- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-29
- Bylos Nr.
- ATP-36-185/2014
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Pranas Šimkus
- Kategorijos
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėja Vaida Sinkevičienė Adm. teisės pažeidimo byla Nr. ATP-36-185/2014
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
2014 m. sausio 29 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Anykščių rajono policijos komisariato viršininko R. Č. (toliau - Institucija) apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2013-11-29 nutarimo D. V. administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Skundžiamu 2013-11-29 nutarimu Anykščių rajono apylinkės teismas D. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) pripažino kaltu padarius pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 130² str., ir, taikydamas ATPK 30¹ str., jam paskyrė 25 parų administracinį areštą be transporto priemonės – traktoriaus „MTZ“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registruoto A. V. vardu, konfiskavimo už tai, kad D. V., pažeisdamas Lietuvos Respublikos Kelių eismo taisyklių 14 p. reikalavimus, 2013-06-08 15.32 val. (duomenys neskelbtini) k., Anykščių rajone, vairavo traktorių „MTZ“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kai jam nustatytas 1,95 promilės neblaivumas, neturėdamas teisės vairuoti, kai teisė vairuoti jam yra atimta. Teismas nutarime nurodė, kad be paties D. V. paaiškinimų, administracinės teisės pažeidimas įrodytas byloje surinktais įrodymais – administracinio teisės pažeidimo protokolu, atstovės paaiškinimais, suinteresuoto asmens A. V. ir jo atstovės paaiškinimais, liudytojų parodymais bei kita rašytine bylos medžiaga. Skirdamas D. V. administracinę nuobaudą teismas atsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis pripažino padaręs pažeidimą ir gailisi jį padaręs, kad nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, įvertino jo asmenybę. ATPK 30¹ str. nuostatų taikymą, t. y. netaikyti transporto priemonės – traktoriaus „MTZ“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registruoto A. V. vardu, konfiskavimo, apylinkės teismas motyvavo tuo, kad iš byloje esančio garso įrašo, daryto forminant pažeidimą, negalima daryti vienareikšmės išvados, jog būtent tą dieną traktorius buvo paimtas su A. V. žinia. Bet to, konfiskuojant traktorių būtų nubaustas ne pažeidėjas D. V., o suinteresuotas asmuo A. V. bei kiti traktoriaus valdytojai – pajininkai ar jų įpėdiniai (traktorius priklauso grupei pajininkų, o jų sutikimu yra registruotas vieno asmens A. V. vardu). Teismas pažymėjo ir tai, kad A. V., kartu su kitais pajininkais netekęs traktoriaus ir padargo (kai traktorius su šienapjove buvo nuvežtas į saugojimo aikštelę), kai jis buvo reikalingas atlikti lauko žemės darbus, jau patyrė pasekmes dėl sūnaus padaryto pažeidimo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Institucija prašo panaikinti 2013 m. lapkričio mėn. 29 d. Anykščių rajono apylinkės teismo nutarimą ir D. V. paskirti administracinę nuobaudą remiantis ATPK 130² str. Nurodo, kad apylinkės teismas, D. V. atžvilgiu taikydamas ATPK 30¹ str. nuostatas ir už padarytą pažeidimą neskirdamas transporto priemonės konfiskavimo, vadovavosi asmenų, suinteresuotų neprarasti transporto priemonės, paaiškinimais, kurie prieštaringi tarpusavyje, tuo, kad traktorius pagal pateiktus dokumentus priklauso pajininkų grupei, kad jis reikalingas visai šeimai ūkio darbams, o išklausęs garso įrašą, darytą įforminant D. V. pažeidimą, nurodė, kad nors ir garso įraše girdėti, kaip suinteresuotas asmuo A. V. teigė, jog traktorių vairuoti sūnui leido, tačiau iš to vienareikšmės išvados, kad D. V. traktorių vairavo su tėvo žinia, daryti negalima, t. y. teismas, nemotyvuodamas paneigė tai, kas yra užfiksuota garso įraše. Mano, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir priimant tokį sprendimą buvo atsižvelgta tik į procese dalyvavusių asmenų suinteresuotumą išvengti neigiamų pasekmių, todėl byloje esantys įrodymai (garso įrašas, paties A. V. paaiškinimai teisme ir kt.) buvo vertinami kaip nepakankami skirti nuobaudai, netaikant ATPK 30¹ str. nuostatų.
Teigia, kad šioje byloje ypatingą įrodomąją reikšmę turi garso įrašas, kuris buvo daromas įforminant D. V. teisės pažeidimą. Išklausius šį įrašą negali kilti jokių abejonių, kad A. V. savo sūnui D. V. traktorių vairuoti leido ir jis juo naudojosi su tėvo žinia, kadangi įraše, nuo to momento, kai prie policijos pareigūnų prieina A. V. ir A. V., tarp pareigūnų ir šių asmenų vyksta pokalbis apie tai, kad A. ir A. V., žinodami, jog sūnui yra atimta teisė vairuoti transporto priemones, nežinojo, kad jis negali vairuoti ir traktoriaus. Taigi iš to yra visiškai aišku, kad D. V. tėvai manė, jog sūnus traktorių vairuoti gali, tuo labiau kad D. V. su savimi turėjo traktorininko pažymėjimą. Paaiškėjus, kad D. V. yra atimta teisė vairuoti ir jis apskritai vairuoti negali jokios transporto priemonės, A. V. pasakė, kad jei jis būtų tai žinojęs, būtų jam nedavęs vairuoti, teigė, kad sūnui vairuoti davė savo vardu ir sakė, kad reikėjo traktorių vairuoti jam pačiam (visa tai yra užfiksuota pokalbio įraše). Taigi, akivaizdu, kad D. V. traktorių vairuoti buvo leista, kadangi visi manė, jog nors teisė vairuoti ir atimta, tačiau traktorių vairuoti jis gali. Tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutarimą, šių aplinkybių nevertino.
Nurodo, kad kita aplinkybė, kuria vadovavosi pirmosios instancijos teismas, nekonfiskuodamas traktoriaus – tai, kad jis (traktorius) pagal pateiktus dokumentus į bylą priklauso pajininkų grupei. Aiškinantis šią aplinkybę pirmosios instancijos teisme, A. V. buvo klausiama pavardėmis iš pateikto pajininkų sąrašo, kas realiai naudojasi traktoriumi. Kaip paaiškino A. V., daugelis iš pajininkų yra mirę, o kiti - traktoriumi nesinaudoja, apie tai, kad traktorius yra automobilių saugojimo aikštelėje pats A. V., kurio žinioje traktorius buvo, jų (pajininkų) neinformavo, o pajininkai traktoriaus nepasigedo. Nurodė, kad jei kas ir žino apie tai, tai tik iš kalbų kaime. Pats A. V. teisme nurodė, kad bendru sutarimu su pajininkais traktorius registruotas jo vardu, tačiau taip pat nurodė, kad dabar šio traktoriaus savininkas yra jis ir jis pats juo rūpinasi (jį remontuoja, draudžia ir kt.). Posėdžio metu buvo nurodyta, kad kai kurie pajininkai yra mirę, bet yra jų įpėdiniai, kurie yra paveldėję jiems priklausančią turto dalį. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kas yra turto (traktoriaus) dalies paveldėtojai, taip pat nėra jokių duomenų apie tai, ar apskritai tokie asmenys yra. Nenustačius asmenų, kurie paveldėjo mirusių pajininkų turto dalį, jų neapklausus, negalima teigti, kad konfiskavus traktorių jiems būtų padaryta žala. O taip pat teismo posėdžių metu nebuvo apklausti kiti pajininkai, todėl yra visiškai neįrodyta aplinkybė, kad konfiskavus traktorių, žalą patirtų tretieji asmenys. Todėl teismas, priimdamas nutarimą, vadovavosi niekuo nepagrįstais ir neįrodytais faktais, kurių galbūt apskritai nėra, o vadovautis aplinkybėmis, kurios nėra įrodytos ir net nenustatytos, švelninant nuobaudą, jokio teisinio pagrindo nėra.
Institucija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pažeidimas buvo padarytas 2013-06-08, o teismo posėdis, po kurio buvo priimtas skundžiamas nutarimas, vyko 2013-11-15, t. y. praėjus penkiems mėnesiams nuo dienos, kai į automobilių saugojimo aikštelę buvo nuvežtas traktorius ir juo niekas negalėjo naudotis. Nagrinėjant bylą, praėjus keliems mėnesiams po traktoriaus nuvežimo, pats A. V. teismui paaiškino, kad traktoriumi niekas nesidomėjo, todėl akivaizdu, kad nors dokumentuose traktorius ir priklauso pajininkams, tačiau po tokių paaiškinimų kyla daug abejonių, ar realiai pajininkai šia transporto priemone naudojasi ir ar konfiskavus šią transporto priemonę būtų padaryta reali žala tretiesiems asmenims. Teismas nevertino aplinkybės, kad pats A. V. nurodė, jog po kelių mėnesių nei įpėdiniai, nei patys pajininkai traktoriumi nesidomėjo. Taigi yra akivaizdu, kad be paties A. V. šiuo traktoriumi pajininkai nesinaudoja, o traktoriaus priklausomybė pajininkų grupei yra tik formali. Pirmosios instancijos teisme A. V. nurodė, kad dalis pajininkų šiuo traktoriumi naudojasi, o A. V. nurodė, kad nei pajininkai, nei jų įpėdiniai (jeigu tokie yra) šiuo traktoriumi net nesidomėjo, todėl kyla pagrįstų abejonių, ar traktoriaus konfiskavimas gali sukelti neigiamų pasekmių tretiesiems asmenims. Ši aplinkybė teismo nebuvo vertinama.
Žemesnės instancijos teismas
Teigia, kad nutarime pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors ir garso įraše aiškiai girdėti, kaip A. V. kelis kartus sako, jog tai jis leido vairuoti traktorių, nes nei jis, nei A. V. nežinojo, kad esant atimtai teisei vairuoti sūnus negali vairuoti ir traktoriaus, tačiau nenuginčijamų įrodymų, kad traktorių D. V. paėmė su tėvų žinia, nėra. Tačiau nagrinėjant bylą taip pat nebuvo nustatyta nė viena aplinkybė, kuri paneigtų, kad tai, kas užfiksuota garso įraše, yra netiesa. Kaip paaiškino teismo posėdžio metu A. ir A. V., tai, ką jie sakė pareigūnams pažeidimo vietoje, pasakyta tik todėl, kad traktorius nebūtų vežamas į saugojimo aikštelę. Tačiau išklausius garso įrašą, kuriame minėti asmenys aiškino aplinkybes, kurios jiems buvo žinomos ar nežinomos pažeidimo metu, teigti, kad garso įrašas neįrodo, jog traktoriumi buvo naudotasi neteisėtai, nėra jokio pagrindo. Natūralu, kad asmenys, suinteresuoti neprarasti transporto priemonės, neigia pasakytus ir užfiksuotus savo žodžius, taip bandydami išvengti pasekmių. Teismas vienareikšmiškai vertino tik šių asmenų paaiškinimus, nevertindamas byloje esančių nenuginčijamų įrodymų.
Nurodo, kad tik nustačius, jog transporto priemonė buvo užvaldyta neteisėtai, galima spręsti klausimą dėl nuobaudos švelninimo ir dėl transporto priemonės savininko intereso neprarasti automobilio. Tačiau šioje byloje objektyvių duomenų, kad transporto priemonė buvo paimta prieš savininko (- ų) valią ir ja disponuojama neteisėtai, nėra, o kaip tik yra garso įrašas, kuris patvirtina, jog transporto priemone buvo naudotasi su transporto priemonės savininko žinia. Taigi nagrinėjant šią bylą ir joje taikant ATPK 30¹ str. nuostatas nebuvo surinkta pakankamai objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog D. V. pažeidimo padarymo metu vairavo traktorių prieš transporto priemonės savininko (-ų) valią ir neteisėtai. Tik esant pakankamai įrodymų galima vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo doktrina, ATPK 30¹ str. nuostatomis ir netaikyti transporto priemonės konfiskavimo. Nagrinėdamas šią bylą, teismas paviršutiniškai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl sprendimas taikyti D. V. atžvilgiu ATPK 30¹ str. nuostatas nepagrįstas. Pažymi, kad taip pat asmeniui taikant švelnesnę nuobaudą nei numatyta straipsnio sankcijoje, turi būti įvertintos pažeidimo padarymo aplinkybės, pažeidėjo asmenybė, pažeidimo pavojingumas. Šiuo atveju D. V. pakartotinai vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus. Todėl darytina išvada, kad apylinkės teismas, nagrinėdamas šią bylą, išsamiai neištyrė byloje esančių duomenų, neatsižvelgė į esančius įrodymus, nenustatė, ar būtų padaryta žala ir kokia tretiesiems asmenims, konfiskuojant traktorių, o tik įvertino asmenų interesą neprarasti transporto priemonės, todėl byloje negali būti priimtas sprendimas nekonfiskuoti transporto priemonės.
Tenkinama apeliacinio skundo dalis.
Nagrinėjamu atveju ginčo dėl D. V. padaryto administracinio teisės pažeidimo nėra, todėl skundą narinėjantis teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti pažeidėjo kalte padarius minėtą pažeidimą. Apeliaciniame skunde keliamas administracinės nuobaudos individualizavimo klausimas, prašoma D. V. skirti administracinę nuobaudą ATPK 130² str. sankcijos ribose, netaikant ATPK 30¹ str. nuostatų.
Pažymėtina, kad byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tada, kai jis priimtas laikantis ATPK 248, 257 ir 284 str. reikalavimų. ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Pagal ATPK 284 str. 1 d. organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išsiaiškinti, ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išsiaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti.
Aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs administracinės bylos medžiagą, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nesilaikė nurodytų reikalavimų ir sprendimą netaikyti trečiajam asmeniui priklausančios transporto priemonės konfiskavimo priėmė visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai neištyręs visų šio klausimo išsprendimui reikšmingų bylos aplinkybių ir įrodymų, nepašalinęs byloje esančių prieštaravimų, todėl priimto nutarimo negalima laikyti teisėtu ir pagrįstu.
ATPK 130² str. sankcijoje asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, numatyta administracinė nuobauda – administracinis areštas nuo dvidešimties iki trisdešimties parų su transporto priemonės konfiskavimu (redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu). Transporto priemonės konfiskavimas padarius šį administracinį teisės pažeidimą, yra privaloma skirti administracinė nuobauda nepriklausomai nuo to, ar ši transporto priemonė nuosavybės teise priklauso pažeidimą padariusiam ar trečiajam asmeniui. Vis dėlto pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teismų praktiką transporto priemonės konfiskavimas už ATPK 130² str. pažeidimą gali būti netaikomas, o ATPK 30¹ str. 1 d. nuostatų taikymas yra galimas, kai nustatoma išskirtinė situacija, leidžianti daryti išvadą, jog automobilio savininkas nėra atsakingas už jo nuosavybės panaudojimą pažeidimo padarymo metu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys bylose Nr. N575-3213/2010, N575-2114/2011).
Taigi, netaikydamas byloje trečiajam asmeniui priklausančios transporto priemonės konfiskavimo, pirmosios instancijos teismas, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai ištyręs byloje surinktų įrodymų visumą, turėjo nustatyti teisiškai reikšmingą faktą, kad transporto priemonė, šiuo atveju traktorius, kuria D. V. padarė ATPK 130² str. numatytą pažeidimą, buvo paimta ir naudota prieš jos savininkų – A. V. (pažeidėjo tėvo) bei kitų grupės pajininkų valią (pagal pateiktus dokumentus apie turto pasidalijimą traktorius priklauso pajininkų grupei, o jų sutikimu, registruotas A. V. vardu). Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nutarimo matyti, kad teismas tokį faktą iš esmės nustatė, tačiau tai padarė paviršutiniškai ištyręs ir išsamiai neįvertinęs visų šio klausimo išsprendimui svarbių aplinkybių ir įrodymų.
Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad D. V. pažeidimo padarymo dieną (2013-06-08) traktorių paėmė be A. V. žinios, iš esmės vertino tik suinteresuotų asmenų A. V., A. V. (pažeidėjo motina) ir D. V. (pažeidėjo žmona) parodymus, kurie teigė, kad traktorių D. V. paėmė savavališkai. Tačiau aukštesnės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas šių asmenų parodymams nepagrįstai suteikė prioritetinę reikšmę, prieš tai nepatikrinęs jų parodymų kitų galimų įrodymų kontekste. Kaip parodė administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo D. V., jis, pažeidimo padarymo dieną neatsiklausęs tėvo, t. y. savavališkai pasiėmęs traktorių, išvažiavo juo pjauti žolės kaimynui G. S.. Tačiau apylinkės teismas, pažeisdamas ATPK 256 str. 3 d. nuostatas, nustatančias administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjančiam teismui pareigą rinkti įrodymus, siekiant visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinti bylos aplinkybes, nesiėmė priemonių patikrinti šią aplinkybę ir teismo posėdyje neapklausė G. S. apie tai, ar D. V. apskritai 2013-06-08 buvo nuvažiavęs pas jį pjauti žolės, jeigu taip, kokiomis aplinkybėmis tai vyko. Aukštesnės instancijos teismo nuomone, šio liudytojo parodymai gali turėti reikšmės sprendžiant tretiesiems asmenims priklausančio daikto, kuris buvo 130² str. numatyto administracinio teisės pažeidimo įrankis, konfiskavimo klausimą.
Be to, kaip matyti iš skundžiamo teismo nutarimo, vienas iš motyvų, kurį nurodė pirmosios instancijos teismas, nekonfiskuodamas traktoriaus – tai, kad jis pagal pateiktus į bylą dokumentus, priklauso pajininkų grupei, todėl, teismo nuomone, konfiskavus traktorių, būtų nubaustas ne pažeidėjas D. V., o suinteresuotas asmuo A. V. bei kiti traktoriaus valdytojai – pajininkai ar jų įpėdiniai. Tačiau šiuo atveju negalima nesutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad ši aplinkybė, jog konfiskavus traktorių, žalą patirtų ir tretieji asmenys, yra nepagrįsta ir neįrodyta jokiais faktais. Kaip teismo posėdžio metu paaiškino A. V., daugelis iš pajininkų yra mirę, o kiti - traktoriumi nesinaudoja, apie tai, kad traktorius yra automobilių saugojimo aikštelėje, jis pajininkų neinformavo, o pajininkai traktoriaus nepasigedo. Nurodė, kad jei kas apie tai ir žinojo, tai tik iš kalbų kaime. Pasak A. V., bendru sutarimu su pajininkais traktorius registruotas jo vardu, tačiau taip pat nurodė, kad dabar šio traktoriaus savininkas yra jis ir jis pats juo rūpinasi (jį remontuoja, draudžia ir kt.). Tačiau priešingai A. V. paaiškinimams, A. V. teisme parodė, kad dalis pajininkų šiuo traktoriumi naudojasi. A. V. teigimu, kai traktorius buvo automobilių saugojimo aikštelėje, pajininkai prašė traktoriaus, jiems paaiškino, kad konfiskuotas, jo neturi. Pažymėtina, kad šie tarp A. V. ir A. V. parodymų esantys prieštaravimai apylinkės teismo nebuvo pašalinti, o būtent, apie traktoriaus priklausomybę bei jo naudojimą teismo posėdžio metu daugiau nė vienas pajininkas nebuvo apklaustas. Todėl neapklausus nė vieno iš pajininkų ar jų paveldėtojų, jeigu tokie asmenys apskritai yra, negalima teigti, kad konfiskavus traktorių jiems būtų padaryta žala. Taigi byloje yra visiškai neįrodyta aplinkybė, kad konfiskavus traktorių, žalą patirtų tretieji asmenys. Atsižvelgus į tai darytina išvada, kad apylinkės teismas, priimdamas nutarimą, vadovavosi niekuo nepagrįstais ir neįrodytais faktais, kurių galbūt apskritai nėra, o vadovautis aplinkybėmis, kurios nėra įrodytos ir net nenustatytos bei šiomis neįrodytomis aplinkybėmis grįsti pažeidėjui švelnesnės nuobaudos paskyrimą, aukštesnės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas negalėjo ir neturėjo jokio teisinio pagrindo.
Atkreiptinas apylinkės teismo dėmesys ir į tai, kad aplinkybę, jog pats A. V. tuoj po sūnaus pažeidimo padarymo pripažino leidęs jam vairuoti traktorių, patvirtina ne tik garso įrašas, darytas įforminant pažeidimą, bet ir policijos pareigūnų L. S. bei A. Z. parodymai. Tačiau šių policijos pareigūnų parodymai kitų bylos duomenų kontekste teismo nebuvo vertinti.
Aukštesnės instancijos teismo manymu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, visapusiškai neištyrė ir neįvertino visų bylai svarbių aplinkybių ir įrodymų, nesiėmė priemonių papildomiems įrodymams surinkti bei byloje esančioms abejonėms pašalinti, dėl to pažeidė ATPK 248, 257, 284 str. nuostatas. Šie proceso teisės pažeidimai laikytini esminiais, turėjusiais įtakos neteisėto sprendimo byloje priėmimui, todėl skundžiamas nutarimas negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu ir yra naikinamas, o administracinio teisės pažeidimo byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Anykščių rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutarimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti šiame teisme.
Ši nutartis neskundžiama.