Kauno apygardos teismo nutartis

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiama 2025 m. sausio 2 d. nutartimi atleido pareiškėją S. F. nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, tačiau pareiškėjo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareiškimo dienos netenkino.

3. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, paduodamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teismui pareiškimo dienos, turi sumokėti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 80 straipsnio 5 dalyje nustatytą žyminį mokestį ir pusės CPK 80 straipsnio 1 dalyje numatyto žyminio mokesčio dydžio užstatą. Tačiau, kadangi šiuo atveju pareiškėjas nuo 2022 metų gauna pašalpą (socialinę paramą nepasiturintiems asmenims), bei, kad pareiškėjo personalinė įmonė yra įregistravusi laikiną veiklos nevykdymą iki 2030 metų, teismas sprendė, kad pareiškėjo finansinė padėtis yra sunki ir, kad ji nepasikeis artimiausiu metu. Todėl, esant šioms aplinkybėms, teismas iš dalies atleido pareiškėją nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Kita vertus, teismas atkreipė dėmesį, kad iš pateikto pareiškėjo prašymo turinio nėra aišku, kokius konkrečius reikalavimus pareiškėjas ketina reikšti, todėl skundžiamoje nutartyje nenurodė tikslaus mokėtino žyminio mokesčio dydžio.

4. Teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio padavimo taikymo, pažymėjo, šis institutas gali būti taikomas tik esant trijų aplinkybių visetui: pirma, turi būti įrodyta, kad egzistuoja tikimybė, jog ateityje galbūt kils grėsmė dėl to, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo galimo palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas; antra, turi būti nurodytos priežastys, pateisinančios, kodėl ieškinys nepateikiamas kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones; trečia, turi būti pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad jau prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones momentu yra kilusi (galbūt kils) grėsmė suinteresuoto asmens turtiniams interesams tuo atveju, jei nebus pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Nagrinėjamu atveju, teismas, konstatavęs, kad neegzistuoja dvi iš trijų sąlygų, būtinų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, nusprendė netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių (dėl trečiosios sąlygos (ne)buvimo teismas nematė tikslo pasisakyti). Teismas akcentavo, kad pareiškėjas net formaliai nepagrindė būsimo ieškinio reikalavimų pagrįstumo, t. y., nors iš pateikto prašymo turinio teismas darė išvadą, kad pareiškėjas, be kita ko, siekia tęsti patalpos, esančios pastate (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuomos santykius su suinteresuotu asmeniu, nuomos sutarčiai esant nutrauktai dėl to, kad pareiškėjas tinkamai nemoka nuomos mokesčio, pateiktame prašyme pareiškėjas niekaip nepaneigė skolos fakto, nepateikė įrodymų, kad suinteresuoto asmens teiginiai apie esamą įsiskolinimą neatitinka tikrovės. Be to, teismas nustatė, kad apie ginčo nuomos sutarties nutraukimą pareiškėjas buvo informuotas dar 2024 m. spalį. Tačiau, anot teismo, pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad per visą šį laiką egzistavo svarbios priežastys, dėl kurių pareiškėjas, nesutikdamas su ginčo nuomos sutarties nutraukimu, negalėjo kreiptis į teismą su ieškiniu. Teismas pareiškėjo teiginius esą jis bandė išspręsti ginčą taikiai, nelaikė svarbia ieškinio nepateikimo priežastimi, nes iš pateikto susirašinėjimo sprendė, jog realios derybos dėl taikaus ginčo užbaigimo tarp šalių nevyko.