- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-03-12
- Bylos Nr.
- 1-37-295/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-31199-2016-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Valdas Bugelevičius
- Nukentėjusysis
- V. T.
- Kaltinamasis
- V. K.
- Advokatai
- Lijana Paulauskienė, Lolita Narmontienė
- Kategorijos
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje
V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, vidurinio išsilavinimo, niekur nedirbantis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje (nuo 2005-05-20 įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą) anksčiau teistas du kartus:
2005-09-20 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį, - laisvės atėmimu 6 mėnesiams;2008-03-19 Radviliškio rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 153 straipsnį – 8 MGL (1080 Lt) dydžio bauda, 2013-11-15 Radviliškio rajono apylinkės teismo nutartimi, 8 MGL dydžio bauda pakeista 48 valandų viešaisiais darbais, bausmę atlikęs 2014 m. balandžio 22 d., teistumai neišnykę ir nepanaikinti,
kaltinamas nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 138 straipsnio 1 dalyje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Kaltinamasis V. K. sužalojo žmogų, padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, o būtent:
jis, 2016 m. liepos 3 d., apie 16:00 val., nuomojamame vagonėlyje, esančiame aptvertoje privačioje R. B. priklausančioje teritorijoje, prie namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būdamas neblaivus, kilus konfliktui tarp jo ir V. T. (V. T.), kirviu smogė pastarajam ne mažiau trijų kartų, taikydamas į galvos sritį, pirmą kartą pataikydamas jam į kairę ausį ir padarydamas plėštinę žaizdą, po to, nukentėjusiajam V. T. bandant gintis ranka nuo smūgių į galvos sritį, smogdamas antrą ir trečią kartą, sužalojo kairę ranką, padarydamas kairės plaštakos ir kairės plaštakos I piršto kirstines žaizdas, tokiu būdu, padarydamas nukentėjusiajam V. T. sužalojimus, kurie visumoje dėl kairės plaštakos ir kairės plaštakos I piršto kirstinių žaizdų, vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu.
Šiais savo veiksmais kaltinamasis V. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.
Kaltinamasis V. K. savo kaltės jam inkriminuojamu nusikaltimu nepripažino. Kaltinamojo V. K. teigimu, jis jokių smūgių kirviu nukentėjusiajam V. T. nesudavė, o nukentėjusysis pats galėjo jų tarpusavio muštynių metu užkristi ant kirvio ir taip susižaloti. Kaltinamasis V. K., duodamas parodymus teisiamajame posėdyje tvirtino, kad jis gyvena liudytojai R. B. priklausančiame vagonėlyje, kuris yra pastatytas R. B. priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Kitame vagonėlyje, stovinčiame tame pačiame žemės sklype gyveno nukentėjusysis V. T. su savo sugyventine I. S.. Įvykio dieną, vagonėlių savininkės R. B. pavedimu, kaltinamasis V. K. pasakė nukentėjusiajam V. T., kad jie su sugyventine privalo išsikraustyti iš vagonėlio, nes to jau apie pusę metų reikalavo R. B.. Nukentėjusysis V. T. su savo sugyventine I. S. buvo girti, todėl išgirdęs reikalavimą išsikelti iš vagonėlio V. T. supyko, ir būdamas vagonėlio prieangyje, pradėjo smaugti kaltinamąjį V. K.. Tarp kaltinamojo V. K. ir nukentėjusiojo V. T., kaltinamojo teigimu, prasidėjo muštynės, kurių metu V. T. keletą kartų nukrito ant žemės, ir nors kaltinamasis nematė, kad nukentėjusysis susižalojo, tačiau krisdamas ant žemės, V. T. galėjo atsitrenkti į kirvį, buvusį prie nukentėjusiojo vagonėlio ir tokiu būdu susižaloti. Vėliau, kaltinamojo teigimu, jis pasiėmė pagalį ir juo pagrasinęs nukentėjusiajam, iš muštynių vietos pasišalino. Kadangi kaltinamajam V. K. reikėjo eiti į darbą, jis iš įvykio vietos pasišalino ir kas buvo vėliau, nežino. Kaltinamojo V. K. teigimu, kirvio, buvusio prie nukentėjusiojo vagonėlio, jis nelietė ir į rankas jo (kirvio) paėmęs nebuvo.
Nors kaltinamasis V. K. savo kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo nepripažino, tačiau jo kaltė nesunkiu sveikatos sutrikdymu, įrodoma šiais baudžiamojoje byloje esančiais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais.
Nukentėjusysis V. T. (V. T.), duodamas parodymus teisme, nurodė, kad tą dieną, t.y. 2016 m. liepos 3 d., buvo išeiginė diena, todėl jis su savo sugyventine I. S., būdami savo vagonėlyje, gėrė alų, kai atėjo kaltinamasis V. K. ir paprašė įpilti alaus ir jam. Išgėręs alų, kaltinamasis V. K. pasisiūlė nueiti į parduotuvę nupirkti vyno, ir paėmęs iš nukentėjusiojo pinigus vynui, išėjo į parduotuvę, tačiau ilgai negrįžo iš parduotuvės, todėl nukentėjusysis V. T. išėjo jo ieškoti. Užėjęs į kaltinamojo V. K. vagonėlį, nukentėjusysis V. T. pamatė, kad kaltinamasis, vienas sėdėdamas vagonėlyje, geria atsineštą iš parduotuvės vyną, todėl supykęs ant kaltinamojo V. T. trenkė jam ranka pora kartų per veidą, tada kaltinamasis V. K., sugriebęs už spintelės buvusį kirvį, juo sudavė V. T. tris smūgius, vieną smūgį į kairę ausį, o su smūgius į ranką. Nuo smūgio kirviu, buvo perkirsta ausis ir sužalota ranka, kurios smarkiai kraujavo, todėl buvo iškviesti greitosios medicinos pagalbos medikai, kurie subintavo žaizdas ir išvežė nukentėjusįjį V. T. į ligoninę. Nukentėjusysis V. T. pripažino, kad jo santykiai su vagonėlio savininke R. B. nebuvo geri, jie pykosi dėl atlyginimo už sulaužytą stalą, o kaltinamasis V. K. V. T. konflikte su R. B. palaikė pastarąją, todėl kartais konfliktai kildavo ir tarp kaltinamojo V. K. bei nukentėjusiojo V. T..
Iš įvykio vietos apžiūros protokolo turinio matyti, kad apžiūrėjus kaltinamojo V. K. gyvenamąjį vagonėlį, jame buvo rastas kirvis su kraujo žymėmis (T. 1., b.l. 17-22), kuris buvo apžiūrėtas (T. 1., b.l. 26-31) ir po apžiūros perduotas saugoti į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Logistikos skyriaus daiktinių įrodymų saugyklą (T. 1., b.l. 33).
Ištyrus ant kirvio rastą kraują, buvo nustatyta, kad nuoplovoje nuo kirvio rastas žmogaus kraujas, o atlikus DNR tyrimą, nustatytas V. T. DNR profilis su 99,999999999999 % tikimybe (T. 1., b.l. 68-71).
Motyvuojamoji dalis
Kad kruvinas kirvis buvo rastas vagonėlyje, kuriame gyveno kaltinamasis V. K., teisiamajame posėdyje patvirtino ir liudytojas – policijos pareigūnas – J. G. (J. G.). Liudytojo J. G. teigimu, atvykę į įvykio vietą policijos pareigūnai kaltinamojo V. K. nerado, bandė su juo susisiekti telefonu, tačiau tai padaryti policijos pareigūnams nepavyko, todėl jie pradėjo įvykio vietos apžiūrą, nedalyvaujant kaltinamajam. Liudytojas J. G. taip pat paaiškino, jog įvykio vietoje buvusios dvi moterys, iš kurių viena buvo neblaivi, skirtingai pasakojo apie įvykio aplinkybes. Neblaivi moteris nuolat šūkavo, kartodama, kad jie nekalti, o blaivi moteris aiškino atvirkščiai ir tvirtino, kad ji nuomoja vagonėlius.
Liudytoja I. S., duodama parodymus teisiamajame posėdyje, patvirtino, kad 2016 m. liepos 3 d., po pietų, visi nutarė „atsipalaiduoti <...>“, todėl nuėjo į parduotuvę įsigyti alkoholinių gėrimų. Kaltinamasis V. K. į parduotuvę pirkti gėrimų nuėjo vienas, o nukentėjusysis V. T. ir liudytoja I. S. liko laukti prie parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilniuje. Kadangi kaltinamasis V. K. ilgai negrįžo, V. T. nuėjo jo ieškoti, tačiau niekur nerado, todėl V. T. nuėjo pažiūrėti į kaltinamojo V. K. vagonėlį, o liudytoja I. S. atsigulė pagulėti. Maždaug po 10-15 minučių nukentėjusysis V. T. grįžo visas kruvinas, ir pasakęs, kad jam labai bloga, paprašė iškviesti greitąją medicinos pagalbą. Atvykę medikai nukentėjusįjį V. T. išsivežė į ligoninę ir iškvietė policijos pareigūnus. Liudytojos I. S. teigimu, V. T. grįžus iš V. K. vagonėlio, jo būklė buvo labai bloga, „ausis kabėjo, rankos mėsos gabalas kabėjo ir pirštas kraujuotas <...> ranka buvo labai baisi, buvo kraujo klanas <...>“. Liudytoja I. S. taip pat patvirtino, kad nukentėjusiojo V. T. santykiai su kaltinamuoju V. K. ir liudytoja R. B. buvo konfliktiški, kadangi kaltinamasis ir R. B. spaudė nukentėjusįjį V. T. ir liudytoją I. S. išsikraustyti iš vagonėlio, nes R. B. nuomone, V. T. ne laiku sumokėjo jai už įsigytas malkas.
Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertė Rasa Gaidienė, ištyrusi nukentėjusįjį V. T. ir susipažinusi su jo medicinos dokumentais, pateikė išvadą, kad V. T. padaryta poodinė kraujosruva kairėje plaštakoje, žaizdos kairės plaštakos I piršte (med. dokumentuose įvardinta kaip kirstinė) ir kairėje ausyje (med. dokumentuose įvardinta kaip plėštinė). Sužalojimai galvoje padaryti mažiausiai vienu trauminiu poveikiu, kairėje rankoje – dviem. Sužalojimai visumoje dėl kirstinės I piršto žaizdos vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, kiti sužalojimai atitinka nežymaus masto sveikatos sutrikdymą. V. T. sužalojimų jam padarymo metu galėjo būti įvairiose padėtyse ir jam nustatyti sužalojimai nėra būdingi savęs paties žalojimui, tačiau sužalotos kūno dalys ir sritys yra pasiekiamos savo ranka. Savęs paties (ausies kaušelio ir plaštakos) susižalojimo kirviu galimybė įprastinėmis sąlygomis nereali (T. 1., b.l. 63-64; 73-74).
Šią savo išvadą teismo medicinos ekspertė Rasa Gaidienė patvirtino ir duodama paaiškinimus teisme.
Liudytoja R. B. teisiamajame posėdyje teigė, kad kaltinamasis V. K. gyvena pas ją apie septynerius metus, padeda jai tvarkytis namuose, rūpinasi R. B. ir yra jai kaip sūnus. 2016 m. liepos 3 d. pavakarę, V. K., V. T. ir I. S. ėjo į parduotuvę pirkti alkoholinių gėrimų, o liudytoja R. B., davusi jiems porą eurų, išvyko į miestą savo reikalais. Jai būnant mieste, nukentėjusysis V. T. jai paskambino telefonu ir pranešė, kad jie susimušė su V. K. ir prašė, jog R. B. grįžtų namo ir išsiaiškintų. Kai liudytoja R. B. grįžo namo, nukentėjusįjį jau buvo išvežusi greitosios medicinos pagalbos mašina, o kaltinamasis V. K. buvo namuose, jo akis buvo pamušta, o ranka supjaustyta. Be to, kaltinamasis V. K. liudytojai R. B. pasakė, kad V. T. jį čiupo už gerklės ir smaugė. Vėliau kaltinamajam V. K. kažkas paskambino telefonu ir iškvietė jį į darbą, todėl atvykus policijos pareigūnams, jo namuose nebuvo. Policijos pareigūnų prašymu, ji bandė susisiekti su kaltinamuoju telefonu, tačiau kaltinamojo V. K. telefonas buvo išjungtas. Liudytojos R. B. teigimu, ji matė V. K. vagonėlyje už spintelės užkištą kirvį, taip pat ji patvirtino, kad nukentėjusysis V. T. yra agresyvaus būdo, anksčiau dėl jo veiksmų buvo kviečiami policijos pareigūnai, todėl ji reikalavo, kad jis su savo sugyventine išsikraustytų iš R. B. priklausančio vagonėlio.
Liudytojas – policijos pareigūnas – K. J. teisiamajame posėdyje pareiškė neprisimenantis aplinkybių, dėl kurių jis buvo pakviestas liudyti teisme, todėl teismas teisiamajame posėdyje, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 276 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 4 dalies nuostatomis, perskaitė jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui.
Ikiteisminio tyrimo metu (T. 1., b.l. 94-95) liudytojas K. J. paaiškino, kad 2016 m. liepos 3 d., apie 16:00 val., jis gavo iškvietimą vykti adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur įvyko konfliktas. Nuvykęs į vietą, liudytojas K. J. namo kieme pamatė stovintį greitosios medicinos pagalbos automobilį, kurio viduje buvo tvarstomas V. T. (V. T.). Šalia jo buvo I. S., kuri nurodė, kad V. T. sužalojo kaimynas V. K.. I. S. taip pat sakė, kad jie gyvena vagonėliuose. Viename vagonėlyje gyvena ji su V. T., o kitame V. K.. Be to, liudytojo K. J. teigimu, I. S. sakė, kad tą dieną jie visi trys išgėrinėjo, o tarp V. K. ir V. T. kilo konfliktas. Dėl ko kilo konfliktas, I. S. neįvardino, tačiau sakė, kad V. K. supykęs išėjo iš jų vagonėlio ir grįžo atgal, laikydamas kirvį rankoje. Taip pat liudytojo K. J. teigimu, liudytoja I. S. sakė, kad V. K., tik įėjęs į vagonėlio vidų, pirmu mostu kirto V. T. į galvos sritį, o V. T. užsidengus ranka galvą nuo kitų smūgių, V. K. kirviu pataikė nukentėjusiajam į ranką ir nukirto pirštą. Be to, I. S. policijos pareigūnams sakė, kad V. K., užsimojęs antrą kartą kirviu, taikėsi suduoti smūgį jos sugyventiniui į galvą, tačiau „pataikė į ausį ir ją nukirto <...>“. Liudytojo K. J. teigimu, pats nukentėjusysis V. T., sėdėdamas greitosios medicinos pagalbos automobilyje, nieko nesakė kas jam nutiko, tačiau matėsi, kad jis buvo šoko būsenoje. Nuėjus apžiūrėti į vagonėlį kartu su I. S., ten buvo daug kraujo ant grindų, „grindys tiesiog plaukė nuo kraujo <...>“. Kirvio vagonėlyje nebuvo, o I. S. policijos pareigūnams paaiškino, kad vagonėlius nuomojasi, tačiau policijos pareigūnams atvykus į įvykio vietą, vagonėlių savininkės nebuvo. Be to, liudytojas K. J., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, paaiškino, kad I. S. teigimu, V. K. iškart po to, kai sužalojo V. T., „išbėgo iš vagonėlio ir nubėgo į savo vagonėlį. Ten persirengė drabužius ir išbėgo į mišką pasiėmęs peilį <...>“.
Teisiamojo posėdžio metu liudytojas K. J. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, tačiau papildomai nieko paaiškinti negalėjo, pareiškęs, kad daugiau įvykio aplinkybių neprisimena.
Dėl įrodymų vertinimo
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, o BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Taigi, apkaltinamasis teismo nuosprendis gali būti grindžiamas tik leistinais, BPK nustatytomis priemonėmis bei teisiamojo posėdžio metu ištirtais ir jų tikrumą patikrintais bei patikimais įrodymais, kuriuos išanalizavus ir įvertinus jų tarpusavio ryšį, padaroma išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo apkaltinamosioms išvadoms pagrįsti.
Asmens parodymai yra duomenų apie įrodinėtinas baudžiamojoje byloje aplinkybes šaltinis, o nukentėjusiojo parodymai yra viena iš parodymų rūšių, tačiau nukentėjusysis yra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, turintis teisėtą interesą, kad kaltininkas būtų nuteistas ir jam (nukentėjusiajam) atlyginta nusikalstama veika padaryta žala. Todėl vertinant nukentėjusiojo V. T. parodymus ir pripažįstant juos patikimu įrodymu, būtina juos vertinti neatsiejamai nuo kitų baudžiamojoje byloje nustatytų faktų ir aplinkybių, ir tik nustačius, kad nukentėjusiojo parodymai yra patvirtinti kitais neabejotinais įrodymais, galima padaryti išvadą dėl įrodymų pakankamumo teismo apkaltinamosioms išvadoms pagrįsti.
Nukentėjusiojo V. T. parodymuose pateikiamos aplinkybės ir faktai, kuriuos nukentėjusysis suvokė jo sužalojimo metu, yra neprieštaringi ir nuoseklūs. Be to, nukentėjusiojo parodymai apie įvykio aplinkybes, suduotų smūgių kirviu pobūdį ir skaičių, patvirtinti įvykio vietoje buvusios liudytojos I. S. parodymais, kuriuos ji davė iš karto po įvykio atvykusiems policijos pareigūnams, ir tuo metu, kai nukentėjusysis V. T., policijos pareigūnų tvirtinimu, būdamas šoko būsenoje, jiems nieko paaiškinti negalėjo, todėl teismas dėl nukentėjusiojo V. T. parodymų tikrumo neabejoja, nes nukentėjusysis, būdamas sužalotas ir gausiai kraujuojant žaizdoms, be to, būdamas šoko būsenoje, neturėjo galimybės suderinti savo parodymų apie įvykio aplinkybes su liudytoja I. S.. Be to, nukentėjusiojo V. T. ir liudytojos I. S. parodymus patvirtina ir teismo medicinos ekspertų išvadoje konstatuotas nukentėjusiajam V. T. padarytų kūno sužalojimų pobūdis ir mechanizmas bei jų lokalizacija, todėl teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo V. T. ir liudytojos I. S. parodymais apie tai, kad kaltinamasis V. K. tarpusavio konflikto metu nukentėjusiajam sudavė tris smūgius kirviu – vieną į galvos sritį, o vėliau dar du smūgius į ranką. Šios baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu buvo neabejotinai nustatyta, kad tarp kaltinamojo V. K. ir nukentėjusiojo V. T. kilo tarpusavio konfliktas, kurio metu tiek kaltinamasis, tiek nukentėjusysis, vienas kito atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, todėl akivaizdu, kad kūno sužalojimai nukentėjusiajam V. T. buvo padaryti tarpusavio konflikto su kaltinamuoju V. K. metu. Nors kaltinamasis V. K. teisiamojo posėdžio metu teigė, kad tarpusavio muštynių metu nukentėjusysis V. T. pats nukrito ant kirvio, stovėjusio vagonėlio prieangyje, tačiau teismas šį kaltinamojo teiginį vertina kritiškai, kadangi jis (teiginys) neatitinka specialistų išvadose nukentėjusiajam konstatuotų kūno sužalojimų pobūdžio ir jų padarymo mechanizmo. Kad savęs paties (ausies kaušelio ir plaštakos) susižalojimo kirviu galimybė įprastinėmis sąlygomis nereali, konstatavo ir teismo medicinos ekspertai, be to, po įvykio kirvis buvo rastas kaltinamojo V. K. vagonėlyje užkištas už spintelės, šią aplinkybę teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir liudytoja R. B., o ne nukentėjusiojo V. T. vagonėlio prieangyje, kur kaip teigė kaltinamasis V. K., vyko muštynės, ir kur pasak kaltinamojo, nukentėjusysis V. T. kelis kartus buvo nukritęs ant žemės ir kur krisdamas galėjo trenktis į ten stovėjusį kirvį.
Taigi, apibendrindamas šioje baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu patikrintus įrodymus, ir vertindamas juos tiek atskirai, tiek jų visumą, teismas daro išvadą, kad teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai yra pakankami teismo apkaltinamosioms išvadoms pagrįsti, kad kaltinamasis V. K., suduodamas tris smūgius kirviu nukentėjusiajam V. T., padarė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Dėl nusikalstamos veikos požymių
BK 138 straipsnio saugoma vertybė yra žmogaus sveikata. BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma dviem alternatyviomis veikomis – žmogaus sužalojimu ar susargdinimu, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje (sunkus sveikatos sutrikdymas) nurodytų padarinių. Nesunkus sveikatos sutrikdymas nustatomas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 „Dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis taisyklėmis, kurių 7 punkte yra nustatyta, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas nustatomas, kai dėl sužalojimo ar susargdinimo nebūna šių taisyklių III skyriuje „Sunkus sveikatos sutrikdymas (BK 135 str.)“ numatytų padarinių, bet sužalojimas ar susargdinimas sutrikdo sveikatą ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, arba nukentėjusysis praranda nedidelę dalį – daugiau nei 5 procentus, bet mažiau nei 30 procentų – profesinio ar bendro darbingumo. Teismo medicinos specialistų išvadoje nurodyta, kad nukentėjusiajam V. T. padaryti sužalojimai visumoje vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Abejoti teismo medicinos specialistų pateikta išvada nėra pagrindo, todėl teismas konstatuoja, kad dėl kaltinamojo V. K. tyčinių smurtinių veiksmų (vieno smūgio kirviu į galvos sritį ir dviejų smūgių kirviu į kairę ranką), kilo BK 138 straipsnyje numatyti padariniai. Nusikalstama veika, numatyta BK 138 straipsnio 1 dalyje, gali būti padaroma tik tyčia. Naudodamas smurtą nukentėjusiojo V. T. atžvilgiu, kaltinamasis V. K. turėjo suprasti, kad suduodamas smūgius kirviu į galvą ir ranką nukentėjusiajam, jis kelia pavojų kito žmogaus sveikatai ir suprasti, jog nukentėjusiajam gali būti padarytas neapibrėžto dydžio sveikatos sutrikdymas ir nors nesunkaus sveikatos sutrikdymo jis nesiekė ir nenorėjo, t.y. padarinių, numatytų BK 138 straipsnyje, atžvilgiu, kaltinamojo tyčia buvo neapibrėžta, tačiau jis sąmoningai leido kilti šiame baudžiamajame įstatyme numatytiems padariniams, todėl teismas daro išvadą, kad kaltinamasis V. K. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarė, esant netiesioginei tyčiai.
Pripažindamas fizinio smurto panaudojimo faktą nukentėjusiojo atžvilgiu, tačiau neigdamas smūgių kirviu sudavimo faktą, kaltinamasis V. K. tvirtino, kad taip jis pasielgė, gindamasis nuo nukentėjusiojo V. T. smurtinių veiksmų, kuris suėmęs už gerklės, smaugė kaltinamąjį V. K..
BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.
Teismų praktikoje yra nustatyta, kad sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba (žr. pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-141/2015; 2K-162-697/2016).
Šios baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatytas akivaizdus, realus ir pavojingas kėsinimasis, nuo kurio kaltinamasis V. K. turėjo teisę gintis. Nors nukentėjusysis V. T. pripažino, jog jis, supykęs ant kaltinamojo, trenkė jam pora kartų ranka per veidą, tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad nukentėjusiojo V. T. veiksmai buvo grėsmingi, keliantys pavojų kaltinamojo V. K. sveikatai ar gyvybei, dėl kurių reikėjo gintis, panaudojant kirvį, taip pat nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad tarpusavio konflikto metu kaltinamajam būtų padaryti kokie nors kūno sužalojimai, todėl atsižvelgdamas į teisiamojo posėdžio metu neabejotinai nustatytų faktinių bylos aplinkybių visumą, teismas daro išvadą, kad kaltinamojo V. K. veika negali būti vertinama kaip veikimas būtinosios ginties sąlygomis, nes nebuvo nustatytas pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, nuo kurio asmuo turi teisę gintis pats ar ginti kitus asmenis.
Bausmės skyrimas
Kaltinamojo V. K. atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė.
Skirdamas bausmę kaltinamajam V. K., teismas atsižvelgia į jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, į kaltinamojo atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nebuvimą, o taip pat į kaltinamojo asmenybę, kuris anksčiau buvo teistas, niekur nedirba ir daro išvadą, kad kaltinamajam V. K. skirtina terminuoto laisvės atėmimo bausmė, numatyta BK 138 straipsnio 1 dalyje. Tačiau atsižvelgdamas į kaltinamojo V. K. elgesį po ankstesnių teistumų, t.y. į tai, kad jis ilgą laiką nebuvo padaręs jokių teisės pažeidimų, teismas mano, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, ir daro išvadą, kad tikslinga kaltinamajam V. K. skirtinos terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti (BK 75 straipsnis).
Dėl kardomosios priemonės
Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamajam V. K. buvo paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Kardomųjų priemonių paskirtis yra užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms (BPK 119 straipsnis), o BPK 139 straipsnyje yra numatyta, kad paskirta kardomoji priemonė panaikinama, kai ji tampa nebereikalinga arba baigiama taikyti, pradėjus bausmės vykdymą.
Nors baudžiamoji byla yra išnagrinėta, o duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad kaltinamasis gali daryti naujas nusikalstamas veikas, nėra, tačiau kaltinamajam V. K. skirtina terminuoto laisvės atėmimo bausmė ir turi būti taikomi tam tikri įstatymuose numatyti įpareigojimai, todėl teismas mano, kad siekiant tinkamo ir savalaikio šio teismo nuosprendžio įvykdymo, tikslinga V. K. paskirtą kardomąją priemonę taikyti iki bausmės vykdymo pradžios.
Dėl civilinių ieškinių
Nukentėjusysis V. T. pareiškė (T. 1., b.l. 50, T. 2., b.l. 33-36) 3000 eurų dydžio civilinį ieškinį, kuriuo prašė išieškoti iš kaltinamojo V. K. jam padarytą neturtinę žalą.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.
Sutinkamai su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.250 straipsnio reikalavimais, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kt., kuri įvertinama pinigais. Neturtinės žalos dydis nustatomas, atsižvelgus į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).
Bylos teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad dėl kaltinamojo V. K. nusikalstamos veikos, nukentėjusysis V. T. patyrė pažeminimą ir fizinį skausmą, be to, nukentėjusysis patyrė didelių moralinių išgyvenimų, padaryta žala jo gyvenimo kokybei, kadangi dėl kaltinamojo V. K. padarytos nusikalstamos veikos ir nukentėjusiajam padarytų ausies ir rankos kirstinių žaizdų, V. T. patyrė dvasinį ir emocinį sukrėtimą, kuris neišvengiamai sukėlė nepatogumus kasdieniame nukentėjusiojo gyvenime, ir šie neigiami gyvenimo potyriai gali paveikti nukentėjusiojo tolimesnį gyvenimą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas mano, kad nukentėjusysis V. T. turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau neturtinės žalos dydžio tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas vadovaujasi įstatyme (CK 6.250 straipsnio 2 dalis) numatytais neturtinės žalos nustatymo kriterijais, ir atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos padarinius ir neturtinės žalos pobūdį, taip pat atsižvelgdamas į tą aplinkybę, kad tarpusavio konflikto, kilusio tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo priežastimi iš dalies tapo ir nukentėjusiojo V. T. netinkamas smurtinis elgesys (smūgio sudavimas per veidą kaltinamajam), bei atsižvelgdamas į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismas mano, kad neturtinės žalos dalis išieškotina iš kaltinamojo, turi būti mažesnė, nei civiliniu ieškiniu prašo nukentėjusysis, ir teismas daro išvadą, kad iš kaltinamojo V. K. nukentėjusiojo V. T. naudai priteistinas 500 € dydžio neturtinės žalos atlyginimas.
Ikiteisminio tyrimo metu Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė 677,61 € dydžio civilinį ieškinį (T. 1., b.l. 104-108), kuriuo prašo išieškoti iš kaltinamojo V. K. civilinio ieškovo turėtas nukentėjusiojo V. T. gydymo išlaidas. Nors civilinio ieškovo atstovas į teisiamąjį posėdį neatvyko, tačiau buvo gautas civilinio ieškovo prašymas nagrinėti ieškinį jam nedalyvaujant, todėl Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys buvo nagrinėjamas civilinio ieškovo atstovui nedalyvaujant (BPK 252 straipsnio 2 dalis).
Sutinkamai su CK 6.283 straipsnio 1 dalies reikalavimais, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius. Nukentėjusiojo V. T. gydymo išlaidas padengė Vilniaus teritorinė ligonių kasa, todėl ji turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo (CK 6.280 straipsnio 1 dalis). Iš civilinio ieškovo pateiktų dokumentų matyti, kad nukentėjusiojo V. T. gydymo išlaidos sudarė 677 eurus 61 centą, todėl ši suma ir turi būti išieškota civilinio ieškovo naudai iš kaltinamojo V. K..
Be to, nukentėjusiojo V. T. atstovė prašė išieškoti iš kaltinamojo V. K. valstybės naudai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtas 92,64 € dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo V. T. atstovas, paslaugoms apmokėti (T. 2., b.l. 38-39). BPK 106 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Taigi, šių išlaidų teismas gali neišieškoti ar jų dydį sumažinti, tik atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį. Nors kaltinamasis V. K. niekur nedirba, tačiau jokių objektyvių duomenų, kad jo turtinė padėtis yra bloga, kaltinamasis teismui nepateikė, be to, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo V. T. atstovas, paslaugoms apmokėti, nėra didelės, todėl teismas mano, kad šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti nėra pagrindo ir daro išvadą, jog iš kaltinamojo V. K. valstybės naudai turi būti išieškotos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos išlaidos advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo V. T. atstovas, paslaugoms apmokėti.
Dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Logistikos skyriaus daiktinių įrodymų saugykloje laikomus paketą su kirviu ir du vokus su kraujo nuoplovomis (T. 1., b.l. 33-37), teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, tikslinga sunaikinti kaip menkaverčius daiktus, kurie negali būti sunaudoti ar perduoti suinteresuotoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms ar fiziniams asmenims (BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298 straipsniais, 301 straipsnio 1 dalimi ir 302 - 308 straipsniais,
nusprendžia:
V. K. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam laisvės atėmimą aštuoniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio reikalavimais, V. K. paskirtosios bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams ir paskirti šias įstatyme (BK 75 straipsnio 2 dalies 5, 6 ir 8 punktai) numatytas pareigas:
per šešis mėnesius nuo šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, dalyvauti elgesio pataisos programoje ir išklausyti visą programos kursą;per du mėnesius nuo šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje;per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;
Išaiškinti kaltinamajam V. K., kad jam nevykdant teismo paskirtų pareigų arba padarius administracinius nusižengimus, bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos jam gali būti pakeistos arba bausmės vykdymo atidėjimas gali būti panaikintas ir jis gali būti pasiųstas atlikti teismo nuosprendžiu jam paskirtą terminuoto laisvės atėmimo bausmę.
Kaltinamajam V. K. paskirtą kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, palikti nepakeistą.
Išieškoti iš V. K. nukentėjusiojo V. T. naudai 500 € (penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo, Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai 677,61 € (šešis šimtus septyniasdešimt septynis eurus 61 centą) nukentėjusiojo V. T. gydymo išlaidų ir valstybės naudai 92,64 € (devyniasdešimt du eurus 64 centus) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo V. T. atstovas, paslaugoms apmokėti
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Logistikos skyriaus daiktinių įrodymų saugykloje laikomus paketą su kirviu ir du vokus su kraujo nuoplovomis, teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikinti.
Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.