- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-06-07
- Bylos Nr.
- 1A-195-483/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-02-2-00603-2016-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdimaras Bavėjanas, Viktoras Kažys (pran.), Algimantas Valantinas
- Nuteistasis
- A. A., D. K., A. J.
- Advokatai
- Romualdas Vitkus
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Viktoro Kažio,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. bei nuteistųjų A. A. ir D. K. gynėjo advokato Romualdo Vitkaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. J. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta bausmė – 150 MGL (5 649 Eur) dydžio bauda.
A. J. įpareigotas sumokėti jam paskirtą baudą per vienerius metus ir šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
A. A. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta bausmė – 200 MGL (7 532 Eur) dydžio bauda.
A. A. įpareigotas sumokėti baudą per vienerius metus ir šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
D. K. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta bausmė – 170 MGL (6 402 Eur) dydžio bauda.
D. K. įpareigotas sumokėti baudą per vienerius metus ir šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Iš A. A. ir D. K. konfiskuota po 250 Eur.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. A. J. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, jog tiesiogiai pasiūlė, susitarė ir davė kyšį valstybės tarnautojams už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus: jis, 2016 m. lapkričio 23 d. apie 04.40 val. Oslo g., tarp įvažiavimo ir išvažiavimo į/iš Erfurto g., Vilniuje, būdamas neblaivus ir vairuodamas automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sustabdytas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau - Vilniaus AVPK) Kelių (policijos valdybos (toliau - KPV) Kelių patrulių rinktinės (toliau - KPR) (duomenys neskelbtini) kuopos (duomenys neskelbtini) būrio vyriausiojo patrulio A. A.. Vilniaus AVPK KPV KPR (duomenys neskelbtini) kuopos (duomenys neskelbtini) būrio vyriausiesiems patruliams A. A. ir D. K., veikiant bendrininkų grupėje, kalbantis, kad viskas gali brangiai kainuoti, jeigu jam (A. J.) bus atimtas vairuotojo pažymėjimas, ir paklausus „ką gali pasiūlyti“, A. J., siekdamas išvengti administracinės atsakomybės, pasiūlė A. A. ir D. K. už jų neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, 500 Eur kyšį. A. A. ir D. K. su tuo sutikus, A. J. paskambino A. J., kadangi su savimi pinigų neturėjo ir susitarė su A. J., kad pastarasis atvažiuos ir paskolins jam pinigų, po to susitarė su A. A. ir D. K., kad kyšį perduos prie įvažiavimo į gyvenamojo namo, esančio Erfurto g. 35, Vilniuje, kiemą, kur 05.16 val., po to, kai A. J. nuo sąskaitos iš AB „SEB“ bankomato, esančio Architektų g. 43/Erfurto g. 31, Vilniuje, nuėmė 600 Eur, iš kurių 500 Eur davė A. J., A. J. tiesiogiai padavė 500 Eur kyšį A. A. už jo nepatraukimą administracinėn atsakomybėn, t. y. už neteisėtą A. A. ir D. K. neveikimą vykdant įgaliojimus.
1.1. A. A. ir D. K. pagal BK 225 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad būdami valstybės tarnautojais, savo naudai tiesiogiai provokavo duoti kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus ir tiesiogiai susitarė ir priėmė kyšį: jie, būdami valstybės tarnautojais, dirbdami Vilniaus AVPK KPV KPR (duomenys neskelbtini) kuopos (duomenys neskelbtini) būrio vyriausiaisiais patruliais, vykdydami policijos pareigūnų funkcijas, 2016 m. lapkričio 23 d. apie 04.40 val. Oslo g., tarp įvažiavimo ir išvažiavimo į/iš Erfurto g., Vilniuje, A. A. sustabdžius A. J., kuris būdamas neblaivus, vairavo automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jiems, veikiant bendrininkų grupėje, kalbantis, kad viskas gali brangiai kainuoti, jeigu A. J. bus atimtas vairuotojo pažymėjimas, už A. J. nepatraukimą administracinėn atsakomybėn, t. y. už jų, t. y. D. K. ir A. A. neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, tiesiogiai provokavo A. J. duoti kyšį A. A. sakant A. J. „ką gali pasiūlyti“, A. J. pasiūlius 500 Eur kyšį, D. K. ir A. A. su tuo sutiko. A. J. neturint su savimi pinigų, jis paskambino A. J., su kuriuo susitarė, kad pastarasis atvažiuos ir paskolins jam pinigų, po to D. K. ir A. A. susitarė su A. J., kad kyšį priims prie įvažiavimo į gyvenamojo namo, esančio Erfurto g. 35, Vilniuje, kiemą, kur 05.16 val., po to, kai A. J. nuo sąskaitos iš AB „SEB“ bankomato, esančio Architektų g. 43/Erfurto g. 31, Vilniuje, nuėmė 600 Eur, iš kurių 500 eurų padavė A. J., A. A. savo ir D. K. naudai priėmė A. J. atneštus pinigus, t. y. tiesiogiai priėmė 500 Eur kyšį už A. J. nepatraukimą administracinėn atsakomybėn, t. y. už jų neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus.
II. Apeliacinių skundų teisiniai argumentai
2. Nuteistasis A. J. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio dalį dėl jam paskirtos baudos: sumažinti jos dydį ir/arba nustatyti ilgesnį baudos sumokėjimo terminą.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirtos baudos dydis ir jos sumokėjimo terminas neatitinka A. J. finansinės padėties ir yra praktiškai neįgyvendinamas. A. J. yra bedarbis, darbo biržoje registruotas nuo 2017 m. liepos 24 d., negaunantis nedarbo socialinio draudimo išmokos, nes nėra sukauptas reikiamas nedarbo draudimo stažas. Nuteistasis neturi nuosavo nekilnojamojo turto, kurį realizavus būtų galima sumokėti nuosprendžiu paskirtą baudą. Pasak nuteistojo, jis yra įgijęs tik vidurinį išsilavinimą, todėl atsižvelgiant į dabartines darbo rinkos tendencijas taip pat ankstesnę jo darbo patirtį tikimybė, kad jis nedelsiant įsidarbins ir gaus atlyginimą, leidžiantį tinkamai įvykdyti paskirtą baudą, yra itin maža. Atsižvelgiant į paskirtos baudos dydį ir nustatytą baudos apmokėjimo terminą vidutinė įmoka sudarytų 313,83 Eur per mėnesį visą vienerių metų ir šešių mėnesių laikotarpį. Nuteistojo teigimu, akivaizdu, kad finansinė jo padėtis neleidžia atlikti tokio dydžio įmokų.
2.2. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodo, kad A. J. skirtina bausmė - bauda, kurios dydis nustatytinas artimesnis sankcijoje numatytam bausmės minimumui. Apelianto nuomone, teismo nuoroda į tariamą minimalią bausmės ribą yra nepagrįsta, nes nusikalstamos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas tokios ribos nenustatė. Apeliantas nusikalstamą veiką padarė 2016 m. lapkričio mėnesį. Atitinkamu laikotarpiu galiojusioje BK 47 straipsnio 3 dalies redakcijoje minimali baudos riba nebuvo nustatyta. Taigi, teismas, nustatydamas baudos dydį už nusikalstamos veikos padarymą, negali remtis formaliu bausmės minimumu, kurio nusikalstamos veikos padarymo metu baudžiamasis įstatymas nenustatė - apeliantui gali būti paskirta mažesnė bauda.
2.3. Nuteistojo teigimu, teismas neįvertino jo materialinės padėties ir paskyrė baudą, kuri yra akivaizdžiai per didelė, tokiu būdu buvo pažeistas proporcingumo principas. Teismas, nustatydamas itin didelę baudą, kurios nuteistasis per nustatytą terminą nebus pajėgus sumokėti, neįgyvendino bausmės tikslų ir pažeidė teisingumo principą. Apelianto manymu, jo atžvilgiu bausmės tikslas būtų pasiektas nustačius mažesnį baudos dydį ir/arba nustačius ilgesnį laikotarpį baudos sumokėjimui. Apeliantui paskirta bauda jo materialinės padėties kontekste yra itin didelė ir lemia itin didelį nubaudimo poveikį, kuris gali būti vertinamas kaip pažeidžiantis teisingumo ir proporcingumo principus (BK 41 straipsnio 2 dalis). Nuteistasis pažymi, kad užsienio valstybių įstatymuose aiškiai įtvirtinta taisyklė, jog skiriant bausmę (nustatant baudos dydį) už padarytą nusikalstamą veiką turi būti įvertintos kaltininko pajamos, jo realios galimybės sumokėti baudą, kitos materialinės aplinkybės.
3. Nuteistųjų A. A. ir D. K. gynėjas advokatas Romualdas Vitkus apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nuosprendį panaikinti ir A. A. bei D. K. išteisinti nepadarius jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos arba bylą perduoti prokurorui papildomam tyrimui atlikti.
3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog A. A. ir D. K. ne kartą buvo sustoję prie degalinių, buvo išlipę iš automobilio, stabdė automobilius, todėl globalios padėties nustatymo sistemos (GPS) duomenys apie policijos tarnybinio automobilio „Škoda Octavia“, v. n. (duomenys neskelbtini) buvimo vietą, jo judėjimo maršrutą bei laiką, tarnybinio automobilio durelių atidarymą bei jų uždarymą negali būti vertinami kaip vienas iš įrodymų apie tariamai padarytą nusikalstamą veiką.
3.2. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teisme liudytojas V. P. parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu perklausęs garso įrašus jis atpažino A. A. balsą, ir paaiškino, jog balsas yra panašus, kadangi nematė kalbančio žmogaus, buvo pašalinių garsų. Liudytojas taip pat nurodė, kad kartais jis negali atpažinti ir savo paties balso. Gynėjas pažymi, kad pagal tyrėjos užduotį Lietuvos teismo ekspertizės centras atliko fonoskopinį objektų tyrimą, siekiant nustatyti, ar tyrimui pateiktame 2016 m. lapkričio 23 d. garso įraše užfiksuotus žodžius pasakęs asmuo yra A. A.. 2017 m. vasario 8 d. specialisto išvadoje Nr. 11-219(17) konstatuota, jog kalbos signalai netinka asmeniui identifikuoti pagal įraše užfiksuotą balsą, todėl negalima atsakyti į klausimą, kokių konkrečių asmenų balsai tai yra. Gynėjo manymu, teismas šių išvadų neanalizavo ir nepasisakė, kodėl remiasi liudytojo V. P. parodymais, o ne specialistų išvadomis, todėl šio liudytojo parodymai vertintini kritiškai ir jais negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis.
3.3. Apeliaciniame skunde nuteistųjų gynėjas pakartoja A. A. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus ir nurodo, kad liudytojas V. P. teisme patvirtino jo parodymus, jog pakeisti laiką tarnybinio automobilio vaizdo registratoriuje nėra jokių galimybių, o policijos pareigūnų maršrute gali būti ir kitų policijos ekipažų. Pasak gynėjo, iš teismui pateiktos Vilniaus AVPK 2017 m. rugsėjo 18 d. informacijos Nr. 10-S-145353/10.44-1 matyti, kad tuo metu Vilniaus mieste dirbo 21 įvairių rūšių patrulinė pajėga ir 7 operatyvinės grupės, todėl Oslo gatve galėjo pravažiuoti bet kuris kitas iš aukščiau nurodytų ekipažų. Gynėjo teigimu, D. K. taip pat patvirtino, kad reguliuoti laiką vaizdo registratoriuje neįmanoma, kadangi nėra jokio ekrano, o automobilyje į vaizdo registratorių tik įdedama atminties kortelė. Tiek A. A., tiek ir D. K. teisiamajame posėdyje nurodė, kad A. J. anksčiau nėra matę.
3.4. Gynėjas apeliaciniame skunde cituoja ir nuteistojo A. J. teisiamajame posėdyje duotus parodymus, pagal kuriuos šis iš automobilio nebuvo išlipęs ir per automobilio langą bendravo tik su vienu liekno kūno sudėjimo policijos pareigūnu, nei vieno iš teismo posėdyje dalyvaujančių policijos pareigūnų neatpažįsta, o ikiteisminio tyrimo metu atpažinimai nebuvo daromi. Teisme peržiūrėjęs vaizdo įrašą, kuriame 2016 m. lapkričio 23 d. 06.21 val. užfiksuotas automobilis, A. J. negalėjo pasakyti, kad tai yra jo automobilis „(duomenys neskelbtini)”. Gynėjo teigimu, liudytojas A. J. pirmosios instancijos teisme taip pat nurodė, kad jis matė tik vieną policijos pareigūną ir teismo salėje jo nėra, t. y. patvirtino faktą, kad jis nebendravo nei su A. A., nei su D. K..
3.5. Pasak gynėjo, byloje neginčijamai nustatyta, jog A. J. automobilis buvo sustabdytas 2016 m. lapkričio 23 d. apie 04.40 val. Ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamajame posėdyje buvo peržiūrėti vaizdo įrašai, kurie 2016 m. lapkričio 23 d. buvo paimti iš tarnybinio policijos kompiuterio Nr. (duomenys neskelbtini). Kaip matyti iš faile „2016-11-23 042236” esančių vaizdo įrašų nuo 04.22 val. iki 04.47 val. A. A. ir D. K. stabdė automobilius, tarp kurių nėra A. J. automobilio. Kituose vaizdo įrašuose, kurie yra nuoseklūs nuo 04.48 val. iki 06.21 val. taip pat nėra A. J. automobilio. Vaizdo įraše, kuriame užfiksuotas vaizdas nuo 06.19 val. iki 06.38 val., 06.30 val. pareigūnas D. K. eina link A. A., stovinčio prie automobilio. Toliau šiame įraše užfiksuota, kaip policijos pareigūnai stovi prie automobilio, iš priekinės vairuotojo pusės išlipa asmuo, kuris prieina prie jų, o po to visi trys nueina prie stovinčio automobilio priekinės pusės. Šis vaizdo įrašas baigiasi 06.36 val. Kitas vaizdo įrašas prasideda 06.38 val. Gynėjo nuomone, šiame vaizdo įraše užfiksuotas vaizdas neatitinka nei policijos pareigūnų, nei nuteistojo A. J. parodymų, pagal kuriuos jis bendravo tik su vienu policijos pareigūnu per atidarytą automobilio langą, o kito policijos pareigūno visiškai nematė ir iš automobilio nebuvo išlipęs. Apelianto manymu, teismas šių prieštaravimų neanalizavo ir jų nepašalino.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokuroras prašė nuteistojo A. J. bei nuteistųjų A. A. ir D. K. gynėjo apeliacinius skundus atmesti, nuteistasis A. J. ir jo gynėja prašė tenkinti nuteistojo A. J. apeliacinį skundą, o nuteistieji A. A. ir D. K. bei jų gynėjas prašė tenkinti pastarojo apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo A. J. bei nuteistųjų A. A. ir D. K. gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.
5.1. Apeliaciniame skunde nuteistųjų A. A. ir D. K. gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nurodo, kad byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai nepatvirtina nuteistųjų kaltės padarius BK 225 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, šie nedalyvavo ją darant. Pagrįsdamas šiuos teiginius, apeliantas kelia savo versijas, ginčija apygardos teismo nustatytas faktines aplinkybes, reiškia abejones dėl liudytojų parodymų ir kitų įrodymų patikimumo. Kitas apeliantas - nuteistasis A. J. - apeliaciniame skunde neneigia savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, tačiau prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę.
5.2. Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos.
5.3. Tiesioginiai įrodymai patys be tarpinių grandžių yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame visų byloje surinktų duomenų kontekste. Visų įrodymų – pirminių ir išvestinių, tiesioginių ir netiesioginių – visuma turi sudaryti logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine.
5.4. Baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai, tačiau įrodinėjimas nėra begalinis procesas. Kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas įvykio versijas svarbu tai, kokius konkrečius faktus gali patvirtinti ar paneigti gaunami duomenys, ar tų faktų nustatymas turi reikšmę teisingo sprendimo priėmimui. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis. Teismo proceso dalyvių pateiktų versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, patikrinus įrodymų patikimumą ir pateikus argumentus dėl jų pakankamumo. Kaltininko keliamos versijos turi būti pagrįstos konkrečiais, bent jau minimaliais, duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija.
Žemesnės instancijos teismas
5.5. Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad A. J. 2016 m. lapkričio 23 d. apie 04.40 val. Oslo g., tarp įvažiavimo ir išvažiavimo į/iš Erfurto g., Vilniuje, būdamas neblaivus ir vairuodamas automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sustabdytas policijos pareigūnų. Siekdamas išvengti administracinės atsakomybės, A. J. pasiūlė jo automobilį sustabdžiusiems policijos pareigūnams 500 Eur kyšį už jo nepatraukimą administracinėn atsakomybėn, t. y. už policijos pareigūnų neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus. Policijos pareigūnams sutikus, A. J. paskambino savo sūnėnui A. J. ir susitarė, kad pastarasis atvažiuotų ir paskolintų jam pinigų, po to susitarė su policijos pareigūnais, kad kyšį perduos prie įvažiavimo į gyvenamojo namo, esančio Erfurto g. 35, Vilniuje, kiemą, kur 05.16 val., po to, kai A. J. nuo sąskaitos iš AB „SEB“ bankomato, esančio Architektų g. 43/Erfurto g. 31, Vilniuje, nuėmė 600 Eur, iš kurių 500 Eur davė A. J., A. J. tiesiogiai padavė 500 Eur kyšį vienam iš policijos pareigūnų. Nurodytos aplinkybės nustatytos šiais faktiniais duomenimis: nuteistasis A. J. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis 2016 m. lapkričio 23 d. apie 04.40 val. Oslo g., tarp įvažiavimo ir išvažiavimo į/iš Erfurto g., Vilniuje, neblaivus vairuodamas automobilį „(duomenys neskelbtini)“ buvo sustabdytas policijos pareigūno ir siekdamas išvengti administracinės atsakomybės davė jam 500 Eur kyšį, o prieš tai šiuos pinigus nuteistajam išgryninęs bankomate perdavė jo sūnėnas A. J.; liudytojas A. J. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje savo dėdės A. J. prašymu jis išgrynino 500 Eur, kuriuos jo dėdė kaip kyšį perdavė policijos pareigūnams tam, jog išvengtų administracinės atsakomybės už vairavimą neblaiviam; 2016 m. gruodžio 12 d. parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuota, jog A. J. ir A. J. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kurie iš esmės nesiskiria nuo jų pirmosios instancijos teisme duotų parodymų, ir parodė vietas, kuriose policijos pareigūnai sustabdė neblaivaus A. J. vairuojamą automobilį bei kuriose buvo išgryninti ir policijos pareigūnui perduoti kyšiui skirti 500 Eur (t. 1, b. l. 55-63; t. 2, b. l. 184-189); 2016 m. gruodžio 13 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole užfiksuoti A. J. telefoniniai pokalbiai, vykę 2016 m. lapkričio 23 d. nuo 04.42 val. ir vėliau, kurių metu jis A. J. nurodė, kad yra sustabdytas policijos pareigūnų ir prašė jo kuo skubiau atvykti ir padėti, nes jam gali būti surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (t. 1, b. l. 74-84).
5.6. Esminis apeliacinio proceso dalykas šioje byloje vertinant įrodymus – nustatyti ar policijos pareigūnai, 2016 m. lapkričio 23 d. iš A. J. priėmę 500 Eur kyšį už jo nepatraukimą administracinėn atsakomybėn, buvo A. A. ir D. K., ar ne šie policijos pareigūnai.
5.7. Nuteistieji A. A. ir D. K. savo kaltės nepripažino viso bylos proceso metu. Pirmosios instancijos teisme jie patvirtino, kad 2016 m. lapkričio 23 d. naktį patruliavo ir Oslo g., tarp įvažiavimo ir išvažiavimo į/iš Erfurto g., Vilniuje, tačiau neigė, kad šioje vietoje sustabdė neblaivaus A. J. vairuojamą automobilį ir paėmė 500 Eur kyšį už jo nepatraukimą administracinėn atsakomybėn. Nuteistasis A. J. pirmosios instancijos teisme neatpažino nei A. A., nei D. K. ir nurodė, kad jo vairuojamą automobilį sustabdęs policininkas buvo liekno kūno sudėjimo, apie 40 metų amžiaus. Apeliacinės instancijos teisme A. J. parodė, kad negali atpažinti jo vairuojamą automobilį stabdžiusio policijos pareigūno, nes įvykio metu buvo tamsu, o policijos pareigūnai vilki vienodas uniformas, apsunkinančias galimybes juos atskirti. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose apklaustas liudytojas A. J. taip pat negalėjo atpažinti nei A. A., nei D. K. kaip policijos pareigūnų, kurie 2016 m. lapkričio 23 d. naktį, po to, kai A. J. perdavė išgrynintus kyšiui skirtus pinigus A. J., tarnybiniu automobiliu pavežė jį (A. J.) iki Oslo g., tarp įvažiavimo ir išvažiavimo į/iš Erfurto g., Vilniuje, kur šis buvo palikęs savo automobilį. Pirmosios instancijos teisme su juo bendravusį policijos pareigūną A. J. apibūdino kaip 40 metų amžiaus, liekno kūno sudėjimo vyrą. Apeliacinės instancijos teisme liudytojas parodė, kad bendravo su 40-50 metų amžiaus policijos pareigūnu ir jam sunku atpažinti, ar tai galėjo būti A. A. arba D. K.. Ikiteisminio tyrimo metu 2016 m. gruodžio 1 d. vykusioje apklausoje A. J. davė dar kitokius parodymus, pagal kuriuos jis bendravo su apie 60 metų amžiaus vidutinio kūno sudėjimo policijos pareigūnu, kuris lietuviškai kalbėjo be akcento.
5.8. Nuteistųjų A. A. ir D. K. gynėjo apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama vaizdo įrašų, kurie 2016 m. lapkričio 23 d. buvo paimti iš tarnybinio policijos kompiuterio Nr. (duomenys neskelbtini), analizei ir nurodoma, kad šie vaizdo įrašai neįrodo A. A. ir D. K. kaltės dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas vaizdo įrašą, esantį faile „2016-11-23_060033“, nurodė, kad jame užfiksuota kaip 2016 m. lapkričio 23 d. 06.21 val. Oslo g., Vilniuje, važiuojant link Gariūnų, tarp įvažiavimo ir išvažiavimo į/iš Erfurto g. Vilniuje, policijos pareigūnas A. A. galimai sustabdė A. J. vairuojamą automobilį „(duomenys neskelbtini)“, kurio valstybinio numerio vaizdo įraše nesimato. Iš tokios pirmosios instancijos teismo formuluotės galima spręsti, kad ir pačiam teismui kilo abejonių ar vaizdo įraše iš tiesų užfiksuotas būtent A. J. vairuojamas automobilis. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nuteistasis A. J. nurodė, kad peržiūrėjęs minėtą vaizdo įrašą jis negali patvirtinti, kad jame užfiksuotas jo vairuojamas automobilis „(duomenys neskelbtini)“. Nors pirmosios instancijos teisme liudytojas G. S., dirbantis automobiliais „(duomenys neskelbtini)“ prekiaujančioje įmonėje, nurodė, kad, jo manymu, vaizdo įraše užfiksuotas automobilis yra „(duomenys neskelbtini)“, tačiau šių parodymų patikimumas laikytinas abejotinu, atsižvelgiant ne tik į tai, kad vaizdo įrašas padarytas naktį esant prastam apšvietimui, kas apsunkina automobilio identifikavimą, bet ir į tai, kad remiantis bylos medžiagoje esančiu UAB „GTV Solutions“ 2018 m. vasario 27 d. raštu dėl informacijos pateikimo į visureigį „(duomenys neskelbtini)“ yra panašūs kiti automobiliai, tokie kaip „KIA Sorento“, „Nissan X-trail“, „Honda CR-V“ ir kiti (t. 4, b. l. 183), todėl vaizdo įraše galėjo būti užfiksuotas ir kuris nors iš šių visureigių. Apeliacinės instancijos teisme peržiūrėjus vaizdo įrašą nėra galimybės tiksliai ir neabejotinai nustatyti ar A. A. ir D. K. sustabdytas automobilis, užfiksuotas vaizdo įraše, yra A. J. vairuotas automobilis „(duomenys neskelbtini)“ ar koks nors kitas automobilis. Pagrįstų abejonių kelia ne tik tai, ar vaizdo įraše užfiksuotas A. J. vairuojamas automobilis, bet ir aplinkybė, jog užfiksuoto vaizdo laikas skiriasi nuo realiai buvusio laiko. Pripažindamas vaizdo įrašą, esantį faile „2016-11-23_060033“, tinkamu įrodymu šioje byloje pirmosios instancijos teismas rėmėsi Vilniaus AVPK Imuniteto skyriaus vyr. tyrėjos D. B. tarnybiniu pranešimu, kuriame nurodoma, kad vaizdo registratoriaus „BlackSys CF-100“ Nr. (duomenys neskelbtini), naudoto tarnybiniame policijos automobilyje „Škoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2016 m. lapkričio 23 d. nuo 0.45 val. iki 7.55 val. su pertraukomis užfiksuoto vaizdo laikas nuo realiai buvusio laiko skiriasi dviem valandomis (t. 2, b. l. 22). Pirmosios instancijos teisme liudytoja D. B. parodė, kad vaizdo įrašuose užfiksuoto vaizdo laiko paklaidą ji nustatė atsižvelgdama į vieningos pajėgų valdymo sistemos duomenis. Tačiau iš byloje esančių duomenų negalima daryti neabejotinos išvados, kad vaizdo įraše, esančiame faile „2016-11-23_060033“ užfiksuoto vaizdo laikas nuo realiai buvusio laiko skiriasi lygiai dviem valandomis. Iš to paties tarnybinio policijos kompiuterio Nr. (duomenys neskelbtini) paimtame kitame vaizdo įraše, esančiame faile „2016-11-23_053840“, užfiksuota, jog A. A. 05.53 val. Oslo g., tarp įvažiavimo ir išvažiavimo į/iš Erfurto g., sustabdė automobilį „Volvo“, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini) taigi, šis automobilis, pritaikius dviejų valandų paklaidą, realiai turėjo būti sustabdytas 03.53 val., tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu apklaustas automobilio „Volvo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas A. J. parodė, kad jo vairuojamas automobilis buvo sustabdytas vėliau, t. y. maždaug 04.15-04.20 val. Teismo baigiamasis aktas turi būti teisėtas ir pagrįstas – jame padarytos išvados dėl bylai reikšmingų aplinkybių turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus. Nesant galimybių pašalinti abejonių dėl to, ar vaizdo įraše, esančiame faile „2016-11-23_060033“, užfiksuotas būtent A. J. vairuojamas automobilis „Lexus RX300“ ir ar vaizdo įraše užfiksuoto vaizdo laikas nuo realiai buvusio laiko skiriasi lygiai dviem valandomis, faktiniai duomenys, užfiksuoti šiame vaizdo įraše negali būti laikomi įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytus įrodymams keliamus reikalavimus ir tinkamais pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį, todėl, kaip pagrįstai nurodoma nuteistųjų A. A. ir D. K. gynėjo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis minėtame vaizdo įraše užfiksuotais faktiniais duomenims kaip nuteistųjų kaltę pagrindžiančiais įrodymais. Tačiau tuo pačiu darytina išvada, kad vaizdo registratoriaus „BlackSys CF-100“ Nr. (duomenys neskelbtini), 2016 m. lapkričio 23 d. naudoto A. A. ir D. K. tarnybiniame policijos automobilyje užfiksuoti duomenys (vaizdo įrašai) taip pat nelaikytini ir paneigiančiais nuteistųjų A. A. ir D. K. kaltę ar įrodančiais jų nekaltumą (alibi). Vien ta aplinkybė, kad vaizdo įrašuose neginčijamai nebuvo užfiksuotas A. J. vairuojamas automobilis, savaime nereiškia, kad A. A. ir D. K. jo 2016 m. lapkričio 23 d. apie 04.40 val. Oslo g., tarp įvažiavimo ir išvažiavimo į/iš Erfurto g., Vilniuje nesustabdė. Remiantis 2016 m. gruodžio 20 d. specialisto išvada Nr. 962-16 (t. 2, b. l. 50-52) ir 2017 m. balandžio 5 d. vaizdo įrašo papildomos apžiūros protokolu (t. 2, b. l. 19-20) vaizdo įrašai nėra vientisi - vaizdo registratorius neužfiksavo vaizdo nuo 06.38 val. iki 07.22 val. (nurodytas laikas skiriasi nuo realaus laiko). Būtent tuo metu nuteistieji A. A. ir D. K. galėjo atlikti jiems inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, kurie objektyviai negalėjo būti užfiksuoti vaizdo įrašuose.
5.9. Apeliaciniame skunde nuteistųjų A. A. ir D. K. gynėjas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas kaip nuteistųjų kaltės įrodymu negalėjo remtis liudytojo V. P., Vilniaus AVPK KPV KPR (duomenys neskelbtini) kuopos (duomenys neskelbtini) būrio vado, buvusio tiesioginio nuteistųjų viršininko, parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme, pagal kuriuos šis, perklausęs 2016 m. lapkričio 23 d. padarytus A. J. ir A. J. pokalbių telefonu garso įrašus, kuriuose girdimi ir kitų asmenų balsai, patvirtino, kad iš balso tembro atpažįsta A. A. balsą. Liudytojas V. P., apeliacinės instancijos teisme perklausęs garso įrašus, parodė, kad faile IID3926 nuo 04:42:46 val. girdimas balsas, panašus į D. K. balsą, tačiau negalėjo kategoriškai teigti, jog tai jo balsas. Perklausęs garso įrašus, esančius failuose IID3927 nuo 04:47:54 val., IID3929 nuo 04:48:41 val., IID3929 nuo 04:50:03 val., liudytojas parodė, kad pokalbyje girdimas balsas, kuris pagal balso tembrą yra panašus į A. A. balsą. Tačiau nuteistieji A. A. ir D. K. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose neigė, kad garso įrašuose girdimi jų balsai. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. vasario 8 d. specialisto išvadoje nurodoma, kad tirti pateiktuose garso įrašuose: Nr. 3927, Nr. 3928, Nr. 3929, Nr. 3931, Nr. 3936 ir Nr. 3926, esančiuose kompaktiniame diske Verbatim (CD-R 700 MB 52X speed witesse 80 min), gamykliniai numeriai - 3138 49MD 1430, 7F4347-CDR-A80 AZO, užfiksuoti fone kalbančių asmenų, pasakiusių tokius žodžius (nurodomi netikslinti): „Tai kam skambini?“, „Nu, tai klausk, kada, už kiek? Garsiakalbį įjunk“ (Nr. 3927), „Gana čia“ (Nr. 3928), „Pats sau sugadinai“ (Nr. 3929), „Paskutinį kartą“ (Nr. 3931), „Kur? Kuris jis čia? Tai, kur jis jau?“ (Nr. 3936) ir „Kas čia A.? Kas? Dirbantis? Kur dirba? Kur? (Nr. 3926), kalbos signalai netinka asmeniui identifikuoti pagal įraše užfiksuotą balsą, todėl negalima atsakyti į klausimus, kokių konkrečių asmenų balsai tai yra (t. 1, b. l. 92-97). Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 15 d. nutartimi buvo paskirta nauja fonoskopinė ekspertizė, siekiant nustatyti ar 2016 m. lapkričio 23 d. garso įrašuose girdimi balsai yra A. A. ir D. K. (t. 4, b. l. 192-195). Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2018 m. balandžio 12 d. ekspertizės akto Nr. 140-(1402)-IS1-2114 išvadose nurodoma, kad nustatyti asmenį kuris pokalbių metu pasakė žodžius: 1) pokalbis Nr. 3926 „Kas čia tas A.? Kas? Dirbantis? Kur dirba? Kur?”; 2) pokalbis Nr. 3927 „Tai kam tu skambini? Nu, tai klausk, kada, už kiek? Garsiakalbį įjunk”; 3) pokalbis Nr. 3928 „Gana čia”; 4) pokalbis Nr. 3929 „Pats sau sugadinai”; 5) pokalbis Nr. 3931 „Paskutinį kartą”; 6) pokalbis Nr. 3936 „Kur? Kur jis čia? Tai, kur jis jau?” nėra galimybės dėl priežasčių nurodytų ekspertizės akto tiriamojoje dalyje (t. 5, b. l. 3-5). Įvertinus tai, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. vasario 8 d. specialisto išvadoje ir Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2018 m. balandžio 12 d. ekspertizės akte nurodoma, jog negalima atsakyti į klausimą, kokių konkrečių asmenų balsai yra užfiksuoti 2016 m. lapkričio 23 d. garso įrašuose, negalima remtis liudytojo V. P. parodymais, pagal kuriuos jis atpažino A. A. ir D. K. balsus, kaip įrodymu, neabejotinai įrodančiu A. A. ir D. K. kaltę dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Priešingai, nei nurodoma nuteistųjų A. A. ir D. K. gynėjo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas šioje dalyje liudytojo V. P. parodymais kaip įrodymu, galinčiu patvirtinti bylai reikšmingas aplinkybes, nesirėmė, nurodydamas, kad konkrečių asmenų balsų nustatymui reikalingos specialios žinios, o liudytojo parodymai šiuo atveju gali būti vertinami tik kaip duomenys, kuriais galima patikrinti kitus byloje esančius įrodymus. Kaip ir aukščiau aptartų 2016 m. lapkričio 23 d. A. A. ir D. K. tarnybiniame policijos automobilyje užfiksuotų vaizdo įrašų atveju, 2016 m. lapkričio 23 d. padaryti garso įrašai taip pat kategoriškai nepaneigia A. A. ir D. K. kaltės dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, nes nenustačius, kad garso įrašuose girdimi A. A. ir D. K. balsai, tuo pačiu nėra nustatyta ir kad tai ne A. A. ir D. K., o kitų asmenų balsai.
5.10. Net ir nelaikant anksčiau paminėtų faktinių duomenų tinkamais, patikimais ir neabejotinais įrodymais BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių prasme, kuriais būtų galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį, visų kitų byloje esančių įrodymų visetas leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad A. A. ir D. K. buvo būtent tie policijos pareigūnai, kuriems 2016 m. lapkričio 23 d. 05.16 val. prie įvažiavimo į gyvenamojo namo, esančio Erfurto g. 35, Vilniuje, kiemą A. J. davė 500 Eur kyšį už jo nepatraukimą administracinėn atsakomybėn. Nuteistasis A. J. pirmosios instancijos teisme parodė, kad policijos pareigūnai jo vairuojamą automobilį sustabdė Oslo g., tarp įvažiavimo ir išvažiavimo į/iš Erfurto g., Vilniuje. Liudytojas A. J. teisiamajame posėdyje taip pat teigė, kad savo dėdės A. J. prašymu jis atvažiavo į Oslo g., tarp įvažiavimo ir išvažiavimo į/iš Erfurto g., netoli Lazdynų ligoninės, ir pamatė toje vietoje stovinčius policijos tarnybinį automobilį ir A. J. automobilį. 2016 m. gruodžio 12 d. parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuota, jog tiek A. J., tiek ir A. J. parodė tą pačią vietą Oslo g., tarp įvažiavimo ir išvažiavimo į/iš Erfurto g., Vilniuje, kurioje policijos pareigūnai sustabdė neblaivaus A. J. vairuojamą automobilį. Iš 2016 m. lapkričio 28 d. apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėjus policijos tarnybinio automobilio „Škoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) patrulio Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nuo 2016 m. lapkričio 22 d. 18.30 val. iki 2016 m. lapkričio 23 d. 6.30 val. patruliavo Vilniaus AVPK KPV KPR vyr. patruliai A. A. ir D. K., globalios padėties nustatymo sistemos (GPS) duomenis buvo nustatyta, jog 03:47:26 val. tarnybinis automobilis sustojo Oslo g. kryptimi link Gariūnų, prie nuvažiavimo į Erfurto g.; 04:39:06 val. tarnybinis automobilis pajudėjo Oslo g. link Gariūnų ir 04:39:30 val. sustojo Oslo g., tarp įvažiavimo ir išvažiavimo į/iš Erfurto g., t. y., toje pačioje vietoje, kurioje buvo sustabdytas neblaivaus A. J. vairuojamas automobilis. Tarnybiniam automobiliui sustojus buvo atidarytos abiejų pusių priekinės jo durelės, kurių pozicijos vėliau dar kelis kartus keitėsi. 2016 m. gruodžio 13 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole užfiksuota, jog praėjus kelioms minutėms po to, kai A. A. ir D. K. tarnybinis automobilis sustojo Oslo g., tarp įvažiavimo ir išvažiavimo į/iš Erfurto g., 2016 m. lapkričio 23 d. 04.42 val. A. J. skambino savo sūnėnui A. J. ir nurodė, kad jį neblaivų sustabdė policijos pareigūnai ir jis su jais susitarė, kad už kyšį nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, tačiau reikiamos pinigų sumos jis neturi, todėl paprašė A. J. atvažiuoti ir atvežti jam pinigų. Pokalbio metu A. J. nurodė tikslią savo buvimo vietą, t. y. Lazdynuose, priešais polikliniką, važiuojant link Gariūnų. Garso įrašo fone girdima kaip policijos pareigūnai klausinėja A. J., kas atveš pinigus. A. J. taip pat skambino A. J. 04.48 val., 04.50 val., 04.51 val., 04.55 val., 04.59 val., 05.03 val. ir bandė tiksliau nurodyti vietą, kurioje jo vairuojamą automobilį sustabdė policijos pareigūnai. Šių garso įrašų fone girdima kaip A. J. toliau bendravo su jį sustabdžiusiais policijos pareigūnais. Įvertinus ir išanalizavus aptartus įrodymus (nuteistojo A. J. ir liudytojo A. J. nuoseklius ir iš esmės sutampančius parodymus; jų parodymų patikrinimo vietoje protokoluose nurodytus duomenis; 2016 m. lapkričio 28 d. apžiūros protokole ir 2016 m. gruodžio 13 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole užfiksuotus duomenis), sugretinus juos tarpusavyje, galima daryti išvadą, kad 2016 m. lapkričio 23 d. apie 04.40 val. Oslo g., tarp įvažiavimo ir išvažiavimo į/iš Erfurto g., Vilniuje, neblaivaus A. J. vairuojamą automobilį sustabdė būtent policijos pareigūnų A. A. ir D. K. ekipažas. Pirmosios instancijos teisme A. J. ir A. J. nurodė, kad toje vietoje, kurioje policijos pareigūnų buvo sustabdytas A. J. vairuojamas automobilis, jokių kitų policijos tarnybinių automobilių nebuvo.
5.11. Remiantis 2016 m. gruodžio 13 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolo duomenimis paskutinis A. J. ir A. J. telefoninis pokalbis, prieš pastarajam atvykstant į Oslo g., tarp įvažiavimo ir išvažiavimo į/iš Erfurto g., įvyko 2016 m. vasario 23 d. 05:03:41 val. Iš pokalbio turinio galima spręsti, kad A. J. suprato, kurioje vietoje buvo sustabdytas A. J. vairuojamas automobilis, ir nurodė jam, kad tuoj atvyks. Pagal policijos tarnybinio automobilio GPS duomenis A. A. ir D. K. ekipažas visą laiką nuo A. J. automobilio sustabdymo iki A. J. atvykimo stovėjo automobilio sustabdymo vietoje, t. y. tarp įvažiavimo ir išvažiavimo į/iš Erfurto g. Vėliau užfiksuoti tarnybinio automobilio GPS duomenys taip pat atitinka nuteistojo A. J. ir liudytojo A. J. parodymus bei kitus byloje surinktus įrodymus.
5.12. Pirmosios instancijos teisme liudytojas A. J. parodė, kad atvykęs į Oslo g., tarp įvažiavimo ir išvažiavimo į/iš Erfurto g., jis pamatė stovinčius policijos tarnybinį automobilį ir A. J. automobilį „(duomenys neskelbtini)“. A. J. pastatė savo automobilį netoliese ir įsėdo į A. J. automobilį, kuriame šis papasakojo, jog buvo sustabdytas policijos pareigūnų ir jam reikalingi 500 Eur kyšiui duoti. Tada A. J. A. J. automobiliu nuvažiavo iki Architektų g. 43/Erfurto g. 31 esančios „IKI“ parduotuvės ir bankomate išgrynino 600 Eur, iš kurių 500 Eur tuoj pat perdavė A. J.. Iš AB „SEB banko“ pateikto A. J. turimų sąskaitų finansinių operacijų išrašo matyti, kad 2016 m. lapkričio 23 d. 05.16 val. iš AB „SEB banko“ bankomato, esančio Architektų g. 43/Erfurto g. 31, Vilniuje, nuimta 600 Eur grynųjų pinigų (t. 1, b. l. 141-143). GPS duomenimis 05:11:09 val. A. A. ir D. K. tarnybinis automobilis pajudėjo iš A. J. automobilio sustabdymo vietos ir 05:16:08 val. sustojo prie įvažiavimo į Erfurto g. 35 namo kiemą, netoli parduotuvės „IKI“, kur A. J. bankomate išgrynino kyšiui skirtus pinigus. Taigi, tuo pat metu, kai A. J. nuvažiavo išgryninti kyšiui skirtų pinigų, A. A. ir D. K. ekipažas važiavo iš paskos ir sustojo laukti netoli prekybos centro, kuriame yra bankomatas. Kaip pirmosios instancijos teisme nurodė nuteistasis A. J., po to, kai A. J. prie parduotuvės „IKI“ perdavė jam išgrynintus 500 Eur, jis (A. J.) ėjo link degalinės „Neste“ (pakeliui yra įvažiavimas į Erfurto g. 35 namo kiemą, kuriame, kaip nustatyta iš GPS duomenų, tuo metu stovėjo A. A. ir D. K. tarnybinis automobilis) ir prie gyvenamojo namo pamatė tą patį šalia tarnybinio automobilio stovintį policijos pareigūną, kuris sustabdė jo vairuojamą automobilį. Pasak A. J., jis priėjo prie policijos pareigūno ir padavė jam 500 Eur, o tada nuėjo toliau. 2016 m. gruodžio 12 d. parodymų patikrinimo vietoje metu A. J. parodė tikslią vietą prie Erfurto g. 35 namo, kurioje jis perdavė 500 Eur kyšį policijos pareigūnui. Liudytojas A. J. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad po to, kai perdavė kyšiui skirtus pinigus A. J., jis pėsčias ėjo iki Oslo g., tarp įvažiavimo ir išvažiavimo į/iš Erfurto g., kur buvo palikęs savo automobilį. Jam beeinant netoli „Neste“ degalinės prie jo priėjo policijos pareigūnas ir pakvietė atsisėsti į policininkų tarnybinį automobilį. Kai A. J. atsisėdo į automobilio galą, vairuotojo vietoje sėdėjęs policijos pareigūnas jo paklausė, kur šis eina, o jis atsakė, kad eina pasiimti palikto automobilio. Tada policijos pareigūnai pavežė A. J. iki jo palikto automobilio ir jį išleidę nuvažiavo vakariniu aplinkkeliu. Šie A. J. parodymai taip pat sutampa su policijos tarnybinio automobilio GPS duomenimis, pagal kuriuos A. A. ir D. K. tarnybiniam automobiliui stovint prie įvažiavimo į Erfurto g. 35 namo kiemą 05:20:26 val. užfiksuotos atidarytos tarnybinio automobilio galinės dešinės pusės keleivio durelės, 05:20:29 val. šios durelės fiksuojamos uždarytos, o 05:20:30 val. fiksuojamos uždarytos tarnybinio automobilio priekinės keleivio durelės. 05:20:38 val. tarnybinis automobilis pajudėjo nuo Erfurto g. 35 link Oslo g.; 05:21:05 val. tarnybinis automobilis iš Erfurto g. pasuko į įvažiavimą link Oslo g. į Gariūnų pusę; 05:21:08 val. važiuojant tarnybiniam automobiliui Oslo g. fiksuojamos atidarytos galinės dešinės pusės durelės; 05:21:15 val. tarnybinis automobilis sustojo Oslo g. prie išvažiavimo iš Erfurto g. į Oslo g. (toje vietoje, kurioje A. J. buvo palikęs savo automobilį) ir fiksuojamos uždarytos galinės dešinės pusės durelės. Iš karto po to, 05:21:18 val., tarnybinis automobilis pajudėjo Oslo g. link vakarinio aplinkkelio, o 05:21:26 val. iš Oslo g. įvažiavo į vakarinį aplinkkelį, link L. Asanavičiūtės g. Policijos pareigūnų tarnybinio automobilio judėjimas užfiksuotas ir 2017 m. sausio 3 d. vaizdo įrašo apžiūros protokole, iš kurio matyti, kad peržiūrėjus vaizdo įrašo failą, paimtą iš UAB „Vilniaus viešasis transportas“ autobuso „Solaris“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (autobuso maršruto Nr. 55) vaizdo registratoriaus, nustatyta, jog 2016 m. lapkričio 23 d. 05.20 val. (tuo pat metu, kai pagal GPS duomenis A. A. ir D. K. tarnybinis automobilis pradėjo važiuoti iš namo, esančio Erfurto g. 35, kiemo) Erfurto g., toje pačioje kaip ir autobuso judėjimo kryptyje, pirmoje kelio juostoje, užfiksuota kaip į policijos skiriamaisiais ženklais pažymėto automobilio, kurio valstybinių numerių nesimato ir kuris stovi prie įvažiavimo į gyvenamųjų namų kiemą Erfurto g., priekinę keleivio pusę įsėdo policijos pareigūnas ir po to automobilis išvažiavo iš įvažiavimo į gyvenamųjų namų kiemą Erfurto g. ir nuvažiavo Erfurto g. link Oslo g. (link vietos, kurioje buvo paliktas A. J. automobilis) (t. 2, b. l. 29-31).
5.13. Tarnybinio automobilio, kuriuo patruliavo A. A. ir D. K., judėjimo maršrutas ir laikas, nustatytas iš GPS duomenų, visiškai atitinka nuteistojo A. J. parodymus apie tai, kurioje vietoje buvo sustabdytas jo vairuojamas automobilis ir kur policijos pareigūnams buvo perduotas kyšis. Tarnybinio automobilio GPS duomenys taip pat sutampa su liudytojo A. J. parodymais, pagal kuriuos policijos pareigūnai jį nuvežė iki vietos, kurioje jis paliko savo automobilį. GPS duomenis ir A. J. bei A. J. parodymus atitinka ir kiti byloje surinkti duomenys – 2016 m. gruodžio 13 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole bei A. J. ir A. J. parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuoti duomenys, taip pat duomenys, gauti apžiūrėjus UAB „Vilniaus viešasis transportas“ autobuso „Solaris“ vaizdo registratoriaus įrašą ir AB „SEB banko“ pateiktą A. J. turimų sąskaitų finansinių operacijų išrašą. Įvertinus aptartus duomenis nelieka jokių pagrįstų abejonių, kad 2016 m. lapkričio 23 d. apie 04.40 val. Oslo g., tarp įvažiavimo ir išvažiavimo į/iš Erfurto g., Vilniuje, neblaivaus A. J. vairuojamą automobilį sustabdė, susitarė su juo dėl kyšio ir jį priėmė kuris nors kitas, o ne policijos pareigūnų A. A. ir D. K. ekipažas. Priešingai, nei nurodoma A. A. ir D. K. gynėjo apeliaciniame skunde, GPS duomenimis nustatytas tarnybinio automobilio judėjimo laikas ir maršrutas, identiškas A. J. ir A. J. parodymams apie tai, kuriose vietose ir kokiu metu jie bendravo su policijos pareigūnais, leidžia teigti, kad A. A. ir D. K. ne įprastai patruliavo jiems priskirtoje teritorijoje, sustodami tam tikrose vietose parūkyti ar sustabdyti Kelių eismo taisyklių pažeidėjus, bet Oslo g., tarp įvažiavimo ir išvažiavimo į/iš Erfurto g., sustabdę neblaivaus A. J. vairuojamą automobilį susitarė su juo dėl 500 Eur kyšio už jo nepatraukimą administracinėn atsakomybėn ir nuvyko į gyvenamojo namo, esančio Erfurto g. 35, Vilniuje, kiemą, kur šį kyšį priėmė, o vėliau trumpam sugrįžo prie Oslo g., tarp įvažiavimo ir išvažiavimo į/iš Erfurto g., nes pavėžėjo A. J. prie jo palikto automobilio. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas reikšmingas aplinkybes, vadovaudamasis įstatymų nuostatomis tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą ir A. A. bei D. K. pagrįstai pripažino kaltais dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 straipsnio 2 dalyje, padarymo.
5.14. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį A. A. ir D. K. atžvilgiu, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką jie padarė veikdami bendrininkų grupėje. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Įstatyme nenurodoma, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas, todėl kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis).
5.15. Byloje nustatyta, kad A. A. kartu su D. K. nuo 2016 m. lapkričio 22 d. 18.30 val. iki 2016 m. lapkričio 23 d. 06.30 val. patruliavo policijos tarnybiniu automobiliu „Škoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) patrulio Nr. (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teisme nuteistasis A. J. parodė, kad policijos pareigūnui perduodamas 500 Eur kyšį jis matė netoli stovintį policijos tarnybinį automobilį. Liudytojas A. J. pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme parodė, kad jį iki Oslo g., tarp įvažiavimo ir išvažiavimo į/iš Erfurto g., Vilniuje, kur buvo paliktas jo automobilis, tarnybiniu automobiliu pavežė du policijos pareigūnai. Apeliacinės instancijos teisme perklausius 2016 m. lapkričio 23 d. 04.42 val., 04.48 val., 04.50 val., 04.51 val., 04.55 val., 04.59 val., 05.03 val. vykusių A. J. ir A. J. pokalbių telefonu garso įrašus (tuo metu A. J. vairuojamas automobilis buvo sustabdytas policijos pareigūnų) girdimi dviejų šalia A. J. esančių policijos pareigūnų balsai. Aptartų duomenų visuma leidžia daryti išvadą, kad A. A. ir D. K. abu susitarė su A. J. dėl kyšio priėmimo, kartu tarnybiniu automobiliu nuvyko prie įvažiavimo į gyvenamojo namo, esančio Erfurto g. 35, Vilniuje, kiemą, kuriame A. J. vienam iš jų perdavė kyšiui skirtus pinigus ir nuvežė A. J. atgal į vietą, kurioje buvo paliktas jo automobilis. Savo veiksmais A. A. ir D. K. abu prisidėjo siekiant bendro nusikalstamo rezultato, suprato, jog veikia bendrininkų grupėje pagal vieningą nusikalstamą sumanymą – priimti kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus ir norėjo taip veikti, t. y., veikė tiesiogine tyčia.
5.16. Nuteistasis A. J. apeliaciniame skunde prašo sumažinti jam paskirtos baudos bausmės dydį arba nustatyti ilgesnį baudos sumokėjimo terminą.
5.17. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skirdami bausmę teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.
5.18. Skirdamas A. J. bausmę pirmosios instancijos teismas nurodė, kad jis padarė vieną sunkų tyčinį nusikaltimą, tačiau iš nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios BK 227 straipsnio 2 dalies redakcijos (2016 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XII-2780 redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. lapkričio 17 d.) matyti, kad už šios nusikalstamos veikos padarymą įstatymų leidėjas buvo nustatęs baudos, arešto arba laisvės atėmimo iki penkerių metų bausmę. Taigi A. J. padaryta nusikalstama veika priskirtina ne sunkių, o apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusioje BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punkto redakcijoje (2011 m. balandžio 21 d. įstatymo Nr. XI-1350 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. balandžio 28 d.) už apysunkio nusikaltimo padarymą buvo nustatyta iki 1000 MGL dydžio bauda. To paties straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad bauda skaičiuojama minimalaus gyvenimo lygio (MGL) dydžiais, o minimali bauda yra vieno MGL dydžio, todėl nuteistojo A. J. apeliacinio skundo argumentas, kad įstatymų leidėjas nenustatė minimalaus baudos bausmės dydžio už nusikalstamų veikų padarymą, yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje tinkamai nurodė, kad A. J. skiriama 150 MGL dydžio baudos bausmė yra artimesnė sankcijoje nustatytam bausmės minimumui. Skirdamas A. J. bausmę, pirmosios instancijos teismas nustatė vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. A. J. nedirba, išsituokęs, registruotas darbo biržoje, anksčiau buvo teistas net aštuonis kartus, o jam inkriminuotą BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės. Duomenys, apibūdinantys nuteistojo A. J. asmenybę, leidžia daryti išvadą, kad jis yra linkęs nusikalsti, o už ankstesnius nusikaltimus (įskaitant ir sunkius nusikaltimus) paskirtos bausmės teigiamos įtakos jo elgesiui nepadarė. Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas A. J. už BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskyrė baudos bausmę, kurios dydis yra žymiai mažesnis nei už apysunkius nusikaltimus nustatytos baudos bausmės vidurkis. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecinė teisė, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę. Pirmosios instancijos teismo A. J. paskirta bausmė nelaikytina aiškiai per griežta ir ją švelninti įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose nėra pagrindo. Skirdamas A. J. bausmę ir nustatydamas jos dydį, pirmosios instancijos teismas BK 41, 54 straipsnių reikalavimų, teisingumo bei proporcingumo principų nepažeidė. Byloje nėra ir BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų, taip pat nenustatyta išimtinių aplinkybių, mažinančių A. J. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, bei išimtinių aplinkybių, susijusių su jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad baudos bausmės, kurios dydis yra žymiai mažesnis nei už apysunkius nusikaltimus nustatytos baudos bausmės vidurkis, paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis).
5.19. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, todėl, neperžengiant apeliacinių skundų ribų, jis yra teisėtas ir pagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. J. bei nuteistųjų A. A. ir D. K. gynėjo apeliacinius skundus atmesti.