- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-02-10
- Bylos Nr.
- A-143-219-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Dainius Raižys
- Atsakovas
- Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato
- Pareiškėjas
- V. Ž.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Ž. (V. Ž.) skundą atsakovui Klaipėdos miesto vyriausiajam policijos komisariatui dėl atleidimo iš tarnybos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. Ž. (toliau – pareiškėjas) skundu (b. l. 4 – 5), kurį patikslino (b. l. 23 – 25), kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) pripažinti neteisėtu atsakovo Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, apeliantas) viršininko 2008 m. sausio 2 d. įsakymą Nr. 30-TE-1 dėl jo atleidimo iš vidaus tarnybos – Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato Ketvirtojo policijos komisariato Viešosios policijos Policijos nuovados viršininko pareigų, ir negrąžinti į anksčiau eitas pareigas; 2) įpareigoti atsakovą perkelti jo atleidimo iš vidaus tarnybos datą; 3) priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2008 m. sausio 2 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti iš atsakovo 884,43 Lt delspinigių.
Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2008 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. 30-TE-1, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 15 punktu (dėl laikino nedarbingumo neatvyko į tarnybą daugiau kaip 140 kalendorinių dienų), nuo 2008 m. sausio 2 d. buvo atleistas iš vidaus tarnybos –Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato Ketvirtojo policijos komisariato Viešosios policijos Policijos nuovados viršininko pareigų. Teigė, kad 2007 m. buvo nedarbingas: nuo 2007 m. kovo 7 d. iki 2007 m. balandžio 27 d. (iš viso: 52 dienos), nuo 2007 m. rugpjūčio 16 d. iki 2007 m. rugsėjo 25 d. (iš viso: 41 diena), nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2007 m. lapkričio 12 d. (iš viso: 43 dienos), nuo 2007 m. gruodžio 29 d. iki 2008 m. sausio 7 d. (iš viso: 10 dienų). Vadovaujantis Statuto 56 straipsnio 3 dalimi, atsakovas apie galimą atleidimą privalėjo įspėti 110 sirgimo dieną, t. y. 2007 m. spalio 18 d. Pažymėjo, jog Klaipėdos miesto vyriausiajame policijos komisariate egzistuoja praktika, kad pareigūnai, neatsižvelgiant į nedarbingumo pabaigą, privalo informuoti pareigūną, atsakingą už darbo laiko apskaitą, apie ligos eigą, pateikdami nedarbingumo pažymėjimo kopiją. Vykdydamas šią nuostatą, jis nuolat pateikdavo nedarbingumo pažymėjimo kopijas Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyriui. Pareiškėjas nurodė, kad 2007 m. spalio 23 d. planine tvarka buvo dispanserizuotas į Klaipėdos miesto ligoninę. Prieš dispanserizaciją atsakovui pateikė nedarbingumo pažymėjimo kopiją. 2007 m. spalio 29 d. Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyrių telefonu informavo apie savo ligą bei teiravosi apie bendrą savo ligos trukmę. Pažymėjo, kad nuo 2007 m. lapkričio 13 d. iki 2007 m. gruodžio 24 d. jam buvo suteiktos kasmetinės atostogos, kurių metu jis du kartus lankėsi pas Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininką bei 2007 m. lapkričio mėn. atstovavo Klaipėdos apskrities vidaus reikalų sistemos profesinės sąjungos narių interesams Klaipėdos apygardos administraciniame teisme. Pareiškėjo nuomone, turėdamas galimybę jį tinkamai įspėti apie galimą atleidimą, atsakovas grubiai pažeidė atleidimo iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą tvarką, todėl jo atleidimas iš vidaus tarnybos turi būti pripažintas neteisėtu. Be to, pagal analogiją taikant Darbo kodekso (toliau – DK) 130 straipsnio 8 dalies nuostatą, kada darbuotojas atleidžiamas iš darbo nepasibaigus įspėjimo terminui, jo atleidimo iš darbo data perkeliama iki to laiko, kada turėjo pasibaigti įspėjimo terminas, t. y. atleidimo iš vidaus tarnybos data turi būti perkeliama iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Vadovaujantis Statuto 59 straipsnio 1 punktu, atsakovas dėl neteisėto jo atleidimo turi atlyginti už visą priverstinės pravaikštos laiką. Pareiškėjas nurodė, kad vadovaujantis Statuto 57 straipsnio 2 dalimi jam buvo išmokėta šešių paskutinių mėnesių darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija. Išmokant šią kompensaciją – 23 164,54 Lt, buvo išskaitytas 27 procentų dydžio pajamų mokestis – 5 588,41 Lt. 2008 m. sausio 7 d. buvo grąžinta neteisėtai išskaičiuota kompensacijos dalis – 5 588,41 Lt. Remiantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atsakovas neturėjo išskaičiuoti pajamų mokesčio iš jam išmokėtos kompensacijos. DK 141 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Šio DK straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog už uždelsimą atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui turi būti sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo atsiskaityti laiką. Pareiškėjas teigė, kad mokamo vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką esmė ir paskirtis yra skirtinga nei pareiga atlyginti už visą priverstinės pravaikštos laiką, todėl už uždelstą atsiskaityti laiką atsakovas turi sumokėti 884,43 Lt. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-1163/2002.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 9 – 10) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2008 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. 30-TE-1, vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktu (dėl laikino nedarbingumo neatvyko į tarnybą daugiau kaip 140 kalendorinių dienų per paskutinius 12 mėnesių), Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato Ketvirtojo policijos komisariato Viešosios policijos Policijos nuovados viršininkas pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos, išmokėta išeitinė piniginė kompensacija, su juo visiškai atsiskaityta (Statuto 57 str. 1, 2 d., 58 str. 1 d.). Priimdamas atsiskaitymą, pareiškėjas nepareiškė pretenzijų dėl galimai neteisėto atleidimo. Teigė, jog pareiškėjui pranešimas apie galimą atleidimą registruotu laišku išsiųstas 2007 m. lapkričio 23 d., t. y. nepažeidžiant Statuto 56 straipsnio 3 dalyje nustatyto 30 kalendorinių dienų iki Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkte nurodyto termino suėjimo. Tuo pačiu laišku pareiškėjui išsiųstas siuntimas pasitikrinti sveikatą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinėje medicinos ekspertizės komisijoje (toliau – Centrinė medicinos ekspertizės komisija) (Statuto 41 str. 5 d.). Pareiškėjui adresuotas registruotas laiškas Klaipėdos miesto vyriausiajam policijos komisariatui grąžintas po 2007 m. gruodžio 10 d. neįteiktas su Lietuvos pašto žyma „Baigėsi saugojimo laikas“. Pareiškėjas sąmoningai vengė priimti pranešimą apie galimą atleidimą.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2008 m. balandžio 9 d. sprendimu (b. l. 96 – 99) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas pripažino neteisėtu Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2008 m. sausio 2 d. įsakymą Nr. 30-TE-1 ir jį panaikino; negrąžino pareiškėjo į ankstesnes pareigas ir laikė jį atleistu iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos; priteisė pareiškėjui iš atsakovo 14 707,62 Lt; kitos skundo dalies nepatenkino.
Teismas, vadovaudamasis Statuto 5 straipsnio 2 dalimi, 53 straipsnio 1 dalies 15 punktu, 56 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-555/2007, nustatęs, kad 2007 m. lapkričio 23 d. įspėjimas apie galimą atleidimą iš darbo pareiškėjui buvo išsiųstas jo atostogų metu (2007 m. lapkričio 13 d. – 2007 m. gruodžio 22 d.) ir nebuvo įteiktas, konstatavo, kad pareiškėjo atleidimas iš tarnybos 2008 m. sausio 2 d. laikytinas neteisėtu. Teismas pažymėjo, jog nei Statute, nei Valstybės tarnybos įstatyme nereglamentuota įspėjimo apie atleidimą iš vidaus tarnybos procedūra bei neteisėtai atleisto pareigūno, negalinčio būti grąžintu į ankstesnes pareigas, atleidimo ir atsiskaitymo su tokiu pareigūnu tvarka, todėl ginčo atveju taikytinos DK nuostatos (Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 1, 2 d., 5 str.). Teismas nurodė, kad pareiškėjas neginčija, jog dėl laikinojo nedarbingumo į tarnybą neatvyko daugiau kaip 140 kalendorinių dienų per paskutinius 12 mėnesių. Nenustatyta, kad pareiškėjo ligos atveju pareigos yra paliekamos ilgesnį laiką. Kadangi pareiškėjas neginčija atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindo, skundžiamas įsakymas, kuriuo pareiškėjas pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą atleistas iš vidaus tarnybos, naikintinas ir pareiškėjas laikytinas atleistu iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos (DK 297 str. 4 d.). Esant nustatytai aplinkybei, jog atleidžiant pareiškėją iš tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkte numatytu pagrindu jam buvo išmokėta išeitinė kompensacija, pareiškėjui priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (nuo 2008 m. sausio 2 d. iki 2008 m. balandžio 24 d.; 3 860,75 Lt x 3 mėn. + 183,85 Lt x 17 d. d. = 14 707,62 Lt). Kadangi nustatyta, jog pareiškėjas apie jo atleidimą iš vidaus tarnybos nebuvo įspėtas, skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą perkelti jo atleidimo iš vidaus tarnybos datą laikytinas nepagrįstu (DK 130 str. 8 d.). Teismas, nustatęs, kad 2008 m. sausio 2 d. pareiškėjui sumokėta 17 190,47 Lt su darbo santykiais susijusi išmoka, o 2008 m. sausio 7 d. jam grąžintas iš išeitinės pašalpos išskaitytas 5 559 Lt pajamų mokestis, padarė išvadą, jog reikalavimas iš atsakovo priteisti delspinigius laikytinas nepagrįstu, todėl netenkintinas (Statuto 58 str. 1 d., Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 str.).
III.
Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 102 – 103) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui nebuvo įteiktas įspėjimas apie galimą atleidimą, nes pranešimas apie galimą atleidimą registruotu laišku jam buvo išsiųstas 2007 m. lapkričio 23 d., nepažeidžiant Statuto 56 straipsnio 3 dalyje nustatyto 30 kalendorinių dienų iki Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkte nurodyto termino suėjimo. Kadangi nuo 2007 m. lapkričio 23 d. iki 2007 m. gruodžio 10 d. pareiškėjui tris kartus buvo bandoma įteikti pranešimą apie galimą atleidimą, todėl teismas tai turėjo vertinti kaip atsisakymą priimti šį pranešimą ir taikyti Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 124 straipsnio 2 dalį bei 128 straipsnį (įstatymo analogija), nes pašto darbuotojai savo pareigas įvykdė tinkamai.
2. Teismas neatsižvelgė, kad pareiškėjas ne kartą atostogų metu sirgo ir apie tai neinformavo nei tiesioginio vadovo, nei Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato administracijos (Statuto 41 str. 1 d.), o šios aplinkybės patvirtintos įrodymais. Tokiais veiksmais pareiškėjas užkirto kelią darbdaviui jį informuoti apie galimą atleidimą ligos metu.
3. Teismas neatsižvelgė, jog pareiškėjas teismo posėdžio metu pripažino, kad telefonu buvo informuotas apie galimą atleidimą ir apie išsiųstą raštišką pranešimą apie galimą atleidimą.
4. Iškviesti pareiškėją į darbovietę jo ligos bei atostogų metu nebuvo teisinio pagrindo. Įspėti pareiškėją ne jo atostogų metu neturėjo jokių galimybių. Įstatymų leidėjas yra numatęs galimybę vadovui net atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos jo ligos ar atostogų metu (Statuto 53 str. 1 d. 15 p., 56 str. 1, 4 d.), nekalbant apie pranešimo apie galimą atleidimą įteikimą ligos ar atostogų metu.
5. Pareiškėjas sąmoningai vengė priimti pranešimą apie galimą atleidimą, suteikdamas sau galimybę ateityje bylinėtis su buvusiu darbdaviu, turint tikslą siekti materialinės naudos.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 108 – 109) prašo pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 9 d. sprendimo dalį dėl 884,43 Lt delspinigių priteisimo, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Jam buvo žinoma vadovo informavimo tvarka nedarbingumo atveju. Apeliantas priskaičiavo ir išmokėjo už nedarbingumą 2007 m. spalio mėn., todėl žinojo apie nedarbingumą bei jo trukmę. Apeliantas tyčia klaidina teismą, nes iš viso neturėjo teisinio pagrindo atleisti jį pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą. Įspėjimo dieną dar nebuvo suėjęs Statuto nustatytas terminas, o atleidimo dieną nedarbingumo laikotarpis dar neviršijo 140 kalendorinių dienų. Apeliantas pažeidė Statuto 56 straipsnio 3 dalies reikalavimus dėl įspėjimo.
2. Teismas netinkamai pritaikė Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnį, todėl teismo sprendimo dalis dėl delspinigių priteisimo turi būti pakeista (DK 141 str. 1, 3 d.).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Nagrinėjamo administracinio ginčo esmė – pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą teisėtumas tuo aspektu, ar prieš šį atleidimą jis buvo įspėtas apie galimą atleidimą, kaip tai yra nustatyta Statuto 56 straipsnio 3 dalyje. Todėl bylai yra aktualu pateikti ginčo teisinius santykius reglamentuojančių Statuto (2003-04-29 įstatymo Nr. IX-1538 redakcija) 53 straipsnio 1 dalies 15 punkto bei 56 straipsnio 3 dalies aiškinimą.
Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkte nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei dėl laikinojo nedarbingumo neatvyko į tarnybą daugiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės arba daugiau kaip 140 kalendorinių dienų per paskutinius 12 mėnesių, jeigu įstatymų nenustatyta, kad tam tikros ligos atveju pareigos paliekamos ilgesnį laiką, jei susirgimas nesusijęs su sužeidimu, suluošinimu ar kitu sveikatos sutrikimu vykdant tarnybos pareigas. Kolegija pažymi, kad nagrinėjamai bylai yra aktualios šios teisės normos nuostatos dėl sirgimo daugiau kaip 140 kalendorinių dienų per paskutinius 12 mėnesių ir (dėl faktinių aplinkybių nebuvimo) nėra aktualios nuostatos dėl išlygos, sietinos su kitų įstatymų taikymu.
Statuto 56 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pareigūnas šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkte nurodytu pagrindu atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą darbo dieną, kai sueina šiame punkte nurodyti terminai, ir prieš 30 kalendorinių dienų iki šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkte nurodyto termino suėjimo pareigūną jo laikinojo nedarbingumo metu raštu įspėjus apie galimą atleidimą. Aiškindama šią teisės normą, kolegija pažymi, kad ji skirta nustatyti atleidimo iš tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkto pagrindu procedūrą, t. y. šių dviejų (aptariamų) teisės normų taikymas yra vientisas. Statuto 56 straipsnio 3 dalies nuostata dėl atleidimo iš tarnybos laiko (kitą darbo dieną, kai sueina Statuto 53 str. 1 d. 15 p. nurodyti terminai) reiškia, jog institucija, kurioje tarnauja pareigūnas (darbdavys), taikydama Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą, nėra saistoma kokių kitų (be minėto įspėjimo buvimo) aplinkybių, t. y. tuo atveju, kai atleidžiamas iš tarnybos pareigūnas ir toliau lieka laikinai nedarbingas, tai nėra kliūtis jį atleisi iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą. Statuto 56 straipsnio 3 dalies nuostata dėl pareigūno rašytinio įspėjimo jo laikinojo nedarbingumo metu aiškiai parodo, kad toks įspėjimas daromas tokiomis sąlygomis, kai tarp įspėjančios šalies ir įspėjamojo pareigūno nėra įprasto darbinio kontakto. Todėl nurodytas įspėjimas negali būti įteiktas įspėjamajam pareigūnui pasirašytinai, o turi būti siunčiamas atitinkamu raštu. Atsižvelgdama į šiuos aptariamų teisės normų aiškinimo argumentus, kolegija daro išvadą ir konstatuoja, kad apie galimą atleidimą įspėjamojo rašto išsiuntimas registruotu laišku yra tinkama Statuto 56 straipsnio 3 dalyje numatyto įspėjimo forma.
Pasisakydama dėl Statuto 56 straipsnio 3 dalyje nustatyto 30 kalendorinių dienų termino, kolegija pažymi, kad šio termino paisymas nėra absoliuti vidaus tarnybos institucijos (darbdavio) pareiga, nes jo laikymasis yra sietinas su atitinkamos informacijos apie pareigūno laikinojo nedarbingumo laiką pateikimu minėtą įspėjimą teikiančiai šaliai (darbdaviui). O tai pagal Statuto 41 straipsnio 1 dalį bei 32 straipsnio 5 dalį privalo padaryti (tokią informaciją privalo pateikti) pats laikinai nedarbingas pareigūnas. Todėl tuo atveju, kai Statuto 56 straipsnio 3 dalyje numatytas įspėjimas nebuvo padarytas prieš nustatytą 30 kalendorinių dienų terminą dėl to, kad laikinai nedarbingas asmuo nebuvo pateikęs atitinkamos informacijos apie nedarbingumo laiką, įspėjimo termino pažeidimas negali būti laikomas pagrindu pripažinti atleidimą iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą neteisėtu.
Iš bylos matyti, kad 2008 m. sausio 1 d. suėjo Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkte nustatytas 140 kalendorinių dienų pareiškėjo laikinojo nedarbingumo laikas (pareiškėjas pradėjo sirgti nuo 2007-03-07), o pagrindas įspėti pareiškėją apie galimą atleidimą iš tarnybos dėl laikinojo nedarbingumo atsirado 2007 m. spalio 17 d. (diena, kai suėjo 110 pareiškėjo laikinojo nedarbingumo per paskutinius 12 mėnesių kalendorinių dienų). Iš bylos taip pat matyti, kad nuo 2007 m. rugsėjo 3 d. pareiškėjui (atsakovo 2007-08-17 įsakymu) buvo suteiktos kasmetinės atostogos iki 2007 m. spalio 17 d., tačiau pareiškėjui padavus (2007-09-26, 2007-11-12) prašymus dėl kasmetinių atostogų laiko pratęsimo ir pateikus atostogų metu nedarbingumo pažymėjimų kopijas, nurodytų kasmetinių atostogų laikas du kartus (atsakovo 2007-09-27 ir 2007-11-13 įsakymais) buvo pratęsiamas Statuto 32 straipsnio 5 dalies pagrindu. Pažymėtina, kad minėtą 2007 m. spalio 17 d. pareiškėjas buvo nedarbingas. Nedarbingumo pažymėjimų apie laikinąjį nedarbingumą nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2007 m. lapkričio 12 d., t. y. apie laikinąjį nedarbingumą minėtų kasmetinių atostogų metu, kopijos pareiškėjo pateiktos kartu su antru iš nurodytų prašymu dėl atostogų laiko pratęsimo, t. y. po minėtos 2007 m. spalio 17 d. Todėl darytina išvada, kad atsakovas šiuo atveju neturėjo (iš pareiškėjo gautos) informacijos apie pareiškėjo laikinojo nedarbingumo laiką ir dėl šios priežasties neturėjo objektyvios galimybės įspėti pareiškėją apie galimą atleidimą iš vidaus tarnybos Statuto 56 straipsnio 3 dalyje nustatytu terminu.
Kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytus teisės normų aiškinimo argumentus bei į nurodytas faktines bylos aplinkybes (tai, kad įspėjimas apie galimą atleidimą iš vidaus tarnybos pareiškėjui buvo išsiųstas registruotu laišku 2007-11-23, t. y. po to, kai atsakovas gavo iš pareiškėjo informaciją apie pastarojo sirgimą kasmetinių atostogų metu nuo 2007-10-01 iki 2007-11-12 (b. l. 15-16, 34); kad pats pareiškėjo atleidimas iš tarnybos įvyko kitą po 140 kalendorinių dienų laikinojo jo nedarbingumo laiko, t. y. Statuto 56 str. 3 d. nustatytą, dieną; tai, kad po minėto 2007-11-23 įspėjimo iki pareiškėjo faktiško atleidimo iš tarnybos 2008-01-02 praėjo daugiau negu 30 kalendorinių dienų), daro išvadą, jog nagrinėjamojoje situacijoje nėra pagrindo pripažinti skundžiamą įsakymą dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos neteisėtu. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas priešingą sprendimą, netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas (Statuto 56 str. 3 d.). Todėl teismo priimtas sprendimas naikintinas, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 143 str., 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 9 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo V. Ž. (V. Ž.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas neskundžiamas.