Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio,

gynėjams adv. Kristinai Sandaraitei, Edgarui Dereškevičiui, Albertai Baltušytei, Jolantai Savickaitei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro Tomo Stelionio ir nuteistojo K. V. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. sausio 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. - laisvės atėmimu 1 metams 9 mėnesiams;

- pagal BK 129 str. 1 d. - laisvės atėmimu 8 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 3 d., paskirtąsias bausmes subendrinus iš dalies sudedant, K. V. nustatyta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 9 (devyneriems) metams, ją paskiriant atlikti pataisos namuose.

V. V. P. V. pripažintas kaltu pagal LR BK 237 str. 1 d. ir nuteistas 60 parų arešto.

P. V. iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 237 str. 1 d., G. G. ir A. G. iš kaltinimų pagal LR BK 238 str. 1 d. išteisinti, jiems nepadarius veikų, turinčių inkriminuotų nusikaltimų požymių.

Iš K. V. išieškota konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma (80 litų) į valstybės pajamas.

V. V. P. V. atžvilgiu apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

K. V. nuteistas už tai, kad 2003 m. gegužės mėn., nenustatytą dieną, apie 24 val., atlupęs Smilgių žemės ūkio bendrovės fermos, esančios Smilgių kaime, užkalto lango lentas, įsibrovęs į patalpą ir išardęs septynis elektros variklius pagrobė 3165 litų vertės jų varines apvijas.

K. V. nuteistas ir už tai, kad 2004 m. balandžio 11 d. nuo 16.20 val. iki 17.20 val., P. V. sodybos, esančios Padgelumbiškių km, Marijampolės raj., kieme, asmeninio konflikto metu, suduodamas smūgius rankomis ir kojomis S. S. į įvairias kūno vietas, padarė stiprų krūtinės sumušimą, pasireiškusį krūtinkaulio bei daugybiniais šonkaulių lūžimais, masyviomis kraujosruvomis krūtinės minkštuosiuose audiniuose ir tarpšonkauliniuose raumenyse su dešinio plaučio sužalojimu, kairio plaučio sumušimu, kas komplikavosi trauminiu šoku, kraujavimu į dešinę krūtinplėvės ertmę, tuo padarė pavojingus gyvybei kūno sužalojimus, dėl ko šis mirė, tokiu būdu jį nužudė.

V. V. P. V. nuteistas už tai, kad 2004 m. balandžio 13 dieną apie 03.30 val. Iš anksto nepažadėjęs, su kaltinamuoju K. V. , paėmęs P. V. malkinėje jų abiejų padėtą nužudyto S. S. lavoną, užkasė jį prie melioracijos griovio, esančio už 800 metrų nuo P. V. namų, tuo paslėpdamas K. V. padaryto labai sunkaus nusikaltimo pėdsakus.

P. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis, 2004 metų balandžio 12 d. apie 7 val., iš anksto nepažadėjęs, tyčia nurodė K. V. ir V. V. P. V. nužudytojo S. S. lavoną paslėpti jo sodybos, esančios Padgelumbiškių kaime, Marijampolės rajone, ūkiniame pastate ir, pastariesiems tai padarius, paslėpė padaryto labai sunkaus nusikaltimo pėdsakus.

G. G. buvo kaltinama tuo, kad ji, žinodama 2004 metų balandžio 11 d. nuo 16.20 val. iki 17.20 val., P. V. sodyboje, esančioje Padgelumbiškių kaime, Marijampolės rajone, K. V. padarytą labai sunkų nusikaltimą - S. S. nužudymą, be svarbios priežasties nepranešė apie tai teisėsaugos įstaigoms ar teismui.

A. G. buvo kaltinamas tuo, kad jis žinodamas apie 2004 metų balandžio 11 d. nuo 16.20 val. iki 17.20 val., P. V. sodyboje, esančioje Padgelumbiškių kaime, Marijampolės rajone, K. V. padarytą labai sunkų nusikaltimą - S. S. nužudymą, be svarbios priežasties nepranešė apie tai teisėsaugos įstaigoms ar teismui.

P. V. ir G. G. teisme parodė, kad 2004-04-12 ryte į jų sodybą atėję K. V. ir V. V. P. V. pasakė, kad kieme guli negyvas S. S. , kurio atžvilgiu, kaip patys išvakarėse matė, K. V. smurtavo. Tąkart K. V. ir V. V. P. V. prašė nepranešti apie nužudymą policijai; sakė, kad patys „susitvarkys". K. V. ir V. V. P. V. P. V. paaiškinimu jie netikėjo, manė, kad šie juokauja. S. S. nužudymo tikrumu įsitikino tik 2004-04-12 vakare, kai pamatė prie malkinės stovintį vežimėlį ir kilus įtarimui nuėję dar pasikalbėjo su K. V. ir V. V. . V. .

Anot apelianto, šie P. V. ir G. G. parodymai turi būti vertintini kritiškai. Be to, K. V. ir V. V. P. V. parodė, kad G. G. davė užtiesalą lavonui uždengti (t.l, b.l. 166, 205). Iš P. V. , G. G. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad 2004-04-12 ryte jiems jau buvo žinoma, jog lavonas padėtas jų sodybos ūkiniame pastate, o vakare abu ėjo pas K. V. ir V. V. P. V. ir reikalavo, kad šie išsivežtų lavoną (t.l, b.l. 158, 146). Apelianto nuomone, versija apie tai, kad K. V. ir V. V. P. V. apie S. S. nužudymą pranešė neįtikinamai, juokaudami vertintina kritiškai, kadangi P. V. , G. G. keitė parodymus ir tokias aplinkybes nurodė tik duodami parodymus teisme.

Be to, teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 3 d., įtvirtinu draudimu versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius. Šiuo atveju tarp P. V. , G. G. ir nusikaltimą padariusio K. V. jokio giminystės ryšio nėra. Byloje nustatyta, kad P. V. , G. G. jokių smurto veiksmų S. S. atžvilgiu nepadarė ir dėl kilusių pasekmių - kito žmogaus mirties - nėra atsakingi. Todėl negali būti kalbos apie pagrįstą grėsmę P. V. , G. G. būti patrauktiems atsakomybėn dėl nužudymo. Šiuo atveju Konstitucijos ir galiojančio LR BK 238 str. 2 d. nuostatos negali būti taikomos.

Taip pat teismas padarė neteisingas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, išvadas ir nepagrįstai išteisino A. G. . Nuosprendyje nurodyta, kad A. G. nusikaltimo padarymo fakto, padaryto nusikaltimo pobūdžio, o taip pat ir būtinumo pranešti apie padarytą nusikaltimą nesuvokė dėl girtumo, nes iki įvykio girtavo jau dvi savaites. Teismas nuosprendyje nurodė, kad negalima tikėtis iš ilgą laiką neprasipagiriojančio asmens nusikaltimo padarymo suvokimo bei reikalauti iš jo sąmoningo pranešimo. Be to, teismas komentuodamas nepranešimo apie padaryto nusikaltimo sudėties subjektyviuosius požymius nuosprendyje nurodė negaliojančio baudžiamojo įstatymo straipsnį (1961 m. LR BK 294 str.).

Anot apelianto, tokios teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas konstatuodamas A. G. girtavimo trukmę, darydamas išvadas apie jo būseną nusikalstamos veikos padarymo metu, neteisingai vertino įrodymus, rėmėsi tik A. G. duotais parodymais teisme. A. G. teisme ir ikiteisminio tyrimo metu davė nuoseklius ir detalius parodymus apie situaciją, asmenų veiksmus išvakarėse ir ryte, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad A. G. dėl girtumo nesuprato informacijos apie nusikaltimo padarymą, padaryto nusikaltimo pobūdį, neturėjo galimybės pranešti apie tai teisėsaugos institucijoms. Be to, A. G. parodymai pagal įvykio situaciją atitinka kitų kaltinamųjų duotus parodymus.

Atkreipia dėmesį į tai, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nenustatyta jokių duomenų (išskyrus A. G. parodymus), patvirtinančių, kad 2004-04-11 ar 2004-04-12 A. G. nesiorientavo aplinkoje, situacijoje ar buvo nesąmoningas.

Apelianto nuomone, teismo išvada, jog A. G. nepatikėjo K. V. ir V. V. P. V. pasakymu apie kieme rastą negyvą S. S. yra nepagrįsta. Tokia išvada paneigiama byloje nustatytais duomenimis: nuteistieji parodė, kad A. G. adekvačiai reagavo į situaciją, pats buvo nuėjęs į prieangį ir įsitikino, kad kieme yra lavonas, išgertuvių metu girdėjo K. V. , V. V. P. V. paaiškinimus apie kilusias pasekmes ir planus nepranešti apie įvykį teisėsaugos institucijoms, paslėpti lavoną. Iš teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad A. G. žinojo apie S. S. nužudymą, kadangi pats stebėjo P. V. sodyboje kilusį konfliktą, kitą dieną tiesiogiai iš K. V. ir V. V. sužinojo apie smurtinę S. S. mirtį, dalyvavo K. V. , V. V. , P. V. , G. G. pokalbyje apie S. S. mirtį ir jo kūno paslėpimą. Tačiau, turėdamas patikimus duomenis apie padarytą labai sunkų nusikaltimą, nepranešė apie tai teisėsaugos institucijoms, nors nebuvo jokių tai pateisinančių priežasčių. Teismas neteisingai įvertino byloje surinktus duomenis, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Byloje surinktų duomenų visuma patvirtina jo dalyvavimą nusikaltimo, numatyto LR BK 238 str. l d., padaryme ir kaltę.

Taip pat pažymi, jog bendrindamas K. V. paskirtas bausmes, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. K. V. paskirtos bausmės buvo subendrintos dalinio sudėjimo būdu, vadovaujantis LR BK 63 str. 3 d. nuostatomis. Prokuroro nuomone, teismas, K. V. bendrindamas paskirtas bausmes, turėjo taikyti Lietuvos Respublikos BK 63 str. 4 d. nuostatas.

Prašo Kauno apygardos teismo 2005 m. sausio 17 d. nuosprendį dalyje dėl P. V. išteisinimo iš nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 237 str. 1 d., G. G. , A. G. išteisinimo iš nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 238 str. 1 d. panaikinti ir priimti jų atžvilgiu naują nuosprendį: P. V. pripažinti kaltu nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 238 str. 1 d. padarymu ir skirti jam 80 parų arešto; G. G. pripažinti kalta nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 238 str. 1 d. padarymu ir skirti jai 70 parų arešto; A. G. pripažinti kaltu nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 238 str. 1 d. padarymu ir skirti jam 80 parų arešto. Taip pat prašo nuosprendį dalyje dėl bausmių subendrinimo K. V. pakeisti ir nurodyti, kad paskirtos bausmės jam bendrinamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 4 d. nuostatomis.

Kauno apygardos teismas išteisindamas P. V. dėl jam inkriminuoto nusikaltimo pagal LR BK 237 str. 1 d., o A. G. ir G. G. dėl jiems inkriminuotų veikų pagal LR BK 238 str. 1 d. nurodė, kad nuo 2004 m. balandžio 12 d. P. V. ir G. G. tikrai buvo žinomos apie K. V. padarytą labai sunkų nusikaltimą. Teismo nuomone, būtent nuo tada P. V. ir G. G. suvokė, kad jų turima informacija apie padarytą nusikaltimą yra tikra. P. V. neigia liepęs slėpti lavoną, bet pripažįsta, kad dėl girtumo ir nesuvokdamas ką darąs, galėjęs pasakyti, kad lavoną reikia paslėpti. G. G. taip pat buvo girta, nors ir davusi užtiesalą, į kurį buvo suvyniotas lavonas, galėjo savo veiksmų nesuvokti. Teismo nuomone, P. V. ir G. G. turėjo realų pagrindą tikėti K. V. įspėjimu dėl galimo jų bendrininkavimo nužudant S. S. , o tai jiems ir buvo kliūtimi per kiek įmanoma trumpesnį laiką patiems pranešti apie nusikaltimą. Būtent grėsmė būti patrauktiems baudžiamojon atsakomybėn ir buvo kliūtis, kuri P. V. ir G. G. sutrukdė pranešti teisingumo institucijoms apie padarytą nusikaltimą, t.y. jų veiksmuose nėra LR BK 238 str. 1 d. subjektyvinės pusės. A. G. buvo girtas, todėl nesuvokė ne tik K. V. padaryto nusikaltimo fakto ir pobūdžio, bet ir būtinumo pranešti apie jį teisėsaugos institucijoms. Todėl A. Giraičio veikoje nėra nepranešimo apie nusikaltimą sudėties.

Prokuroras prašo prokuratūros skundą tenkinti, o nuteistojo K. V. – atmesti. Nuteistasis K. V. prašo jo skundą tenkinti, o prokuroro atmesti. Išteisintieji P. V. , G. G. , A. G. ir jų gynėjai prašo prokuroro skundą atmesti.

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro skundas atmetamas. Nuteistojo K. V. skundas tenkinamas iš dalies, Kauno apygardos 2005m. sausio 17 d. nuosprendis K. V. atžvilgiu keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.).

Kauno apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo K. V. padarytų nusikaltimų aplinkybes, patikrino byloje surinktus įrodymus ir jais pagrindė teismo išvadas. Pirmosios instancijos teismas dalyje dėl S. S. nužudymo nuosprendyje aptarė nuteistojo, liudytojų parodymus, teismo medicinos specialisto išvadą, kitus įrodymus ir jais teisingai pagrindė apkaltinamąjį nuosprendį. Iš nuteistojo K. V. skundo motyvų matyti, kad dėl S. S. nužudymo jis savo kaltę pripažino pilnai, šioje dalyje faktinių bylos aplinkybių neginčija, todėl Kauno apygardos nuosprendis K. V. atžvilgiu šioje dalyje neperžiūrimas. V. V. P. V. atžvilgiu skundas nepaduotas, todėl šioje dalyje nuosprendis taip pat neperžiūrimas.

Nuteistasis K. V. nesutinka su jam inkriminuotu nusikaltimu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d ir apeliaciniame skunde teigia, kad jo veika turi būti perkvalifikuota į BK 178 str.1 d. Teisėjų kolegijos nuomone, šis nuteistojo apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas, nes jis visiškai nemotyvuotas. Iš bylos aplinkybių matyti, kad K. V. į patalpą, kurioje buvo elektros varikliai, įsibrovė per langą, t.y. patalpą. Tokia veika atitinka 2000 m. LR BK 178 str. 2 d. numatyto nusikaltimo požymius. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai K. V. veiką kvalifikavo pagal minėtą baudžiamąjį įstatymą.

Teisėjų kolegija K. V. apeliacinio skundo argumentą, kad jam paskirta per griežta bausmė, laiko nepagrįstu. Iš bylos medžiagos matyti, kad K. V. nužudė S. S. girtas, todėl ši aplinkybė pagrįstai pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai , kad jis visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo. Kauno apygardos teismas K. V. skirdamas bausmę pagal LR BK 129 str. 1 d. bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė, atsižvelgė į veikos pobūdį ir pavojingumą, kaltės formą, šio nusikaltimo padarymo motyvus ir tikslus. K. V. laisvės atėmimo bausmė pagal BK 129 str. 1 d. paskirta sankcijos ribose ir yra mažesnė, nei jos vidurkis, todėl ji nėra per griežta.

Iš nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad teismas K. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. paskyrė 1 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo, o pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. - 8 metų laisvės atėmimo bausmes, kurias subendrino LR BK 63 str. 3 d. pagrindu, taikant dalinio sudėjimo būdą, K. V. nustatė galutinę devynerių metų laisvės atėmimo bausmę. LR BK 63 str. 3 d. numato bausmių bendrinimo atvejus, kai paskirtos bausmės subendrinamos visiško sudėjimo būdu. LR BK 178 str. 2 d. numatyta nusikalstama veika priskiriama prie apysunkių nusikaltimų (LR BK 11 str. 4 d.), o LR BK 129 str. 1 d. – labai sunkių (BK 11 str. 6 d.) nusikaltimų kategorijoms. Kaip matyti, šios nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms (LR BK 11 str.). Todėl pirmosios instancijos teismas paskirtąsias bausmes turėjo subendrinti taikydamas LR BK 63 str. 5 d. 2 p. nuostatas, t.y. griežtesne bausme apimant švelnesnę. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (LR BPK 328 str. 1 p.), todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas. Prokuroro prašymas šioje dalyje bausmes bendrinti LR BK 63 str. 4 d. pagrindu nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas P. V. iš kaltinimo pagal LR BK 237 str. 1 d. išteisino pagrįstai. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, prokuroras prašo P. V. pripažinti kaltu ir jį nuteisti pagal LR BK 238 str. 1 d., tuo pačiu pripažindamas, kad P. V. iš kaltinimo pagal LR BK 237 str. 1 d. išteisintas pagrįstai. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas G. G. ir A. G. iš kaltinimo pagal 238 str. 1 d. išteisino pagrįstai, jiems nepadarius veikos, turinčios jiems inkriminuotų nusikaltimų požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai konstatavo, kad nuo 2004 m. balandžio 12 d. P. V. ir G. G. tikrai buvo žinomos apie K. V. padarytą labai sunkų nusikaltimą.

Iš K. V. ir V. V. P. V. parodymų matyti, kad 2004 m. balandžio 12 d. apie 6.30 val. ryto, jie P. V. kieme gulintį negyvą S. S. . K. V. suprato, kad S. S. negyvas, nes išvakarėse jis pastarąjį sumušė. Apie tai pasakė P. V. , G. G. , A. Giraičiui, išgertuvių metu buvo kalbama apie lavono paslėpimą.

P. V. parodė, kad apie tai, kad malkinėje yra lavonas, suprato balandžio 12 d. apie 20 val., pamatęs savo vežimėlį prie malkinės. Jis su G. G. nuėjo pas K. V. , kur rado ir V. V. . V. . Pastarieji sakė lavoną užkasią prie melioracijos griovio, bet ar tai padarė, jis nežino ir nematė. V. V. P. V. prašė nepranešti, o K. V. pagrasino ir įspėjo apkaltinsiąs visus bendrininkavus nužudyme. Balandžio 21 d. apie padaryta nusikaltimą jis pasakė dukrai I. V. , kuri ir pranešė policijai. Pats policijai nepranešė, nes bijojo, kad K. V. jį apkaltins S. S. nužudymu.

G. G. parodė, kad balandžio 12 d. ryte atėjęs K. V. ir pasakęs, kad S. S. negyvas ir prisipažino jį nužudęs. Girtavimo metu K. V. ir V. V. P. V. pasakė, kad S. S. negyvas, tačiau ji pamaniusi, kad jie juokauja ir kalba netiesą. K. V. paprašė ką nors duoti apdengti lavoną, todėl ji nieko blogo neįtardama padavė užtiesalą. Balandžio 12 d., vakare, kartu su P. V. pamatę prie malkinės karutį, suprato, kad kaltinamieji nemelavo, o S. S. lavonas yra jų malkinėje, nors jo nematė. Vėliau iš V. V. P. V. sužinojo, kad lavonas užkastas prie melioracijos griovio. Apie padarytą nusikaltimą sugyventinis P. V. pasakė savo dukrai I. V. , kuri apie tai pranešė policijai. Iki tol pati policijai nepranešė, nes bijo būti K. V. apkaltinta S. S. nužudymu.

Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad K. V. ir V. V. . V. , 2004 m. balandžio 12 d. ryte, atėję pas P. V. jam ir kartu su juo buvusiai G. G. bei A. Giraičiui pasakė apie S. S. nužudymą. Iš G. G. jie paėmė lovos užtiesalą, į kurį suvyniojo lavoną. Abu jie buvo išėję į kiemą ir sakėsi nuvežę lavoną į malkinę. Iš K. V. parodymų matyti, kad būtent P. V. liepė S. S. lavoną padėti į malkinę, o G. G. liepė slėpti (t.3, b.l.64-65). Kaip matyti iš P. V. ir G. G. parodymų, K. V. ir V. V. P. V. išėjus, jie vakare prie malkinės pamatė savo karutį ir suprato, kad K. V. ir V. V. P. V. apie S. S. nužudymą sakė tiesą. Jie išsigando, todėl nuėjo pas K. V. į namus ir liepė kuo greičiau tvarkytis ir pasiimti lavoną. Iš P. V. parodymų teisme matyti, kad jis apie S. S. nužudymą patikėjo tik vakare (t.3, b.l.67). K. V. nuosekliai tvirtino, kad P. V. ir G. G. žinojo apie S. S. nužudymą, nes buvo išėję į prieangį ir matė lavoną, o P. V. net liepęs lavoną „vilkti į malkinę, tegul būna iki vakaro“ (t.1, b.l.165, 168-169, 173-176). Ikiteisminio tyrimo metu P. V. taip pat buvo pripažinęs, jog „gal aš ir pasakiau, kad S. kūną nuvežtų į malkinę“, nors teisme jų atsisakė (t.1, b.l.158). Iš V. V. P. V. parodymų ikiteisminio tyrimo matyti, kad P. V. ir G. G. iš tikrųjų buvo išėję į prieangį ir matė S. S. lavoną, todėl jie tarėsi, kur jį padėti, K. V. paprašė ką nors uždėti ant lavono, G. G. davusi užtiesalą, o P. V. liepė lavoną nuvežti į malkinę. Vakare atėję G. G. ir P. V. liepė lavoną išvežti iš V. V. P. V. sodybos ir „pakavoti“ (t.1, b.l.202-206, 207-208). Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų G. G. parodymų matyti, kad ji apie S. S. nužudymą siūlė pranešti policijai, tačiau tam paprieštaravo K. V. , neva jis su V. V. P. V. susitvarkys patys (t.3, b.l.9-11).

Teisėjų kolegijos nuomone, nepranešimo apie žinomai padaryto labai sunkaus nusikaltimo priežastimi – grėsmė būti patrauktam baudžiamojon atsakomybė - negali būti laikoma baudžiamąja atsakomybe pagal Lietuvos Respublikos BK 238 str. 1 d. šalinančia aplinkybe. K. V. perspėjimas apie galimą patraukimą baudžiamojon atsakomybėn negali būti laikomas svarbia priežastimi, nes tai nėra jokia grėsmė, kaip ją suprato P. V. ir G. G. . Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje netesingai taikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 3 d. nuostatas, nes tarp P. V. , G. G. ir nusikaltimą padariusio K. V. nėra jokio giminystės ryšio. Iš bylos medžiagos matyti, kad P. V. , G. G. jokio smurto veiksmų S. S. atžvilgiu nenaudojo ir dėl kilusių padarinių – kito žmogaus mirties – nebuvo ir nėra atsakingi, todėl jiems nebuvo jokios pagrįstos grėsmės būti patrauktiems baudžiamojon atsakomybėn dėl S. S. nužudymo. LR BK 238 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė už tai, kad „kas be svarbios priežasties nepranešė teisėsaugos įstaigai arba teismui apie jam žinomą daromą ar padarytą labai sunkų nusikaltimą“. Šio straipsnio dispozicija baudžiamąją atsakomybę už nepranešimą sieja tik su svarbiomis priežastimis, bet ne su laiko tarpu, per kurį kaltininkas privalo pranešti minėtoms teisėsaugos institucijoms. Byloje surinkti ir anksčiau aptarti įrodymai patvirtina, kad nuo 2004 m. balandžio 12 d. vakaro (iki 2004 m. balandžio 21 d.) P. V. ir G. G. tikrai buvo žinoma apie K. V. padarytą labai sunkų nusikaltimą ir nuo tada jie suvokė, kad turima ir slepiama informacija apie padarytą nusikaltimą yra tikra. P. V. ir G. G. reikalavimas, kad K. V. ir V. V. P. V. pasiimtų iš malkinės lavoną, neginčijamai patvirtina jų įsitikinimą ir žinojimą, kad K. V. iš tikrųjų padarė labai sunkų nusikaltimą, t.y. nužudė S. S. . Taip pat bylos medžiaga nustatyta, kad P. V. ir G. G. pranešti apie jiems žinomą padarytą nusikaltimą turėjo pakankamai laiko. Tačiau iš liudytojos I. V. parodymų matyti, kad 2004 m. balandžio 21 d. apie 15 val. jai atėjus pas tėvą (P. V. ), šis su sugyventine G. G. buvo užsibarikadavę, išsigandę. Tėvas jai pasakė, kad K. V. užmušė S. S. ir užkasė kažkur pakanalėje, pats pranešti policijai bijojo, todėl ji pati apie tai informavo policiją (t.3, b.l.70-71). Iš bylos medžiagos matyti, kad atvykus policijos pareigūnams, P. V. bei G. G. sekė karučio vėžėmis ir ieškojo S. S. užkasimo vietos, kol pagaliau V. V. P. V. pats šią vietą tiksliai nurodė. Akivaizdu, kad iki šio momento teisėsaugos institucijoms nebuvo žinoma nei apie padarytą labai sunkų nusikaltimą (S. S. nužudymą), nei apie jo užkasimo vietą. Tik po to, kai P. V. apie padarytą labai sunkų nusikaltimą papasakojo dukrai I. V. , kuri apie tai pranešė policijai, o vėliau iš dalies P. V. , G. G. pastangomis lavonas buvo rastas, darytina išvada, kad tokiu būdu P. V. ir G. G. pranešė teisėsaugos institucijai apie jiems žinomą padarytą labai sunkų nusikaltimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, P. V. ir G. G. yra sugyventiniai, kartu gyvena. LR BK 238 str. 1 d. dispozicijoje nenumatyta, kad apie žinomai padarytą labai sunkų nusikaltimą turi pranešti pats kaltininkas. Todėl nepriklausomai nuo to, kad apie padarytą nusikaltimą I. V. papasakojo jos tėvas P. V. , o G. G. kartu su policijos pareigūnais aktyviais veiksmais ėmėsi priemonių S. S. užkasimo vietos suradimui, darytina išvada, kad būtent jie abu pranešė teisėsaugos institucijoms. Todėl esant šioms aplinkybėms P. V. ir G. G. veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 238 str. 1 d., požymių.

Nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi jau negaliojančio 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. nuostatomis, teismas tai laiko technine nuosprendžio surašymo klaida, bet ne esminiu BPK normų pažeidimu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismas nesivadovauja ikiteisminio tyrimo metu duotais V. V. . V. , P. V. , G. G. ir A. G. parodymais, kuriuos jie davė apklausti kaip liudytojai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, jie buvo apklausinėjami apie įvykio aplinkybes, tačiau gynėjas nedalyvavo, nors vėliau jiems buvo pareikšti įtarimai, atitinkamai pagal LR 237 str. 1 d. ir 238 str. 1 d. (t.1, b.l.142-151).

Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad Kauno apygardos teismas nepagrįstai išteisino A. G. iš nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 238 str. 1 d. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje dalyje prokuroro skundas taip pat atmestinas.

A. G. ikiteisminio tyrimo metu apklausimas įtariamuoju parodė, jog 2004m. balandžio 12 d. apie 6 val. ryto pas P. V. atėję V. V. P. V. ir K. V. , kur pastarasis pasakė, kad „jis (K. V. ) yra žmogžudys“. Po to V. V. P. V. pasakė, kad K. V. vakar užmušė S. S. , tačiau pamanė, kad jie juokauja. Daugiau jie nieko apie nužudymą nešnekėjo, išskyrus iš kur gauti degtinės. Vėliau begeriant degtinę V. V. P. V. ir K. V. buvo išėję, tačiau kur, nežino. Kas ir kur padėjo S. S. kūną, nematė. Jis negirdėjo, kad P. V. būtų sakęs, jog S. S. kūną padėtų į malkinę, nors nurodė, kad išgėrimo metu pokalbis apie kažkokį įvykį, apie kurį reikia pranešti policijai, buvo. Jis į prieangį išėjęs nebuvo ir S. S. lavono nematė, buvo stipriai girtas ir nieko neatsimena (t. 2, b.l. 18-19).

Teisėjų kolegijos nuomone, už nepranešimą apie nusikaltimą atsako asmuo, kuris be svarbios priežasties nepranešė teisėsaugos įstaigai arba teismui apie jam žinomą daromą ar padarytą labai sunkų nusikaltimą. Akivaizdu, kad atsakomybė už nepranešimą asmeniui atsiranda tik tuo atveju, jei asmuo yra įsitikinęs nusikaltimo padarymu ir suvokia padaryto nusikaltimo pobūdį, t.y. baudžiamoji atsakomybė pagal LR BK 238 str. 1 d. kyla tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai (LR BK 15 str. 2 d.). A. G. teigimu, 2004 m. balandžio 12 d. eilinio girtuokliavimo metu jis kažką girdėjo K. V. sakant nužudžius S. S. , tačiau pamanė, kad jis juokauja. Šie A. G. parodymai nepaneigti. Pasak A. G., nusikaltimo padarymo metu, jam buvo eilinės gėrimo „daugiadienės“, kurios buvo prasidėjusios prieš dvi savaites iki įvykio ir tęsėsi tol, kol jo nepradėjo apklausinėti policija. Tai iš dalies patvirtina ir A. G. charakteristika, iš kurios matyti, kad jis dažnai girtuokliauja (t.2, b.l.131).

K. V. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis patvirtinti, jog A. G. matė S. S. lavoną, negali (t.1, b.l.169). Iš P. V. parodymų teisme matyti, kad A. G. lavono nematė (t.3, b.l.67). K. V. ir P. V. tai patvirtino tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinio proceso metu. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas įtariamuoju V. V. P. V. teigė, kad A. G. taip pat žinojo apie S. S. nužudymą, nes buvo išėjęs į prieangį ir pro atidarytas duris matė kieme gulintį S. S. kūną (t.1, b.l.207-208, 210-211, 214-217). Apeliacinio proceso metu V. V. P. V. parodė, kad kategoriškai teigti, jog A. G. matė S. S. lavoną, negali. Byloje nėra kitų objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų šią aplinkybę. Teisėjų kolegijos nuomone, nors ir darant išvadą, kad A. G. išvakarėse matė K. V. ir S. S. konfliktą, bei prielaidą, kad vėliau matė jo lavoną ar išgertuvių metu girdėjo pokalbį apie būtinumą jį paslėpti ar planus nepranešti apie įvykį teisėsaugos institucijoms, minėto nepakanka spręsti apie A. G. kaltę dėl nepranešimo apie padarytą labai sunkų nusikaltimą. Vien tik kaltininko žinojimo apie padarytą labai sunkų nusikaltimą nepakanka, šis tikrai turi būti įsitikinęs, kad tokia veika iš tikrųjų padaryta. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. G. neatliko jokių kitų aktyvių veiksmų, iš kurių būtų galima teigti, jog jis žinojo ir suprato, jog K. V. tikrai nužudė S. S. ir apie tai jis privalėjo pranešti atitinkamoms teisėsaugos institucijoms. Nors prokuroras skunde nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, neva A. G. nebuvo visiškai girtas ir orientavosi aplinkoje, yra tik subjektyvus aplinklybių vertinimas. Teisėjų kolegija negali spręsti apie A. G. inkriminuoto nusikaltimo padarymą iš kitų nuteistųjų ar išteisintųjų parodymų, nes jie yra nenuoseklūs, prieštaringi, nepagrįsti kita objektyvia bylos medžiaga, todėl neįtikinami. Teisėjų kolegijos nuomone, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, A. G. dėl savo girtumo iš tikrųjų galėjo nesuvokti ne tik K. V. padaryto labai sunkaus nusikaltimo padarymo fakto, bet ir būtinumo pranešti apie tai teisėsaugos institucijoms. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais, o visos abejonės traktuojamos kaltininko naudai. Vadovaujantis išdėstytu, kolegija daro išvadą, kad A. G. išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios LR BK 238 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymių, pagrįstai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.,

n usprendžia:

Kauno apygardos teismo 2005 m. sausio 17 d. nuosprendį K. V. atžvilgiu pakeisti: K. V. paskirtas bausmes pagal LR BK 178 str. 2 d., 129 str. 1 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 2 p., subendrinti apėmimo būdu ir K. V. paskirti galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kauno apygardos prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.