- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-08-17
- Bylos Nr.
- e2-1038-516/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00527-2017-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Gudžiūnienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Jarinta“
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos beisbolo asociacija, viešoji įstaiga Futbolo mokykla, „Ateitis“
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Jarinta“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 29 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. e2-3738-852/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Jarinta“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (tretieji asmenys – Lietuvos beisbolo asociacija, viešoji įstaiga Futbolo mokykla „Ateitis“) dėl nuomos konkurso, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas byloje kilo dėl atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumo ir teisėtumo.Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Jarinta“ kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. 1-839 „Dėl Tarybos 2016-12-21 sprendimo Nr. 1-759 „Dėl statinių (duomenys neskelbtini), išnuomojimo viešo konkurso būdu“ pripažinimo netekusiu galios“; įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją tęsti konkurso procedūras ir sudaryti nuomos sutartį su konkurso laimėtoja UAB „Jarinta“. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai sudaryti nuomos ar bet kokią kitą valdymo, naudojimo ar disponavimo teises į inžinerinį statinį – tribūną su persirengimo patalpomis ir stadioną, esančius (duomenys neskelbtini), suteikiantį sandorį.Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriame nurodė, kad ieškinys yra nepagrįstas bei pažymėjo, jog ieškovė neįrodė ir kitos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – būsimo palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo. Atsakovė atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė yra visiškai neproporcinga siekiamam rezultatui, nes užkerta kelią viešojo intereso, t. y. visuomenės poreikio turėti kuo labiau išvystytą beisbolo sporto šakos infrastruktūrą Vilniaus mieste, įgyvendinimui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 29 d. nutartimi netenkino ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas pažymėjo, kad ieškovė pakankamai aiškiai suformulavo ieškinio reikalavimą, pridėjo įrodymus, todėl teismas, preliminariai vertindamas, negali konstatuoti aiškaus ieškinio nepagrįstumo. Tačiau, teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, kad atsakovė, žinodama apie šią bylą, ketintų sudaryti tokią sutartį dėl ginčo patalpų ir įrenginių, kurios negalėtų pakeisti ar nutraukti, jeigu to reikėtų teismo sprendimui įvykdyti. Teismas sprendė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas taip, kaip to prašo ieškovė, t. y. uždraudžiant disponuoti atsakovės nuosavybe, nebūtų proporcingas siekiamiems tikslams ir pažeistų viešąjį interesą, nes būtų pažeistas visuomenės, visų pirma, sportininkų, interesas, ginčo laikotarpiu naudotis šiuo objektu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė UAB „Jarinta“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkinti. Atskirajame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:Ieškovė rašytiniais įrodymais pagrindė, kad atsakovė ketina sudaryti ginčo objekto nuomos sutartį su Lietuvos beisbolo asociacija. Tiek žiniasklaidoje, tiek Vilniaus miesto savivaldybės valdžios atstovų atvirai deklaruojamas siekis sudaryti stadiono nuomos sutartį būtent su Lietuvos beisbolo asociacija. Tokios aplinkybės patvirtina grėsmę, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovė praras galimybę sudaryti nuomos sutartį konkurso, kurį laimėjo būtent ieškovė, pagrindu.Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atitiktų proporcingumo principą, nes byloje nėra duomenų, kad jų taikymas pažeistų visuomenės, visų pirma, sportininkų, interesus. Ieškovė, konkurse pasiūliusi geriausias sąlygas, laimėjo konkursą ir turėjo teisėtą lūkestį, kad būtent su ja bus sudaryta objekto nuomos sutartis. Tačiau Vilniaus miesto savivaldybės taryba netikėtai nusprendė nutraukti konkursą, kai paaiškėjo, kad konkursą laimėjo ne tas subjektas, kuriam konkursas buvo skirtas. Ieškovė, dalyvaudama konkurse, pateikė rašytinį patvirtinimą, kad vykdys visas konkurso sąlygas ir pritaikys stadioną beisbolo veiklai, taigi, ieškinio patenkinimo atveju, ieškovė tiesiogiai prisidėtų prie visuomenės, konkrečiai – sportininkų, intereso turėti vietą beisbolo treniruotėms. Ginčo objektas jau daugybę metų yra visiškai apleistas ir nenaudojamas, tad net ir netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, bet kuriuo atveju, ginčo laikotarpiu niekas negalės naudotis stadionu, nes prieš tai turės būti atliekamas stadiono kapitalinis remontas. Taigi, net netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, sportininkų interesas nebus užtikrintas – sportininkai negalės naudotis stadionu.Teismo argumentai prieštarauja vienas kitam. Viena vertus, nurodyta, kad atsakovė neketina sudaryti stadiono nuomos sutarties su kitu subjektu, tačiau, kita vertus, pažymima, jog būtina užtikrinti sportininkų interesą naudotis stadionu. Akivaizdu, kad siekiant sudaryti galimybes sportininkams naudotis stadionu, sudaryti sąlygas rengti beisbolo treniruotes, atsakovė privalo sudaryti stadiono nuomos sutartį su kitu subjektu. Nustačius, kad egzistuoja neatidėliotinas sportininkų interesas naudotis stadionu, turėtų būti konstatuota grėsmė, jog atsakovė su trečiuoju asmeniu (galimai Lietuvos beisbolo asociacija) sudarys stadiono nuomos sutartį – taigi, egzistuoja akivaizdi grėsmė, kad teismo sprendimo įgyvendinimas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būtų pažeistas viešasis interesas dėl skaidrių konkurso procedūrų ir skaidraus konkurso užbaigimo – objekto nuomos sutarties sudarymo būtent su konkurso laimėtoja. Laikinosios apsaugos priemonės laikytinos proporcingomis, įvertinant tai, kad daugybę metų atsakovei minėto turto nereikėjo, ji jo nenaudojo, nenuomojo ir neremontavo. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Atsakovei sudarius ginčo turto nuomos ar bet kokią kitą valdymo ar naudojimosi turtu sutartį su trečiuoju asmeniu, toks juridinis faktas neturėtų įtakos nei ieškovės teisėms ir interesams priėmus galutinį sprendimą šioje byloje, nei apskritai teismo sprendimo įvykdymui. Teismui pripažinus, kad ieškovės skundžiamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas yra neteisėtas ir jį panaikinus, nuomos ar kita sutartis, sudaryta šio sprendimo pagrindu, taip pat būtų nutraukta, nelikus sutarties teisinio pagrindo, taigi nebūtų jokių kliūčių ieškovės pageidaujamai sutarčiai sudaryti. Kaip teisingai pažymėjo teismas, byloje nėra duomenų, kad atsakovė ketintų sudaryti tokią sutartį dėl ginčo objekto, kurios negalėtų pakeisti ar nutraukti, jeigu to reikėtų teismo sprendimui vykdyti. Taigi, bet kurios ginčo turto valdymo ar naudojimo sutarties sudarymas nereiškia negalimumo įvykdyti būsimą teismo sprendimą. Teismas teisingai nustatė šioje byloje neegzistuojant grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovei nepateikus jokių praktika paremtų pavyzdžių, kaip konkrečiai atsakovės sandorių sudarymas užkirstų kelią ieškovei galbūt palankiam teismo sprendimui vykdyti, atsakovės, kaip turto savininkės, teisės, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų suvaržomos neproporcingai.Ieškovės argumentai, kad ginčo turtas daug metų visiškai apleistas, ginčo laikotarpiu niekas negalės naudotis turtu, nes jam reikia kapitalinio remonto ir atsakovei daugybę metų šio turto nereikėjo, ji jo neremontavo, nenaudojo, niekaip nepagrindžia skundžiamos nutarties neteisėtumo ir nepateisina ieškovės daromos prielaidos, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo spendimo įvykdymui iškiltų grėsmė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nenustačius grėsmės teismo sprendimo įvykdymo galimybei egzistavimo, teisėtumas ir pagrįstumas.Apeliantės įsitikinimu, byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, kad atsakovė ketina sudaryti ginčo turto nuomos sutartį su kitu asmeniu, o šios aplinkybės, ieškovės teigimu, patvirtina grėsmę, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, konkursą laimėjusi ieškovė praras galimybę sudaryti nuomos sutartį, t. y. jai palankaus sprendimo vykdymas taps neįmanomu. Be to, apeliantės nuomone, prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos ir nepažeidžia sportininkų intereso turėti vietą beisbolo treniruotėms, bet, priešingai, jį užtikrina.Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, inter alia atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, neturi teisinio ir (ar) faktinio pagrindo sutikti su apeliantės pozicija.Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Nesant bent vienos iš sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra galimas. Be to, net ir nustačius pirmiau nurodytas abi sąlygas, laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, užtikrinant teisingumo ir proporcingumo principų reikalavimų laikymąsi. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje buvo ne kartą pasisakyta, kad siekdamas užtikrinti byloje pareikštų reikalavimų įvykdymą, teismas turėtų taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos bei realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo tinkamą įvykdymą, ir netaikyti priemonių, kurios teismo sprendimo tinkamam įvykdymui užtikrinti nėra būtinos (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1728/2014).Nagrinėjamu atveju ieškovė atskirajame skunde akcentuoja aplinkybę, kad byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, jog atsakovė ketina sudaryti ginčo turto nuomos sutartį su kitu, t. y. ne su ieškove, asmeniu (konkrečiai Lietuvos beisbolo asociacija), todėl, ieškovės įsitikinimu, turėtų būti taikomos jos prašomos laikinosios apsaugos priemonės. Tačiau, nors apeliacinės instancijos teismas neginčija ieškovės argumento dėl duomenų apie galimą sutarties su trečiuoju asmeniu sudarymą, buvimo, pažymėtina, kad nei savo prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nei atskirajame skunde ieškovė nenurodė konkrečių argumentų ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo turto nuomos ar bet kokios kitos valdymo ar naudojimosi turtu sutarties su trečiuoju asmeniu sudarymas šios bylos nagrinėjimo metu iš esmės apsunkins ar paneigs ieškovei galbūt palankaus sprendimo vykdymo galimumą, nes, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje ir ko apeliantė savo atskirajame skunde nenuginčijo, byloje nėra duomenų, jog atsakovė ketintų ar galėtų sudaryti būtent tokią sutartį, kurios neįmanoma būtų pakeisti ar nutraukti, jeigu to reikėtų ieškovei palankiam teismo sprendimui įvykdyti. Kitaip tariant, ieškovės atskirajame skunde išdėstyta sutarties su trečiuoju asmeniu sudarymo galimybės situacija (aplinkybė), pati savaime nėra pakankama antrajai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygai – grėsmės, kad sprendimo vykdymas bus apsunkintas ar taps neįmanomu, egzistavimui – pagrįsti, nes šiuo metu nėra jokio pagrindo manyti, jog tokia atsakovės su trečiuoju asmeniui sudaryta sutartis, prireikus, negalėtų būti pakeista ar nutraukta ir atitinkamai sudaryta sutartis su ieškove.Savo ruožtu laikinųjų apsaugos priemonių, nesant grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, taikymas ne tik neatitinka CPK 144 straipsnio reikalavimų, bet ir negali būti laikomas proporcingu, nes laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, ir, kaip minėta, teismas, vadovaudamasis ekonomiškumo, teisingumo ir proporcingumo principais, turi netaikyti priemonių, kurios teismo sprendimo tinkamam įvykdymui užtikrinti nėra būtinos. Minėtų išvadų, o taip pat pirmosios instancijos teismo nutarties teisingumo, niekaip nepaneigia bei laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo nepagrindžia ieškovės nurodytos aplinkybės, kad atsakovė ilgą laiką ginčo turto nenaudojo bei neremontavo, ir sportininkai, net ir netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, negalės iškart naudotis stadionu. Laikinųjų apsaugos priemonių institutas skirtas tik ieškinio reikalavimams užtikrinti ir negali būti naudojamas kaip atsakovo baudimo, spaudimo ar panašaus pobūdžio priemonė.Remdamasis pirmiau nurodytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas priėjo išvadą, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Papildomai pažymėtina, kad 2017 m. rugpjūčio 17 d. ieškovės pateikti rašytiniai paaiškinimai, kuriuose apeliantė išdėsto papildomus argumentus savo atskirajam skundui pagrįsti, apeliacinės instancijos teismo nepriimami ir nevertinami, kadangi pasibaigus atskirojo skundo padavimo terminui, keisti bei papildyti skundą yra draudžiama (CPK 323, 338 straipsniai).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.