- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-29
- Bylos Nr.
- A-822-800-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00261-2010-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Romanas Klišauskas, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Atsakovas
- Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Pareiškėjas
- K. B.
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. B. prašymą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas K. B. (toliau – ir pareiškėjas) prašymu, kurį patikslino, kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisti jam nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, iš viso 18 319,96 Lt, už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.
Nurodė, kad darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad jo darbdavys apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Taip pat nurodė, kad atsakovas gera valia pareiškėjui teisėtai priklausančią, bet neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atlyginti vengia. Taip pat pareiškėjas prašė pripažinti, kad ieškinio senaties terminą jis praleido dėl svarbių priežasčių ir atnaujinti praleistą trejų metų ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, kad, visų pirma, ginčą mėgino su darbdaviu išspręsti taikiai, nesikreipdamas į teismą.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu, kurį patikslino, su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą, teismui nusprendus priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams.
Šalies argumentai
Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas prašymu į teismą kreipėsi jau po Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo. Teisės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai. Toks teisės aktas negalioja tik ateičiai. Atsakovas nurodė, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi tik santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tiek, kiek jie nebuvo įvykdyti, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymas, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Pareiškėjo atžvilgiu darbo užmokesčio nepriemoka galėtų būti priteista tik tokiu atveju, jei atsakovas po Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo, mokėdamas darbo užmokestį, ir toliau taikytų VTĮ nuostatas, pripažintas prieštaraujančiomis Konstitucijai. Prašė pareiškėjo reikalavimų atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą trejų metų senaties terminą. Manė, kad pareiškėjo prašymas dėl praleisto senaties termino atnaujinimo yra nepagrįstas.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 8 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 7 831,92 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Todėl, Konstituciniam Teismui konstatavus valstybės tarnybos įstatymo neatitikimą Konstitucijos nuostatoms, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimą pareiškėjui.
Teismas konstatavo, kad pareiškėjas atliko savo kaip valstybės tarnautojo pareigas, tačiau jam nebuvo sumokėtas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis. Pareiškėjui priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimas negali būti laikomas „įvykdytu sprendimu“ KTĮ 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjas yra išsaugojęs galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju, yra taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalies nustatytas bendrasis trejų metų senaties terminas. Nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teismas pažymėjo, kad ieškinio senaties terminas dėl reikalavimo priteisti 2008 m. atskaitytą 92,86 Lt sumą, taip pat 2007 m. balandžio – gruodžio mėnesiais atskaitytą 1 337,45 Lt sumą praleistas nebuvo. Dėl reikalavimo priteisti 2004 m. sausio 1 d. – 2007 m. kovo 31 d. atskaitytą 16 889,85 Lt sumą laikė, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas. Atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjo darbo užmokesčio teisinis reglamentavimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms, teismas sprendė, kad yra tikslinga atnaujinti senaties terminą. Teismas nurodė, kad DK 298 straipsnyje imperatyviai nustatyta, jog darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Pareiškėjas prašė priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį, viršijantį trejus metus, todėl pareiškėjo reikalavimas buvo tenkintas iš dalies ir, taikant trejų metų ribos taisykles, pareiškėjui priteista 7 831,92 Lt suma už trejus metus nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.
III.
Atsakovas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 56-58), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, pabrėždamas, kad, apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį pareiškėjui, atsakovas veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Mano, kad nėra teisinio pagrindo atsakovui taikyti teisinę atsakomybę. Mano, jog pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti trejų metų senaties terminą pagal DK 27 straipsnio 2 dalyje esančias nuostatas, t. y. nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos, ir tai sudarytų 1 430,31 Lt. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė laikotarpį, už kurį priteistina neišmokėto darbo užmokesčio suma.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 62) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti nepakeistą. Teigia, jog teismas pagrįstai atnaujino ieškinio senaties terminą. Mano, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas ir pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.
Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.
Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).
Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.
Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.
Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (DK 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Taigi atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos.
Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo trejų metų senaties termino nepraleido reikalavimų dalyje dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios ne anksčiau, nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos.
Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė laikotarpį, už kurį priteistina neišmokėto darbo užmokesčio suma, t. y. neteisingai taikė ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančias materialines normas, kadangi skundo reikalavimas turėjo būti tenkinamas nuo 2007 m. balandžio 1 d.
Kaip matyti iš byloje esančių pažymų apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 12-23), laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. liepos 31 d. pareiškėjui nebuvo išmokėta darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė dėl 70 procentų pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo pareiškėjui, taigi jam nebuvo išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis. Pareiškėjas į teismą skundu kreipėsi 2010 m. balandžio 1 d. (b. l. 7), todėl, pritaikius DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, jis turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. balandžio 1 d. Atsižvelgiant į tai, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, konstatuotina, kad pareiškėjas reikalavimų dalyje yra praleidęs senaties terminą, todėl pareiškėjui priteistina suma turėjo būti sumažinta dalimi už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2007 m. balandžio 1 d. Tačiau iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad vadovaudamasis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindus, teismas atnaujino ieškinio senaties terminą neišmokėtai darbo užmokesčio daliai, susidariusiai nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. balandžio 1 d. Pažymėtina, kad, remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, ieškinio senaties terminas atnaujintinas, jeigu teismas pripažįsta, kad senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Vadinasi, turi būti vertintinos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas praleido senaties terminą, turi būti nustatyta, ar susidariusios aplinkybės gali būti vertintinos kaip svarbios priežastys, dėl kurių senaties terminas buvo praleistas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrindinę priežastį, lėmusią senaties termino atnaujinimą, nurodo aplinkybę, jog pareiškėjo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms. Teismas nenurodo jokių kitų priežasčių, dėl kurių pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimams ginti. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino senaties terminą, vadovaudamasi vien ta aplinkybe, jog pareiškėjo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo pareiškėjui priteistiną sumą. Dėl nurodytos priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas. Tokios pačios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir ankstesnėje savo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1839/2011; 2011 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-577/2011). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, iš pareiškėjui priteistinos sumos turi būti išskaičiuotos neišmokėtos darbo užmokesčio dalys už visus 2006 m. ir 2007 m. sausio, vasario ir kovo mėnesius, nurodytos suvestiniame atsiskaitymo lapelyje už 2006 m. (b. l. 18-19) ir 2007 m. (b. l. 16-17), t. y. 6 401,61 Lt (4 582,86 Lt +711,25 Lt +599,66 Lt + 507,84 Lt). Iš viso pareiškėjui priteistina 1 430,31 Lt (7 831,92 Lt – 6 401,62 Lt = 1 430,31 Lt).
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ieškinio senaties termino atnaujinimą ir neteisingai apskaičiavo priteistiną sumą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra keistinas, pakeičiant priteistinos darbo užmokesčio dalies sumos dydį. Kiti atsakovo argumentai laikytini nepagrįstais, todėl atmestini.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 8 d. sprendimo rezoliucinės dalies antrąją pastraipą pakeisti ir išdėstyti ją taip:
„Priteisti K. B. iš atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 1 430,31 Lt (vienas tūkstantis keturi šimtai trisdešimt litų trisdešimt vienas centas) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.“
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.