Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėja D. Žebelienė Proceso Nr. 1-29-1-00166-2014-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.5.; 2.4. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS NUTARTIS 2016 m. vasario 4 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Bertašienės, teisėjų Daliaus Jocio, Editos Lapinskienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo F. E. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kuriuo F. E. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d., ir nuteistas 1 metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose per 3 mėnesius, terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Nustatyta paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Iš F. E. Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai priteista 1013,74 Eur išlaidų, patirtų dėl nukentėjusiojo gydymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

F. E. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. liepos 27 d., apie 19.00 val., (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) g. 16 namo laiptinėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (alkotesteriu nustatytas 2,23 promilių girtumas), kilusio tarpusavio konflikto su J. P. metu sudavė jam kartą ranka į veidą, t. y. kairįjį antakį, taip padarydamas muštinę žaizdą kairiajame antakyje, po to J. P. prarado sąmonę ir griuvo ant laiptų, taip patirdamas kairės pusės VI–VII-to šonkaulių lūžius, kraują kairėje krūtinplėvės ertmėje ir juosmens kairės pusės sumušimą, tokiais savo veiksmais F. E. nukentėjusiajam J. P. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Skunde akcentuoja, kad teismas nepagrįstai kvalifikavo jo padarytą veiką pagal BK 138 str. 1 d., nes netinkamai taikė BK 28 str. nuostatas, ir nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 5 punktu, kuriame aiškiai nurodyta, kad būtinosios ginties atveju pavojingas kėsinimasis turi būti realus, egzistuoti tikrovėje, o ne besiginančio vaizduotėje. Jeigu vis dėlto realaus kėsinimosi nebuvo, tačiau susidariusios aplinkybės pagrįstai leido manyti, kad jis prasidėjo arba tiesiogiai gresia, o besiginantysis neturėjo ar negalėjo numatyti, kad įvykio aplinkybes suvokė klaidingai, tariamos ginties metu padaryta žala kitam asmeniui laikoma padaryta esant būtinajai ginčiai.

Nuteistasis nurodo, kad jis minėtą vakarą J. P. buvo užpultas du kartus. J. P. neneigė, kad jam sudavė smūgius į veidą, pradėjo konfliktą, prieš jį, apeliantą, vartojo smurtą stumdamas jį į sieną. Kitų asmenų, mačiusių konfliktą, nebuvo, nors nukentėjęs J. P. teismo metu melagingai nurodė, kad konfliktą matė B. N., kuri šiuos parodymus paneigė. Pasak nuteistojo, jo parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo metu, kur ji nurodė, kad buvo be sąmonės paliktas koridoriuje, ir įsikibdamas į sieną nuėjo iki kaimynės paprašyti, kad jam iškviestų pagalbą, ir taip ištepė krauju sienas, patvirtino ir liudytoja J. A.. Apelianto manymu, visos šios aplinkybės įrodo, kad jis buvo mušamas sąmoningai iš anksto prieš jį nusistačius. Teiginys, kad laiptinės sienas iškruvino J. P., prieštarauja logikai. Sienų iškruvinimas nėra visiškai užfiksuotas, tik pasisakoma apie dvi 30 cm raudonos spalvos dėmes, pasak apelianto, iš to akivaizdu, kad įvykio vietoje apžiūra buvo atliekama paviršutiniškai, o pagal šios apžiūros duomenis buvo fiksuojami J. P. parodymai ikiteisminio tyrimo metu. Nurodo, kad teismui jis pateikė fotonuotrauką, darytą dar jam esant ligoninėje, kai jis buvo sumuštas J. P., iš kurios, pasak nuteistojo, matyti, kad sužalota jo nosis, bet teismo med. ekspertas nekreipė į tai jokio dėmesio, o prokuroras šį prašymą atmetė dar ikiteisminio tyrimo metu ir fotonuotrauka prie bylos pridėta nebuvo. Apelianto manymu, J. P. šonkauliai jų konflikto metu negalėjo būti sulaužyti dėl jo, apelianto, veiksmų. Akcentuoja, kad šališką ikiteisminį tyrimą dėl jo įrodo teisminio nagrinėjimo metu perskaitytas Tauragės rajono apylinkės teismo nutarimas administracinėje byloje Nr. II-9-850/2015, kuris yra panaikintas ir negaliojantis. Apelianto manymu, teismas pažeidė BPK 20 str. įtvirtintus reikalavimus, nes priimdamas nuosprendį vertino tik atskirus įrodymus, nesiedamas jų su visuma, byloje liko nepašalinti prieštaravimai, nenustatytas įvykio mechanizmas, sužalojimų kilmė. Teismas rėmėsi liudytojų, kurie palankūs J. P., parodymais, nors nebuvo pašalinti prieštaravimai tarp nukentėjusiojo ir liudytojos B. N. parodymų bei jo, apelianto, parodymų. Mano, kad dėl jo neišsamiai atliktas ikiteisminis tyrimas, o tai įrodo atsisakymas paskirti papildomą teismo medicinos ekspertizę, siekiant nustatyti jo sužalojimo laipsnį, tiesiog nurodoma, jog tiek jam, tiek ir J. P. yra nustatytas toks pats lengvas sužalojimo laipsnis. Apelianto manymu, jis nuteistas be pagrindo, nuosprendis prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai teismų praktikai, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, todėl buvo pažeistos materialinės teisinės normos, nes jo veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 1 d., sudėties.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Teismo posėdyje nuteistasis F. E. ir jo gynėjas advokatas V. Skladaitis prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė R. Ušinskienė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo F. E. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d. Jo įvykdytą nusikalstamą veiką dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam J. P. tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

Baudžiamojoje byloje yra įrodyta, jog apeliantas tarpusavio konflikto metu pavartojo fizinį smurtą prieš J. P. ir padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nesutikdamas su priimtu nuosprendžiu, nuteistasis ginčija teismo padarytą išvadą apie jo kaltę, apeliaciniame skunde kartoja įvykio aplinkybes, kurias iš esmės jau buvo nurodęs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, ir neigia savo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį įvertino šiuos nuteistojo parodymus, taip pat įvertino nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus, specialisto išvadas, kitus bylos duomenis, ir pripažino, jog šių duomenų kaip visumos pakanka nuteistojo F. E. kaltumui nustatyti. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Nuteistasis F. E. apeliaciniame skunde teigia, jog byloje nėra įrodyta jo kaltė, o visuma byloje esančių duomenų patvirtina, kad tai jis buvo užpultas J. P., prieš jį buvo panaudotas smurtas ir jis buvo paliktas be sąmonės koridoriuje. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto argumentais nesutinka ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pakankamai išsamiai aptarė nuteistojo kaltę įrodančius įrodymus ir nors apeliantas neigia savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jo kaltę neabejotinai įrodo nukentėjusiojo J. P. parodymai, liudytojų E. P., B. N., J. A., A. A. parodymai, iš dalies paties nuteistojo parodymai, 2014 m. rugpjūčio 12 d. specialisto išvada Nr. G246/14(11) (t. 1, b. l. 14), 2014 m. liepos 30 d. specialisto išvada Nr. G229/14(11) (t. 1, b. l. 16), papildoma 2015 m. sausio 29 d. specialisto išvada (t. 1, b. l. 87–88) bei kiti byloje surinkti įrodymai.

Pasak nuteistojo, negalima remtis nukentėjusiojo J. P. parodymais, jo sutuoktinės E. P. parodymais, liudytojos A. A. parodymais, nes jie yra prieštaringi ir melagingi. Nuteistasis nurodo, kad jį sužalojo J. P. ir paliko be sąmonės koridoriuje, o po to jis įsikibdamas į sieną nuėjo iki kaimynės paprašyti, kad jam iškviestų greitąją pagalbą. Jis krauju ištepė sienas, tai, pasak apelianto, patvirtino ir liudytoja J. A.. Apelianto manymu, visos šios aplinkybės įrodo, kad jis buvo mušamas sąmoningai iš anksto prieš jį nusistačius. Pasak nuteistojo, J. P. šonkauliai jų konflikto metu negalėjo būti sulaužyti dėl jo veiksmų, nes konflikto dieną J. P. apžiūrėjęs gydytojas jokių šonkaulių lūžių nenustatė. Šonkaulių lūžiai buvo nustatyti tik po trijų dienų, kurias J. P. praleido ne medicinos įstaigoje, o namie ir per tą laiką J. P. galėjo susižaloti. Pažymi, kai tai jis, o ne J. P. buvo sužalotas, tai jam reikėjo medikų pagalbos, o J. P. medikų pagalbos atsisakė ir tik sužinojęs, kad jį veš į ligoninę, taip pat nutarė vykti. Pažymi ir tai, kad, kai jis buvo sumuštas J. P., jam buvo sužalota nosis, tačiau teismo med. ekspertas nekreipė į tai jokio dėmesio. Tačiau tokia apelianto keliama versija nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis, o paremta tik deklaratyviais samprotavimais apie tai, kokiu būdu jis buvo sužalotas ir kaip kitaip, negu nurodyta skundžiamame teismo nuosprendyje, galėjo susižaloti J. P.. Apelianto keliama versija prieštarauja baudžiamosios bylos medžiagai, tuo tarpu nukentėjusiojo parodymus, kad jį sužalojo kaimynas F. E., patvirtina visuma byloje esančių duomenų, kurie yra aiškūs ir nekelia abejonių. Specialisto išvados Nr. G246/14(11), Nr. G229/14(11) ir papildoma išvada Nr. G 41/15(11) yra surašytos laikantis BPK 90 straipsnyje numatytų reikalavimų, specialisto išvadas surašė ekspertas, turintis aukštąjį universitetinį medicininį išsilavinimą, teismo medicinos gydytojo specialybę, kvalifikaciją atlikti mirusiųjų kūnų, jų dalių ir gyvų asmenų tyrimus. Specialisto išvadose nurodyti J. P. padaryti sužalojimai, jų padarymo būdas, laikas, kokį sveikatos sutrikdymo mastą atitinka nustatyti sužalojimai, specialisto išvadoje nustatytos aplinkybės atitinka kitus baudžiamosios bylos duomenis. Tuo tarpu specialistų išvadose dėl F. E. sužalojimo duomenų apie nosies kaulų lūžius ar kitus kaulų lūžius nėra. Netikėti specialistų išvadomis teismas neturi jokio pagrindo. Specialisto išvadoje konstatuoti J. P. padaryti sužalojimai, kairės pusės VI–VII šonkaulių lūžimai, kraujas kairėje krūtinplėvės ertmėje, muštinė žaizda kairiajame antakyje ir juosmens kairės pusės sumušimas bei tai, kad šie sužalojimai galėjo atsirasti J. P. suduodant į šias kūno vietas kietu buku daiktu, tai galėjo būti kumštis ar kitas daiktas, turintis panašias savybes, ar griūvant ir atsitrenkiant į tokius daiktus nurodytu laiku ir aplinkybėmis, sužalojimai vienodo senumo, patvirtina nukentėjusiojo J. P. parodymus, kad F. E. sudavė jam smūgį ranka į kairį antakį. Smūgis buvo stiprus, prakirto antakį. Jis atsilaikė, tačiau pajuto, kad linksta kojos, lyg aukštielninkas griūva, tačiau paties griuvimo neatsimena. Mano, kad nuo smūgio prarado sąmonę. Kai atsipeikėjo, jis gulėjo aukštielninkas ant betoninių laiptų, o F. E. gulėjo ant jo veidas į veidą. F. E. keliais lipo per jį, tada jis griebė F. E., paguldė jį laiptų aikštelėje ant menčių ir ranka porą kartų sudavė jam į veidą. Jam iš prakirsto antakio stipriai bėgo kraujas. Medikų buvo nugabentas į Tauragės ligoninės priimamąjį, kur jam susiuvo antakį ir buvo paleistas į namus, nors prastai jautėsi, skaudėjo nugarą. Grįžęs į namus atsigulė ir iš skausmo nebegalėjo atsikelti, užeidavo skausmo priepuoliai. Buvo nuvežtas į ligoninę ir nustatyta, kad lūžę šonkauliai, yra skysčių plaučiuose. Buvo gydomas ligoninėje. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog specialisto nustatyti sužalojimai ir jų padarymo būdas visiškai atitinka nukentėjusiojo nurodytas aplinkybės dėl jo sužalojimų padarymo (atsiradimo) vietos, laiko bei mechanizmo, t. y., kad 2014 m. liepos 27 d., apie 19.00 val., nukentėjusįjį J. P. sužalojo F. E.. Nukentėjusysis kreipėsi į gydymo įstaigą ir teisėsaugos institucijas bei nurodė analogiškas aplinkybes apie savo sužalojimą, nukentėjusiojo parodymai buvo aiškūs ir nuoseklūs viso proceso metu, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais abejoti. Juo labiau, kad juos patvirtina kita byloje surinkta medžiaga. Nuteistojo F. E. nurodytas aplinkybes, kad J. P. šonkauliai negalėjo būti sulaužyti dėl jo veiksmų, nes apžiūros metu šonkaulių lūžiai nebuvo nustatyti, ir tik po trijų dienų, kurias J. P. praleido ne medicinos įstaigoje, diagnozuoti šonkaulių lūžiai. Tačiau tokius nuteistojo teiginius iš esmės paneigia specialisto išvadoje konstatuotos aplinkybės, kad J. P. patirti sužalojimai vienodo senumo. Nepagrįsti ir nuteistojo argumentai, kad J. A. parodymai patvirtina, jog tai jis buvo sumuštas ir jis krauju ištepė laiptinės sienas. Pažymėtina, kad kaip liudytoja apylinkės teisme apklausta J. A. tik nurodė aplinkybes, jog atvykusi pas mamą pamatė laiptinėje kraują, nurodė, kad kraujo buvo visur, tačiau liudytoja paties įvykio nematė ir nenurodė, kad krauju sienas ištepė būtent F. E.. Priešingai, liudytoja J. A. pažymėjo, jog J. P. gerai pažįsta, pastarasis yra ramus, nekonfliktiškas, inteligentiškas. Pirmosios instancijos teisme kaip liudytoja apklausta B. N. taip pat nepatvirtino, kad J. P. sumušė F. E., kaip apeliaciniame skunde teigia pats nuteistasis. B. N. teisiamojo posėdžio metu nurodė aplinkybes, kad pas ją atėjo F. E., kuris buvo kruvinas, ji išsigando, paskambino pagalbos numeriu 112, nuvedė F. E. į jo butą, laiptinėje matė daug kraujo, nuėjo iki P. paklausti, ar nereikia pagalbos, o kada ir dėl kokių priežasčių tarp kaimynų kilo konfliktas, ji nežino, nieko nematė ir negirdėjo, kas ką sumušė, nežino, todėl apelianto teiginys, kad B. N. patvirtino faktą, kad tai jis buvo sumuštas J. P., taip pat yra visiškai nepagrįstas.

Apeliantas skunde nurodo, kad teismas pažeidė BPK 20 str. įtvirtintus reikalavimus, nes priimdamas nuosprendį vertino tik atskirus įrodymus, nesiedamas jų visumos, byloje liko nepašalinti prieštaravimai, nenustatytas įvykio mechanizmas, sužalojimų kilmė, teismas rėmėsi liudytojų parodymais, kurie palankūs J. P., taip pat mano, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neišsamiai. Pažymėtina, kad nuteistasis F. E. apeliaciniame skunde nepateikia jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių šiuos jo argumentus, todėl šie jo argumentai atmetami, nes, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliktas tinkamai, laikantis BPK nuostatų, o pirmosios instanmcijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau buvo minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, nors teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai bei, remdamasis teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, padarė išvadas dėl F. E. kaltės. Kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakos nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui. Teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis ir su jomis sutinka. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad F. E. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra motyvuotos ir pagrįstos byloje surinkta medžiaga.

Remdamasis aptartų duomenų visuma, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad prieš nukentėjusįjį J. P. smurtą pavartojo ir nesunkiai sveikatą jam sutrikdė būtent nuteistasis F. E., o apelianto iškelta versija, kad neva nukentėjusysis jį sužalojo, nepasitvirtino, tokie jo samprotavimai deklaratyvūs ir pagrįstai apylinkės teismo vertintini kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Nuteistasis akcentuoja, jog teismas nurodė, kad jis buvo neblaivus, bet visiškai nesistengė išsiaiškinti, kodėl J. P. nebuvo nustatinėjamas neblaivumas, nors pastarasis nurodė, kad gėrė alkoholinius gėrimus. Taip pat nuteistasis pažymi, kad teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog J. P. aiškino, kad ėjo į butą atsinešti rakto nuo malkinės, nors malkos buvo sukrautos šalia šventei suruošto stalo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios nuteistojo nurodytos aplinkybės nėra reikšmingos ir nepaneigia F. E. nusikalstamų veiksmų, kurie patvirtinti kitais anksčiau aptartais įrodymais.

Apelianto manymu, teismas nepagrįstai kvalifikavo jo padarytą veiką pagal BK 138 str. 1 d., nes netinkamai taikė BK 28 str. nuostatas ir nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“. Pažymėtina, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ir valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 str. 1, 2 d.). Šiuo atveju bylos duomenimis nustatyta, jog F. E. pirmas trenkė nukentėjusiajam J. P. ir prakirto antakį, nukentėjusysis nuo smūgio prarado sąmonę, o kai atsipeikėjo, suprato, kad guli aukštielninkas ant betoninių laiptų. Nors nuteistasis teigia, jog tai jį J. P. sužalojo, tačiau ši nuteistojo versija paneigta byloje esančia medžiaga. Nors byloje nustatyta, kad ir nuteistajam F. E. padarytas nesunkus sveikatos sužalojimas, tačiau J. P. sužalojo F. E. jam ginantis nuo nuteistojo. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis prieš F. E. būtų atlikęs kokius nors jo gyvybei, sveikatai ar nuosavybei pavojingus veiksmus, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad jam ar jo nuosavybei iškilo realus ir akivaizdus pavojus, nuo kurio reikia gintis. Todėl F. E. apeliacinio skundo argumentas, jog teismas nepagrįstai kvalifikavo jo padarytą veiką pagal BK 138 str. 1 d., nes netinkamai taikė BK 28 str. nuostatas, yra nepagrįstas.

Apeliaciniam teismui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrius pateikė pažymą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodoma, kad vadovaujantis Už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 „Dėl Už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“, 4 punktais, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas sudaro 28,95 Eur, kurias prašoma priteisti iš nuteistojo. Šiuo atveju pažymėtina, kad pagal BPK 51 str. 3 d. paskirtos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos dėl būtino gynėjo dalyvavimo gali, bet neprivalo būti išieškotos į valstybės biudžetą. Pagal Konstitucijos 31 str. asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą. Vadovaujantis šia nuostata bei atsižvelgiant į tai, kad pagal BPK 322 str. nuteistojo gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu yra privalomas, manytina, kad nagrinėjamu atveju antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistojo būtų nepagrįstas, todėl prašymas priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo F. E. apeliacinį skundą atmesti.