Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Lukiškių TI-K atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės institucijos ir jų pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Saugant ir ginant žmogaus teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje taip pat yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K (jo pareigūnų) veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kaip minėta, pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų inter alia minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto neužtikrinimo pareiškėjui.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.

Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (b. l. 6–7), byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą ginčo laikotarpį, t. y. 2014 m. lapkričio 13 d. ir 2015 m. lapkričio 26–30 d. pareiškėjas kartu su kitais 3–11 asmenų buvo laikomas kamerose, kurių plotas 6,43–17,02 kv. m. Taigi ginčo laikotarpiu iš viso 6 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes, priešingu atveju, nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (LVAT administracinės bylos Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013, Nr. A492-496/2013 ir kt.). Konstatuotina, kad Lukiškių TI-K CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo netinkamai įrengti sanitariniai mazgai.

Nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 21 punkte, be kita ko, numatyta, kad kamerų tipo patalpų, baudos izoliatorių patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus nustato minėta HN 76:2010, kurios 2 punktas apibrėžia jos taikymo ribas, t. y. nurodo, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atskiros sanitarinio mazgo patalpos įrengimas su ventiliacijos sistema yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl su tuo susiję reikalavimai nagrinėjamu atveju nėra taikomi. Kamerų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus taip pat nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Taisyklės). Minėtų taisyklių 14.5 punkte inter alia nustatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Lukiškių TI-K atsiliepime patvirtino, kad 1,5 metro pertvara kamerose yra įrengta. Pareiškėjas nurodė, kad ji nepakankamai užtikrina privatumą. Lukiškių TI-K nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad sienele sanitariniai mazgai kamerose yra atitverti nuo likusio kameros ploto ne iš dalies. Lukiškių TI-K atsiliepime pažymėjo, kad teisės aktai nenumato, kad sanitariniai mazgai būtų atitverti nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Pasak Lukiškių TI-K, taip ir negalėtų būti nustatyta, nes tokiu atveju negalėtų būti užtikrinama nuolatinė asmenų elgesio kontrolė, užkardant konfliktines situacijas įstaigoje. Teismas šiuos Lukiškių TI-K argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir konstatuoja, kad Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjo minimalaus privatumo, jam naudojantis tualetu.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kamerose buvo tamsu, nešvaru, ant sienų buvo pelėsis, veisėsi tarakonai.

Iš Lukiškių TI-K teismui pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktų matyti, kad 2014 m. vasario 14 d. patikrinimo metu kameroje Nr. 113 yra langai, todėl patalpa vėdinama per langus, šioje kameroje oro temperatūra, santykinė oro drėgmė atitiko higienos normos reikalavimus (b. l. 19); 2014 m. sausio 21 d. patikrinimo metu kamerose Nr. 111, Nr. 125, Nr. 398, Nr. 404 pažeidimų nenustatyta (b. l. 21, 26); 2014 m. spalio 17 d. patikrinimo metu kameroje Nr. 111 unitazai vizualiai švarūs, pažeidimų nenustatyta (b. l. 31); 2015 m. liepos mėn. patikrinimo metu kameroje Nr. 116, Nr. 125, Nr. 400 ant lubų ir sienų pelėsio požymių nenustatyta, buitinių parazitų vizualiai nenustatyta (b. l. 33, 49); 2015 m. rugpjūčio mėn. patikrinimo metu kameroje Nr. 116 vizualiai švaru, oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitinka higienos normos keliamus reikalavimus (b. l. 35); 2015 m. rugsėjo mėn. atlikto patikrinimo metu kamerose Nr. 400 ir Nr. 404 graužikų ir buitinių parazitų nenustatyta, taip pat išmatuota dirbtinė apšvieta, kuri atitinka higienos normos reikalavimus (b. l. 51, 68); 2015 m. gruodžio mėn. patikrinimo metu kameroje Nr. 404 vizualiai pelėsio požymių nenustatyta (b. l. 70). Kitų duomenų apie pareiškėjo buvimo atitinkamose kamerose metu atliktus patikrinimus nėra. Pažymėtina, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, ar pareiškėjo paaiškinimų apie jo teiktus prašymus išmatuoti kameroje tvyrančią drėgmę, temperatūrą bei apšvietimą. Pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad kamerų patalpose buvo šalta ir drėgna, tačiau neapibūdino su šiais veiksniais susijusių aplinkybių, jų nedetalizavo. Vadovaujantis minėta LVAT suformuluota įrodymų naštos paskirstymo taisykle bylose dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, pareiškėjas privalo pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė tik savo nuomonę, nenurodydamas jokių papildomų aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentai, susiję su minėtomis aplinkybėmis, atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jam buvo suteikta galimybė nusiprausti tik vieną kartą per savaitę.

HN 76:2010 68 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Atsižvelgiant į tai, kad tokia galimybė pareiškėjui buvo sudaryta, Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuotini.

Pasak pareiškėjo, jis turėjo daug nepatogumų dėl rūbų skalbimo, nes kamerose buvo tik šaltas vanduo, o išskalbti rūbai kamerose nedžiūdavo.

Suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarką nustato aprašas, patvirtintas Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 1-103. Minėtas aprašas numato, kad suimtieji ir nuteistieji asmeninių viršutinių drabužių teikiama skalbimo paslauga gali pasinaudoti ne rečiau kaip kartą per savaitę, jeigu jų asmeninėse sąskaitose yra pakankamas pinigų likutis, apmokėti skalbimo ar cheminio valdymo paslaugą. Pagal minėto tvarkos aprašo 11 punktą, suimtasis ar nuteistasis, neturintis pinigų, gali raštu kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs tokius prašymus. Lukiškių TI-K 2016 m. birželio 2 d. pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas su prašymais į Lukiškių TI-K nesikreipė (b. l. 14). Atsižvelgiant į visa tai, pareiškėjo su rūbų skalbimu susiję argumentai atmetami kaip nepagrįsti, o Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuoti.

Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.