- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-16
- Bylos Nr.
- A-858-383-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00285-2011-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Irmantas Jarukaitis (pran.)
- Pareiškėjas
- sodininkų bendrijos „Linas“
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono
- Trečiasis asmuo
- A. S., Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
- 4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
dalyvaujant pareiškėjo sodininkų bendrijos „Linas“ atstovams T. I., G. P., advokatei B. V.
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo sodininkų bendrijos „Linas” apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo sodininkų bendrijos „Linas” skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui (tretieji suinteresuoti asmenys – A. S., Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos) dėl aktų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas sodininkų bendrija „Linas” (toliau – ir pareiškėjas, bendrija) kreipėsi su skundu į teismą (t. I, b. l. 1-7), prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2011 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. lT-(3.3)-5 (toliau – ir Sprendimas) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus (toliau – ir Vilniaus skyrius) vedėjo 2010 m. lapkričio 8 d. įsakymą Nr. Ž48-741 (toliau – ir Įsakymas).
Pareiškėjas nurodė, jog skundžiami aktai yra neteisėti ir nepagristi iš esmės. Nurodė, jog šiais aktais buvo nustatytas platesnis kelio servituto turinys, lyginant su Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. 536-41, vietoje žodžių „teisė naudotis keliu“ įrašant „teisę važiuoti transporto priemonėmis, teisę naudotis pėsčiųjų taku ir teisę varyti galvijus“. Paaiškino, jog nebuvo teisinio pagrindo nustatyti kelio servitutą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.124 straipsnio 1 dalį servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas, tačiau ginčijamame Įsakyme nenurodytas įstatymas, kurio pagrindu nustatytas servitutas, todėl darytina išvada, jog, skundžiamu administraciniu aktu nustačius kelio servitutą, buvo pažeistos imperatyvios CK nuostatos. Nepagrįstas Tarnybos teiginys, kad skundžiamu Įsakymu buvo ne naujai nustatytas kelio servitutas, o tik patikslintas jau esančio servituto turinys, kadangi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu 1289 patvirtintų Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių (toliau – ir Servitutų nustatymo taisyklės) 3 punktas nustato rūšis servitutų, kurie gali būti projektuojami administraciniu aktu. Be to, minėtos taisyklės nenumato galimybės administraciniu aktu tikslinti servituto turinį. Administraciniu aktu patikslinus jau nustatyto servituto turinį, buvo pažeistos servituto nustatymo procedūros, t. y. servitutas nustatytas nesant atitinkamo teritorijų planavimo dokumentų sprendinio, kuris konkrečiai iš Servitutų nustatymo taisyklėse nurodytų servitutų numatomas, nebuvo pasiūlyta suinteresuotiems asmenims pareikšti valią dėl siūlomo servituto pagal parengtą teritorijų planavimo dokumentą nustatymo, nebuvo viešo teritorijų planavimo dokumento svarstymo, ypač, kad dar 2006 m. spalio 27 d. Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisija (toliau – ir VAAGK) sprendimu nusprendė įpareigoti Vilniaus apskrities viršininką priimti sprendimą dėl kelio servituto nustatymo, atlikus visas administracines procedūras, numatytas Servitutų nustatymo taisyklėse. Ta aplinkybė, kad kelio servitutas buvo nustatytas dar 2003 metais, neatleidžia atsakovo nuo reikalavimo atlikti visas procedūras taisyklių nustatyta tvarka rengiant, derinant ir viešai svarstant servituto nustatymą. Pažymėjo, jog servitutas nustatytas neatsižvelgiant į viešpataujančio daikto naudojimo pagal paskirtį poreikį, tokiu būdu pažeistos materialinės teisės normos, t. y. nebuvo atsižvelgta į tai, kad trečiojo suinteresuoto asmens A. S. žemės sklypas (viešpataujantis daiktas) patenka į vandens telkinių apsaugos zoną, kurioje nustatytos specialiosios naudojimo sąlygos. Be to, pats A. S. prašė suteikti teisę naudotis bendrijos įsirengtu keliu tik lengvosiomis transporto priemonėmis, be to, nei Tarnyba, nei A. S. nepagrindė, kodėl prie A. S. žemės sklypo turi būti patenkama transporto priemonėmis. Pažymėjo, kad skundžiami aktai yra neteisėti iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 2 straipsnio 13 dalis žemės servitutą apibrėžia kaip teisę į svetimą žemės sklypą ar jo dalį, suteikiamą naudotis tuo svetimu žemės sklypu ar jo dalimi, arba žemės savininko teisės naudotis žemės sklypu apribojimas siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas, tinkamą naudojimą. Atsižvelgiant į tai, kad bendrijos teritorija neregistruojama Nekilnojamojo turto registre ir neatlikti jos kadastriniai matavimai, negalėjo būti nustatomas kelio servitutas bendrijos teritorijoje. Be to, Vilniaus apskrities viršininko įsakymu sudaryta komisija ištirti servituto nustatymo pagrįstumą 2004 m. balandžio 21 d. išvadose konstatavo, kad A. S. Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 6621-41 nustatytas servitutas priimtas nesilaikant norminiais aktais reglamentuotos servituto nustatymo ir įteisinimo procedūros, todėl ir ši aplinkybė daro skundžiamais aktais nustatytą (patikslintą) servitutą neteisėtu. Skundžiami aktai priimti neatsižvelgiant į faktinę situaciją ir neįvertinus viešpataujančiuoju daiktu tampančio žemės sklypo savininko veiksmų, nors pateikti dokumentai patvirtina, jog A. S. savo sklypu naudojasi ne pagal paskirtį, nepaiso savo žemės sklypo raudojimo apribojimų. Pareiškėjas pabrėžė, kad tokios plačios apimties kelio servitutas pažeidžia bendrijos teises, kadangi sodininkai patys savo indėliu prisidėjo prie kelio statymo, remonto, moka įmokas už kelio eksploataciją, todėl nepagrįstai leista šiuo keliu naudotis A. S., pažeistos CK 1.137 straipsnio 2 dalies bei 3 dalies nuostatos. Pareiškėjo atstovai P. S. ir T. I. taip pat pabrėžė, jog Tarybos Vilniaus skyrius, priimdamas Įsakymą dėl servituto turinio nustatymo, turėjo informuoti bendriją apie tokio akto rengimą, supažindinti su aktu, kad būtų galima pateikti pasiūlymus ar pastabas dėl rengiamo akto, tačiau bendrija apie skundžiamą aktą sužinojo jau po jo priėmimo, neužtikrinus teisės bendrijai dalyvauti Įsakymo priėmimo procedūroje. Tuo atsakovas pažeidė gero viešo administravimo principą.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į skundą su pateiktu skundu nesutiko (t. I, b. 1. 71-76). Nurodė, jog Tarnyba priimdama skundžiamą aktą vadovavosi Įsakymu, kuriuo buvo nustatytas kelio servitutas. Įsakymo dėl žemėtvarkos projekto patvirtinimo pakeitimo bendrija neginčijo, sutikdama su nustatytu kelio servitutu, todėl nagrinėjamu atveju ginčas kyla ne dėl paties servituto nustatymo, o dėl jo turinio. Pažymėjo, jog Įsakymu nustačius servitutinį kelią turėjo būti nustatytas ir tokio servituto turinys, tačiau, nors tai ir nebuvo padaryta, tokia klaida šiuo metu ištaisyta ir tai nesudaro pagrindo naikinti patį servitutą. Vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. sprendimą Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 2.3-7919-41 patvirtintas Vilniaus rajono Riešės seniūnijos Pikeliškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto dalinis patikslinimas, kuriame pažymėtas kelio servitutas pareiškėjo teritorijoje. Priimant skundžiamą aktą, ginčo servitutas jau buvo suprojektuotas teritorijų planavimo dokumente, o skundžiamu aktu buvo patikslintas kelio servituto turinys. Pareiškėjo atstovai taip pat neįrodė esant kitą kelią, kuriuo būtų galima patekti į A. S. sklypą, todėl teigti, jog jam nereikalingas servitutinis kelias, neteisinga. Nepagrįsti pareiškėjo atstovų teiginiai, jog A. S. nereikalingas tokio turinio servitutas, pakaktų nustatyti, kad A. S. suteikiama teisė naudotis pėsčiųjų taku. Nurodė, jog A. S. sklype, kurio plotas 1,66 ha, yra miškas, o teisės aktais privataus miško savininkui yra nustatyta pareiga mišką tvarkyti, todėl teisė važiuoti transporto priemonėmis A. S. būtina. Atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad servituto buvimas įteisina A. S. atliekamą neteisėtą veiklą, susijusią su aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimais, kadangi servitutas nustatytas pareiškėjo teritorijoje, o ne A. S. žemės sklype. Be to, servituto turinys patikslintas tam, kad tiek A. S., tiek ir pareiškėjui ir kitiems asmenims būtų žinoma, kokias konkrečias teises suteikia šis servitutas. Pažymėjo, jog kelio servitutas buvo nustatytas dar 2007 metais, patvirtinus žemėtvarkos projektą ir tuo metu buvo laikytasi visų projekto priėmimo procedūrų. Pareiškėjas tuo metu neginčijo patvirtinto žemėtvarkos projekto. Skundžiamu aktu tik patikslintas anksčiau nustatyto servituto turinys, todėl neturėjo būti laikomasi teisės aktuose numatytų teritorijų planavimo dokumentų rengimo procedūrų.
Trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. prašė netenkinti pareiškėjo skundo, kadangi jis yra nepagrįstas. Teismo posėdyje paaiškino, jog į jam nuosavybės teise priklausantį sklypą jis gali patekti tik per pareiškėjo teritorijoje esantį servitutinį kelią, dėl kurio kyla ginčas. Jo žemės sklypas priklauso trečios grupės eksploataciniams miškams, todėl jis turi pareigą tą mišką naudoti pagal paskirtį, t. y. privalo išvežti vėjovartas ir vėjolaužas, esant brandiems medynams, gali atlikti plynuosius kirtimus. Atsižvelgiant į tai, jam yra būtinas tokio turinio kelio servitutas, koks buvo nustatytas skundžiamu aktu. Pareiškėjas nepagrįstai ir neteisėtai siekia apriboti jo teises naudotis servitutiniu keliu, tuo pažeidžiant jo teises ir teisėtus interesus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Vilniaus RAAD) atsiliepimu į skundą (t. I, b. l. 70) prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra. Nurodė, jog Vilniaus RAAD yra aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdanti institucija, kurios kompetencijai nėra priskirti žemėtvarkos (servitutų nustatymo ir kt.) klausimai.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 10 d. sprendimu (t. II, b. l. 67-72) pareiškėjo sodininkų bendrijos „Linas” skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjui žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus r., buvo suteiktas dar 1981 metais, o 1993 m. gruodžio 16 d. Lietuvos Respublikos Vilniaus rajono valdybos potvarkiu Nr. 121p patikslintas. Šiuo metu bendrija valdo 45 119 kv. m. ploto žemės sklypą. Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3261-41 buvo patvirtintas Pikeliškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame kelio servitutas pareiškėjo teritorijoje nebuvo nustatytas. Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. 536-41 E. P. buvo suteiktas nuosavybėn neatlygintinai miško sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r., kurį A. S. įgijo nuosavybėn 2003 m. balandžio 28 d. dovanojimo sutarties pagrindu. Vilniaus apskrities viršininkas 2003 m. gruodžio 11 d. priėmė įsakymą Nr. 6621-41, kurio 1 punktu nustatė, kad 2003 m. vasario 6 d. įsakymas Nr. 536-41 papildomas 2.3 punktu, įrašant servitutą kitame žemės sklype (sodininkų bendrijos naudojamoje žemėje) – teisė naudotis keliu. Vilniaus apskrities viršininkas 2004 m. liepos 12 d. priėmė įsakymą Nr. 2.3-5166-41, kuriuo pakeitė Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 11 d. įsakymo Nr. 6621-41 1.1 punktą po žodžių „teisė naudotis keliu” įrašant „0,16 ha plote, grafiniame priede pažymėtu S”. Vilniaus apskrities viršininkas 2006 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 2.3-6254-41 papildė 2004 m. liepos 12 d. įsakymo Nr. 2.3-5166-41 1.1 punktą vietoje žodžių „teisė naudotis keliu” įrašant žodžius „teisė naudotis kaip pėsčiųjų taku (viešpataujantis daiktas)”. A. S. 2006 m. liepos 27 d. kreipėsi į VAAGK, prašydamas įpareigoti Vilniaus apskrities viršininką patikslinti 2006 m. birželio 29 d. įsakymą Nr. 2.3-6254-41, nustatant kelio servituto turinį „teisė naudotis Sodininkų bendrijos „Linas” teritorijoje esančiu keliu ir važiuoti lengvosiomis transporto priemonėmis”. VAAGK 2006 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. S-124-A(G)-123 nustatė, jog A. S. į savo valdomą žemės sklypą gali patekti tik per bendrijos valdomą žemės sklypą, kadangi kito privažiavimo prie A. S. sklypo nėra, bei įpareigojo Vilniaus apskrities viršininką panaikinti 2006 m. birželio 29 d. įsakymą Nr. 2.3-6254-41 ir priimti sprendimą dėl kelio servituto turinio nustatymo atlikus visas administracines procedūras, numatytas pagal Servitutų nustatymo taisykles. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. kovo 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2201-3/2007 paliko nepakeistą VAAGK sprendimą. Vilniaus apskrities viršininkas, vykdydamas VAAGK 2006 m. spalio 27 d. sprendimą, 2007 m. sausio 30 d. priėmė sakymą Nr. 2.3-634-41, kuriuo patikslino Pikeliškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, patvirtintą Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3261-41, papildant servitutu (tarnaujantis daiktas), esančiu bendrijos teritorijoje, (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r., pagal pridedamą grafinį priedą, bei nustatė, kad šis įsakymas su grafiniu priedu yra neatskiriama Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3261-41 patvirtinto Pikeliškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto dalis, taip pat pripažino netekusiu galios Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. birželio 29 d. įsakymą Nr. 2.3-6254-41. Vilniaus apskrities viršininkas 2007 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 2.3-7919-41 patikslino 2007 m. sausio 30 d. įsakymo Nr. 2.3-634-41 1 priedą naujai parengtu įsakymo 1 priedu. Vilniaus skyriaus vedėjas 2010 m. lapkričio 8 d. Įsakymu Nr. Ž48-741 iš dalies pakeitė Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. vasario 6 d. įsakymą Nr. 536-41 1.1 papunktyje vietoje „teisė naudotis keliu” įrašant „teisė važiuoti transporto priemonėmis, teisė naudotis pėsčiųjų taku, teisė varyti galvijus” bei Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymą Nr. 3261-41 1 punkte po žodžių „kelio servitutu” įrašant „teisė važiuoti transporto priemonėmis, teisė naudotis pėsčiųjų taku, teisė varyti galvijus”. Taigi ginčas byloje kyla dėl bendrijos teritorijoje nustatyto kelio servituto, kurio turinys apibrėžtas Įsakyme. Įsakyme nustatytas kelio servituto turinys – „teisė važiuoti transporto priemonėmis, teisė naudotis pėsčiųjų taku, teisė varyti galvijus”.
Teismas nurodė, jog žemės servitutų nustatymą administraciniu aktu reglamentuoja Servitutų nustatymo taisyklės, kurių 2.3 punktas numato, kad apskrities viršininko sprendimu žemės servitutai išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybiniams sklypams, taip pat savivaldybių privačios žemės sklypams, kai pagal pardavimo dokumentus numatomas kelio servitutas, suteikiantis teisę įvairiomis transporto priemonėmis privažiuoti ar naudojantis juo kaip pėsčiųjų taku, prieiti prie kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų, gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų. Kelio servitutas A. S. nuosavybės teise valdomam žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini) k. (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r., kaip viešpataujančiam daiktui bendrijos teritorijoje įregistruotas Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banke Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 11 d. įsakymo Nr. 6621-41 2004 m. liepos 12 d. įsakymo Nr. 2.3-5166-41 pagrindu. Pagal šiuos duomenis šio servituto plotas yra 16 ha, jis suteikia teisę naudotis keliu grafiniame priede pažymėtu S. Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. sausio 30 d. ir 2007 m. liepos 31 d. įsakymais Nr. 2.3-634-41 ir Nr. 2.3-7919-41 buvo patikslintas Vilniaus rajono Riešės seniūnijos Pikeliškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos objektas, pažymint bendrijos teritorijoje nustatytą kelio servitutą. Servitutų nustatymo taisyklių 2.3 punktas numato, jog apskrities viršininko sprendimu žemės servitutai nustatomi pagal teritorijų planavimo dokumentus numatytus kelio servitutus. Kelio servitutas pareiškėjo teritorijoje buvo nustatytas Pikeliškių kadastro vietovės žemėtvarkos projekte dar 2007 metais, VAAGK sprendimu įpareigojus tuometę Vilniaus apskrities viršininko administraciją priimti sprendimą dėl kelio servituto turinio nustatymo atlikus visas administracines procedūras, numatytas pagal Servitutų nustatymo taisykles, todėl atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad kelio servitutas nebuvo nustatytas patikslintu kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu. Teismas nurodė, jog, nesutikdamas su nustatytu servitutu, pareiškėjas turėjo teisę ginčyti Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. sausio 30 d. ar 2007 m. liepos 31 d. įsakymus, būtent kuriais ir buvo nustatytas kelio servitutas, tačiau šia teise nepasinaudojo, kai, su Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 2.3-7919-41, kuriuo patikslintas žemėtvarkos projektas, papildant kelio servitutu bendrijos teritorijoje, Vilniaus r. žemėtvarkos skyrius 2007 m. rugpjūčio 8 d. raštu supažindino bendrijos pirmininką V. K.. Skundžiamo Įsakymo priėmimo metu Vilniaus apskrities viršininko administraciniai aktai, kuriais buvo nustatytas kelio servitutas, buvo galiojantys, todėl teigti, kad servitutas nenustatytas, nėra pagrindo. Atkreipė dėmesį, kad tiek VAAGK, tiek ir Vilniaus apygardos administracinis teismas pripažino būtinybę pareiškėjo valdomam žemės sklypui kaip viešpataujančiam daiktui nustatyti kelio servitutą, kadangi kito privažiavimo prie A. S. žemės sklypo nėra, todėl pareiškėjo atstovų teiginiai, kad A. S. gali patekti į savo sklypą per valstybinę žemę, laikytini nepagrįstais. Be to, Žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo kaimo vietovėje metodikos 47 punktas rengiant žemėtvarkos projektus įpareigoja žemės sklypus projektuoti taisyklingų ribų su privažiuojamaisiais keliais.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjo argumentai, jog A. S. nebūtinas tokio turinio servitutas, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi A. S. žemės sklypas yra miško paskirties, o tiek Lietuvos Respublikos miškų įstatymas (toliau – ir Miškų įstatymas), tiek ir Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatai privačių miškų savininkams nustato pareigą saugoti jiems nuosavybės teise priklausantį mišką, jį eksploatuoti, todėl kelio servituto nustatymas, kurio turinys suteiktų A. S. tik teisę naudotis pėsčiųjų taku, pažeistų protingumo, sąžiningumo, teisėtų lūkesčių principus, taip pat prieštarautų elementariai logikai. Be to, būtent Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo būtinumą sudaryti žemės sklypo savininkui A. S. privažiuoti prie savo žemės sklypo, todėl toks teismo įpareigojimas skundžiamu Įsakymu buvo įvykdytas. Pažymėjo, kad nesuprantama, kokius pareiškėjo teisėtus interesus gali pažeisti A. S., važiuodamas į savo žemės sklypą, kai patys bendrijos nariai šį kelią naudoja tokiu būdu. Remdamasis tuo, teismas nurodė, jog skundžiamas Įsakymas ir Sprendimas yra teisėti ir pagrįsti.
III.
Pareiškėjas sodininkų bendrija „Linas” apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 75-79) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas pažymi, jog pagal nekilnojamojo turto registro duomenis servituto plotas yra 0,16 ha, jis suteikia teisę naudotis keliu, grafiniame priede pažymėtu S. Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. sausio 30 d. ir 2007 m. liepos 31 d. įsakymais Nr. 2.3-634-41 ir Nr. 2.3-7919-41 buvo patikslintas Vilniaus rajono Riešės seniūnijos Pikeliškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, pažymint bendrijos teritorijoje nustatytą kelio servitutą. Pabrėžia, jog kelio servituto turinio neatskleidė nei VAAGK 2006 m. spalio 27 d. sprendime Nr. S-124-A(G)-123, nei Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. kovo 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-2201-3/2007, kurie būtent ir įpareigojo Vilniaus apskrities viršininko administraciją priimti sprendimą dėl kelio servituto turinio nustatymo atlikus visas procedūras pagal Servitutų nustatymo taisykles. Minėtuose sprendimuose nurodyta, kad A. S. turi teisę patekti į sklypą, nes nėra kaip prie jo privažiuoti. Toks aiškinimas nesudaro prielaidų ir galimybių teigti, kad VAAGK 2006 m. spalio 27 d. sprendime bei Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. kovo 26 d. sprendime nurodė tikslų kelio servituto turinį. Priešingai, toks nurodymas būtų paneigiantis viešojo administravimo institucijų paskirtį atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus, atitinkančius teisės aktų nuostatas (be to, būtų laikoma, kad minėtais VAAGK ir teismų sprendimais nebuvo laikytąsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugpjūčio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2006 imperatyvų nustatyti servituto turinį tarnaujančiam daiktui, tik nustačius viešpataujančiojo daikto poreikius). Taigi pareiškėjas tikslingai neskundė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. sprendimo ir laukė Vilniaus apskrities viršininko veiksmų, tinkamai nustatančių kelio servituto turinį. Tačiau Vilniaus apskrities viršininko administracija 2007 m. liepos 31 d. įsakymu neįgyvendino VAAGK 2006 m. spalio 27 d. sprendimo bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. sprendimo. Nurodo CK 4.112 straipsnio 2 dalies nuostatas ir pažymi, jog pareiškėjas neskundė visų iki tol priimtų Vilniaus apskrities viršininko įsakymų, kuriais nebuvo nustatytas kelio servituto turinys. Pareiškėjo vertinimu, faktinio kelio, vedančio į A. S. sklypą, servituto turinys yra tik ėjimas pėsčiomis. Pareiškėjo nurodytus argumentus įrodo tai, kad Vilniaus skyriaus vedėjas Įsakymu pirmą kartą nustatė servituto turinį. Laikantis teismo pozicijos, jog minėtais Vilniaus apskrities viršininko administracijos aktais buvo nustatytas kelio servituto turinys, neaišku, kam tada buvo priimtas Vilniaus skyriaus vedėjo Įsakymas. Tai, kad Vilniaus skyrius 2007 m. rugpjūčio 8 d. raštu supažindino bendrijos pirmininką V. K., jog servitutas yra tinkamas važiuoti transporto priemonėmis, yra informacija, neskundžiama teismui, priimta neaišku, kokiu teisiniu pagrindu. Pažymi, jog pareiškėjas neneigia to, kad A. S. ir kiti asmenys turi turėti galimybę patekti į A. S. sklypą, besiribojantį su Nerimi. Taigi byloje nėra ginčo dėl servituto, o yra ginčas tik dėl servituto turinio.
Pareiškėjas pažymi, jog CK 4.112 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, jeigu nustatant servitutą ar vėliau nebuvo konkrečiai nustatytas servituto turinys, jį sąlygoja viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį poreikiai. Būtent tuos poreikius A. S. turi įrodyti, o Tarnyba nustatyti. Nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2006 nurodė, kad tuo atveju, jeigu nustatant servitutą ar vėliau nebuvo konkrečiai nustatytas servituto turinys, jį sąlygoja viešpataujančio daikto naudojimo pagal paskirtį poreikiai. Taikant šią normą būtina nustatyti viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį poreikius. VAAGK 2006 m. spalio 27 d. sprendime ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. kovo 26 d. sprendime laikydamiesi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2006 nustatytų imperatyvų, įpareigojo Vilniaus apskrities viršininko administraciją nustatyti servituto turinį, užtikrinant A. S. patekimo į jo sklypą galimybę, įvertinant poreikius, tačiau to Vilniaus apskrities viršininko administracija neatliko. Nurodo, jog A. S. sklype apskritai faktiškai nėra ir niekada nebuvo kelio, ką atspindi ir A. S. sklypo planas. Pažymi, jog tam tikrus veiksmus A. S. gali atlikti ir nesinaudodamas bendrijos valdoma žeme važiavimui transporto priemonėmis. A. S. sklype apskritai nebuvo ir iki šiol nėra faktiškai naudojamos žemės, kuri būtų laikoma keliu automobiliams važiuoti. To negalima nustatyti, nes žemė yra Neries apsaugos juostoje. Tačiau atsakovas nepaisydamas šių aplinkybių 2003 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. 536-41 atkurdamas nuosavybę A. S. sklype nustatė servitutą jo sklype kitiems asmenims eiti, važiuoti arba ginti gyvulius keliu. Nurodo, jog pareiškėjas neturi reikalavimo teisės ginčyti A. S. teritorijoje įregistruoto kelio servituto turinio, tačiau turi teisę juo pagrįstai abejoti, nes toks įregistravimas apsprendžia viešpataujančio daikto poreikius, o, pareiškėjo nuomone, jis akivaizdžiai nepagrįstas, neatitinkantis ne tik faktinės situacijos, bet ir teisės reikalavimų. Pareiškėjo vertinimu, teismas turėjo įvertinti, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. 536-41 buvo leista A. S. tik vadelioti gyvūnus, t. y. važiuoti gyvuliais, o ne transporto priemonėmis ir tai ex officio išaiškinti. Pažymi, jog Tarnyba ignoravo pareiškėjo narių susirinkimo nutarimą, kuriuo nustatyta faktinė automobilių kelių padėtis bendrijos naudojamoje teritorijoje (šis nutarimas yra priimtas laikantis įstatymų nustatytos procedūros, nenuginčytas), ir todėl pažeidė servituto turinio nustatymo pagrindus ir principus (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 str. 1 d., gero viešo administravimo principą). Pareiškėjo nuomone, leidimas A. S. privažiuoti automobiliu pareiškėjo asfaltuotais faktiniais keliukais užtikrina jam galimybę miškotvarkai. Servitutu, pagal kurį būtų leista varyti gyvulius (A. S. 2004 metais kirto medžius ir juos vežė būtent arkliais), būtų užtikrintas trečiojo suinteresuotojo asmens poreikis. Pažymi, jog A. S. nori važiuoti ne tik faktiniu bendrijos asfaltuotu keliuku, bet ir neasfaltuota bendrijos bendrojo naudojimo žeme, o tai pažeidžia pareiškėjo interesus, numatytus ir Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatyme (toliau – ir Sodininkų bendrijų įstatymas). Pareiškėjo nariai prie savo namų ir ant savo pievelių stato automobilius. Per neasfaltuotas teritorijas A. S. gali tik eiti ir vadelioti gyvulius. Pareiškėjas pabrėžia, jog buvo pažeista jo teisė į teisingą teismą.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 90-94) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2007 m. kovo 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2201-3/2007 konstatavus būtinumą sudaryti galimybes žemės sklypo savininkui privažiuoti prie savo žemės sklypo, pareiškėjo teiginiai dėl nurodytų aplinkybių tyrimo yra nepagrįsti. Nurodo, jog pagal nekilnojamojo turto registro duomenų banko informaciją A. S. žemės sklypas yra miškų ūkio paskirties, jame miško žemės plotas nurodytas 1,3923 ha. Mano, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjas norėjo įrodyti, jog faktinė situacija yra priešinga ir miško minėtame žemės sklype nėra, turėjo teisę pateikti savo teiginius patvirtinančius įrodymus bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, o ne kelti šį klausimą apeliacinėje instancijoje, akcentuojant savo pareiškimo dėl administracinių aktų pagrindimo spragas kaip pirmosios instancijos teismo, neva neištyrusio visų reikšmingų aplinkybių, klaidas. Be to, nesvarbu, kokie naudmenys sudaro žemės sklypą, jo eksploatacijos tikslais reikalinga užtikrinti savininko galimybę į jį patekti. Nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2006 nustatyto kelio servituto rūšis ir suteikiamų teisių apimtis nebuvo nurodyta. Nurodyta, kad A. S. neteigė, jog nustatyto servituto turinys yra neapibrėžtas ir neaiškus, bet laikė, kad atsakovai bendrija ir T. I. pažeidė nustatyto servituto teisę. Dėl to bylą nagrinėję teismai neturėjo teisinio pagrindo sprendimą grįsti ieškovui priklausančio žemės sklypo naudojimo pagal paskirtį poreikiais, kurių ieškovas teisminio nagrinėjimo metu neįrodinėjo. Pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugpjūčio 30 d. nutartis priimta iki to laiko, kai buvo Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo Įsakymu patikslintas kelio servitutas, nurodant jo turinį: teisė naudotis pėsčiųjų taku, antžeminėmis transporto priemonėms skirtu keliu ir taku galvijams varyti. Šiuo metu Vilniaus apygardos administraciniam teismui konstatavus būtinumą sudaryti galimybes žemės sklypo savininkui privažiuoti prie savo žemės sklypo ir Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjui priėmus Įsakymą apibrėžiant konkretų kelio servituto turinį, nebėra pagrindo viešpataujančiojo daikto savininkui papildomai įrodinėti naudojimo pagal paskirtį poreikių. Pažymi, kad žemės sklypo naudojimo ir apsaugos sąlygos bei tvarka yra nustatoma teritorijų planavimo dokumente. Teritorijų planavimo dokumente, t. y. 1992 metų bendrijos generaliniame plane, vieta, kur, kaip teigia pareiškėjas, faktiškai kelio niekada nebuvo, pažymėta kaip kelias. Šiuo metu Vilniaus rajono Riešės seniūnijos Pikeliškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto daliniame patikslinime, patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 2.3-7919-41, pažymėtas kelio servitutas bendrijos teritorijoje. Tai, kad ši bendrija nusprendė neasfaltuoti tam tikros jos teritorijoje esančios kelio atkarpos, nereiškia, jog ši atkarpa sodininkų bendrijos sprendimu nebegali būti laikoma keliu. Nurodo, jog byloje yra pateiktas bendrijos 2004 m. balandžio 17 d. pakartotinio eilinio narių susirinkimo protokolo išrašas Nr. 2, pagal kurį susirinkime nutarta išpirkti arba išnuomoti bendrojo naudojimo žemę, kurioje bendrijos lėšomis nutiesti privažiavimo keliai. Byloje nėra duomenų, kad šis sprendimas būtų įgyvendintas ir būtų pradėta valstybinės žemės pirkimo procedūra, neaišku, apie kokią žemę yra kalbama, nes, kaip ir nurodo pareiškėjas, asfaltuota kelio dalis nesiekia A. S. žemės sklypo, todėl darytina išvada, kad šioje dalyje bendrija neplanavo bendrojo naudojimo žemės išpirkti. Be to, net ir pareiškėjui išpirkus minėtą kelio atkarpą, kuria A. S. gali patekti į savo žemės sklypą, jam liktų galioti nustatytas servitutas, nes daugiau galimybių įvažiuoti į A. S. žemės sklypą nėra. Be to, servitutas nustatytas bendrijos teritorijoje, bet ne A. S. žemės sklype, todėl šio servituto buvimas negali būti laikomas kaip kelio būtent pastarajame žemės sklype įteisinimas, pažeidžiant pareiškėjo nurodomus reikalavimus, susijusius su gamtos apsauga, specialiomis žemės naudojimo sąlygomis. Sutinka su teismo išvada, jog bendrijos teritorijoje nustatytas servitutas yra būtent tas kelias, kuriuo dalis bendrijos narių patenka į savo nuosavybės teise ar kitais pagrindais valdomus sodo sklypus, todėl nesuprantama, kokius teisėtus minėtos sodininkų bendrijos ar jos narių interesus gali pažeisti A. S., važiuodamas į savo žemės sklypą, kai patys bendrijos nariai šį kelią naudoja tokiu pačiu būdu.
Trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 85-88) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. A. S. pabrėžia, jog atmestinas pareiškėjo teiginys, kad kelio servituto turinio neatskleidė nei Vilniaus apygardos administracinis teismas, nei VAAGK, kurie būtent ir įpareigojo atsakovą priimti sprendimą dėl kelio servituto turinio nustatymo. Minėtais sprendimais konstatuota, kad A. S. turi teisę privažiuoti prie jam priklausančio sklypo. Privažiuoti reiškia patekti naudojant transporto priemones. Pabrėžia, jog ginčijamas Įsakymas yra vėliau negu nustatant servitutą priimtas administracinis aktas, kuriuo konkrečiai nustatytas servituto turinys. Trečiajam suinteresuotam asmeniui nuosavybės teisėmis priklausančio žemės sklypo paskirtis yra miškų ūkio, sklypui yra nustatyta specialioji naudojimo sąlyga – miško naudojimo apribojimai. Specialiosios sąlygos yra nustatytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“, kurio XXVI skyriuje „Miško naudojimo apribojimai“, kurio 119 punkte nustatyta, kad privatūs miškai turi būti tvarkomi pagal Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 825 „Dėl Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų patvirtinimo“. Privačių miškų savininkams nustatytos pareigos – prižiūrėti mišką, saugoti nuo gaisrų, valyti užšlemštą mišką ir kita, naudojant mišką atlikti atrankinius sanitarinius kirtimus, kai iškertami sausuoliai, vėjavartos ar vėjalaužos; atrankinius sanitarinius kirtimus; kirtimus, skirtus ribinėms linijoms prakirsti plynuosius sanitarinius kirtimus – stichinių nelaimių miškuose atvejais; retinimo ir einamuosius kirtimus. Privačių miškų savininkai gali ganyti gyvulius savo miškuose, išskyrus kirtavietes ir jaunuolynus iki 20 metų. Kirtavietėse ir degavietėse miškas turi būti atkuriamas. Visiems šiems darbams atlikti reikalingas atitinkamas inventorius, darbo priemonės, medžių sodiniai, inventorius, darbo priemonės, medžių sodiniai atgabenami transporto priemonėmis. Taigi į sklypą būtina patekti naudojant transporto priemones. Nurodo, jog servitutas nustatytas žemės sklypui ir nustatant servituto turinį buvo atsižvelgta į sklypo tikslinę paskirtį, kad juo galima būtų naudotis pagal paskirtį, atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus, o ne į savininko asmenybę ir jo asmeninius poreikius, nes pasikeitus sklypo savininkui, paties sklypo paskirtis ir būtinumas naudoti sklypą pagal paskirtį išlieka. Išlieka ir būtinumas patekti į sklypą ne tik pėsčiomis, bet ir transporto priemonėmis. Nurodo, jog pareiškėjo teiginiai, kad turi būti nustatytas pėsčiųjų tako servitutas, atmestini, kadangi tokio turinio kelio servitutas ne tik neleidžia naudotis miško sklypu pagal jo tiesioginę paskirtį, bet ir atlikti pareigas, prižiūrint privatų miško sklypą, nustatytas teisės aktais. Nurodo, jog pareiškėjo teiginys, kad A. S. priklausančiame miško sklype yra vos keli medžiai, neatitinka byloje surinktos medžiagos. Iš nekilnojamojo turto registro išrašo ir byloje esančios sklypo plano eksplikacijos matyti, jog sklype yra 1,49 ha miško. Pabrėžia, jog pareiškėjo atstovai nuo 2004 metų pastoviai užtveria privažiavimą prie sklypo, neleidžia juo naudotis, taip užkirsdami kelia sklypo naudojimui pagal paskirtį. Pažymi, jog pareiškėjas siekia kuo ilgiau trukdyti būtent sklypo savininkui A. S. naudotis, valdyti ir disponuoti savo nuosavybe, nes kelio servituto turinio nustatymą pareiškėjas sieja ne su miškų ūkio sklypo naudojimu pagal paskirtį, o su sklypo savininko asmenybe.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 89) prašo bylą nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodo, jog Vilniaus RAAD yra aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdanti institucija, kurios kompetencijai nėra priskirti žemėtvarkos (servitutų nustatymo ir kt.) klausimai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl sodininkų bendrijos „Linas“ teritorijoje nustatyto kelio servituto turinio, kuris apibrėžtas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. lapkričio 8 d. įsakyme Nr. Ž48-741 (t. I, b. l. 15-16). Nesutikdamas su šiuo Įsakymu, pareiškėjas jį apskundė Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, kuri 2011 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. 1T-(3.5)-5 (t. I, b. l. 9-12), skundą dėl Įsakymo panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl Įsakymo ir Sprendimo panaikinimo atmetė konstatavęs, jog kelio servitutas pareiškėjo teritorijoje buvo nustatytas dar 2007 metais, skundžiamo Įsakymo priėmimo metu administraciniai aktai, kuriais nustatytas kelio servitutas, buvo galiojantys. Taip pat teismas nurodė, kad Įsakyme nustatytas servituto turinys, atsižvelgiant į tai, kad A. S. nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas yra miškų paskirties, yra pagrįstas.
Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino faktines aplinkybes, neteisingai aiškino ir taikė teisės normas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės aiškinimo bei taikymo vertinami kartu.
Žemės įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje nustatyta, kad žemės servitutas – teisė į svetimą žemės sklypą ar jo dalį, suteikiama naudotis tuo svetimu žemės sklypu ar jo dalimi (tarnaujančiuoju daiktu), arba žemės savininko teisės naudotis žemės sklypu apribojimas siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Žemės įstatymo 23 straipsnyje nustatyta, kad žemės servitutai nustatomi CK nustatytais pagrindais. Pagal CK 4.117 straipsnį kelio servitutu gali būti nustatoma teisė naudotis pėsčiųjų taku, antžeminėmis transporto priemonėmis skirtu keliu ir taku galvijams varyti. Teisės aktai numato galimybę servitutą nustatyti įstatymais, sandoriais ir teismo sprendimais, o įstatymo numatytais atvejais – administraciniais aktais (CK 4.124 straipsnis). Žemės servitutų nustatymą administraciniu aktu reglamentuoja Servitutų nustatymo taisyklės, kurių 2.3 punkte numatyta, kad apskrities viršininko sprendimu žemės servitutai išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudoti valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas kelio servitutas, suteikiantis teisę įvairiomis transporto priemonėmis privažiuoti ar naudojantis juo kaip pėsčiųjų taku prieiti prie kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų, gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (t. I, b. l. 112-113) matyti, jog kelio servitutas A. S. nuosavybės teise valdomam, Vilniaus rajono savivaldybėje, Skirgailiškių kaime, esančiam žemės sklypui kaip viešpataujančiam daiktui sodininkų bendrijos „Linas“ teritorijoje įregistruotas Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 11 d. įsakymo Nr. 6621-41 (t. I, b, l, 18) ir 2004 m. liepos 12 d. įsakymo Nr. 2.3-5166-41 (t. I, b, l, 30) pagrindu. Pagal minėtame išraše pateiktus duomenis, servituto plotas yra 0,16 ha, jis suteikia teisę naudotis keliu, grafiniame priede pažymėtu S. M., kad Žemės servitutų nustatymo taisyklių 2.3 punkte numatyta, jog apskrities viršininko sprendimu žemės servitutai nustatomi pagal teritorijų planavimo dokumentuose numatytus kelio servitutus. Pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 52 dalį teritorijų planavimo dokumentams priskiriamas žemės reformos žemėtvarkos projektas. Pažymėtina, kad bylos medžiaga patvirtina, jog kelio servitutas pareiškėjo teritorijoje buvo pažymėtas Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. liepos 12 d. įsakymo Nr. 2.3-5166-41 priede, t. y. patikslintame Vilniaus rajono Pikeliškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto, patvirtinto Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3261-41, patikslinime (t. I, b. l. 128). Byloje taip pat nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. 2.3-634-41 (t. I, b. l. 21) ir 2007 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 2.3-7919-41 (t. I, b. l. 27) buvo patikslintas Vilniaus rajono Riešės seniūnijos Pikeliškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas (t. I, b. l. 115, 125), pažymint sodininkų bendrijos „Linas“ teritorijoje nustatytą kelio servitutą. Minėti Vilniaus apskrities viršininko įsakymai galiojantys, pareiškėjas jų neginčijo, jie nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo objektas.
Pirmiau minėtuose teisės aktuose nebuvo apibrėžtas servituto turinys, t. y. servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės (CK 4.112 str. 1 d.). Kelio servituto sodininkų bendrijos „Linas“ teritorijoje turinys buvo nustatytas tik priėmus skundžiamą 2010 m. lapkričio 8 d. Įsakymą (kelio servituto turinys: teisė važiuoti transporto priemonėmis, teisė naudotis pėsčiųjų taku, teisė varyti galvijus) (t. I, b. l. 15). Pareiškėjo įsitikinimu, pagal Įsakyme nustatytą kelio servituto turinį A. S. suteikta per daug teisių, kadangi visas jo sklypas patenka į vandens telkinių apsaugos zoną, todėl savo žemėse jis negali nei važinėti, nei užsiimti žemės ūkio veikla, į tą teritoriją savininkui tik galima eiti pasivaikščioti ir pan., o tokius veiksmus A. S. gali atlikti ir nesinaudodamas bendrijos valdoma žeme važiavimui transporto priemonėmis. Toks pareiškėjo teiginys atmestinas, kadangi, kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, A. S. priklausančio 1,66 ha žemės sklypo, esančio Vilniaus rajono savivaldybės Skirdiškių kaime, pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis yra miškų ūkio. Pažymėtina, kad Miškų įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintos miškų savininkų pareigos, kurių A. S. privalo laikytis, t. y. privalo saugoti mišką nuo gaisrų, kenkėjų, ligų ir kitų neigiamų veiksnių, laiku ir tinkamai atkurti iškirstą mišką, mišką naudoti tokiais būdais, kurie padėtų mažinti neigiamą poveikį aplinkai, racionaliai ūkininkauti miško žemėje (miške), palaikyti dirvožemio našumą, saugoti biologinę įvairovę, laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų. Jis, kaip miško naudotojas, privalo sutvarkyti naudojant mišką sudarkytus miško plotus taip, kad jie tiktų naudoti pagal paskirtį, tausoti miško kelius, sausinimo sistemas ir kitus technologinius įrenginius, nepažeisti miško valdytojų, savininkų ir kitų naudotojų teisių bei teisėtų interesų. A. S. privalo laikytis Miškų įstatymo, Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų bei kitų teisės aktų, taip pat privalomų vykdyti miškotvarkos projekto dalių – pagrindinių kirtimų dešimtmečio normos, miško atkūrimo bei aplinkosaugos reikalavimų. Atsižvelgdama į tai, kad minėtoms pareigoms įvykdyti gali būti reikalinga tam tikra technika, įrankiai ir pan., teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad kelio servituto nustatymas, kurio turinys suteiktų A. S. teisę naudotis tik pėsčiųjų taku, ribotų jo galimybę vykdyti įstatyme numatytas pareigas, pažeistų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.
Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje negali būti vertinamas pareiškėjo nurodyto Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. vasario 6 d. įsakymo Nr. 536-41 teisėtumas ir pagrįstumas, nes tai nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Minėtas įsakymas niekaip nesusijęs su sodininkų bendrijos „Linas“ teritorijoje nustatytu kelio servituto turiniu.
Be to, pareiškėjo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas ignoravo jo motyvus dėl to, kad ginčas byloje kilęs dėl servituto turinio, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jo teisė į teisingą teismą buvo pažeista.
Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nenagrinėtini, kadangi jie susiję ne su nustatyto kelio servituto turiniu (šios bylos nagrinėjimo dalyku), o su paties kelio servituto nustatymo aplinkybėmis. Minėta, kad kelio servitutas sodininkų bendrijos „Linas” teritorijoje buvo nustatytas Vilniaus rajono Riešės seniūnijos Pikeliškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte dar 2007 metais.
Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių darytina išvada, kad pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo sodininkų bendrijos „Linas” apeliacinį skundą atmesti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.