- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-02-18
- Bylos Nr.
- 1A-1-383-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-79-1-00121-2010-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Vitunskas (pirm.), Gytis Večerskas, Danguolė Šiugždinytė
- Nuteistasis
- A. P.
- Nukentėjusysis
- L. K.
- Advokatai
- Stasė Kupčiūnienė, Inga Blaževičienė
- Kategorijos
Pranešėjas Valdas Vitunskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-1-383/2013
Teisėja Inga Liubinienė Teisminio proceso Nr. 1-79-1-00121-2010-5
2013 m. vasario 18 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų Danguolės Šiugždinytės ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant Rūtai Baltušninkaitei, Jurgitai Barauskaitei, Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, nuteistajam A. P., gynėjai advokatei Stasei Kupčiūnienei, nukentėjusiajam L. K., jo atstovei advokatei Ingai Blaževičienei, vertėjoms Veronikai Rybalčenko, Rasai Tarabildienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl 2011 m. balandžio 21 d. Prienų rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant per šį laiką atlyginti nusikaltimu padarytą žalą, išdirbti per šešis mėnesius 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis,
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant per šį laiką atlyginti nusikaltimu padarytą žalą, išdirbti per šešis mėnesius 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Remiantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos už veikas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį, subendrintos jas apimant, ir skirta subendrinta bausmė laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant per šį laiką atlyginti nusikaltimu padarytą žalą, išdirbti per šešis mėnesius 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš A. P. priteista nukentėjusiajam L. K. 1967,68 Lt turtinei ir 4000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. P. nuteistas už tai, kad 2010 m. kovo 24 d. apie 16.00 val. (duomenys neskelbtini) esančioje autobusų stotelėje, viešoje vietoje, matant pašaliniams asmenims, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, tyčia rankomis suduodamas ne mažiau kaip septynis smūgius nukentėjusiajam L. K. į įvairias kūno vietas, tuo jam padarydamas lengvą galvos smegenų sukrėtimą, galvos, krūtinės, nugaros ir juosmens sumušimus, poodines kraujosruvas pakaušyje, nugaroje, juosmenyje, krūtinėje, odos nubrozdinimus kairiajame žande, nosyje, ir dėl lengvo galvos smegenų sukrėtimo nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo L. K. sveikatą.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. P. apeliaciniame skunde prašo Prienų rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 21 d. nuosprendį pakeisti ir baudžiamąją bylą nutraukti. Skunde nurodo, jog nuosprendis šališkas, neteisėtas, nepagrįstas, jame vadovaujamasi tik prieštaringais tariamai nukentėjusio L. K. nurodytų liudytojų parodymais, kurie paremti L. K. pasakojimais, nes patys liudytojai įvykio nematė. Nors L. K. teigia, kad jis buvo žiauriai sumuštas, V. P. nei apklaustas byloje liudytoju, nei teismo posėdyje nenurodė, kad būtų matęs kokias nors sumušimo žymes. Tiek bendraudamas ir net veždamas namo, apelianto manymu, jis turėjo pastebėti kraujo dėmes, sumuštą veidą. Paties nukentėjusiojo L. K. parodymai taip pat prieštaringi – jis nurodė skirtingas įvykio aplinkybes ir suduotų smūgių skaičių bei kūno vietas, į kurias jam buvo suduota. Apeliantas teigia, jog teismas nepagrįstai nurodė, kad liudytoją R. B. A. P. veiksmai išgąsdino, sukėlė neigiamas emocijas, nes byloje nėra jokių įrodymų kad R. B. būtų išgąsdinta, ar patyrusi neigiamas emocijas – priešingai, ji tariamą įvykį matė tik akimirką ir į tai nelabai kreipė dėmesį. Teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad R. B. matė, kaip vienas vyras kitą muša abiem rankomis, nors pats L. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jį A. P. laikė, kad neatsisuktų ir mušė. Liudytoja N. M. K., apelianto teigimu, taip pat davė prieštaringus parodymus, kaip ir L. K. atstovės prašymu į teismą iškviesta liudytoja S. P.. Apeliantas nurodo, jog iš viso to seka, kad teismas vadovavosi tik liudytojos R. B., kuri bendrauja L. K., L. K. žmonos ir ikiteisminiame tyrime neapklaustos liudytojos S. P. parodymais, kurie prieštaringi ir visi skirtingi. Jie nematė įvykio, o tik kūrė versijas iš L. K. pasakojimų. Vienintelis sąžiningas liudytojas, apelianto manymu, yra V. P., vežęs L. K. namo, kuris nemelavo ir parodė, kad L. K. veidas nebuvo kruvinas ar sužalotas, tik buvo išbalęs. Teismas nuosprendyje pridėjo ir savo nei bylos medžiaga nei liudytojų parodymais nepagrįstas išvadas, nepagrįstai kritiškai vertino arba visai nevertino liudytojos N. S., buvusios tuo metu prie mikroautobuso parodymų. Apelianto manymu, nesuprantama, kodėl teismui kilo abejonės dėl N. S. parodymų, nes ji A. P. ne giminė, ne draugė, o nepažįstamas žmogus, turinti aukštąjį išsilavinimą, dirbanti mokytoja, jauno amžiaus. Iš šios liudytojos parodymų galima daryti išvadą, kad pats L. K. viešoje vietoje elgėsi nepadoriai ir įžūliai, demonstravo nepagarbą aplinkiniams – rodė nepadorius gestus, špygas. Liudytoja R. S., buvusi mikroautobuse, kur vyko konfliktas, parodė, kad nematė, kad vairuotojas būtų mušęs ar stumdęs vyriškį, kad jis nebuvo agresyviai nusiteikęs. Todėl, apelianto manymu, teismo teiginys, kad N. S. ir R. S. parodymai nepaneigia liudytojos R. B. parodymų, yra visiškai nepagrįstas. Tuo metu, kai L. K. teigia buvęs sumuštas, A. P. gydėsi dėl ataugų rankose, vos galėjo dirbti, sunkiai pakeldavo rankas, tuo labiau negalėjo muštis. Tikėtina, kad L. K. sužalojimai nebuvo padaryti, o jei jie ir buvo padaryti, juos padarė ne A. P.. Apeliantas abejoja šia specialisto išvada, nes dukrai dirbant ekspertinėje įstaigoje nesunku paprašyti kolegų, kad būtų parašyta atitinkama išvada.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą nukentėjusysis L. K. nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, kadangi jame išdėstyti argumentai yra visiškai nepagrįsti, teismas teisingai rėmėsi byloje apklaustų liudytojų parodymais bei kitais įrodymais ir priėmė pagrįstą nuosprendį.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti.
Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
A. P. apeliacinis skundas yra tenkintinas iš dalies.
Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, jo manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir neteisingai taikė teisės normas.
Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis nutartis Nr. 2K-43/2006).
Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje teismas privalo išdėstyti įrodymus, kuriais remdamasis konstatuoja visų nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodytų ir kitų svarbių bylos aplinkybių buvimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juo įvertino.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Ši veika pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimas viešoje vietoje, kurio padariniai – realus visuomenės rimties sutrikdymas. Viešosios tvarkos pažeidimas pasireiškia vienu iš šių būdų: a) įžūliu elgesiu, b) grasinimais, c) patyčiomis, arba d) vandališkais veiksmais. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, asmeniui suvokiant, kad jis savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad A. P. viešąją tvarką pažeidė įžūliu elgesiu. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga ir atlikusi įrodymų tyrimą, sutinka su teismo išvada, jog nuteistojo A. P. kaltė yra neabejotinai įrodyta dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Ši išvada pagrįsta nukentėjusiojo L. K., liudytojų N. K., S. P., V. P., R. B. parodymais bei rašytine bylos medžiaga. Nuteistojo kaltę iš dalies patvirtina ir paties A. P. teismo posėdyje duoti parodymai. Nors nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdyje savo kaltės nepripažino, faktiniais bylos duomenimis nustatyta, jog A. P. viešoje vietoje tyčiniais įžūliais veiksmais, ignoruodamas elementarias elgesio normas, atvirai demonstravo aiškų žmogaus bei visuomenės negerbimą ir dėl mažareikšmės priežasties – kad nukentėjusysis su trenksmu uždarė nuteistojo vairuoto mikroautobuso dureles, panaudojo fizinį smurtą prieš pagyvenusį asmenį – sudavė nukentėjusiajam smūgius į galvą, nugarą bei krūtinę ir taip sutrikdė visuomenės rimtį. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad pats A. P. pripažino, jog su L. K. konfliktavo – atsisakė jį pavežti, o L. K. išlipus ir trenkus durelėmis, išlipo ir jis, patraukė L. K. už atlapų, patempė už rankovės.
Apeliacinio skundo argumentas, jog liudytojų parodymai yra prieštaringi ir pagrįsti tik L. K. parodymais, yra nepagrįstas. R. B. A. P. ir L. K. konfliktą stebėjo, nors ir trumpai, bet tiesiogiai, ir teismo posėdyje patvirtino, jog matė, kaip A. P. sudavė smūgius L. K. ir nurodė, kad šis įvykis ją išgąsdino, sukėlė neigiamas emocijas. Teismas pagrįstai konstatavo, jog liudytojos R. B. parodymų nepaneigia liudytojos N. S. parodymai, kadangi pastaroji, kaip ir jos dukra R. S., stebėjo tik konflikto pradžią, be to, jos parodymai prieštarauja tiek nukentėjusiojo, tiek kaltinamojo parodymams. Tuo tarpu V. P., S. P. ir N. K. parodymai patvirtina, kad L. K. buvo sumuštas, išbalęs, blogai jautėsi. Šie parodymai neprieštaringi, tarpusavyje sutampa, todėl nėra pagrindo jais abejoti.
Apylinkės teismas, remdamasis byloje esančia specialisto išvada Nr. G2111/10(02)( t.1, b.l.19), A. P. veiksmus L. K. atžvilgiu kvalifikavo ir pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., kaip padarius nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Apeliacinėje instancijoje buvo paskirta nauja teismo medicinos ekspertizė nukentėjusiajam L. K. tikslu nustatyti sveikatos sutrikdymo laipsnį, pavedant ekspertizę atlikti ekspertų komisijai.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, siekiant užtikrinti objektyvų ir nešališką bylos aplinkybių ištyrimą, buvo paskirta nauja ekspertizė, kadangi nukentėjusiojo L. K. dukra dirba Kauno ekspertiniame skyriuje. Naują ekspertizę atliko Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriuje sudaryta ekspertų komisija. Šios ekspertizės akte konstatuota, jog L. K. padaryti sužalojimai kvalifikuotini kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Kadangi naują ekspertizę atliko ekspertų komisija, o ankstesniąją specialisto išvadą atliko tik vienas ekspertas, tai pagrįstai objektyvumui įtakos galėjo turėti tai, kad išvadą davė vienos srities specialistas. Ekspertų komisijoje dalyvavo ir kitų medicinos sričių ekspertai ir davė visapusišką ir pilną išvadą. Apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi ekspertų komisijos duota išvada Nr. EKG 80(215)/12 (01) (t2., b.l.63). Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, viešosios tvarkos pažeidimas dėl visumos ir dalies konkurencijos nežymų sveikatos sutrikdymą apima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-652/2007). Todėl A. P. veiksmai L. K. atžvilgiu kvalifikuotini tik pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., kaip viešosios tvarkos pažeidimas.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog dėl šios nusikalstamos veikos pagal LR BK 138 str. 1 d. A. P. išteisintinas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiajam L. K. buvo betarpiškai susietas su jam padarytu nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Kadangi nukentėjusiajam L. K. kaltinamasis A. P. savo veiksmais padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl atitinkamai yra mažintinas ir priteistas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos. Tai atsižvelgiama ir į teisminę praktiką dėl neturtinės žalos priteisimo už padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 3 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendė:
Prienų rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 21 d. nuosprendį dalyje, kurioje A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį: A. P. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo) išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo pagal LR BK 63 straipsnio 1, 2 dalį, 5 dalies 1 punktą panaikinti.
Pakeisti nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos civilinio ieškinio priteisimo: civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo sumažinti iki 2000 (dviejų tūkstančių) litų.
Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.