- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-06-02
- Bylos Nr.
- A-248-1244-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gudynas, Birutė Janavičiūtė (pran.)
- Atsakovas
- Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato
- Pareiškėjas
- N. P.
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. P. skundą atsakovui Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl darbo užmokesčio priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti jai iš atsakovo 497,32 Lt darbo užmokestį. Pareiškėja nurodė, kad darbo užmokesčio nepriemoka susidarė 2003 - 2004 metų laikotarpiu, kai atsakovas, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi, Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr.53, pareiškėjos darbo užmokesčiui skaičiuoti taikė indeksavimo koeficientą ir už darbą pareiškėjai sumokėjo ne visą priklausantį darbo užmokestį. Pareiškėja nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu teisės aktus, kurių pagrindu buvo taikytas darbo užmokesčio indeksavimo koeficientas, pripažino prieštaraujančiais Konstitucijai. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas turi prejudicinę reikšmę ir sudaro pagrindą pareiškėjai reikalauti, kad jai būtų sumokėtas dėl indeksavimo koeficiento taikymo neišmokėtas darbo užmokestis. Pareiškėja nurodė, kad tai, jog ji gali reikalauti nesumokėtos darbo užmokesčio dalies, patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje nurodyti išaiškinimai.
Atsakovas su pareiškėjos skundu nesutiko, taip pat prašė teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas ta apimtimi, kuria nenustato, kad valstybės tarnautojams turi būti kompensuojamas dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo nesumokėtas darbo užmokestis, neprieštarauja Konstitucijai. Atsakovas nurodė, kad ne visas darbo užmokestis pareiškėjai buvo mokamas iki Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo priėmimo. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui, todėl kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teises aktą. Todėl atsakovas, mokėdamas pareiškėjai ne visą darbo užmokestį, veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, ir nesumokėtas darbo užmokestis iš atsakovo negali būti priteisiamas. Atsakovas nurodė, kad jis buvo įgaliotas išmokėti darbo užmokestį pagal jam iš biudžeto skirtus asignavimus. Atsakovas išmokėjo visas jam biudžeto skirtas lėšas darbo užmokesčiui, tačiau šių lėšų vis tiek pritrūko. Todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio pareiškėjui priteisimo, kartu turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo skirti atsakovui tam reikalingus asignavimus. Atsakovas nurodė, kad įstatymų leidėjas, 2002 m. balandžio 23 d. priimdamas Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio įgyvendinimui reikėjo papildomų lėšų, privalėjo numatyti tiek lėšų, kiek buvo reikalinga tam, kad šis įstatymas būtų įgyvendintas. Todėl Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas ta apimtimi, kuria nenustato, kad valstybės tarnautojams turi būti kompensuojamas dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo nesumokėtas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijai.
Trečiasis suinteresuotasis asmuo su pareiškėjos skundu nesutiko. Trečiasis suinteresuotasis asmuo nurodė, kad darbo užmokestis pareiškėjai buvo nustatomas ir mokamas, vadovaujantis atitinkamais atsakovo įsakymais. Todėl, kilus ginčui dėl atsakovo įsakymų teisėtumo, įstatymų nustatyta tvarka turėtų būti nustatomas šių įsakymų neteisėtumas ir sprendžiamas klausimas dėl jų panaikinimo. Trečiasis suinteresuotasis asmuo nurodė, kad atsakovo įsakymai dėl darbo užmokesčio nustatymo ir mokėjimo policijos pareigūnams atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą. Todėl negalima teigti, kad valstybės valdžios institucijų veiksmai dėl darbo užmokesčio nustatymo ir mokėjimo policijos pareigūnams yra neteisėti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. vasario 9 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino ir įpareigojo atsakovą išmokėti pareiškėjai 497,32 Lt darbo užmokestį.
Teismas nurodė, kad atsakovas 2003 - 2004 metų laikotarpiu pareiškėjos darbo užmokesčiui skaičiuoti taikė indeksavimo koeficientą, dėl ko atsakovas neišmokėjo pareiškėjai 497,32 Lt darbo užmokestį. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu pripažino, kad teisės aktai, kurių pagrindu buvo taikytas darbo užmokesčio indeksavimo koeficientas, prieštarauja Konstitucijai. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr.A(1)-638/2005) konstatavo, jog valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Taip pat konstatavo, kad ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad sprendimas dėl atsiradusios valstybės tarnautojo darbo užmokesčio nepriemokos yra įvykdytas sprendimas Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio sprendimo įvykdymu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja kreipėsi į teismą dėl atsakovo jai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, nepažeisdama trejų metų termino. Todėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme negali būti traktuojama, kad iki Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo įsigaliojimo buvo įvykdytas atsakovo sprendimas, taikant indeksavimo koeficientą, neišmokėti pareiškėjai dalies darbo užmokesčio. Sprendžiant pareiškėjos skundą, Konstitucinio Teismo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai teisės normos nebegali būti taikomos ir pareiškėjos skundo reikalavimas turi būti tenkinamas. Teismas nurodė, kad nenuginčyti administravimo aktai, kuriais nustatyti darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai, negali užkirsti kelio reikalauti priteisti darbo užmokestį. Todėl aplinkybė, kad nėra nuginčyti atsakovo įsakymai dėl indeksavimo koeficientų taikymo, nėra kliūtis pareiškėjai reikalauti priteisti iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Teismas nurodė, kad atsakovo prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą esmė yra tikslas išsiaiškinti, ar tokia teisinė situacija, kai įstatyme nėra numatytas atitinkamas teisinis reguliavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Tačiau į Konstitucinį Teismą negali būti kreipiamasi su prašymu ištirti ne tai, kas yra nustatyta ginčijamame įstatyme, o tai, ko įstatyme nėra, bet, pareiškėjo manymu, turi būti nustatyta. Vadovaujantis šiais argumentais, teigtina, jog kreiptis į Konstitucinį Teismą šioje administracinėje byloje nėra pagrindo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą atmesti.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad jis, mokėdamas pareiškėjai ne visą jai priklausantį darbo užmokestį, veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal galiojusius įstatymus. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu pripažino, kad teisės aktai, kuriuos taikė atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį, prieštaravo Konstitucijai. Tačiau įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą. Tai, jog prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento, patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinė byla Nr.A(5)-264/2003). Atsakovas nurodo, kad jis, nebūdamas asignavimų valdytojas, visas gautas lėšas darbo užmokesčiui išmokėjo pareigūnams, todėl darbo užmokesčio indeksavimą nulėmė ne jo, o kitų institucijų veiksmai. Atsakovas šiuo atveju negali būti atsakingas už valstybės kompetentingų institucijų priimtus sprendimus bei jų sukeltas pasekmes.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėja prašo apeliacinį skundą atmesti.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostata bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, kitais teisės aktais, Konstitucinio Teismo nutarimais, pagrįstai nusprendė priteisti pareiškėjai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
pareiškėja prašo priteisti 2003 – 2004 metais dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Šis reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nelaikytinas reikalavimu dėl žalos atlyginimo ir nesietinas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte.
Darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai pareiškėjai buvo taikomi, vadovaujantis Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr.686 ,,Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų antrą pusmetį“ patvirtintomis Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 m. II pusmetį taisyklėmis, Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr.53 patvirtintomis Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklėmis. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu teisės aktus, kurių pagrindu pareiškėjai buvo taikomi darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai ir kurių pagrindu jai buvo mokamas ne visas darbo užmokestis, pripažino prieštaraujančiais Konstitucijai. Tokiu būdu išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimą pareiškėjai, ir pareiškėjos reikalavimas dėl taikant indeksavimo koeficientą jai neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo turi būti tenkinamas.
Tai, kad ne viso darbo užmokesčio mokėjimo pareiškėjai metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjos teisės į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo. Nagrinėjamu atveju pareiškėja į teismą kreipėsi laiku, nepraleisdama valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytino Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto trejų metų senaties termino, todėl ji turi teisę į dėl indeksavimo koeficiento taikymo neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą.
Priteisiant dėl indeksavimo koeficiento taikymo neišmokėtą darbo užmokestį, pakanka konstatuoti darbo užmokesčio neišmokėjimo faktą. Papildomai nuginčyti atitinkamos valstybės institucijos įsakymus dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo jos valstybės tarnautojams nėra būtina (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A(1)-638/2005).
Pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino ir pritaikė ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.