- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-06
- Bylos Nr.
- A-143-3242-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01167-2010-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Antanas Ablingis, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- E. M.
- Atsakovas
- Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Anatolijaus Baranovo (pranešėjas)
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl oficialaus perspėjimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas E. M. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 2–3) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas) 2010 m. rugsėjo 7 d. taikytą prevencinio poveikio priemonę – oficialų perspėjimą Nr. 20-6-1-38.
Pareiškėjas nurodė, kad taikyta prevencinė priemonė yra nepagrįsta, kadangi nėra duomenų apie jo priklausymą organizuotai grupuotei, neįvertinta informacija apie organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo veiklą bei asmens ryšius su ja, t. y. nelegalių kasų kūrimą, naujų asmenų verbavimą, jos narių specializavimąsi nusikalstamai veiklai ir funkcijų pasidalijimą, veiklos plėtimą, ryšių su korumpuotomis teisėsaugos institucijomis ir jų pareigūnais palaikymą, žvalgybos ir kontržvalgybos kūrimą, aktyvų nusikalstamo pasaulio ir jos narių profesionalumo ugdymą. Remiantis Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo (toliau – Įstatymas) nuostatomis, neatliko veiksmų, susijusių su organizuotomis grupuotėmis, keliančių grėsmę visuomenės ar valstybės saugumui, viešajai tvarkai, asmenų teisėms ir laisvėms. Nurodė, kad mokosi Kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centre, jokia neteisėta veikla neužsiima ir nepalaiko ryšių su nusikalstamų grupuočių nariais, todėl ginčijamame akte išdėstyti teiginiai yra nepagrįsti.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 14–15) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui prevencinio poveikio priemonė, t. y. oficialus perspėjimas, paskirta dėl jo ryšių su organizuotomis grupuotėmis, jų nariais, manant, kad jis gali padaryti nusikaltimus. Turima slapta medžiaga yra pagrįstas pagrindas manyti, jog pareiškėjas priklauso nusikalstamai grupuotei. Poveikio priemonė paskirta remiantis informacija, gauta operatyvinių veiksmų atlikimo metu bei užfiksuota teisės aktų nustatyta tvarka, kaip tai numato Operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 4 dalis.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 11 d. sprendimu (b. l. 56–59) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2010 m. rugsėjo 7 d. pareiškėjui pareikšto oficialaus perspėjimo Nr. 20-6-1-38 teisėtumo ir pagrįstumo, kuris priimtas vykdant Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato l. e. viršininko pareigas patvirtintą 2010 m. rugsėjo 7 d. nutarimą Nr. 20-6-1-38. Teismas nustatė, kad 2010 m. rugsėjo 7 d. nutarime Nr. 20-6-1-38 nurodyta, jog prevencinio poveikio priemonę – oficialų perspėjimą – pareiškėjui nutarta taikyti, atsižvelgiant į įstatymų nustatyta tvarka gautus duomenis apie šio asmens ryšius su ,,Kamuolio“ nusikalstama grupuote, kurios aktyvus narys jis yra, galintis vykdyti turto prievartavimo, automobilių vagysčių ir kitus apysunkius, sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Oficialiame perspėjime nurodyta, kad jis priimtas remiantis nutarimu, esant pakankamam pagrindui manyti, jog pareiškėjas savo veiksmais gali varžyti kitų žmonių teises ir laisves bei kelti grėsmę visuomenės saugumui. Oficialiame perspėjime pareiškėjui aiškiai nurodyti aspektai, kad jam, savo elgesiu tiesiogiai ar netiesiogiai remiant organizuotas grupes ar nusikalstamus susivienijimus, priklausant jiems, teikiant finansinę ar materialinę paramą, naudingą informaciją nusikalstamai veiklai plėtoti, turint tikslą padaryti nusikaltimus ir kitą neteisėtą veiklą, keliančią žalą valstybės, visuomenės ir asmenų interesams, slepiant ir apie tai nepranešant teisėsaugos institucijoms, bus taikomos teisinio poveikio priemonės, asmenį traukiant administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Įstatymo 3, 4, 5 straipsniais, rėmėsi Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimu, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-224/2008, 2008 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1338/2008, 2008 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-803/2008, 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1387/2009 ir kt.). Teismas nustatė, kad pareiškėjui prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas – taikyta dėl to, jog byloje esanti neslapta medžiaga atskleidžia faktus, kad pareiškėjas bendrauja ir palaiko ryšius su baudžiamosios bylos Nr. 20-1-00633-10 įtariamaisiais R. B. ir R. M., kuriems taip pat buvo taikytos prevencinio poveikio priemonės. Šie asmenys anksčiau teisti. Remdamasis Ataskaita apie atliktus ikiteisminio tyrimo veiksmus baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-00633-10, teismas nustatė, kad ikiteisminis tyrimas šių asmenų veiksmų atžvilgiu pradėtas dėl įtarimo – savavaldžiavimo veikiant bendrininkų grupėje, panaudojant psichinę ir fizinę prievartą. Paminėti asmenys yra pareiškėjo pažįstami. Neslaptos medžiagos visuma leidžia spręsti apie galimus pareiškėjo ryšius su tam tikrais asmenimis, galbūt susijusiais su organizuotų nusikalstamų grupuočių nariais, o tai neigiamai charakterizuoja pareiškėją. Pareiškėjo asmenybę taip pat apibūdina byloje esantys Įtariamųjų, kaltinamųjų ir teistų asmenų žinybinio registro duomenys apie fizinį asmenį, iš kurių matyti pareiškėjo padarytų baudžiamųjų veikų sąrašas. Teismo vertinimu, teisingumo įvykdymas neatsiejamas nuo byloje esančių duomenų viseto vertinimo, kurioje yra pakankamai duomenų, duodančių pagrindą spręsti, kad tam tikra pareiškėjo veikla nėra suderinama su pagrindinio šalies įstatymo bei kitų teisės aktų laikymusi ir gali kelti pavojų valstybės garantuojamiems saugiems visuomeniniams santykiams. Byloje esanti medžiaga, teismo nuomone, yra pakankama imperatyvaus pobūdžio padarinių, reikalavimo asmeniui būtinai laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų, atsiradimui. Paminėta vieša bylos medžiaga suteikia pagrindą išvadai, kad atsakovas tiek neįslaptintų, tiek operatyvinių duomenų pagrindu (teismo posėdžio metu teismui pateikta susipažinti įslaptinta medžiaga) turėjo pagrindą išvadai, jog pareiškėjas palaiko ryšius su organizuotomis grupuotėmis ir gali vykdyti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, o tai yra Įstatymo numatytas pagrindas taikyti prevencinio poveikio priemonę – oficialų perspėjimą, todėl pripažintina, jog 2010 m. rugsėjo 7 d. oficialus perspėjimas Nr. 20-6-1-38 pareiškėjui buvo taikytas teisėtai ir pagrįstai. Teismas pažymėjo, jog reikalavimas, kad pareiškėjas laikytųsi Konstitucijos ir įstatymų, nedarytų oficialiame perspėjime nurodytų teisės pažeidimų, nėra didesnis pareiškėjo laisvių suvaržymas nei numato Įstatymo 5 straipsnio nuostata, todėl nėra pagrindo panaikinti skundžiamą oficialų perspėjimą vien dėl to, kad pareiškėjas yra įspėtas nedaryti konkrečių teisės pažeidimų. Esant paminėtoms aplinkybėms ir įrodymams bei dėl išdėstytų argumentų, teismo nuomone, pripažintina, kad vykdant Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2010 m. rugsėjo 7 d. nutarimą Nr. 20-6-1-38 pareiškėjui pareikštas 2010 m. rugsėjo 7 d. oficialus perspėjimas Nr. 20-6-1-38 yra pagrįstas ir teisėtas, panaikinti jo nėra pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 64–68) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimą ir perduoti skundą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Sprendimas priimtas remiantis tik nepagrįstu spėjimu. Vieša bylos medžiaga nesuteikia pagrindo išvadai, kad jis palaiko ryšius su organizuotomis grupuotėmis ir gali vykdyti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus. Teismo argumentas, kad šiai išvadai pagrindą sudaro operatyviniai duomenys (teismo posėdžio metu teismui pateikta susipažinti įslaptinta medžiaga), neteisėtas (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose E. ir L. prieš Jungtinę Karalystę, J. prieš Jungtinę Karalystę, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 str. 1 d.). Teismo sprendimas yra pagrįstas įslaptinta informacija, kuri jam iki šiol yra nežinoma, todėl buvo pažeisti bylos proceso reikalavimai.
2. Oficialus perspėjimas jam pareikštas neteisėtai ir nepagrįstai. Nepadarė jokių veiksmų, kurie varžytų kitų žmonių teises ar laisves, sudarydami palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms. Atsakovas tokių duomenų neturi. Mokosi Kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centre, dirba kartu su tėvu, veikiančiu pagal verslo liudijimą, kaip jo šeimos narys. Teismas pakankamai neįvertino ir šių duomenų. Oficialus perspėjimas nepagrįstai varžo jo, kaip žmogaus ir Lietuvos Respublikos piliečio, teises bei laisves ir nepelnytai jį žemina. Teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino Įstatymo normas, kuriomis grindė sprendimą.
3. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 141, 142, 143 straipsniais, yra pakankami pagrindai panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą ir perduoti jo skundą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba, nenustačius pagrindo perduoti šią bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išspręsti klausimą iš esmės (t. y. galutinai) – patenkinti skundą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 75–76) nesutinka su apeliaciniu skundu. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime yra nurodęs, jog tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes.
2. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2010 m. liepos 6 d. sprendime byloje P. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 35601/04) yra pažymėjęs, kad teisė susipažinti su reikšmingais įrodymais nėra absoliuti. Kai kuriose bylose gali būti būtina nepateikti gynybai tam tikrų įrodymų tam, kad būtų užtikrinamos kitų asmenų fundamentalios teisės arba apsaugotas svarbus viešasis interesas. Pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį leistinos tik tokios gynybos teises apribojančios priemonės, kurios yra neišvengiamai būtinos. Be to, siekiant užtikrinti asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, bet kokius sunkumus, su kuriais susiduria gynyba dėl teisių apribojimo, turi pakankamai atsverti teisminių institucijų taikomos procedūros (52 p.).
3. Teismo sprendimas nėra pagrįstas išimtinai tik įslaptinta informacija. Teismas priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą, remdamasis taip pat ir viešo pobūdžio medžiaga, apibūdinančia apelianto ryšius bei elgesį, visiškai atitinkančius Įstatymo 4 straipsnyje nurodytus pagrindus. Pastaroji aplinkybė daro niekiniais apelianto skundo 2 dalyje nurodytus gynybinius teiginius dėl atsakovo duomenų „neturėjimo“. Tai, kad apeliantas mokosi ir dirba, negalima vertinti kaip aplinkybių, pateisinančių jo elgesį apibūdinančius Įtariamųjų, kaltinamųjų ir teistų asmenų žinybinio registro, o taip pat kitus duomenis, pateiktus teismui susipažinti, ar suteikiančių apeliantui teisinį išskirtinumą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pareiškėjo skundžiamas sprendimas (oficialus perspėjimas) atsakovo priimtas Įstatymo 4 ir 5 straipsnių pagrindais, todėl, nagrinėjant šį administracinį ginčą, yra būtina pateikti šių straipsnių nuostatų taikymo aiškinimą.
Įstatymas nustato organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką (1 str.). Oficialus perspėjimas yra prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (3 str.). Pagal Įstatymo 4 straipsnį (2003-04-03 įstatymo Nr. IX-1486 redakcija), šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Įstatymo 5 straipsnyje yra pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka, pagal kurią oficialus perspėjimas - tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.
Aiškindama Įstatymo 4 straipsnio taikymą, kolegija pažymi, jog šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Todėl, taikant šį straipsnį, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti (ABTĮ 86 str. taikymo prasme išaiškinti) nurodytos informacijos gavimo teisėtumą, t. y. patikrinti, ar minėta informacija buvo renkama ir pateikta įgaliotam taikyti minėtas prevencines poveikio priemones policijos pareigūnui įstatymų nustatyta tvarka. Kitaip tariant, teismas turi patikrinti pateiktus įrodymus jų leistinumo aspektu. Atsižvelgiant į šios teisės normos blanketinį pobūdį, yra būtina vadovautis ir kitais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais. Kolegija pažymi, kad svarstomoje normoje nurodytos informacijos pobūdis bei turinys parodo, kad ši informacija gali būti prieinama tik griežtai apibrėžtam asmenų ratui, t. y. ji turi turėti slaptumo elementus. Tai patvirtina Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktas, pagal kurį valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie vykdomą (vykdytą) operatyvinę veiklą bei šios veiklos rezultatus. Kolegija taip pat pažymi, jog pagal svarstomą teisės normą nėra būtina, kad nurodytos informacijos surinkimas būtų nukreiptas konkrečiai į minėto oficialaus perspėjimo gavėją. Tokia informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu. Tačiau šios informacijos turinys turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, jog šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą informacijos slaptą pobūdį, pastarųjų aplinkybių aiškinimas sietinas su ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymu, todėl nagrinėjant šį administracinį ginčą taip pat yra būtina pasisakyti dėl šios ABTĮ normos taikymo ypatumo.
ABTĮ 57 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Šios įstatymo normos konstrukcija leidžia daryti išvadą, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau kartu pažymėtina, kad sąvoka „paprastai“ rodo, jog gali būti atvejai, kai tokie duomenys gali būti laikomi įrodymais ir tuo pačiu teismo turi būti įvertinami pagal įrodymų įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje. Teismas, spręsdamas ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo klausimą, (šiai bylai aktualiu klausimu) turėjo nustatyti, ar informacija, kurios pagrindu pareiškėjas buvo oficialiai perspėtas, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka yra įslaptinta; nustatęs, kad informacija yra įslaptinta, spręsti, ar ji gali būti pripažinta įrodymu administracinėje byloje; nusprendus, kad ji gali būti tokiu įrodymu, ją įvertinti pagal įrodymų įvertinimo taisykles. Kaip pažymėta aukščiau, informacijos, kuria buvo grindžiamas oficialus perspėjimas pareiškėjui, dalis pagal savo pobūdį yra slapta. Todėl teismas, siekdamas išnagrinėti bylą iš esmės, minėtoje informacijoje nurodytus faktinius duomenis pagrįstai pripažino įrodymais ir įvertino juos pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas įrodymų įvertinimo taisykles.
Pasisakydama dėl byloje esančių ir apeliacinės instancijos teismui susipažinti pateiktų įrodymų įvertinimo, kolegija pažymi, kad įslaptintoje medžiagoje yra pakankamai duomenų, duodančių pagrindą daryti išvadą, kad tam tikra pareiškėjo veikla nėra suderinama su pagrindinio šalies įstatymo bei kitų teisės aktų laikymusi ir gali kelti pavojų valstybės garantuojamiems saugiems visuomeniniams santykiams. Tokie slapti duomenys, kaip vieninteliai kaltinantys įrodymai, atsižvelgiant į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, negalėtų lemti oficialaus perspėjimo taikymo. Tačiau šiuo atveju teismui pateikta įslaptinta medžiaga pirmosios instancijos teismo buvo vertinta kartu su byloje esančiais (neslaptais) duomenimis iš policijos įskaitos. Tiek įslaptintų, tiek neslaptų įrodymų visuma, kolegijos manymu, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad 2010 m. rugsėjo 7 d. oficialus perspėjimas pareiškėjui buvo taikytas teisėtai ir pagrįstai.
Taigi tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.