- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-07
- Bylos Nr.
- 2A-159-467/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-09-3-00268-2009-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė (pran.), Neringa Švedienė, Andžej Maciejevski
- Atsakovas
- K. P., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Varėnos rajono savivaldybės administracijai
- Ieškovas
- A. T.
- Trečiasis asmuo
- Valstybės
- Kategorijos
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės A. T. apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. T. ieškinį atsakovams K. P., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (Alytaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjai), Varėnos rajono savivaldybės administracijai dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir teisinės registracijos panaikinimo, įpareigojimo užbaigti žemės sklypo pirkimo-pardavimo procedūrą, trečiasis asmuo – Valstybės įmonė Registrų centras.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė A. T. 2009 m. sausio 16 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė pripažinti negaliojančia 1995 m. spalio 3 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį (duomenys neskelbtini), kuria atsakovei K. P. parduotas 0,0641 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) ir panaikinti K. P. asmeninės nuosavybės teises į 0,0641 ha namų valdos žemės sklypą, unikalus (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), registraciją Nekilnojamojo turto registre, įpareigoti Alytaus apskrities viršininko administraciją baigti Varėnos rajono žemėtvarkos tarnybos pradėtą ginčo namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), ieškovės dalies pirkimo-pardavimo procedūrą įstatymų nustatyta tvarka. Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso 40,14 kv.m bendro ploto butas (duomenys neskelbtini). Name yra dar vienas 31,41 kv.m bendro ploto butas, kuris priklauso atsakovei K. P. ir kurio adresas yra (duomenys neskelbtini). Ieškovei ir atsakovei lygiomis dalimis prie joms priklausančių butų priklauso du ūkiniai pastatai, namui dar priklauso bendras lauko tualetas. Ieškovė 2007 metais Varėnos rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą parduoti jai namų valdos žemės sklypo dalį, proporcingą jos turimų pastatų plotui. Tačiau Varėnos rajono žemėtvarkos skyrius ieškovei 2007 m. gruodžio 21 d. raštu pranešė, kad Varėnos rajono valdybos (duomenys neskelbtini) potvarkiu (duomenys neskelbtini) atsakovei K. P. buvo leista pirkti 641 kv.m ploto (iš ieškovės paskaičiavimu 1125 kv.m bendro ploto) namų valdos žemės sklypą. Dėl šio sklypo 1995 m. spalio 3 d. buvo sudaryta valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis, o žemės sklypas atsakovės vardu įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Tokiu būdu pagal ieškovei ir atsakovei priklausančio namo dalis ir ūkinius pastatus atsakovei nepagrįstai buvo suteikta ir parduota ženkliai didesnė žemės sklypo dalis, neatsižvelgiant į atsakovės turimą pastatų plotą, o ieškovei nepagrįstai palikta tik 485 kv.m namų valdos žemės sklypo dalis. Tiek potvarkiu, tiek sutartimi buvo pažeista ieškovės teisė įsigyti žemės sklypą proporcingai jos turimų pastatų plotui. Ginčijama valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis pripažintina negaliojančia 1964 m. CK 47 straipsnio pagrindu, kaip sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų. Ginčo sutartį negaliojančia daro ir sutarties formos nesilaikymas, nes sutartis nėra notariškai patvirtinta, kaip tuo metu reikalavo teisės aktai. Senaties terminas negali būti taikomas, nes ieškovės teisių pažeidimas prasidėjo, kai Varėnos rajono savivaldybė nevykdė savo pareigos parengti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties projektą, suderinti pardavimo sąlygas, paženklinti parduodamą žemės sklypą riboženkliais ir patikslinti kartografinę bei žemės kadastro medžiagą. Byloje nėra parengto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties projekto, nėra notariškai patvirtinto susitarimo su atsakove, nėra rašto kopijos apie iškvietimą pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovė negali baigti savo žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo procedūros, nors yra atlikusi savo pareigas ir sumokėjusi nustatytą kainą už žemės sklypą.
Atsiliepimas
Atsakovė K. P. su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Atsiliepime į ieškinį nurodė, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą ginčyti 1995 m. spalio 3 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė pagal savo amžių, išsilavinimą, profesinę veiklą, teisinį statusą ir individualias savybes apie savo teisių pažeidimą sužinojo vėliau, negu tai galėjo padaryti bet kuris kitas vidutinis apdairus ir rūpestingas asmuo. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jos neįgalumas trukdė jai pasinaudoti teise ginčyti sutartį ieškinio senaties termino ribose. Ieškovė nuo 1992 m. kasmet moka žemės mokestį pagal dokumentus, kuriuose įrašytas jos žemės sklypo plotas, todėl jai apie valstybinės žemės pirkimą buvo kasmet oficialiai primenama. Tačiau ieškovė savo galimai pažeistas teises pradėjo ginti praėjus labai ilgam laiko tarpui nuo ginčo sutarties sudarymo. Ieškovė su jai tenkančiu žemės sklypo plotu (4,85 arai) buvo supažindinta 1992 m. balandžio mėnesį, tikslinant sklypo ribas. Ginčijamos sutarties duomenys registruoti viešajame registre. Ieškovei buvo žinoma, kokį ir kokio dydžio sklypą atsakovė nusipirko, su sutartimi ji buvo supažindinta. Ginčijamos sutarties sudarymo metu galioję teisės aktai nenumatė privalomos notarinės formos, sudarant valstybinės žemės, skirtos namų valdoms, pardavimo privatinėn nuosavybėn sutartis. K. P., būdama rūpestinga ir apdairi, savalaikiai sutvarkė visus būtinus dokumentus žemės sklypui įsigyti. Tarp ieškovės ir atsakovės niekada nebuvo ginčų dėl natūra faktiškai valdomo žemės sklypo. Panaikinus atsakovės sandorį dėl žemės pirkimo-pardavimo, būtų pažeistos atsakovės teisės.
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (Alytaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja) su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovė jau 1992 metais žinojo, kokio ploto žemės sklypą leista išsipirkti atsakovei ir koks žemės sklypo plotas lieka jai. Pati išreiškė valią pirkti 4,85 arų ploto žemės sklypą, tačiau, būdama nerūpestinga, procedūros per tiek metų neužbaigė. Ieškovė pareiškė ieškinį praleidus įstatyme numatytą ieškinio senaties terminą.
Žemesnės instancijos teismas
Druskininkų miesto apylinkės teismas 2010 m. kovo 8 d. sprendimu ieškinį dalyje dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir teisinės registracijos panaikinimo atmetė, o ieškinį dalyje dėl Alytaus apskrities viršininko administracijos įpareigojimo užbaigti žemės sklypo pirkimo-pardavimo procedūrą paliko nenagrinėtu. Teismas nustatė, jog ieškovės reikalavimui pripažinti negaliojančia 1995 m. spalio 3 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį taikytinas sutarties sudarymo metu 1995 m. spalio 3 d. galiojusio 1964 m. CK numatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas, kurį ieškovė praleido. Spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo, teismas atsižvelgė ir į ieškovės veiksmus, atliktus iki ginčo sutarties sudarymo: teismas nustatė, jog ieškovė dar 1992 m. balandžio 10 d. išreiškė valią pirkti 0,0485 ha žemės sklypą, 1992 m. rugpjūčio 6 d. pasirašė jai paruošto parduoti žemės sklypo įkainojimo aktą, kuriame nurodytas žemės sklypo plotas, 1992 m. rugpjūčio 5 d. už jai parduodamą 0,0485 ha žemės sklypą sumokėjo pinigus ir kt. Nustatytos aplinkybės teismui davė pagrindą manyti, kad ieškovė nuo pat 1992 m. balandžio 10 d., kai raštu Varėnos rajono valdybai aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė valią nusipirkti iš valstybės 0,0485 ha dydžio žemės sklypą bei pateikė 1992 m. balandžio 10 d. perkamo žemės sklypo planą, žinojo ir privalėjo žinoti, kad atsakovei K. P. bus leista įsigyti didesnę žemės sklypo dalį – 0,0641 ha. Ieškovės teiginius, kad apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo 2007 m. gruodžio 21 d., kai iš Varėnos rajono žemėtvarkos tarnybos gavo raštą Nr. (1.30)-1284, paneigė byloje esantys rašytiniai įrodymai, liudytojų parodymai bei pačios ieškovės atstovo pagal įgaliojimą paaiškinimai. Teismas pažymėjo, kad atidus, rūpestingas ir sąžiningas asmuo, tikėdamasis įsigyti didesnį žemės sklypą, betarpiškai dalyvaudamas valstybinės žemės pirkimo-pardavimo teisiniuose santykiuose ir turėdamas nevaržomą teisę susipažinti su visais dokumentais, įskaitant ir individualius administracinius aktus, galėjo ir turėjo galimybę savo teises ginti teismine tvarka, nepažeisdamas įstatyme įtvirtintų ieškinio senaties terminų. Nors ieškovė neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, teismas šį klausimą sprendė ex officio. Faktinės bylos aplinkybės teismui sudarė pagrindą manyti, kad ieškovė turėjo realias galimybes į teismą kreiptis dėl galimai pažeistų savo teisių gynimo, tačiau įstatymo numatytais terminais savo teisės kreiptis teisminės gynybos nerealizavo. Kadangi ieškovės reikalavimui ieškinio senaties terminas pasibaigė, o teismas nenustatė aplinkybių, duodančių pagrindą ieškinio senaties terminą atnaujinti, teismas atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti negaliojančia 1995 m. spalio 3 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, nenagrinėdamas ieškiniu pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo. Teismas nustatė, jog ieškovė pati vengia užbaigti valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo procedūrą, neatvyksta sudaryti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties, nors Alytaus apskrities viršininko administracija atliko visus būtinus veiksmus ir neatsisako šios procedūros užbaigti. Dėl to ieškovės reikalavimą dėl įpareigojimo užbaigti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo procedūrą teismas paliko nenagrinėtu (CPK 296 str. 1 d. 1 p.).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė A. T. prašo panaikinti sprendimą dalyje dėl namų valdos (duomenys neskelbtini) žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir teisinės registracijos panaikinimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – šį ieškinio reikalavimą patenkinti. Ieškovė nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino ieškinio senaties termino pradžią, taip pat senaties taikymo galimybę ginčo atveju. Senaties termino ieškovė nepraleido, nes apie prašomą pripažinti negaliojančia pirkimo-pardavimo sutartį sužinojo tik 2007 m. gruodžio 21 d., kai iš Varėnos rajono žemėtvarkos tarnybos gavo raštą, kuriuo ji buvo informuota, jog su atsakove jau yra sudaryta valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis. Sprendime teismas nurodė, jog iš byloje esančio ieškovės A. T. prašymo, adresuoto Varėnos rajono valdybai, matyti, kad ji dar 1992 m. balandžio 10 d. išreiškė valią pirkti 0,0485 ha žemės sklypą, tačiau teismas neatkreipė dėmesio, jog šį prašymą užpildė ne pati A. T., o Varėnos rajono žemėtvarkos skyriaus tarnautojas, kuris privalėjo žinoti, jog butų savininkams atskiri žemės sklypai neformuojami ir negali būti parduodami. Iš pateiktų Nekilnojamojo turto registro išrašų teismas žinojo, jog ieškovės ir atsakovės butai yra viename name, todėl ir namų valda turėjo būti suformuota ir parduota bendrosios dalinės nuosavybės teise abiejų butų savininkams. Teismas neteisus, jog ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių ieškinio senaties termino pradžią, kadangi į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog buvo rengiamasi parduoti ir pirkti bendrą namų valdos sklypą abiems – ieškovei ir atsakovei. Tačiau ieškovė negalėjo žinoti, jog bendras jos su atsakove žemės sklypas bus ir buvo ginčo sutartimi parduotas vienai atsakovei asmeninės nuosavybės teise. Teismas priėjo klaidingos išvados, jog atsakovė 1995 m. spalio 3 d. įsigytą 0,0641 ha žemės sklypą valdo, naudoja ir juo rūpinasi kaip vienintelė jo savininkė, kadangi faktiškai atsakovė ir ieškovė atskirai naudojasi tik daržais, o likusia namų valdos dalimi naudojasi bendrai, nes namų valdoje be gyvenamojo namo dar yra pagalbinis pastatas ir šulinys, kurie ieškovei ir atsakovei priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. Sklypo naudojimosi tvarka nėra nustatyta, nėra nužymėtos ribos. Teismas nurodė, jog ieškinio senatį taikė, siekdamas užtirtinti civilinių teisinių santykių stabilumą, tačiau visai neįvertino, kad ši siekiamybė, kaip ir kiti civilinio proceso tikslai, skundžiamu sprendimu nebuvo pasiekti. Palikta galioti ginčo pirkimo-pardavimo sutartis bei jos pagrindu įregistruotas asmeninės nuosavybės teisės į jį nesuteikia atsakovei teisių savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti, kadangi tokio objekto nėra. Atsakovės nuosavybės teisių įregistravimas į bendrą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) užkerta kelią ieškovei užbaigti pradėtą pirkimo-pardavimo procedūrą. Teismas ignoravo pagrindinį ginčo dalyką, nes ginčas byloje buvo ne dėl to, kad atsakovė ginčo sutartimi įsigijo didesnę sklypo dalį, bet dėl to, jog ieškovė, patikslinusi ieškinį, prašė spręsti klausimą dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia jos sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 47 straipsnio pagrindu, kaip prieštaraujančią įstatymui – Žemėtvarkos įstatymui ir jos pagrindu priimtiems Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. ir 1995 m. liepos 17 d. nutarimams. Sutartį pripažinus negaliojančia, teismas turėtų panaikinti ir Varėnos rajono valdybos (duomenys neskelbtini) potvarkį (duomenys neskelbtini) bei jo priedą Nr.1 dalyje, kuria nutarta atsakovei parduoti privatinėn nuosavybėn 6,14 a žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini) d. potvarkį (duomenys neskelbtini) dėl 0,0485 ha sklypo pardavimo ieškovei.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė K. P. prašo skundą atmesti. Nurodo, jog byloje rašytiniais įrodymais įrodyta, kad ieškovė nuo 1992 m. balandžio 10 d. žinojo, kaip paskirstytas žemės sklypas, tai atitiko ir faktinį jo naudojimą. Pagal esamą ir byloje nustatytą bei dokumentais patvirtintą namų valdos žemės sklypo padalinimą ieškovė nuo 1992 metų moka žemės mokestį už savo dalį ir tokiam padalinimui neprieštaravo. Sklypas pagal jo pardavimo metu galiojusias teisės normas suformuotas tinkamai, pažymėtas plane ir įregistruotas. Duomenys plane atitinka nusistovėjusią naudojimosi sklypu tvarką. Tai, kad atsakovei parduota žemės dalis ir papildomame sklype, kuri, kaip paaiškėjo, dėl žemėtvarkos klaidos parduota tretiesiems asmenims, neturi teisinės reikšmės šioje byloje. Tai neturi įtakos ieškovei perkant jos naudojamą žemės sklypo dalį. Apeliaciniame skunde nėra aiškiai ir konkrečiai nurodyta, kokie imperatyvūs įstatymai buvo pažeisti, parduodant atsakovei žemės sklypą, kad sutartį galima būtų laikyti negaliojančia.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Alytaus apskrities viršininko administracija, kurio teisių perėmėjas yra Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, prašo skundą atmesti. Nurodo, jog sudarant 1995 m. spalio 3 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį nebuvo pažeistos teisės aktų normos. Atsakovei parduodamos namų valdos žemės sklypo dalies planą ieškovė savo parašu yra suderinusi 1992-04-10, kas reiškia, jog ieškovė jau tada žinojo apie ginčo objektu esančio sklypo padalijimą, tačiau jokių pretenzijų nereiškė. Todėl dabartinis jos ieškinys yra paduotas praleidus įstatyme nustatytą ieškinio senaties terminą (1964 m. 84 ir 86 str.). Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, argumentus, kad, nepanaikinus ginčijamos sutarties, jai bus užkirstas kelias užbaigti jos naudojamo sklypo pirkimo-pardavimo procedūrą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Varėnos rajono savivaldybė prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė praleido 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą trejų metų ieškinio senaties terminą 1995 m. spalio 3 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarčiai ginčyti. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovei jau nuo 1992 metų buvo žinoma, kokio dydžio žemės plotas parduodamas atsakovei, todėl ieškinio senaties terminas yra praleistas.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovės atstovė apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, atsakovės atstovė – prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovės A. T. apeliacinio skundo ribose – apeliantė skundžia sprendimą dalyje, kurioje atmestas ieškinys dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir teisinės registracijos panaikinimo; dalyje dėl Alytaus apskrities viršininko administracijos įpareigojimo užbaigti žemės sklypo pirkimo-pardavimo procedūrą ieškinio palikimo nenagrinėtu neskundžia. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog neapskųstoje dalyje teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, o apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo teisėtam ir pagrįstam teismo sprendimui panaikinti ir apskųstoje dalyje. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nėra.
Viena grupė ieškovės apeliacinio skundo argumentų yra susijusi su ieškinio senaties taikymu nagrinėjamoje byloje. Apeliantė tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino ieškinio senaties termino pradžią, taip pat senaties taikymo galimybę ginčo atveju. Apeliantė mano, kad ji senaties termino nepraleido, nes apie prašomą pripažinti negaliojančia pirkimo-pardavimo sutartį sužinojo tik 2007 m. gruodžio 21 d., kai iš Varėnos rajono žemėtvarkos tarnybos gavo raštą, kuriuo ji buvo informuota, jog su atsakove jau yra sudaryta ginčijama valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis. Be to yra įsitikinusi, kad tuo atveju, kai ginčijamas sandoris pripažintinas negaliojančiu 1964 m. CK 47 straipsnio pagrindu, jam negali būti taikomas ir senaties terminas. Teisėjų kolegija apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Ieškovė 2009-01-16 pareiškė ieškinį teismui, kuriuo ginčija 1995 m. spalio 3 d. sudarytą valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P38/95-0340, pagal kurią atsakovė K. P. įsigijo 0,0641 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (b.l. 17, t.1). Kadangi ginčijama sutartis yra sudaryta iki naujojo CK įsigaliojimo (įsigaliojo nuo 2001-07-01), ieškiniui dėl minėtos sutarties nuginčijimo taikytinos iki tol galiojusio 1964 m. CK nuostatos, reglamentuojančios ieškinio senatį (2000-07-18 Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d.). Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog ieškovės reikalavimui pripažinti negaliojančia 1995 m. spalio 3 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį taikytinas sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK numatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas (1964 m. CK 84 str. 1 d.). Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. CK 86 str.). Ieškovė nurodo, jog apie ginčijamą pirkimo-pardavimo sutartį sužinojo tik 2007 m. gruodžio 21 d., kai iš Varėnos rajono žemėtvarkos tarnybos gavo raštą, kuriuo ji buvo informuota, jog su atsakove jau yra sudaryta 1995-10-03 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio senaties termino pradžios klausimą, išnagrinėjo ne tik šią ieškovės nurodytą aplinkybę (kada ieškovė sužinojo apie savo teisės pažeidimą), bet ir išanalizavo ieškovės realią galimybę sužinoti apie savo teisės pažeidimą anksčiau. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė dar prieš sudarant ginčo sutartį žinojo, kad atsakovė pirks 0,0641 ha žemės sklypą, o ji - 0,0485 ha žemės sklypą, todėl turėjo realią galimybę žinoti ir apie ginčo sutarties sudarymą. Teisėjų kolegija tokiai teismo išvadai iš esmės pritaria.
Ieškovė savo reikalavimus kildina iš valstybinės žemės pirkimo-pardavimo santykius reglamentuojančių teisės normų pažeidimų, todėl, vertinant, kada ieškovė sužinojo ar turėjo sužinoti apie galimai jos pažeistas teises, pagrįstai analizuojama ir vertinama ne tik pats ginčo sutarties sudarymo faktas, bet ir pačios ieškovės veiksmai, atlikti iki ginčo sutarties sudarymo. Byloje nustatyta, kad dar 1992-04-10 ieškovė A. T. išreiškė valią pirkti 0,0485 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (b.l. 4, t.2), pasirašė tokio ploto 1992-08-06 žemės sklypo įkainojimo aktą (b.l. 5, t.2), už jai parduodamą 0,0485 ha žemės sklypą 1992-08-05 sumokėjo pinigus (b.l. 8, t.2), Varėnos rajono valdybos (duomenys neskelbtini) potvarkiu (duomenys neskelbtini) buvo nutarta A. T. parduoti privatinėn nuosavybėn 0,0485 ha ploto žemės sklypą (b.l. 6-7, t.2). Be to ieškovė dar 1992 m. balandžio mėnesį buvo supažindinta su atsakovei K. P. paruošto parduoti 0,0641 ha žemės sklypo planu ir su juo sutiko (b.l. 9, t.2). Kad tokiam planui ieškovė neprieštaravo ir kad jis buvo paruoštas pagal faktiškai šalių natūra naudojamus žemės sklypus, teismo posėdyje patvirtino liudytojos O. S. (b.l. 140-143, t.2) ir D. K. (b.l. 176-177, t.2), ieškovės atstovas pagal įstatymą J. M.. Tokiu būdu byloje neginčijamai ir teisingai buvo nustatyta, jog ieškovė jau nuo 1992-04-10 žinojo, kad atsakovei K. P. bus leista įsigyti didesnę žemės sklypo dalį – 0,0641 ha, todėl būdama atidi, rūpestinga ir sąžininga, betarpiškai dalyvaudama valstybinės žemės pirkimo-pardavimo teisiniuose santykiuose ir procedūrose, turėjo realią galimybę ir teisę susipažinti su visais dokumentais, įskaitant ir individualius administracinius aktus bei ginčijamą sutartį, kuri po sudarymo buvo įregistruota viešajame registre, t.y. sužinoti apie savo teisės pažeidimą ginčijama sutartimi nuo pat šios sutarties sudarymo momento ir tokiu būdu savo teises ginti teismine tvarka, nepažeidžiant įstatyme įtvirtinto ieškinio senaties termino. Šių aplinkybių ieškovė nepaneigė, o savo teiginio, kad apie galimą teisių pažeidimą sužinojo 2007 m. gruodžio 21 d., kai iš Varėnos rajono žemėtvarkos tarnybos gavo raštą Nr. (1.30)-1284, ieškovė nepagrindė įrodymais (CPK 178 str.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, jog ieškinio senaties terminas nuginčyti 1995-10-03 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį yra praleistas.
Kaip tvirtina bylos duomenys ir apeliacinis skundas, ieškovė neprašė ir neprašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą 1995 m. spalio 3 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarčiai ginčyti. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagrįstai išnagrinėjo šį klausimą ex officio, kadangi dėl svarbios priežasties praleistas ieškinio senaties terminas gali būti atnaujintas ir pažeistoji teisė turi būti ginama (1964 m. 90 str. 2 d., 2000 m. CK 1.131 str. 2 d.). Teismas, vertindamas ieškinio senaties termino praleidimo priežastis, pagrįstai vadovavosi teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, atsižvelgė į ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę bei paskirtį, ir tuo pagrindu padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog ieškovė turėjo realias galimybes į teismą kreiptis dėl galimai pažeistų savo teisių gynimo, tačiau įstatymo numatytais terminais savo teisės kreiptis teisminės gynybos nerealizavo. Kadangi ieškovės reikalavimui ieškinio senaties terminas pasibaigė, byloje nenustatyta aplinkybių, duodančių pagrindą ieškinio senaties terminą atnaujinti, nes nebuvo konstatuotos svarbios jo praleidimo priežastys, pirmosios instancijos teismas teisingai ieškovės reikalavimą pripažinti negaliojančia 1995-10-03 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį atmetė (1964 m. CK 90 str. 1 d., 2000 m. CK 1.131 str. 1 d.), nes atsakovai reikalavo taikyti ieškinio senatį (1964 m. CK 85 str. 2 d., 2000 m. CK 1.126 str. 2 d.).
Atmetus ieškinį dėl senaties pagal Lietuvos Aukščiausio Teismo formuojamą praktiką, ieškinio argumentai, susiję su ieškinio pagrįstumo materialinio teisinio reikalavimo prasme, nenagrinėtini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-761/2003 ir kt.). Tačiau pažymėtina, kad pagal ginčijamos sutarties sudarymo metu (1995-10-03) galiojusį LR Vyriausybės 1995-07-17 nutarimą Nr.986 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ privačių namų valdos buvo parduodamos faktiškai naudojamo ploto. Duomenų, kad 0,0641 ha sklypo pardavimas atsakovei K. P. būtų vykdomas nesilaikant teisės aktų reikalavimų, byloje nėra.
Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad, nepanaikinus ginčo pirkimo-pardavimo sutarties, atsakovės nuosavybės teisių įregistravimas į bendrą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) užkerta kelią ieškovei užbaigti pradėtą pirkimo-pardavimo procedūrą. Tačiau tokiems argumentams pagrįsti apeliantė nepateikė jokių įrodymų (CPK 178 str.), o teismo sprendimo dalyje, kurioje jos ieškinio reikalavimas dėl Alytaus apskrities viršininko administracijos įpareigojimo užbaigti žemės sklypo pirkimo-pardavimo procedūrą palikimo nenagrinėtu, apeliaciniu skundu neapskundė.
Atsakovės K. P. nuosavybės teisės į 0,0641 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), yra įregistruotos nekilnojamojo turto registre (b.l. 8, t.1). Ieškovei nenuginčijus 1995 m. spalio 3 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties, kuri yra teisinės registracijos pagrindas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino ir ieškinio reikalavimo panaikinti K. P. asmeninės nuosavybės teisės į 0,0641 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), registraciją Nekilnojamojo turto registre.
Kiti apeliantės apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 straipsnis). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, atmesdamas ieškinį, nuo šios praktikos nukrypo.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybių, kurios būtų pagrindu panaikinti skundžiamą pagrįstą ir teisingą sprendimą, apeliantė nenurodė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas galioti iš esmės nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Druskininkų miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.