Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Arūnas Paštuolis teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo L. Š. skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 28 d. nutarimo L. Š. administracinio teisės pažeidimo byloje, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Prienų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos grupės (toliau Institucija) specialistas surašė L. Š. administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis 2012-03-04, 19.20 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir atsitrenkė į A. M. priklausančius prekystalius, apgadino šešis stalus ir iš eismo įvykio vietos pasišalino, apie eismo įvykį policijai nepranešė tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau KET) 9, 23 punktų reikalavimus. Tokiais veiksmais jis padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau LR ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje.

Prienų rajono apylinkės teismo 2013-02-28 nutarimu L. Š. pripažintas kaltu padarius LR ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje numatytus administracinius teisės pažeidimus ir nubaustas: pagal LR ATPK 127 straipsnio 2 dalį 150 (vieno šimto penkiasdešimties) litų bauda; pagal LR ATPK 130 straipsnio 1 dalį 3500 (trijų tūkstančių penkių šimtų) litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trims) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis LR ATPK 33 straipsnio 2 dalimi paskirta galutinė nuobauda 3570 (trijų tūkstančių penkių šimtų septyniasdešimties) litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trims) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

L. Š. apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmetamas.

Apeliaciniame skunde ginčijama kaltė padarius LR ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus. L. Š. nesutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu sprendžiant jo administracinės atsakomybės pagal LR ATPK 127 straipsnio 2 dalį, 130 straipsnio 1 dalį klausimą ir pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie paneigtų jo nurodytas aplinkybes, kad automobilis buvo apgadintas ne administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu laiku ir nurodytomis aplinkybėmis.

Įrodymų vertinimo taisyklės apibrėžtos LR ATPK 257 straipsnyje. Minėtame straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai tarp jų, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kai išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

LR ATPK 127 straipsnio 2 dalis numato atsakomybę už KET pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą). Tam, kad asmenį būtų galima patraukti atsakomybėn pagal LR ATPK 127 straipsnio 2 dalį, būtina nustatyti, jog KET pažeidimu buvo padaryta žala, t. y. sugadinimas ar apgadinimas kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių ar kitokio turto. Taip pat būtina nustatyti, kad žala atsirado dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės.

Motyvuojamoji dalis

Nors L. Š. teismo posėdyje savo kaltę neigė, jo kaltė įrodyta nukentėjusiojo, liudytojų parodymais bei kita rašytine bylos medžiaga. Pirmos instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo A. M., liudytojų E. V., M. A., D. S. parodymais, kurie yra nuoseklūs, logiški, juose nenustatyta jokių prieštaravimų, be to, juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Teisme apklausiamas nukentėjusysis A. M. patvirtino savo paaiškinime nurodytas aplinkybes, kad baltos spalvos mikroautobusas „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), atsitrenkė į jo prekystalius, juos apgadino ir nuvažiavo. Automobilį vairavo kresno sudėjimo vidutinio amžiaus vyras, kuris iš įvykio vietos piktybiškai pasišalino. Nukentėjusysis taip pat paaiškino, kad pasivijo autobusiuko vairuotoją, pasakė, kad apgadino jo stalus, kad reikia apžiūrėti, tačiau vairuotojas pasakė, kad to nebus ir nuvažiavo. Tada jis iškvietė policiją. Dalis stalų buvo sugadinta, medžio drožlės išsibarstė ant važiuojamosios dalies (b. l. 70, 71). Šias aplinkybes patvirtino kartu su nukentėjusiuoju įvykio vietoje buvusi liudytoja E. V., kuri, apklausiama teisme, paaiškino, kad kraunantis inventorių pamatė, kaip per stalus pervažiuoja automobilis. Apie tai pasakė A., kuris automobilį pasivijo, sustabdė ir kalbėjo su vairuotoju. Tada iškvietė policiją (b. l. 71, 72). Iš liudytojų policijos patrulių M. A. ir D. S. parodymų teisme matyti, kad jie patvirtino nukentėjusiojo A. M. ir liudytojos E. V. nurodytas įvykio aplinkybes, paaiškino, kad gavo iškvietimą, nuvyko į įvykio vietą, apklausė nukentėjusįjį, nufotografavo. Tikslesnių aplinkybių pareigūnai nurodė neprisimenantys, tačiau pažymėjo, kad patvirtina tarnybiniame pranešime, rašytame įvykio vietoje, nurodytas aplinkybes (b. l. 108). Tarnybiniame pranešime pažymėta, kad atvykus į įvykio vietą asmuo paaiškino, kad automobilis „(duomenys neskelbtini)“ atsitrenkė į medinius stalus, juos nuvertė ir iš įvykio vietos pasišalino. Asmuo spėjo įsidėmėti automobilio modelį ir valstybinį numerį (b. l. 28). Iš eismo įvykio vietos schemos matyti, kad įvykio vietoje pažymėtos medžio drožlės, nubyrėjusios nuo stalviršių (b. l. 29).

Pirmos instancijos teismas nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais netikėti neturėjo jokio objektyvaus pagrindo, kadangi nenustatyta, jog minėti asmenys būtų asmeniškai pažįstami su administracinėn atsakomybėn patrauktu asmeniu, taip pat nenustatyta, kad šie asmenys būtų suinteresuoti bylos baigtimi, dėl ko duotų melagingus parodymus. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmos instancijos teismas, minėtų asmenų parodymai nuoseklūs, sutampa detalėse, jokių prieštaravimų juose nenustatyta. Tuo tarpu analizuojant administracinėn atsakomybėn patraukto asmens L. Š. bei jo sutuoktinės liudytojos V. Š. akivaizdu, kad minėtų asmenų parodymai nėra nuoseklūs, juose nustatyti prieštaravimai, susiję su esminėmis analizuojamo įvykio aplinkybėmis. Apylinkės teismas teisingai pažymėjo, kad L. Š. 2012-03-16 rašytiniame paaiškinime nurodė, kad (duomenys neskelbtini) jokio eismo įvykio jis nepastebėjo, jo niekas dėl jokio eismo įvykio nestabdė. Tuo tarpu apklausiamas teisme jis jau teigia, kad jį pasivijo A. M. ir pasakė, kad jis pervažiavo jo stalus. Tokios pačios pozicijos laikėsi ir V. Š., kuris 2012-03-16 rašytiniame paaiškinime policijai nurodė, kad nepastebėjo, kad jų automobilis būtų apgadinęs kokius stalus, o teisme jau teigė, kad prie jų pribėgo žmogus ir pasakė, kad pervažiavo stalus. Minėtų asmenų parodymų nenuoseklumą patvirtina ir teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytojos V. Š. pateikta versija, kad ji automobilį apgadino po vienos ar dviejų savaičių (duomenys neskelbtini). Apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad tikėti šia versija nėra pagrindo, kadangi apie šias automobilio apgadinimo aplinkybes, kurios yra esminės nagrinėjamai bylai, liudytoja V. Š. nurodė tik 2013-02-07 vykusio posėdžio metu, nors apie administracinę teiseną jai ir jo sutuoktiniui buvo žinoma jau nuo 2012-03-16. Nelogiška, kad asmuo, žinodamas, jog automobilį sugadino kitomis aplinkybėmis ir kitu laikau, šiuos duomenis pateiktų tik praėjus beveik metams nuo nagrinėjamo įvykio. Pirmos instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino administracinėn atsakomybėn patraukto asmens L. Š. bei jo sutuoktinės liudytojos V. Š. parodymus, minėti asmenys logiškai ir įtikinamai nepaaiškino, kodėl pirminiuose paaiškinimuose nutylėjo bylos ištyrimui reikšmingas aplinkybes, o apie jas pradėjo kalbėti tik bylos nagrinėjimo teisme metu. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad nors V. Š. nurodė, kad automobilio apgadinimo aplinkybes Kaune matė R. S., šis asmuo, kviečiams į teismo posėdį, teismo šaukimo neatsiėmė ir į teismo posėdį neatvyko. Tokiu būdu jokių kitų duomenų, kurie patvirtintų V. Š. pateiktą automobilio pagadinimo versiją, byloje nėra. Prie L. Š. apeliacinio skundo pridėtas R. S. pavarde rašytas paaiškinimas aukštesnės instancijos teismas nelaiko įrodymu, kadangi minėtame paaiškinime nurodytų aplinkybių teisingumo apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės patikrinti, taip pat neaišku, ar minėtas paaiškinimas tikrai pasirašytas R. S. ir jo pasirašytas.

Aplinkybę, kad L. Š. automobilio „(duomenys neskelbtini)“ apgadinimai atsirado administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytomis aplinkybėmis patvirtina ir kiti bylos duomenys. Liudytojas V. R. paaiškino, kad apžiūrėjo transporto priemonę „(duomenys neskelbtini)“, surašė transporto priemonės techninės pažiūros aktą, kuria įvardino automobilio apgadinimus ir pažymėjo, kad apgadinimai ant automobilio šono galėjo atsirasti nuo kieto daikto poveikio, galimai perbraukiant metalu ar medžiu. Transporto priemonės techninės apžiūros aktu nustatyta, kad automobilio kairio šono apačioje matomas šoninis įlenkimas. Iš pateiktų fotonuotraukų matyti, kad automobilio kairio šono apačioje esantis įlenkimas šalia vairuotojo durų yra įbrėžtas keliais horizontaliais nevienodo ilgio brūkšniais. Kadangi minėtame akte nebuvo užfiksuoti pažeidimų lokalizacijos išmatavimai, buvo atlikta pakartotinė automobilio apžiūra, kurios metu nustatyta, kad įlenkimas yra 40-45 cm. aukštyje. Apylinkės teismas šių duomenų pagrindu padarė pagrįstą išvadą, kad automobiliui padaryti apgadinimai, jų aukštis, lokalizacija, atitinka nukentėjusiojo teiginius, jog buvo sulaužyti stalai maždaug 40 cm. aukštyje nuo žemės kartu paneigiant V. Š. versiją, kad automobilis buvo apgadintas vėliau kliudžius betoninį gėlių vazoną. Teismas taip pat teisingai pažymėjo, kad įlenkimas yra iš kelių atskirų įbrėžimų, kurių viduje dažai nėra nugremžti, todėl tikėtina, kad tokie apgadinimai galėjo būti padaryti vienas ant kito sukrautų medžio drožlių stalų, o ne vientisos struktūros betono konstrukcijos.

Pirmos instancijos teismas detaliai, nuosekliai ir išsamiai išanalizavo įrodymus, kuriais grindžia savo išvadas, motyvuotai pasisakė, kodėl nesiremia L. Š. bei jo sutuoktinės V. Š. parodymais ir laiko juos pasirinkta gynybos taktika siekiant išvengti atsakomybės, o aukštesnės instancijos teismas su tokiomis išvadomis sutinka ir laiko, kad L. Š. kaltė padarius LR ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą yra neginčijamai įrodyta.

Aukštesnės instancijos teismas laiko įrodyta ir tą aplinkybę, kad L. Š., sukėlęs eismo įvykį ir apgadinęs turtą, iš įvykio vietos pasišalino.

LR ATPK 130 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta administracinė atsakomybė už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Įrodinėjant šį administracinį teisės pažeidimą būtina nustatyti: kad buvo eismo įvykis, asmuo yra su šiuo įvykiu susijęs, bei kad jis iš įvykio vietos pasišalino pažeisdamas Kelių eismo taisykles (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N63-2972/2010). Pirmos instancijos teismas, išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, įvertinęs teismo posėdžio metu apklaustų asmenų paaiškinimus priėjo prie išvados, kad eismo įvykio faktas yra nustatytas ir įrodytas. Su tokia išvada aukštesnės instancijos teismas sutinka ir pažymi, kad L. Š. elgesys po eismo įvykio leidžia pagrįstai teigti, jog jis suprato padaręs pažeidimą, tačiau sąmoningai iš įvykio vietos pasišalino. Nukentėjusysis A. M. visą laiką nuosekliai tvirtino, kad sustabdė jo stalus apgadinusį automobilį, vairuotojui pasakė, kad šis sugadino jo stalus, kad reikia apžiūrėti, tačiau automobilio vairuotojas jokių veiksmų nesiėmė, apgadinimų neapžiūrėjo ir išvažiavo. Net V. M. pasakius, kad iškvies policiją, administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo pasakė, kad gali kviesti ir nuvažiavo. Toks L. Š. elgesys rodo visišką jo abejingumą galinčioms kilti pasekmėms ir pagrįstai įvertintas kaip LR ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis teisės pažeidimas. Tą aplinkybę, kad L. Š. iš įvykio vietos pasišalino neteisėtai patvirtina ir byloje esantys duomenys apie eismo įvykių registraciją iš kurių matyti, kad 2012-03-04, 19.27 val. gautas pranešimas, kad automobilis „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), apgadino pareiškėjui priklausančius prekystalius ir iš įvykio vietos pasišalino. Pranešėjas – A. M. (b. l. 32). Šie duomenys patvirtina nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, kad iš karto po įvykio kai L. Š. atsisakė apžiūrėti padarytus apgadinimus iš įvykio vietos pasišalino, šis pranešė policijai ir laukė įvykio vietoje.

Apelianto skundo teiginiai, kad teismas, 2013-02-25 išnagrinėjęs bylą jam nedalyvaujant, pažeidė įstatymo reikalavimus, taip pat nepagrįstas. Apeliantas pažymi, kad į 2013-02-22 posėdį neatvyko dėl ligos, tą pačią dieną pranešė advokatui, kad susitarimas su juo yra nutrauktas. Tačiau kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, advokatas E. Jautakis posėdyje dalyvavo, jokių duomenų apie tai, kad susitarimas yra nutrauktas, teismui nebuvo pateikta. Aplinkybė, kad susitarimas su advokatu yra nutrauktas teismui tapo žinoma 2013-02-25 prieš teismo posėdį. Apylinkės teismas teisingai konstatavo, kad administracinėn atsakomybėn patraukto asmens dalyvavimas, vadovaujantis LR ATPK 272 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nėra būtinas. Taip pat teismas priėjo logiškos išvados, kad gynėjas, nutraukdamas sutartį su klientu ir žinodamas apie kito posėdžio laiką ir vietą, tokią informaciją savo klientui perdavė. L. Š. teismo apie tai, kad prašo atidėti bylos nagrinėjimą, neinformavo. Esant tokioms aplinkybėms teismas neturėjo pagrindo bylos nagrinėjime skelbti pertrauką ir bylą išnagrinėjo L. Š. nedalyvaujant.

Apeliantas savo skunde taip pat ginčija aplinkybę, kad nukentėjusiajam buvo padaryta žala, kadangi, pasak jo, jokių duomenų, kurie patvirtintų nukentėjusiojo turtui padarytus apgadinimus, byloje nėra. Su šiuo apeliacinio skundo motyvu aukštesnės instancijos teismas nesutinka. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis nuo pat pradžių tvirtino, kad L. Š. apgadino jo stalus, išsamiai papasakojo kokiomis aplinkybėmis ir kokie apgadinimai buvo padaryti, kiek stalų apgadinta. Nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, kad stalai po kontakto su administracinėn atsakomybėn patraukto asmens automobiliu sutrupėjo, patvirtina ir byloje esanti jau aptarta eismo įvykio vietos schema, surašyta apžiūrėjus įvykio vietą. Minėtoje schemoje pažymėta, kad įvykio vietoje matomos medžio drožlių nuotrupos. Nors patys stalai ir nebuvo apžiūrėti, aukštesnės instancijos teismas sprendžia, kad aptartų įrodymų visuma patvirtina, jog nukentėjusiajam priklausantis turtas buvo apgadintas. Ta aplinkybė, kad nukentėjusysis neturi dokumentų, patvirtinančių stalų įsigijimo aplinkybes ir kainą, nėra pagrindas teigti, kad žala iš viso nebuvo padaryta. Netikėti nukentėjusiojo, kuris su L. Š. niekada anksčiau nebuvo susitikęs, jį įvykio dieną matė pirmą kartą, bei policijos patrulių, fiksavusių aplinkybes iš karto po įvykio, paaiškinimais teismas neturėjo jokio pagrindo ir pagrįstai pripažino, kad žala nukentėjusiojo turtui buvo padaryta.

Skirdamas administracinę nuobaudą teismas pagrįstai įvertino padarytų pažeidimų pobūdį, pavojingumą, pažeidėjo asmenybę, kitas nuobaudos individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir priėjo pagrįstos išvados, kad nuobaudos tikslai bus pasiekti paskyrus baudas, atitinkančias straipsnių sankcijose numatytą jų dydžio vidurkį su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu. Išskirtinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima skirti švelnesnę, negu straipsnio sankcijoje numatyta, nuobaudą arba iš viso neskirti administracinės nuobaudos, buvimo aukštesnės instancijos teismas nenustatė.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir įvertinant byloje surinktus duomenis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir, nustatęs LR ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje nurodytų administracinių teisės pažeidimų sudėtį, pagrįstai pripažino L. Š. kaltu padarius minėtus administracinius teisės pažeidimus ir paskyrė administracines nuobaudas straipsnio sankcijoje numatytose ribose jas tinkamai individualizuodamas. Apylinkės teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Prienų rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 28 d. nutarimą palikti nepakeistą ir L. Š. apeliacinio skundo netenkinti.