Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teisėjų Gintaro Dzedulionio, Daivos Kazlauskienės, Arūno Kisieliaus (kolegijos pirmininko),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal prokuroro Valento Gritės ir nukentėjusiųjų V. B. ir D. B. atstovo advokato Mykolo Girdiušo apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. L. išteisintas dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

K. Ž. išteisintas dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos ir nukentėjusiųjų D. B. bei V. B. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėtais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. K. Ž. ir E. L. buvo kaltinami tuo, kad pažeidė viešąją tvarką, o būtent: jie, 2016 m. rugsėjo 10 d., apie 22.30 val., veikdami kartu, viešoje vietoje, prie daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, be priežasties, tyčia, veikdami įžūliai, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, o būtent: K. Ž. paklausė nueinančio D. B., kur šis eina, po nukentėjusio D. B. atsakymo sudavė nukentėjusiajam D. B. vieną smūgį kumščiu į veidą, po ko vėl paklausė nukentėjusiojo D. B., kur šis eina, ir po nukentėjusio D. B. atsakymo sudavė nukentėjusiajam D. B. vieną smūgį kumščiu į veidą, tada atbėgus E. L. vėl paklausė nukentėjusio D. B., kur šis eina, ir, nukentėjusiam atsakius, K. Ž. sudavė nukentėjusiajam dar vieną smūgį kumščiu į veidą, iškart po to nukentėjusiajam D. B. į veidą du smūgius kumščiu sudavė E. L., tokiais bendrais veiksmais K. Ž. kartu su E. L. sukėlė nukentėjusiajam D. B. fizinį skausmą ir taip sutrikdė visuomenės tvarką. Šiais veiksmais K. Ž. ir E. L. buvo kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

5. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nusikalstami veiksmai buvo padaryti viešoje vietoje prie laiptinės, nesant tamsiam paros laikui, padaryti įžūliai demonstruojant jėgą prieš akivaizdžiai silpnesnį asmenį, šį kankinant, nes smūgiai į veidą suduodami per kelis kartus, todėl tai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d. požymius, t. y. kad demonstruodami nepagarbą aplinkiniams kaltinamieji sutrikdė viešąją tvarką. Pakeitus nuosprendį iš kaltinamų asmenų visiškai priteistinas Vilniaus teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys ir nukentėjusio bei jo atstovės prašoma priteisti civilinio ieškinio dalis.

16. Iš nusikaltimo padarymo aplinkybių ir bylos duomenų visumos matyti, kad teisiamieji, darydami nusikalstamą veiką, būtent ir tikėjosi to, jog nukentėjusysis D. B. būdamas protiškai atsilikęs, nesugebantis adekvačiai orientuotis socialinėje aplinkoje, lengvai pasiduodantis įtaigai, turintis elgesio bei emocijų sutrikimų, nesugebės apginti savęs teisme. Tokie išskaičiavimai lėmė ir nusikaltimo padarymo aplinkybes - D. B. buvo išvarytas iš buto ir sumuštas lauke, kur nebuvo jokių liudytojų.

17. K. Ž. ir E. L. veiksmai vertintini kaip viešosios tvarkos pažeidimas. Fizinio smurto panaudojimas be aiškios asmeninės motyvacijos yra šiurkščiausia įžūlaus elgesio forma. Šiuo konkrečiu atveju jokios dingsties sumušti D. B. nei K. Ž. nei E. L. neturėjo. Jie veikė iš chuliganiškų paskatų, tai yra niekindami elementarias moralės ir elgesio normas nusprendė pasityčioti iš D. B. sumušdami jį viešoje vietoje. Tai yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, kas yra vienas iš esminių objektyviųjų viešosios tvarkos pažeidimo požymių. Nusikalstami veiksmai padaryti viešoje vietoje - lauke, prie namo laiptinės ir nors duomenų, kad tuo metu šalia buvo pašalinių asmenų, nėra, tačiau pagal teismų praktiką vieša vieta yra ir ta vieta, kurioje lankymasis neapribotas ir bet kuriuo metu gali pasirodyti pašaliniai asmenys.

19. Kadangi K. Ž. ir E. L. nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam D. B. padaryta tiek turtinė tiek neturtinė žala, remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 109 str. ji turi būti atlyginta pilnai.

20. Be to K. Ž. ir E. L. nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajai V. B. padaryta neturtinė žala, todėl remiantis BPK 109 str. ji turi būti atlyginta pilnai.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliaciniai skundai atmestini

23. Įrodymų pripažinimo jais, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 str., 276 str. 4 d. ir 301 str. BPK nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą – tai išimtinė teisėjo ar teismo prerogatyva (BPK 20 str. 2 d.). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 str. 3 d., 4 d. nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 d. nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka.

24. BK 284 str. 1 d. numatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusiųjų atstovas neteisus teigdamas, jog kaltinamieji buvo išteisinti pagal negaliojančią BK 284 str. 1 d. Pažymėtina, kad nuo 2017-01-01 įsigaliojusi ir šiuo metu galiojanti BK 284 straipsnio redakcija (TAR, 2016, Nr. 2016-06428) iš tiesų turi vieną dalį, tačiau, nusikalstamos veikos padarymo metu – 2016-09-10 galiojusi įstatymo redakcija numatė dvi minėto straipsnio dalis.

25. BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. BK 284 str. dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) patyčios; 4) vandališki veiksmai. Nusikalstama veika paprastai pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas ar visuotinai priimtų elgesio taisyklių nepaisymas. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 284 str. 1 d. veikos požymių nepakanka, reikia nustatyti padarinius – realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą (kasacinė nutartis Nr. 2K-242/2011). Padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys Nr. 2K-303/2014, 2K-141/2015). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, bet pirmiausia įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, intensyvumą, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą, nukentėjusiųjų asmenybę, viešosios vietos specifiką ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-171/2015). Remiantis Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, BK 284 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma tiek dėl chuliganiškų, tiek dėl asmeninio pobūdžio paskatų ir motyvų. Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada paneigia veikos priešingumą viešajai tvarkai. Kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 str. 1 d. (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-489/2015). Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 str.1 d. privalo būti įrodyta bei pagrįsta bylos duomenimis – veikos padarymo vieta, padarytos veikos (veiksmų) pobūdžiu, kilusiais padariniais.

26. Apeliantai ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes, teigdami, kad K. Ž. ir E. L. buvo nepagrįstai išteisinti pagal BK 284 str. 1 d., tačiau, apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai K. Ž. ir E. L. pagal BK 284 str. 1 d. išteisino, šiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Sprendžiant išteisintųjų kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino tiek nukentėjusiojo D. B., tiek ir išteisintųjų parodymus, ir jų visumoje pagrįstai sprendė, jog K. Ž. ir E. L. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

27. K. Ž. ir E. L. kaltinamai pareikšti dėl to, kad viešoje vietoje, prie daugiabučio namo, veikdami kartu kumščiais sudavė kaltinime nurodytą skaičių smūgių nukentėjusiajam D. B. į veidą, tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą ir taip sutrikdė visuomenės tvarką.

28. Nuo pat tyrimo pradžios kaltinamieji savo kaltės nepripažino, taigi kaltinimas iš esmės grindžiamas nukentėjusiojo D. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių metu jis parodė, kad po to, kai buvo išvarytas iš buto, jį pasivijo K. Ž., paklausė, kur jis eis, o jam atsakius, kad kažkur, gal namo, vieną kartą kumščiu trenkė į veidą. Tuomet K. Ž. dar kartą paklausė, kur jis eina, o jam atsakius, kad pasivaikščioti, K. Ž. vėl taip pat trenkė vieną kartą į veidą (po abiejų smūgių skaudėjo). Tada pribėgo ir „R.“ (E. L.), kuris stovėjo ir žiūrėjo. K. Ž. vėl paklausus, kur jis eina, po nukentėjusiojo atsakymo, kad pas Mindaugą, K. Ž. dar vieną kartą kumščiu trenkė į veidą, po ko „R.“ iškart sudavė jam du kartus kumščiu į veidą, skaudžiai pataikydamas į nosį. Nukentėjusiojo teigimu, po „R.“ smūgių iš nosies ėmė stipriai bėgti kraujas, pats nukentėjusysis nurodė pradėjęs bėgti nuo kaltinamųjų, kad šie jo daugiau nemuštų. Spėjo pamatyti, kad K. Ž., liepęs dingti, norėjo jį vytis, tačiau E. L. jį sulaikė (t. 1, b. l. 63).

29. Visgi, priešingai apeliantų argumentams, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad vien tik nukentėjusio asmens parodymai nėra pakankami pareikštam kaltinimui pagrįsti. Juolab, kad nukentėjusiojo D. B. parodymai iš tiesų buvo nenuoseklūs. Nors apeliantų teigimu, nukentėjusysis nuo pat pirmosios apklausos teigė, kad jį sužalojo pažįstami, iš bylos duomenų matyti, kad jis smurtą vartojusių asmenų neįvardijo, jo nurodytos aplinkybės nebuvo tikslios. Kaip teisingai pažymi pirmosios instancijos teismas, kaltinamųjų pavardės nukentėjusiojo parodymuose atsirado tik beveik po metų, kuomet atliekant 2017-08-29 apklausą D. B. jau tiksliai įvardino, kas ir kiek smūgių jam sudavė. Tačiau, apklausiamas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis esminių įvykio aplinkybių nebeprisiminė, negalėjo netgi bendrais bruožais papasakoti, kokius veiksmus atliko kaltinamieji, ar prieš jį smurtavo ir pan. Teismui pagarsinus jo ikiteisminiame tyrime duotus parodymus (2017-08-29), nukentėjusysis pažymėjo manantis, kad tuo metu įvykio aplinkybes nurodė teisingai (t. 2, b. l. 105-115). Nors apeliantai tam nepritaria, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsižvelgiant į teisminio nagrinėjimo metu ribotas galimybes patikrinti nukentėjusiojo parodymus, išsiaiškinti dėl ankstesniuose parodymuose esančių nesutapimų, be to, įvertinus tą faktą, kad D. B. nebuvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, pagrindo besąlygiškai remtis jo 2017-08-29 apklausoje duotais parodymais, nėra.

30. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, kas akcentuojama ir apeliaciniuose skunduose, įvertino ir skundžiamame nuosprendyje pažymėjo aplinkybes, dėl kurių nukentėjusysis galimai iš pradžių nenorėjo įvardinti kaltinamųjų pavardžių ir kas galimai turėjo įtakos jo parodymų nuoseklumui. Pilnai sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad esant abejonėms nukentėjusiojo D. B. parodymų patikimumu, jas pašalinti galėtų kitų bylos įrodymų visuma, tačiau, tokių neginčytinų įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų nukentėjusiojo parodymus, nagrinėjamoje byloje nesurinkta.

31. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė liudytojo M. A., buvusio kartu su nukentėjusiu parodymus, ir pasirėmė aiškiai nepatikimo teisto liudytojo R. N. parodymais, kuris nuosekliai tvirtino, kad kaltinamieji iš buto išėję nebuvo. Tačiau, skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir nedviprasmiškai išaiškino, kodėl liudytojo M. A. parodymai kelia pagrįstu abejonių ir laikyti juos patikimais, pirmosios instancijos teismui nebuvo pakankamo pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas tam pilnai pritaria, juolab, kad pirmųjų apklausų metu M. A. buvo nurodęs visiškai kitą įvykių versiją.

32. Priešingai apeliantų nuomonei, pagrįstai pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į objektyviais bylos duomenimis nustatytą laiko tarpą - daugiau nei 5 valandas, kurį nukentėjusysis praleido tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis, t. y. nuo jo išėjimo iš kaltinime nurodyto buto iki atėjimo pas N. A.. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis negalėjo paaiškinti, kur visą tą laiką buvo, tik tvirtino, jog pas draugo M. A. motiną ėjo iš karto po to, kai jį sumušė kaltinamieji, kas pagrįstai sustiprino pirmosios instancijos teismo abejones dėl sužalojimo aplinkybių.

33. Nukentėjusiųjų atstovo teigimu, teismas neteisingai traktavo N. A. žodžius, neva ji davė nusišluostyti kraują ir laikė už nosies, kaip faktą, kad nosis buvo ką tik sumušta ir kraujas šviežiai bėgtų. Pažymi, kad N. A. nurodė, jog matė kraujuotą nukentėjusį, kuris laikėsi už nosies (t. 1, b.1.74, 76). Priešingai apelianto argumentams, teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad pas N. A. D. B. atvyko kruvinas, ranka prisidengęs nosį, iškruvintais drabužiais ir kraujuota nosimi, kas teismui sudarė pagrindą spręsti, kad sužalojimas buvo padarytas neseniai ir leido prieiti išvados, jog pagal byloje nustatytas aplinkybes, kaltinamieji nukentėjusiojo sužaloti negalėjo.

34. Šios išvados kontekste, aukščiau išdėstytų duomenų visuma, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra pakankama apkaltinamojo nuosprendžio K. Ž. ir E. L. atžvilgiu priėmimui.

35. Asmens kaltumo nustatymas negali būti grindžiamas prielaidomis, nes tai prieštarauja vienai pagrindinių baudžiamosios atsakomybės sąlygų – asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jei jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio (BK 2 str. 3 d.).

36. Pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, todėl bet kokios abejonės baudžiamojoje byloje turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (lot. in dubio pro reo). Šis principas konkrečioje byloje įpareigoja teismą išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-429/2013, 2K-606-697/2015). Tokias pačias įrodymų vertinimo taisykles ne kartą yra konstatavęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009), todėl apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-363/2013, 2K-476/2013).

37. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje neįrodyta, jog K. Ž. ir E. L. padarė kaltinime nurodytus veiksmus, todėl, vadovaujantis BPK 303 str. 5 d. 1 p., 3 str. 1 d. 1 p., kaltinamieji dėl jiems pareikštų kaltinimų išteisinti pagrįstai.

38. Skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas civilinius ieškinius paliko nenagrinėtais. Toks sprendimas priimtas remiantis BPK 115 str. 3 d. 2 p. Kadangi apylinkės teismas K. Ž. ir E. L. išteisino, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, civiliniai ieškiniai pagrįstai buvo palikti nenagrinėtais.

39. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad naikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

prokuroro Valento Gritės ir nukentėjusiųjų V. B. ir D. B. atstovo advokato Mykolo Girdiušo apeliacinius skundus atmesti.