Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. D. skundą ir patikslintą skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Paaiškina, jog Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-151-190/2016 pareiškėjas kartu su kitais trimis asmenimis buvo pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 199² straipsnio 1 dalyje padarymo, t. y. dėl to, kad neteisėtai disponavo 4 820 vnt. pakelių cigarečių, nepaženklintų nustatyto pavyzdžio ženklais (banderolėmis). Šio nuosprendžio pagrindu Kauno TM 2017 m. lapkričio 21 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėją ir kitus tris nuteistus asmenis pripažino solidariais skolininkais muitinei. 2017 m. lapkričio 21 d. Kauno TM mokesčių apskaitos ir išieškojimo skyriaus pranešimu Nr. (11.111) 1B-11284 pareiškėjas informuotas apie tai, kad per 10 dienų nuo muitinės pranešimo įteikimo dienos jis privalo įvykdyti mokestinę prievolę. Vadovaudamasi 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento Nr. 2913/92 (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas) 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka Kauno TM apskaičiavo mokestinę prievolę: 964 Eur muitą, 7 348 Eur akcizą, 2 097 Eur pridėtinės vertės mokestį (toliau - PVM), taip pat 2 211 Eur akcizo delspinigius bei 631 Eur PVM delspinigius.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Mokestinių ginčų komisijos 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. S-169(7-49/2018), Muitinės departamento 2018 m. vasario 6 d. sprendimo Nr. 1A-35 ir Kauno teritorinės muitinės 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. 7PM1900500 teisėtumo ir pagrįstumo.

Į administracinę bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, taip pat Komisijos byloje Nr. 7-49/2018 surinktais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-151-190/2016 pareiškėjas su kitais trimis asmenimis, be kita ko, buvo pripažinti kaltais, padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje (pareiškėjui buvo inkriminuota BK 24 straipsnio 6 dalis), nes 2015 m. vasario 22 d., iš anksto susitarę ir veikdami grupėje, neteisėtai gabeno į Lietuvos Respublikos gilumą akcizais apmokestinamas prekes - 4 820 vnt. pakelių cigarečių, nepaženklintų nustatyto pavyzdžio ženklais (banderolėmis). Kauno TM, remdamasi priimtu teismo nuosprendžiu, 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. 7PM190500 „Dėl mokestinės prievolės muitinėje apskaičiavimo“ pareiškėją ir kitus tris minėtu nuosprendžiu nuteistus asmenis pripažino solidariais skolininkais muitinei pagal 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 202 straipsnio 3 dalies trečią įtrauką bei apskaičiavo muitinėje mokestinę prievolę: 964 Eur muitą, 7 348 Eur akcizą, 2 097 Eur PVM, 31 Eur muito delspinigius, 2 211 Eur akcizo delspinigius ir 631 Eur PVM delspinigius.

Muitinės departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Kauno TM sprendimo, 2018 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. 1A-35 „Dėl K. D. skundo“ iš dalies pakeitė Kauno TM sprendimą, pripažinęs pareiškėją skolininku muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antrą įtrauką, o likusioje dalyje Kauno TM sprendimą patvirtino.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Muitinės departamento sprendimu, su 2018 m. vasario 28 d. skundu (Komisijoje gautas 2018 m. kovo 8 d.) kreipėsi į Komisiją, prašydamas panaikinti Kauno TM ir Muitinės departamento sprendimus arba juos pakeisti tokiu būdu, kad pareiškėjas galėtų sumokėti tik ketvirtąją dalį solidariai paskaičiuotų mokesčių, atskaitant delspinigius. Komisija 2018 m. balandžio 24 d. protokoliniu sprendimu Nr. PP-114 (7-49/2018) sustabdė pareiškėjo 2018 m. vasario 28 d. skundo nagrinėjimą iki bus priimtas galutinis sprendimas iš esmės analogiškoje administracinėje byloje. Toks sprendimas buvo priimtas atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas laikėsi pozicijos, jog jam turėjo būti taikomos nuo 2016 m. gegužės 1 d. galiojančio Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. spalio 9 d. reglamento Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktų nuostatos, pagal kurias skola muitinei išnyksta, kai importo ar eksporto muitu apmokestinamos prekės konfiskuojamos arba kai jos sulaikomos ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos, sunaikinamos arba perduodamos valstybės nuosavybėn, o Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (toliau – LVAT) yra nagrinėjama analogiška byla dėl šių teisės normų taikymo.

Komisija, gavusi 2019 m. spalio 7 d. LVAT 2019 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1224-575/2019 ir nustačiusi, kad išnyko aplinkybės, dėl kurių pareiškėjo skundo nagrinėjimas buvo sustabdytas, 2019 m. lapkričio 19 d. posėdyje pareiškėjo skundo nagrinėjimą atnaujino ir jį išnagrinėjo iš esmės. Komisija 2019 m. gruodžio 20 d. priimtu sprendimu Nr. S-169 (7-49/2018) „Dėl K. D. skundo“, be kita ko, patvirtino Muitinės departamento sprendimą Nr. 1A-35 ir neatleido pareiškėjo nuo 2 211 Eur akcizų ir 631 Eur PVM delspinigių.

Pagal Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punktą, skolininku yra laikomas bet kuris asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei. Skola muitinei suprantama kaip asmens prievolė sumokėti pagal galiojančias Bendrijos nuostatas atitinkamoms prekėms taikomų importo muitų sumą (4 straipsnio 9 punktas). Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti importo skolos muitinei atsiradimo pagrindai. Skola atsiranda, kai: 1) neteisėtai įvežamos į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamos prekės arba 2) neteisėtai įvežamos į kitą tos teritorijos dalį prekės, esančios laisvojoje zonoje arba laisvajame sandėlyje.

Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnyje įtvirtinta neteisėto įvežimo samprata. Neteisėtu įvežimu yra laikomas bet koks prekių įvežimas pažeidžiant 38-41 straipsnių ir 177 straipsnio antrosios įtraukos nuostatas. Minėto straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad skolininkais laikomi: 1) asmenys neteisėtai įvežę prekes; 2) bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję, arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas; 3) bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai.

Teismas pažymi, jog pareiškėjo argumentai dėl to, kad jis nedalyvavo neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją prekes ir, kad jis nėra nuteistas pagal BK 199 straipsnį, yra teisiškai nereikšmingi sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo pripažinimo skolininku Bendrijos muitinės kodekso prasme. Išaiškintina, kad Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punkte reglamentuojama, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes. Vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) sprendimu byloje Nr. C-459/07, neteisėtu įvežimu pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnį suprantama situacija, kai prekės, kurios kirtusios Bendrijos išorinę sieną sausuma, yra minėtoje teritorijoje jau už pirmosios muitinės įstaigos, esančios Bendrijos muitų teritorijoje, tačiau kurios nebuvo pristatytos į šią įstaigą ir nepateiktos muitinei, dėl ko už pranešimą muitinei apie šių prekių įvežimą atsakingi asmenys apie tai nepranešė. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodoma, kad skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu, o skolininkais laikomi asmenys, neteisėtai įvežę prekes bei bet kurie asmenys, kurie dalyvavo neteisėtai įvežant prekes ir žinojo arba, yra pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, kad toks prekių įvežimas yra neteisėtas ir bet kurie asmenys, kurie įsigijo arba laikė atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinojo (turėjo žinoti), kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Iš to seka, kad priešingai negu teigia pareiškėjas, minėtu teisiniu reguliavimu nereikalaujama, kad asmuo faktiškai būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasme. Iš šių Bendrijos muitinės kodekso nuostatų analizės akivaizdu, kas yra laikomas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasme (Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalyje plačiau apibrėžiama skolininko samprata). Todėl pareiškėjo nurodomos aplinkybės nagrinėjamu atveju nėra reikšmingos sprendžiant jo pripažinimo skolininku remiantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antra įtrauka. Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje pareiškėjas pripažintas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje, nustačius, kad pareiškėjas, būdamas susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupėje, perdavė informaciją apie galimą vykimo laiką ir Širvių pasienio kontrolės punkte neatliko automobilio pasienio tikrinimo, tokiu būdu neteisėtai gabeno į Lietuvos Respublikos teritoriją akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes). Tai, kad pareiškėjas buvo nuteistas ne kaip nusikalstamos veikos vykdytojas ar organizatorius, o kaip padėjėjas, nereiškia, kad jis nėra laikomas skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalį. Teismo vertinimu, pareiškėjas atitinka visas Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas, todėl daro išvadą, kad yra pagrindas pareiškėją pripažinti skolininku muitinei.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su PVM mokėjimu teismas pažymi, kad prekės importuotojas, kuriam, vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 94 straipsnio 3 dalimi, tenka pareiga mokėti importo PVM, yra apibrėžiamas kaip asmuo, kuris turi sumokėti už importuojamas šalies teritorijoje prekes nustatytą importo skolą muitinei arba turėtų sumokėti importo skolą muitinei, jeigu importuojamoms prekėms būtų nustatyti importo muitai, žemės ūkio ar kitos rinkliavos (PVMĮ 2 straipsnio 10 dalis). Atsižvelgiant į Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkte apibrėžiamą muitinės skolininko sąvoką, asmuo, kuris pripažįstamas muitinės skolininku dėl prekių importo, laikomas ir importuotoju PVMĮ 2 straipsnio 10 dalies ir 94 straipsnio 3 dalies prasmėmis. Kadangi, kaip minėta, pareiškėjas pagristai buvo pripažintas skolininku muitinei, jis taip pat pripažintinas importuotoju ir pagal PVMĮ. Todėl, vadovaujantis PVM 94 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjui tenka pareiga sumokėti PVM už ginčo prekes (cigaretes). Taigi nagrinėjamu atveju pareiga sumokėti importo PVM bei akcizą už importuotas akcizais apmokestinamas prekes pareiškėjui buvo nustatyta pagrįstai.

Pareiškėjas skunde ginčija aplinkybę, kad muitinė nepagrįstai pripažino jį su kitais asmenimis solidariais skolininkais muitinei. Pareiškėjas skunde nurodo, kad sutinka sumokėti dalį skolos ir prašo individualizuoti mokestinę atsakomybę.

Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas arba įstatymų nustatytas asmenims pareigas valstybei ar jos taiko įstatymų nustatytas administracines ar baudžiamąsias sankcijas, įskaitant valstybės mokesčių, kitų privalomų rinkliavų ar įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto santykius bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, tai pat šio kodekso nurodytais atvejais. Ginčo teisiniams santykiams aktualūs specialieji mokesčių įstatymai – Bendrijos muitinės kodeksas, PVMĮ, Akcizų įstatymas ir Mokesčių administravimo įstatymas (toliau – MAĮ). Atsižvelgiant į tai, mokesčių administratoriui konstatavus, kad pareiškėjo mokestinė prievolė yra solidari su kitais asmenimis, jis pagrįstai vadovavosi aukščiau išvardytų teisės aktų nuostatomis. Pareiškėjo skunde nurodytos baudžiamosios ir civilinės teisės normos nagrinėjamu atveju yra netaikytinos. Dar daugiau, Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnyje numatyta, kad jei vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už šią skolą. Analogiškos pozicijos laikomasi ir ESTT formuojamoje praktikoje (pvz., ESTT 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje Nr. C-414/02). Teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos duomenis ir tai, kad pareiškėjas nors betarpiškai prekių įvežimo veiksmų neatliko, tačiau veikdamas bendrininkų grupėje, atliko padėjėjo vaidmenį ir tuo prisidėjo prie neteisėto prekių įvežimo į bendrijos teritoriją bei būdamas sąmoningas, elgdamasis rūpestingai, atidžiai bei sąžiningai turėjo suprasti, jog dalyvauja ir padeda neteisėtai į Lietuvos Respublikos teritoriją įvežti akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes), kurių vertė viršijo 250 MGL, daro išvadą, kad pagrįstai pripažinta, jog jo mokestinė prievolė yra solidari su kitais nuteistais asmenimis, nepriklausomai nuo to, koks buvo nusikalstamą veiką padariusių ir bendrininkų grupėje veikusių asmenų vaidmuo.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su pasikeitusiu teisiniu reguliavimu ir skolos muitinei išnykimu nurodo, kad LVAT yra pažymėjęs, kad administracinių bylų teisenoje taikomas principas lex retro non agit (lot. įstatymas atgal negalioja). Vadovaujantis šiuo principu, teisės aktų galiojimas atgal yra draudžiamas. Remiantis šiuo principu, Sąjungos muitinės kodekso nuostatos, nustatančios skolos atsiradimą ir išnykimą, kuriomis vadovaujasi pareiškėjas, yra materialinio pobūdžio, todėl gali būti taikomos tik situacijoms, kurios susidarė įsigaliojus Sąjungos muitinės kodeksui. Teismas taip pat vadovaujasi LVAT 2019 m. spalio 2 d. nutartimi, kurioje pateiktas išaiškinimas dėl neteisėto prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją ir jų konfiskavimo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Šioje nutartyje, be kita ko, pateikti išaiškinimai dėl skolos muitinei išnykimo pagal Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktų nuostatas. Aptariamoje LVAT nutartyje buvo nustatyta, kad veiksmai, nulėmę skolos atsiradimą, buvo padaryti 2015 m. lapkričio 19 d., Sąjungos muitinės kodeksas įsigaliojo 2016 m. gegužės 1 d., cigaretės konfiskuotos Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 28 d. nuosprendžiu. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, LVAT nurodė, kad skolos atsiradimo data lemia atitinkamų muito apskaičiavimo taisyklių taikymą. Ginčui aktuali Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 dalis, kurioje įtvirtinta, jog skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu. Šio straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad išskyrus tuos atvejus, kai šiame kodekse aiškiai nustatyta kitaip, ir nepažeidžiant 2 dalies, prekėms taikytino importo ar eksporto muito dydis nustatomas pagal apskaičiavimo taisykles, taikytinas tokioms prekėms tuo metu, kai atsiranda su jomis susijusi skola muitinei. Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies d punkte numatyta, kad nepažeidžiant galiojančių nuostatų, susijusių su skolos muitinei egzistavimo trukme ir tokios skolos neišieškojimu teisiškai pripažinus skolininką nemokiu, skola muitinei išnyksta, jeigu prekės, su kuriomis susijusi skola muitinei yra atsiradus vadovaujantis 202 straipsniu, sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-143-2619/2011 pažymėjo, kad aplinkybė, jog ginčo prekės vėliau buvo sunaikintos, minėtai prievolei jokios reikšmės neturi. Atsižvelgiant į tai, kad Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punkto normoje numatyta, kad skolos muitinei išnykimą importo arba eksporto muitu apmokestinamas prekes konfiskavus arba sulaikius ir tuo pat metu arba vėliau jas konfiskavus yra materiali, o ne procesinė nuostata, todėl galioja tik situacijoms, susidariusioms nuo Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio taikymo datos (nuo 2016 m. gegužės 1 d.). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nusikalstamoje veikoje dalyvavo 2015 m. vasario 22 d., daro išvadą, kad pareiškėjo nurodytos Sąjungos muitinės kodekso nuostatos ginčo laikotarpiu netaikytinos, todėl Kauno TM, Muitinės departamentas ir MGK pagrįstai pareiškėją skolininku muitinei pripažino pagal nusikalstamų veiksmų metu galiojusias Bendrijos muitinės kodekso nuostatas bei skolos išnykimui atsisakė taikyti Sąjungos muitinės kodekso nuostatas. Dėl šių priežasčių pareiškėjo skundo argumentai, susiję su Sąjungos muitinės kodekso nuostatų taikymu, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde teigia, kad reikalavimas sumokėti akcizo ir PVM delspinigius yra neteisėtas, nes Kauno TM, žinodama apie baudžiamosios bylos nagrinėjimą, turėjo teisę pareikšti civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, nesuteikė jokios informacijos apie būsimus įsiskolinimus ir delspinigius.

Pagal MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktą delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį. Delspinigių paskirtis - užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą (MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Įstatymų leidėjas nenumato galimybės atleisti nuo delspinigių neskaičiavimo ir jų pateikimo mokesčių mokėtojui, išskyrus tuos atvejus, kurie išvardinti MAĮ 96 straipsnio 2 dalyje, tačiau pareiškėjas nepatenka į MAĮ 96 straipsnio 2 dalyje reguliuojamą sritį. Už ką skaičiuojami delspinigiai, su kokiu momentu siejama delspinigių skaičiavimo pradžia, kada pasibaigia delspinigių skaičiavimo terminas, yra apibrėžta MAĮ 96 – 98 straipsniuose. Šiuose straipsniuose išdėstytų taisyklių pagrindu teigtina, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje galima išskirti tokius delspinigių skaičiavimo laikotarpius. Pirma, už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos. Antra, nesumokėjus mokesčio per MAĮ 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo (MAĮ 97 straipsnio 2 dalis) ir tęsiasi iki priverstinės mokestinės nepriemokos išieškojimo atsiradimo dienos. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į MAĮ 98 straipsnio 2 dalies nuostatas, kuriose įtvirtinta, kad delspinigiai, pradėti skaičiuoti MAĮ 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus jo (atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu atveju - mokesčių administratoriaus) apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, - ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino. Taigi 180 dienų delspinigių išieškojimo laikotarpis prasideda tik tada, kai įgyja teisinę galią sprendimas dėl mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo ir nėra taikomas už ankstesnius laikotarpius iki pastarojo laikotarpio.

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, mokesčių administratorius nustatė, jog pareiškėjas turėjo prievolę mokėti akcizą ir PVM, tačiau laiku šios prievolės nevykdė, todėl vadovaudamasis MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 97 straipsnio 2 dalies nuostatomis apskaičiavo akcizo ir PVM delspinigius. Teismo vertinimu, mokesčių administratorius apskaičiuodamas pareiškėjui akcizo ir PVM delspinigius teisėtai ir pagrįstai vadovavosi MAĮ 96-98 straipsniais, todėl naikinti sprendimų dalyje dėl priskaičiuotų delspinigių pagrindo nėra.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Mokestinių ginčų komisijos 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimas Nr. S-169(7-49/2018), Muitinės departamento 2018 m. vasario 6 d. sprendimas Nr. 1A-35 ir Kauno teritorinės muitinės 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimas Nr. 7PM1900500 yra teisėti ir pagrįsti. Teismas nenustatė skundžiamų sprendimų (ar jų dalių) panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo K. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.