Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. ir nukentėjusiosios G. D. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal:

- Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - Lietuvos Respublikos BK) 307 straipsnio 1 dalį 80 MGL (10400 litų) dydžio bauda;

- Lietuvos Respublikos BK 308 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme 2 metams ir 6 mėnesiams;

- Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 4 dalį 30 parų arešto bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 5 dalies 2 punktu, bausmė, paskirta pagal Lietuvos Respublikos BK 308 straipsnio 2 dalį apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 4 dalį, ir nustatyta 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis bei 65 straipsnio 2 dalis, ši 2 metų ir 6 mėnesių laisvės apėmimo bausmė subendrinta su bausme, paskirta pagal Lietuvos Respublikos BK 307 straipsnio 1 dalį, ir nustatyta galutinė 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir 50 MGL (6500 litų) dydžio bauda. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos darbų kolonijoje.

Nuteistajam A. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, konfiskuojant iš nusikalstamos veikos gautus 420 litų (Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktas) ir mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericsson“ (IMEI Nr. 35715401-440670-0) (Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2010 m. kovo 17 d. iki 2010 m. kovo 19 d.

Iš nuteistojo A. K. nukentėjusiajai G. D. priteista 300 litų turtinės ir 5000 litų neturtinės žalos atlyginimas bei 500 litų už advokato paslaugas ir 299 litai ir 23 centai valstybei už proceso išlaidas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą sąvadauti prostitucijai bei turėti iš to pajamų, pasinaudodamas nukentėjusiosios G. D. pažeidžiamumu dėl jos jauno amžiaus, blogos materialinės padėties, naivumo, pažadėdamas gerą atlygį ir taip ją apgaudamas, įtikino nukentėjusiąją užsiimti prostitucija, gavo jos sutikimą ir taip nuo 2010 m. vasario 25 d. G. D. įtraukė į prostituciją.

Be to, A. K. nuteistas už tai, kad įtraukęs nukentėjusiąją į prostituciją, nuo 2010 m. vasario 25 d. iki 2010 m. kovo 2 d. sąvadavo G. D. prostitucijai, turėjo pajamų iš G. D. prostitucijos, t. y. surasdavo klientų, ieškančių seksualinių paslaugų, paimdavo iš jų po 100 litų už vieną valandą seksualinių paslaugų, atvesdavo klientus į išnuomotą butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur G. D. A. K. surastiems klientams teikdavo seksualines paslaugas.

Be to, A. K. nuteistas už tai, kad 2010 m. kovo 4 d., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), pagrobė G. D. fotoaparatą „Sony Cyber-shot W110 Digital Camera“, 300 litų vertės.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, o nukentėjusiosios apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto kaltė, padarius jam inkriminuotus nusikaltimus, įrodyta. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl apelianto kaltumo ir veikos kvalifikavimo padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Skundžiamu nuosprendžiu A. K. neneigia padaręs dvi nusikalstamas veikas dorovei (Lietuvos Respublikos BK XLIV skyrius). Tačiau nesutinka, kad įtraukdamas nukentėjusiąją G. D. į prostituciją, panaudojo apgaulę (Lietuvos Respublikos BK 308 straipsnio 2 dalis), todėl jo nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuota pagal minėto straipsnio 1 dalį. Su šiais apelianto teiginiais sutikti nėra pagrindo.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, A. K. apgaulė nagrinėjamu atveju pasireiškė tikrovės neatitinkančios informacijos apie galimybę užsidirbti dideles sumas pinigų iš prostitucijos, kur kas geresnes gyvenimo sąlygas bei jo (A. K. ) meilę nukentėjusiajai pateikimu. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, būtent nuolatinis nuteistojo įtikinėjimas ir apgaulė įtakojo G. D. apsisprendimą verstis prostitucija. Apie tokią nuteistojo poziciją galima spręsti iš byloje esančių trumpųjų SMS žinučių teksto (b. l. 51-80, t. 1): „pagalvok kaip faina visada kartu. Užbaigtum savo blogą gyvenimą, viską pradėtum iš naujo. Teprašau mylėt ir klausyt“; „Matai, kiek pinigų uždirbsi“; „Į dieną su keturiais pasimylėk, tai gyvensi kaip karalienė“; „Matai galim būt laimingi, tik mylėk ir klausyk manęs“. Byloje esantys įrodymai paneigia ir kitus apeliacinio skundo teiginius, susijusius su veiką kvalifikuojančio požymio – apgaulės – nustatymu. Pasak A. K. , nukentėjusioji yra emancipuota, už jį vyresnė, todėl pažadėtas ir mokėtas 20-25 litų užmokestis už seksualines paslaugas negalėjo jai sukurti iliuzijų apie sėkmingą seksualinių paslaugų verslą. Tačiau pirmosios instancijos teisme G. D. tėvas S. D. parodė, kad pastarajai yra diagnozuotas sutrikęs intelekto vystymasis, ji nėra tokia, kaip kiti vaikai, dukra yra paklusni, neturi savo nuomonės – ką pasakai, tą ji ir padaro, mokykloje ji draugų neturėjo (b. l. 81, t. 2). Iš byloje esančios psichologo konsultacijos Dėl G. D. emocinės būsenos po patirtos prievartos taip pat matyti, kad G. D. „neturėdama šiltų emocinių ryšių artimoje aplinkoje, jų ieškojo už šeimos ribų. Mergina patikli, paprasta, nuoširdi, nekritiška, psichologiškai pažeidžiama. Ji naiviai pasitikėjo bendraamžiais, kurie užmezgė su G. artimesnius ryšius“ (b. l. 25, t. 2). Esant tokiems nukentėjusiąją charakterizuojantiems duomenims, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad jei ne kaltinamojo pažadai mokėti pinigus, sukurti nukentėjusiajai karališką gyvenimą, tai įtraukti pastarąją į prostituciją būtų nepavykę.

Nustačius, kad A. K. G. D. įtraukė į prostituciją, panaudodamas apgaulę, jo veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 308 straipsnio 2 dalį.

Apeliantas nesutinka ir su jo nuteisimu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 4 dalį, teigdamas, jog šioje nuosprendžio dalyje teismo išvados padarytos remiantis vien nukentėjusiosios parodymais, o byloje nėra nustatyta, kad jo namuose paliktus nukentėjusiosios daiktus jis užvaldė, pasisavino ar pagrobė. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais sutikti taip pat nėra pagrindo. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad A. K. pagal minėtą straipsnį yra nuteistas ne už G. D. daiktų, kurie buvo palikti jo namuose, pagrobimą, bet už vieno konkretaus daikto – fotoaparato – pagrobimą. Pirmosios instancijos teisme pats apeliantas pripažino, kad, jam trūkstant pinigų, į lombardą nunešė ir užstatė nukentėjusiosios fotoaparatą (b. l. 80, t. 2), kuris, pasibaigus užstatymo terminui, buvo parduotas (b. l. 40, t. 2). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 7, 8 punktuose išaiškinta, kad pagrobimas - tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Vagystė laikoma baigta, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią. Šiuo atveju, A. K. , paėmė ir lombarde užstatė svetimą turtą, taip disponuodamas šiuo turtu savo nuožiūra. Todėl jo veika, atsižvelgiant į pagrobto fotoaparato vertę (b. l. 22-23, t. 1), teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 4 dalį.

Nuteistasis savo kaltės dėl Lietuvos Respublikos BK 307 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo apeliaciniame skunde neginčija.

Aptarti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. K. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs 3 nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 307 straipsnio 1 dalyje, 308 straipsnio 2 dalyje ir 178 straipsnio 4 dalyje.

Lietuvos Respublikos BK 307 straipsnio 1 dalis numato, kad kaltininkas už šį nusikaltimą gali būti baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. Skundžiamu nuosprendžiu už šio nusikaltimo padarymą A. K. paskirta švelniausia minėto straipsnio sankcijoje numatyta bausmės rūšis – 80 MGL dydžio bauda. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 54 straipsniu bei 47 straipsnio 3 dalies 3 punktu, minėto dydžio bauda yra teisinga ir neviršija šiame straipsnyje numatyto 200 MGL dydžio baudos, kuri gali būti paskirta už apysunkį nusikaltimą.

Už Lietuvos Respublikos BK 308 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą kaltininkui gali būti paskirta laisvės atėmimo bausmė nuo 2 iki 7 metų. Už šį nusikaltimą A. K. yra paskirta vos už sankcijoje numatytą minimalią bausmę didesnė - 2 metų ir 6 mėnesių - laisvės atėmimo bausmė.

Asmeniui, kaltam padarius nusikalstamą veiką, skiriant švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, turi būti nustatytos Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnyje numatytos sąlygos. Skundžiamajame nuosprendyje nėra nustatyta, kad A. K. pats savo noru atvyko ir pranešė apie padarytas nusikalstamas veikas, atlygino G. D. padarytą žalą (Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 1 dalis). Nesant bent dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, A. K. netaikytina ir minėto straipsnio 2 dalis, nes mažiausiai dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimas yra būtina šios teisės normos taikymo sąlyga. To paties straipsnio 4 dalis reglamentuoja švelnesnės, negu įstatymo numatytos bausmės, paskyrimą asmeniui, dalyvavusiam tyčia nužudant. Taigi, nei viena Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio dalis, suteikianti galimybę kaltininkui skirti švelnesnę už įstatymo numatytą minimalią bausmę, A. K. netaikytina. Šios teismo išvados nepaneigia ir apeliaciniame skunde nurodyti argumentai apie tai, kad nuteistasis išlaiko mažametį vaiką bei nedirbančius šeimos narius. Kaip jau minėta, Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punktas gali būti taikomas tik nustačius mažiausiai dvi kaltininko atsakomybę lengvinančias aplinkybes, o A. K. nustatyta tik viena tokia aplinkybė. Tačiau byloje taip pat nėra ir duomenų, kad paskyrus A. K. laisvės atėmimo bausmę, nebūtų kam prižiūrėti jo mažamečio vaiko. Priešingai, iš byloje esančių santuokos liudijimo (b. l. 15, t. 3) bei gimimo liudijimo (b. l. 97, t. 2) matyti, kad A. S. , su kuria A. K. yra sudaręs santuoką ir su kuria gyvena, yra jo dukros motina, turinti pareigą pasirūpintis mažamečiu vaiku. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad A. S. ir A. K. santuoka buvo sudaryta 2010 m. lapkričio 23 d., t. y. jau pradėjus baudžiamąjį procesą dėl pastarojo veiksmų ir žinant apie galimą jo atsakomybę. Be to, laisvės atėmimo bausmė suponuoja tam tikras neigiamas pasekmes, tačiau tai nereiškia, kad vien dėl to tokia bausmė negali būti skiriama ar yra neteisinga.

Atsižvelgiant į tai, kad A. K. nusikaltimas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 308 straipsnio 2 dalyje, yra sunkus, negali būti tenkinamas ir kitas jo apeliacinio skundo prašymas – taikyti Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnį ir atidėti bausmės vykdymą. Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnyje numatyta, kad gali būti atidėtas tik bausmių, paskirtų už ne sunkesnį kaip apysunkį tyčinį nusikaltimą, vykdymas (įstatyme numatytos ir kitos būtinos šio straipsnio taikymo sąlygos). Esant šioms aplinkybėms, už Lietuvos Respublikos BK 308 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą A. K. paskirta 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė savo rūšimi nėra neteisinga ar per griežta, todėl nekeistina.

Už Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstamą veiką A. K. paskirta 30 parų arešto bausmė. Atsižvelgiant į bausmės skyrimą reglamentuojančias baudžiamojo įstatymo normas, ši minėto straipsnio sankcijoje numatyta bausmė taip pat yra teisinga ir nekeistina.

Skundžiamame nuosprendyje, subendrinant paskirtas bausmes, tinkamai taikytos bausmių apėmimo taisyklės ir nustatyta teisinga galutinė subendrinta 2 metų ir 6 mėnesių bei 50 MGL dydžio bausmė.

Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas G. D. 5000 litų neturtinės žalos atlyginimą, netinkamai įvertino pastarajai padarytos neturtinės žalos dydį, todėl neteisingai išsprendė šį civilinio ieškinio klausimą.

Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo (b. l. 78, t. 2) bei nukentėjusiosios apeliacinio skundo matyti, kad dėl A. K. nusikalstamų veikų G. D. patyrė gėdos jausmą, stresą, neteko emocinės ramybės, ją kankino mintys apie savižudybę, ji negalėjo laiku laikyti brandos egzaminų, tapo uždara, visko bijanti, pasikeitė jos santykiai su tėvais, jai teko lankytis pas psichologą bei kitus gydytojus. Iš byloje esančios psichologo konsultacijos taip pat matyti, kad po byloje nagrinėjamo įvykio G. D. išgyveno potrauminį stresą, jai sutriko miegas, nuolatos jaučia nerimą, baimę, jai pablogėjo atmintis ir dėmesio koncentracija, negali susikaupti ir mokytis. Nukentėjusioji išgyvena nerimą dėl galimų patyčių mokykloje, pablogėjo savęs vertinimas. Ryškus emocijų dominavimas trukdo kognityvinei veiklai ir adekvatiems santykiams tarp bendraamžių ir pedagogų, patirta prievarta turi neigiamos įtakos jos santykiams su kitais žmonėmis, jos pasitikėjimas bendraamžiais yra sutrikdytas. Patirti išgyvenimai gali neigiamai atsiliepti jos tolimesnei asmenybės raidai, kuriant santykius su priešinga lytimi (b. l. 25, t. 2). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas neturtinės žalos dydį, nepagrįstai nustatė, kad priteisus G. D. prašomą 50 000 litų neturtinės žalos atlyginimą, ir nuteistajam šią sumą mokant keliolika metų, jai būtų primenamos pasekmės, ir tai nepadėtų nukentėjusiajai atsiriboti nuo ją slegiančių neigiamų prisiminimų. Atkreiptinas dėmesys, kad neturtinės žalos atlyginimo tikslas yra ne patirtų išgyvenimų užmiršimas, bet kompensavimas ir atlyginimas. Šioje srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 3K-3-371/2003, 2K-533/2005, 2K-669/2006, 2K-209/2007). Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgoje taip pat nurodyta, kad neturtinės žalos atlyginimo tikslai neapsiriboja vien kompensacija. Svarbus ir moralinės satisfakcijos aspektas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo tikslas – kompensacija ir satisfakcija arba socialinio teisingumo atkūrimas, kai, priteisiant žalos atlyginimą, svarbus teisių pažeidimo fakto konstatavimas ir teisėtų interesų pusiausvyros atkūrimas.

Išvardintos aplinkybės rodo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio nuostatomis bei atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino prašomą neturtinės žalos atlyginimą. Todėl iš dalies tenkinant nukentėjusiosios G. D. apeliacinį skundą, o taip pat atsižvelgiant ir į kaltininko finansines galimybes, ši skundžiamo nuosprendžio dalis pakeičiama dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų, ir nukentėjusiajai priteisiamas 30 000 litų neturtinės žalos atlyginimas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 328 straipsnio 4 punktas).

Dėl tos pačios priežasties yra pakeičiama ir kita nuosprendžio dalis, kuria nukentėjusiajai už advokato paslaugas priteista 500 litų. Iš byloje esančio pinigų priėmimo kvito matyti, kad už teisines paslaugas advokatui Edvardui Staponkui G. D. tėvas S. D. sumokėjo 1000 litų. Šis advokatas byloje dalyvavo kaip nukentėjusiosios atstovas, todėl vien ta aplinkybė, kad pinigai jam buvo sumokėti ne pačios nukentėjusiosios, o jos šeimos nario, nėra pagrindas mažinti priteistinos sumos dydį (Lietuvos Respublikos BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 328 straipsnio 4 punktu,

n utaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos priteisimo bei apmokėjimo už advokato paslaugas pakeisti: iš nuteistojo A. K. nukentėjusiajai G. D. priteisti trisdešimt tūkstančių litų neturtinės žalos atlyginimo ir tūkstantį litų už advokato paslaugas.

Nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.