Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-121/2013

Teisėjas Alenas Piesliakas Teisminio proceso Nr. 1-12-1-05147-2011-6

2013 m. sausio 21 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. M. ir A. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kalu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 180 str. 2 d. (plėšimas, įvykdytas L. J. atžvilgiu), ir nubaustas laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, taip pat pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. (plėšimas, įvykdytas D. V. atžvilgiu), ir nubaustas laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė A. V. paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 9 d., 4 d., prie Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 18 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta dalis bausmės, paskirtos Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu ir galutinė subendrinta bausmė A. V. paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu J. M. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. (plėšimas, įvykdytas D. V. atžvilgiu), ir nubaustas laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 9 d., 4 d., prie Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 18 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta dalis bausmės, paskirtos Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu ir galutinė subendrinta bausmė J. M. paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 2 p., J. M. išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. (plėšimas, įvykdytas L. J. atžvilgiu).

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 18 d. nuosprendžiu iš A. V. bei J. M. solidariai priteista 230,00 Lt (du šimtai trisdešimt litų) L. V. naudai patirtai turtinei žalai atlyginti bei iš A. V. K. J. naudai priteista 800,00 Lt (aštuoni šimtai litų) patirtai turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V., nuteistas už tai, kad grasindamas panaudoti fizinį smurtą, kitaip atimdamas galimybę priešintis, panaudojęs peilį ir specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą pagrobė svetimą turtą, t. y. jis, kartu su nenustatytu asmeniu, 2011 m. lapkričio 26 d., apie 12.30 val., visuomeninio transporto stotelėje „Žvėrynas“ (link Laisvės pr.), esančioje prie Narbuto-Sėlių sankryžos, Vilniuje, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, abiem iš už nugaros priėjus prie nepilnamečio L. J., A. V. laikydamas dešinėje rankoje peilį, atsistojo nukentėjusiajam iš vienos pusės, tuo metu nenustatytas asmuo, atsistojęs iš kitos pusės, laikydamas dešinėje rankoje švirkštą, kita ranka L. J. už rankos, paklausė, ar šis žino, kas yra ŽIV, ar AIDS, ir pareikalavo pinigų, telefono, jei nenori sužinoti, kas tai yra, o nukentėjusiajam išsigandus grasinimų ir atidavus turėtą turtą, pagrobė K. J. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „LG GD510“ 800,00 Lt vertės.

Taip pat A. V. ir J. M. nuteisti už tai, kad grasindami tuoj pat panaudoti fizinį smurtą ir atimdami galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis, pagrobė svetimą turtą, t. y. A. V. ir J. M. 2011 m. gruodžio 21 d., apie 15.00 val., miškelyje, esančiame prie Molėtų pl. ir Sodų 4-osios g. sankryžos, Vilniuje, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, A. V. paėmus nukentėjusiajam už kaklo, pareikalavo pinigų ir liepė atiduoti piniginę. Nukentėjusiajam D. V. išsigandus ir atidavus piniginę, A. V. paėmė ją ir perdavė J. M., iš kurios pastarasis ištraukė 230,00 Lt, o piniginę grąžino. Tęsdami veiką, jie tarpusavyje kalbėjo apie tai, keliais smūgiais galėtų D. V. „išjungti“, tuo sukeldami nukentėjusiajam pagrįstą baimę, jog bus sužalotas, ir tokiu būdu, bendrais veiksmais, grasindami tuoj pat panaudoti fizinį smurtą ir atimdami galimybę nukentėjusiajam D. V. priešintis, pagrobė svetimą, nukentėjusiajai L. V. priklausantį 230,00 Lt vertės turtą.

J. M. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad jis atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis, panaudojęs peilį pagrobė svetimą turtą, t. y. jis, 2011 m. lapkričio 26 d., apie 12.30 val., visuomeninio transporto stotelėje „Žvėrynas“ (link Laisvės pr.), esančioje prie Narbuto-Sėlių sankryžos, Vilniuje, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą veikdamas bendrininkų grupėje kartu su A. V., abiem iš už nugaros priėjus prie nepilnamečio L. J., A. V. laikydamas dešinėje rankoje peilį, atsistojo nukentėjusiajam iš vienos pusės, tuo metu jis atsistojęs iš kitos pusės, laikydamas dešinėje rankoje švirkštą, kita ranka - L. J. už rankos, paklausė, ar šis žino, kas yra ŽIV ar AIDS, ir pareikalavo pinigų, telefono, jei nenori sužinoti, kas tai yra, tuo sukeldamas nukentėjusiajam pagrįstą baimę užsikrėsti nepagydoma liga. Tokiu būdu, bendrais veiksmais grasindami tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, atėmė galimybę nukentėjusiajam L. J. priešintis, kuris išsigandęs, kad grasinimas gali būti įvykdytas, atidavė turėtą telefoną „LG GD510“ – 800,00 Lt vertės, tokiu būdu pagrobė svetimą nukentėjusiajam K. J. priklausantį 800,00 Lt vertės turtą.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 1 p. atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikoma tada, kai veika padaryta bendrininkų grupėje. Teismas, atsižvelgdamas į kiekvieno iš bendrininkų dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį, gali nepripažinti šios aplinkybės atsakomybę sunkinančia. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo bylose 20 punkte išaiškinta, kad jei plėšimas padaromas veikiant bendrininkų grupe, ši aplinkybė turi būti nurodoma nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kurioje nusikalstamos veikos aplinkybės pripažintos įrodytomis. Tačiau dėl šios aplinkybės pripažinimo ar nepripažinimo atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas nusprendžia atsižvelgdamas į konkretų kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį.

Apelianto vertinimu, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu dėl 2011 m. gruodžio 21 d. įvykdyto plėšimo iš D. V. nenustatė, kad jis nukentėjusiojo atžvilgiu panaudojo smurtą. Nuteistojo įsitikinimu, jo veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu buvo pasyvūs ir antraeiliai, nes jis tik padėjo A. V. tuo metu, kai pastarasis nuteistajam perdavė nukentėjusiojo piniginę ir jis tik ištraukė pinigus. Dėl to, nuteistojo nuomone, jo veiksmai neturėtų būti vertinami kaip padaryti bendrininkų grupėje.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistasis nebuvo pripažintas recidyvistu, todėl teismas nepagrįstai skirdamas bausmę nuteistajam, vadovavosi Lietuvos Respublikos BK 27 str. Be to, nors nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nuteistajam J. M. yra skirtina bausmė artima Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. sankcijos vidurkiui, tačiau paskyrė bausmę, lygią sankcijos vidurkiui, t. y. trejus metus laisvės atėmimo. Be to, A. V. už tą patį nusikaltimą ir už Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. numatytą nusikaltimą, t. y. už apysunkį ir už sunkų nusikaltimą, skundžiamu nuosprendžiu buvo paskirta ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, o nuteistajam tik už vieną apysunkį nusikaltimą buvo paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė. Be to, A. V. pirmosios instancijos teismas prie paskirtos bausmės pridėjo šešių mėnesių, o apeliantui vienerių metų trukmės laisvės atėmimo bausmės dalį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmestini.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste - BPK) 320 str. 3 d. nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Kaip matyti iš nuteistojo A. V. apeliacinio skundo turinio, jis nesutinka su už nusikalstamą veiką, padarytą L. J. atžvilgiu jam paskirtos bausmės dydžiu, o taip pat prašo išteisinti dėl nusikalstamos veikos, padarytos D. V. atžvilgiu.

Kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu bei nuteistojo A. V. apeliacinio skundo turiniu konstatuoja, kad A. V. dėl nusikalstamos veikos D. V. atžvilgiu yra nuteistas pagrįstai. Nuteistojo kaltė yra įrodyta nukentėjusiojo D. V. nuosekliais parodymais, nukentėjusiojo D. V. parodymais, iš dalies paties nuteistojo A. V. bei nuteistojo J. M. parodymais. Nuteistojo kaltę taip pat patvirtina kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir bylos teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai, t. y. 2012 m. sausio 9 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas (t. 1, b. l. 116-117), 2012 m. sausio 12 d. tarnybinis pranešimas (t. 1, b. l. 118-119), 2012 m. kovo 27 d. asmens parodymo atpažinti protokolas (t. 1, b. l. 132-135), 2012 m. kovo 27 d. asmens parodymo atpažinti protokolas (t. 1, b. l. 136-138). Kolegijos vertinimu, įvertinęs nurodytų įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl A. V. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. nukentėjusiojo D. V. atžvilgiu, nėra nustatyta nė vienos aplinkybės, kuria remiantis būtų pagrindas nuteistąjį išteisinti.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su nuteistojo A. V. apeliacinio skundo teiginiu, kad jam paskirta bausmė yra per griežta. Pažymėtina, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas, pirmiausia, suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Apeliantas padarė du baigtus tyčinius nusikaltimus (plėšimas iš L. J. ir plėšimas iš D. V.), kurių vienas priskiriamas apysunkių, o kitas - sunkių nusikaltimų kategorijai. Dėl padarytų nusikalstamų veikų nuteistasis neprisipažino, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės pirmosios instancijos teismas dėl nusikalstamos veikos L. J. atžvilgiu nenustatė, nes nebuvo išaiškintas jo bendrininkas darant šią nusikalstamą veiką. Su šia pirmosios instancijos teismo pozicija apeliacinės instancijos teismas negali nesutikti, nes ji visiškai atitinka formuojamą teismų praktiką. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe dėl nusikalstamos veikos, padarytos D. V. atžvilgiu, laikė tai, kad nusikalstama veika padaryta nuteistajam veikiant bendrininkų grupėje kartu su nuteistuoju J. M.. Su šia pirmosios instancijos teismo pozicija apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi jokio pagrindo nesutikti. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas tinkamai individualizavo A. V. paskirtą bausmę. Buvo atsižvelgta į tai, kad abi nusikalstamos veikos padarytos veikiant tiesiogine tyčia, yra baigtos, nusikaltimai priskiriami apysunkių ir sunkių nusikaltimų kategorijoms. Nors nuteistasis yra jauno amžiaus, tačiau už analogiškas nusikalstamas veikas yra teistas jau tris kartus, kas rodo, kad jis nėra linkęs taisytis. Nusikalstamos veikos yra smurtinio pobūdžio, šias veikas jis padarė prieš nepilnamečius asmenis. A. V. būdamas laisvėje, niekur nedirbo, nesimokė, yra nevedęs, nusikalstamas veikas padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą. Pagal Lietuvos Respublikos BK 27 str. 1 d. nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Vadovaujantis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, recidyvistui už naujai padarytą nusikalstamą veiką paprastai skiriama bausmė, didesnė nei straipsnio sankcijoje įtvirtintos bausmės vidurkis. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam skyrė bausmes, kurios lygios straipsnių, pagal kuriuos nuteistas A. V., vidurkiams. Jokių aplinkybių, kuriomis remiantis apeliacinės instancijos teismas galėtų švelninti nuteistajam pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę, nenustatyta. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nuteistojo A. V. apeliacinis skundas yra atmestinas, jam paskirta bausmė paliekama nepakeista.

Kaip matyti iš J. M. apeliacinio skundo turinio, jis iš esmės nesutinka su jam paskirtos bausmės dydžiu, ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje, bei pirmosios instancijos teismo konstatuotą aplinkybę, kad jis yra recidyvistas.

Nuteistojo apeliacinio skundo motyvai nepagrįsti. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d. bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Taigi, bendrininkavimas galimas visose nusikalstamos veikos stadijose. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-364/2011). Iš anksto numatytas detalus nusikaltimo padarymo planas, vaidmenų pasiskirstymas ar išankstinis susitarimas nėra būtini bendrininkų grupės požymiai, susitarti įmanoma ir rodant pritarimą kito asmens smurtavimui, prisidedant prie smurtinių veiksmų, slepiant nusikaltimo pėdsakus. Nagrinėjamoje byloje išvada apie nuteistojo J. M. bendrininkavimą su kitu nuteistuoju daryta, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų atliktus veiksmus. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, A. V. atliktas nukentėjusiojo D. V. paėmimas už kaklo, nesukėlė nukentėjusiajam fizinio skausmo ar sveikatos sutrikdymo, tačiau tai buvo fizinis veiksmas, siekiant išgąsdinti nukentėjusįjį, pakirsti jo valią priešintis ir taip palengvinti sau sąlygas užvaldyti nukentėjusiojo turimą turtą, o tai atitinka kitokios galimybės priešintis atėmimo požymį. Tiek bendrai visa situacija, kuomet nuteistieji nuo pat išlipimo iš autobuso visą ir pakankamai ilgą laiko tarpą kontroliavo nukentėjusiojo veiksmus, tiek jų abiejų pasakymai apie galimą fizinio smurto panaudojimą, taip pat teisingai įvertinti kaip atlikti siekiant palengvinti svetimo turto įgijimą ir atitinka grasinimo tuoj pat panaudoti fizinį smurtą požymį. Taigi akivaizdu, kad J. M. suprato A. V. veiksmų esmę – siekį užvaldyti svetimą turtą ir pats sąmoningai dalyvavo padarant šią veiką, betarpiškai prisidėdamas realizuojant nusikalstamą ketinimą pagrobti nukentėjusiajam priklausančius pinigus, nes būdamas įvykio vietoje, kai A. V. paėmė nukentėjusiajam už kaklo, suteikė A. V. reikalingą pagalbą – išėmė iš nukentėjusiojo piniginės joje buvusius pinigus. Minėtos aplinkybės reiškia, kad nepriklausomai nuo kiekvieno iš nuteistųjų veiksmų apimties, abu jie turėjo vieningą tikslą ir atsako kaip plėšimo bendravykdytojai. Toks bendrininkavimo aiškinimas atitinka teismų praktikoje įsitvirtinusį aiškinimą, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad bendrininkavimo institutą reguliuojančios Lietuvos Respublikos BK nuostatos, nuteistojo J. M. atžvilgiu šioje byloje būtų aiškintos ir taikytos netinkamai.

Pažymėtina, kad savo apeliaciniame skunde nuteistasis savitai interpretuoja Lietuvos Respublikos BK 27 str. nuostatas. Akcentuotina, kad teismo nuosprendžiu asmuo gali būti pripažintas, atskirai tai aptariant nuosprendyje, pavojingu recidyvistu ir tuomet, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 56 str. 2 d., tokiam asmeniui yra skiriama tik griežtesnė negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, bausmė. Nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas ir atskirai pripažinti jo tokiu nuosprendyje teismas neprivalo. Pažymėtina, jog vadovaujantis teismų praktika, recidyvistui paprastai skiriama bausmė didesnė nei straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, tačiau paprasto recidyvo atveju, teismas nėra įpareigotas skirti recidyvistui tik didesnę nei straipsnio, pagal kurį jis teisiamas, sankcijos vidurkis bausmę. Šiuo atveju, įstatymas leidžia tokiam asmeniui paskirti ir švelnesnę bausmę. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, individualizavęs bausmę, nuteistajam J. M. paskyrė bausmę, lygią Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. vidurkiui, nesudaro pagrindo teigti, kad skiriant bausmę nuteistajam, buvo pažeisti įstatymo reikalavimai. Kaip jau buvo minėta, Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Visas šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas įvertino tinkamai. Nusikalstama veika, už kurią pirmosios instancijos nuosprendžiu nuteistas J. M., padaryta tiesiogine tyčia, nusikaltimas priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai. J. M. yra teistas septynis kartus, visus kartus už plėšimus ir vagystes, naują nusikalstamą veiką jis padarė lygtinio paleidimo laikotarpiu, būdamas laisvėje niekur nedirbo, nesimokė, be to, nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje. Akcentuotina ir tai, kad tiek J. M., tiek A. V. už nusikalstamą veiką, padarytą nukentėjusiojo D. V. atžvilgiu, buvo paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė. Tai, kad nuteistajam A. V. už nusikalstamas veikas, padarytas tiek L. J., tiek D. V. atžvilgiu dalinio bausmių sudėjimo būdu buvo paskirta ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, nesudaro pagrindo švelninti J. M. paskirtos bausmės dydžio. Kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, kad A. V. subendrinus nuosprendžiu paskirtą bausmę su Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu paskirta bausme prie nuosprendžiu paskirtos bausmės buvo pridėta tik šeši mėnesiai laisvės atėmimo, o nuteistajam J. M. - vieneri metai laisvės atėmimo, nėra pagrindas švelninti galutinę nuteistajam J. M. pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę. Akcentuotina, kad teismas, skirdamas bausmę teisiamam asmeniui, ją individualizuoja. J. M. yra teistas daugiau kartų negu A. V., o ir Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu jam paskirta griežtesnė nei A. V. bausmė. Taigi, iš esmės šios aplinkybės ir nulėmė, kad nuteistajam J. M. buvo pridėta didesnė bausmės dalis.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą nuosprendį bei apeliacinių skundų argumentus konstatuoja, kad nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė įrodymus, kuriais grindė išvadas dėl apelianto A. V. kaltės. Spręsdamas jo kaltės klausimą, teismas surinktus įrodymus įvertino bendrame bylos duomenų kontekste ir išvadas, kad jis padarė jam inkriminuojamas veikas grindė ne vienu kuriuo nors įrodymu, bet remiantis įrodymų visetu. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta. Be to, nagrinėjamu atveju, apylinkės teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 41 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir Lietuvos Respublikos BK 54 str. nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, o nuteistiesiems paskirtos bausmės tinkamai individualizuotos, tinkamai subendrintos su Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu paskirta bausme, atitinka teisingumo ir proporcingumo principų reikalavimus, todėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 18 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti nuteistųjų A. V. (A. V.) ir J. M. (J. M.) apeliacinius skundus.