- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-24
- Bylos Nr.
- 1A-617-190-2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vladislavas Lenčikas (pirm.), Regina Pocienė, Daiva Pranytė-Zalieckienė
- Kaltinamasis
- T. D.
Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudž. byla Nr. 1A-617-190/2013
Teisėja Dainora Kornelija Macevičienė Teisminio proceso kategorija: 1-02-3-00031-2012-5
2013 m. rugsėjo 24 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo-privataus kaltintojo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. nuosprendžio, kuriuo T. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 2 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. D. buvo kaltinamas tuo, kad 2012-07-09, internetiniame tinklapyje www.alfa. lt (tinklapio leidėjas UAB „Alfa Media“) buvo išspausdintas straipsnis pavadinimu „Tyrimas dėl generolo B. turtų veda į Ūkio banką“, taip pat 2012-07-12 tame pačiame tinklapyje išspausdintas straipsnis pavadinimu „VRK aiškinasi, ar R. spauda paslėptai reklamuoja B.“. Šiuose straipsniuose žurnalistas T. D. per visuomenės informavimo priemonę- internetinį tinklapį - paskelbė apie pareiškėją tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri jį aiškiai pažemina, paniekina ir pakerta pasitikėjimą.
Publikacijoje „Tyrimas dėl generolo B. turtų veda į Ūkio banką“ paskleista ši tikrovės neatitinkanti informacija: „Tokiu būdu Ūkio bankas dalyvavo aiškiai sau ekonomiškai nenaudinguose sandoriuose. Tačiau gal tokiu būdu išlaikė itin naudingus santykius su FNTT generolu R. B. ir jo žmona įtakinga socialdemokrate V. B.?“, „Ilgametis FNTT direktorius generolas R. B. buvo priverstas atsistatydinti 2010 metų gegužės mėnesį po to, kai šalies slaptosios tarnybos valstybės vadovams pateikė informaciją apie tai, kad FNTT vilkinamos bylos, jos skaidomos į epizodus ir nutraukiamos už kyšius“, „Teigiama, kad aukšti STT pareigūnai valstybės vadovams pristatė išsamią informaciją apie generolo R. B. neskaidrius ryšius, kaip tarp jų didžiausią nerimą keliantys - su Ūkio banku bei jį valdančiu oligarchu V. R.“.
Publikacijoje „VRK aiškinasi, ar R. spauda paslėptai reklamuoja B.“, paskleista ši tikrovės neatitinkant informacija: „Ilgametis FNTT direktorius generolas R. B. buvo priverstas atsistatydinti 2010 metų gegužės mėnesį po to, kai šalies slaptosios tarnybos valstybės vadovams pateikė informaciją apie tai, kad FNTT vilkinamos bylos, jos skaidomos į epizodus ir nutraukiamos už kyšius“, „Teigiama, kad aukšti STT pareigūnai valstybės vadovams pristatė išsamią informaciją apie generolo R. B. neskaidrius ryšius, kaip tarp jų didžiausią nerimą keliantys- su Ūkio banku bei jį valdančiu Oligarchu V. R.“.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šioje byloje išanalizuotus įrodymus, padarė išvadą, kad T. D., rašydamas apie R. B., rėmėsi kitų šaltinių pateikta ir viešai prieinama informacija, kad pateikė savo nuomonę ir nesiekė paskleisti melagingų, prasimanytų žinių apie nukentėjusįjį, jo nešmeižė. Straipsniuose kaltinamasis išdėstė savo subjektyvų požiūrį į viešai paskelbtą ne tik žiniasklaidos priemonių, bet ir valstybinių institucijų informaciją. Teismas konstatavo, jog nenustačius nusikaltimo sudėties požymių, byloje kaltintas asmuo nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 2 dalyje (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).
Šalies argumentai
Skundu nukentėjusysis-privatus kaltintojas R. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. PK-426-655/2012 ir pripažinti T. D. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 2 dalyje bei paskirti jam straipsnio sankcijoje numatytą bausmę. Patenkinti jo civilinį ieškinį ir priteisti iš T. D. jo naudai 1 Lt (vieną litą) neturtinės žalos atlyginimui. Priteisti jo patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, nors buvo visiškai įrodyta, kad T. D. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 154 straipsnio 2 dalyje (BPK 329 str. 1 d. 2 p.), be to, pirmosios instancijos teismas padarė BPK 369 str. 3 dalyje numatytą esminį šio Kodekso pažeidimą, kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį.
Be to, pirmosios instancijos teisme atliktas įrodymų įvertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių, reikšmingų T. D. veikos kvalifikavimui, išnagrinėjimu. Teismas įrodymus šioje byloje vertino selektyviai, atsietai vienas nuo kito, nepagrįstai nevertino visos įrodymų visumos. Toks BPK 20 str. 5 d. reikalavimų pažeidimas yra esminis, nes jis sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
R. B. pažymi, jog teismas nepateikė jokių įtikinamų motyvų, kodėl padarė būtent tokias išvadas, nepaneigė jo atstovo teiginių, kad T. D. tikrą tiek žiniasklaidos, tiek valstybinių institucijų pateiktą informaciją tyčia iškraipė tokiu būdu, kad jo publikuoti teiginiai jau nėra tikra informacija ir šią informaciją T. D. iškraipė būtent su tikslu jį pažeminti, paniekinti ir pakirsti pasitikėjimą savimi, be to, T. D. publikuotus sakinius sukonstravo tikslu paslėpti, užmaskuoti jo publikuojamą melagingą ir jį žeminančia informaciją po tikros informacijos šydu, kas akivaizdžiai įrodo, kad T. D. jį apšmeiže tiesiogine tyčia, to norėdamas ir siekdamas, o taip pat aiškiai suvokdamas savo nusikalstamos veikos pavojingą pobūdį ir žalingas pasekmes, ir jų tyčia siekdamas.
Žemesnės instancijos teismas
Nors pirmosios instancijos teismas, anot R. B., tik formaliai konstatavo, kad T. D. arba perrašė kitų paskleistą informaciją, arba išdėstė savo nuomonę, arba išdėstė savo subjektyvų požiūrį į anksčiau paskelbtą informaciją, tačiau nepagrįstai nenurodė, kokius T. D. teiginius teismas laiko tik nuomone, kokius tik požiūriu, o kokius tik kaip perspausdintus kitų teiginius, kas rodo, kad teismas neišnagrinėjo šios bylos išsamiai ir nuosprendyje nepateikė motyvų dėl kiekvieno šmeižikiško teiginio pagrįstumo ir atitikimo tikrovei.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, informacija „Tokiu būdu Ūkio bankas dalyvavo aiškiai sau ekonomiškai nenaudinguose sandoriuose. Tačiau gal tokiu būdu išlaikė itin naudingus santykius su FNTT generolu R. B. ir jo žmona įtakinga socialdemokrate V. B.”, taip pat „Ilgametis FNTT direktorius generolas R. B. buvo priverstas atsistatydinti 2010 metų gegužės mėnesį po to, kai šalies slaptosios tarnybos valstybės vadovams pateikė informaciją apie tai, kad FNTT vilkinamos bylos, jos skaidomos į epizodus ir nutraukiamos už kyšius” ir „Teigiama, kad aukšti STT pareigūnai valstybes vadovams pristatė išsamią informaciją apie generolo R. B. neskaidrius ryšius, kaip tarp jų didžiausią nerimą keliantys - su Ūkio banku bei jį valdančiu oligarchu V. R.” yra aiškiai tikrovės neatitinkanti informacija, kuri jį paniekina, pažemina ir pakerta pasitikėjimą savimi.
Žemesnės instancijos teismas
Nors pirmosios instancijos teismas pripažino, kad šie teiginiai nėra šmeižimas, tačiau visiškai akivaizdu, kad T. D. tokiais teiginiais jį apkaltino dalyvavimu aiškiai neteisėtuose, nusikalstamuose ar neskaidriuose sandoriuose su Ūkio banku. Taip pat akivaizdu, jog T. D. pateike žinomai neteisingą informaciją, kad jo atsistatydinimo priežastis buvo ta, kad kažkokios, T. D. neįvardintos, slaptosios tarnybos pateikė valstybės vadovams informaciją apie tai, kad FNTT vilkinamos bylos, jos skaidomos į epizodus ir nutraukiamos už kyšius. Kad informacija yra aiškiai neteisinga įrodo ir tas faktas, kad pagal LR BPK normas FNTT negali skaidyti bei nutraukti bylų, kadangi tai yra tik prokuroro funkcija. Siekdamas sustiprinti savo pateikiamos neteisingos informacijos šmeižikišką poveikį, T. D. pateikia taip pat neteisingą informaciją, kad tai ir buvo jo atsistatydinimo priežastis, nors ne kartą spaudoje buvo publikuota, ir tai yra faktas - kad jis atsistatydino ryšium su išėjimu į pensiją. Nors T. D. teismui pateike tinklalapio Delfi straipsnį, kuris tariamai turėjo patvirtinti, kad jis tik perspausdino anksčiau skelbtą informaciją, tačiau iš šios publikacijos visiškai akivaizdžiai matyti, kad Delfi nurodė, jog galimai (tai yra galėjo būti, bet galėjo ir nebūti) jo atsistatydinimo priežastis buvo ta informacija. Tačiau T. D. savo publikacijoje konkrečiai ir kategoriškai nurodo, kad ši informacija tikrai buvo jo atsistatydinimo priežastis. O tokia informacija yra visiškai skirtinga, todėl T. D. neperspausdino anksčiau publikuotos informacijas, bet pats sukūrė naują informaciją. Akivaizdu, R. B. teigimu, ir tai, jog T. D. pateikė žinomai neteisingą informaciją, kad jis turėjo neskaidrių, neteisėtų ar nusikalstamų ryšių su Ūkio banku ir su oligarchu V. R.. Ir tai nėra nuomonė, kadangi informacija yra konstatuojamojo pobūdžio, kur T. D. konkrečiai nurodo, kad jis (R. B.) turėjo santykių tiek su Ūkio banku, tiek su V. R. ir tie santykiai buvo neskaidrūs, kas visuomenėje yra suprantama vienareikšmiškai kaip neteisėti ir nusikalstami.
R. B. atkreipia dėmesį į tai, kad T. D. tyčia sakinius sukonstravo tokiu būdu, kad tyčia užmaskuotų šios informacijos šmeižikišką pobūdį, pateikdamas tai kaip nuomonę tam, kad būtų sunkiau išaiškinti jo nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad nei vienas byloje apklaustas liudytojas, nei vienas byloje esantis įrodymas nepatvirtino T. D. pateiktos informacijos. Tai, kad, kaip jau minėta, T. D., naudodamas specialias sakinių konstrukcijas ir išraiškos formas, subtiliai stengesi užmaskuoti šią naują melagingą informaciją tariama nuomone ar anksčiau publikuotos informacijos vertinimu, nereiškia T. D. nekaltumo, bet tik įrodo jo tyčią - kad jis puikiai suvokė savo neteisėtų veiksmų nusikalstamą pobūdį ir norėjo atlikti šiuos neteisėtus veiksmus, o tai suprasdamas juos tyčia maskavo konkrečiu tikslu išvengti baudžiamosios atsakomybės ir bausmės.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintasis T. D. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Nukentėjusiojo-privataus kaltintojo R. B. apeliacinis skundas atmestinas.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus – T. D., R. B., liudytojų V. G. ir G. K. parodymus, rašytinius įrodymus ir pagrįstai išteisino T. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d., nesant jo veiksmuose šio nusikaltimo požymių.
Šmeižtas pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. yra tikrovės neatitinkančios informacijos apie kitą žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Atsakomybė pagal šio straipsnio 2 dalį kyla tuomet, kai tikrovės neatitinkanti informacija paskleidžiama per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje.
Motyvuojamoji dalis
Kolegija pažymi, kad tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis – reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Melagingos žinios yra tos, kurios neatitinka tikrovės, yra prasimanytos, t.y. skleidimas to, kas teigiama esant buvę, bet nėra ir nebuvo, arba faktai iškreipiami. Žiniai taikomas tiesos kriterijus netaikomas nuomonei, tačiau jos autorius turi užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ir duomenų.
T. D. nurodė, kad rengiant straipsnius „Tyrimas dėl generolo B. turtų veda į Ūkio banką“ bei „VRK aiškinasi, ar Romanovo spauda paslėptai reklamuoja B.“ jis savo nuomonę grindė viešai paskelbta informacija. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga pažymi, jog tokius T. D. teiginius patvirtina tiek liudytojų V. G. ir G. K. parodymai apie tai, kad viešoje erdvėje informacijos tiek apie darbo trūkumus FNTT, kuomet jai vadovavo R. B., tiek apie Ūkio banko sąsajas su R. B. bei jo sutuoktine V. B., buvo. Tai patvirtina ir byloje pateikti rašytiniai šaltiniai: Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijos pateikta medžiaga (b.l. 77-88), 2012-05-11 Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos raštas dėl informacijos pateikimo (b.l. 89-90), taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos pateikta informacija (b.l. 92-93) bei 2010-03-16 portale Delfi paskelbta publikacija (b.l. 99).
Darytina išvada, kad T. D. publikacijose pateikti teiginiai buvo tik viešoje erdvėje visuomenėje pateiktos informacijos vertinimas, o ne kaip konstatuojamojo pobūdžio informacija ir patys savaime nėra įžeidžiantys. Kolegijos nuomone, bylos duomenys nepatvirtina, kad T. D. aiškiai žinojo, kad informacija neatitinka tikrovės ir tai žinodamas paskelbė tą informaciją su tikslu pažeminti, paniekinti R. B. garbę ir orumą. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nenustatyta, kad straipsniai buvo motyvuoti sąmoningo ketinimo pakenkti apeliantui, jog išteisintasis tyčia iškraipė informaciją ar tyčia sakinius sukonstravo taip, kad užmaskuotų šios informacijos šmeižikišką pobūdį, todėl išteisintojo T. D. veikoje nėra subjektyviųjų tiesioginės tyčios šmeižti ar pažeminti nukentėjusįjį požymių.
Taigi, apeliacinės instancijos teismo manymu, įvertinus liudytojų, išteisintojo parodymus, rašytinę bylos medžiagą, konstatuotina, kad T. D. visą informacija, gautą iš kitų informacinių šaltinių, apie R. B. suvokė kaip patikimą, neabejojo jos tikrumu bei savo nuomonės teisingumu. Informacija, kuria disponavo išteisintasis, kolegijos nuomone, buvo pakankamas pagrindas pateikti savo požiūrį į faktus bei duomenis, todėl jo veiksmuose nebuvo tyčios paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją, tokiu būdu apšmeižti R. B..
Tai, kad apeliantas dėl T. D. parašytų žodžių, juos subjektyviai vertindamas, jaučiasi pažemintas ir apšmeižtas, nesudaro pagrindo pripažinti, kad T. D. veiksmuose yra objektyvių bei subjektyvių nusikalstamos veikos požymių visuma, todėl apylinkės teismas pagrįstai kaltinamojo atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jį panaikinti pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nukentėjusiojo-privataus kaltintojo R. B. apeliacinį skundą atmesti.