Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-02-12 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-20-935/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-02-12
Bylos Nr.
1A-20-935/2019
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-04004-2015-9
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Daiva Kazlauskienė, Ugnius Trumpulis, Stasys Lemežis
Nuteistasis
D. B., A. B.
Advokatai
Julius Jasaitis
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-20-935/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-04004-2015-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.4.2.8; 1.2.26.2; 1.1.10.1; 2.1.14 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Kazlauskienės, Stasio Lemežio ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Giedrei Stankevičienei,dalyvaujant prokurorams Indrei Petkevičiūtei, Jonui Selilioniui,nuteistiesiems D. B., A. B.,nuteistųjų gynėjams advokatams Juliui Jasaičiui, Giedriui Baziuliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. B. ir A. B. gynėjo apeliacinį skundą bei Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. birželio 26 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu ir nubaustas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu vieneriems metams ir trims mėnesiams;

- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir D. B. paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams ir trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas D. B. atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, vienerius metus ir šešis mėnesius būti namuose nuo 21.00 val. iki 07.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi, ir šešis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje.

A. B. pripažintas kaltu ir nubaustas:

- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu vieneriems metams ir trims mėnesiams;

- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. B. paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams ir trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas A. B. atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, vienerius metus ir šešis mėnesius būti namuose nuo 21.00 val. iki 07.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi, ir šešis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Iš D. B. bei A. B. solidariai A. T. priteista 400 Eur nusikaltimais padarytai neturtinei žalai atlyginti, R. B. priteista 97,80 Eur nusikaltimais padarytai turtinei žalai ir 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vilniaus teritorinei ligonių kasai iš D. B. ir A. B. solidariai priteista 1742,27 Eur nusikaltimais padarytai žalai atlyginti.

Iš D. B. ir A. B. A. T. priteista po 162,50 Eur turėtoms išlaidoms atstovo paslaugoms apmokėti.

Iš D. B. ir A. B. R. B. buvo priteista po 262,50 Eur turėtoms išlaidoms atstovo paslaugoms apmokėti.

Iš D. B. ir A. B. į valstybės biudžetą priteista po 40,26 Eur proceso išlaidų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. D. B. ir A. B. nuteisti už tai, kad 2015 m. sausio 16 d., apie 22.15 val., veikdami bendrai, viešojoje vietoje – namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme – įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai – A. B. tyčia dešinės rankos kumščiu sudavė vieną smūgį A. T. į veido sritį, padarydamas poodinę kraujosruvą kairiajame skruoste, tuo nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiojo A. T. sveikatą, o D. B. tyčia sudavė dešinės rankos kumščiu R. B. į nosies sritį, o pastarajam nuo smūgio pargriuvus ant žemės, D. B. ir A. B. kojomis tyčia sudavė R. B. į galvos sritį ne mažiau kaip tris smūgius, padarydami nukentėjusiajam R. B. muštines žaizdas kaktoje, nosyje, viršutinės lūpos gleivinėje, nosikaulių lūžį, dešinio viršutinio žandikaulio viršutinės sienelės lūžį, poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, kairiame skruoste, odos nubrozdinimus nosyje ir kraujosruvą liežuvyje, nesunkiai sutrikdydami nukentėjusiojo R. B. sveikatą, ir tuo sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Šiais veiksmais D. B. ir A. B. padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.

2. Taip pat D. B. ir A. B. nuteisti už tai, kad jie 2015 m. sausio 16 d., apie 22.15 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, veikdami bendrai dėl chuliganiškų paskatų, D. B. tyčia dešinės rankos kumščiu sudavus vieną smūgį R. B. į nosies sritį, o pastarajam nuo smūgio pargriuvus ant žemės, D. B. ir A. B. kojomis tyčia suduodami R. B. į galvos sritį ne mažiau trijų smūgių, padarė nukentėjusiajam R. B. muštines žaizdas kaktoje, nosyje, viršutinės lūpos gleivinėje, nosikaulių lūžį, dešinio viršutinio žandikaulio viršutinės sienelės lūžį, poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, kairiajame skruoste, odos nubrozdinimus nosyje ir kraujosruvą liežuvyje ir tuo nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo R. B. sveikatą dėl chuliganiškų paskatų. Šiais veiksmais D. B. ir A. B. padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniame skunde nuteistųjų D. B. ir A. B. gynėjas advokatas prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. birželio 26 d. nuosprendį ir nuteistuosius išteisinti, kadangi nebuvo įrodyta, jog jie dalyvavo padarant nusikalstamas veikas.

4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje surinkti duomenys patvirtina, jog nukentėjusieji buvo sumušti 2015 m. sausio viduryje po 22.00 val., t. y. tamsiu paros metu daugiabučių namų kieme, visas įvykis truko tik kelias sekundes. Pažymima, jog artimiausias elektros apšvietimo stulpas buvo apie 25 metrus nuo įvykio vietos, todėl galimybė atpažinti tamsiai apsirengusius asmenis, kurie smurtavo prieš nukentėjusiuosius, yra abejotina.

5. Skunde aiškinama, kad liudytojo G. T. parodymai leidžia daryti išvadą, jog nukentėjusieji prieš įvykį lankėsi pirtyje ir buvo smarkiai išgėrę. Liudytojo D. M. parodymai taip pat patvirtina, jog nukentėjusieji įvykio metu buvo neblaivūs, jie net neatpažino liudytojo, todėl jį buvo užsipuolę. Be to, šis liudytojas nurodė, kad 2015 m. kovo 5 d. matė, kaip tyrėja savo kabinete ant stalo laikė D. B. nuotraukas, o iš kabineto išėjo R. B.. Dėl šios priežasties D. B. parodymas atpažinti pagal nuotraukas, kuris įvyko 2015 m. kovo 9 d., vertintinas kaip šiurkščiai pažeidžiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatas, jo metu gauti duomenys nelaikytini įrodymais. BPK 192 straipsnio 6 dalyje yra nustatyta, kad atpažinimas pagal nuotrauką gali būti daromas tik tuomet, kai negalima parodyti asmens, o šiuo atveju nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad nukentėjusiajam nebuvo galima parodyti D. B.. Iš D. M. parodymų matyti, kad vieno iš nukentėjusiųjų sūnus grasino liudytojui, vertė jį pripažinti, jog nukentėjusiuosius sumušė nuteistieji. Tokie liudytojo teiginiai rodo, kad net praėjus kelioms dienoms po įvykio smurtavę asmenys nebuvo tiksliai identifikuoti.

6. Advokatui kelia abejonių R. B. sutuoktinės A. B. parodymų patikimumas. Ši liudytoja parodė, jog jos mažametė dukra išgirdo daužomų butelių sukeltą triukšmą ir klyksmą, apie tai dukra informavo liudytoją. Advokatas pabrėžia, jog visas įvykis vyko priešingoje namo pusėje, nei yra nukentėjusiojo ir jo šeimos buto plastikiniai bei triukšmą slopinantys langai, todėl abejotina, kad nukentėjusiojo dukra galėjo girdėti nurodytus garsus. Neįtikinami ir A. B. teiginiai, jog ji tamsoje atpažino automobilį ir juo atvažiavusius D. B. bei A. B. merginą. Tokiais teiginiais abejoti verčia ne tik apšvietimo stoka įvykio vietoje, bet ir tai, jog kitą dieną R. B. nei pareiškime policijai, nei gydymo įstaigoje nenurodė jį sumušusių bei įvykio vietoje kartu buvusių asmenų. Tiesiog neįtikėtina, jog A. B., kuri pati nurodė, kad atpažino incidento metu prie namų atvažiavusius D. B. ir jo brolio draugę, nebūtų apie tai pasakiusi sumuštam savo vyrui. Pirmosios instancijos teismas atsisakė atlikti eksperimentą, siekiant objektyviai patikrinti aplinkybę, ar A. B. menkai apšviestoje vietoje iš tikrųjų galėjo atpažinti automobiliu atvykusius asmenis.

7. Nuteistųjų gynėjas yra įsitikinęs, kad nei R. B., nei jo sutuoktinė įvykio vakarą iš tikrųjų neatpažino nei vieno smurtavusių asmenų ir davė teismui melagingus parodymus apie D. B. ir jo brolio merginos tariamą atpažinimą. Tokią išvadą patvirtina tai, kad nukentėjusieji, apklausiami 2015 m. sausio 18 d., nenurodė, jog juos sumušė D. B. ir A. B.. Aplinkybė, jog nukentėjusiuosius sumušė nepažįstami asmenys, yra užfiksuota ir A. T. asmens sveikatos istorijoje, t. y. įraše, kuris buvo padarytas 2015 m. sausio 19 d., nenurodyti A. T. sumušę asmenys. Liudytojo D. M. parodymai leidžia daryti išvadą, kad A. T. sūnus 2015 m. sausio 20 d. taip pat nebuvo įsitikinęs, jog jo tėvą sumušė nuteistieji, todėl spaudė liudytoją šią aplinkybę patvirtinti.

8. Skunde pastebima, kad A. B. bandė derinti savo parodymus prie nustatytų aplinkybių. Ši liudytoja iš pradžių sakė, jog D. B. ir jo brolio mergina atvažiavo tamsios spalvos automobiliu, o sužinojusi automobilio tikrąją spalvą nurodė, kad automobilis buvo pilkos spalvos.

9. Nuteistųjų gynėjas aiškina, jog nukentėjusiojo R. B. parodymais verčia abejoti tai, kad jis nurodė, jog D. B. jam smūgį sudavė dešine ranka, nors šis nuteistasis iš tikrųjų yra kairiarankis ir moksliškai yra įrodyta, jog asmuo spontaniškai savo veikloje pirmiausiai panaudoja būtent stipriąją savo ranką.

10. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad aplinkybę, jog nuteistieji įvykio metu buvo savo namuose patvirtina ne tik D. B., A. B. ir M. M. P. parodymai, bet ir bylos baigtimi nesuinteresuotų liudytojų S. J. bei D. M. parodymai.

11. Apeliaciniame skunde aiškinama, jog baudžiamojo proceso įstatymą pažeidė ne tik ikiteisminį tyrimą atlikusi pareigūnė, bet ir pareigūnai, atlikę D. M. namuose kratą, kurios metu neteisėtai buvo paimtas liudytojo mobiliojo ryšio telefonas, policijos pareigūnas savo 2015 m. sausio 16 d. tarnybiniame pranešime nurodęs, kad nukentėjusieji ligoninės priimamajame skyriuje neva paaiškino, jog juos galimai sumušė nuteistieji. Bylą nagrinėjęs teismas taip pat nebuvo objektyvus bei nešališkas, kadangi taikė nuteistiesiems prievartos priemones, nors tam nebuvo jokio pagrindo, laiku neinformuodavo apie priimtus procesinius sprendimus, susijusius su minėtų priemonių taikymu. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl daugumos gynėjo baigiamojoje kalboje išsakytų argumentų, jų nevertino, neaptarinėjo, nepaneigė. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti motyvai, kodėl nebuvo vadovautasi D. M., M. M. P., R. P., D. B., A. B., S. J., A. B., D. M. parodymais, yra neįtikinami ir iš esmės grįsti tik prielaidomis arba smulkmeniškai dirbtinai sureikšmintais nesutapimais. Tuo pačiu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi A. B., kuri yra suinteresuota padėti savo sutuoktiniui prisiteisti žalos atlyginimą, parodymais, netinkamai vertino A. T. sūnaus parodymus, nepagrįstai vadovavosi tyrėjos parodymais, kuri ir negalėjo nurodyti, jog nesilaikė teisės aktų reikalavimų, nes ji nėra suinteresuota pripažinti savo pačios padarytų pažeidimų.

12. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo D. M. parodymais, nes neva šis liudytojas įvykio dieną atliko administracinį areštą, tačiau teismas nepatikrino, ar šiam liudytojui buvo leista atlikti areštą atitinkamomis savaitės dienomis. Pirmosios instancijos teismas, paneigdamas D. M. parodymus ir pasisakydamas dėl jų nepatikimumo, nepagrįstai sureikšmino nereikšmingus šio liudytojo parodymų skirtumus. Skunde pažymima, jog D. M. teisme buvo apklausiamas praėjus trims metams po įvykio, todėl objektyviai negalėjo prisiminti nereikšmingų detalių, pavyzdžiui, kada savo motinai papasakojo apie įvykį, ar A. B. matytas automobilis sustojo prie jos namo, ar buvo įsukęs į kiemą tam, kad apsisuktų, ar R. B. buvo suduotas vienas smūgis ar keli smūgiai, ar po įvykio jis skambino D. B., ar šis jam skambino. Niekuo nepagrįstas pirmosios instancijos teismo reikalavimas, jog D. M. pateiktų įrodymus, kad jis namo važiavo pakeleivingu automobiliu. Taip pat nepagrįstas teiginys, jog šis liudytojas yra finansiškai priklausomas nuo A. B..

13. Nuteistųjų gynėjas teigia, kad A. B. parodymai negali būti vertinami kaip nenuoseklūs, kadangi ji aiškiai nurodė, jog įvykio dieną ji grįžo iš užsienio ir iš Vilniaus parvažiavo namo. Taigi nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad ši liudytoja negalėjo nurodyti, iš kur ji grįžo. Byloje esantis vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota, kad M. M. P. įvykio dieną apie 20.30 val. buvo degalinėje, niekaip nepaneigia jos paaiškinimų, jog apie 22.00 val. nuteistieji buvo namuose, esmės. Liudytojas D. B. nenurodė, jog įvykio dieną 16.00 val. parvežė D. M. namo, o vakare jų namuose lankėsi M. M. P., nes teismas klausimų, susijusių su minėtomis aplinkybėmis, neuždavė. Be to, jis šių aplinkybių galėjo ir neatsiminti, nes nuo įvykių yra praėję treji metai. Advokato įsitikinimu, vertinant A. B. ir S. J. parodymus, nelogiška reikalauti, kad liudytojai tiksliai atsimintų įvykius, buvusius prieš tris metus. Taip pat nelogiška minėtų liudytojų darbinį bendravimą sieti su interesų turėjimu ir reikalauti iš liudytojų pateikti įrodymus, tarsi juos turėtų rinkti ir nustatyti liudytojai, o ne teismas.

14. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nustatytos abejonės nebuvo pašalintos nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, todėl visos nepašalintos abejonės privalo būti vertinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų naudai. Esant susidariusiai situacijai, darytina išvada, kad nėra įrodyta, jog nuteistieji dalyvavo padarant jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, todėl skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas ir nuteistieji išteisinti.

15. Apeliaciniame skunde Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokurorė prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. birželio 26 d. nuosprendį ir D. B. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, paskirti jam laisvės atėmimo bausmę šešiems mėnesiams, padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, paskirti laisvės atėmimo bausmę vieneriems metams ir trims mėnesiams, vadovaujantis BK 63 straipsniu, paskirtas bausmes subendrinti ir paskirti nuteistajam laisvės atėmimą vieneriems metams ir trims mėnesiams, į bausmės laiką įskaityti sulaikyme išbūtą laiką, bausmę nustatyti atlikti pataisos namuose, A. B. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, paskirti jam laisvės atėmimo bausmę šešiems mėnesiams, padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, paskirti laisvės atėmimo bausmę vieneriems metams ir trims mėnesiams, vadovaujantis BK 63 straipsniu, paskirtas bausmes subendrinti ir paskirti nuteistajam laisvės atėmimą vieneriems metams ir trims mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

16. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad D. B. nusikalstamas veikas padarė būdamas teistas šešis kartus, iš jų tris kartus buvo teistas pagal BK 284 straipsnį, jis naujus nusikaltimus padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu. Šios aplinkybės rodo, kad anksčiau taikytas bausmės vykdymo atidėjimas bei nustatyti įpareigojimai D. B. teigiamo poveikio nepadarė, nesustabdė nuteistojo nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Taigi pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių, todėl formaliai paskyrė aiškiai neproporcingą bei neadekvačią bausmę. Skunde pažymima, kad D. B. anksčiau bausmės vykdymas buvo atidėtas tris kartus. D. B. nevykdė jam nustatytų įpareigojimų, todėl teismai ne kartą nagrinėjo probacijos tarnybos prašymus dėl bausmės pakeitimo (teikimai nebuvo patenkinti) bei dėl naujų įpareigojimų skyrimo. Prokurorės įsitikinimu, D. B. nusikalstamas elgesys rodo susiformavusį netinkamą požiūrį į visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, nenorą keisti savo gyvenimo būdo.

17. Prokurorė aiškina, jog A. B. taip pat buvo nepagrįstai atidėtas paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymas, kadangi šis nuteistasis jau vieną kartą buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, o vieną kartą jam buvo paskirta bauda, jis buvo teistas 2018 m. kovo 22 d. ir 2018 m. balandžio 9 d. nuosprendžiais, kurie nėra įsiteisėję, o veikos padarytos jau po A. T. ir R. B. sužalojimo. Teismų priimti sprendimai nesulaikė A. B. nuo naujų nusikaltimų darymo.

18. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistieji nusikalstamas veikas padarė iš chuliganiškų paskatų, nesant jokio motyvo, įžūliais veiksmais. Prokurorės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė bei įvertino svarbias bylos aplinkybes, susijusias su nusikaltimų pavojingumu ir pobūdžiu, nuteistųjų asmenybes charakterizuojančius duomenis, todėl nuteistiesiems paskyrė aiškiai per švelnias ir netinkamas bausmes.

Atsiliepimas

19. Atsiliepime į nuteistųjų gynėjo apeliacinį skundą nukentėjusieji A. T., R. B. bei jų atstovas prašo nuteistųjų gynėjo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Taip pat prašo priteisti nukentėjusiųjų išlaidas, patirtas konsultuojantis bei rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą.

Šalies argumentai

20. Teismo posėdyje nuteistųjų gynėjas ir nuteistasis D. B. prašė nuteistųjų gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorės apeliacinį skundą atmesti. Prokuroras prašė prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistųjų gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistųjų gynėjo ir prokurorės apeliaciniai skundai atmestini.

Motyvai dėl nuteistųjų gynėjo apeliacinio skundo argumentų.

Žemesnės instancijos teismas

21. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog D. B. ir A. B. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. birželio 26 d. nuosprendžiu buvo pagrįstai pripažinti kaltais pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį. Nuteistųjų kaltę padarius nusikalstamas veikas patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei teismo įvertinti įrodymai.

22. Nagrinėjamu atveju byloje yra neginčytinai nustatyta, kad 2015 m. sausio 16 d., apie 22.15 val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), A. T. ir R. B. užpuolė du asmenys, kurie prieš nukentėjusiuosius panaudojo fizinį smurtą, dėl kurio šiems buvo padaryti sužalojimai (A. T. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, o R. B. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas). Šių faktų apeliaciniame skunde nuteistųjų gynėjas neginčija, tačiau tvirtina, jog D. B. bei A. B. įvykio vietoje nebuvo ir byloje nebuvo surinkta duomenų, kurie leistų daryti pakankamai pagrįstą išvadą, kad nuteistieji padarė nusikalstamus veiksmus.

23. Apeliaciniame skunde keliama abejonė, ar nukentėjusieji galėjo įsidėmėti juos užpuolusius asmenis, kadangi visas įvykis vyko tamsiu paros metu, tiesiogiai elektros apšvietimo stulpo neapšviestoje vietoje ir užtruko labai trumpai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su teiginiu, jog asmenų galimybėms įsidėmėti įvykio aplinkybes įtakos turi konkretaus įvykio trukmė, apšvietimas įvykio vietoje ir pan. Vis tik nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo tvirtinti, kad nukentėjusieji dėl įvykio trukmės, riboto apšvietimo negalėjo įsidėmėti asmenų, kurie juos užpuolė, požymių, o vėliau šių asmenų atpažinti. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis A. T. paaiškino, jog matė jam smūgį sudavusio asmens veidą, vėliau matė, kaip du vyrai muša R. B.. Įvykio vieta tiesiogiai šviesos šaltiniu nebuvo apšviesta, tačiau apšvietimas sklido nuo pagrindinės gatvės ir jis buvo pakankamas tam, jog būtų galima pamatyti užpuoliko veidą. Nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu nurodė, pagal kokius požymius atpažino jį užpuolusį asmenį (t. 3, b. l. 85-86). Pastebėtina, jog šis nukentėjusysis ir ikiteisminio tyrimo metu nurodė iš esmės tuos pačius požymius, pagal kuriuos galėtų atpažinti jam smūgį sudavusį asmenį (t. 1, b. l. 18). Pagal nurodytus požymius A. T. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu atpažino A. B. kaip asmenį, kuris jam sudavė smūgį (t. 1, b. l. 38-41). Nukentėjusysis R. B. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog matė asmenį, kuris jam sudavė pirmą smūgį. Smūgio sudavimo metu tas asmuo buvo prieš jį. Taip pat jis matė asmenį, kuris sudavė smūgį A. T.. Įvykio vieta buvo apšviesta nuo kelio, taip pat šviesa sklido iš kaimynų namų langų. Nukentėjusysis nurodė, pagal kokius požymius atpažino jam smūgį sudavusį asmenį. D. B. anksčiau jis yra matęs, kadangi šis automobiliu atveždavo D. M.. Įvykio metu nepagalvojo, jog jam smūgį sudavęs asmuo yra tas pats asmuo, kuris atveždavo D. M. (t. 3, b. l. 87-89). Ikiteisminio tyrimo metu R. B. apibūdino jį ir A. T. užpuolusių asmenų požymius (t. 1, b. l. 51-52), pagal kuriuos asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu atpažino A. B. kaip asmenį, kuris sudavė smūgį A. T. (t. 1, b. l. 78-81), o asmens parodymo atpažinti metu atpažino D. B. kaip jį sumušusį asmenį (t. 1, b. l. 84-88). Pastebėtina ir tai, jog liudytojas D. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad įvykio vietoje apšvietimo nebuvo, tačiau nebuvo visiškai tamsu, kadangi į kiemą sklido šviesa nuo gatvės (t. 1, b. l. 114). Taigi, įvertinus aptartus duomenis, nėra jokio pagrindo abejoti, kad A. T. turėjo objektyvią galimybę įsidėmėti ir įsidėmėjo jį užpuolusį asmenį, o R. B. turėjo objektyvią galimybę įsidėmėti ir įsidėmėjo abu smurtavusius asmenis. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo manyti, kad nukentėjusieji apkalba nuteistuosius, nes iki nagrinėjamų įvykių jų jokie santykiai su nuteistaisiais nesiejo. Kita vertus, net jeigu ir būtų galima daryti prielaidą (ji šiuo atveju būtų nepagrįsta jokiais duomenimis), jog nukentėjusieji dėl kažkokių priežasčių piktavališkai apkalba A. B. ir D. B., tuomet kiltų klausimas, kuo yra išskirtinis D. M., kuris taip pat buvo įvykio vietoje ir, be jokių abejonių, buvo susijęs su nukentėjusiuosius užpuolusiais asmenimis, tačiau nukentėjusieji šio asmens užpuolimu nekaltino, nurodė, jog D. M. prieš juos smurto nenaudojo.

24. Niekuo nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, jog įvykio metu nukentėjusieji galėjo būti smarkiai apsvaigę nuo alkoholio, o tai jiems galimai sutrukdė įsidėmėti juos užpuolusius asmenis. Objektyvių duomenų, kurie patvirtintų tokią subjektyvaus pobūdžio prielaidą, byloje nėra. Iš tikrųjų teisiamojo posėdžio metu liudytojas D. M. parodė, jog nukentėjusieji buvo neblaivūs, tokią išvadą jis padarė iš nukentėjusiųjų judesių, be to, šis liudytojas teigė, jog tikriausiai dėl neblaivumo nukentėjusieji jo net neatpažino (t. 4, b. l. 172-173). Vis tik patys nukentėjusieji neigė, kad įvykio dieną būtų vartoję alkoholį. Nukentėjusiųjų parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, neleidžia daryti išvados, jog jie neatpažino D. M., priešingai, iš jų parodymų matyti, kad jie įvykio vietoje iš karto atpažino šį liudytoją. Liudytoja A. B. pirmosios instancijos teisme taip pat teigė, kad nukentėjusieji prieš įvykį alkoholio nevartojo (t. 3, b. l. 145). Liudytojo G. T. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, neleidžia daryti išvados, kad nukentėjusieji įvykio metu buvo apsvaigę nuo alkoholio, kadangi šis liudytojas teigė, kad A. T. galėjo būti išgėręs truputį alaus, o galėjo būti ir blaivus (t. 3, b. l. 147). Kita vertus, net jeigu ir būtų nustatyta, kad įvykio metu nukentėjusieji buvo apsvaigę nuo alkoholio, vis tiek įvertinus visa, kas buvo aptarta anksčiau, nebūtų pagrindo tvirtinti, jog jie dėl apsvaigimo nuo alkoholio negalėjo įsidėmėti jų užpuolusių asmenų.

25. Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusysis R. B. A. B. atpažino parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu (t. 1, b. l. 78-81). Šis veiksmas buvo atliktas po to, kai A. B. atsisakė dalyvauti asmens parodyme atpažinti (t. 1, b. l. 89-90), t. y. esant BPK 192 straipsnio 6 dalyje numatytai sąlygai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad D. B. parodymas atpažinti nukentėjusiajam R. B. vyko ne parodant jo nuotrauką kartu su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų nuotraukomis. D. B. nukentėjusiajam buvo parodytas atpažinti drauge su kitais tos pačios lyties asmenimis (t. 1, b. l. 192). Taigi visiškai nepagrįsti apelianto priekaištai, jog, atliekant asmens parodymą atpažinti, buvo pažeistos BPK 192 straipsnio 6 dalies nuostatos. Čia pastebėtina, jog atliekant aptariamą procesinį veiksmą dalyvavo ir D. B. gynėjas, kuris jokių pastabų dėl šio veiksmo atlikimo neturėjo. Advokatas net pasinaudojo teise užduoti nukentėjusiajam klausimus. Vienas iš užduotų klausimų buvo apie tai, ar 2015 m. kovo 5 d. tyrėja R. B. rodė kokių nors asmenų nuotraukas. Nukentėjusysis į šį klausimą atsakė, jog jam jokios nuotraukos nebuvo rodomos (t. 1, b. l. 86).

26. Apeliaciniame skunde keliama versija, jog R. B. dar prieš D. B. parodymą atpažinti buvo rodomos šio nuteistojo nuotraukos. Toks teiginys yra grindžiamas D. M. parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme. Vis tik pats R. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme teigė, jog tyrėja jam prieš D. B. parodymą atpažinti nerodė jokių nuotraukų, neaiškino, ką reikia atpažinti (t. 1, b. l. 86, t. 3, b. l. 88). Liudytoja V. S. pirmosios instancijos teisme taip pat nurodė, jog D. M. jos kabinete, kai iš jo išėjo R. B., negalėjo matyti jokių nuotraukų (t. 5, b. l. 4). Aptartais nukentėjusiojo bei liudytojos parodymais nėra jokio pagrindo netikėti, jie paneigia D. M. nurodytą aplinkybę, jog po to, kai iš tyrėjos kabineto išėjo R. B., jis ant tyrėjos stalo matė D. B. nuotraukas. Kita vertus, tyrėjai nebuvo jokio tikslo rodyti R. B. D. B. nuotraukų, kadangi iš šio nukentėjusiojo parodymų matyti, jog jis D. B. yra matęs ir iki 2015 m. sausio 16 d., kai šis atveždavo D. M..

27. Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, jog aplinkybė, kad G. T. su D. M. bandė aiškintis, kas iš tikrųjų sumušė R. B. ir A. T., rodo, jog net praėjus kelioms dienoms prieš nukentėjusiuosius smurtavę asmenys nebuvo identifikuoti (nustatyti). Teigtina, kad G. T. bendravimas su D. M. yra jo asmeninis reikalas, ir tai, kokias aplinkybes jis aiškinosi su minėtu liudytoju, kokios abejonės jam asmeniškai kilo, neleidžia abejoti nukentėjusiųjų R. B. bei A. T. nurodytomis aplinkybėmis. Čia pastebėtina, jog A. T. ir R. B. aplinkybę, kad prieš juos smurtavo nuteistieji, nurodė pirmųjų apklausų metu, kurios vyko 2015 m. sausio 18 d., t. y. po dviejų dienų nuo įvykio (t. 1, b. l. 16, 49). Tuo pačiu yra visiškai nepagrįstas ir klaidinantis apeliacinio skundo teiginys, kad nukentėjusieji pirmųjų apklausų metu nenurodė, jog juos sumušė A. B. ir D. B.. Aplinkybė, kad medicininiuose dokumentuose nėra nurodyta, kas sumušė nukentėjusiuosius, nėra pagrindas tvirtinti, jog nukentėjusieji iš tikrųjų neatpažino juos užpuolusių asmenų, kadangi šiuose dokumentuose yra fiksuojami duomenys, susiję su patirtais sužalojimais, jų atsiradimo aplinkybėmis ir pan., o ne su juos padariusiais asmenimis, kurių identifikavimas medikų pareigų vykdymui jokios reikšmės neturi.

28. Iš liudytojos A. B. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog jos dukra pradėjo nerimauti dėl negrįžtančio tėvo. Dukra, išėjusi į verandą, išgirdo riksmus, triukšmą, dūžtančio stiklo garsus, todėl apie tai pasakė liudytojai (t. 3, b. l. 144-146). Faktą, jog dukra triukšmą išgirdo tuo metu, kai ji buvo verandoje, liudytoja A. B. nurodė ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 98). Taigi advokato abejonės, ar iš tikrųjų R. B. dukra galėjo išgirsti konflikto metu kilusį triukšmą, kadangi visas įvykis vyko priešingoje namo pusėje, nei yra nukentėjusiojo šeimos buto plastikiniai bei triukšmą slopinantys langai, yra nepagrįstos. Čia pastebėtina, jog iš nukentėjusiųjų parodymų patikrinimo vietoje protokolų turinio matyti, kad konfliktas vyko iš esmės greta R. B. namų. Taigi apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad net ir pro plastikinius langus, kurie slopina triukšmą, tačiau visiškai neizoliuoja patalpose esančių asmenų nuo garsų, sklindančių iš išorės, vakare, t. y. tuo metu, kai lauke paprastai triukšmo šaltinių būna ženkliai mažiau nei dienos metu, žmonių riksmai ir kitoks triukšmas gali būti ir yra girdimas, į jį paprasčiau atkreipti dėmesį, ypač kai kyla susirūpinimas, kodėl negrįžta trumpam iš namų išėjęs vienas iš šeimos narių.

29. Liudytoja A. B. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai teigė, kad ji pro atvirą langą matė M. M. P. bei D. B.. M. M. P. liudytoja atpažino, kadangi ją ne kartą yra mačiusi mokykloje, kurioje dirbo, kai ši dar buvo mokinė, be to, pirmosios instancijos teisme liudytoja teigė, kad M. M. P. yra jos sūnėno klasiokė ir ją yra mačiusi sūnėno išleistuvėse (t. 3, b. l. 144-146, t. 1, b. l. 98, 99). D. B. liudytoja iš pradžių atpažino pagal jo balsą, o vėliau ir pamatė, jog tai būtent tas asmuo, kurį ji pažinojo nuo tų laikų, kai dirbo mokyklos valgykloje, yra įsidėmėjusi dėl garsaus kalbėjimo. Pastebėtina, kad liudytoja šalia namo matė automobilį (galimai) VW Passat, iš kurio išlipo, o vėliau įlipo M. M. P., kuri yra A. B. draugė. Minėtas automobilis buvo tamsios spalvos (t. 1, b. l. 98), galimai tamsiai pilkos spalvos (t. 3, b. l. 144). Iš VĮ „Regitra“ duomenų matyti, jog A. B. yra pilkos spalvos VW Passat savininkas (t. 2, b. l. 13). Šie faktai taip pat iš dalies leidžia daryti išvadą, jog A. B. matyti asmenys iš tikrųjų buvo M. M. P. ir D. B.. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad liudytoja A. B. keitė savo parodymus dėl matyto automobilio spalvos, kadangi ikiteisminio tyrimo metu ji tvirtino, kad automobilis buvo tamsios spalvos (t. 1, b. l. 98), teisme ji patikslino tik automobilio spalvą (tamsiai pilka spalva) (t. 3, b. l. 144). Pastebėtina ir tai, jog spalvų, jų atspalvių suvokimas yra pakankamai subjektyvus dalykas. Štai, pavyzdžiui, D. B. ikiteisminio tyrimo metu brolio turimo automobilio VW Passat spalvą apibūdino kaip sidabrinę (t. 2, b. l. 106), nors, kaip jau minėta, pagal VĮ „Regitra“ duomenis ji yra pilka. Iš A. B. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad ji įvykio vietoje matė abu nuteistuosius. Ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja nurodė, kad antrąjį vaikiną, kuris buvo su M. M. P. ir D. B., ji galėtų atpažinti, nurodė pagal kokius požymius šį asmenį galėtų atpažinti (t. 1, b. l. 99). Iš esmės pagal tuos požymius, kuriuos nurodė apklausos metu, liudytoja asmens atpažinimo pagal jo nuotrauką metu atpažino A. B. (t. 2, b. l. 107-110). Šis veiksmas buvo atliktas po to, kai A. B. atsisakė dalyvauti asmens parodyme atpažinti (t. 2, b. l. 111-112), t. y. esant BPK 192 straipsnio 6 dalyje numatytai sąlygai. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo abejoti, jog liudytoja A. B. galėjo atpažinti ir atpažino matytus asmenis, kadangi netoli tos vietos, kur stovėjo jos matytas automobilis, buvo veikiantis gatvės apšvietimo stulpas, kuris yra nukreiptas į gatvės pusę (t. 1, b. l. 104-106, 173, t. 3, b. l. 17-22), be to, šviesa sklido ir pro gerta esančio namo langus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistąjį D. B. liudytoja pažino ne tik iš išvaizdos, bet ir iš jo balso, kurį yra girdėjusi darbe ir įsiminusi. Apibendrinant visa, kas buvo aptarta, konstatuotina, jog abejoti liudytojos A. B. parodymais nėra jokio pagrindo, kadangi jie yra nuoseklūs, logiški, neprieštaringi, jokių aplinkybių, dėl kurių liudytoja galėtų būti suinteresuota apkalbėti nuteistuosius, nenustatyta.

30. Advokato įsitikinimu, jeigu A. B. iš tikrųjų netoli įvykio vietos būtų mačiusi M. M. P. ir D. B., ji šią aplinkybę būtų nurodžiusi savo sutuoktiniui, o šis ją būtų nurodęs pareiškime, kurį rašė policijoje, tačiau R. B. pareiškime nebuvo nurodyta, jog jo sutuoktinė netoli įvykio vietos matė M. M. P. ir D. B.. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tokie teiginiai nėra pagrindas abejoti nei A. B., nei R. B. parodymų patikimu. Iš R. B. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog, bendraujant su A. T., šis nurodė, kad jo sūnus jam pasakė, jog greičiausiai juos sumušė D. B. ir A. B., kadangi D. M. su jais labai bendrauja (t. 3, b. l. 87). A. B. apie matytą automobilį ir matytus asmenis jam papasakojo įvykio dieną, tačiau tik po to, kai jie grįžo iš ligoninės. Apie tai, kad ji atpažino matytus asmenis, papasakojo tik kitos dienos ryte, kadangi įvykio dieną sutuoktinė net nepagalvojo, jog jos matyti asmenys yra susiję su užpuolimu (t. 3, b. l. 89). Liudytoja A. B. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad apie tai, jog atpažino M. M. P. ir D. B., ji savo sutuoktiniui papasakojo kitos dienos ryte. Prieš rašant pareiškimą ji su vyru apie įvykį šiek tiek bendravo, tačiau detaliau įvykį aptarė važiuodami į Santariškes, po to kai buvo parašytas pareiškimas (t. 3, b. l. 146). Nukentėjusysis A. T. pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog apie galimas užpuolikų tapatybes sužinojo iš savo sūnaus, kuris D. M. susiejo su D. B. ir A. B. (t. 3, b. l. 86). Taip pat šis nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu aiškino, jog apie galimas užpuolikų tapatybes jis sužinojo iš savo sūnaus, tačiau nežinojo, ar tai buvo tikrai tie asmenys, vėliau jis gavo daugiau informacijos, kuri nurodytus asmenis leido susieti su užpuolikais (t. 1, b. l. 18). Liudytojo G. T. parodymai, duoti tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu (liudytojas teisme nurodė, kad įvykio aplinkybes geriau atsiminė ikiteisminio tyrimo metu), patvirtina, jog jis savo tėvui nurodė, kad nukentėjusiuosius užpulti galėjo A. B. ir D. B., kadangi būtent šie asmenys daugiausiai bendrauja su D. M. (t. 3, b. l. 147, t. 1, b. l. 136). Pastebėtina, jog ir liudytojas D. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis aptariamų įvykių metu draugavo tik su A. B. ir D. B. (t. 4, b. l. 172). Taigi aptarti nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymai leidžia daryti išvadą, jog aplinkybės, leidžiančios įtarti konkrečius asmenis dalyvavus užpuolime, aiškėjo palaipsniui, todėl visiškai suprantama, kad nukentėjusieji rašytuose pareiškimuose galėjo ir nenurodyti konkrečių asmenų, nors tuo metu jau galėjo numanyti, kas tie asmenys, kurie galėjo juos užpulti, buvo, tuo labiau, kad nei vienas iš nukentėjusiųjų užpuolikų asmeniškai nepažinojo, R. B. vieną iš jų buvo tik matęs anksčiau. Tuo pačiu pažymėtina ir tai, kad pareiškimai apie padarytą nusikalstamą veiką iš esmės yra rašomi laisva forma. Pareiškėjai, anksčiau nesusidūrę su panašia situacija, pareiškimuose pagal savo sugebėjimus nurodo tas aplinkybes, kurios jiems atrodo esminės, t. y. jie gali nurodyti, jų manymu, svarbias aplinkybes, kurios iš tikrųjų nėra reikšmingos, bei nenurodyti kai kurių reikšmingų aplinkybių. Pradėjus ikiteisminį tyrimą yra tiriamos visos reikšmingos aplinkybės, todėl faktas, jog vėliau, pareiškėjai apie įvykį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kuris gali užduoti patikslinamuosius klausimus ir pan., duoda detalesnius paaiškinimus, nėra pagrindas teigti, kad patikslintos aplinkybės neatitinka tikrovės. Faktas, jog A. B. savo sutuoktiniui apie matytus asmenis papasakojo tik kitą dieną po įvykio, yra visiškai suprantamas, kadangi įvykio dieną visų pirma turėjo būti sprendžiami klausimai, susiję su nusikalstamais veiksmais sukeltų pasekmių šalinimu, kreipimusi į medikus, o ne su aptarimu, ką liudytoja matė po įvykio.

31. Faktas, jog policijos pareigūno 2015 m. sausio 16 d. tarnybiniame pranešime buvo nurodyta, kad nukentėjusieji paaiškino, jog juos galimai užpuolė A. B. ir D. B., neleidžia daryti prielaidos, kad nuteistieji yra apkalbami. Čia pažymėtina, jog liudytojas G. T. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog po įvykio, bendraudamas su savo tėvu telefonu, pasidalino savo įtarimu, kad užpuolikai galėjo būti A. B. ir D. B.. Šis faktas, vertinant jį kartu su dalimi 30 pastraipoje aptartų duomenų, leidžia daryti išvadą, jog nukentėjusieji savo įtarimus dėl to, kas juos galėjo užpulti, galėjo nurodyti jau įvykio dieną, o vėliau, paaiškėjus daugiau aplinkybių, nurodomas aplinkybes tikslino.

32. Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, jog R. B. parodymais verčia abejoti tai, kad nukentėjusysis nurodė, jog D. B. jam smūgį sudavė dešine ranka, nors šis nuteistasis yra kairiarankis, o moksliškai yra įrodyta, kad asmuo spontaniškai savo veikloje pirmiausiai naudoja savo stipriąją ranką. Nereikia mokslinių žinių tam, jog būtų galima teigti, kad asmuo nepriklausomai nuo to, kuri jo ranka yra dominuojanti, gali suduoti smūgį bet kuria ranka, t. y., jeigu asmuo valdo abi rankas (nėra neįgalus), jis smūgius gali suduoti ir dešine, ir kaire ranka, o konkrečios rankos panaudojimas priklauso nuo susidariusios situacijos.

33. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš telefono numerio (duomenys neskelbtini), kuriuo bylai reikšmingu metu naudojosi D. M., išklotinės matyti, jog po įvykio šiam liudytojui buvo skambinta iš telefono numerio (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi D. B. (t. 1, b. l. 177-179). Pažymėtina, jog per šiek tiek daugiau nei vieną valandą minėtais telefono numeriais buvo kontaktuojama daugiau nei dešimt kartų, o pirmieji keli kontaktai buvo iš D. B. naudoto mobiliojo ryšio telefono. Šie duomenys iš dalies patvirtina nukentėjusiųjų bei liudytojos A. B. parodymus ir leidžia susieti D. B. su nukentėjusiųjų užpuolimu. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog, įvertinus tai, kas buvo aptarta anksčiau, manyti, kad asmuo, kuris vėliau buvo susietas su užpuolimu, praėjus labai trumpam laiko tarpui susisiekė ar bandė susiekti su kitu įvykyje dalyvavusiu asmeniu visiškai atsitiktinai, nėra jokio pagrindo. Tiesa, pirmosios instancijos teisme D. M. aiškino, jog galimai skambino D. B., nes galėjo prašyti jo pagalbos (t. 4, b. l. 172), tačiau, kaip jau buvo minėta, byloje yra nustatyta, jog ne D. M. kelis pirmuosius kartus bandė susiekti su D. B.. Su D. M. iš tikrųjų buvo bandoma susisiekti D. B. naudotu telefonu.

34. Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog pačių nuteistųjų, liudytojų D. B., A. B., M. M. P., A. B., S. J. bei D. M. parodymai leidžia daryti išvadą, kad A. B. ir D. B. įvykio metu buvo namuose, t. y. jie negalėjo padaryti nusikalstamų veikų. Vis tik apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo nuteistųjų bei jų naudai liudijančių liudytojų parodymais, kadangi paminėtų asmenų parodymai nėra nuoseklūs, dalis parodymų yra prieštaringi, prieštarauja nuosekliems nukentėjusiųjų bei kitų liudytojų parodymams, kitiems byloje užfiksuotiems duomenims, kurie laikytini įrodymais.

35. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį A. B. ir D. B., visiškai pagrįstai nesivadovavo liudytojo D. M. parodymais. Iš baudžiamojoje byloje esančio D. M. pareiškimo turinio matyti, jog šis liudytojas nurodė, kad 2015 m. sausio 16 d., apie 22.00 val., jį užpuolė R. B. ir A. T.. Užpuolimo metu jam buvo suduotas smūgis, jis buvo laikomas už drabužių. Jam pavyko ištrūkti, grumtynių metu buvo suplėšyta jo striukė. Tuomet prie R. B. ir A. T. pribėgo jaunuoliai, prasidėjo muštynės. Pats liudytojas tuo metu iš įvykio vietos pabėgo (t. 1, b. l. 124). Vis tik, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, D. M. jau aiškino, jog nei vienas iš nukentėjusiųjų jam jokio smūgio nesudavė. Norėdamas apsiginti nuo galimo A. T. smūgio, jį pastūmė. Tuomet prie A. T. pribėgo vienas vaikinas, kuris šiam ranka sudavė smūgį į veidą, nuo kurio nukentėjusysis nukrito. D. M. teigė, jog jis matė, kaip R. B. pradėjo stumdyti du vaikinus. R. B. buvo suduotas vienas smūgis į galvos sritį. Šis nukentėjusysis nukrito veidu į asfaltą, tuomet kitas vaikinas nukentėjusiajam spyrė į veidą. Kai vaikinai išvažiavo, liudytojas nuėjo namo (t. 1, b. l. 114). Vėlesnės apklausos metu D. M. vėl teigė, jog nukentėjusieji jo nemušė. Pareiškime įvykio aplinkybes nurodė netiksliai, kadangi buvo susijaudinęs, tiksliau aplinkybes nurodė apklausos metu (t. 1, b. l. 115). Pirmosios instancijos teisme D. M. tvirtino, kad tarp nukentėjusiųjų ir jam nepažįstamų dviejų vaikinų įvyko konfliktas, vėliau įvyko muštynės. Nukentėjusiesiems buvo suduota po vieną smūgį (t. 4, b. l. 171). Taigi yra visiškai akivaizdu, jog D. M. skirtingu metu skirtingai nurodė įvykio aplinkybes, be to, jos skiriasi nuo nukentėjusiųjų parodymų, kurie viso proceso metu buvo nuoseklūs. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad D. M. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad įvykio vakarą apie tai, kas įvyko, pasakojo savo mamai E. M., tačiau iš jos parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad ji apie įvykį sužinojo tik 2015 m. sausio 25 d., kai sūnus pateikė pareiškimą policijos pareigūnams (t. 1, b. l. 130). Vertinant liudytojo D. M. parodymus būtina atsižvelgti ir į tai, kad jis palaiko draugiškus santykius su abiem nuteistaisiais, kaip nurodė pats liudytojas, tuo metu, kai vyko įvykis, jis draugavo tik su jais. D. B. liudytojui yra padėjęs finansiškai, suteikęs darbo vietą. Taigi šio liudytojo parodymai vertinami kaip nepatikimi ir juos laikyti įrodymais, paneigiančiais nuteistųjų dalyvavimą nusikalstamų veikų padaryme, nėra pagrindo.

36. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo ir liudytojų M. M. P. bei R. P. parodymais. Liudytoja R. P. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme negalėjo nurodyti jokių bylai reikšmingų aplinkybių, kadangi ji paprasčiausiai neprisiminė, ar M. M. P. 2015 m. sausio 16 d. buvo namuose, taip pat ši liudytoja negalėjo nurodyti, kur buvo jos dukra įvykio dieną ir ką ji veikė (t. 1, b. l. 129, t. 3, b. l. 169). Liudytoja M. M. P. ikiteisminio tyrimo metu aiškino, jog 2015 m. sausio 16 d., apie 19.00 ar 20.00 val., pas ją į namus atvažiavo A. B. ir jie abu nuvažiavo pas šį į namus. Iki tol ji visą dieną buvo savo namuose. Važiuojant pas A. B. į namus, niekur užsukę nebuvo. A. B. namuose buvo A. B., A. B., D. B., D. B. (t. 1, b. l. 148). Pirmosios instancijos teisme ši liudytoja jau aiškino, jog įvykio dieną ji apie 18.00 val. buvo nuvažiavusi pasiimti A. B.. Vėliau buvo išvažiavusi į miestą. Dienos įvykius atsimena, kadangi būtent tą dieną buvo nuvažiavusi pasiimti A. B., kuri buvo parvažiavusi iš užsienio. Galiausiai liudytoja nurodė, kad tos dienos įvykių tiksliai neprisimena (t. 3, b. l. 168). Taigi akivaizdu, jog M. M. P. parodymai dėl to, ką ji veikė 2015 m. sausio 16 d. nėra nuoseklūs, todėl jais remtis nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, jog ši liudytoja apklausos metu, kuri vyko nuo nagrinėjamų įvykių praėjus ženkliai mažesniam laiko tarpui nei praėjęs laiko tarpas nuo įvykių iki apklausos, vykusios pirmosios instancijos teisme, nurodė, jog visą įvykio dieną ji buvo namuose, o vėliau su A. B. nuvyko pas pastarąjį į namus, vykdami pas nuteistąjį į namus, jie niekur užsukę nebuvo. Tokie liudytojos parodymai akivaizdžiai neatitinka realybės, kadangi iš vaizdo įrašų apžiūros protokolo turinio matyti, jog M. M. P. 2015 m. sausio 16 d., nuo 20.06 val. iki 20.08 val. buvo PC „Maxima“, esančioje Vilniaus g. 37, Švenčionių mieste, o nuo 20.26 val. iki 20.28 val., ji buvo degalinėje, esančioje Vilniaus g. 50A. Švenčionių mieste (t. 2, b. l. 8-9). Paneigus liudytojos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jai neliko nieko kito kaip juos keisti ir aiškinti, kodėl jie buvo keičiami. Liudytoja pirmosios instancijos teisme aiškino, kad jai įvykio diena įsiminė būtent dėl tos priežasties, jog jai teko pasiimti nuteistųjų seserį. Vis tik tokios išskirtinės aplinkybės M. M. P. ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, o teigė, kad A. B., kai ji su A. B. atvažiavo pas pastarąjį į namus, jau buvo namuose. Vertinant M. M. P. parodymus būtina atsižvelgti ir į tai, jog ji yra artima A. B. draugė, jie turi bendrą vaiką. Taigi, siekdama padėti savo draugui ir jo broliui išvengti baudžiamosios atsakomybės, ji gali duoti tikrovės neatitinkančius parodymus. Tuo pačiu pabrėžtina ir tai, kad šios liudytojos parodymai prieštarauja nuosekliems nukentėjusiųjų bei liudytojos A. B. parodymams.

37. Liudytoja A. B. pirmosios instancijos teisme aiškino, jog 2015 m. sausio 16 d. ji iš Vilniaus atvažiavo į Švenčionis, ją nuo viešojo transporto stotelės namo parvežė M. M. P.. Liudytoja nurodė, jog ji tuo metu studijavo ir dirbo Vilniuje. Namuose įvykio dieną buvo jos mama, tėvas, abu broliai ir M. M. P., galimai apie 21.00 val. į namus buvo atvykęs mamos klientas. Vakare po bendros šeimos vakarienės (vakarieniaujama buvo apie 20.00 val.) liudytoja laiką leido savo kambaryje, o kiti šeimos nariai užsiėmė savo reikalais, buvo skirtinguose kambariuose. Tos dienos įvykius jai priminė motina, dalį įvykių priminė M. M. P., o dalį ji prisiminė pati. (t. 4, b. l. 94-95) Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog A. B. parodymai nei juos vertinant atskirai, nei su kitais byloje užfiksuotais duomenimis, nepatvirtina, kad 2015 m. sausio 16 d. tuo metu, kai buvo užpulti nukentėjusieji, D. B. ir A. B. buvo namuose. Šiuo atveju kyla abejonių ir dėl to, ar ši liudytoja nurodė aplinkybes, kurias ji iš tikrųjų prisiminė, ar ji nurodė tas aplinkybes, kurias jai priminė jos motina bei M. M. P., kuri, kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teisme pati tiksliai įvykio dienos aplinkybių neprisiminė, o ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus, kurie prieštarauja objektyviems byloje surinktiems duomenims.

38. Pažymėtina ir tai, kad M. M. P. pirmosios instancijos teisme aiškino, kad A. B. 2015 m. sausio 16 d. po ilgo laiko tarpo grįžo iš užsienio, o pati A. B. teigė, kad ji tuo metu studijavo ir dirbo Vilniuje. Faktą, jog A. B. tuo metu studijavo Vilniuje patvirtino ir D. B.. M. M. P. aiškino, jog tuo metu, kai ji buvo parduotuvėje, A. B. savo šeimos nariams rodė nuotraukas, o pati A. B. aiškino, jog tuo metu vakarieniavo su šeima. Pastebėtina, kad D. B. pirmosios instancijos teisme teigė, jog tą vakarą šeima bendrai apskritai nevakarieniavo, o iš A. B. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog vakarieniaujama buvo tarp 18.30 val. ir 20.00 val. Kaip jau minėta, liudytoja A. B. teigė, jog klientas pas jos motiną galimai buvo atvažiavęs apie 21.00 val., tokią aplinkybę nurodė ir nurodytas klientas, t. y. liudytojas S. J., tačiau D. B. nurodė, kad šis klientas pas jo žmoną buvo atvykęs apie 21.30 val. ir išvyko gerokai po 22.00 val., galimai apie 22.30 val., o A. B. nurodė, kad S. J. pas ją buvo atvykęs apie 22.00 val. A. B. teigė, kad M. M. P. iš jų namų išvyko apie 23.00 val., nes žiūrėjo nuotraukas, nors A. B. apie jokių nuotraukų žiūrėjimą apskirtai nekalbėjo, taip pat nurodė, jog vakarą leido savo kambaryje, o kiti šeimos nariai savo kambariuose buvo užsiėmę savais reikalais. Taigi akivaizdu, jog A. B. parodymais grįsti procesinio sprendimo negalima, kadangi ji 2015 m. sausio 16 d. įvykių neatsimena, jos parodymai nesutampa su kitų liudytojų parodymais.

39. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo ir liudytojų D. B. bei A. B. parodymais, kadangi jie nesutampa nei tarpusavyje, nei su kitų byloje apklaustų asmenų parodymais. D. B. ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, jog įvykio dieną visi jo vaikai buvo namuose, tą vakarą pas juos į namus buvo atvykęs žmonos klientas. Liudytojas negalėjo nurodyti, nei kada minėtas klientas buvo atvykęs, nei kada jis išvyko. Teigė, kad įvykio vakarą nei vienas jo sūnus iš namų nebuvo išvykęs. Liudytojas neatsiminė, ar namuose buvo M. M. P.. (t. 1, b. l. 150) Pirmosios instancijos teisme, t. y. praėjus ženkliai didesniam laiko tarpui nuo nagrinėjamų įvykių, šis liudytojas jau aiškino, jog žmonos klientas į namus buvo atvykęs apie 21.30 val. ir išvyko gerokai po 22.00 val., galimai 22.30 val., šį asmenį matė praeidamas pro šalį. Liudytojas patvirtino, kad neatsimena, ar tą dieną matė M. M. P.. (t. 3, b. l. 148) Liudytoja A. B. ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, jog įvykio dieną namuose buvo visi trys jos vaikai, sutuoktinis ir M. M. P.. D. B. visą vakarą buvo namuose, o A. B. su M. M. P. iš namų išvažiavo vėlai vakare. Į namus laikotarpyje nuo 22.00 val. iki 22.30 val. buvo atvykęs jos klientas, kuris lauke buvo susitikęs abu jos sūnus. Klientas namuose buvo apie pusvalandį. (t. 1, b. l. 152) Pirmosios instancijos teisme ši liudytoja teigė, kad jos klientas į namus buvo atvažiavęs apie 22.00 val. ir namuose buvo apie 30 minučių. Klientas jos sūnus buvo sutikęs lauke. A. B. ir M. M. P. iš namų išvyko apie 23.00 val. Jie vėlai išvyko, kadangi žiūrėjo nuotraukas kompiuteryje. Liudytojas sutuoktinis buvo kambaryje, kuriame žiūrėjo televizorių arba miegojo, kadangi kambario durys buvo uždarytos. (t. 3, b. l. 149) Liudytojų D. B. ir A. B. parodymai dėl S. J. atvykimo laiko nesutampa su paties S. J. bei A. B. nurodytu šio liudytojo apsilankymo pas A. B. laiku. Pažymėtina, jog A. B. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad S. J. pas jo motiną buvo atvažiavęs apie 20.00 val. ir maždaug po valandos išvyko. (t. 4, b. l. 59) Liudytojos A. B. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, leidžia daryti išvadą, jog jos sutuoktinis tuo metu, kai pas ją buvo atvykęs S. J., apskritai nebuvo išėjęs iš kambario, kuriame leido laiką. Kaip jau minėta, liudytoja A. B. nurodė, jog po vakarienės ji laiką leido savo kambaryje, o kiti šeimos nariai buvo kituose kambariuose, apie jokį nuotraukų žiūrėjimą ji neužsiminė. Iš M. M. P. parodymų matyti, jog nuotraukos turėjo būti žiūrimos tuo metu, kai ji buvo išvykusi iš nuteistųjų ir jų tėvų namų, t. y. ženkliai anksčiau nei nurodė A. B.. A. B. parodymai, kad jos sūnūs S. J. sutiko ant laiptų, prieštarauja liudytojo D. M. teiginiams, kurie bus aptariami toliau.

40. Liudytojo S. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme, nepaneigia nukentėjusiųjų bei liudytojos A. B. parodymų, jie nepatvirtina, jog D. B. ir A. B. įvykio metu buvo namuose, o ne įvykio vietoje, kurioje buvo sumušti nukentėjusieji. Liudytojas S. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nurodė, jog 2015 m. sausio 16 d., apie 21.00 val., buvo atvykęs pas nuteistųjų motiną į namus dėl draudimo. A. B. namuose matė nuteistuosius, matė ir praeinantį jų tėvą. Išvykdamas iš A. B. namų nuteistųjų nematė ir nesutiko. (t. 1, b. l. 154, t. 3, b. l. 169-170) Taigi šio liudytojo parodymai patvirtina tik tai, kad A. B. ir D. B. namuose galėjo būti apie 21.00 val., tačiau nepaneigia to, jog jie apie 22.15 val. negalėjo būti ir nebuvo prie namo, esančio (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad S. J. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog D. B. ir A. B. sutiko ant laiptų (t. 3, b. l. 170), o liudytojas D. M. pirmosios instancijos teisme aiškino, jog tuo metu, kai S. J. atvyko pas nuteistųjų motiną, D. B. buvo garaže, kuris yra 10-15 metrų nuo namo durų, o pats liudytojas S. J. pamatė tuo metu, kai buvo išėjęs iš garažo į lauką (t. 4, b. l. 61).

41. Apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių abejonių, jog liudytojas D. M. negalėjo nurodyti, kur buvo A. B. ir D. B. 2015 m. sausio 16 d., kadangi iš administracinių teisės pažeidimų registro duomenų matyti, kad D. M. nuo 2015 m. sausio 5 d. iki 2015 m. sausio 30 d. atliko jam paskirtą dvidešimt penkių parų administracinį areštą (t. 4, b. l. 160). Teigti, jog administracinį areštą liudytojas atliko kitomis dienomis nei nurodyta administracinių teisės pažeidimų registre, nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, kad liudytoją D. M. ir nuteistuosius sieja draugiški santykiai, jis dirbo D. B., kuris liudytojui buvo nupirkęs verslo liudijimą ir prašė duoti parodymus teisme (t. 4, b. l. 61-62). Taigi šios aplinkybės verčia abejoti D. M. parodymų patikimumu, neleidžia šių parodymų pripažinti įrodymais.

42. Tuo atveju, jeigu būtų galima tikėti D. M. parodymais, kad jis iš tikrųjų matė, kaip pas nuteistųjų motiną kažkurią dieną, tačiau tikrai ne laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 5 d. iki 2015 m. sausio 30 d., atvažiavo S. J., tektų daryti išvadą, jog visų asmenų, kurie nurodė, kad S. J. pas A. B. buvo atvykęs būtent 2015 m. sausio 16 d., parodymai neatitinka tikrovės. Vertinant D. M. parodymus kartu su administracinių teisės pažeidimų registre užfiksuotais duomenimis tektų konstatuoti, jog S. J. pas A. B. buvo atvažiavęs arba iki 2015 m. sausio 5 d. arba po 2015 m. sausio 30 d.

43. Apibendrinant tai, kas buvo aptarta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog liudytojų A. B., D. B., A. B., S. J., M. M. P. parodymai leidžia manyti, kad 2015 m. sausio 16 d. jie visi kartu su nuteistaisiais galimai vienu metu buvo vienoje vietoje, tačiau nepaneigia fakto, kad 2015 m. sausio 16 d. D. B. ir A. B. apie 22.15 val. negalėjo būti ir nebuvo įvykio vietoje, kurioje buvo užpulti ir sužaloti nukentėjusieji.

44. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs visa, kas buvo aptarta anksčiau, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis, pagrįstai dalį duomenų, kurie jungiasi į nuoseklią loginę visumą, pripažino įrodymais, o kitus duomenis įvertino kaip nepatikimus ir jais nesivadovavo. Šiuo atveju byloje surinktų ir ištirtų duomenų, kurie laikytini įrodymais, pakanka tam, jog būtų galima be jokių pagrįstų abejonių konstatuoti, kad A. B. ir D. B. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija pažymi, jog kiekvieno asmens teisė į teisingą (sąžiningą) bylos nagrinėjimą nereiškia tokio asmens teisės į konkretų bylos nagrinėjimo rezultatą arba į tai, kad teismas pritartų tam tikram, jo procesinę poziciją atitinkančiam įrodymų vertinimui. Taigi vien tai, jog nuteistieji bei jų gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu duomenų vertinimu ir jų pripažinimu įrodymais, teismo padarytomis išvadomis, nėra pagrindas konstatuoti, jog baudžiamąją bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, byla buvo išnagrinėta neišsamiai, padarytos išvados yra nepagrįstos.

Motyvai dėl prokurorės apeliacinio skundo argumentų.

45. Prokurorė apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. birželio 26 d. nuosprendį dėl aiškiai per švelnių nuteistiesiems paskirtų bausmių. Vis tik iš apeliacinio skundo rezoliucinės dalies, kurioje yra suformuluotas prašymas apeliacinės instancijos teismui, akivaizdžiai matyti, jog prokurorė sutinka su pirmosios instancijos teismo A. B. ir D. B. paskirtomis bausmėmis (rūšimi bei dydžiu), kadangi neprašo jų griežtinti, o prašo paskirti tokias pačias bausmes, kurios ir buvo paskirtos skundžiamu nuosprendžiu (tokias bausmes prokurorė prašė paskirti ir sakydama baigiamąją kalbą pirmosios instancijos teisme). Taigi apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisakys dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių rūšių ir dydžių, kadangi jų keisti nėra prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija tik pažymi, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino padarytų nusikalstamų veikų pobūdį bei pavojingumą, nuteistuosius charakterizuojančius duomenis, kitas bausmių skyrimui reikšmingas aplinkybes bei abiem nuteistiesiems paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmes, kurios nelaikytinos nei aiškiai per griežtomis, nei per švelniomis.

46. Iš prokurorės apeliacinio skundo turinio matyti, kad šiuo atveju yra ginčijamas ne A. B. ir D. B. paskirtų bausmių griežtumas/švelnumas, o BK 75 straipsnio taikymas nuteistiesiems, t. y. tvirtinama, kad, atidėjus bausmės vykdymą, buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. B. ir D. B. taikė BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėjo jiems paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymą.

47. Iš tikrųjų D. B. anksčiau yra ne kartą teistas, taip pat ir už panašaus pobūdžio nusikaltimų padarymą, susijusių su smurto panaudojimu prieš kitus asmenis, jam yra taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, dvi nusikalstamas veikas, už kurias jis yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, D. B. padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, jis yra baustas administracine tvarka. D. B. šeši apkaltinamieji nuosprendžiai buvo priimti už nusikalstamas veikas, kurias jis padarė 2009 metais (dėl nusikalstamų veikų, padarytų 2009 metais, Švenčionių rajono apylinkės teismas apkaltinamuosius nuosprendžius priėmė 2010 m. spalio 12 d., 2011 m. birželio 29 d., 2011 m. lapkričio 28 d., dešimt nusikalstamų veikų nuosavybei buvo padaryta nuo 2009 m. liepos 9 d. iki 2009 m. rugpjūčio 17 d.), 2011 metais (dėl vienos nusikalstamos veikos, padarytos 2011 m. birželio 23 d., Švenčionių rajono apylinkės teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė 2014 m. vasario 20 d.), 2012 metais (dėl nusikalstamų veikų, padarytų 2012 metais, Švenčionių rajono apylinkės teismas apkaltinamuosius nuosprendžius priėmė 2013 m. birželio 26 d., 2013 m. gruodžio 17 d., dvi nusikalstamos veikos padarytos 2012 m. rugsėjo 2 d. ir 2012 m. liepos 21 d.). Taigi akivaizdu, jog D. B. nusikalstamas elgesys praėjus tam tikram laiko tarpui kartojasi. Tuo pačiu pastebėtina ir tai, kad nusikalstamas veikas, už kurias D. B. buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis padarė praėjus daugiau nei dviem metams nuo ankstesnės nusikalstamos veikos padarymo, o nuo šių nusikalstamų veikų padarymo jau yra praėję keturi metai. Byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad nuo 2015 m. sausio 16 d. D. B. būtų padaręs naujų nusikalstamų veikų. Tiesa, jis yra įtariamasis dar vienoje baudžiamojoje byloje (ikiteisminis tyrimas yra atliekamas dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo), tačiau šis faktas nepatvirtina to, jog D. B. iš tikrųjų yra nusikaltęs. Kaip jau buvo minėta, nuteistasis nusikalto bausmės vykdymo atidėjimo metu, tačiau apeliacinės instancijos teismas įvertina tai, jog bausmės vykdymo atidėjimas jam nebuvo panaikintas ir jis nebuvo pasiųstas atlikti paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Taigi teigtina, jog bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas (teismų nustatytas pareigas) jis iš esmės vykdė tinkamai. Be to, šiuo metu D. B. dirba UAB „A.“, kur yra charakterizuojamas teigiamai.

48. A. B. nusikalto būdamas neteistu, po 2015 m. sausio 16 d. nusikalto keturis kartus, jam buvo priimti trys apkaltinamieji nuosprendžiai. Paskutiniai A. B. nusikalstami veiksmai buvo padaryti 2016 m. spalio 11 d. (aplinkybė nustatyta pagal Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. kovo 22 d. nuosprendį). Byloje nėra duomenų, kurie leistų konstatuoti, jog A. B. būtų nusikaltęs po 2016 m. spalio 11 d. A. B. kaip ir D. B. yra atliekamas ikiteisminis tyrimas, tačiau tai dar nereiškia, jog jis iš tikrųjų yra nusikaltęs. A. B. yra baustas administracine tvarka. Tuo pačiu būtina atsižvelgti ir į tai, kad šis nuteistasis užsiima individualia veikla, nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. mokosi (duomenys neskelbtini), turi mažametį vaiką.

49. BK 75 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad net ir įvertinus neigiamai nuteistuosius apibūdinančius faktus, taip pat ir tuos, kurie yra nurodomi prokurorės apeliaciniame skunde, yra pagrindo manyti, jog nuteistiesiems paskirtų bausmių tikslai gali būti pasiekti jų vykdymą atidedant. Šiuo atveju teigtina, jog D. B. ir A. B. paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymo atidėjimas atitinka ne tik nuteistųjų interesus, bet ir nukentėjusiųjų, visuomenės bei valstybės interesus. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad nuteistiesiems yra nustatytas maksimalus bausmės vykdymo atidėjimo terminas, pirmosios instancijos teismas nuteistiesiems nustatė tinkamas pareigas, kurių vykdymas užtikrins bausmės tikslų įgyvendinimą.

50. Pirmosios instancijos teismo abiem nuteistiesiems paskirta pareiga nustatytą laiko tarpą dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje užtikrins tai, jog jie turės pajamų, galės išlaikyti save, sudarys sąlygas atlyginti nusikaltimais padarytą žalą, o nustatytos pareigos nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, būti namuose nuo 21.00 val. iki 07.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi, ir dalyvauti elgesio pataisos programoje užtikrins nuteistųjų elgesio korekciją, sulaikys nuteistuosius nuo nusikalstamų veikų darymo, padės keisti požiūrį į visuomenėje galiojančias elgesio normas. Pažymėtina, jog tuo atveju, jeigu nuteistieji nevykdys jiems nustatytų pareigų, darys naujas nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus, bausmės vykdymo atidėjimas bus panaikintas ir jie privalės atlikti paskirtas laisvės atėmimo bausmes.

51. Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, jog bausmės vykdymo atidėjimo nuteistiesiems negalima taikyti, kadangi jie nusikalstamas veikas padarė iš chuliganiškų paskatų, nesant jokio motyvo, įžūliais veiksmais. Prokurorės nurodytos aplinkybės pakliūna į D. B. ir A. B. padarytų nusikaltimų sudėtį, todėl šie požymiai patys savaime nėra pagrindas nei skirti asmenims griežtesnes bausmes, nei teigti, jog bausmės vykdymo atidėjimas yra negalimas ar netikslingas.

Kiti klausimai.

52. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. birželio 26 d. nuosprendis dalyje dėl sprendimo iš abiejų nuteistųjų išieškoti po 40,26 Eur proceso išlaidų į valstybės biudžetą yra keistinas. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nemotyvuotas, nepagrįstas bei prieštaringas. Pagal BPK 103 straipsnio 6 punktą be proceso išlaidų, numatytų šio straipsnio 1-5 punktuose, proceso išlaidas sudaro ir kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. BPK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui. Paprastai patirtos išlaidos išieškomos iš kaltininko, kai tas išlaidas jis pats sąlygoja. Nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje yra nurodyta, jog teismas viso turėjo 24,99 Eur išlaidų, kurios susidarė dėl teismo šaukimų įteikimo, todėl šios išlaidos lygiomis dalimis turi būti priteisiamos iš nuteistųjų. Vis tik iš nuteistųjų buvo priteista po 40,26 Eur, nenurodant, kodėl būtent po tokią pinigų sumą buvo priteista (motyvuose nurodoma ženkliai mažesnė pinigų suma, kuri dar turėjo būti padalinta kiekvienam iš nuteistųjų, nenurodoma, kaip ir dėl kokių priežasčių ši suma susidarė). Taigi pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas, vadovaujantis BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, ir nuosprendžio dalis, kuria iš D. B. ir A. B. į valstybės biudžetą buvo priteista po 40,26 Eur proceso išlaidų, naikintina.

53. Nukentėjusieji ir jų atstovas pateikė atsiliepimą į nuteistųjų gynėjo apeliacinį skundą, kuriame prašė atmesti nuteistųjų gynėjo apeliacinį skundą bei priteisti nukentėjusiųjų patirtas išlaidas, patirtas konsultuojantis bei rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Pagal BPK 55 straipsnį nukentėjusieji turi teisę turėti atstovą, teikiantį jiems baudžiamojo proceso metu teisinę pagalbą, už tokio atstovo teisinės pagalbos suteikimą, teismas, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, turi teisę priteisti iš kaltininko nukentėjusiųjų turėtas išlaidas advokato (atstovo) pagalbai apmokėti. Apeliacinės instancijos teismui yra pateikti mokėjimų nurodymai (t. 5, b. l. 159, 160), patvirtinantys, kad nukentėjusieji A. T. ir R. B. advokatui už teisines paslaugas ir atsiliepimą į apeliacinį skundą sumokėjo po 200 Eur. Nukentėjusiųjų turėtos išlaidos atstovo pagalbai apmokėti yra pagrįstos, nėra aiškiai per didelės, todėl jos priteistinos iš nuteistųjų, kurių gynėjo apeliacinis skundas yra atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

nuteistųjų D. B. ir A. B. gynėjo advokato, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokurorės apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. birželio 26 d. nuosprendį pakeisti – panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš D. B. ir A. B. į valstybės biudžetą buvo priteista po 40,26 Eur proceso išlaidų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Iš D. B. ir A. B. A. T. priteisti po 100 Eur jo patirtoms išlaidoms atstovavimo paslaugoms apmokėti.

Iš D. B. ir A. B. R. B. priteisti po 100 Eur jo patirtoms išlaidoms atstovavimo paslaugoms apmokėti.

Teisėjai Daiva KazlauskienėStasys LemežisUgnius Trumpulis