Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal R. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas R. N. kreipėsi į Regionų administracinį teismą su skundu, kuriuo prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 10 006 Eur neturtinės žalos atlyginimą už netinkamas kalinimo sąlygas Pravieniškių 2-ame kalėjime laikotarpiu nuo 2024 m. gegužės 1 d. iki 2024 m. spalio 2 d.

Nurodo, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2024 m. gegužės 1 d. iki 2024 m. spalio 2 d., atliekant bausmę Pravieniškių 2-ajame kalėjime, nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti drabužių džiovinimo patalpa ir džiovykle, nes tokia patalpa nėra įrengta. Kadangi nėra drabužių džiovinimo patalpos, šlapius drabužius reikia džiovinti gyvenamojoje kameroje, pareiškėjas dėl to teigia patyręs nepatogumus, nes gyvenamojoje kameroje džiovinant šlapius drabužius atsirado drėgmės pojūtis. Jis patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą ir diskomfortą.

Atsakovės atstovė Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pagal Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisykles, patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389, drabužių ir avalynės džiovyklos patalpos įrengimas nenumatytas. Tokios patalpos įrengimas buvo numatytas iki 2020 m. gruodžio 22 d. galiojusiose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse. Atsižvelgiant į tai, drabužių džiovinimo patalpos ir džiovyklės neįrengimas negali būti vertinamas kaip neteisėti veiksmas.

Pažymi, kad pateikia į bylą 2024 m. spalio 22 d. Turto valdymo skyriaus pažymą „Dėl drabužių džiovinimo patalpos ir drabužių džiovyklės“ Nr. LV-58425, iš kurios matyti, jog pareiškėjui bausmę atliekant Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Asmens sveikatos priežiūros padalinio (duomenys neskelbtini) skyriuje, yra įrengta atskira drabužių džiovinimo patalpa su pastatoma džiovykle.

Teigia, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų aplinkybių skundais ar prašymais į institucijos administraciją nesikreipė. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar institucija, žinodama apie nuteistojo konkretų pageidavimą realizuoti tam tikrą teisę, ėmėsi veiksmų, kad pareiškėjas galėtų ją realizuoti. Nenustačius, kad pareiškėjas skundais ar prašymais būtų kreipęsis į Pravieniškių 2-ojo kalėjimo administraciją dėl sunkumų džiovinantis drabužius, pagal abstrakčius pareiškėjo teiginius nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Pravieniškių 2-ojo kalėjimo veiksmus.

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovės atstovės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kilusią dėl Pravieniškių 2-ajame kalėjime nuo 2024 m. gegužės 1 d. iki 2024 m. spalio 2 d. netinkamų kalinimo sąlygų.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų administracinių aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) ir Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda įrodžius trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Institucijos kaltė preziumuojama, siekiant palengvinti pareiškėjų įrodinėjimo naštą. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytų valdžios institucijų veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, netikslinga byloje vertinti likusias civilinės atsakomybės sąlygas, kadangi būtinas visų trijų sąlygų konstatavimas civilinei viešajai atsakomybei kilti.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Tad šio pobūdžio bylose svarbu turėti omenyje, kad pareiškėjas įprastai yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Laisvės apribojimo sukeliamos neigiamos pasekmės sudaro būtinąjį bausmės elementą, tačiau turi būti užtikrinama, kad asmuo laisvės atėmimo vietoje nepatirtų didesnių ribojimų nei tie, kurie būtini ir būdingi laisvės atėmimo bausmės įgyvendinimui. Taip pat taikomos poveikio, drausminimo, konkretaus režimo sąlygotos priemonės, įpareigojimai turi būti proporcingi siekiamiems tikslams, nediskriminuojantys. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš J. K. (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš J. K., pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš J. K., pareiškimo Nr. 44362/04).

Pareiškėjas skunde teigia, kad nebuvo galimybės pasinaudoti drabužių džiovinimo patalpa.

Teismas pažymi, kad atsakovės atstovė teisingai nurodė, kad pagal Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisykles, patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 (toliau – Taisyklės), drabužių ir avalynės džiovyklos patalpos įrengimas nenumatytas. Tokios patalpos įrengimas buvo numatytas iki 2020 m. gruodžio 22 d. galiojusiose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2024 m. gegužės 21 d. iki 2024 m. spalio 2 d. atliko bausmę Pravieniškių 2-ojo kalėjimo asmens sveiktos priežiūros padalinyje (duomenys neskelbtini) skyriuje (6 gydomajame korpuse) nuo 2024 m. gegužės 21 d. kameroje Nr. 114.

Lietuvos kalėjimo tarnybos turto valdymo skyriaus 2024 m. spalio 22 d. pažymoje Nr. LV-58425 nurodyta, kad nuteistasis R. N. bausmę atlieka Pravieniškių 2-ojo kalėjimo asmens sveikatos priežiūros padalinio (duomenys neskelbtini) skyriuje, kuriame yra atskira drabužių džiovinimo patalpa su pastatoma drabužių džiovykla, kuria nuteistasis turi galimybę naudotis.

Pareiškėjas 2024 m. lapkričio 8 d. rašytiniuose paaiškinimuose teigė, kad atsakovės atstovė atsiliepime pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Dėl to teismas įpareigojo atsakovės atstovę pateikti teismui situacijos fotofiksaciją. Teisme 2024 m. lapkričio 18 d. gauti atsakovės atstovės pateikti papildomi dokumentai: įrengtos džiovinimo patalpos fotonuotrauka; 2021 m. rugsėjo 30 d. Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų bylos pastato 6D3p I aukšto plano kopija; pastato patalpų plotų eksplikacijų kopijos.

Teismo vertinimu, Pravieniškių 2-ojo kalėjimo veiksmų neteisėtumą pareiškėjas grindžia teiginiais, kurie neatitinka atsakovės atstovės pateiktų duomenų. Iš atsakovės atstovės pateiktų dokumentų teismui nekyla abejonės, kad Pravieniškių 2-jame kalėjime yra įrengta drabužių džiovinimo patalpa. Tuo pačiu konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje nėra faktinio pagrindo daryti išvadą apie atsakovo (Pravieniškių 2-ojo kalėjimo) veiksmų neteisėtumą nei Taisyklių, nei CK 6.271straipsnio 4 dalies ir Civilinio kodekso 6.250 straipsnio taikymo prasme.

Įvertinus pirmiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos.

Apibendrinus aukščiau išdėstytus argumentus, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjo R. N. skundą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Regionų administracinį teismą.