- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-06
- Bylos Nr.
- I-541-402/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02214-2016-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- M.P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M.P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 9 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 4-10) nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo gydomas atskirais laikotarpiais nuo 2008 m. rugsėjo 12 d. iki 2015 m. spalio mėnesio netinkamomis, antisanitarinėmis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktais reglamentuotą gyvenamojo ploto normą. LAVL kameros-palatos kurioje buvo laikomas uždaru rėžimu plotas yra 14,21 kv. m. Į palatos plotą neįskaičiuotas sanitarinio mazgo su praustuve plotas, kameroje yra 3 (dviaukščiai) gultai užimantys 4.48 kv. m. ploto, kameroje-palatoje taip pat, buvo kilnojamas staliukas užimantis 0,4 kv. m. ploto. Sanitarinis mazgas, užimantis 1,99 kv. m ploto (su surūdijusia metaline kriaukle, virš kurios nebuvo veidrodžio nei lentynėlės prausimosi reikmenims susidėti), tualetas, kuris nuo likusios kameros dalies yra ribojamas vos 1.3m aukščio ir 64cm pločio sienele ir kuris yra visiškai netinkamas naudojimui, kadangi yra tupimas (be unitazo), bei yra visiškai susenęs, suskilęs, pažeistas korozijos, sutrūkinėjęs. Nutekantis vanduo, prausimosi metu, iš kriauklės teka šalia tualeto, dėl ko nuolatos šalia tuštinimosi angos stovi dvokiančio vandens balutė, ir kaskart prausiantis ar plaunat indus, vandeniui iš kriauklės „papildžius“ balutę , kameroje pasklinda baisus dvokas, tai yra labai šlykštu ir žemina žmogaus orumą. Gultai yra tiesiai priešais tualetą, ir dėl to jog, tualetas yra ribojamas vos 64 cm. pločio sienele, o tualeto anga yra padaryta tokioje vietoje, kad besituštinančio asmens uždengia vos 50%, besituštinantis asmuo turi nuolatos jausti labai nemalonų ir žeminantį jausmą, kad yra stebimas, tai ypatingai žemino orumą, dėl ko jautė didelę gėdą ir pažeminimą. Gultai neatitinka elementarių žmogiškų kriterijų ir yra pritaikyti tik neaukštiems žmonėms miegoti, kadangi yra vos l,64 m. ilgio ir 64 cm. pločio, o kojūgaliai yra užvirinti metalinėmis juostelėmis, kas vertė pareiškėją, būnant l m. 87cm. ūgio, miegoti susirietus. Kameroje-palatoje nebuvo išvis jokių spintelių daiktams susidėti. Pabrėžė, jog minimoje įstaigoje buvau dėl pašlijusios savo psichinės sveikatos, Psichiatrijos skyriuje. LAVL psichiatrijos skyriuje kuriame būdavau , turėjo būti gerinama psichinė būklė, bet būnant ten, man tikrai geriau netapo, o atvirkščiai. Kameroje nebuvo karšto vandens. Jo galima buvo gauti tik 3 kartus per dieną maitinimų metu, nes dėl to, jog nebuvo rozečių, elektros prietaisai šioje „ligoninėje“ yra atimami. Kameroje buvo visą laiką užrakinti ir pasivaikščioti galėdavo tik 2 kartus į dieną po 1 valandą, kameroje nebuvo jokios ventiliacijos sistemos, o vėdinimas per langus nevyko visiškai, kadangi langas buvo labai mažas ir įrengtas aukštai. Kameroje veikė tik 1 lempa , kuri buvo liuminescencinė (veikianti šviesos impulsu principu). Šio tipo lempos yra uždraustos naudoti psichiatrijos ligoninėse bei reabilitacinėse klinikose, dėl tokio netinkamo apšvietimo, nuolatos buvo priverstas tūnoti prieblandoje, kas buvo labai nemalonu. Tokiose sąlygose buvau priverstas būti gydantis emocinės būklės disbalansą. Gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas, tai labai pakenkė regėjimui. Kamera buvo perpildyta, patalpoje tamsu, drėgna, šalta. Kamerose nuolat trūksta oro, jaučiasi drėgmė, čiužiniai drėgni, nėra vietos normaliam judėjimui, nuolat tenka gulėti arba sėdėti. Dėl tokių nežmoniškų laikymo sąlygų sutriko miegas, jautė nuolatinę įtampą ir pažeminimą, gėdos jausmą, o dėl oro trūkumo dažnai skaudėdavo galvą. To pasėkoje sutriko sveikata, paūmėjo emocinė depresija.
Ieškinio senaties terminą prašo atnaujinti. Nurodė, jog turi teisę ginčyti ir reikalauti priteisti kompensaciją sužinojo tik tada kai pamatė per televiziją, kad yra priteisiamos kompensacijos, ir kad kalinimo-gydymo sąlygos yra nežmoniškos. Pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, nes nėra teisiškai išprusęs, turi 9 klasių išsilavinimą. Be to EŽTT nutarimai, kurie aiškina Konvencijos 3 str. taikymą buvo jam nežinomi. Be to ilgą laiką buvo visiškai neveiksnus. Konvencija byloje ginčytiniems teisiniams santykiams LR taikoma tiesiogiai, o esant kolizijai su nacionaliniais įstatymais, turi taikymo prioritetą jų atžvilgiu (administracinė byla Nr. A575-164/2008), todėl vertinant senaties terminą taikytinos Konvencijoje ir EŽTT praktikoje nustatytos nuostatos, kad dėl konvencijos 3 str. pažeidimų senaties terminas netaikytinas. Nurodė, jog buvo gydomas ne tik LAVL Psichiatrijos skyriuje, bet ir Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, dėl ūmių psichinių sutrikimų, todėl tuo metu sunkiai orientavosi aplinkoje. Emociniai sutrikimai nėra pilnumoje išgydyti iki šiol, yra stebimas tik emocinės būklės pagerėjimas, dėl ko yra perkeltas iš Psichiatrijos ligoninės bausmę tęsti pataisos namuose, kuriuose nuo 2012 metų gydosi ambulatoriškai.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 13-17) nurodė, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas nuo 2008-09-04 iki 2011 m. spalio 28 d. Išvykus iš Ligoninės, jis daugiau šioje įstaigoje gydomas nebuvo. Pažymėjo, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma asmenų, įstaigoje nevedama, kadangi galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Atsakovo atstovas negali daryti įtakos atvykstančiųjų asmenų skaičiui, kadangi ligoninėje yra teikiamos stacionarinio gydymo paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems. Teigė, jog Ligoninės Vilniaus padalinio visos patalpos buvo įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus ir atitiko tuo metu galiojusių higienos normų reikalavimus. Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį. Laisvės atėmimo vietų ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro išduotą Leidimą-Higienos pasą, kuris įrodo, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpos atitinka Lietuvos higienos normų reikalavimus. Paaiškina, kad palatose esančių lovų ilgis yra 1,85 m, o tualetas atskirtas 1,5 m aukščio sienele. Paaiškina, kad Psichiatrijos skyriaus palatose elektros lizdai neįrengti dėl pačių suimtųjų/nuteistųjų saugumo. Nurodo, kad pasivaikščiojimas lauke vyksta visą dieną, tačiau pacientai vedami pasivaikščioti pagal galimybes, nes prioritetas LAVL teikiamas gydymui. LAVL nurodo, kad pareiškėjas su skundais į LAVL administraciją nesikreipė. Mano, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas įrodymais. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais, jo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, nepagrįstas priežastinis ryšys. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas netenkintinas.
Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau ir – LAVL) netinkamomis, antisanitarinėmis, orumą žeminančiomis sąlygomis, laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 12 d. iki 2015 m. spalio mėnesio.
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2008-09-04 iki 2011 m. spalio 28 d. (b.l. 20).
Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį (b. l. 16).
Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio Kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Žemesnės instancijos teismas
Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos Vyriausias administracinis teismas (toliau – LVAT), įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.
CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).
Žemesnės instancijos teismas
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už laikymą LVAL netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2008 m. rugsėjo 12 d. ir tęsėsi iki 2011 m. spalio 28 d. Pabrėžtina, kad skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2016 m. spalio 28 d. (b.l. 11). Vertinant nurodyto teisės pažeidimo mastą ir pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo skunde nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą vienam asmeniui, jis yra laikomas galimai antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau, kaip minėta skundą teismui pateikė tik 2016 metais.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog ieškinio senatį prašė taikyti atsakovo atstovas – LVAL (b.l. 16).
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.
Pabrėžtina, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (žr. LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-727-858/2015, A-784-858/2015).
LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).
Kaip svarbią senaties termino praleidimo priežastį pareiškėjas nurodo tai, jog nesuvokė, kad jo teisės yra pažeidžiamos ir nežinojo, jog kalinimo sąlygos neatitinka teisės aktų reikalavimų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis jautė didelį dvasinį diskomfortą, nepatogumus, emocinę depresiją. Jei pareiškėjas jautė diskomfortą, emocinius išgyvenimus, pažeminimą, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Vis dėlto, skundą teismui pareiškėjas išsiuntė tik 2016 m. spalio28 d. (b. l. 11), t. y. praėjus beveik penkiems metams nuo galimai patirtų teisių pažeidimų ir galimo neturtinės žalos atsiradimo. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo kalinimo LVAL pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl antisanitarinių sąlygų bei Higienos normų pažeidimų į įstaigos pareigūnus. Pareiškėjas taip pat turėjo realią galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jam būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais ir gauti reikiamą informaciją tiek būnant LVAL, tiek Pravieniškų pataisos namuose – atviroje kolonijoje, kur šiuo metu yra pareiškėjas. Taip pat pažymėtina, kad neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal CK 6.250 straipsnio 1dalį, yra jaučiami nepriklausomai nuo suvokimo apie su tuo susijusius teisės aktus, t. y. nepriklausomai nuo jų teisinio kvalifikavimo. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad įstatymų nežinojimas, netinkamas jų nuostatų suvokimas, teisinių žinių stoka nepateisina delsimo kreiptis į teismą (LVAT 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-441-575/2015, 2015 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-360-858/2015 ir kt.).
Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju negali būti taikomas 3 metų senaties terminas, nes skundas paduotas dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kuris nenumato senaties termino. Teismas pažymi, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos žmogaus teisių teismas yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006-03-29 sprendimą byloje S. prieš Italiją).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis neturi jokių teisinių žinių, todėl nežinojo ir nesuvokė, kad jo teisės yra pažeidžiamos. Nurodė, jog turi teisę ginčyti ir reikalauti priteisti kompensaciją sužinojo tik tada kai pamatė per televiziją, kad yra priteisiamos kompensacijos, ir kad kalinimo-gydymo sąlygos yra nežmoniškos. Mano, kad kankinimui negali būti taikomas senaties terminas. Teismo nuomone, pareiškėjo nurodytos termino praleidimo kreiptis į teismą priežastys yra subjektyvios ir atkreipia dėmesį, į tai, kad pareiškėjo laisvė yra apribota, negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo, o pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą fundamentalų teisės principą, praleistas terminas kreiptis į teismą negali būti pateisinamas remiantis tariamu teisės norminių aktų turinio nežinojimu.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad ilgą laiką buvo visiškai neveiksnus. Nurodė, jog buvo gydomas ne tik LAVL Psichiatrijos skyriuje, bet ir Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, dėl ūmių psichinių sutrikimų, todėl tuo metu sunkiai orientavosi aplinkoje. Emociniai sutrikimai nėra pilnumoje išgydyti iki šiol, yra stebimas tik emocinės būklės pagerėjimas, dėl ko yra perkeltas iš Psichiatrijos ligoninės bausmę tęsti pataisos namuose, kuriuose nuo 2012 metų gydosi ambulatoriškai.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad nuo 2008-09-04 pareiškėjui atvykus į LVAL Psichiatrijos skyrių, jo psichinė būklė buvo stabili. Ligoninės epikrizėse (b.l. 23-30) nurodyta, kad pareiškėjas pilnai sąmoningas, tačiau nevykusiai bando simuliuoti suvokimo bei kitų psichinių sutrikimų požymius. Teismo nuomone, pareiškėjui skiriamos - minimalios vaistų dozės negalėjo įtakoti jo suvokimo objektyviai vertinti aplinką. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo paaiškinimai, kad jis ginčui aktualiu laikotarpiu buvo neadekvatus ir nesuvokiantis jį supančios faktinės aplinkos, kuri pakenkė jo emocinei ir psichinei sveikatai yra nepagrįsti ir prieštaraujantys aukščiau pateiktiems duomenims. Teismas pažymi, jog nuo gydymosi LVAL iki skundo padavimo teismui momento praėjo daugiau kaip penkeri metai. LVAT yra pažymėjęs, jog į teismą besikreipiantiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Laikytina, kad pareiškėjas per ilgai delsė pateikti teismui skundą ir tokiais veiksmais pats sau sukūrė neigiamas pasekmes.
LVAT praktikoje daug kartų akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, inter alia, yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011; 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012).
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, ginčo laikotarpiui taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas. Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo M.P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.