- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-20
- Bylos Nr.
- e2S-363-372/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Simonaitienė
- Ieškovas
- V. L.
- Atsakovas
- G. L.
- Trečiasis asmuo
- „Swedbank“
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja B. S.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. L. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. kovo 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-2801-841/2019 pagal ieškovės V. L. ieškinį atsakovui G. L. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo bei atsakovo G. L. priešieškinį ieškovei V. L., trečiajam asmeniui „Swedbank“, AB, dėl santuokos nutraukimo, esant sutuoktinio kaltei, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo bei turto padalijimo, išvadą byloje teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. I. V. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui G. L. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo. Teismo prašė: 1) nustatyti nepilnamečių vaikų T. L. ir K. L. gyvenamąją vietą su ieškove V. L.; 2) priteisti iš atsakovo nepilnamečiams vaikams išlaikymą kiekvienam po 500 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo iki nepilnamečių vaikų pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją; 2) skirti šių lėšų tvarkytoja uzufrukto teise ieškovę; 3) priteisti iš atsakovo išlaikymo nepilnamečiams vaikams įsiskolinimą (2500 Eur); 4) priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Atsakovas pateikė priešieškinį dėl santuokos nutraukimo, esant sutuoktinio kaltei, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo bei turto padalijimo. Teismo prašė: 1) nutraukti santuoką, įregistruotą (duomenys neskelbtini) tarp G. L. ir V. L., dėl ieškovės kaltės, paliekant žmonai pavardę „L.“, vyrui – „L.“; 2) nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su motina V. L.; 3) nustatyti atsakovo siūlomą nepilnamečių vaikų ir atsakovo bendravimo tvarką; 4) priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiams vaikams kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 150 Eur nuo ieškinio teismui padavimo dienos iki vaikų pilnametystės, pinigus pervedant į ieškovės nurodytą banko sąskaitą; lėšų, skirtų vaikų išlaikymui, tvarkytoja uzufrukto teise paskiriant motiną V. L.; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
3. 2019 m. kovo 25 d. pirmosios instancijos teisme buvo gautas atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Prašyme atsakovas nurodė, kad ieškovė neleidžia bendrauti su nepilnamečiais vaikais nei vaikų tėvui, nei močiutei. Pažymėjo, jog pagalbos buvo kreiptasi į Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrių, tačiau ir ši institucija negalėjo įtikinti ieškovės, jog tėvas ir seneliai turi teisę bendrauti su nepilnamečiais vaikais. Atsakovas akcentavo, jog jam tapo žinoma apie tai, kad ieškovė ketina išvažiuoti su vaikais į Norvegiją, todėl prašė teismo uždrausti ieškovei išvežti nepilnamečius vaikus iš jų nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje be tėvo G. L. raštiško sutikimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. kovo 26 d. nutartimi atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino. Teismas nutarė uždrausti V. L. išvežti vaikus K. L. ir T. L. iš Lietuvos Respublikos be tėvo G. L. raštiško sutikimo.
5. Teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog vaikų motina prieš jų tėvo valią ketina vaikus išsivežti į Norvegiją. Teismas, išnagrinėjęs byloje esančius rašytinius įrodymus, sprendė, jog dabartinė situacija, kada šalių nepilnamečiai vaikai staigiai būtų atskirti nuo jiems įprastos gyvenimo aplinkos, įprastos rutinos, sudarytų pagrįstas prielaidas išvadai, kad būtų neleistinai pažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai, ir neužtikrinama vaikams nuolatinė, įprasta ir rami gyvenamoji vieta.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
6. Skųsdama pirmosios instancijos teismo 2019 m. kovo 26 d. nutartį, ieškovė (apeliantė) V. L. prašo ją panaikinti ir atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Nurodė, kad nuo 2016 m. balandžio 13 d. dirbo Norvegijoje, buvo motinystės atostogose, kurios baigėsi 2019 m. kovo 27 d., todėl jai su nepilnamečiais vaikais, kurių laikinoji gyvenamoji vieta teismo nutartimi nustatyta su ja, yra būtina kaip įmanoma skubiau nuvykti į Norvegiją darbo reikalais. Pažymėjo, kad šiuo metu naudojasi nemokamomis atostogomis, pajamų nebegauna, jai yra daroma turtinė žala; atsakovas vaikų išlaikymui pinigų neskiria; skundžiama nutartimi yra pažeidžiamos jos bei jos mažamečių vaikų turtinės teisės.
Šalies argumentai
7. Ieškovė (apeliantė) nurodė, kad jai nesuprantama, kodėl teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad ji išvykimo atveju turėtų gauti atsakovo sutikimą, kadangi teisės norma, kuria rėmėsi teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, yra skirta būtent teismo kontrolei, o ne kurios nors iš suinteresuotos dalyvaujančios byloje šalies valiai leisti arba neleisti išvykti nepilnamečiams vaikams su motina iš Lietuvos.
8. Ieškovė (apeliantė) pažymėjo, kad ikiteisminiame tyrime ji ir jos vaikai yra pripažinti nukentėjusiaisiais; atsakovui yra pritaikyta kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyriumi nuo ieškovės ir nesiartinti arčiau nei 100 metrų atstumu bei neieškoti ryšių su ieškove ir nesilankyti ieškovės gyvenamojoje vietoje, tad teismo nustatytas draudimas, susietas su atsakovo valia leisti arba neleisti ieškovei su nepilnamečiais vaikais išvykti iš Lietuvos bei vertimas bendrauti su prieš ją smurtavusiu asmeniu prieštarauja ikiteisminiame tyrime taikytai kardomajai priemonei.
9. Ieškovė (apeliantė) nurodė, kad pats atsakovas dirba Norvegijoje, tad nesuprantama, kokiu būdu ieškovės su nepilnamečiais vaikais išvykimas darbo reikalais iš Lietuvos į tą pačią šalį gali pažeisti nepilnamečių vaikų interesus, žinant, kur ieškovė su vaikais vyksta, kokiu tikslu vyksta bei visus galimus jos buvimo adreso kontaktus. Ieškovė (apeliantė) nurodė, jog yra neaišku, kaip atsakovo rašytinis sutikimas savaime gali reikšti, kad nepilnamečių vaikų interesai nėra pažeidžiami, bei kaip atsakovo rašytinis sutikimas išvykti pats savaime užtikrintų vaikams nuolatinę, įprastą bei ramią gyvenamąją vietą.
10. A. G. L., atsiliepdamas į atskirąjį skundą, prašė jį atmesti ir palikti skundžiamą nutartį nepakeistą. Nurodė, kad netrukdo ieškovei (apeliantei) vykti į Norvegiją darbo reikalais; kad jis galėtų tokiu atveju pasirūpinti vaikų priežiūra, nes darbdavys išleistų jį tėvystės atostogų. Atsakovas pažymėjo, kad jam nėra uždrausta bendrauti su vaikais ir jis turi visas galimybes tinkamai jais pasirūpinti. Atsakovas nurodė, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. kas mėnesį vaikams skiria 300 Eur, taip pat perka įvairius daiktus.
11. Atsakovas akcentavo, jog nuo 2019 m. sausio 1 d. dėl nėra matęs savo mažamečių vaikų, tad matytis su jais Norvegijoje ieškovė galimybės nesuteiktų ir bet kokia informacija apie vaikus, jų sveikatą jam būtų nepasiekiama.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Ieškovės (apeliantės) atskirasis skundas atmestinas.
12. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nutarta taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti ieškovei be atsakovo raštiško sutikimo išvežti vaikus iš Lietuvos Respublikos teritorijos, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
13. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalyje numatyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindai – teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
14. Nagrinėjamu atveju atsakovas G. L. pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti išvežti vaikus iš Lietuvos Respublikos teritorijos be jo raštiško sutikimo, teismui pateikė įrodymus, jo manymu patvirtinančius, jog yra pagrindas manyti, kad ieškovė ketina vaikus išvežti į Norvegiją. Akcentavo, jog egzistuoja grėsmė, kad minėtos šalies institucijos gali vaikus iš šeimos paimti. Teismas atsakovo prašymą tenkino, sprendė, jog, siekiant apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, taikyti laikinąją apsaugos priemonę yra tikslinga.
15. Įvertinęs atsakovo priešieškinį bei su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateiktus rašytinius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo spręsti, kad atsakovo reikalavimai yra visiškai nepagrįsti (pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga). Pateiktieji įrodymai preliminariai leidžia daryti išvadą, jog ieškovė turi ketinimų vaikus išsivežti. Šias išvadas patvirtina teismui pateiktas šalių susirašinėjimo SMS žinutėmis išklotinės; taip pat ir ieškovės atskirajame skunde nurodyta pozicija dėl ketinimo vykti į Norvegiją darbo reikalais. Pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad netaikius šių priemonių, gali būti pažeistos vaiko ar vieno iš tėvų teisės ir interesai. Nagrinėjamu atveju atsakovas priešieškinyje prašo nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su motina V. L., tačiau kartu prašo ir nustatyti jo siūlomą bendravimo su vaikais tvarką. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, į bylą pateiktų įrodymų pagrindu (ieškovės ketinimas su vaikais išvykti; susirašinėjimų su institucija, duodančią byloje išvadą, turinys; šalių konfliktiški santykiai) galima daryti išvadą, jog nesiėmus atsakovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių jam galimai palankaus teismo sprendimo (dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos) įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga).
16. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Šių laikinųjų apsaugos priemonių esmė yra būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus.
17. Šeimos bylose ypatingas dėmesys skiriamas vaiko interesų apsaugai, įvardijant tai kaip viešąjį interesą, kurį turi ginti valstybė (CPK 49 straipsnis). Pirmiausia tai susiję su didesniu vaiko pažeidžiamumu ir priklausymu nuo suaugusiųjų valios, taip pat būtina sėkminga vaiko raida, užtikrinančia geresnę visos visuomenės ateitį. Viešojo intereso, taigi ir vaiko interesų apsauga apima teisės aktuose įtvirtintas prevencines priemones bei jų įgyvendinimą, siekiant išsaugoti esamas socialiai reikšmingų vaiko poreikių tenkinimo galimybes, sudaryti sąlygas tolesnei plėtotei ir užkirsti kelią vaiko interesų pažeidimams. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, įtvirtindama prioritetinį vaiko interesų principą (Konvencijos 3 straipsnis), nustato jį užtikrinti turinčias vaiko teises, taip pat vaiko teisę žinoti savo tėvus ir būti jų globojamam (Konvencijos 7 straipsnio 1 dalis), vaiko teisę nebūti išskirtam su savo tėvais prieš jų norą, išskyrus, kai toks atskyrimas būtinas siekiant apsaugoti vaiko interesus (Konvencijos 9 straipsnio 1 dalis), vaiko teisę nuolat bendrauti su tėvais ar vienu iš jų, su kuriuo buvo išskirtas, išskyrus, kai tai nesuderinama su vaiko interesais (Konvencijos 9 straipsnio 3 dalis). Kaip vaiko interesų garantas Konvencijoje įtvirtintas ir bendros bei vienodos abiejų tėvų atsakomybės už vaiko auklėjimą ir raidą principas (Konvencijos 18 straipsnio 1 dalis), kurį valstybė turi ginti.
18. CPK 145 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta viena iš laikinųjų apsaugos priemonių rūšių yra draudimas išvežti vaiką iš nuolatinės gyvenamosios vietos be teismo leidimo. Tokia laikinoji apsaugos priemonė gali būti taikoma tik išimtinais atvejais. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs tai, kad tarp šalių kilo konfliktas dėl skyrium gyvenančio atsakovo bendravimo su vaikais, siekdamas laikinai sureguliuoti situaciją, išvengti šalių konfliktinių situacijų, užtikrinti skyrium gyvenančio tėvo teisę ir pareigą dalyvauti vaikų auklėjime, nustatė, kad ieškovė neturi teisės išvežti vaikų iš Lietuvos Respublikos be atsakovo raštiško sutikimo.
19. CK 3.174 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog teisę nepilnametį vaiką, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, išvežti į užsienio valstybę nuolat gyventi turi tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tik gavęs rašytinį antrojo iš tėvų sutikimą. Jeigu antrasis iš tėvų atsisako duoti šį sutikimą, ginčą sprendžia teismas. Kaip matyti iš minėtos įstatymo nuostatos, vienas iš tėvų, vykdamas su vaiku gyventi į užsienio valstybę, turi informuoti apie tai kitą iš tėvų bei gauti jo pritarimą. Nagrinėjamu atveju aktualios ir kitos CK normos: tėvai turi lygias teises ir pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium, nepaisant to, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatyta teismo sprendimu su vienu iš tėvų (CK 3.156 straipsnio 2 dalis); tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu (CK 3.165 straipsnio 1 dalis); tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (3.170 straipsnio 1 dalis) ir kt.
20. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtas įstatymo nuostatas, konstatuoja, jog teisę ir pareigą auklėti savo vaikus turi abu tėvai, o teismo pareiga yra užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai interesai bei išlaikyta vaikų tėvų interesų pusiausvyra. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, besąlygiškai vadovavosi prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principu. Atsižvelgęs į ieškovės ir atsakovo nepilnamečių vaikų interesus, jų galimybę bendrauti su abiem tėvais, jų aplinkos stabilumą, pagrįstai nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti ieškovei be atsakovo raštiško sutikimo išvežti nepilnamečius vaikus.
21. Atkreiptinas dėmesys, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, todėl, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas, kaip jau minėta, į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.
22. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs civilinės bylos medžiagą, atskirojo skundo bei atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutą, priėmė pagrįstą bei teisėtą nutartį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju buvo taikyta tinkama ir pagrįsta laikina priemonė, kuri subalansuoja ieškovės ir atsakovo teisių ir pareigų pusiausvyrą nepilnamečių vaikų atžvilgiu, taip pat apsaugo nepilnamečių vaikų teises bei interesus.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu, teismas
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. kovo 26 d. nutartį palikti nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.