- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2009-12-22
- Bylos Nr.
- 2S-1874-109/2009
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-05572-2009-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Bobrel (pirm.), Aušra Baubienė, Raimondas Buzelis
- Atsakovas
- G. M.
- Ieškovas
- I. M.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Bobrel, kolegijos teisėjų Aušros Baubienės, Raimondo Buzelio apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo G. M. atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 25 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-12498-192/2009 pagal ieškovės I. M. ieškinį atsakovui G. M. dėl skyrium gyvenančių tėvų bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant, išvadą teikianti institucija: Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė I. M. 2009 m. balandžio 28 d. ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama nustatyti bendravimo su sūnumi S. M. ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas (b. l. 3-6). 2009 m. rugsėjo 16 d. ieškovė patikslino savo reikalavimus pareikšdama prašymą pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, nustatyti nepilnamečio sūnaus S. M. gyvenamąją vietą su motina I. M., pakeičiant 2006-11-14 Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 1-10800-191/2009 dalyje dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, nustatyti bendravimo su sūnumi ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką, priteisti iš atsakovo G. M. nepilnamečio sūnaus išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 400 Lt kas mėnesį, šių lėšų tvarkytoja paskirti ieškovę, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė byloje prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – laikinai nustatyti sūnaus gyvenamąją vietą kartu su ja, nurodė, kad šiuo metu sūnus gyvena Prancūzijoje kartu su ieškove, intensyviai mokosi prancūzų kalbos, susipažįsta ir aktyviai bendrauja su klasės draugais, sūnus pats pareiškė norą gyventi kartu su ieškove, tačiau jo adaptacijai naujoje vietoje trukdo atsakovo psichologinis spaudimas (b. l. 71-72).
2009 m. rugsėjo 25 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismas patenkino ieškovės prašymą, pritaikė laikinąją apsaugos priemonę – nustatė S. M. laikiną gyvenamąją vietą kartu su ieškovė I. M. iki sprendimo priėmimo dienos. Teismas vadovavosi byloje esančiais rašytiniais įrodymais, kad S. M. pats pareiškė norą gyventi kartu su motina (b . l. 95), nors teismo sprendimu jo gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu (b. l. 10), be to nuo 2009-08-30 vaikas gyvena kartu su ieškove ir lanko mokyklą Prancūzijoje (b. l. 114-115, 123-124), duomenų, kad būtų pažeisti vaiko interesai, teismas nenustatė (b. l. 128).
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas G. M. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 25 d. nutartį (b. l. 130-132). Motyvuose nurodo:
1) Teismas priėmė nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje neišsprendęs klausimo dėl ieškovės pateikto prašymo keisti ieškinio dalyką ir pagrindą ir atsakovo priešieškinio priėmimo. Sutinkamai su CPK 141 straipsniu, keisti ir ieškinio dalyką, ir pagrindą, negalima. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2003-04-11 konsultacijoje Nr. A3-82 (teismų praktika Nr. 19, psl. 249-250) išaiškino, kad „kai CPK 137 straipsnio 3 dalyje nustatytu terminu spręsdamas ieškinio, kuriuo taip pat prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priėmimo klausimą, teismas nustato, kad ieškinys neatitinka CPK 111 straipsnio 2 dalies, 135 straipsnio reikalavimų, tai nespręsdamas ieškinyje esančio prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas turi priimti nutartį dėl ieškinio pareiškimo trūkumų šalinimo ir nustatyti terminą ieškinį pateikusiam asmeniui pašalinti konstatuotus šio procesinio dokumento trūkumus (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis). Šiuo atveju teismas, nepriėmęs pareiškimo dėl ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimo, negalėjo spręsti klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje.
2) Teismas nutartyje klaidingai nurodė, kad byloje yra priimtas patikslintas ieškinys, tačiau susipažinus su byla matyti, kad joks patikslintas ieškinys byloje nebuvo pateiktas ir nebuvo priimtas. Taip pat teismas nepagrįstai nutartyje nurodo, kad byla užvesta dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo vaikui priteisimo ir bendravimo tvarkos nustatymo, nes byla užvesta dėl bendravimo su vaiku tvarkos ir dalyvavimo auklėjant vaiką tvarkos nustatymo.
3) Teismas pažeidė CPK 148 straipsnio 1 dalies nuostatas nepranešdamas apeliantui apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą. Be to teismas nutartyje nenurodo jokių motyvų, kodėl klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo sprendžiamas nedalyvaujant ir nepranešus atsakovui, nebuvo konstatuota reali grėsmė, jog pranešimas sukliudys laikinųjų apsaugos priemonių taikymui arba padarys jį neįmanomą. Neišklausęs atsakovo nuomonės dėl laikinųjų apsaugos priemonių, teismas išimtinai rėmėsi vien ieškovės pateiktais duomenimis, kurie nėra teisingi. Tuo pažeidė šalių lygiateisiškumo principą. Be to, sūnus jau nuo 2009-08-27 yra Prancūzijoje, todėl apeliantas neturi galimybių kokiu nors būdu trukdyti jų bendravimui. Teismas pažeidė ir teisingumo principą, paties vaiko interesus, nes neįsitikino, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas geriausiai atitinka sūnaus interesus.
4) Teismas pažeidė Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnį, nusakantį, kad „imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai“. Todėl teismas šiuo atveju visų pirma turėjo išklausyti vaiką, nes Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnio 2 dalis nurodo, kad „vaikui būtinai suteikiama galimybė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai ar per atstovą ar atitinkamą organą nacionalinių įstatymų numatyta tvarka“, taip pat teismas, vadovaujantis CK 3.164 straipsnio 1 dalimi, neišsiaiškino, ar tokios laikinosios apsaugos priemonės taikymas neprieštarauja vaiko interesams.
5) Teismas vadovavosi ieškovės nepagrįsta nuomone, kad vaiko adaptacijai trukdo atsakovo psichologinis spaudimas. Tačiau pati ieškovė, neteisėtai išsivežusi sūnų į Prancūziją, uždraudė jam bendrauti su apeliantu ir jis iki šiol su sūnumi neturi galimybių susisiekti. Toks elgesys gali turėti neigiamos įtakos besiformuojančiam sūnaus charakteriui. Ieškovė pagrobė ir išsivežė sūnų, todėl pati elgiasi netinkamai ir neteisėtai, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje yra užvesta byla dėl neteisėtai išvežto vaiko grąžinimo į teismo nustatytą vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė I. M. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 25 d. nutartį palikti nepakeistą, atskirąjį skundą atmesti (b. l. 136-139). Nurodo, kad apelianto teiginys, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su ieškinio, o šiuo atveju su pareiškimo dėl ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimo priėmimu, nepagrįstas. Teismų praktika teigia, jog sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių byloje ieškinio pagrįstumo klausimai nesprendžiami, įvertinamas tik pats ginčo pobūdis. O ta aplinkybė, kad teismas pareiškimą dėl ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimo įvardijo kaip patikslintą ieškinį, tuo procesinių teisės normų nepažeidžia. Apelianto motyvai dėl nepranešimo apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą atsakovui nepagrįsti, kadangi teismas turi diskrecijos teisę spręsti apie pranešimo tikslingumą. Nepagrįstas apelianto motyvas dėl vaiko interesų galimo pažeidimo, nes teismas įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, kurie detaliai atskleidžia vaiko bendravimo su tėvais ypatybes, prisirišimą prie brolio, sesers, jų bendravimo galimybes, vaiko brandumą išreiškiant nuomonę dėl gyvenamosios vietos nustatymo, psichologinę būseną, tėvų elgesį, gyvenimo būdą, pajamas ir kt. Teiginiai, kad ieškovė neleidžia sūnui bendrauti su tėvu, nepagrįsti, šiuo metu vaikas pats nenori su juo bendrauti dėl psichologinio spaudimo.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Patikrinusi atskirojo skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jis yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis, 338 straipsnis).
Absoliučių nutarties negaliojimų pagrindų, nustatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Vadovaujantis CPK 144 straipsnio pirmąja dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punkte sakoma, kad laikinosios apsaugos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas, gali būti taikomos ne tik tos, kurios numatytos CPK, tačiau ir tos, kurios numatytos kituose įstatymuose. Vienas iš tokių įstatymų yra CK 3.65 straipsnis, kuriame numatytas laikinųjų apsaugos priemonių institutas. Nors šis straipsnis yra CK skirsnyje, reglamentuojančiame santuokos nutraukimą dėl vieno sutuoktinio kaltės, tačiau ši norma laikytina bendrąja ir taikytina visais atvejais, kai būtina apginti ir nepilnamečių vaikų interesus sprendžiant su nepilnamečiais vaikais susijusius klausimus. Tokiu būdu CK 3.65 straipsnio 2 dalyje numatytos laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ir bylose, kuriose sprendžiami ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo (CK 3.170 straipsnis, 3.174 straipsnis). CK 3.65 straipsnyje sakoma, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Viena iš tokių apsaugos priemonių, numatytų CK 3.65 straipsnio 2 dalyje, kurią ir prašė taikyti ieškovė nagrinėjamoje byloje, yra nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Lietuvos Respublikos Seimas 1995 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. I-983 ratifikavo 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją. Ratifikuota konvencija yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir taikoma kartu su nacionaliniais įstatymais. Konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje sakoma, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia - vaiko interesai.
Remiantis bylos medžiaga, nustatyta, kad šalys yra nepilnamečio S. M., gim. (duomenys neskelbtini), tėvai. Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-10800-191/2006 vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su tėvu. Teismas sprendime nurodė, kad ieškovė I. M. gyvena ir dirba Prancūzijoje, jos galimybės atvykti į Lietuvą yra didesnės nei atsakovo važiuoti į Prancūziją, gyvenamosios sąlygos nuosavame name, kuriame Simonas augo nuo mažens, laikytinos palankesnėmis, todėl keisti vaiko gyvenamąją vietą teismas nemanė tikslinga (b. l. 10-14).
Pagal CK 3.169 straipsnio 3 dalį pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.
Kauno miesto apylinkės teismo 2009-09-25 nutartimi buvo taikyta laikinosios apsaugos priemonės ir iki teismo sprendimo priėmimo S. M. gyvenamoji vieta nustatyta su motina (b. l. 128). Nutartyje nurodyta, kad S. M. pats pareiškė norą gyventi kartu su motina (b . l. 95), nors teismo sprendimu jo gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu (b. l. 10), be to nuo 2009-08-30 vaikas gyvena kartu su ieškove ir lanko mokyklą Prancūzijoje (b. l. 114-115, 123-124). Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatydamas šalių nepilnamečio sūnaus Simono gyvenamąją vietą su motina I. M., skundžiamoje nutartyje padarė išvadą, kad iki teismo sprendimo priėmimo tikslinga nustatyti gyvenamąją vietą su ieškove, nes tai labiau atitiks vaiko interesus. Nesutikti su tokia teismo išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Teismas ginčus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat ginčus tarp skyrium gyvenančių tėvų dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant sprendžia vadovaudamasis vaiko interesais, atsižvelgdamas į vaiko norą, į vaiko norą gali būti neatsižvelgta tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, 3.175 straipsnio 2 dalis).
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, matyti, kad S. M. 2009-08-27 raštu išreiškė savo pageidavimą gyventi kartu su mama (b. l. 95). Jis nurodė, kad tėtis dažnai pyksta, nesutaria su mama dėl jo atostogų, laisvalaikio, kai jis būna Prancūzijoje pas mamą, tėtis net nepaskambina. Kadangi vaikas išreiškė norą gyventi su motina, teismas neturi pagrindo tuo abejoti. Ieškovės nurodomos šeimos aplinkos sąlygos Prancūzijoje (gyvena keturių kambarių bute, sūnui suteikiamas atskiras kambarys, asmeninis kompiuteris, telefonas), teismo vertinamos kaip tinkančias vaikui augti ir jos nėra blogesnės negu atsakovo (b. l. 107-108). Ieškovė Prancūzijoje turi nuolatinį darbą – dirba gydytoja akušere-ginekologe (b. l. 105-109, 111-112). Taip pat ieškovė įrodė, kad S. M. užtikrino galimybę lavintis jos gyvenamojoje vietoje (b. l. 115). Vaikas mokosi prancūzų kalbos, jo pasiekimai duoda pagrindą manyti, kad jis adaptuojasi naujoje jam kalbinėje aplinkoje. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės daro vaikui socialinę, psichologinę žalą ar kelia emocinius išgyvenimus. Pažymėtina, kad tėvai turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium (CK 3.156 straipsnio 2 dalis). Už vaiko auklėjimą ir priežiūrą tėvai atsako bendrai ir vienodai (CK 3.159 straipsnio 2 dalis). Tokiu būdu byloje nesant duomenų, jog ieškovė nesudaro galimybės matytis vaikui su tėvu ar kokiais nors kitais veiksmais riboja vaiko bendravimą su tėvu, atsakovui neužkertama galimybė net ir pritaikius minėtas laikinąsias apsaugos priemones rūpintis sūnumi, dalyvauti jo auklėjime ir pan.
Atmestinas atskirojo skundo argumentas, kad teismas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje priėmė neišsprendęs ieškovės pateikto prašymo keisti ieškinio dalyką ir pagrindą ir atsakovo priešieškinio priėmimo, kadangi 2009-09-16 parengiamojo teismo posėdžio protokolas (b. l. 125-126) rodo priešingai – teismas prijungė pateiktus šalių dokumentus, t. y. ieškovės pareiškimą ir atsakovo priešieškinį. Teismas, priimdamas ieškovės pareiškimą ir išspręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pirmiausia vadovavosi nepilnamečio vaiko interesais, ir tokia pozicija laikytina pagrįsta vadovaujantis tiek 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, tiek ir CK normomis (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, 3.175 straipsnio 2 dalis).
Taip pat teisėjų kolegija pažymi, jog skundžiama nutartimi vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove negalima pripažinti ginčo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo pagal šalių pareikštus byloje reikalavimus išankstiniu išsprendimu, nes šioje proceso stadijoje taikant laikinąsias apsaugos priemones siekiama tik laikinai, bylos nagrinėjimo metu apsaugoti nepilnamečio vaiko interesus (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
Kiti atskirojo skundo argumentai laikytini teisiškai nepagrįstais, neturinčiais įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako, ir konstatuoja, jog atskirojo skundo motyvais panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmuoju punktu,
nutaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 25 d. nutartį palikti nepakeistą.