apšvietimo, saugos ženklų bei perspėjimų išdėstymo ir kt. tvarka, duomenys bei reikalavimai. Toks projektas į bylą nepateiktas. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2011 m. gegužės 16 d. kreipėsi į Palangos miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrių dėl atrakcionų išdėstymo schemos suderinimo ir leidimo šių renginių eksploatavimui išdavimo, tačiau Palangos miesto savivaldybės administracija išdėstymo schemos nederino, kadangi nebuvo Kultūros paveldo departamento suderinimo. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo pateiktas statybos leidimas yra išduotas pastato – sanatorijos (duomenys neskelbtini) ir pastato – kiemo rūsio (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijai, o ne atrakcionų statymui, todėl pareiškėjo argumentą, esą šis statybos leidimas leidžia ir atrakcionų statybą, atmetė kaip nepagrįstą. Teismas atkreipė dėmesį, kad Palangos miesto savivaldybės administracija nesvarstė prašymo išduoti leidimą atrakcionams statyti.

Remdamasis išdėstytais motyvais teismas konstatavo, kad pareiškėjas nesilaikė darbo santykius reglamentuojančio reikalavimo, t. y. nebuvo gavęs Palangos miesto savivaldybės leidimo atrakcionams statyti, o Reikalavimą pašalinti trūkumus surašė kompetentinga institucija, tikrinusi darbo santykius reglamentuojančių teisės aktų laikymąsi UAB „Leander LTU“.

III.

Pareiškėjas UAB „Leander LTU“ (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 61-65) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 143 straipsniu. Apeliaciniame skunde pakartoja aplinkybes ir teisinius argumentus, kuriuos buvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas neįsigilino ir neatsižvelgė į pareiškėjo skunde pateiktus argumentus, netinkamai interpretavo pareiškėjo skunde išdėstytus teiginius, kuriais išdėstyta pozicija dėl statybos leidimo, taip pat dėl atsakovo kompetencijos priimti skundžiamą Reikalavimą, tuo pažeidė procesinės teisės normas.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl procesinės teisės normų pažeidimų apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas gautus prašymus ir dokumentus vertino formaliai, atėmė galimybę ginti savo interesus teisme, grubiai pažeidė pareiškėjo procesines teises, priėmė neteisėtą ir neteisingą sprendimą. Teismas atsisakė svarstyti pareiškėjo advokatės pateiktą prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, motyvuodamas tuo, kad nėra pateiktas susitarimas tarp pareiškėjo ir advokatės. Pareiškėjas, atstovaujamas advokato, išreiškė savo poziciją dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, todėl teismas, turėdamas pareigą išklausyti ir būti nešališku visų proceso šalių pozicijoms, atidžiai ir sąžiningai įvertinti proceso šalių prašymus, turėjo atsižvelgti, kad, pateikdamas skundą, pareiškėjas yra suinteresuotas bylos išnagrinėjimu, kuriame galėtų teikti paaiškinimus. Teismas buvo visiškai formalus, nesuteikė galimybės pareiškėjui pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis, užkirto kelią tai daryti, priėmė sprendimą pareiškėjui nedalyvaujant. Toks sprendimas, apalinto nuomone, yra šališkas ir nekompetentingas. Be to, pirmosios instancijos teismas ignoravo pareiškėjo teikiamus prašymus. 2011 m. rugsėjo 22 d. pirmosios instancijos teismas gavo pareiškėjo advokatės Jelenos Pališaitienės prašymą sustabdyti bylą. UAB „Leander LTU“ direktorius visus savo prašymus pateikė šiai advokatei pagal atstovavimo sutartis (2010 m. gegužės 19 d. Nr. 29 ir 2010 m. gruodžio 22 d. Nr. 66). 2011 m. rugsėjo 23 d. 9.00 val. teismo posėdžių salėje paskelbus teismo sprendimą, buvo atsisakyta įteikti teismo sprendimą.

2. Dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo apeliantas pažymi, kad Atrakcionų saugaus naudojimo taisyklių 5 punkte naudojama sąvoka „turint leidimą jiems statyti“ negali būti tapatinama su sąvokomis „įrengti, eksploatuoti ar vykdyti komercinę pasivažinėjimo atrakcionų veiklą“, ji atitinka sąvoką „turint statybos leidimą jiems statyti“. Todėl akivaizdu, kad pačiai atrakcionų veiklai – jų įrengimui ir eksploatavimui joks vietos savivaldos institucijos leidimas įstatyme nėra numatytas ir nereikalingas. Atrakcionų saugaus naudojimo taisyklės yra saugumo reikalavimus nustatantis aktas, todėl jis negali nustatyti daugiau reikalavimų, nei numato statybų veiklą reglamentuojantys specialieji teisės aktai. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktu Atrakcionų saugaus naudojimo taisyklių 5 punkto aiškinimu, jog „leidimas statyti pasivažinėjimo atrakcioną suprantamas kaip mechaninio įrenginio, o ne statinio (pastato) statymą“.

Apeliantas akcentuoja, kad 2010 m. rugpjūčio 3 d. buvo gavęs Palangos miesto savivaldybės administracijos išduotą statybos leidimą Nr. LNS-33-100803-00131 (181) sklype esančio pastato rekonstravimui, terasos statybai ir viso sklypo sutvarkymui (duomenys neskelbtini), Palangoje. Leidimo grafinėje medžiagoje (schemoje) yra numatytos ir pasivažinėjimo atrakcionų išdėstymo zonos bei jų išdėstymo žemės sklype schema. Leidimas suderintas su Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritoriniu padaliniu. Teismas neįvertino skunde nurodytos aplinkybes, kad UAB „Leander LTU“ neturėjo gauti leidimo pasivažinėjimo atrakcionų, kaip įrenginių, statybai, nes 2010 m. rugpjūčio 3 d. statybos leidimas ir yra leidimas atrakcionų statybai žemės sklype (duomenys neskelbtini), Palangoje.

3. Apeliantas akcentuoja, kad 2011 m. rugpjūčio mėnesio nelaimingo atsitikimo atvejis, kurio aplinkybės sprendime nurodytos neteisingai (įvykio trukmė, įstrigusių vaikų skaičius ir jų kūno padėtis) nėra nagrinėjamos bylos ginčo dalykas, šiuo klausimu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Atkreipia dėmesį į netikslumus pirmosios instancijos teismo sprendime dėl UAB „Leander LTU“ veiklos (duomenys neskelbtini), Palangoje, 2011 m. vasarą trukmės. Nurodo, kad bendrovė vykdė veiklą iki 2011 m. vasaros pabaigos, nes atrakcionų veikla nebuvo sustabdyta, atrakcionai buvo ir yra techniškai tvarkingi. 2011 m. rugpjūčio 27 d. buvo sustabdyta atrakciono MOVE IT veikla išjungus elektros energiją, taip pat Inspekcijai priėmus reikalavimą sustabdyti darbus iki bus atlikti patikrinimai, tačiau šis reikalavimas buvo atšauktas.

Šalies argumentai

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyrius su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jo netenkinti ir palikti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimą nepakeistą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 76-78) atsakovas remiasi argumentais, analogiškais tiems, kuriuos buvo išdėstęs atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad sąvoka „pasivažinėjimo atrakcionas“ apima pramoginį mechaninį įrenginį, skirtą linksminti lankytojus, keičiant atskirų daiktų padėtį erdvėje, ir kuris naudojamas viešose žmonių susibūrimo vietose, todėl Atrakcionų saugaus naudojimo taisyklių 5 punkte vartojama sąvoka „turint leidimą jiems statyti“ turėtų būti suprantama ir aiškinama kaip mechaninio įrenginio statymas, įrengimas, sumontavimas, o ne vien statinio (pastato) statyba. Atsakovas akcentuoja, kad Atrakcionų saugaus naudojimo taisyklės yra susijusios ne su Statybos įstatymu, o su Lietuvos Respublikos potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymu (toliau – ir Potencialiai pavojingų įrenginių įstatymas) ir jo taikymu. Atrakcionų taisyklės yra specialioji norma, išplaukianti iš bendrųjų Potencialiai pavojingų įrenginių įstatymo normų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas nagrinėjamą ginčą iškėlė nesutikdamas su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriaus 2011 m. birželio 8 d. reikalavimu pašalinti pažeidimus Nr. R1 0018-0632.

Reikalavime atsakovas nurodė, kad UAB „Leander LTU“ įrengė atrakcionus (duomenys neskelbtini), Palangoje, neturėdama leidimo jiems statyti iš vietos savivaldos institucijos, tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2000 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 350 „Dėl pasivažinėjimo atrakcionų saugaus naudojimo taisyklių DT 9-00 tvirtinimo“ 5 punktą, kuriame nurodyta, kad atrakcionai turi būti įrengiami pagal projektą, įvertinant gamintojo nustatytus reikalavimus, tam tikslui skirtose vietose ir turint leidimą iš vietinės savivaldos institucijos jiems statyti. Reikalavime nustatytas terminas pašalinti pažeidimą iki 2011 m. birželio 17 d.

ABTĮ 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą atsižvelgdama į šį įstatymo reikalavimą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, padarė grubius procesinės teisės normų pažeidimus, pirmiausia patikrino, ar nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą taikant ABTĮ 142 straipsnio nuostatas, kadangi nustačius pagrindą panaikinti teismo sprendimą dėl procesinės teisės normų pažeidimų, materialinės teisės normų taikymo klausimai neturėtų būti nagrinėjami.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas grubiai pažeidė jo procesinės teises, atsisakydamas svarstyti jo advokatės pateiktus prašymus atidėti bylos nagrinėjimą ir sustabdyti bylą. ABTĮ 49 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus.Teismui turi būti pateiktas įstatymu numatytas atstovų įgaliojimus patvirtinantis dokumentas. ABTĮ 49 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad advokato arba advokato padėjėjo įgaliojimai patvirtinami advokato arba advokato padėjėjo orderiu arba su klientu pasirašyta sutartimi. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, nustatė, kad abiem atvejais, kai Klaipėdos apygardos administracinis teismas gavo advokatės Jelenos Pališaitienės pateiktus prašymus (2011 m. rugsėjo 12 d. prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, 2011 m. rugsėjo 22 d. prašymą sustabdyti bylą), nei su šiais prašymais, nei anksčiau į bylą nebuvo pateiktas įgaliojimus atstovauti pareiškėją patvirtinantis dokumentas (sutartis, orderis). UAB „Leander LTU“ ir advokatės Jelenos Pališaitienės sudaryta 2010 m. gegužės 19 d. atstovavimo sutartis Nr.29 buvo pateikta į bylą tik kartu su pareiškėjo 2011 m. spalio 6 d. apeliaciniu skundu bei 2010 m. gruodžio 20 d. atstovavimo sutartimi Nr. 66 (b. l. 66, 67). Pirmosios instancijos teismas 2011 m. rugsėjo 14 d. posėdyje pagrįstai nesvarstė prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, nes iki teismo posėdžio pradžios į bylą nebuvo pateiktas dokumentas, patvirtinantis, kad prašymą pateikęs asmuo yra pareiškėjo įgaliotas atstovas.

Vadovaujantis ABTĮ 82 straipsnio 5, 6 dalių nuostatomis, teismas išsprendžia šalių (jų atstovų) prašymus iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. 2011 m. rugsėjo 22 d. prašymą dėl bylos sustabdymo pateikė įgaliojimų atstovauti pareiškėją nepateikęs asmuo, be to, šis prašymas buvo pateiktas po to, kai pirmosios instancijos teismas 2011 m. rugsėjo 14 d. posėdyje baigė bylos nagrinėjimą iš esmės ir išėjo į pasitarimų kambarį priimti sprendimo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja asmens teisę į nešališką teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime, be kita ko pažymėjo, kad asmens konstitucinė teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo. Priešingu atveju, būtų rizikuojama tuo pasitikėjimu, kurį teismai turi kelti visuomenėje, o svarbiausia - proceso šalims. Todėl proceso teisės normos, garantuojančios teismo (teisėjo) nešališkumą, turi būti aiškinamos atsižvelgiant į asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinį, šios teisės reikšmę demokratinėje ir teisės viršenybe grindžiamoje visuomenėje.

Asmens teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir bešališkas teismas numato Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnis. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra išaiškinęs, kad Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus: subjektyvųjį ir objektyvųjį. Teismas turi būti nešališkas subjektyviąja prasme, t. y. teisėjų kolegijos nariams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų (pvz., byla Hauschildt prieš Daniją). Teismas taip pat turi būti nešališkas objektyvia prasme, t.y. turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo. Pavyzdžiui, byloje T. T. prieš Islandiją EŽTT pabrėžė, kad pagal objektyvumo testą turi būti nustatyta, ar išskyrus teisėjo asmeninį elgesį, galima nustatyti faktų, kurie kelia abejones dėl jo šališkumo. Sprendžiant klausimą, ar teisėjo nagrinėjančio bylą ir byloje dalyvaujančio asmens tarpusavio santykiai gali sudaryti pagrindą abejonei dėl teisėjo nešališkumo, minėto teismo praktikoje yra atsižvelgiama į šių asmenų tarpusavio santykių pobūdį, materialinę priklausomybę, giminystės ryšius ir pan.

Apeliantas asmens teisę į nešališką teismą kelia tame kontekste, kad teismas neatidėjo bylos nagrinėjimo. Įstatymas reglamentuoja atvejus, kuriais byla negali būti nagrinėjama ir nagrinėjimas turi būti atidėtas. ABTĮ 78 straipsnio 1 dalis nustato, kad byla administracinio teismo posėdyje nagrinėjama tik tuomet, kai proceso šalims apie posėdžio laiką ir vietą iš anksto pranešta šaukimu, pranešimu arba viešo paskelbimo būdu. Šio straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Aptariamo įstatymo 80 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, arba kai būtina išreikalauti naujus įrodymus ir kitais reikiamais atvejais. Byloje esantis teismo šaukimo grąžinamasis pranešimas patvirtina, kad pareiškėjui apie 2011 m. rugsėjo 14 d. teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta 2011 m. rugpjūčio 25 d. (35 b.l.), t.y. žymiai anksčiau nei to reikalauja ABTĮ 73 straipsnio 2 dalis (prieš tris dienas iki teismo posėdžio dienos). Iki teismo posėdžio pradžios pareiškėjas teismui nepateikė jokių prašymų. Turėdamas duomenų apie tai, kad pareiškėjui apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, nenustatęs pagrindo atidėti bylos nagrinėjimą ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą pareiškėjui nedalyvaujant nepažeisdamas ABTĮ reikalavimų, kadangi, kaip jau minėta, prašymą teismui dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo atsiuntė paštu savo įgaliojimų atstovauti pareiškėją nepateikęs asmuo.

Atvejai, kuriais teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą numatyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 47 straipsnyje. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nagrinėjamu atveju buvo kuri nors minėtoje įstatymo normoje nustatyta aplinkybė, dėl kurios kuris nors teisėjų kolegijos teisėjas ar visa teisėjų kolegija negalėjo nagrinėti bylą. Tokių aplinkybių nenurodo ir apeliantas. ABTĮ 81 straipsnis nustato, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje yra suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismo posėdyje pagal įrodymų vertinimo taisykles ištirtų įrodymų, kuriuos pateikė į bylą abi bylos proceso šalys, visuma, motyvuotai išsprendė pareiškėjo skundo reikalavimą, išvadas pagrindė ištirtais įrodymais ir teisės normomis, kaip reikalauja įstatymas (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.). Pagal ABTĮ 138 straipsnio nuostatas apeliacinės instancijos teismui gali būti pateikti įrodymai, kurie negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui dėl pagrįstų priežasčių. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu nepateikė jokių naujų įrodymų ir apeliaciniame skunde nenurodė, kad teismui neatidėjus 2011 m. rugsėjo 14 d. posėdžio, pirmosios instancijos teismui negalėjo būti pateikti atitinkami įrodymai. Nustatyta, kad pareiškėjas skunde buvo išsamiai išdėstęs savo poziciją kodėl nesutinka su Reikalavimu ir pateikęs įrodymus, pagrindžiančius skundo reikalavimą. Pirmosios instancijos teismas pateiktus įrodymus ištyrė ir juos įvertino priimdamas sprendimą. Analogiškos pozicija dėl Reikalavimo išdėstyta ir apeliaciniame skunde. Esant minėtoms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistos pareiškėjo procesinės teisės, taip pat konstitucinė teisė į nešališką teismą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, procesinės teisės pažeidimų nenustatė. Naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą taikant ABTĮ 142 straipsnio nuostatas nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai taikė materialinės teisės normas, neteisingai aiškino Atrakcionų saugaus naudojimo taisyklių 5 punkte naudojamą sąvoką „turint leidimą jiems statyti“. Apelianto nuomone, UAB „Leander LTU“ neturėjo gauti leidimo pasivažinėjimo atrakcionų įrengimo ir eksploatavimo veiklai, nes tai to nenumato įstatymas. Mano, kad UAB „Leander LTU“ 2010 m. rugpjūčio 3 d. išduotas statybos leidimas Nr. LNS-33-100803-00131 ir yra leidimas atrakcionų statybai žemės sklype (duomenys neskelbtini), Palangoje.

Pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde nepagrįstai remiasi Statybos įstatymu ir su šio įstatymo įgyvendinimu susijusių statybos techninių reglamentų nuostatomis. Nagrinėjamam ginčui aktualus objektas – pasivažinėjimo atrakcionai – priskirtini prie potencialiai pavojingų įrenginių. Todėl jų įrengimo ir saugos kontrolės klausimai patenka į Lietuvos Respublikos potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo ir su jo įgyvendinimu susijusių poįstatyminių teisės aktų reguliavimo sritį.

Lietuvos Respublikos potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad potencialiai pavojingi įrenginiai – darbo priemonės (darbui naudojamos mašinos, įrengimai, įrenginiai, aparatai, prietaisai ar įrankiai) ir kiti įrenginiai, kuriuos naudojant kyla pavojus darbuotojų ir kitų žmonių gyvybei, sveikatai, aplinkai ar turtui dėl juose sukauptos energijos bei vykstančių procesų ir kuriems reikalinga šio įstatymo nustatyta priežiūra. Įrenginiams priskiriami jų valdymo, signaliniai, blokavimo ir saugos įtaisai, kontroliniai matavimo prietaisai. Remiantis Potencialiai pavojingų įrenginių įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatomis, pramoginiai įrenginiai ir jų įranga priskiriami prie potencialiai pavojingų įrenginių. Pagal Potencialiai pavojingų įrenginių įstatymo 4 straipsnio 1 dalį potencialiai pavojingų įrenginių valstybinį reguliavimą atlieka Vyriausybė, kuri inter alia tvirtina įrenginių, nurodytų šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, kategorijų sąrašą (1 punktas) ir paskiria valstybės institucijas, atsakingas už atskirų kategorijų įrenginių priežiūros organizavimą (3 punktas), o pagal to paties įstatymo 4 straipsnio 2 dalį valstybės institucijų, atsakingų už atskirų kategorijų įrenginių priežiūros organizavimą, veiklą koordinuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Potencialiai pavojingų įrenginių įstatymo 5 straipsnyje, reglamentuojančiame potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros organizavimą, yra numatyta, kad valstybės institucijos, atsakingos už atskirų kategorijų įrenginių priežiūros organizavimą, be kita ko, <...> tvirtina įrenginių, kurių priežiūrą joms pavesta organizuoti, priežiūros norminius aktus (2 punktas); pagal Vyriausybės patvirtintą įrenginių kategorijų sąrašą sudaro ir tvirtina įgaliotų įstaigų prižiūrimų ir valstybės registre registruojamų įrenginių sąrašą (nurodydamos jų parametrus) (3 punktas) <...>.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 ir 5 punktais, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. birželio 29 d. priėmė nutarimą Nr. 817 „Dėl teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymui įgyvendinti, patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 57-2053; 2004, Nr. 133-4802), kuriuo patvirtino Potencialiai pavojingų įrenginių kategorijų sąrašą, į kurį įtraukė ir pramoginius įrenginius bei jų įrangą (pasivažinėjimo atrakcionus ir jų įrangą; apžvalgos ratus ir jų įrangą), taip pat šio nutarimo 2.3 punktu nutarė atsakinga už pramoginių įrenginių ir jų įrangos (10 grupė) priežiūros organizavimą paskirti Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, o 3 punktu nutarė pavesti 2 punkte nurodytoms valstybės institucijoms, vadovaujantis šiuo nutarimu patvirtintu potencialiai pavojingų įrenginių kategorijų sąrašu, iki 2004 m. rugpjūčio 30 d. sudaryti ir patvirtinti įgaliotų įstaigų prižiūrimų ir valstybės registre registruojamų potencialiai pavojingų įrenginių (nurodant jų parametrus) sąrašus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir vykdydama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 817 „Dėl teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymui įgyvendinti, patvirtinimo“ 3 punktą, Socialinės apsaugos ir darbo ministrė 2004 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. A1-246 patvirtino Įgaliotų įstaigų prižiūrimų ir valstybės registre registruojamų potencialiai pavojingų įrenginių (nurodant jų parametrus) sąrašą, į kurį taip pat įtraukė pramoginius įrenginius ir jų įrangą (10 grupė): 6.1. pasivažinėjimo atrakcionus ir jų įrangą (10.1 kategorija); 6.2. apžvalgos ratus ir jų įrangą (10.2 kategorija).

Iš Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 892 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 13 d. nutarimo Nr. 1463 redakcija), analizės matyti, kad vienas iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos veiklos tikslų yra formuoti darbo politiką, organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti jos įgyvendinimą (7.1 papunktis). Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, siekdama įgyvendinti jai nustatytus veiklos tikslus darbo politikos srityje, be kita ko, organizuoja Vyriausybės nutarimu priskirtų kategorijų potencialiai pavojingų įrenginių priežiūrą, koordinuoja kitų valstybės institucijų, atsakingų už tam tikrų kategorijų potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros organizavimą, veiklą (8.1.10 papunktis). Minėtų nuostatų 9.4 papunktyje numatyta, kad, siekdama jai nustatytų veiklos tikslų ir atlikdama jos kompetencijai priskirtas funkcijas, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi teisę nustatyti įstaigoms prie ministerijos veiklos tikslus ir uždavinius, kontroliuoti jų įgyvendinimą, tikrinti pagal kompetenciją šių įstaigų veiklą, vertinti veiklos ataskaitas, prireikus teikti joms metodinius nurodymus.

Viena iš tokių pirmiau nurodytų įstaigų prie ministerijos yra Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija. Jos uždavinius, funkcijas, struktūrą, Valstybinės darbo inspekcijos inspektorių teises, pareigas, atsakomybę ir inspektavimų tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymas. VDI įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje yra aiškiai nurodyta, kad Valstybinė darbo inspekcija yra juridinio asmens teises turinti valstybinė kontrolės įstaiga, veikianti prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Pagal VDI įstatymo 4 straipsnį Valstybinės darbo inspekcijos kompetencijai priskiriama nelaimingų atsitikimų darbe, profesinių ligų, darbuotojų saugos ir sveikatos, norminių darbo teisės aktų pažeidimų prevencija ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso, darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų kontrolė įmonėse, įstaigose, organizacijose ar kitose organizacinėse struktūrose, nepaisant jų nuosavybės formos, rūšies, veiklos pobūdžio, taip pat tais atvejais, kai darbdavys yra fizinis asmuo. Įgyvendindama jai pavestas funkcijas, Valstybinė darbo inspekcija, be kita ko, tikrina, ar darbdaviai laikosi darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių įstatymų, kitų norminių teisės aktų bei kolektyvinių sutarčių normatyvinių nuostatų, teikia darbdaviams reikalavimus bei nurodymus (VDI įstatymo 6 straipsnio 1 punktas). VDI įstatymo 8 straipsnyje, apibrėžiančiame vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus kompetenciją, nustatyta, kad vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius yra tiesiogiai pavaldus ir atskaitingas socialinės apsaugos ir darbo ministrui (VDI įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), veikdamas savo įgaliojimų ribose vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius inter alia leidžia įsakymus, pagal suteiktus įgaliojimus tvirtina norminius teisės aktus darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais (VDI įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Apibrėždamas Valstybinės darbo inspekcijos inspektorių įgaliojimus, VDI įstatymas numato, kad inspektoriai privalo, nustatę darbuotojų saugos ir sveikatos bei darbo santykius reglamentuojančių norminių teisės aktų pažeidimus, Valstybinės darbo inspekcijos darbo reglamento nustatyta tvarka surašyti darbdaviui atstovaujančiam asmeniui ar darbdavio įgaliotam asmeniui reikalavimą, jame nurodyti nustatytus pažeidimus ir nustatyti laiką, per kurį minėti asmenys įpareigojami juos pašalinti (VDI įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punktas); nustatę darbo įstatymų, darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų pažeidimus, – nustatyta tvarka surašyti protokolus, reikalavimus, aktus ir kitokius patvirtintos formos dokumentus (VDI įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Pagal VDI įstatymo 11 straipsnio 4 dalį Valstybinės darbo inspekcijos inspektoriai, atlikę inspektavimą ir nustatę darbo įstatymų, darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų pažeidimų, nustatyta tvarka surašo patvirtintos formos dokumentus (reikalavimą, protokolą, aktą, nutarimą ir kt.). Jie įteikiami darbdaviui atstovaujančiam asmeniui ar darbdavio įgaliotam asmeniui pasirašytinai arba išsiunčiami paštu.

Analogiškos aukščiau nurodytoms nuostatos dėl Valstybinės darbo inspekcijos kompetencijos, vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus ir Valstybinės darbo inspekcijos inspektorių įgaliojimų yra numatytos ir Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. A1-316 (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymo Nr. A1-595 redakcija), 1, 7.1, 8.1.1, 12, 17, 32.9 punktuose.

Išanalizavus minėtą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija, būdama valstybinė kontrolės įstaiga, veikianti prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, yra atsakinga už pramoginių įrenginių ir jų įrangos, kaip atskiros potencialiai pavojingų įrenginių kategorijos, priežiūrą, nes šią funkciją Valstybinei darbo inspekcijai delegavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kurią, kaip minėta, atsakinga už pramoginių įrenginių ir jų įrangos (10 grupė) priežiūros organizavimą paskyrė Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Iš minėto teisinio reguliavimo seka, kad Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2000 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 350 patvirtintos Pasivažinėjimo atrakcionų saugaus naudojimo taisyklės DT 9-00 yra priimtos įgyvendinant minėtus aukštesnės galios teisės aktus.

Atrakcionų saugaus naudojimo taisyklių 5 punkte nustatyta, kad atrakcionai turi būti įrengiami pagal projektą, įvertinant gamintojo nustatytus reikalavimus, tam tikslui skirtose vietose ir turint leidimą iš vietinės savivaldos institucijos jiems statyti. Šiame teisės akte vartojamas terminas „statyti“ aiškintinas kaip atitinkamo potencialiai pramoginio įrenginio – pasivažinėjimo atrakciono – įrengimas (sumontavimas) atitinkamoje vietoje. Pagal Vietos savivaldos įstatymą savivaldybėms, be kita ko, priskirta gyventojų poilsio organizavimo funkcija, jos turi diskreciją spręsti ir dėl gyventojų poilsiui ir pramogoms skirtų vietų nustatymo bei įrengimo atsižvelgiant į bendruomenės interesus. Kadangi pasivažinėjimo atrakcionai priskirtini prie potencialiai pavojingų įrenginių, kuriuos naudojant kyla pavojus darbuotojų ir kitų žmonių gyvybei, sveikatai, aplinkai ar turtui, Atrakcionų saugaus naudojimo taisyklių reikalavimas, kad pretendentas įrengti pasivažinėjimo atrakcionus suderintų (t.y. gautų leidimą teikti gyventojams pasivažinėjimo atrakcionais paslaugą) jų įrengimą (statybą) su vietos savivaldos institucija, atitinka Potencialiai pavojingų įrenginių įstatymo nustatytus tikslus ir viešąjį interesą. Atsakovas, pateikdamas pareiškėjui 2011 m. birželio 8 d. reikalavimą Nr. R1 0018-0632 pašalinti Atrakcionų saugaus naudojimo taisyklių 5 punkto pažeidimą, veikė teisės aktų jam suteiktų įgaliojimų ribose.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą nesirėmė Potencialiai pavojingų įrenginių įstatymu, tačiau kitas materialinės teisės normas taikė tinkamai ir bylą išsprendė teisingai. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Leander LTU“ apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasLaimė BaltrūnaitėRomanas Klišauskas