- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-12-21
- Bylos Nr.
- eI2-3106-872/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01216-2020-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Fausta Vitkienė (pirm.), Iveta Pelienė, Saulius Jakaitis
- Pareiškėjas
- Rozalimo, Rozalimo ŠvČ. M.Marijos Vardo parapija
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija
- Trečiasis asmuo
- Zarasų krašto muziejus
- Advokatai
- Jūratė Tamulevičiūtė
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Ivetos Pelienės ir Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Rozalimo švč. M. Marijos Vardo parapijos skundą atsakovei Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo Zarasų krašto muziejus) dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja Rozalimo švč. M. Marijos Vardo parapija (toliau - ir Parapija) kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2020 m. kovo 2 d. raštą Nr. S2-574 (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti Ministeriją pareiškėjos prašymą išnagrinėti iš naujo.
Pareiškėja paaiškina, kad kreipėsi į Ministeriją su 2019 m. lapkričio 28 d. prašymu „Dėl skulptūros „Marija Sopulingoji“ perdavimo Rozalimo parapijai“ (toliau – ir Prašymas). Savo Prašyme nurodė, kad skulptūra „Marija Sopulingoji“ (toliau – ir Skulptūra) nuosavybės teise priklauso pareiškėjai, taip pat ši Skulptūra yra įtraukta į Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių registrą, ji 1993 metais buvo pavogta iš Parapijos, o šiuo metu saugoma Zarasų krašto muziejaus fonduose.
Ministerija pareiškėjai atsakė Raštu, nurodydama, kad iš Zarasų krašto muziejaus bei Lietuvos dailės muziejaus atsakovui pateiktų skulptūros įsigijimą pagrindžiančių dokumentų daro išvadą, jog nėra įrodymų, kad minėta Skulptūra muziejų fondui atiteko neteisėtai. Tokią poziciją atsakovas grindė tuo, kad Lietuvos Respublikos muziejų įstatymo (toliau – ir Muziejų įstatymas) 8 straipsnio 1 dalis nustato, jog muziejų fondo vertybės ankstesniems savininkams negrąžinamos, išskyrus atvejus, kai jos muziejų fondui yra atitekusios neteisėtai po 1990 m. kovo 11 d., taip pat jei Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse numatyta kitaip. Ministerijos teigimu, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1998 metais skyrė Lietuvos dailės muziejui tikslines lėšas liaudies meno skultūrų kolekcijai, kurią sudarė 200 vienetų skulptūrų, įsigyti. Įsigijus liaudies meno skulptūrų kolekciją, Lietuvos dailės muziejus nusprendė 93 skulptūras, tarp kurių buvo ir skulptūra „Marija Sopulingoji“, perduoti Zarasų krašto muziejui. Buvo aprašyta kiekviena skulptūra, užfiksuota jų būklė, tačiau jokios informacijos apie tai, kad kuri nors iš skulptūrų anksčiau priklausė bažnyčių parapijoms nebuvo rasta.
Šalies argumentai
Pareiškėja nesutinka su tokia atsakovės pozicija. Nurodo, jog Ministerijos teiginys, jog ji veikė savo kompetencijos ribose ir pateikė išsamią informaciją pareiškėjos nurodytu klausimu yra klaidinantis ir neaiškus. Nors Ministerija teigia, jog parengė informacinio pobūdžio atsakymą, tačiau, iš tiesų, išnagrinėjo pareiškėjos Prašymą pilna apimtimi. Skundžiamame Rašte Ministerija nepasisakė apie savo kompetenciją, nenurodė ir nepaaiškino, kad nėra įgaliota išspręsti pareiškėjos prašymo. Ministerija nepagrįstai teigia, jog šiuo Raštu negali sukurti jokių teisinių pasekmių tretiesiems asmenims, tai yra nurodyti, kad Ministerijai nepavaldus Zarasų krašto muziejus grąžintų pareiškėjai galimai pavogtą skultūrą.
Pažymi, jog pareiškėja neprašiusi, kad Ministerija jai surinktų informaciją, tačiau prašė įpareigoti Zarasų krašto muziejų grąžinti jai Skulptūrą. Teigia, jog Lietuvos Kultūros paveldo mokslinio centro Architektūros, technologijos objekto apraše, 1993 m. birželio 16 d. fiksuota, kad parapijoje yra 24 meno kūriniai – vietinės reikšmės dailės paminklai, trys iš jų puošia bažnyčios eksterjerą – skulptūrinė Nukryžiuotojo grupė (4 skulptūros) (kurių tarpe buvo ir ginčo skulptūra). Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Šiaulių teritorinio padalinio 2014 m. liepos 11 d. apžiūros akto 3 priede nurodoma, kad yra skulptūrinė Nukryžiuotojo grupė (4 skulptūros), būklė patenkinama, o Marijos skulptūra dingusi 1993 m. birželio 30 d. Pareiškėja mano, kad priimant skundžiamą Raštą nebuvo laikomasi gero administravimo principo, todėl jis negali būti laikomas atitinkančiu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimus.
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai palaikė patikslintame skunde išdėstytus argumentus ir prašė tenkinti patikslintą skundą.
Atsiliepimas
Atsakovė Ministerija atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovė teigia visus veiksmus atlikusi savo kompetencijos ribose. Paaiškina, kad gavusi pareiškėjos 2019 m. lapkričio 28 d. prašymą, kreipėsi į Zarasų krašto muziejų, Zarasų rajono savivaldybę, Lietuvos dailės muziejų, prašydama pateikti informaciją apie visas Skulptūros įsigijimo ir įtraukimo į Zarasų krašto muziejaus rinkinių apskaitą aplinkybes ir pateikė pareiškėjai išsamią informaciją jos nurodytu klausimu.
Pažymi, jog atsakovė nesprendžia Parapijos nuosavybės klausimo. Skundžiamas atsakovės Raštas taip pat negali nei sukurti, nei pakeisti Parapijos nuosavybės teisės į „Marijos Sopulingosios“ skulptūrą. Atsakovė nėra kompetetinga institucija spręsti galimai pavogtos skulptūros klausimą. Jei pareiškėja siekia įgyti nuosavybės teisę į galimai prarastą Skulptūrą, ginčai dėl nuosavybės teisės pažeidimo sprendžiami Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, ieškinį pateikiant bendrosios kompetencijos teismui.
Atsakovės nuomone, pareiškėja savo skundu siekia konkretaus atsakymo, t.y. nurodymo, kad Ministerijai nepavaldus Zarasų krašto muziejus privalo grąžinti pareiškėjai galimai pavogtą Skulptūrą. Akivaizdu, kad jokių teisinių pasekmių Ministerija savo raštu negali sukurti tretiesiems asmenims, o būtent Zarasų krašto muziejui.
Pažymi, jog Skulptūra yra teisėtai įtraukta į Zarasų krašto muziejaus apskaitą ir jam perduota nuolatiniam saugojimui. Tai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Ministerija negali įpareigoti jai nepavaldų muziejų grąžinti Parapijai galimai pavogtą Skulptūrą, taip pat neturi teisės pripažinti, kad Zarasų krašto muziejaus fondo vertybė – Skulptūra yra neteisėtai atitekusi Zarasų krašto muziejui, todėl turėtų būti grąžinama ankstesniam savininkui.
Dėl pareiškėjos argumento, jog ji neprašiusi Ministerijos surinkti informaciją, tačiau prašiusi įpareigoti Zarasų krašto muziejų grąžinti jai skulptūrą, yra akivaizdu, kad prašymo nagrinėjimas reikalauja aktualios informacijos apie visas skulptūros įsigijimo ir įtraukimo į apskaitą aplinkybes. Surinkusi, išanalizavusi ir apibendrinusi gautą informaciją, Ministerija informacinio pobūdžio Rašte pateikė pareiškėjai atsakymą.
Atsiliepimas
Atsakovė mano, kad skundžiamą Raštą priėmė neperžengdama jai suteiktos kompetencijos ribų, laikydamasi teisės aktų nustatytų reikalavimų, atsižvelgdama į viešojo administravimo subjektų veiklai taikytinus principus. Įstatymas nustato atsakovei pareigą prašančiam asmeniui pateikti turimo, o ne asmens norimo gauti turinio informaciją. Todėl, atsakovės teigimu, pareiškėjos skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.
Teismo posėdyje atsakovės atstovė palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimo į skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje ginčas kilęs dėl Ministerijos 2020 m. kovo 2 d. rašto Nr. S2-574 teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėja 2019 m. lapkričio 28 d. atsakovei pateikė prašymą „Dėl skulptūros Marija Sopulingoji perdavimo Rozalimo parapijai“. Pareiškėja prašė atsakovės įpareigoti Zarasų krašto muziejų skulptūrą „Marija Sopulingoji“ grąžinti Rozalimo švč. M. Marijos Vardo parapijai nuolatiniam saugojimui. Nurodė, jog Skulptūra įtraukta į Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių registrą, 1993 metais buvusi pavogta iš Rozalimo švč. M. Marijos Vardo parapijos, šiuo metu saugoma Zarasų krašto muziejaus fonduose, adresu Bukonto g. 20, Zarasai, nuosavybės teise priklauso Rozalimo švč. M. Marijos Vardo parapijai.
Ministerija, gavusi pareiškėjos prašymą, 2019 m. gruodžio 4 d. raštu Nr. S2-3276 „Dėl informacijos apie skulptūrą Marija Sopulingoji pateikimo“, adresuotu Zarasų krašto muziejui ir Zarasų rajono savivaldybei, kreipėsi į nurodytas institucijas, prašydama pateikti Ministerijai informaciją apie visas skulptūros Marija Sopulingoji įsigijimo ir įtraukimo į Zarasų krašto muziejaus rinkinių apskaitą aplinkybes.
Zarasų krašto muziejus 2019 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. S(1.17)-136 „Dėl informacijos apie Marijos Sopulingosios skulptūrą pateikimo“ informavo Ministeriją, nurodydamas skulptūros įtraukimo į Muziejaus rinkinių apskaitą teisėtumą patvirtinančius dokumentus – 1999 m. sausio 20 d. protokolą Nr. 1 ir išrašą iš 1999 m. sausio 20 d. protokolo Nr. 1.
Be to, Ministerija 2019 m. gruodžio 27 d. raštu Nr. S2-3482 „Dėl skulptūrų šv. Petras ir Marija Sopulingoji įsigijimo“ kreipėsi į Lietuvos dailės muziejų, prašydama pateikti informaciją apie visas Marijos Sopulingosios skulptūros įsigijimo bei perdavimo Zarasų krašto muziejui aplinkybes. Lietuvos dailės muziejus 2020 m. sausio 8 d. raštu Nr. V.5-6 „Dėl skulptūrų šv. Petras ir Marija Sopulingoji įsigijimo“ informavo Ministeriją, kad 1998 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybė skyrė Lietuvos dailės muziejui tikslines lėšas liaudies meno skulptūrų kolekcijai, kurią sudarė 200 vnt. skulptūrų, įsigyti. Įsigijus liaudies meno skulptūrų kolekciją, Lietuvos dailės muziejaus Rinkinių komplektavimo komisijos 1998 m. balandžio 29 d. posėdyje buvo nuspręstą 93 skulptūras, tarp kurių buvo ir Marijos Sopulingosios skulptūra, perduoti Zarasų krašto muziejui. Sudarant kolekcijos sąrašus Lietuvos dailės muziejaus darbuotojai aprašė kiekvieną skulptūrą, užfiksavo jų būklę, tačiau jokios informacijos ar požymių, kad kai kurios iš įsigytų skulptūrų anksčiau priklausė bažnyčių parapijoms, nebuvo rasta.
Atsižvelgdama į gautą informaciją, Ministerija 2019 m. kovo 2 d. raštu Nr. S2-574 pareiškėjai paaiškino, jog buvo kreiptasi į atitinkamas institucijas ir surinkus bei apibendrinus gautą informaciją, t. y. iš Zarasų krašto muziejaus ir Lietuvos dailės muziejaus Ministerijai pateiktų Marijos Sopulingosios skulptūros įsigijimą pagrindžiančių dokumentų, Ministerija neturi pagrindo daryti išvadą, jog minėta Skulptūra muziejų fondui atiteko neteisėtai. Informavo pareiškėją, jog vadovaujantis Muziejų įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi muziejų fondo vertybės ankstesniems savininkams negrąžinamos, išskyrus atvejus, kai jos muziejų fondui yra atitekusios neteisėtai po 1990 m. kovo 11 d. Taip pat nurodė, jog šis atsakymas per vieną mėnesį nuo jo gavimo dienos gali būti skundžiamas pasirinktinai Lietuvos Administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo arba Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo nustatyta tvarka.
Pareiškėja nesutinka su skundžiamu Raštu, mano, kad jis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas.
Taigi visų pirma spręstinas skundžiamo Rašto teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektai neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant pareiškėjos reikalavimo panaikinti skundžiamus sprendimus pagrįstumą, būtina įvertinti ir skundžiamų sprendimų, kurie laikytini viešojo administravimo aktais, atitiktį VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiami sprendimai turėtų būti panaikinti. Lietuvos vyriausias administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, ne kartą pažymėjo, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., LVAT 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos muziejų įstatymas (toliau – ir Muziejų įstatymas, Įstatymas) (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2019 07 01 iki 2021 01 01), Zarasų krašto muziejaus nuostatai, patvirtinti Zarasų rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. T-108.
Pagal Muziejų įstatymo 4 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikoje muziejai skirstomi į nacionalinius, respublikinius, savivaldybių, žinybinius ir kitus. To paties Įstatymo 4 straipsnio 5 dalis numato, jog savivaldybių muziejai kaupia, saugo, tiria, konservuoja ir eksponuoja tam tikros savivaldybės teritorijos kultūros istoriją atspindinčius muziejinių vertybių rinkinius. Įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka gali būti pripažinta, kad savivaldybių muziejus atlieka pakankamo lygio mokslinius tyrimus ir eksperimentinę (socialinę, kultūrinę) plėtrą. Savivaldybės muziejų steigia savivaldybės taryba.
Įstatymo 8 straipsnio 1 dalis numato, jog Muziejų fondo vertybės ankstesniems savininkams negrąžinamos, išskyrus atvejus, kai jos muziejų fondui yra neteisėtai atitekusios po 1990 m. kovo 11 d., taip pat jei Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse numatyta kitaip. Pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 dalį muziejus privalo užtikrinti muziejinių vertybių apskaitą ir apsaugą. Tikrinti muziejinių vertybių apskaitą ir apsaugą muziejuose turi teisę muziejaus savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija, Kultūros ministerija ir kitos įstatymų įgaliotos kontrolės institucijos.
Vadovaujantis Zarasų krašto muziejaus nuostatų 7 punktu, muziejaus savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija – Zarasų rajono savivaldybės taryba.
Nagrinėjamo ginčo dalykas – atsakovės veiksmų, atsakant į pareiškėjos 2019 m. lapkričio 28 d. prašymą, teisėtumas ir pagrįstumas.
Pareiškėjos teigimu, atsakovė neatsakė į jos prašymą įpareigoti Zarasų krašto muziejų perduoti jai Skulptūrą nuolatiniam saugojimui.
Teismas su šiais pareiškėjos argumentais nesutinka, kadangi įstatymas nustato institucijos pareigą prašančiajam asmeniui pateikti turimo, o ne asmens norimo gauti turinio informaciją. Tokios nuostatos laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. pvz., LVAT 2015 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1090-624/2015).
Remiantis Viešojo administravimo įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2019 m. lapkričio 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d.) (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 14 punktu, prašymas – su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą prašant suteikti administracinę paslaugą, priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus. VAĮ 14 straipsnio 1 dalis numato, jog asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 „Dėl Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) 5 punktą prašymas – su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į instituciją prašant administracinės paslaugos – išduoti leidimą (licenciją), dokumentą, jo kopiją, nuorašą ar išrašą, patvirtinantį tam tikrą juridinį faktą; nustatytąja tvarka pateikti institucijos turimą informaciją; priimti administracinį sprendimą – įsakymą, potvarkį ar nustatytąja tvarka kitą nustatytosios formos dokumentą, kuriame išreiškiama institucijos valia; atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus. Atsakymas – atsižvelgiant į prašymo turinį, žodžiu, raštu ar elektroniniu būdu asmeniui teisės aktų nustatyta tvarka suteikta administracinė paslauga, pateikta informacija, įteikta prašomo administracinio akto kopija, nuorašas ar išrašas, išdėstyta institucijos nuomonė apie asmens kritiką, pasiūlymus ar pageidavimus. Taisyklių 41 punkte numatyta, kad atsakymai į prašymą parengiami atsižvelgiant į prašymo turinį; pagal Taisyklių 41.2. punktą, į prašymą pateikti institucijos turimą informaciją atsakoma pateikiant prašomą informaciją Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatyta tvarka arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys.
Remiantis Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. lapkričio 23 d. iki 2020 m. rugsėjo 1 d.) 1 straipsnio 2 dalimi, šis įstatymas sudaro palankias sąlygas asmenims gauti valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų disponuojamą informaciją ir panaudoti ją komerciniams ar nekomerciniams tikslams. Įstatymo 3 straipsnio 5 dalis numato, informacija – žinios, kuriomis disponuoja institucija, vykdydama viešąsias funkcijas. Įstatymo 4 straipsnyje yra įtvirtinti principai, kuriais vadovaujasi įstaigos, teikdamos informaciją, tarp kurių numatytas ir informacijos išsamumo principas, reiškiantis, kad pareiškėjui turi būti pateikta visa pagal teisės aktus teiktina jo prašymo turinį atitinkanti informacija, bei tikslumo principas, reiškiantis, kad pareiškėjui teikiama informacija turi atitikti įstaigos disponuojamą informaciją.
Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad institucijos ir įstaigos, atsakydamos į asmens prašymą pateikti informaciją, turi pateikti visą teiktiną jų disponuojamą informaciją. Nors pareiškėja teigia, kad atsakovė neatsakė į pareiškėjos prašymą, kuriuo ji prašiusi įpareigoti Zarasų krašto muziejų perduoti Skulptūrą Parapijai nuolatiniam saugojimui, sutikti su tokia pareiškėjos pozicija nėra pagrindo: atsakymas į prašymą parengiamas atsižvelgiant į prašymo turinį. Šiuo atveju Ministerija, gavusi pareiškėjos prašymą, pateikė disponuojamą informaciją, nurodydama, jog neturi duomenų, kad muziejus galimai neteisėtai įsigijo vertybes ar jas pasisavino.
Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamo ginčo dalykas – atsakovės veiksmų, atsakant į 2019 m. lapkričio 28 d. prašymą, teisėtumas ir pagrįstumas.
Nagrinėjamu atveju ginčo dėl fakto, kad Skulptūra yra Zarasų krašto muziejaus vertybių apskaitoje ir jam perduota nuolatiniam saugojimui, nėra. Pagal byloje esančius duomenis nustatyta, jog Lietuvos dailės muziejus Priėmimo aktu perdavė nuolatiniam saugojimui Zarasų krašto muziejui 93 skulptūras, jos buvo įtrauktos į Zarasų krašto muziejaus rinkinių apskaitą bei buhalterinę apskaitą kaip ilgalaikis materialusis turtas ir nuo tada yra Zarasų krašto muziejaus rinkinių dalis. Zarasų krašto muziejus yra Zarasų rajono savivaldybės biudžetinė įstaiga – savivaldybės muziejus, o savivaldybių muziejus steigia savivaldybės taryba (Muziejų įstatymo 4 str. 5 dalis). Vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 13 dalimi gyventojų bendrosios kultūros ugdymas ir etnokultūros puoselėjimas (dalyvavimas kultūros plėtros projektuose, muziejų, teatrų, kultūros centrų ir kitų kultūros įstaigų steigimas, reorganizavimas, pertvarkymas, likvidavimas ir jų veiklos priežiūra, savivaldybių viešųjų bibliotekų steigimas, reorganizavimas, pertvarkymas ir jų veiklos priežiūra) yra savarankiškoji savivaldybės funkcija.
Dėl pareiškėjos teiginio, jog Skulptūra 1993 metais galimai buvo pavogta iš Parapijos, todėl turėtų būti perduota Parapijai, teismas pažymi, jog ginčai dėl nuosavybės teisės pažeidimo, sprendžiami Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, ieškinį pateikiant bendrosios kompetencijos teismui, todėl tai nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėja nenurodė duomenų ar aplinkybių, galinčių patvirtinti, esą Ministerija, nagrinėdama pareiškėjos skundą, būtų pažeidusi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, vilkinusi jos kompetencijai priskirtų funkcijų atlikimą ar atsisakiusi jas atlikti. Skundžiamame Rašte įvertintos pareiškėjos prašyme nurodytos aplinkybės, nurodyti skundžiamo Rašto priėmimo motyvai ir aplinkybės, jo apskundimo tvarka. Darytina išvada, jog atsakovė, parengusi skundžiamą Raštą, išnagrinėjo pareiškėjos prašymą nepažeisdama administracinės procedūros nustatytos tvarkos ir terminų savo kompetencijos ribose.
Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, Ministerija pateikė turimą informaciją, nurodė, kokiais duomenimis rėmėsi, atsakydama į prašymą, todėl pareiškėjos argumentai dėl nepagrįsto informacijos suteikimo, dėl atsisakymo ją suteikti yra nepagrįsti.
Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Raštas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjos skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjos reikalavimas dėl Rašto panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas. Atmetus pareiškėjos reikalavimą dėl Rašto panaikinimo, atmestinas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2019 m. lapkričio 28 d. prašymą.
Pareiškėja teismo taip pat prašo priteisti iš atsakovės jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pareiškėjos skundo reikalavimai atmesti, todėl prašymas priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas taip pat netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškėjos Rozalimo švč. M. Marijos Vardo parapijos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.