- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2016-12-08
- Bylos Nr.
- ATP-511-185/2016
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Pranas Šimkus
- Kategorijos
- 3.26.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs S. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-10-13 nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiamu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-10-13 nutarimu S. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. ir, vadovaujantis ATPK 33 str., jam paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 868 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams už tai, kad 2016-08-10 17.54 val. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), atbuline eiga manevruodamas automobilį „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kliudė iš galo stovėjusį kitą automobilį ir taip jį eismo įvykio metu apgadino, iš įvykio vietos pasišalino. Tokiais veiksmais S. G. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 114, 219.1 p. reikalavimus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu S. G. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-10-13 nutarimą ir bylą nutraukti. Nurodo, kad apylinkės teismo nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl neteisingai įvertintų bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytų materialinės bei procesinės teisės normų. Teigia, jog teismas, pripažindamas jį kaltu pagal ATPK 127 str. 2 d., nenustatė paties eismo įvykio mechanizmo, t. y. kokia savo vairuojamo automobilio dalimi kliudė kitą automobilį. Nagrinėjant bylą apylinkės teisme nurodė, kad važiuodamas atbuline eiga išgirdo kito automobilio signalą ir iškarto sustojo, jokio kontakto nejuto. Kartu su policijos pareigūnu apžiūrėjęs savo automobilį, jokio apgadinimo ant jo nerado, ką patvirtina ir policijos pareigūno tarnybinis pranešimas. Apylinkės teismas sprendimą, jog jis sukėlė eismo įvykį, iš esmės grindė vien tik nukentėjusiojo B. L. teisme duotais paaiškinimais, kuriais tikint, akivaizdu, jog smūgis turėjo būti pakankamai stiprus (nukentėjusysis nurodė, kad nuo smūgio sujudėjo jo automobilis), todėl jis ir kartu su juo važiavusi jo žmona A. G. tokio smūgio negalėjo nepajusti, nuo šio smūgio buvo apgadintas B. L. automobilio priekinis kairės pusės bamperis, apgadinta plastikinė dalis. Akivaizdu, jog įvykus tokiam kontaktui tarp automobilių, turėjo būti apgadintas ne tik B. L., bet ir jo vairuojamas automobilis, tačiau tokių apgadinimų šiuo atveju nenustatyta. Teismo išvada, kad jo automobilis apžiūrėtas ne iš karto po įvykio, o po jo praėjus net 12 dienų, todėl nedideli pėdsakai galėjo būti nuvalyti ar nuplauti, yra visiškai nelogiška, nes įbrėžimų ar įlenkimų neįmanoma nuvalyti ar nuplauti, o esant tokiam kontaktui, kokį nurodo nukentėjęs – nuo smūgio jo automobilis net sujudėjo ir buvo padaryti apgadinimai, ant jo automobilio dalių taip pat turėjo likti pėdsakų, kurių neįmanoma nuplauti. Atkreipia dėmesį į tai, kad jo automobilis yra senas, todėl bet kokius dažymo ar kito remonto pėdsakus iš karto būtų galima pamatyti, o policijos pareigūnai, apžiūrėję jo automobilį, tokių pėdsakų nenustatė. Taigi lieka neaišku, kokiu būdu buvo apgadintas B. L. automobilis. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad nutarimas priimtas nenustačius eismo įvykio mechanizmo, remiantis vien nelogiška prielaida ir net nesiaiškinus, ar ant jo automobilio yra detalių, kuriomis galėjo būti padaryti B. L. nurodyti jo automobilio apgadinimai (ar sutampa aukštis, ar įmanoma tokius apgadinimus padaryti B. L. nurodytomis eismo įvykio aplinkybėmis). Mano, kad šioje byloje nenustačius eismo įvykio mechanizmo, nėra pagrindo pripažinti, jog jis, manevruodamas atbuline eiga, kliudė iš galo sustojusį automobilį ir jį apgadino, o nenustačius šio administracinio teisės pažeidimo, jis negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn ir už pasitraukimą iš eismo įvykio vietos pažeidžiant KET. Vertindamas apylinkės teismo motyvus dėl kaltės pagal ATPK 130 str. 1 d. pripažinimo, atkreipia dėmesį į tai, kad tuo metu, kai manevravo atbuline eiga, B. L. automobilis stovėjo šonu, o ne priekiu už jo automobilio, todėl įjungtų avarinių signalų jis galėjo ir nepastebėti ir tikrai nematė, kad už jo buvusio automobilio vairuotojas būtų mojęs ranka po to, kai išgirdęs garso signalą jis iš karto sustojo. Pažymi, jog po tariamo eismo įvykio jis iš prekybos centro „Maxima“ aikštelės neišvažiavo, o pastatęs savo automobilį į kitą vietą, kartu su žmona nuėjo į parduotuvę, kurioje buvo valandą laiko. Iš šių aplinkybių akivaizdu, jog iš įvykio vietos jis nepasišalino ir neturėjo jokio motyvo taip elgtis, nes jo automobilis buvo draustas, techniškai tvarkingas, jis buvo blaivus, padaryta žala mažareikšmė ir ją būtų galėjusi atlyginti draudimo bendrovė. Įvertinus tokį jo elgesį ir tai, kad apžiūrėjus jo automobilį nebuvo nustatyta jokių apgadinimų, darytina išvada, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog jis iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia – siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už sukeltą eismo įvykį. Taigi šiuo atveju jo veiksmuose nenustačius ATPK 127 str. 2 d. numatyto pažeidimo objektyvinės pusės ir ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo subjektyvinės pusės, jis apylinkės teismo nutarimu nubaustas visiškai nepagrįstai. Be to, mano, kad apylinkės teismas už ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo padarymą jam paskyrė aiškiai per griežtą nuobaudą, kuri neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijų bei teisės pažeidimo ir numatytos sankcijos tarpusavio santykio proporcingumo principo, tokia nuobauda labai skaudžiai atsilieps jo asmeniniam gyvenimui, asmeninių poreikių tenkinimui. Pažymi, kad B. L. automobilis buvo apgadintas tik nežymiai, pažeidimo padarymo metu jis galiojančių nuobaudų neturėjo, automobilį vairuoja nuo 1970 m., save laiko drausmingu ir pareigingu vairuotoju, todėl mano, kad šios aplinkybės mažina jo padaryto administracinio teisės pažeidimo ir jo asmenybės pavojingumą ir sudaro pagrindą jo atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos viršininkas Virginijus Mačėnas prašo apeliacinio skundo netenkinti ir skundžiamo teismo nutarimo nekeisti, nes mano, kad jis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas atsižvelgus ir įvertinus visas reikšmingas byloje aplinkybes, apeliantui skirta administracinė nuobauda individualizuota tinkamai.
Tenkinama apeliacinio skundo dalis.
Skundžiamu nutarimu S. G. nubausta už ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. numatytų pažeidimų padarymą. Ginčas šioje byloje yra kilęs dėl apelianto kaltės įrodytumo, kadangi S. G. neigia sukėlęs eismo įvykį ir apgadinęs kitą transporto priemonę bei pasišalinęs iš įvykio vietos, todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose (ATPK 302¹¹ str.).
Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis – įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą administracinės teisės pažeidimą, visuma. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir administracinio teisės pažeidimo sudėties (ATPK 250 str. 1 d. 1 p.). Vienas svarbiausių administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždavinių yra visapusiškai, pilnai ir objektyviai išsiaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus (ATPK 248 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Nors apeliantas ginčija jam inkriminuoto ATPK 127 str. 2 d. numatyto teisės pažeidimo padarymą, aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su pateikta medžiaga, konstatuoja, jog S. G. skundžiamu nutarimu pagrįstai nubaustas už minėto straipsnio pažeidimą, kadangi jo kaltę patvirtina byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Tačiau, aukštesnės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika ir nepagrįstai S. G. pripažino kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d.
ATPK 127 str. 2 d. numatyta atsakomybė už KET pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, krovinių kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą. Pagal minimo straipsnio dispoziciją, asmuo gali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn tik nustačius, jog jis pažeidė KET ir šis taisyklių pažeidimas nulėmė kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą).
Kaip matyti iš bylos duomenų, pažeidėjas pripažino, jog įvykio dieną jis vairavo automobilį „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir buvo eismo įvykio vietoje – parduotuvės „Maxima“ aikštelėje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje. Taip pat S. G. neneigė, kad manevruodamas automobilį atbuline eiga girdėjo kito jam iš galo stovėjusio automobilio duodamą garsinį signalą, tačiau, anot apelianto, išgirdęs šį signalą jis iš karto sustojo, jokio kontakto nejuto, jo nejuto ir kartu su juo važiavusi jo žmona A. G., suprato, kad jam signalizuoja dėl blogo jo vairavimo ir dėl to nesustojo, nuvažiavęs automobilį pasistatė kitoje parduotuvės „Maxima“ aikštelės vietoje ir kartu su žmona nuėjo į parduotuvę, prie jo niekas nepriėjo ir nepasakė, kad jis apgadino kitą automobilį, nukentėjusiojo automobilio nematė, nežino, kokie sužalojimai jam padaryti, nuvažiuodamas jokių nukentėjusiojo jam rodomų ženklų taip pat nematė, išėjęs iš parduotuvės policijos irgi nematė, vėliau kartu su policijos pareigūnais apžiūrėjęs savo automobilį ant jo jokių kontakto žymių nerado. Nors S. G. teigia nesukėlęs eismo įvykio, aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo B. L. parodymais apie eismo įvykio aplinkybes, nes jie viso proceso metu buvo nuoseklūs, juos patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Duomenų, kad B. L. pažinojo S. G., būtų turėjęs pagrindą jį apkalbėti, apkaltinti jį nebūto teisės pažeidimo padarymu, nėra, tokių duomenų nenurodo ir pats apeliantas. Kaip parodė nukentėjusysis B. L., jam sustojus parduotuvės „Maxima“ aikštelėje už automobilio, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini) minėtas automobilis pradėjo važiuoti atbuline eiga ir atsitrenkė į jo automobilio priekinį bamperį bei jį apgadino. Jis juto kontaktą, nes jo automobilis sujudėjo. Tada jis išjungė automobilio variklį, įjungė avarinį, nes galvojo, kad pildys eismo įvykio deklaraciją, tačiau į jį atsitrenkusio automobilio vairuotojas, įjungęs pirmą pavarą, pradėjo važiuoti. Bandė atkreipti S. G. dėmesį, mojuodamas pro automobilio langą ranka, naudojo garsinį signalą, tačiau vairuotojas nesustojęs nuvažiavo. Iki šio įvykio jo automobilio priekinė dalis nebuvo apgadinta, anksčiau nėra turėjęs eismo įvykių. Tai, kad girdėjo kito automobilio garso signalą, nurodė ir kartu su S. G. važiavusi jo sutuoktinė A. G., tik ji analogiškai kaip ir apeliantas tvirtino, kad iš automobilio nelipo, nes nejuto jokio kontakto. Iš bylos duomenų matyti, kad apie šį eismo įvykį B. L. iš karto pranešė policijos pareigūnams, kurie atvykę į įvykio vietą nustatė ant jo automobilio priekinio bamperio kairės pusės kampo esantį pažeidimą (yra įbrėžimas) ir jį užfiksavo eismo įvykio vietos schemoje bei fotonuotraukoje. Taip pat nukentėjusysis policijos pareigūnams nurodė kaltininko automobilio valstybinius numerius – (duomenys neskelbtini) Tikrinant šiuos valstybinius numerius duomenų bazės sistemoje buvo nustatyta, kad tai automobilis „Renault Megane“, valst. (duomenys neskelbtini) priklausantis J. G.. Jau minėta, kad pats apeliantas pripažino, jog minimą automobilį jis vairavo aptariamo įvykio dieną ir buvo įvykio vietoje. Aukštesniojo teismo vertinimu, šių pirmiau aptartų duomenų visiškai pakanka konstatuoti, kad S. G. padarė jam inkriminuotą ATPK 127 str. 2 d. numatytą teisės pažeidimą, t. y. sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas nukentėjusiojo B. L. automobilis. Ta aplinkybė, kad apžiūrėjus S. G. automobilį „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ant jo nebuvo rasta jokių kontakto žymių, nepaneigia apelianto kaltės dėl eismo įvykio sukėlimo ir jo metu nukentėjusiajam padarytos žalos. Iš fotonuotraukų matyti, kad nukentėjusiojo B. L. automobilio „BMW 320D“, valst. (duomenys neskelbtini) priekinio bamperio apgadinimai užfiksuoti 35–45 cm aukštyje, žiūrint nuo žemės. Iš esmės tokiame pat aukštyje – 30–40 cm prie S. G. automobilio galinės dalies yra pritvirtintas kablys. Pats S. G. teismo posėdyje parodė, kad jeigu jis kliudė kitą automobilį, tai galėjo padaryti tik savo vairuojamo automobilio kabliu, bet mano, kad kontaktą jis vis tiek būtų jutęs, nebent nukentėjusiojo automobilį kliudė labai nežymiai. Iš fotonuotraukų ir kitų bylos duomenų matyti, kad nagrinėjamo eismo įvykio metu nukentėjusiojo automobilis buvo apgadintas nežymiai – nustatytas tik įbrėžimas priekiniame bamperyje, automobilis nebuvo įlenktas ar sudaužytas. Taigi aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamo eismo įvykio metu automobilių kontaktas nebuvo stiprus, veiksmo eiga taip pat nebuvo intensyvi ir galinga, todėl po eismo įvykio ant S. G. automobilio žymių ir aiškiai matomų apgadinimų galėjo ir nelikti, tačiau tai, kaip minėta, nešalina apelianto atsakomybės dėl eismo įvykio sukėlimo ir jo metu nukentėjusiojo automobiliui padarytų apgadinimų. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad S. G. automobilis buvo apžiūrėtas po įvykio praėjus net 12 dienų.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad S. G. skundžiamu nutarimu pagrįstai pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 str. 2 d.
Pagal ATPK 130 str. 1 d. administracinę atsakomybę užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos pažeidžiant KET. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylose, panašiose savo aplinkybėmis į nagrinėjamą, jau yra ne kartą išaiškinęs, jog asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir, ją ignoruodamas, pasišalino. Sprendžiant, ar asmens veika – pasitraukimas iš eismo įvykio vietos – pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti automobiliui ar kitam kliudytam objektui padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas vertinant įvykio aplinkybes, bylos medžiagą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-4-2011, 2AT-10-2012, 2AT-11-2012).
Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl S. G. suvokimo apie jo padarytą eismo įvykį grindė nukentėjusiojo B. L. parodymais, kad automobilių kontakto metu jo automobilis sujudėjo, kad jis bandė atkreipti S. G. dėmesį, naudodamas garsinį signalą, mojuodamas pro automobilio langą ranka, tačiau S. G. nesustojęs nuvažiavo, nors, anot apylinkės teismo, išgirdęs garsinį signalą jis privalėjo sustoti ir išsiaiškinti to signalo priežastį, t. y. kodėl norima atkreipti jo dėmesį, nes KET 88 p. nurodo, kad gyvenvietėse neleidžiama naudoti garso signalų, išskyrus tuos atvejus, kai jie būtini, kad būtų išvengta eismo įvykio. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad nors nukentėjusysis tiesiogiai matė bei juto eismo įvykį, nurodė jo aplinkybes ir jo parodymais netikėti nėra jokio pagrindo, tačiau jo parodymai besąlygiškai neįrodo apelianto tyčios dėl ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo padarymo. Tai, kad nukentėjusysis matė ir juto automobilių kontaktą, besąlygiškai neįrodo, kad tą patį matė ir juto apeliantas. Taip pat tai, kad po automobilių kontakto nukentėjusysis naudojo garsinį signalą, pro automobilio langą mojavo S. G. ranka, irgi nėra pagrindas besąlygiškai tvirtinti, jog S. G. suprato, kad kliudė kitą automobilį ir jį apgadino. Kaip minėta, S. G. parodė, kad jis manė, jog garsinį signalą jam davė dėl blogo jo vairavo, ir ši jo versija, aukštesniojo teismo vertinimu, bylos įrodymais nėra paneigta.
Nagrinėjamu atveju iš byloje surinktų įrodymų negalima daryti neginčijamos išvados, kad S. G. pasišalino iš eismo įvykio vietos suprasdamas ir tikslingai siekdamas išvengti atsakomybės už eismo įvykį. Kaip minėta, pats apeliantas nuo pradžių tvirtino, kad automobilių susidūrimo kontakto jis nejuto. Analogiškai parodė ir kartu su juo važiavusi jo žmona A. G.. Iš nukentėjusiojo B. L. parodymų matyti, kad S. G., atsitrenkęs į jo automobilį, į tai visiškai nesureagavo ir nuvažiavo, o tai tik patvirtina apelianto versiją, kad išvažiuodamas iš įvykio vietos jis nepajuto ką nors kliudęs. Nagrinėjamu atveju, įvertinus automobilių susidūrimo pobūdį (S. G. automobilis su kitu automobiliu kontaktavo galine dalimi), įvykyje dalyvavusių automobilių kontaktą – nebuvo stiprus, veiksmo eigą – nebuvo intensyvi ir galinga, nukentėjusiojo B. L. automobiliui „BMW 320D“, valst. (duomenys neskelbtini) padarytą apgadinimą, kuris yra nežymus (nustatytas tik įbrėžimas priekiniame bamperyje), taip pat galima daryti pagrįstą išvadą, jog automobilio „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas S. G. galėjo nepajusti ir nepastebėti susidūrimo. Sprendžiant S. G. tyčios klausimą, atsižvelgtina ir į jo elgesį po eismo įvykio. Kaip matyti iš bylos duomenų, po automobilių kontakto S. G. neskubėjo pasišalinti iš automobilių stovėjimo aikštelės, pasistatęs automobilį kitoje aikštelės vietoje, kartu su žmona nuėjo į parduotuvę „Maxima“, tik po valandos grįžo ir išvažiavo iš aikštelės. Be to, pažymėtina, kad atsakomybė už ATPK 127 str. 2 d. numatyto pažeidimo padarymą nėra tokia didelė, kad S. G. reikėtų siekti jos išvengti pasišalinant iš įvykio vietos, juolab kad apelianto vairuojamas automobilis yra draustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl jo padarytą žalą kitam automobiliui būtų atlyginusi draudimo bendrovė. Taip pat nenustatyta kitų aplinkybių, kurioms esant vairuotojui būtų galėjusi kilti tyčia pasišalinti iš eismo įvykio ir taip išvengti galimos atsakomybės. Taigi akivaizdžių priežasčių S. G. tyčia, piktybiškai pasišalinti iš eismo įvykio vietos nenustatyta. Įvertinus šias objektyvias aplinkybes, pripažintina, kad S. G. šioje konkrečioje situacijoje galėjo nepajusti ir nepamatyti automobilių kontakto, t. y. nesuvokti, kad kliudė kitą automobilį bei jį apgadino, todėl jis nesuvokė ir pareigos pasilikti eismo įvykio vietoje.
Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka daryti išvadoms apie asmens kaltumą ir skirti administracinę nuobaudą. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.
Taigi nesant objektyvių duomenų apie tai, kad apeliantas suprato, jog jis yra susijęs su eismo įvykiu, ir sąmoningai (tyčia) iš įvykio vietos išvažiavo, vadovaudamasis principu in dubio pro reo, aukštesnės instancijos teismas sprendžia, kad S. G. veikoje nepagrįstai nustatyta ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo sudėtis, jis nepagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal šį straipsnį ir nubaustas. Todėl esant šioms aplinkybėms skundžiamo nutarimo dalis, kuria S. G. nubaustas pagal ATPK 130 str. 1 d., naikinama ir administracinio teisės pažeidimo byla dėl ATPK 130 str. 1 d. numatyto teisės pažeidimo nutraukiama, nesant S. G. veiksmuose šio administracinio teisės pažeidimo sudėties. Taip pat panaikinama nutarimo dalis dėl apeliantui paskirtų nuobaudų subendrinimo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-10-13 nutarimo dalį, kuria S. G. nubaustas pagal ATPK 130 str. 1 d. 868 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemonės atėmimu trejiems metams, panaikinti ir šią administracinio teisės pažeidimo bylos dalį nutraukti, nesant S. G. veiksmuose šio administracinio teisės pažeidimo sudėties.
Panaikinti nutarimo dalį dėl ATPK 33 str. 2 d. nuostatų taikymo ir S. G. galutinės nuobaudos paskyrimo už kelis administracinius teisės pažeidimus.
Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.
Šis nutarimas neskundžiamas.