Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjas Romanas Klišauskas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių 1-ojo kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Remiasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) (iki 2023 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija) 142 straipsnio, 75 straipsnio nuostatomis. Teigia, kad pareiškėjas dėl sistemingų bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimų PPN-AK direktoriaus 2020 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 2-1070 „Dėl Trečiame sektoriuje laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų perkėlimo į būrius ir priskyrimo grupėms“ buvo perkeltas į drausmės grupę. Pažymi, kad drausmės grupės nuteistiesiems teisė kasdien pasivaikščioti dvi valandas buvo užtikrinta ir organizuojama PPN-AK patvirtintu pasivaikščiojimo grafiku.

Remiasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-88 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų įstaigų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 230 ir 234 punktais. Atsižvelgiant į Trečiojo sektoriaus Saugumo valdymo skyriaus specialisto T. R. 2019 m. gruodžio 5 d. tarnybinį pranešimą Nr. 43­27366 ir Drausmės komisijos Trečiame sektoriuje 2019 m. gruodžio 6 d. posėdžio protokolą Nr. 63-4893, pareiškėjas 2019 m. gruodžio 11 d. PPN-AK direktoriaus įsakymu Nr. 2-2176 buvo įrašytas į Linkusių užpulti įskaitą. Pareiškėjui buvo taikyti papildomi režimo reikalavimai: nesuteikti teisės išvykti už laisvės atėmimo vietos teritorijos ribų, parvykti į namus; uždrausti dirbti tamsiu paros metu, taip pat dirbti už laisvės atėmimo vietos teritorijos ribų; įpareigoti ant viršutinių drabužių privalomai nešioti kortelę su vardu, pavarde, nuotrauka ir rudos spalvos įstrižą juostą. Iš 2023 m. birželio 8 d. pažymos apie nuteistojo pažeidimus matyti, jog pareiškėjas buvo linkęs pažeidinėti drausmę ir nustatytą dienotvarkę, dėl ko jam buvo skiriamos nuobaudos ir draudimai.

Vadovaujasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 ,,Dėl pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ 6 ir 8 punktais ir paaiškina, kad pareiškėjas atlikdamas bausmę 1 būryje lengvosios grupės sąlygomis, turėjo galimybę maistą laikyti įrengtoje virtuvėlėje, bausmę atlikdamas 8 būryje paprastosios grupės sąlygomis, galėjo naudotis kiekviename būryje įrengtomis maisto laikymo vietomis (šaldytuvais), o atlikdamas bausmę 11, 12 būrio drausmės grupės sąlygomis, galėjo maisto produktus laikyti įrengtose spintelėse. Drausmės izoliatorių ir kamerų tipo patalpose spintelių įrengimas nenumatomas, todėl nuteistųjų kalinimo sąlygų gerinimui buvo išduodamos plastikinės dėžės, asmeniniams daiktams laikyti ir pasidėti.

Tvirtina, kad nuteistieji kerpami atskirai įrengtoje patalpoje. Taip pat paaiškina, kad 11 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje 2021 m. birželio 27 d. buvo kilęs gaisras, kurį sukėlė nuteistasis, duomenų apie nukentėjusius ar apsinuodijusius dūmais užfiksuota nebuvo. Informuoja, kad PPN-AK Trečiame sektoriuje įrengti dūmų detektoriai, pirminės gaisro gesinimo priemonės laikomos kontrolės ir praleidimo punkte bei direktoriaus budinčiojo padėjėjo kabinete, sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo, dėl neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų.

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Pagal teisminėje praktikoje suformuotą bendrosios įrodinėjimo taisyklės aiškinimą, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus. Pagal LVAT formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui, o laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Pareiškėjas dėl galimai neteisėtų Pravieniškių 1-ojo kalėjimo pareigūnų veiksmų patirtą neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, t. y.: nepagrįstai buvo laikomas drausmės grupėje su kitais nuteistaisiais, nepagrįstai buvo įtrauktas į Linkusių užpulti įskaitą, nebuvo maisto laikymo patalpos, plastikinės dėžės nebuvo pritaikytos rūbų laikymui, kirpimo patalpa buvo skalbimo patalpoje, kilus gaisrui gyvenamojoje patalpoje teko kvėpuoti užterštu oru, po pasivaikščiojimo nebuvo vedamas į dušą.

Bylos medžiaga nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 15 d. iki 2022 m. vasario 14 d. pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK Trečiame sektoriuje.

Dėl laikymo drausmės grupėje

Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (redakcija galiojanti iki 2022 m. liepos 1 d.) 10 straipsnį bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymuose nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kurie nustatyti Lietuvos Respublikos įstatymuose ir teismo nuosprendyje. Nuteistųjų teisių bei laisvių suvaržymus, tam tikrus draudimus ir (ar) pareigas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai.

Pagal BVK 142 straipsnį už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriamos nuobaudos.

Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2020 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 2-1070 „Dėl Trečiajame sektoriuje laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų perkėlimo į būrius ir priskyrimo grupėms“ (b. l. 44-46) pareiškėjas buvo perkeltas į drausmės grupę.

Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2021 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. 2-879 „Dėl Trečiajame sektoriuje laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų priskyrimo grupėms ir perkėlimo į būrius“ (b. l. 84-85) pareiškėjas iš drausmės grupės perkeltas į paprastąją.

BVK 183 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui. Kalėjimų departamento direktoriaus veiksmai ir sprendimai per dvidešimt dienų nuo jų įteikimo gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui (BVK 183 straipsnio 3 dalis).

Teismas pažymi, kad drausminės nuobaudos paskyrimo aplinkybės turi būti vertinamos bei nuobaudos paskyrimo pagrįstumas sprendžiamas, pareiškėjui teisės aktų nustatytą tvarka apskundus pataisos įstaigos nutarimą, kuriuo jam drausminė nuobauda buvo paskirta. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas nesutikdamas su paskirta nuobauda, teikė skundą Kalėjimų departamento direktoriui, o jo priimtą sprendimą – teismui. Pareiškėjui BVK 183 straipsnio nustatyta tvarka nenuginčijus pataisos namų direktoriaus įsakymo, nevertintini pareiškėjo teikiami argumentai dėl paskirtos drausminės nuobaudos nepagrįstumo. Pažymėtina, kad pareiškėjo elgesys lėmė tai, jog jis buvo paskirtas į drausmės grupę.

BVK 68 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad nuteistasis, kuris bausmės atlikimo metu šio straipsnio 3 dalyje nustatytais atvejais iš paprastosios grupės buvo perkeltas į drausmės grupę, į paprastąją grupę grąžinamas, kai atitinka visas šias sąlygas: 1) drausmės grupėje po perkėlimo į ją yra atlikęs ne mažiau kaip šešis paskutinius bausmės atlikimo mėnesius; 2) užsiima pataisos įstaigos administracijos pasiūlyta darbine veikla ne mažiau kaip šešis paskutinius bausmės atlikimo mėnesius; 3) vykdo individualiame socialinės reabilitacijos plane nurodytas priemones; 4) neturi galiojančių nuobaudų už padarytus bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus.

Nurodytas teisinis reglamentavimas suponuoja, kad atsakovės atstovui po 6 mėnesių nuo pareiškėjo perkėlimo į drausmės grupę nekilo pareiga pareiškėją perkelti į paprastąją grupę. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl privalomo jo perkėlimo į paprastąją grupę suėjus 6 mėnesių terminui atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigia, jog laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 30 d. iki 2021 m. liepos 8 d., esant perkeltam į paprastąją grupę, jis buvo laikomas drausmės grupės sąlygomis, todėl jam nebuvo sudaryta galimybė pasivaikščioti 3 valandas.

Pagal BVK 73 ir 75 straipsnių nuostatas (akto redakcijos aktualios ginčo laikotarpiui) paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti 3 valandas, o drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti 2 valandas.

Nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2021 m. gegužės 1 d. iš drausmės grupės perkeltas į paprastąją grupę (b. l. 84-85). Iš Pravieniškių PN-AK Resocializacijos skyriaus 2021 m. balandžio 23 d. tarnybinio pranešimo ( b. l. 87) nustatyta, jog vyr. specialistas prašė pareiškėją perkelti iš 11 būrio 3 patalpos, tačiau nenurodyta į kurį būtent būrį. Ant minėto pranešimo yra direktoriaus pavaduotojo rezoliucija „Parengti įsakymo projektą“. Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2021 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 2-1372 „Dėl Trečiajame sektoriuje laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų perkėlimo į būrius“ (b. l. 88-90) pareiškėjas iš 11 būrio 3 patalpos perkeltas į 8 būrį 4 patalpą.

Nors atsakovės atstovas į bylą nepateikė 2022 m. gegužės, birželio ir liepos mėnesių pasivaikščiojimo grafikų, tačiau sistemiškai aiškinant 2021 m. lapkričio 9 d. Nr. 43-19740 (b. l. 97) Trečiojo sektoriaus nuteistųjų pasivaikščiojimo grafiką nustatyta, kad nuteistųjų, esančių 11 būryje pasivaikščiojimas vyko 2 valandas, o nuteistųjų, esančių 8 būryje – 3 valandas.

Įvertinus nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, jog atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo argumentų, jog laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 1 d. iki 2021 m. liepos 8 d. esant perkeltam į paprastąją grupę, jis buvo laikomas drausmės grupės sąlygomis ir jam nebuvo sudaryta galimybė pasivaikščioti 3 valandas. Šioje skundo dalyje laikytina, kad nurodytu laikotarpiu pareiškėjo teisė į 3 valandų pasivaikščiojimą buvo pažeista.

Dėl įtraukymo į Linkusių užpulti įskaitą

Nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2019 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 2-2176 (b. l. 30) pareiškėjas įrašytas į Linkusių užpulti įskaitą. Minėtu įsakymu pareiškėjui buvo taikyti papildomi režimo reikalavimai: nesuteikta teisė išvykti už laisvės atėmimo vietos teritorijos ribų, parvykti į namus; uždrausta dirbti tamsiu paros metu, taip pat dirbti už laisvės atėmimo vietos teritorijos ribų; įpareigotas ant viršutinių drabužių privalomai nešioti kortelę su vardu, pavarde, nuotrauka ir rudos spalvos įstriža juosta.

Laisvės atėmimo vietų įstaigų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-88 (toliau – ir Instrukcija) 235 punkte numatyta, kad suimtojo (nuteistojo) buvimo Linkusiųjų užpulti įskaitoje tikslingumą Drausmės komisija svarsto suimtojo (nuteistojo) prašymu kas vienerius metus. Turėdamas duomenų, kad įrašytas į įskaitą suimtasis (nuteistasis) atsisakė sumanymo užpulti, Saugumo valdymo skyriaus pataisos pareigūnas pateikia tarnybinį pranešimą, įstaigoje dirbantis kriminalinės žvalgybos pataisos pareigūnas pateikia pažymą, psichologas – charakteristiką Drausmės komisijai dėl tolesnio asmens palikimo įskaitoje tikslingumo. Nusprendusi, kad yra pagrindas suimtąjį (nuteistąjį) išbraukti iš Linkusiųjų užpulti įskaitos, parengusi įsakymo dėl suimtojo (nuteistojo) išbraukimo iš Linkusiųjų užpulti įskaitos projektą, Drausmės komisija jį pateikia pasirašyti įstaigos direktoriui. Tarnybinis pranešimas, pažyma, charakteristika, posėdžio protokolo išrašas ir direktoriaus įsakymo išrašas (arba įsakymo ir protokolo kopijos arba nuorašai) saugomos suimtojo (nuteistojo) asmens byloje. Su įsakymu dėl suimtojo (nuteistojo) išbraukimo iš linkusiųjų užpulti įskaitos pasirašytinai supažindinamas suimtasis (nuteistasis), išbrauktas iš šios įskaitos.

Įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą darytina išvada, kad Drausmės komisijai, atsižvelgiant į Saugumo valdymo skyriaus pataisos pareigūno, kriminalinės žvalgybos pataisos pareigūno bei psichologo pateiktus duomenis, suteikta diskrecijos teisė pagal suimtojo (nuteistojo) prašymą kas vienerius metus spręsti dėl suimtojo (nuteistojo) buvimo Linkusiųjų užpulti įskaitoje tikslingumo. Taigi, procedūra dėl suimtojo (nuteistojo) išbraukimo iš Linkusiųjų užpulti įskaitos pradedama suimtojo (nuteistojo) iniciatyva.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl to, kad įtraukimas į Linkusių užpulti įskaitą turi būti persvarstomas po 1 metų, o atsakovės atstovas neatliko jokių veiksmų dėl tokio svarstymo, atmestini kaip nepagrįsti.

Iš Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2023 m. kovo 20 d. pažymos (b. l. 5-9) nustatyta, jog Šiaulių kalėjimo direktoriaus 2022 m. kovo 16 d. įsakymu pareiškėjas neišbrauktas iš Linkusiųjų užpulti įskaitos. Pažymėtina, kad minėtas įsakymas galėjo būti skundžiamas, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas teiktų skundą Kalėjimų departamento direktoriui, o jo priimtą sprendimą skųstų teismui.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintos Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) (akto redakcija, galiojusi iki 2022 m. liepos 6 d.). 6 ir 8 punktuose numatyta, kad įkalinimo įstaigoje nuteistųjų, kurie priskirti paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas: kambarys arba kambario vieta maisto produktams laikyti, o nuteistųjų, kurie priskirti drausmės grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiama kambario vieta maisto produktams laikyti.

Atsakovės atstovas nurodė, kad Trečiojo sektoriaus paprastosios ir drausmės grupės nuteistiesiems vietos maisto produktams laikyti įrengtos. Teismas pažymi, jog teisės aktai nenumato privalomo maisto laikymo patalpos įrengimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl maisto laikymo patalpos neįrengimo atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl plastikinių dėžių rūbams laikyti

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas pataisos įstaigai nenustatyta imperatyvi pareiga bausmės atlikimo patalpoje įrengti spintą.

Atsakovės atstovas nurodo, kad nuteistųjų kalinimo sąlygų gerinimui buvo išduodamos plastikinės dėžės asmeniniams daiktams laikyti.

Atsižvelgiant į tai, teismas vertina, kad tokiais veiksmais pareiškėjo teisės į tinkamas laikymo sąlygas nebuvo pažeistos, todėl pareiškėjo argumentai dėl rūbų laikymo plastikinėse dėžėse atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl kirpimo patalpos

Atsakovės atstovo duomenimis kirpykla įrengta atskiroje kirpyklos patalpoje, o neskalbimo patalpoje, kaip nurodo pareiškėjas. Tai patvirtina Lietuvos kalėjimų tarnybos turto valdymo skyriaus 2023 m. birželio 12 d. pažyma apie nuteistojo laikymo sąlygas (b. l. 48-50) bei byloje esanti fotonuotrauka (b. l. 51). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo duomenimis, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos kirpimo patalpos atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl kilusio gaisro

Pareiškėjas teigia, kad kilus gaisrui gyvenamojoje patalpoje teko kvėpuoti užterštu oru.

Lietuvos kalėjimų tarnybos turto valdymo skyriaus 2023 m. birželio 12 d. pažymoje apie nuteistojo laikymo sąlygas (b. l. 48-50) nurodoma, kad 11 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje 2021 m. birželio 27 d. kilo gaisras, kurį sukėlė nuteistasis, duomenų apie nukentėjusius ar apsinuodijusius dūmais užfiksuota nebuvo. Informuojama, kad PPN-AK Trečiame sektoriuje įrengti dūmų detektoriai, pirminės gaisro gesinimo priemonės laikomos kontrolės ir praleidimo punkte bei direktoriaus budinčiojo padėjėjo kabinete, sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios.

Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo duomenimis. Pažymėtina, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo būtina nurodyti ir sukeltą žalą bei priežastinį ryšį, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė kokias pasekmes patyrė dėl to, kad kilo gaisras. Nors pareiškėjas ir teigia, kad jam teko kvėpuoti dūmais, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į medicinos darbuotojus dėl sveikatos sutrikimų. Įvertinus nurodytas aplinkybes pareiškėjo argumentai dėl kilosi gaisro atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl vedimo į dušą po pasivaikščiojimo

Teismas pažymi, kad jokie teisės aktai pataisos įstaigoms nenumato pareigos po pasivaikščiojimo nuteistuosius nuvesti į dušą. Remiantis tuo, pareiškėjo skundo argumentas, kad jis po pasivaikščiojimo nebuvo vedamas į dušą, atmetamas kaip nepagrįstas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. prieš Olandiją, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. prieš Ispaniją ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 1 d. iki 2021 m. liepos 8 d. pareiškėjo teisė į 3 valandų pasivaikščiojimą buvo pažeista.

Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai (žr. pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017). Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo.

Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą (žr. pvz. LVAT 2019 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1553-822/2019).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo materialioji teisė buvo pažeista, teismas sprendžia, jog atsakovės atstovo neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme, pareiškėjui sukėlė atitinkamas neigiamas pasekmes, todėl jis patyrė neturtinę žalą. Nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, todėl pareiškėjui neturtinė žala turi būti priteista pinigais.

Teismas, atsižvelgdamas į pažeidimo pobūdį, trukmę, į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda, nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta 5000,00 Eur suma. Konstatuojama, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 300,00 Eur, todėl skundas tenkintinas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo, 300,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo M. Š. skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui M. Š. priteisti 300,00 Eur (tris šimtus eurų ir 00 centų) neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.