- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-04-18
- Bylos Nr.
- I-800-789/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04719-2013-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- I. S., J. S., L. A., A. P., A. A. J., J. R., L. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė, dalyvaujant pareiškėjai I. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų J. S. (J. S.), I. S., L. A., A. P., A. A. J., J. R. ir L. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, ir Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai J. S., I. S., L. A., A. P., A. A. J., J. R. ir L. K. 2013 m. spalio mėn.–2014 m. sausio mėn. pateikė teismui skundus dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Teismas 2014-09-11 nutartimi administracines bylas pagal minėtų pareiškėjų skundus sujungė į vieną administracinę bylą ir nutarė atsakovais laikyti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas), ir Komisariatą (t. 1, b. l. 45–46). Pareiškėjas J. S. teismo prašo priteisti iš Komisariato neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 1 043,90 Lt (t. 1, b. l. 1–4, 29, 33). Pareiškėja I. S. teismo prašo panaikinti Komisariato 2013-10-01 raštą Nr. 10-S-16071 ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Komisariato, laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 5 394,24 Lt (t. 1, b. l. 80–83). Pareiškėja L. A. teismo prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Komisariato, laikotarpiu nuo 2010-12-28 iki 2013-09-30 neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 5 040,88 Lt (t. 1, b. l. 130–133). Pareiškėjas A. P. teismo prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Komisariato, laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 1 094,39 Lt (t. 1, b. l. 169–171). Pareiškėjas Arvydas A. J. teismo prašo panaikinti Komisariato 2013-11-18 sprendimą Nr. 10-S-19320 ir priteisti iš Komisariato laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2010-02-04 neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 4 862,95 Lt (t. 2, b. l. 34–35). Pareiškėja J. R. teismo prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Komisariato, laikotarpiu nuo 2010-12-03 iki 2013-12-04 neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 6 409,08 Lt (t. 2, b. l. 42–48, 79). Pareiškėja L. K. teismo prašo priteisti iš Komisariato laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2011-01-07 neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 1 628,86 Lt (t. 2, b. l. 115–118).
Pareiškėjai paaiškino, kad ginčijamu laikotarpiu dirbo Komisariate. Jų teisė gauti teisingą atlyginimą buvo pažeista, todėl Komisariatas privalo išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto algos koeficiento ir sumažinto priedo už suteiktą kvalifikacinę kategoriją (klasę) nuo 2009 m. Pareiškėjai rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013-07-01 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas).
Atsakovas Komisariatas, atstovaujantis ir atsakovei Lietuvos valstybei, 2013-10-24 (t. 1, b. l. 12–16), 2013-10-29 (t. 1, b. l. 105–108), 2013-11-12 (t. 1, b. l. 59–62), 2013-11-29 (t. 1, b. l. 150–154), 2013-12-18 (t. 1, b. l. 137), 2013-12-30 (t. 1, b. l. 190–192), 2013-12-31 (t. 2, b. l. 59–63), 2014-01-21 (t. 2, b. l. 103–106), 2014-02-05 (t. 1, b. l. 175), 2014-02-12 (t. 1, b. l. 38–42), 2014-02-20 (t. 2, b. l. 83), 2014-02-26 (t. 2, b. l. 9–11, 121–123), 2014-07-16 (t. 1, b. l. 90), 2014-08-01 (t. 2, b. l. 38) atsiliepimuose nurodė, kad su skundais nesutinka, ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus arba taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Atkreipė dėmesį, kad Komisariatas neturi teisės perimti atitinkamam teisėkūros subjektui nustatytų įgaliojimų spręsti dėl sumažintų atlyginimų kompensavimo mechanizmo nustatymo. Pabrėžė, kad kol kompensavimo mechanizmas nėra nustatytas, Komisariatas neturi teisinių galimybių išmokėti pareiškėjų prašomas priteisti darbo užmokesčio nepriemokas. Atsakovas taip pat prašė taikyti ieškinio senatį ir Darbo kodekso 301 str., pagal kurį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Mano, kad Komisariatas yra netinkamas atsakovas, o atsakove turėtų būti tik valstybė.
Teismo posėdžio metu pareiškėja I. S. nurodė, kad skundo atsisako.
Motyvuojamoji dalis
Dalis bylos nutrauktina. Skundas atmestinas.
Dėl J. R., L. K. ir I. S. skundo atsisakymo.
2016-01-27 teisme gautas pareiškėjos L. K. 2016-01-27 pareiškimas ir 2016-02-03 pareiškėjos J. R. 2016-01-29 pareiškimas dėl skundo atsisakymo, kuriuose pareiškėjos nurodė, kad jos atsisako savo skundo (t. 2, b. l. 170–171). 2016-04-14 teismo posėdžio metu gautas pareiškėjos I. S. pareiškimas dėl skundo atsisakymo, kuriame pareiškėja nurodė, kad atsisako savo skundo (t. 2, b. l. 180).
Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis, pareiškėjos turi teisę atsiimti skundą (prašymą) iki jo priėmimo, taip pat tikslinti ir pakeisti skundo (prašymo) pagrindą ar dalyką arba atsisakyti skundo (prašymo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį (52 str.). Pareiškėjoms atsisakius skundo (prašymo), teismas nutraukia bylą (101 str. 1 d. 3 p.). Bylą nutraukus, pakartotinis ginčas tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu negalimas (102 str. 3 d.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjos pasinaudojo Administracinių bylų teisenos įstatymo 52 str. joms suteikta teise ir atsisakė skundo. Priežasčių, numatytų Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 2 d. ir neleidžiančių teismui priimti šį atsisakymą, nėra. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 52str., teismui pateikti prašymai patvirtinti skundo atsisakymą tenkintinas, o administracinės bylos dalis dėl pareiškėjų L. K., J. R. bei I. S. skundo reikalavimų, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 d. 3 p., nutrauktina.
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Byloje nėra ginčo, kad Komisariatas, vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjams mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašo jiems priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento.
Šioje byloje aktualus Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas, kuriame buvo konstatuota, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai nustatyti sumažinti pareiginių algų koeficientai, prieštaravo Konstitucijai, taip pat konstatuota, kad, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to valstybei negalint visa apimtimi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų visuomenės nariams, konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja proporcingą dėl tokios padėties patiriamų praradimų paskirstymą visuomenės nariams. Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime, be kita ko, nurodė, kad Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 str. įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.
Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatų išaiškinimo, kuriame pažymėjo, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia, susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia, konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje A669-602/2016, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja, inter alia, Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2014-12-22 nutarime nustatė analogišką įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Todėl teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį 2015-09-01. Grąžinimo įstatymo nuostatos taikomas ir statutiniams valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis.
Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, daro išvadą, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – Komisariatui – Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir LVAT formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A668-602/2016, A669-602/2016, kuriose LVAT nurodė, kad, įstatyme esant nustatytam patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.
Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad, galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjų reikalavimai priteisti neišmokėtas darbo užmokesčio dalis teismo sprendimu negali būti tenkinami. Netenkinus pareiškėjų reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką, atmetamas kaip išvestinis ir reikalavimas panaikinti Komisariato 2013-11-18 sprendimą Nr. 10-S-19320.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 52 str., 85–87 str., 88 str. 1 p.,101 str. 3 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Administracinės bylos dalį pagal pareiškėjų L. K., J. R., I. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, ir Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo nutraukti.
Pareiškėjų J. S. (J. S.), L. A., A. P., A. A. J. skundus atmesti kaip nepagrįstus.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.