Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Antanavičiaus, Algirdo Remeikos ir Danguolės Šiugždinytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, Dianai Vorvul, Dianai Zadrauskaitei, Mariui Žukauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Egidijaus Zuzevičiaus, išteisintojo V. P., nukentėjusiojo K. K. ir nukentėjusiosios A. R. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. dėl kaltinimo pagal Lie­tu­vos Res­publikos bau­džia­mo­jo kodekso (toliau – LR BK) 281 straipsnio 3 dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusiosios A. R. civilinis ieškinys ir nukentėjusiojo K. K. prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. P. buvo kaltinamas tuo, kad 2012 m. vasario 21 d., apie 7.49 val., Kau­ne, K. Donelaičio g. ir Vasario 16-osios g. sankryžoje, vairuodamas automobilį „Toyota Carina“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir išvažiuodamas nuo Maironio g. link S. Sapiegos g. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 161 punkto reikalavimus tuo, kad sankryžoje sukdamas į kairę, į Vasario 16-osios g., nedavė kelio lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai važiavusiam automobiliui „Audi A3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamam K. K., su juo susidūrė, o po susidūrimo au­to­mo­biliui „Toyota Carina“ sukantis, kliudė baigiančią pereiti Vasario 16-ąją g. pėsčiąją A. R., jai pada­ry­damas sužalojimą, sukėlusį sunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. buvo kaltinamas pagal LR BK 281 straipsnio 3 dalį.Kauno apylinkės teismas 2014 m. spalio 8 d. nuosprendžiu išteisindamas V. P. dėl veikos, numatytos LR BK 281 straipsnio 3 dalyje, konstatavo, jog nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog automobilio vairuotojas V. P., prieš sukdamas į kairę, t. y. atlikdamas manevrą, matė už kito automobilio stovintį nukentėjusiojo K. K. automobilį, galėjo ir turėjo jį pastebėti. Ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu surinkti duomenys neleidžia teigti, kad V. P., prieš sukdamas į kairę, turėjo ir galėjo numatyti, jog kitas eismo dalyvis – vairuotojas K. K., grubiai pažeisdamas KET reikalavimus, staiga įvažiuos į specialiajam transportui skirtą juostą ir susidurs su V. P. vairuojamu automobiliu.Apeliaciniame skunde (toliau-skundas) išteisintasis V. P. prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. nuosprendį, pripažinti, kad V. P. išteisinamas neįrodžius, jog jis da­ly­vavo padarant LR BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, atmesti nukentėjusiosios A. R. civilinį ieškinį ir nukentėjusiojo K. K. prašymą dėl proceso išlaidų priteisimo bei bylą perduoti prokurorui, kad šis imtųsi priemonių LR BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti. Skunde nurodo, kad išteisinamajame nuospren­dyje išdėstytos teis­mo išvados neatitinka bylos aplinkybių, susijusių su išteisinimo procesiniu pagrindu. Teismo manymu, nesant kalto asmens dėl įvykusio eis­mo įvykio, tačiau esant žalingiems padariniams (A. R. suža­lo­jimui), žalos at­lyginimo klausimas turėtų būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka. Apelianto nuomone, byloje nėra išnaudotos visos galimybės išspręsti ją iš esmės, būtent bau­džia­mo­jo proceso priemonėmis. Ape­lianto manymu, pirmosios instancijos teis­mo nuos­prendžiu pagrįstai konstatuota, kad auto­mo­bi­lio „Toyota Carina“ vairuotojo veiksmuose nėra kaltės dėl įvykusio eismo įvykio, o automobilį „Au­di A3“ vairavusio asmens – K. K. veiksmai šioje byloje tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu liko teisiškai neįver­tin­ti, nors jo padarytas KET pažeidimas byloje konstatuotas. Todėl pir­mo­sios instancijos teismo nuos­prendyje išdėstytos teismo išvados dėl išteisinimo procesinio pa­grin­do neatitinka byloje nus­tatytų aplinkybių, tai savo ruožtu nulėmė ir ne­tin­kamą išsprendimą nuken­tė­ju­sio­sios A. R. civilinio ieškinio bei nuken­tėju­sio­jo K. K. pareikšto prašymo pri­teis­ti proceso išlaidas.Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Egidijus Zuzevičius prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. nuos­prendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo V. P. pripažinti kaltu pagal LR BK 281 straipsnio 3 dalį ir skirti jam 30 MGL dydžio baudą. Vadovaujantis LR BK 68 straipsniu paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir uždrausti naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones dvejų metų laikotarpiui. Nukentėjusiosios A. R. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies, priteisiant iš V. P. 25000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Skunde nu­ro­do­ma, kad nors teismas 2014 m. spalio 8 d. nuosprendyje kategoriškai nustatė, kad V. P., prieš suk­damas į kairę, neturėjo ir negalėjo numatyti, jog kitas eismo dalyvis – vairuotojas K. K., pažeisdamas KET reikalavimus, staiga įvažiuos į specialiajam transportui skirtą juostą ir su­si­durs su kaltinamojo vairuojamu automobiliu, ir dėl to V. P. veiksmuose nėra kaltės, tačiau šios teismo nustatytos aplinkybės neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kadangi V. P. inkrimi­nuo­jama veika padaryta dėl nusikalstamo nerū­pes­tingumo. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nors nuosprendyje nustatyta, kad vairuotojas K. K. pa­žei­dė KET rei­kalavimus, tačiau tai neatitinka tikrovės ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių. KET 186 punkte yra numatyta ga­li­my­bė vai­ruotojui įva­žiuo­ti į šią juostą, jeigu ji yra dešiniajame važiuojamosios dalies krašte ir nėra atskirta ištisine ženk­li­ni­mo linija, į dešinę sukantys arba apvažiuojantys sustojusią į kairę sukti transporto priemonę vairuo­tojai privalo persirikiuoti į šią eismo juostą. Taigi, K. K., įsitikinęs, kad jo važiavimo kryp­ties pirma juosta laisva ir jis netrukdys visuomeniniam transportui, persirikiavo į pirmą juostą ir važiavo link Vasario 16-osios gatvės, kol prieš jo vairuojamą automobilį staiga išvažiavo auto­mo­bi­lis „Toyota Carina“, kuris jam užtvėrė kelią, taigi K. K. nepažeidė KET reikalavimų. V. P. KET 161 punktas imperatyviai įpareigojo, kad „Sukdamas į kairę (ap­sisukdamas), vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai arba į dešinę“. Tą aplinkybę patvirtino ir ekspertas V. V., kuris parodė, kad automobilis „Audi A3“ važiavo autobuso eismo juosta, tačiau tai nereiškia, kad jo veiksmai yra pagrindinė sąlyga. Techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga yra pagrindinis eismo įvy­kio sukėlėjas, taigi pagrindinė sąlyga buvo V. P. veiksmai – jis, sukdamas į kairę, nepraleido priešpriešai, autobuso eismo juosta važiuojančio „Audi A3“, pastarasis trenkėsi į „Toyota Carina“ galinę dešinę pusę, dėl šio smūgio, slidžios dangos automobilį suko pagal laikrodžio rodyklę ir buvo kliudyta pėsčioji. „Toyota Carina“ kirto antrą priešpriešinę eismo juostą, įvažiavo į pirmą eismo juostą, tai reiškia, kad jis nematė automobilio „Audi A3“. Tai, kad automobilio „Toyota Carina“ vairuotojo V. P. veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti, patvirtina ir LTEC 2014 m. kovo 6 d. ekspertizės akto Nr. 11-288(14)/11-313(14) išvados.Įvertinus šias nustatytas faktines aplinkybes, taip pat tai, kad V. P. (jo paties paro­dy­mais) kirto priešingos eismo krypties maršrutiniam transportui skirtą eismo juostą nepristab­dy­da­mas, neatsižvelgęs į tai, kad matomumą ribojo vidurinėje juostoje sustojęs ir jį praleidęs auto­mobi­lis, konstatuotina, kad V. P. buvusioje kelio eismo situacijoje elgėsi neatsargiai ir prieš suk­damas į kairę, turėdamas ir galėdamas numatyti, jog maršrutiniam transportui skirtoje juostoje gali būti kitų transporto priemonių, to nepadarė, pažeisdamas imperatyvius KET 161 punkto reika­lavi­mus sukėlė eismo įvykį, dėl to įvyko susidūrimas, dėl to jo vairuojamam automobiliui „To­yo­ta Carina“ sukantis, kliudė baigiančią pereiti Vasario 16-ąją g. pėsčiąją A. R., jai pada­ry­da­mas sužalojimą, sukėlusį sunkų sveikatos sutrikdymą. V. P. nesuprato daromos veikos rizikingumo ir nenumatė, kad jo padarytas kelių transporto eismo saugumo tai­syklių pažeidimas gali sukelti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti LR BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes – kitų lengvųjų transporto priemonių buvimo galimybė maršrutiniam transportui skirtoje eismo juostoje, transporto priemonės, kuri praleido V. P. vidurinėje eismo juostoje, matomumo ribojimas, imperatyvus KET 161 punkto reikalavimas sukant į kairę duoti kelią, neat­sar­gus elgesys ir nesiėmimas visų būtinų atsargumo priemonių pasirenkant judėjimo greitį ir pobūdį ker­tant priešpriešinio eismo juostas bei savo asmenines savybes – didelio vairavimo stažą, turėjo ir galėjo tai numatyti.Apeliaciniame skunde nukentėjusysis K. K. prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. nuosprendį pakeisti ir priimti naują nuosprendį – pripažinti V. P. kaltu pa­da­rius veiką, numatytą LR BK 281 straipsnio 3 dalyje, ir paskirti bausmę. Skunde nurodo, kad su išteisinamuoju nuosprendžiu nesutinka, kadangi nuosprendyje išdėstyti fak­tiniai duomenys ir tuo pagrindu padarytos teismo išvados neatitinka baudžiamosios bylos aplin­ky­bių. Teismas, nuosprendyje aprašinėdamas proceso dalyvių parodymus, kryptingai įrašė tik tuos parodymus, kurie naudingi kaltinamojo gynybos pozicijai. Iš to matyti, kad V. P. parody­mus įrašydamas kaip įrodymus teismas įrašė vertinimus, kurių kaltinamasis neminėjo, kaip antai „kaltininkas kategoriškai teigia...; ...neturėjo ir negalėjo numatyti, kad K. K. grubiai pa­žeis­damas eismo saugumo taisykles, įvažiuos į specialiam transportui skirtą eismo juostą“. Ape­lian­to parodymai nuosprendyje aprašyti į juos įterpiant teisėjo komentarus, kurių nėra teis­mo posėdžio protokole. Teismo akcentuota aplinkybė, kad jis neva pakeitė parodymus teigdamas, kad banką „Swedbank“ norėjo pasiekti įvažiuodamas Vasario 16-osios gatvę, nėra motyvuota. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jis davė nuoseklius parodymus, kad jo kelionės tikslas buvo patekti į banką „Swedbank“, esantį Maironio gatvėje. Žinodamas, kad prie banko nėra kur pastatyti au­to­mobilio, jis ruošėsi sukti į Vasario 16-osios gatvę, esančią per kvartalą nuo banko pastato ir ten pastatyti automobilį. Šie jo parodymai užfiksuoti liudytojo apklausos protokole, teismo posėdžio protokole. Aprašant liudytojų V. J., R. P. ir V. G. parodymus teismas nurodė, kad jie yra nuoseklūs, juose nėra prieštaravimų, jie teismui nekelia abejonių ir juose nėra jokių kaltinamojo V. P. kaltės įrodymų. Toks teismo vertinimas yra siekis bet kokiu būdu paneigti kaltinamojo V. P. kaltę, neanalizuojant minėtų liudytojų parodymų turinio ir neatsižvelgiant į parodymų prieštaringumą. Liudytojai V. J. ir V. G. nenurodė kokiomis aplin­ky­bė­mis įvyko automobilių susidūrimas, kadangi jo nematė, todėl jie nei paneigia kaltinamojo kaltę, nei patvirtina. Liudytoja V. J. kaip tik patvirtino apelianto parodymus, kad jis pro ją pravažiavo pirma eismo juosta. Vertinant R. P. parodymus teismas jų kritiškai neanalizavo. Ji yra kal­tinamojo žmona ir yra suinteresuota bylos baigtimi. Jos parodymai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Šių parodymų teismas nelygino su kitais bylos duomenimis. Iš 2012 m. vasario 21 d. eismo įvykio plano matyti, kad K. Donelaičio gavės eismo juostos, kurioje stovėjo V. P. au­to­mobilis prieš sukant į kairę plotis yra 3,7 metro. Priešpriešinė antroji eismo juosta, kurioje R. P. teigimu, stovėjo „džipukas“, 4,9 metro. Liudytojos teigimu, ji sėdėjo šalia vairuotojo. Esant tokiai situacijai kyla klausimas, kaip ji galėjo matyti prieš pasukant į kairę, kad pirma prieš­priešinė eismo juosta laisva net iki stotelės prie Sapiegos gatvės, kai jai vaizdą užstojo aukš­tesnis automobilis. Šio prieštaravimo teismas neanalizavo, o parodymus nemotyvuotai įvertino kaip patvirtinančius kaltinamojo kaltės nebuvimą.Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas neanalizavo 2014 m. sausio 30 d. kompleksinės teismo medicininės-eismo įvykio-vaizdų ekspertizės akto duomenų. Akto 15 punktu ekspertai nurodė, kad V. P. veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga kilti šiam eismo įvykiui. Taip pat nurodyta, kad techniniu požiūriu apelianto veiksmai turėjo priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu, kadangi jis važiavo tik mar­š­rutiniam transportui skirta eismo juosta. Teismas šias skirtingas ekspertų išvadas įvardijo kaip ta­pa­čias ir nepagrįstai teigė, kad jų abiejų veiksmai tiesiogiai sąlygojo žalingų pa­da­rinių atsiradimą. Teismas specialisto V. V. parodymus vertino išimtinai V. P. gy­nybos pusėn. Neati­tinka tikrovės teismo aprašomi V. V. parodymai apie tai, kad situacijos sukėlėju buvo „Audi A3“ vairuotojas, nes važiavo autobuso eismo juosta, kuria važiuoti negalima, neturėjo teisės ten važiuoti ir tai techniniu požiūriu yra pagrindinė sąlyga ir pagrindinis eismo įvy­kio sukėlėjas, kad KET pažeidė tik jis. Tačiau specialistas V. V. teismo posėdžio metu kate­go­riškai pasakė, kad pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis buvo V. P. veiksmai, taip pat pasamprotavo, kad jei jo važiuota eismo juosta būtų važiavęs visuomeninis transportas, eismo įvy­kis vis tiek būtų kilęs, kadangi būtent V. P. nesielgė taip, kaip reikalauja KET normos. V. P. veiks­mus teismas vertino ir analizavo pagal nusikalstamo nerūpestingumo požymius ir padarė nepagrįstą iš­va­dą, kad jis nenumatė, kad dėl jo veiksmų gali atsirasti žalingos pasekmės ir neturėjo bei nega­lė­jo numatyti, jog neva apeliantas kaip kitas eismo dalyvis pažeis KET reikalavimus ir įvyks eismo įvy­kis. KET 161 punktas imperatyviai nurodo vairuotojui, sukančiam į kairę, praleisti va­žiuo­jan­čią tiesiai ar sukančią į kairę transporto priemonę. Prieš sukdamas į kairę V. P. fiziškai negalėjo būti įsitikinęs, kad pirma priešpriešinė eismo juosta laisva. Byloje nėra duo­menų, kad apeliantas staigiai išvažiavo į pirmą eismo juostą prieš pat sankryžą. Tiek V. P., tiek kartu važiavusi R. P. dėl minėto trukdžio negalėjo matyti šios eismo juostos dar prieš sukant į kairę. Liudytoja V. J. patvirtino, kad jis pro ją pravažiavo pirma eismo juosta, o eis­mo įvykis įvyko tolumoje, t. y. ne prie pat jos. V. P., sukdamas į kairę, elgėsi nerūpestingai, t. y. žinodamas, kad pirmoje priešpriešinėje eismo juostoje eismo ma­to­mu­mas ribojamas priešais stovinčios aukštesnės transporto priemonės, esant intensyviam eismui ir no­rėdamas pasinaudoti galimybe išvengti užsibuvimo spūstyje, pakluso kito vairuotojo mostui ran­ka ir suko į kairę. Kaip pats teigė, gerai išmanydamas KET ir žinodamas, kad keleiviniam trans­por­tui skirta eismo juostoje turi teisę važiuoti ir kiti eismo dalyviai, jis turėjo numanyti galimybę prieš­priešiniam transportui ir tai padaryti galėjo. Šioje situacijoje kaip tik apeliantas neturėjo galimybės išvengti susidūrimo su V. P. vairuojamu automobiliu, kadangi jis išvažiavo staigiai ir jam nesi­tikint tokio manevro.Apeliantas teigia, kad tais atvejais, kai KET pažeidžia keli eismo dalyviai, svarbu nustatyti, kurio eismo dalyvio pažeidimas buvo su­si­jęs priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Jeigu V. P. būtų laikęsis KET 161 punkto rei­kalavimų – nebūdamas įsitikinęs kairio posū­kio manevro saugumu ir staigiai nesukęs kairėn, tai ar keleivinio transporto eismo juosta važiuo­jan­čios tiesiai ar sukančios į dešinę transporto priemonės būtų pažeidusios KET reikalavimus, ar ne, bet kuriuo atveju eismo įvykio būtų pavykę išvengti. Remiantis tuo, darytina išvada, kad V. P. yra kaltas dėl eismo įvykio kilimo, kurio padariniai – nukentėjusiajai A. R. padarytas sveikatos sutrikdymas.Apeliaciniame skunde nukentėjusioji A. R. prašo panaikinti Kauno apylinkės teis­mo 2014 m. spalio 8 d. nuosprendį ir priimti V. P. atžvilgiu naują apkaltinamąjį nuos­pren­dį, taip pat tenkinti jos civilinį ieškinį. Skunde nurodo, kad teismas nuosprendyje nepasisakė apie tai, ar V. P. pažeidė KET 161 punktą, todėl netinkamai pritaikė įstatymą. Byloje nustatyta, kad išteisintasis V. P. darė kairį posūkį, todėl prieš sukdamas jis privalėjo duoti kelią pirma juosta važiuojančiai transporto prie­monei, įsitikinti, ar šį posūkį daryti yra saugu – tokią pareigą V. P. nustato KET 28, 33, 106 punktai.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog automobilio vairuo­tojas V. P., prieš sukdamas į kairę, t. y. atlikdamas manevrą, matė už kito automobilio stovintį nukentėjusiojo K. K. automobilį, galėjo ir turėjo jį pastebėti, o surinkti duo­menys neleidžia teigti, kad V. P., prieš sukdamas į kairę, turėjo ir galėjo numatyti, jog kitas eismo dalyvis – vairuotojas K. K., grubiai pažeisdamas KET reikalavimus, staiga įva­žiuos į specialiajam transportui skirtą juostą ir susidurs su kaltinamojo vairuojamu automobiliu. Tačiau ši teis­mo išvada prieštarauja kasacinio teismo išaiškinimui, kad blogas matomumas, sumažėjusi ma­to­mumo zona ir panašios aplinkybės vairuotojo atsakomybės nepašalina. Teisminio nagrinėjimo metu V. P. nurodė, kad pėsčiosios nukentėjusios A. R. einančios per gatvę, jis nematė. V. P. elgėsi nusikalstamai nerūpestingai, neįsitikino, ar pirma eismo juosta nevažiuoja transporto priemonė. Jei V. P., įvažiavęs į antrą juostą būtų sustojęs, jis būtų pastebėjęs pirma juosta va­žiuojantį automobilį, kadangi iš savo eismo juostos jis negalėjo to matyti. Pirmosios instancijos teismas nenustatė kokia pagrindinė priežastis buvo eismo įvykiui kilti, kieno veiksmai buvo sunkaus sveikatos sutrikdymo A. R. sąlyga ir prie­žastis, nors tokią pareigą turėjo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad liudytojų V. J., R. P. ir V. G. parodymai yra nuoseklūs, juose nėra jokių prieštaravimų, jie teismui neke­lia abejonių, šiuose parodymuose nėra kaltinamojo V. P. kaltės įrodymų. Ši teismo išvada yra nepagrįsta, kadangi liudytojai V. J. ir V. G., nematė autoįvykio, taip pat ši teis­mo išvada prieštarauja teismo posėdžio protokole esan­tiems liu­dy­to­jų parodymams. R. P. teismo posėdžio metu davė prieštaringus parodymus, pa­rodė, kad „jis (K.) važiavo iš antros kelio juostos, aš sėdėjau a/m su P. ir viską mačiau, kelias buvo tuščias, toli mačiau iki pat sustojimo.“ Tačiau vėliau tos pačios apklausos metu liudytoja parodo: „mus praleido džipas, jis buvo tamsios spalvos, jis mus praleido, kitų už jo a/m nemačiau.“ Kad kelias buvo tuščias iki stotelės, paneigia liudytoja V. J.. Tačiau šių prieštaravimų pirmosios instancijos teismas never­ti­no. Liudy­to­ja R. P. yra kal­tinamojo sutuoktinė, todėl jos parodymų negalima laikyti ob­jek­tyviais ir nešališkais, ji nurodė, kad jai net teko pasinaudoti savo tarnybine padėtimi. Liudytojai V. J. ir V. G. yra kaltinamojo žmonos bendradarbiai, todėl jų parodymai negali būti laikomi objektyviais. Taip pat pažymi, jog V. J. teigė, kad „dideliu greičiu palei pat kraštą pralėkė tamsios spalvos automobilis“, tačiau byloje ekspertizės akte Nr. 11-288 (14)/11-313(14) ekspertas nepateikė išvados, kad transporto priemonė „Audi A3“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būtų viršijusi leistiną greitį. Be to, K. K. nurodė, kad jo greitis buvo apie 30 km/h ir šie duomenys nebuvo paneigti.Nukentėjusioji skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė ne byloje esančiais įrodymais, o tik išimtinai kaltinamojo ir jo sutuoktinės liudytojos R. P. prieštaringais parodymais, nevertino ekspertizės akto. Teismas pažeidė LR BPK normas, reg­lamentuojančias įrodymų vertinimą, kadangi teismas nepagrįstai iškraipė Lietuvos teismo eksper­ti­zės centro ekspertizės 2014 m. kovo 6 d. akte Nr. 11-288(14)/11-313(14) padarytas eks­perto V. V. išvadas, kadangi teismo nuosprendyje yra nurodyta priešinga negu ekspertizės akte pada­ryta išvada. Ekspertas tiek teismo posėdžio metu, tiek ekspertizės akte davė kate­go­riš­ką išvadą, kokia techniniu požiūriu buvo pagrindinė priežastis kilti šiam eismo įvykiui. Be to, teismas nevertino teisiamojo parodymų ir liudytojos R. P. parodymų nei atskirai, nei visumoje su nukentėjusiųjų A. R. ir K. K. parodymais bei byloje esan­čiu vaizdo įrašu, kurie patvirtina, kad kaltinamojo ir R. P. parodymai apie tai, kad nukentėjusioji A. R. nėjo per gatvę, kad jos nebuvo, yra paneigti nurodytais įrodymais. Nu­kentėjusiosios manymu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas tik kaltinamojo ir jo sutuok­tinės parodymus, pažeidė teismo nešališkumo principą.Atsiliepime į V. P. apeliacinį skundą nukentėjusioji A. R. prašo skundo netenkinti ir nurodo, kad nesutinka su Kauno apylinkės teismo nuosprendyje suformuota išvada, jog V. P. nekaltai sukėlė A. R. sunkų sveikatos sutrikdymą.Teismo posėdyje išteisintojo V. P. gynėjas Andriejus Melkovas prašė išteisintojo V. P. apeliacinį skundą tenkinti, o kitus apeliacinius skundus atmesti. Prokuroras Virgilijus Lazauskas prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo K. K. apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios A. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, išteisintojo V. P. apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė A. R. ir jos atstovė Rasa Užkuraitienė prašė A. R. apeliacinį skun­dą tenkinti, nukentėjusiojo K. K. apeliacinį skun­dą tenkinti, prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintojo V. P. apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusiojo K. K. atstovas Evaldas Rapolas prašė nukentėjusiojo K. K. apeliacinį skun­dą tenkinti, nukentėjusiosios A. R. apeliacinį skun­dą tenkinti, prokuroro apeliacinį skun­dą tenkinti, o išteisintojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.Išteisintojo V. P. apeliacinis skundas atmetamas. Nukentėjusiojo K. K. apeliacinis skundas tenkinamas. Prokuroro ir nukentėjusiosios A. R. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.LR BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos nuostatos, jog teismas savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaudamasis LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, su prokuroro, nukentėjusiųjų K. K. ir A. R. apeliacinių skundų argumentais sutinka ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Nuosprendyje teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog automobilio vairuotojas V. P., prieš sukdamas į kairę, t. y. atlikdamas manevrą, matė už kito automobilio stovintį nukentėjusiojo K. K. automobilį, galėjo ir turėjo jį pastebėti. Tuo pačiu nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį V. P. atžvilgiu.Kolegija, išnagrinėjusi visus bylos duomenis, nustatė, kad ši išvada neatitinka bylos aplinkybių, ji padaryta išnagrinėtus įrodymus įvertinus pažeidžiant LR BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kadangi įrodymai įvertinti selektyviai, neatsižvelgiant į įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumą, nesiimant priemonių pašalinti nustatytus prieštaravimus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teis­mo išvada, jog V. P. nekaltai sukėlė žalingus padarinius, prieštarauja nustatytoms bylos fak­tinėms aplinkybėms, teismo išvados yra nepagrįstos, nemotyvuotos ir neatitinka bylos aplinkybių, todėl apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis LR BPK 329 straipsnio 2 punkte numatytais pagrindais (LR BPK 326 straipsnio 4 dalis).Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nustatė, kad V. P. 2012 m. vasario 21 d., apie 7.49 val., Kau­ne, K. Donelaičio g. ir Vasario 16-osios g. sankryžoje, vairuodamas automobilį „Toyota Carina“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir išvažiuodamas nuo Maironio g. link S. Sapiegos g., pažeidė KET 161 punkto reikalavimus tuo, kad sankryžoje sukdamas į kairę, į Vasario 16-osios g., nedavė kelio lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai važiavusiam automobiliui „Audi A3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamam K. K., su juo susidūrė, o po susidūrimo au­to­mo­biliui „Toyota Carina“ sukantis, kliudė baigiančią pereiti Vasario 16-ąją g. pėsčiąją A. R., jai pada­ry­damas sužalojimą, sukėlusį sunkų sveikatos sutrikdymą.Kaltinamasis V. P., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, kaltu neprisipažino ir paaiškino, kad įvykio metu važiavo kartu su sutuoktine. Kelyje buvo daug automobilių, o jam reikėjo sukti į kairę, į K. Donelaičio gatvę. Automobilių vairuotojai, važiuojantys priešais antrąja eismo juosta, padarė tarpą leisdami jam pravažiuoti. Įsitikinęs, kad kliū­čių nėra ir jis nekelia pavojaus eismo saugumui, pradėjo lėtai važiuoti. Įvažiavęs į Vasario 16-osios gat­vę pajuto smūgį į dešinę automobilio pusę, automobilis apsisuko ir sustojo. Teigia, kad K. K. automobilio nema­tė. Į jį atsitrenkęs au­to­mo­bilis turėjo važiuoti apie 60 km/h greičiu. Automobilio gale pamatė sužeistą moterį. Mano, kad KET pažeidė K. K. (t. 2, b. l. 72–75).Nukentėjusysis K. K., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, paaiškino, kad važiavo E. Ožeškienės gatve antra juosta link Maironio gatvės. Persirikiavo į pirmąją juostą. Kelio danga buvo slidi, jis važiavo apie 30 km/h grei­čiu. Teigė, kad važiavo antra juosta, tuomet nutarė persirikiuoti į pirmąją, parodė posūkio signalą, persirikiavo ir tuomet į jo važiuojamą juostą įsuko kitas automobilis, todėl jis stabdydamas trenkėsi pasukusiam automobiliui į šoną. Kal­ti­na­mojo vairuojamas automobilis slydo, apsisuko ir partrenkė moterį. Taip pat nurodė, kad jis suko į Vasario 16-osios, o ne į Maironio gatvę (t. 2, b. l. 58–64).Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė A. R., apklausiama pirmosios instancijos teisme, paaiškino, kad ėjo E. Ožeškienės gatve, šali­gatviu. Prie Vasario 16-osios gatvės apsidairė, automobilių nebuvo, žengė ant šaligatvio ir pa­juto smūgį į šoną. Vyras ir moteris pasakė, kad į juos atsitrenkė kitas automobilis. Greitoji išvežė ją į KMUK. Draudimas atlygino dalį žalos. Nurodė, kad ilgai gydėsi, susirgo depresija, negalėjo dirbti 8 mėnesius, dabar dažnai būna nedarbinga, daug išgyvenimų patyrė ir jos šeima (t. 2, b. l. 58–64).Liudytoja V. J., apklausiama pirmosios instancijos teisme, paaiškino, kad įvykio rytą ėjo dešine puse link L. Sapiegos gatvės. Vidurinėje kelio juostoje buvo daug automobilių. Pro šalį dideliu greičiu pralėkė tamsios spalvos automobilis. Greitai išgirdo pokštelėjimą. Pamatė, kad sustojo tas pats tamsus automobilis. Paėjusi pamatė kitą automobilį, jame sėdėjo nukentėjusioji. R. P. sakė, kad įvyko avarija. V. G. pasakojo, kad matė, kaip visi automobiliai praleidinėjo V. P. automobilį. Jis va­žiavo, o į jį atsitrenkė kitas automobilis (t. 2, b. l. 72–75).Liudytoja R. P., apklausiama pirmosios instancijos teisme, paaiškino, kad važiavo K. Donelaičio gatve, turėjo sukti į Vasario 16-osios gatvę. Priešais antrojoje juostoje stovinčio džipo vairuotojas rankos mostu juos praleido. Pirmojoje juostoje nieko nebuvo, todėl jie suko į Vasario 16-osios gatvę. Beveik pravažiavus pajuto smūgį į automobilio galinę dalį. Jų automobilis apsisuko. Išlipusi iš automobilio pamatė sužeistą moterį. K. K. iš antros juostos pasuko į pirmąją, kad nereikėtų stovėti sankryžoje (t. 2, b. l. 58–64).Liudytojas V. G., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, paaiškino, kad įvykio dieną apie 8 val. važiavo automobiliu į darbą. Prie šviesoforo ties Maironio gatve buvo didelė spūstis, laukė, kol galės pasukti. Daug kas važiavo vidurine kelio juosta. Laukdamas išgirdo smūgį ties Vasario 16-osios gatvės kampu. Kai priartėjo, pamatė P. automobilį, kurio galinė dalis buvo pažeista. Pirmoje juostoje buvo tamsus au­to­mo­bilis (t. 2, b. l. 58–64).Ekspertas V. V., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, patvirtino ekspertizės išvadas ir paaiškino, kad situaciją sukėlė „Audi A3“ automobilis, nes jis važiavo autobuso eismo juosta, kuria važiuoti negalima, tuo pažeidė KET. Tačiau ekspertas pažymėjo, jog ši aplinkybė nebuvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti, o pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo V. P. veiksmai, kadangi jis, sukdamas į kairę, nepra­leido priešpriešais autobusų eismo juosta važiuojančio „Audi A3“, dėl to pastarasis trenkėsi į „Toyota Ca­ri­na“ galinę dešinę pusę. Dėl šio smūgio, slidžios dangos automobilį suko pagal laikrodžio ro­dyk­lę. Pėsčioji kirto gatvę ir patyrė smūgį į nugarą. Nėra duomenų, kad „Audi A3“ ženkliai viršijo greitį (t. 2, b. l. 153–160). Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014-03-06 ekspertizės akte Nr. 11-288914)/11-313(14) nurodyta, kad buvusioje kelio eismo situacijoje automobilio „Toyota Carina“ vairuotojo V. P. veiksmai, važiuodamas K. Donelaičio g. ir sankryžoje su Vasario 16-osios g. ir sukdamas į kairę, nedavė kelio iš dešinės maršrutiniam transportui skirta eismo juosta priešpriešais važiavusiam automobiliui „Audi A3“ ir su juo susidūrė, techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga kilti šiam eismo įvykiui. Buvusioje kelio eismo situacijoje automobilio „Audi A3“ vairuotojo K. K. veiksmai, K. Donelaičio g. ir Vasario 16-osios g. sankryžoje važiuodamas tik maršrutiniam transportui skirta eismo juosta, t. y. jam draudžiama eismo juosta, susidūrė su priešpriešais važiavusiu ir į kairę sukusiu automobiliu „Toyota Carina“, techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šiuo eismo įvykio kilimu (t. 2, b. l. 93-99).Eismo įvykio vietos apžiūros protokolu, planu, fotonuotraukomis nustatyta, kad buvo užfiksuotas eismo įvykis, įvykęs 2012 m. vasario 21 d., apie 7.49 val. Kaune, K. Donelaičio g. ir Vasario 16-osios g. sankryžoje (t. 1, b. l. 6–11).Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus Teismo medicinos specialisto išva­do­je Nr. G846/12(02) A. R. konstatuota kairio skruostikaulio lanko, kairio žandikaulio an­čių priekinės ir išorinės sienelių, kairės išorinės sienelės ir dugno lūžis, abiejų gaktikaulių abiejų šakų, kryžkaulio kairės pusės lūžiai, muštinė žaizda dešinio kelio srityje, paviršinės žaizdos kelių srityse, tai vertinama sunkiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 53–54).Vaizdo įrašo apžiūros protokole užfiksuota, kad diske įrašytas vaizdas K. Donelaičio g. kryptimi nuo Maironio g. link S. Sapiegos g. Fiksuotame vaizde nurodytas laikas 2012 m. vasario 21 d. 07-48-00. Laikotarpiu nuo 1 min. 26 sek. iki 1 min. 45 sek. matoma, kaip lengvasis automobilis va­žiuoja K. Donelaičio g. kryptimi nuo Maironio g. link S. Sapiegos g., stabdo, sustoja ties san­kryža su Vasario 16-osios g. su įjungtu kairės pusės posūkio signalu, suka į kairę į Vasario 16-osios g. Tuo pat metu nuo S. Sapiegos g. link Maironio g. priešinga kelio puse važiuoja automobilis, per­si­ri­kiuoja į pirmą eismo juostą ir susiduria su jam užtvėrusiu kelią automobiliu, važiavusiu nuo Mai­ro­nio g. link S. Sapiegos g. ir dariusiu manevrą į kairę (t. 1, b. l. 32).Kaip matyti iš teismo nuosprendžio motyvų, teismas išteisinamąjį nuosprendį priėmė konstatavęs, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tačiau teisėjų kolegija, vertindama aukščiau aptartų įrodymų visumą, daro išvadą, kad byloje surinkta pa­kankamai objektyviu įrodymų išvadai, jog V. P. veiksmai turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su eismo įvykio metu kilusiomis pasekmėmis, jie buvo pagrindinė ir būtinoji sąlyga nagrinėjamam eismo įvy­kiui kilti, ir jis dėl šio įvykio yra kaltas.LR BK 281 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairuodamas transporto prie­mo­nę, pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Šiame straipsnyje nu­ma­tyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal aptariamą LR BK specia­lio­sios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto prie­monės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (sunkiai sutrikdytą kito žmogaus svei­ka­tą) bei priežastinį ryši tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir sunkaus sveikatos sutrikdymo. LR BK 14 straipsnyje nustatyta, kad asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu jis šią veiką padarė tyčia ar dėl neatsargumo. Veikos, numatytos LR BK 281 straipsnyje padaromos esant neatsargiai kaltės formai, t. y. dėl nusikalstamo pasitikėjimo ar nusikalstamo nerūpestingumo (LR BK 281 straipsnio 7 dalis). LR BK 16 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Nusikalstamas nerūpestingumas yra tada, kai vairuotojas nesuvokia, kad daro pavojingą ar rizikingą veiką, šiuo atveju nesuvokia, kad pažeidžia KET ir dėl to nenumato, kad dėl pažeidimo gali kilti LR BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, tačiau, turėdamas vairuotojo pažymėjimą ir vairuodamas automobilį (padidinto pavojaus šaltinį), turi ir gali numatyti galimus padarinius ir jų išvengti. Jei vairuotojas neturi ar negali numatyti galimų jo veikos padarinių ir jų išvengti, laikoma, kad jis veikė be kaltės ir tai šalina jo baudžiamąją atsakomybę, kadangi tuomet nėra visų būtinųjų nusikalstamos veikos požymių. Taigi, šiuo atveju svarbu nustatyti, ar V. P. turėjo ir galėjo numatyti savo veikos padarinius ir jų išvengti, t. y. ar jis yra kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos.V. P. kaltinamas pažeidęs KET 161 punkto reikalavimus, t. y., san­kry­žoje sukdamas į kairę, į Vasario 16-osios g., nedavė kelio lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai važiavusiam automobiliui „Audi A3“, su juo susidūrė, o po susidūrimo automobiliui „Toyota Carina“ sukantis, kliudė pėsčiąją A. R., jai padarydamas sužalojimą, sukėlusį sunkų svei­ka­tos sutrikdymą.KET 161 punktas (redakcija, galiojusi eismo įvykio metu) imperatyviai nurodo, kad sukdamas į kairę (apsisukdamas), vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai arba į dešinę, o sankryžoje, kurioje leidžiama lenkti ir lenkiančioms transporto priemonėms.Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje eismo situacijoje V. P. objektyviai pažeidė KET 161 punktą. Jei V. P. ketino įvažiuoti į Vasario 16-osios gatvę ir kirsti priešpriešinio eismo juostą, jis negalėjo vadovautis vien tik vidurinės eismo juostos vairuotojo jam sudaryta galimybe atlikti šį veiksmą. Pagal KET 161 punktą jis privalėjo įsitikinti, kad yra laisva ir kraštinė eismo juosta, kurią jis ketina kirsti, ir tai bus galima padaryti saugiai. Darytina išvada, kad V. P. automobiliui praleidus priešinga kryptimi važiuojantį automobilį „Audi A3“ susidūrimo būtų pavykę išvengti. Taigi teisėjų kolegija mano, kad V. P. padarytas KET 161 punkto pažeidimas buvo pagrindinė ir būtinoji sąlyga nagrinėjamam eismo įvy­kiui kilti, tą patvirtino ir pirmosios instanci­jos teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas V. V.. V. P. privalėjo palaukti, kol eismo juosta, kurioje judėjo automobiliai, atsilaisvins ir tik įsitikinęs savo veiksmų absoliučiu saugumu galėjo įvažiuoti į priešingos krypties eismo juostą. Sustojęs jį praleisti automobilis sudarė sąlygas ir leido V. P. automobiliui saugiai įvažiuoti į eismo juostą, kuria judėjimas vyko Maironio gatvės link, tačiau jis turėjo būti įsitikinęs, kad maršrutiniam transportui skirtoje eismo juostoje nėra judančių transporto priemonių. Dėl praleisti jį sustojusio automobilio, V. P. buvo apsunkintas maršrutinio transporto eismo juostos matomumas, tačiau tai neatleido vairuotojo nuo pareigos būti apdairiam ir savo veiksmais nesudaryti pavojaus eismo saugumui. Jis buvo įpareigotas elgtis rūpestingai, neįvažiuoti į maršrutinio transporto eismo juostą ir nekirsti jos neįsitikinus eismo saugumu. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad V. P. to nepadarė, taigi elgėsi rizikingai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad vertinant transporto priemonę vairuo­jan­čio asmens veiksmus reaguojant į netikėtai kelyje atsiradusią kliūtį, negalima reikalauti, kad vai­ruotojas visada šias kliūtis numatytų, pvz., kad į kelią netikėtai įvažiuos dviratininkas arba kad ant važiuojamosios kelio dalies tamsiu paros metu gali gulėti žmogus, eiti pėsčiasis nesegėdamas šviesą atspindinčio atšvaito, stovėti tinkamai nepaženklinta traktoriaus priekaba be veikiančių žibintų ir atšvaitų ir pan. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-537/2009, 2K-169/2010, 2K-384/2013, 2K-160/2014, 2K-434/2015). Vien priežastinio ryšio tarp pažeidimo ir padarinių buvimas dar nenulemia asmens, pažeidusio KET, baudžiamosios atsakomybės, kadangi turi būti nustatytas ir kitas būtinas nusikalstamos veikos požymis – kaltė. Nagrinėjamuoju atveju analizuojant transporto priemonių išsidėstymą kelyje, kiekvieno iš vairuotojų veiksmus, jų laiką, svarbu nustatyti, ar V. P. turėjo galimybę pamatyti K. K. automobilį, kuris važiavo viešajam transportui skirta eismo juosta, taip pat ir tai, ar K. K. pažeidė KET, ir jei taip, tuomet ar šis pažeidimas buvo susijęs priežastiniu ryšiu su kilusiu eismo įvykiu, t. y. ar šis eismo įvykis įvyko dėl vieno ar abiejų vairuotojų kaltės. Tik įvertinus šias aplinkybes galima spręsti V. P. baudžiamosios atsakomybės, bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo ir civilinio ieškinio klausimus.Vertinant V. P. kaltės buvimą (ar nebuvimą) dėl sukelto eismo įvykio svarbu nustatyti, ar V. P. turėjo objektyvią galimybę pamatyti K. K. automobilį, kuris važiavo viešajam transportui skirta eismo juosta, ir duoti jam kelią.Kaltinamasis V. P. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad posūkį į kairę (į Vasario 16-osios gatvę) jis pradėjo įsitikinęs, jog antrojoje eismo juostoje sustojęs automobilis jį praleidžia, o pirmąja eismo juosta jokia transporto priemonė nevažiuoja. Mano, kad nukentėjusiojo K. K. vairuojamas automobilis yra manevringas, todėl galėjo staiga išvystyti didesnį greitį. Nukentėjusysis K. K. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad į pirmąją eismo juostą persirikiavo iki K. Donelaičio g. sankryžos su Vasario 16-osios gatve likus 5–6 automobilių kelio ilgiui. Liudytoja V. J. apklausiama teisme paaiškino, kad stotelėje, esančioje K. Donelaičio g., išlipusi iš autobuso ėjo link Vasario 16-osios g., kai jai pro šalį iš nugaros palei gatvės kraštą pralėkė automobilis, kuris vėliau pateko į eismo įvykį. Liudytoja patvirtino, kad šis automobilis pro ją pralėkė ties spaudos kiosku, o ties parduotuve „Dar ne mama“ (K. Donelaičio g. 91, Kaunas) įvyko eismo įvykis. Aukštesniajam teismui, pasinaudojus tinklapiu „Google Maps“, nustatyta, kad nuo kiosko, esančio šalia viešojo transporto stotelės „L. Sapiegos g.“ iki K. Donelaičio g. ir Vasario 16-osios g. sankryžos yra apie 50 metrų (https://www.google.lt/ maps/dir/54.8992973,23.9073522/54.8992454,23.9081107/@54.899246,23.907934,19z), tai iš esmės patvirtina nukentėjusiojo K. K. parodymus apie tai, jog jis į pirmąją eismo juostą persirikiavo likus ne mažiau nei 5–6 automobilių kelio ilgiui, t. y. apie 30 metrų. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog K. K. nepadarė staigaus manevro tarp eismo juostų, o važiuodamas K. Donelaičio gatve, iš antrosios į pirmąją eismo juostą persirikiavo likus pakankamam atstumui, kad V. P. turėtų realią galimybę jį pastebėti ir nutraukti savo manevrą – posūkį iš K. Donelaičio į Vasario 16-osios gatvę, todėl darytina išvada, kad V. P. neatsargi kaltė (nenumatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti) dėl kilusio eismo įvykio yra įrodyta.Kaip jau buvo minėta, šioje baudžiamojoje byloje taip pat svarbu nustatyti, ar K. K. pažeidė KET, ir jei taip, tuomet ar šis pažeidimas buvo susijęs priežastiniu ryšiu su kilusiu eismo įvykiu, t. y. ar šis eismo įvykis įvyko dėl vieno ar abiejų vairuotojų kaltės.KET 186 punktas (redakcija, galiojusi eismo įvykio metu) be kita ko numato, kad kelyje, pažymėtame kelio ženklu „Eismo juosta maršrutiniam transportui“ ir (arba) ženklinimo linijomis „A“, kitoms transporto priemonėms važiuoti šia eismo juosta ir sustoti joje draudžiama, išskyrus dviračius ir mopedus. Tačiau jeigu ši eismo juosta, skirta važiuoti maršrutiniam transportui ta pačia kryptimi, yra dešiniajame važiuojamosios dalies krašte ir nėra atskirta ištisine ženklinimo linija, į dešinę sukantys arba apvažiuojantys sustojusią į kairę sukti transporto priemonę vairuotojai privalo persirikiuoti į šią eismo juostą. Nukentėjusysis K. K. teismo posėdžio metu nurodė, kad jis persirikiavo į pirmąją E. Ožeškienės g. eismo juostą ir ketino sukti į Vasario 16-osios gatvę, tačiau tuo metu priešais važiavęs automobilis suko į kairę, užkirto jam kelią ir dėl to įvyko eismo įvykis. Šiuo atveju svarbu nustatyti, ar K. K. iš tiesų ketino sukti į Vasario 16-osios gatvę, kas leistų spręsti jo veiksmų teisėtumą važiuojant E. Ožeškienės g. esančia eismo juosta, skirta maršrutiniam transportui. Kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų, jis ketino važiuoti į Maironio g. esantį banko „Swedbank“ skyrių, todėl norėjo netoliese pasistatyti automobilį. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu, iškart po eismo įvykio, K. K. nurodė, jog važiavo E. Ožeškienės gatve link Parodos kalno ir persirikiavo į pirmąją eismo juostą, nes norėjo sukti į Maironio gatvę. Priešinga kryptimi važiavęs automobilis suko į kairėje esančią Vasario 16-osios gatvę ir netikėtai jam užtvėrė kelią, dėl to įvyko eismo įvykis (t. 1, b. l. 28). Atsižvelgiant į nukentėjusiojo K. K. po įvykio pateiktą paaiškinimą, kuris patvirtina, jog nukentėjusysis neketino sukti į Vasario 16-osios gatvę, taip pat į vėlesnius jo paaiškinimus, kuriuose jis savo parodymus pakeitė ir nurodė, kad norėjo sukti į Maironio gatvę, svarbu patikrinti jo pasikeitusių paaiškinimų patikimumą, kadangi nukentėjusiojo intencija sukti į vieną ar kitą gatvę tiesiogiai lemia nukentėjusiojo veiksmų (važiavimo maršrutiniam transportui skirta eismo juosta) teisėtumą KET požiūriu, o tai savaime lemia ir kaltinamojo V. P. kaltės dėl sukelto eismo įvykio vertinimą.Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014 m. kovo 6 d. ekspertizės akte Nr. 11-288(14)/­11-313(14) konstatuota, kad automobiliai „Audi A3“ ir „Toyota Carina“ susidūrė K. Donelaičio ir Vasario 16-osios g. sankryžoje, K. Donelaičio g. pirmoje eismo juostoje, skirtoje važiuoti maršrutiniam transportui. Susidūrimo metu automobilis „Audi A3“ dešinės pusės ratais judėjo ne arčiau kaip 0,4 m atstumu nuo K. Donelaičio g. važiuojamosios dalies dešinio krašto, o automobilis „Toyota Carina“ priekine dalimi jau buvo įvažiavęs į Vasario 16-osios g. Ekspertizės akte taip pat konstatuota, kad K. K. veiksmai techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu (t. 2, 93–99). Ekspertas V. V., kuris pasirašė minėtą ekspertizės aktą, teismo posėdžio metu paaiškino, kad pagal užfiksuotus duomenis, transporto priemonių išsidėstymą bei įvertinus filmuotą medžiagą galima teigti, jog „Audi A3“ vairuotojas (K. K.) toje sankryžoje tikrai nesiruošė sukti į dešinę (Vasario 16-osios g.). Taip teigė todėl, kad susidūrus sankryžoje automobilio padėtis buvo lygiagreti kelio išilginei ašiai, automobilis nebuvo pasisukęs kampu į dešinę, o jei automobilis būtų ruošęsis sukti į dešinę, jo padėtis susidūrimo metu jau būtų pasisukusi į dešinę. Išvadą, kad automobilis važiavo tiesiai, ekspertas V. V. padarė iš automobilio padėties susidūrimo metu, automobilis buvo nukreiptas važiuoti tiesiai, o jei jis būtų sukęs į dešinę, automobilio sugadinimai, padėtis būtų visai kitokie (t. 2, b. l. 153–160). Aukštesnysis teismas, įvertinęs Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014 m. kovo 6 d. ekspertizės akte nustatytus duomenis, taip pat eksperto V. V. paaiškinimus, taip pat ir nukentėjusiojo K. K. paaiškinimą, pateiktą iš karto po eismo įvykio, daro išvadą, jog K. K., skirtingai nei nurodė vėliau ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant bylą teisme, neketino iš K. Donelaičio g. sukti į Vasario 16-osios gatvę, parodymus keitė tik turėdamas tikslą išvengti ar sušvelninti galinčią kilti atsakomybę, taigi, važiuodamas maršrutiniam transportui skirta eismo juosta, pažeidė KET 186 punkto reikalavimus. Teisėjų kolegija sutinka su ekspertizės akto išvada, kad K. K. veiksmai techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu. Pažymėtina ir tai, kad nors šie veiksmai nebuvo pagrindinė sąlyga nagrinėjamam eismo įvykiui kilti, tačiau atsižvelgiant į tai, kad dėl eismo įvykio kilimo iš dalies yra kaltas K. K., ši aplinkybė yra vertintina sprendžiant V. P. bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo ir civilinio ieškinio klausimus.Šioje baudžiamojoje byloje nustačius, kad V. P. pažeidė KET 161 punkto reikalavimus, dėl to įvyko eismo įvykis ir nukentėjusiajai A. R. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, tarp neteisėtų jo veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, V. P. nusikalstamą veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo, t. y. jis nenumatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (LR BK 16 straipsnio 3 dalis), taigi V. P. pripažintinas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 281 straipsnio 3 dalyje.Esant šioms aplinkybėms nukentėjusiojo K. K. apeliacinis skundas tenkinamas, prokuroro ir nukentėjusiosios A. R. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (LR BPK 329 straipsnio 2 punktas, LR BPK 326 straipsnio 4 dalis).Skirdamas bausmę V. P., teismas atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padaryto nusikaltimo motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę, kitas aplinkybes (LR BK 54 straipsnio 2 dalis), taip pat vadovaujasi non reformatio in peius principu, draudžiančiu keisti sprendimą į blogąją pusę, jei skundai buvo paduoti tik pačių nuteistųjų ar jų gynėjų. Atsižvelgiant į tai, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutartimi panaikinus Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nuosprendį ir perdavus bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka tik pagal nuteistojo V. P. kasacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad V. P. skiriama bausmė negali būti griežtesnė, nei buvo paskirta Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu.Bylos duomenimis nustatyta, kad V. P. padarė vieną neatsargų nusikaltimą, jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jis anksčiau nebuvo nusikaltęs ir yra teisiamas pirmą kartą (t. 1, b. l. 73), administracinių nuo­baudų neturi (t. 1, b. l. 74), dirba. Skiriant bausmę atsižvelgtina ir į tai, kad nagrinėjamuoju atveju dėl kilusio eismo įvykio buvo nustatyta abipusė V. P. ir K. K. kaltė. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus kaltinamajam V. P. su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Atsižvelgiant į tai, kad V. P. dirba, teisėjų kolegija sprendžia, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus V. P. baudą bei baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą V. P. naudotis specialia teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones. Atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes, jų visumą, siekiant nubaudimo ir teisingumo principo įgyvendinimo, V. P. skirtina bauda, kuri yra mažesnė nei LR BK 47 straipsnyje numatytas baudos vidurkis už padarytą neatsargų nusikaltimą. Manytina, kad mažesnė nei vidutinės trukmės baudžiamojo poveikio priemonė bus taip pat adekvati padarytai nusikalstamai veikai, šioje byloje nustatytoms aplin­ky­bėms ir kaltinamojo asmenybei, todėl užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą ir LR BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.Pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą dėl kaltinamojo V. P. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, ir apeliacinės instancijos teismui pri­pažinus jį kaltu, turi būti sprendžiamas ir civilinio ieškinio klausimas. Byloje yra pareikštas nu­ken­tėjusiosios A. R. civilinis ieškinys dėl 2 136,87 Lt (t. y. 618,88 Eur) turtinės ir 90 000 Lt (t. y. 26 065,80 Eur) neturtinės žalos pri­teisimo solidariai iš atsakovų UADB „Ergo Lietuva“ ir V. P. (t. 1, b. l. 122–125).Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad eismo įvykio metu A. R. dėl sužalojimų buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, po eismo įvykio nukentėjusioji buvo ilgai gydoma ligo­ni­nė­je, dėl patirtų sužalojimų prarado 50 procentų darbingumo, tapo apsunkintas jos judėjimas, ji jaučia skausmus, ją kankina depresija ir patyrė daug kitokių nei­giamų dvasinių išgyvenimų, neigiamas psi­cho­logines pasekmes. Todėl teisėjų kolegija sutinka su nukentėjusiosios civi­li­nio ieškinio argumentais dėl neturtinės ža­los ir pripažįsta, kad tokios pasekmės nuken­tė­ju­siajai iš tiesų atsi­ra­do ir neturtinė žala nu­ken­tėjusiajai buvo padaryta. Neturtinę žalą kaltinamasis padarė nu­si­kalstamais veiksmais, todėl ši žala iš kaltinamojo priteisiama nuken­tė­ju­siajai A. R. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnis, 6.250 straipsnio 2 dalis).Teisėjų kolegija, nustatydama nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nuken­tė­jusiosios patirtų neigiamų išgyvenimų lygį, į tai, kad V. P. inkriminuojamą nusikalstamą veiką padarė neatsargiais veiksmais, į tai, kad jis turi darbines pajamas, taip pat atsižvelgia į pro­tin­gumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus ir į teismų praktiką nustatant neturtinės žalos dydį tokio pobūdžio baudžiamosios bylose, kur nukentėjusiesiems, eismo įvykio metu patyrusiems sunkų svei­ka­tos sutrikdymą, priteista nuo 20 000 Lt iki 80 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-511/2008, 2K-59/2009, 2K-351/2009, 2K-181/2010, 2K-453/2011 ir kt.). Pats V. P. nepateikė jokių įrodymų apie savo turtinę padėtį, kurie būtų pagrindas mažinti priteistiną neturtinės žalos dydį. Sprendžiant civilinio ieškinio klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo taip pat atsižvelgiama į tai, kad nagrinėjamuoju atveju dėl kilusio eismo įvykio buvo nustatyta abipusė V. P. ir K. K. kaltė, taigi dėl žalos atsiradimo yra atsakingas ne tik jis, tačiau iš dalies ir nukentėjusysis K. K.. Įvertinusi šias aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad A. R. priteis­tina mažesnio dydžio neturtinė žala, nei civiliniame ieškinyje prašoma, t. y. A. R. priteis­tina 12 500 Eur suma.Kaltinamojo V. P. automobilis buvo apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, todėl turtinę žalą ir privalomąją dalį neturtinės žalos privalo atlyginti atsakovas – ERGO Insurance SE Lietuvos filialas. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės įstatymo (2007 m. birželio 11 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2012 m. birželio 10 d. yra 2 500 000 Eur dėl žalos asmeniui (iš jų 2500 Eur dėl neturtinės žalos) ir 500 000 Eur dėl žalos turtui. Iš bylos duomenų matyti, kad ERGO Insurance SE Lietuvos filialas išmokėjo A. R. 4640 Lt (t. y. 1343,84 Eur) neturtinei žalai atlyginti (t. 1, b. l. 126). Kadangi UADB „Ergo Lietuva“ ieškovei išmokėtoji suma sudaro tik dalį privalomosios neturtinės žalos draudimo sumos, iš šio atsakovo priteistina likusi privalomoji draudimo neturtinės žalos suma – 1156,16 Eur (skirtumas tarp 2500 Eur ir 4640 Lt, t. y. 1343,84 Eur). Kita neturtinės žalos dalis priteisiama iš kaltinamojo V. P.. ERGO Insurance SE Lietuvos filialas išmokėjo A. R. 1139,58 Lt (t. y. 330,05 Eur) turtinei žalai atlyginti (t. 1, b. l. 126). Ieškinyje nurodyta, kad UADB „Ergo Lietuva“ atlygino ieškovei 1419,58 Lt (t. y. 411,14 Eur) turtinės žalos, todėl teisėjų kolegija vadovaujasi šia ieškovės deklaruojama suma. Bendras turtinės žalos dydis patvirtinamas prie ieškinio pridėtais dokumentais apie gydymui (vaistams, masažams, konsultacijoms ir kt.) išleistas lėšas (t. 1, b. l. 151–163). Aki­vaizdu, kad nukentėjusiosios drabužiai ir daiktai eismo įvykio metu galėjo būti sugadinti ir prarasti. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstu, ir priteisia likusią sumą (2136,87 Lt, t. y. 618,88 Eur) turtinės žalos atlyginimui iš atsakovo ERGO Insu­rance SE Lietuvos filialo.Iš byloje esančių duomenų (orderių, pinigų priėmimo kvitų, teisiamųjų posėdžių protokolų) matyti, kad nukentėjusiajam K. K. apeliacinio proceso metu atstovavo advokatas Kęstutis Gudynas, kuris parengė procesinius dokumentus, dalyvavo posėdžiuose ir kt., dėl to K. K. turėjo 580 Eur išlaidų (t. 3, b. l. 73–74). Nukentėjusią A. R. atstovavo advokatė Rasa Už­ku­rai­tienė, kuri taip pat parengė procesinius dokumentus, dalyvavo posėdžiuose ir kt., dėl to A. R. turėjo 550 Eur išlaidų (t. 3, b. l. 89). Atsižvelgiant į tai, kad išteisintasis V. P. šiuo nuosprendžiu yra pripažįstamas kaltu, todėl jis turi atlyginti nukentėjusiųjų turėtas išlaidas (LR BPK 106 straipsnis).Apeliaciniame skunde išteisintasis V. P. prašė pakeisti Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. nuosprendį, pripažinti, kad V. P. išteisinamas neįrodžius, jog jis da­ly­vavo padarant LR BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir bylą perduoti prokurorui, kad šis imtųsi priemonių LR BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti. Tačiau nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustačius, kad V. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 281 straipsnio 3 dalyje, nebelieka pagrindo spręsti klausimo dėl išteisinimo pagrindo ir bylos perdavimo prokurorui, todėl išteisintojo V. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Kauno apygardos teisme gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma Nr. TP-7-(2.10)-40, kurioje nurodoma, kad apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos kaltinamajam V. P., išlaidas sudaro 34,74 Eur.LR BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. LR BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymo priteisti iš nuteistojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos turėtas išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi,

nusprendžia:

Išteisintojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiojo K. K. apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Egidijaus Zuzevičiaus ir nukentėjusiosios A. R. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. nuosprendį panaikinti ir pri­imti naują apkaltinamąjį nuosprendį:

V. P. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 3 dalyje, ir paskirti jam bausmę – 25 MGL dydžio (941,50 Eur) baudą.

Įpareigoti V. P. baudą (941,50 Eur) sumokėti per 1 (vienus) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, uždrausti V. P. naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 1 (vieniems) me­tams 6 (šešiems) mėnesiams.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. R. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies – priteisti A. R. iš ERGO Insurance SE Lietuvos filialo 618,88 Eur (šešis šimtus aštuoniolika eurų 88 ct) turtinei žalai atlyginti ir 1156,17 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą penkiasdešimt šešis eurus 17 ct) neturtinei žalai atlyginti, o iš V. P. – 10 000 Eur (dešimt tūkstančių eurų) netur­tinei žalai atlyginti ir 550 Eur (penkis šimtus penkiasdešimt eurų) proceso išlaidoms atlyginti.

Priteisti iš V. P. nukentėjusiajam K. K. 580 Eur (penkis šimtus aštuoniasdešimt eurų) proceso išlaidoms atlyginti.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.