Kauno apygardos teismo nutartis

2017-12-13 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-787-634/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2016-11-23Marijampolės apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-12-13Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-12-13
Bylos Nr.
1A-787-634/2017
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-36962-2016-8
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Edita Dambrauskienė, Svetlana Jurgaitienė, Giedrius Endriukaitis
Nuteistasis
M. Š.
Advokatai
Neringa Grubliauskienė
Baudžiamoji byla Nr. 1A-787-634/2017Teisminio proceso Nr. 1-01-1-36962-2016-8Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.4.6.1.; 2.4.7
Kauno apygardos teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gruodžio 13 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Dambrauskienės, Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Svetlanos Jurgaitienės,

sekretoriaujant Urtei Piluckei,dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei,nuteistojo M. Š. gynėjai advokatei Neringai Grubliauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio, kuriuo

M. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 metų ir 4 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie paskirtos bausmės iš dalies pridėta pagal Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18 d. nuosprendį M. Š. paskirta ir neatlikta bausmė, ir jam paskirta galutinė subendrinta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė. Šią bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

M. Š. nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą tokiomis aplinkybėmis: 2016 m rugpjūčio 5 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, iš bendro naudojimo patalpos – laiptinės pirmo aukšto, esančios (duomenys neskelbtini), pagrobė G. B. priklausantį vaikišką vežimėlį „Pepe Eco“, kurio vertė 400 eurų, tuo nukentėjusiajai G. B. padarydamas 400 eurų turtinę žalą.Marijampolės rajono apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 27 d. nuosprendyje konstatavo, kad byloje surinkti ir nuosprendyje išdėstyti įrodymai patvirtina, kad M. Š. pagrobė G. B. priklausantį vaikišką vežimėlį „Pepe Eco“, kurio vertė 400 eurų, ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, už šio nusikaltimo padarymą jam skirtina sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis parinktinas mažesnis nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo jį išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, arba dėl to, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pripažinus, kad M. Š. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagrįstai, apeliaciniame skunde prašoma skirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.Nuteistasis M. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė baudžiamojo proceso įstatyme ir teismų praktikoje įrodymų analizei bei vertinimui keliamų reikalavimų, todėl jį dėl vagystės nuteisė nepagrįstai ir jam paskyrė neteisingą bausmę. Tuo buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai, lėmę neteisingo teismo nuosprendžio priėmimą.Byloje buvo nustatytos faktinės aplinkybės, kad kaltinime nurodytą dieną apeliantas kartu su S. D., A. (pavardė nežinoma) ir trimis kitais asmenimis vartojo alkoholinius gėrimus prie Šešupės užtvankos, jiems bendraujant apeliantas užsiminė, kad jam reikia vežimėlio vaikui. S. D. nurodė, kad žino, kur jis galėtų įsigyti vežimėlį ir nusivedė į tą vietą, kur jis vežimėlį ir nusipirko. Apie vežimėlio įsigijimą jis informavo sugyventinę E. Š., kuri teisme patvirtino šiuos jo parodymus. Vėliau pagal skelbimą internete paaiškėjus, kad vežimėlis vogtas, jis buvo grąžintas nukentėjusiesiems. Taigi šioje byloje nebuvo nustatyta, kad M. Š. pavogė vežimėlį, priešingai, nustatyta, kad jis jį įsigijo. Šią faktinę aplinkybę patvirtina ne tik teisme apklausta jo sugyventinė, bet ir liudytojai G. B. ir G. S.. Apelianto nuomone, jo kaltė negali būti grindžiama liudytojo S. D. parodymais, nes jie nėra nuoseklūs, iš jų matosi, kad jis dėl nusikaltimo siekia apkaltinti apeliantą ir tokiu būdu nori pats išvengti baudžiamosios atsakomybės. Šis liudytojas nurodė, kad vežimėlis buvo lauke ir laiptinės durys buvo uždarytos, tačiau šie parodymai neatitinka M. Š. ir pačios nukentėjusiosios parodymų, kad vaikiškas vežimėlis buvo laiptinėje, pirmame aukšte, o laiptinės durys buvo atidarytos. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad S. D. teisme pripažino, kad dėl girtumo negali prisiminti visų aplinkybių, be to, byloje taip pat nustatyta, kad pastarasis skambino nuteistajam ir siūlė keisti parodymus už 200 eurų atlygį. Šių aplinkybių neneigia ir pats liudytojas. Visa tai tik patvirtina išvadą dėl šio liudytojo parodymų nepatikimumo. Apeliantas taip pat pažymi, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo imtasi priemonių surasti ir apklausti kartu su jais gėrusį A., kuris galėtų patvirtinti šiam tyrimui svarbias aplinkybes, tai yra tai, kad būtent S. D. apeliantui nurodė, iš kur gauti vežimėlį.Nuteistojo M. Š. nuomone, teismas taip pat turėjo spręsti, ar nagrinėjamoje situacijoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 189 straipsnio 1 dalyje, požymių. Pagal šį straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas įgijo, naudojosi arba realizavo turtą, žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu. Šioje byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad nuteistasis ne pavogė, o įgijo vežimėlį, taigi turėjo būti įvertinta, ar jis įgydamas žinojo, kad vežimėlis buvo pavogtas. Tuo tarpu teismas, pripažindamas, kad M. Š., tik išblaivėjęs suprato, jog įgytas daiktas galėjo būti vogtas, tuo pačiu patvirtino jo nekaltumą. Šiame kontekste taip pat būtina įvertinti tai, kad būtent nuteistasis su E. Š. aktyviai bendradarbiavo su nukentėjusiąją G. B., siekdami padėti nustatyti, ar tas vežimėlis, kurį nupirko, nėra tas pats, kuris buvo pavogtas, tai yra aktyviai siekė padėti nustatyti šią nusikalstamą veiką, ir tik jų dėka vežimėlis buvo grąžintas. Todėl būtų visiškai nelogiška teigti, kad tą vežimėlį jie patys pavogė, o po to savanoriškai ėmėsi priemonių jį grąžinti. Abejonių teismo nuosprendžiu kelia ir jo formuluotės: „Todėl darytina išvada, kad kaltinamasis galimai pagrobė vaikišką vežimėlį bendrininkų grupėje kartu su S. D.“, kadangi baigiamajame teismo dokumente negali būti jokių prielaidų, samprotavimų ar pamąstymų.Apeliantas skunde nesutinka ir su teismo nuosprendyje išdėstytais bausmės skyrimo motyvais. Teismas visiškai nepagrįstai nustatė, kad jis nusikaltimą padarė būdamas recidyvistas ir būdamas neblaivus, kas turėjo įtakos jo nusikalstamai veikai. Nuteistasis pažymi, kad anksčiau jis yra teistas tik Marijampolės rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 1 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 258 straipsnio 2 dalį 8 MGL bauda, ir tai nepatvirtina teismo išvados, kad jis yra recidyvistas. Dėl teismo nustatytos jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad jis nusikaltimą padarė būdamas neblaivus, apeliantas pažymi, kad šioje byloje nebuvo nustatyta, kiek konkrečiai jis išgėrė ir kokia buvo jo girtumo būklė nusikaltimo padarymo metu. Tuo tarpu pagal kasacinio teismo praktiką, nustatant šią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, svarbu įvertinti, ar alkoholis turėjo įtakos daromam nusikaltimui ir ar tai buvo esminė reikšmė daromai jo veikai. Be to, teismo nuosprendyje nebuvo atsižvelgta ir į kitas bausmės skyrimui svarbias aplinkybes, tai yra tai, kad nuteistasis dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, yra sukūręs šeimą, turi dvi nepilnametes dukras, šeimoje tik jis vienas dirba, todėl jeigu bus pasiųstas atlikti realią laisvės atėmimo bausmę, šeima stipriai nukentės. Nuteistasis mano, kad šių aplinkybių netinkamas įvertinimas turėjo reikšmės per griežtos bausmės paskyrimui. Teismo nuosprendžiu jam paskirta pati griežčiausia bausmė iš BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytų alternatyvių bausmių, taip pat net nebuvo svarstytas ir BK 75 straipsnio nuostatų taikymo klausimas, nors visi surinkti duomenys patvirtina, kad M. Š. gali taisytis būdamas laisvėje ir paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus jos atlikimo.Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė šį skundą atmesti.Nuteistojo M. Š. apeliacinis skundas atmetamas.Bylų apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis yra pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis), ir prireikus ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas.Apeliantas pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl jo nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ginčija teisės taikymo ir BPK 20 straipsnio nuostatų tariamo pažeidimo aspektais, taip pat kelia paskirtos bausmės individualizavimo klausimą.

Dėl įrodymų vertinimo ir teisinės veikos kvalifikacijos

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintais reikalavimais, visapusiškai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, kuriuos išanalizavęs ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištyręs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir nuosprendyje išdėstė pagrįstas išvadas dėl M. Š. kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos teisinio vertinimo. Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kurie būtų galėję sukliudyti priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, nenustatyta.Neigdamas kaltę dėl vaikiško vežimėlio vagystės M. Š. apeliaciniame skunde kritikuoja pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir teigia, kad ištirtų įrodymų visuma – jo paties parodymai, liudytojų E. Š., G. B. ir G. S. parodymai, vienareikšmiškai patvirtina išvadą, kad vežimėlį jis įsigijo, o ne pavogė. Nuteistojo manymu, teismas nepagrįstai nuosprendį grindė liudytojo S. D. parodymais, kadangi šis liudytojas nebuvo nuoseklus, jo parodymų prieštaravimai rodo, kad jis siekia apkalbėti nuteistąjį dėl nusikaltimo padarymo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka. Visų pirma, pažymėtina, kad liudytojo S. D. parodymai, kuriuos apeliaciniame skunde bando sumenkinti nuteistasis, nėra vienintelis ir pagrindinis įrodymas, patvirtinantis M. Š. kaltę pagrobus vežimėlį. Pagal M. Š. versiją kaltinime nurodytą dieną jis vartojo alkoholį ir laiką leido kartu su S. D., kuris jiems „išsišnekėjus“ pasiūlė įsigyti vaikišką vežimėlį ir nusivedė į (duomenys neskelbtini) gatvę, kur iš laiptinės išnešė tą vaikišką vežimėlį, už kurį nuteistasis jam sumokėjo 20 eurų. Įsigijęs vežimėlį kartu su S. D. ėjo link parduotuvės „Iki“, vežimėlį iki parduotuvės stūmė S. D.. Pažymėtina, kad M. Š. viso proceso metu nuosekliai nurodė, kad įvykio dieną jis vilkėjo mėlynos spalvos viršutiniais drabužiais, o S. D. buvo apsirengęs tamsiomis kelnėmis ir baltais marškinėliais. Šias aplinkybes dėl nuteistojo aprangos patvirtino ir liudytojas G. S.. Tuo tarpu pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja R. M. nurodė, kad įvykio dieną darbo vietoje (užuolaidų salonas įsikūręs tame pačiame name, iš kurio pagrobtas vežimėlis) per langą matė vyrą, apsirengusį mėlynais marškinėliais, kuris kėlė nuo laiptų vaikišką vežimą, tas vyras su kažkuo kalbėjo, todėl suprato, kad buvo ne vienas. Netrukus po to į užuolaidų saloną atėjo E. B. ir jos teiravosi, ar ji nematė nieko įtartino, kadangi ką tik buvo pavogtas jų šeimai priklausantis vaiko vežimėlis. Taigi, nors M. Š. neneigia, kad buvo kartu su S. D. prie laiptinės, iš kurios buvo pagrobtas vežimėlis, tačiau jo parodymai, kad vežimėlį iš laiptinės išnešė ir iki parduotuvės stūmė S. D., prieštarauja aptartų liudytojų parodymais nustatytoms faktinėms aplinkybėms.Nuteistojo M. Š. versiją dėl vaikiško vežimėlio įsigijimo paneigia ir kitos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytos aplinkybės. Nuteistojo parodymai, kad S. D. pasiūlė jam įsigyti vaikišką vežimėlį, po ko jie nuėjo į (duomenys neskelbtini) gatvę, kur S. D. išnešė iš namo laiptinės vežimėlį, visiškai neįtikinami ir prieštaraujantys kitiems įrodymams. Byloje liudytojo E. B. ir nukentėjusiosios G. B. parodymais nustatyta, kad vežimėlis laiptinėje stovėjo labai trumpą laiko tarpą, todėl S. D. negalėjo iš anksto žinoti, kad (duomenys neskelbtini) laiptinėje stovės vaikiškas vežimėlis. Liudytojas G. S. teisminio nagrinėjimo metu taip pat parodė matęs, kaip M. Š. su draugu (S. D.) atsivežė vaikišką vežimėlį, kurį prieš tai ištraukė iš krūmų prie šiukšlių konteinerių. Nuteistasis negalėjo paaiškinti, kodėl pagal jo versiją ką tik įsigytą vežimėlį jis buvo paslėpęs krūmuose. Tai, kad jis iš karto po įvykio paskambino savo sugyventinei E. Š. ir pasakė, kad nupirko vežimėlį, taip pat nepatvirtina fakto, kad jis vežimėlį įsigijo. Pažymėtina, kad E. Š. sukėlė abejonių tokios nuteistojo nurodytos aplinkybės, o pamačiusi skelbimą apie pavogtą vežimėlį ji iš karto susisiekė su vežimėlio savininke, kadangi pagalvojo, kad M. Š., kuris buvo ką tik paleistas iš laisvės atėmimo vietos, galėjo šį vežimėlį pavogti. Taigi visos išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad M. Š., eidamas pro kaltinime nurodyto namo laiptinę, atsitiktinai pamatė ten stovintį vaikišką vežimėlį, jį pagrobė ir paslėpė krūmuose.Atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus dėl liudytojo S. D. parodymų prieštaringumo ir siekio apkalbėti M. Š. dėl nusikaltimo padarymo, apygardos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad šio liudytojo parodymai nėra nuoseklūs ir jais vadovavosi tik tiek, kiek juos patvirtino kiti byloje ištirti įrodymai. Todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai tyrė ar neobjektyviai vertino byloje surinktus įrodymus. Tuo pačiu kaip nepagrįstas atmetamas ir apeliacinio skundo prašymas surasti ir apklausti su nuteistuoju ir S. D. alkoholį vartojusį A., kuris neva galėtų patvirtinti, kad būtent S. D. apeliantui nurodė, iš kur gauti vežimėlį. Nustatyta, kad minėtas asmuo nedalyvavo pagrobiant vežimėlį, todėl tiek prokuroras, tiek pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nesiėmė jokių priemonių šį asmenį surasti ir apklausti, tokios būtinybės nenustatė ir apygardos teismas. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas baudžiamojoje byloje.Šioje baudžiamojoje byloje išdėstytų aplinkybių analizė leidžia spręsti, kad apylinkės teismas teisingai įrodymus sujungė į vieną nuoseklią ir logišką grandinę, vertino visus įrodymus bendrame (visumos) kontekste ir pagrįstai laikė, kad jų pakanka išvadai, jog M. Š. iš bendro naudojimo patalpos – laiptinės pirmo aukšto, esančios (duomenys neskelbtini) pagrobė G. B. priklausantį vaikišką vežimėlį „Pepe Eco“. Ši M. Š. veika pagal BK 178 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai ir šioje dalyje baudžiamasis įstatymas pritaikytas teisingai. Šią veiką kvalifikuoti kaip nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą arba realizavimą pagal BK 189 straipsnio 1 dalį, kaip to prašo apeliantas, teisinio pagrindo nėra.

Dėl nuteistajam M. Š. skirtos bausmės

Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat kelia bausmės individualizavimo klausimą, nurodydamas, kad jam buvo paskirta per griežta bausmė ir netinkamai nustatytos jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės.Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas M. Š. bausmę už jam inkriminuoto nusikaltimo padarymą, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, taip pat tinkamai taikė BK 60 straipsnio nuostatas, numatančias atsakomybę sunkinančias aplinkybes.Apylinkės teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė, kad M. Š. padarė baigtą nesunkų nusikaltimą, kad veika padaryta tiesioginės tyčios forma iš savanaudiškų paskatų. Teismo nuosprendyje taip pat įvertinta, kad nusikalstamą veiką M. Š. padarė lygtinio paleidimo laikotarpiu, turėdamas neišnykusį teistumą už tyčinį nusikaltimą ir būdamas anksčiau ne kartą teistas, taip pat ir už tokio paties pobūdžio nusikalstamas veikas nuosavybei. Atsižvelgdamas į paminėtas aplinkybes dėl ankstesnio teistumo už tyčinį nusikaltimą, apylinkės teismas visiškai teisingai nustatė nusikaltimų recidyvą BK 27 straipsnio 1 dalies prasme ir pripažino M. Š. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nagrinėjamą nusikalstamą veiką padarė veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Vertinant M. Š. asmenybę ir pavojingumą, skundžiamame teismo nuosprendyje taip pat visiškai pagrįstai nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Šioje byloje apeliantas viso proceso metu teigė, kad įvykio dieną buvo neblaivus, kad neprisimena tam tikrų įvykio aplinkybių, nes buvo išgėręs apie 7 litrus alaus. Todėl įvertinus nusikaltimo padarymo aplinkybes (dienos metu iš viešos vietos pagrobė vaikišką vežimėlį, po to jį paslėpė krūmuose), pritartina teismo išvadoms, kad šiuo atveju M. Š. apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos šios nusikalstamos veikos padarymui. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių teisėjų kolegija, kaip ir apylinkės teismas, nenustatė. Tai, kad pavogtas vežimėlis grąžintas savininkui, šiuo atveju nešvelnina nuteistojo baudžiamosios atsakomybės, kadangi pagrobtas daiktas grąžintas E. Š. iniciatyva ir pastangomis.Taigi, kaip matyti iš nuosprendyje išdėstytų bausmės skyrimo motyvų, sprendimą skirti sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimo bausmę, iš esmės nulėmė aptartos nuteistojo asmenybę neigiamai charakterizuojančios aplinkybės ir duomenys apie tai, kad M. Š. anksčiau yra ne kartą teistas, jam jau buvo taikytas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos, taip pat skirta laisvės apribojimo bausmė, tačiau teismo parodytas pasitikėjimas ir švelnesnės bausmės rūšys jam nebuvo efektyvios, jis ir vėl nusikalto. Teisėjų kolegijos vertinimu, M. Š. už BK 178 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skirta 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri yra mažesnė negu šio straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, nelaikytina aiškiai per griežta ar neteisinga. Ši bausmė su ankstesniu nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausme subendrinta nepažeidžiant BK 64 straipsnio nuostatų, be to, parenkant nuteistajam palankesnį bausmių dalinio sudėjimo būdą.Atsižvelgusi į tai, kas aptarta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį, tinkamai įsigilino į visas faktines bylos aplinkybes ir teisingai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas. Apeliaciniame skunde teisingai pažymėta, kad pirmosios instancijos teismas nesvarstė klausimo dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo ir M. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į jau aptartus duomenis dėl nuteistojo asmenybės ir pavojingumo, sutinka su teismo sprendimu skirti jam realią laisvės atėmimo bausmę. Nors šiuo atveju M. Š. padaryto nusikaltimo sunkumas, kaltės forma, už jį paskirtos bausmės rūšis ir dydis atitinka BK 75 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas, tačiau nuteistojo asmenybė nekelia pasitikėjimo ir nesudaro pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad M. Š. dirba ir prisideda prie nepilnamečių vaikų išlaikymo, taip pat nesudaro pagrindo taikyti jam prašomas BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nes pareiga išlaikyti vaikus nuo nusikalstamų veikų darymo jo nesulaiko.Esant nurodytų aplinkybių visumai, konstatuotina, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Edita DambrauskienėGiedrius EndriukaitisSvetlana Jurgaitienė