Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės ūkininkės J. V. ieškinį atsakovui akcinei draudimo bendrovei „Compensa Vienna Insurance Group“ dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir draudimo išmokos bei palūkanų priteisimo.

Ieškovė prašė pripažinti mėšlo kratytuvo vagystę draudžiamuoju įvykiu, priteisti iš atsakovo 15 437,70 Eur draudimo išmokos ir šešių procentų procesines palūkanas. Anot ieškovės, galiojant šalių 2018 m. vasario 14 d. sudarytai draudimo sutarčiai, 2018 m. spalio 30 d. pastebėta, kad iš ūkio teritorijos pavogtas nurodyta sutartimi apdraustas mėšlo kratytuvas. Dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris sustabdytas išnaudojus visas galimybes nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį. Atsakovas įvykį pripažino nedraudžiamuoju ir nusprendė nemokėti draudimo išmokos, nes: a) mėšlo kratytuvas buvo paliktas ne saugomoje patalpoje, o lauke, neapšviestoje ir neaptvertoje teritorijoje; b) savaeigė technika buvo laikoma toliau negu 100 metrų nuo nuolat gyvenamo būsto; c) žala atsirado dėl apdrausto objekto paslaptingo, neišaiškinto pradingimo arba jis prarastas dėl įprastos vagystės (ne vagystės su įsibrovimu). Ieškovė pabrėžė, kad sudarant draudimo sutartį, jai ne tik nebuvo paaiškintas draudimo taisyklių turinys, bet ir nebuvo užsiminta apie galimybę susipažinti su nurodytomis taisyklėmis. Ieškovės nuomone, atsakovas nepagrįstai mėšlo kratytuvą įvertino kaip savaeigę techniką; be to, kratytuvas buvo laikomas sodybos teritorijoje, kuri nors neaptverta, tačiau apšviesta; faktinis atstumas nuo gyvenamojo namo iki kratytuvo buvimo vietos yra 98 metrai. Įvertinus draudimo sutarties sąlygas dėl besąlyginės išskaitos ir išskaitos vagystės atveju, iš atsakovo priteistina 15 437,70 Eur išmoka (17 303 Eur – 150 Eur – 10 proc.).

Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Anot atsakovo, apdraustas mėšlo kratytuvas nebuvo saugomas draudimo taisyklėse nustatyta tvarka, t. y. nebuvo laikomas saugomoje ir rakinamoje patalpoje, o tiesiog paliktas lauke, neaptvertoje teritorijoje, kuri nėra nuolat prižiūrima ir nakties metu nėra apšviesta; be to, kratytuvas buvo laikomas toliau negu 100 metrų nuo nuolat gyvenamo būsto – artimiausias gyvenamasis namas už 146 metrų. Atsakovas pažymėjo, kad nors kratytuvas gamykliškai nerakinama technika ir neturi užvedimo raktelių, tačiau draudikui nedraudžiama savo nuožiūra apibrėžti, kokie objektai laikytini savaeige technika būtent draudimo taisyklių prasme ir draudžiami savaeigės technikos draudimu. Be to, įvykis pripažintas nedraudžiamuoju, nes nenustatyta vagystę kvalifikuojančių įsibrovimo požymių. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovė savo parašu ant draudimo sutarties patvirtino, jog jai žinoma, remiantis kokiomis draudimo taisyklėmis sudaryta sutartis, taip pat patvirtino, jog su taisyklėmis yra susipažinusi. Be to, tai buvo ne pirma ieškovės vardu sudaryta savaeigės technikos draudimo sutartis. Atsakovo nuomone, ieškovė nelaikytina vartotoja, nes ji yra ūkininkė ir sutartį sudarė verslo tikslais, todėl internete paviešintų draudimo taisyklių nurodymas draudimo polise laikytinas tinkamu būdu atskleisti standartines sutarties sąlygas tokiam draudėjui, kuriam keliamas aukštesnis rūpestingumo standartas.

Ieškovei išduotas 2018 m. vasario 14 d. savaeigės technikos draudimo liudijimas, kuriame nurodyta, kad draudimo laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 15 d. iki 2019 m. vasario 14 d. apdraudžiama visų rizikų draudimu ieškovės žemės ūkio technika; išskaita vagystės ir visiško sunaikinimo atveju 10 proc., besąlyginė išskaita 150 Eur (el. b. p. 11). Draudimo liudijime taip pat nurodyta, kad draudimo įmokos sumokėjimas yra laikomas draudėjo (ieškovės) patvirtinimu, kad draudėjas (ieškovė) prieš draudimo sutarties sudarymą susipažino su draudimo taisyklėmis ir jam įteikta šių taisyklių kopija. Savaeigės technikos draudimo liudijimo priede Nr. 1 nurodyta, kad draudimo objektas yra, be kita ko, Fliegl mėšlo kratytuvas, kurio pagaminimo metai 2017, draudimo suma 17 303 Eur (p. 12). Ieškovės teigimu, laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 27 d. iki 2018 m. spalio 30 d. nurodytas mėšlo kratytuvas buvo pavogtas.

Tiek šalių draudimo sutarties sudarymo, tiek ir ieškovės nurodomos vagystės laiku galiojusioje (ir šiuo metu galiojančioje) Draudimo įstatymo 92 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad draudimo taisyklės privalo būti paskelbtos draudimo įmonės interneto svetainėje. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad priežiūros institucijos reikalavimu draudikas privalo pakeisti draudimo taisyklių sąlygas, prieštaraujančias teisės aktų nuostatoms ar pažeidžiančias vartotojų teises ir interesus. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad atsakovo interneto svetainėje paskelbtos ir nagrinėjamai sutarčiai taikytinos draudimo taisyklės būtų priežiūros institucijos pripažintos prieštaraujančiomis teisės aktų nuostatoms ar pažeidžiančiomis vartotojų teises ir interesus. Taigi šių taisyklių nėra pagrindo vertinti kaip neteisėtų.

Draudimo įstatymo 93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sudarius draudimo sutartį, draudėjui privalo būti išduotas draudimo liudijimas ir, jei sudaryta individuali draudimo sutartis, individualios draudimo sutarties egzempliorius. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu po draudimo sutarties sudarymo draudėjas kreipiasi į draudiką su prašymu išduoti draudimo taisyklių ar individualios draudimo sutarties, draudimo liudijimo, draudėjo rašytinio prašymo sudaryti draudimo sutartį ir kitų dokumentų, kuriais patvirtinamas draudimo sutarties sudarymas, nuorašus, draudikas privalo, kai draudėjas sumoka sutartą atlyginimą, neviršijantį dokumentų nuorašų išdavimo sąnaudų (jei atlyginimas numatytas draudimo sutartyje), išduoti draudėjui reikalaujamų dokumentų nuorašus. Šios Draudimo įstatymo 93 straipsnio nuostatos akivaizdžiai paneigia ieškovės argumentus, kuriais apeliuojama į jos nesupažindinimą su draudimo taisyklėmis ar tokių taisyklių neįteikimą. Pažymėtina, kad pagal pacituotas įstatymo nuostatas atsakovas turėjo pareigą ieškovei įteikti (tik) draudimo liudijimą, o draudimo taisykles (jų nuorašą) turėjo pareigą išduoti tik esant atskiram ieškovės prašymui ir tik ieškovei sumokėjus sutartą atlyginimą. Pažymėtina ir tai, kad norminių teisės aktų nuostatos neįtvirtina atsakovo (draudiko) pareigos kokia nors forma (raštu ar žodžiu) supažindinti ieškovę (draudėją) su draudimo taisyklėmis, juolab kad nagrinėjamu atveju šalių sutartis sudaryta būtent pagal standartines taisyklių nuostatas ir šalys nesulygo dėl kokių nors individualių sutarties sąlygų. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad ieškovės teises ir teisėtus interesus, susijusius su draudimo taisyklių atskleidimu, pakankamai užtikrina jai išduotame draudimo liudijime padarytas įrašas, jog „apdrausta pagal ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ Savaeigės technikos draudimo taisykles, kurios patvirtintos ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ 2016 m. sausio mėn. 12 d. valdybos nutarimu, galiojančios nuo 2016 m. sausio mėn. 18 d.“. Be to, draudimo liudijime nurodytas ir draudimo įmonės interneto svetainės adresas, kur ieškovė turėjo galimybę susipažinti su draudimo taisyklėmis (CK 6.185 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Draudimo liudijime esant tokiems įrašams, pakankamai akivaizdu, kad ieškovė galėjo ir turėjo suprasti, jog draudimo liudijime nurodytos tik esminės-svarbiausios, tačiau tikrai ne išsamiai visos draudimo sutarties sąlygos, ir kad šalių sudarytai draudimo sutarčiai taikomos būtent liudijime įvardytos draudimo taisyklės. Dėl to vertinamas kaip neatidus ir netgi nesąžiningas ieškovės elgesys, pačiai ne(pa)sidomint sudarytos sutarties sąlygomis, t. y. ne tik nesikreipiant į atsakovą dėl draudimo taisyklių nuorašo išdavimo (Draudimo įstatymo 93 straipsnio 5 dalis), bet ir nesusipažįstant su internete paskelbtomis-išviešintomis draudimo taisyklėmis, apie kurias aiškiai nurodyta draudimo liudijime (CK 6.185 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Sutiktina su atsakovo argumentais, kad ieškovė, kaip ūkininkė, draudimo sutartį sudarė ūkininkavimo tikslais, todėl nagrinėjamuose santykiuose ji negali būti vertinama kaip vartotoja ir jai negali būti taikoma vartotojų apsaugą reglamentuojančios teisės normos. Remiantis nurodytais motyvais, atmetami kaip nepagrįsti ieškovės argumentai, kuriais apeliuojama į draudimo taisyklių neįteikimą ir (arba) jos nesupažindinimą su draudimo taisyklėmis.

Iš pateikto draudimo liudijimo priedo Nr. 1 (p. 12) matyti, kad sudaryta draudimo sutartimi nebuvo apdraustas nė vienas objektas, kuris pagal savo savybes galėtų būti priskiriamas savaeigei technikai taip, kaip apibrėžta „savaeigės mašinos“ sąvoka ieškovės nurodomame žemės ūkio ministro įsakyme „D. T., savaeigių ir žemės ūkio mašinų ir jų priekabų registravimo taisyklių patvirtinimo“. Pažymėtina, kad šalių sutartis taip pat įvardyta būtent kaip savaeigės technikos draudimo sutartis, todėl akivaizdu, kad tokiems šalių santykiams „savaeigės technikos“ sąvoka turi būti suprantama pagal šalių naudojamus specialiuosius apibrėžimus, kurie nagrinėjamu atveju aiškiai apibrėžti draudimo taisyklių Specialiosios dalies 1.6 punkte, pagal kurį savaeigė technika – žemės ūkio technika, padargai ir inventorius, statybinės mašinos ir įrenginiai, miško technika, kiti mobilūs ar transportuojami aparatai (p. 80). Taigi draudimo taisyklėse aiškiai ir suprantamai atskleista „savaeigės technikos“ sąvoka, todėl atmetami kaip nepagrįsti ir netgi nesąžiningi ieškovės argumentai, kuriais ginčijama atsakovo pozicija, apdraustą mėšlo kratytuvą draudimo taisyklių prasme-kontekste priskiriant savaeigei technikai – sudarydama sutartį ieškovė neginčijo apdraudžiamų objektų (pvz., stulpų, vartų, vartelių ir kt.) priskyrimo savaeigei technikai.

Draudimo taisyklių Specialiosios dalies 3.2 punkte nustatyta, kad „po darbo saugomos savaeigės technikos žalos dėl vagystės su įsibrovimu arba vandalizmo atveju įvykis gali būti pripažintas draudžiamuoju, jei <...> buvo laikomasi vienos iš šių sąlygų: 3.2.1. Savaeigė technika yra saugoma patalpoje, užrakintoje mažiausiai vienu užraktu ar spyna; 3.2.2. Savaeigė technika yra laikoma atitinkamai aptvertoje, nuolat prižiūrimoje ir nakties metu apšviestoje teritorijoje; 3.2.3. Savaeigė technika yra laikoma jos savininko – fizinio asmens – nuolatos gyvenamo būsto teritorijoje (kieme) ir visais atvejais ne toliau negu 100 metrų nuo tokio būsto (p. 80).

Vertinant šias draudimo taisyklių Specialiosios dalies sąlygas, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė neįrodinėjo 3.2.1 punkte įtvirtintų sąlygų laikymosi, t. y. kad kratytuvas buvo saugomas užrakintoje patalpoje. Dėl taisyklių 3.2.2 bei 3.2.3 punktų laikymosi atkreiptinas dėmesys į tai, kad pati ieškovė 2018 m. lapkričio 15 d. (ikiteisminio tyrimo metu) nurodė, jog laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 27 d. iki spalio 30 d. kratytuvas „buvo paliktas laukuose, netoli vandens bokšto, kur vaizdo filmavimo kamerų nėra“ (ikiteisminio tyrimo byla Nr. 01-1-52050-18, t. 1, l. 94). Šiuo aspektu kratytuvą nagrinėjamu laikotarpiu tiesiogiai valdęs-naudojęs J. B. 2018 m. spalio 30 d. pranešdamas apie įvykį policijai nurodė, kad „kratytuvas nurodytu laikotarpiu buvo pastatytas ir paliktas atviroje vietovėje, prie miškelio. Teritorija nestebima vaizdo kameromis“ (ikiteisminio tyrimo byla Nr. 01-1-52050-18, t. 1, l. 17). Pažymėtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu tiek J. B., tiek D. P. nurodė tą pačią konkrečią vietą, kur buvo paliktas kratytuvas (ikiteisminio tyrimo byla Nr. 01-1-52050-18, t. 1, l. 78, 126), ir abiem atvejais nustatytos tos pačios šios vietovės koordinatės – 55.454980, 23.234487 (ikiteisminio tyrimo byla Nr. 01-1-52050-18, t. 1, l. 78, 125). Vertinant nurodytas ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotas nuotraukas ir vietos koordinates, akivaizdu, kad nurodyta vietovė yra atviras laukas-pieva, kuri nėra aptverta, kaip tai nurodyta taisyklių 3.2.2 punkte. Be to, tokia atvira vietovė-pieva, akivaizdu, nėra ir kratytuvo savininko nuolatos gyvenamo būsto teritorija (kiemas), kaip tai nurodyta taisyklių 3.2.3 punkte. Juolab kad nei ieškovė, nei kratytuvą valdęs-naudojęs J. B. šios teritorijos niekada ir nevertino-neįvardijo, kaip savo „kiemo“. Priešingai, jau minėta, kad ikiteisminio tyrimo metu apibūdindami vietą, kurioje buvo paliktas kratytuvas, tiek ieškovė, tiek J. B. įvardijo kaip „laukus“ ir (arba) „atvirą vietovę“, bet ne kaip kiemą. Jau vien ši aplinkybė teikia pakankamą pagrindą konstatuoti, kad draudėjas (ieškovė) nesilaikė ir taisyklių 3.2.3 punkte įtvirtintų savaeigės technikos (konkrečiai – kratytuvo) laikymo sąlygų. Padaręs šią išvadą, teismas išsamiau nenagrinėja šalių ginčo dalies dėl tikslaus atstumo tarp tos vietos, kur buvo paliktas kratytuvas, ir artimiausio būsto, tačiau ir šiuo aspektu pabrėžtina, jog ieškovė apeliuoja į atstumą iki darbuotojo D. P. (kuris nėra apdrausto kratytuvo savininkas) būsto. Į bylą nepateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų egzistavusią D. P. pareigą prižiūrėti-saugoti paliktą kratytuvą. Jau vien dėl šios priežasties ieškovės argumentai negali būti vertinami kaip pagrįsti. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad prie ieškinio pridėta situacijos schema akivaizdžiai neatitinka ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotų duomenų apie tikslias vietos, kurioje paliktas kratytuvas, koordinates. Į viešą žemėlapį internete (pvz., maps.lt) įvedus koordinates (duomenys neskelbtini) kratytuvo vieta parodoma gerokai toliau (apie 113 metrų) nuo dešinėje esančių daržinės ir garažo pastatų, negu ieškovės pateikiamoje schemoje atitinkamai nurodomi 56 metrai (p. 18).

Kadangi kratytuvas buvo paliktas atviroje, neaptvertoje vietovėje, tai akivaizdu, kad jo praradimas ir negalėjo būti susijęs su įsibrovimu į kokią nors rakinamą patalpą ir (arba) aptvertą teritoriją. Taigi šiuo atveju nebuvo nei sugadinta-išlaužta kokia nors spyna (siekiant patekti į užrakintą patalpą ar teritoriją), nei išlaužta-apgadinta tvora (siekiant patekti į aptvertą teritoriją). Dėl šios priežasties, teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai pripažino įvykį nedraudžiamuoju remdamasis draudimo taisyklių Specialiosios dalies 4.2.19 punktu, kuriame nustatyta, kad nedraudžiamaisiais įvykiais taip pat laikoma ir draudikas žalos neatlygina, jei žala atsirado dėl apdrausto objekto paslaptingo, neišaiškinto prading(im)o, arba jei jis buvo prarastas, sunaikintas ar apgadintas dėl apgavystės, sukčiavimo arba įprastos vagystės (ne vagystės su įsibrovimu) (p. 81). Šiuo aspektu pabrėžtina, kad tai yra savarankiškas pagrindas atsakovui atsisakyti išmokėti draudimo išmoką (net jeigu šioje byloje ir būtų įrodyta, jog ieškovė vis dėlto laikėsi, bent vienos iš taisyklių Specialiosios dalies 3.2.1-3.2.3 punktuose įtvirtintų apdrausto turto laikymo-saugojimo sąlygų.

Visos šiame sprendime nurodytos-išnagrinėtos draudimo sutarties sąlygos, teismo vertinimu, yra pakankamai aiškios-suprantamos, juolab kad dėl jų turinio ieškovė ir nekėlė klausimų-abejonių nei sutarties sudarymo, nei sutarties galiojimo-vykdymo metu. Atsižvelgiant į tai, nors ir sutiktina su ieškovės argumentais, kad ji sutartį sudarė prisijungimo būdu, tačiau nesant jokios abejonės dėl sutarties (draudimo taisyklių) sąlygų, nėra ir prielaidų kokias nors sutarties (draudimo taisyklių) sąlygas aiškinti ieškovės naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis).

Apibendrindamas nurodytus motyvus, teismas sprendžia, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai įvykį pripažino nedraudžiamuoju ir atsisakė išmokėti draudimo išmoką. Atmetant ieškinio reikalavimus dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir draudimo išmokos priteisimo, atmetami ir išvestinio pobūdžio reikalavimai dėl procesinių palūkanų. Remdamasis nurodytų motyvų ir išvadų visuma, teismas sprendžia, kad ieškinys nepagrįstas ir atmestinas. Kitus dalyvaujančių byloje asmenų argumentus ir nurodomas aplinkybes teismas vertina kaip mažareikšmius ir (arba) neturinčius teisinės reikšmės priimamo sprendimo esmei (bylos baigčiai), todėl išsamiau jų nenagrinėja-neaptaria (CPK 265 straipsnis). Atmetant ieškinį, valstybei iš ieškovės nepriteisiamos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nes šių išlaidų dydis mažesnis, negu teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290 nustatyta minimali (3 Eur) valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Ieškinį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.