- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-04-05
- Bylos Nr.
- Ik-1139-629/2012
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Milda Vainienė, Mefodija Povilaitienė, Irena Paulauskienė
- Pareiškėjas
- D. Z., I. N.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, SĮ „Susisiekimo paslaugos“
- Advokatai
- Arnas Uleckas
- Kategorijos
- 35.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Mefodijos Povilaitienės, Irenos Paulauskienės,
dalyvaujant atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei Rasai Pačkauskaitei bei atsakovės SĮ „Susisiekimo paslaugos“ atstovui Justinui Točilovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų D. Z. ir I. N.–Z. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir SĮ „Susisiekimo paslaugos“ dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
D. Z. ir I. N.–Z. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu (b. l. 19–21), kurį vėliau patikslino (b. l. 133–135) kreipėsi į teismą, prašydami 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 26 d. įsakymą Nr. 30-1249 „Dėl mokamų automobilių stovėjimo vietų rezervavimo tvarkos aprašo ir namų, kurių gyventojams išduodami gyventojų leidimai, sąrašo ir leidimų skaičiaus tvirtinimo“ (toliau – ir įsakymas Nr. 30-1249) ta apimtimi, kuri nustato išduodamų leidimų skaičių pastatui (duomenys neskelbtini) g. 11; 2) ištirti 2005 m. liepos 20 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) sprendimo Nr. 1-881 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi mokamomis transporto priemonių stovėjimo vietomis ir aikštelėmis nustatymo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 1-881) (2011 m. liepos 13 d. pakeistas sprendimu Nr. 1-127) teisėtumą; 3) įpareigoti SĮ „Susisiekimo paslaugos“ išduoti pareiškėjams leidimus statyti automobilius šalia jų gyvenamosios vietos, adresu (duomenys neskelbtini) g. 11.
Pareiškėjai nurodė, kad 2011 m. rugpjūčio 5 d. kreipėsi į SĮ „Susisiekimo paslaugos“ su prašymu išduoti leidimus statyti automobilius šalia savo gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) g. 11–19 Vilniaus mieste, kurioje yra deklaravę savo gyvenamąją vietą. Pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, kad namo vidinis kiemas nėra pritaikytas automobilių stovėjimui, šalia nėra požeminės, daugiaaukštės automobilių stovėjimo aikštelės, neapmokestintų gatvių ir aikštelių, prašė išduoti leidimus šalia savo gyvenamosios vietos statyti dvi jiems priklausančias transporto priemones. Nurodė, kad SĮ „Susisiekimo paslaugos“ 2011 m. rugpjūčio 11 d. rašte Nr. MED-918 teigė, kad leidimas bus išduotas, bei nurodė teiktinų dokumentų sąrašą bei leidimo atsiėmimo vietą ir laiką, tačiau atvykus pasiimti leidimo paaiškėjo, kad jis nebus suteiktas, motyvuojant tuo, kad adresu (duomenys neskelbtini) g. 11–19, Vilnius, leidimas jau yra išduotas M. N. (pareiškėjos I. N.-Z. broliui), taip pat gyvenančiam minėtu adresu.
Pareiškėjai nurodė, kad 2011 m. rugpjūčio 26 d. jie pateikė skundą Vilniaus miesto savivaldybei dėl SĮ „Susisiekimo paslaugos“ atsisakymo išduoti leidimus ir prašydami išduoti minėtus leidimus. Taip pat Vilniaus miesto savivaldybei pateikė prašymą pateikti paaiškinimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-881 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi mokamomis transporto priemonių stovėjimo vietomis ir aikštelėmis nustatymo“ 25 p., taip pat, kokios teisinės, ekonominės ar kitos priežastys lėmė jo atsiradimą, ar buvo šis aktas derintas su visuomene, kokių tikslų buvo siekiama, ar buvo derintas akto atitikimas aukštesniems teisės aktams, įskaitant Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) ir visuotinai pripažintus bendruosius teisės principus. Nurodė, jog Vilniaus miesto savivaldybė į šį skundą argumentuotai neatsakė, o prašymą paaiškinti ginčijamą teisės akto nuostatą apskritai ignoravo. Atkreipė dėmesį, kad, nors skundas ir prašymas pateikti paaiškinimą buvo siųsti tiesiogiai Vilniaus miesto savivaldybei, tačiau atsakymą į abu šiuos raštus pateikė savivaldybės administracijos miesto ūkio ir transporto departamentas, informuodamas, kad pagal departamento įstatus nėra įgaliotas aiškinti teisės aktų.
Pareiškėjai paaiškino, kad remiantis Tarybos sprendimu Nr. 1-881, Administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-1249 buvo patvirtintas namų, kuriu gyventojams išduodami leidimai sąrašas ir leidimų skaičius. Šiuo įsakymu pastatui (duomenys neskelbtini) g. 11 patvirtinta 15 leidimų, kurie gali būti išduodami gyventojams. Atkreipė dėmesį, kad (duomenys neskelbtini) g. 11 namo vidinis kiemas nėra pritaikytas automobilių stovėjimui, šalia nėra požeminės, daugiaaukštės automobilių stovėjimo aikštelės, taip pat nėra neapmokestintų gatvių ar aikštelių, todėl gyventojams tenka statyti savo automobilius kitose mokamose Vilniaus miesto vietose. (duomenys neskelbtini) gatvė priklauso mėlynajai vietinės rinkliavos zonai, todėl šioje gatvėje gyvenantys asmenys, neturintys leidimų statyti automobilį šalia savo gyvenamosios vietos, privalo mokėti didžiausiu tarifu už automobilio stovėjimą šalia savo gyvenamosios vietos. Pareiškėjų nuomone, tokių sąlygų sudarymas, nesant įtvirtintų alternatyvų, prieštarauja visuotinai pripažintiems teisingumo, protingumo, lygiateisiškumo bei proporcingumo principams, todėl yra abejotinas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 26 d. įsakymo Nr. 30-1249 „Dėl mokamų automobilių stovėjimo vietų rezervavimo tvarkos aprašo ir namų, kurių gyventojams išduodami gyventojų leidimai, sąrašo ir leidimų skaičiaus tvirtinimo“ teisėtumas. Anot pareiškėjų, atsižvelgiant į esamą situaciją, įsakymu Nr. 30-1249 pažeidžiamos jų teisės. Kadangi įsakymas Nr. 30-1249 buvo priimtas vykdant Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. liepos 13 d. sprendime Nr. 1-127 nurodytą įgaliojimą, pareiškėjai prašo ištirti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-881 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi mokamomis transporto priemonių stovėjimo vietomis ir aikštelėmis nustatymo“ (pakeistas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. 1-127) teisėtumą.
Atsiliepimas
Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime (b. l. 140–147) į skundą prašo pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 111 str. 1 d. asmenys yra tinkami subjektai kreiptis į teismą prašant ištirti teisės akto teisėtumą tik tada, kai aktas yra laikytinas norminiu. Pažymėjo, jog 2005 m. liepos 20 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr. 1-881 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi mokamomis transporto priemonių stovėjimo vietomis ir aikštelėmis nustatymo“ 2011 m. liepos 13 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-127 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi Tarybos nustatytomis mokamomis vietomis automobiliams statyti nuostatų tvirtinimo“ 3 p. yra pripažintas netekusiu galios, todėl tokio akto teisėtumo tyrimas nėra galimas. Be to, Administracijos nuomone, 2011 m. liepos 13 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr. 1-127 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi Tarybos nustatytomis mokamomis vietomis automobiliams statyti nuostatų tvirtinimo“ nėra laikytinas norminiu teisės aktu, nes pareiškėjų nurodomi punktai yra individualaus pobūdžio teisės normos. Paaiškino, kad pareiškėjai skunde kvestionuoja 2005 m. liepos 20 d. Tarybos sprendimo Nr. 1-881 originalios redakcijos, galiojusios iki 2005 m. rugsėjo 7 d. 25 p. nuostatas, numačiusias, kad leidimas išduodamas tik vienam asmeniui ir tik vienai transporto priemonei; jei tame pačiame daugiabučio namo bute (ar vieno buto name) gyvenamąją vietą yra deklaravęs daugiau kaip vienas asmuo, leidimas išduodamas tik vienam asmeniui, kuris pirmasis kreipėsi į SĮ „Susisiekimo paslaugos“, o kitiems asmenims leidimai neišduodami; leidimai neišduodami tiems asmenims, kurie deklaravo gyvenamąją vietą namuose, prie kurių yra kiemai, kur galima statyti transporto priemones. Pažymėjo, kad minėta nuostata kaip 25 p. galiojo iki 2005 m. rugsėjo 7 d., o pats Tarybos sprendimas – iki 2011 m. rugsėjo 1 d., kuomet buvo pakeistas 2011 m. liepos 13 d. Tarybos sprendimu Nr. 1-127. Taigi, minėta nuostata negalioja, be to, minėtos nuostatos dėl leidimų asmenims išdavimo laikytinos individualaus pobūdžio teisės normomis. Vilniaus miesto savivaldybė administracijos manymu, analizuojant 2011 m. liepos 13 d. Tarybos sprendimo Nr. 1-127 nuostatas, numatančias kad gyventojo leidimas išduodamas tik vienam asmeniui (24 p.), ką iš esmės ginčija pareiškėjai, matyti, kad nėra nustatytos jokios elgesio taisyklės neapibrėžtam subjektų ratui. Priešingai, taisyklės kaip tik nustatytos konkrečiam asmenų, turinčių teisę gauti tokius leidimus ir atitinkančių specialiuosius reikalavimus, ratui, todėl laikytina, kad tai individualios teisės normos.
Administracijos teigimu, net jei teismas manytų, jog 2005 m. liepos 20 d. Tarybos sprendimas Nr. 1-881 bei 2011 m. liepos 13 d. Tarybos sprendimas Nr. 1-127 yra laikytini norminiais administraciniais teisės aktais, pareiškėjai neįrodo svarbių aplinkybių, kuriomis remiantis galėtų būti tiriamas norminio administracinio akto teisėtumas. Pažymėjo, kad remiantis ABTĮ 111 str. 1 d. prašydami ištirti norminio administracinio akto teisėtumą pareiškėjai privalo nurodyti, kokio įstatymo ar Vyriausybės normino akto galimai neatitinka prašomas ištirti aktas, tačiau pareiškėjai ne tik nesukonkretino, kurių aukščiau minėtų Tarybos sprendimų nuostatų teisėtumą prašo ištirti, bet ir kokių įstatymų ar Vyriausybės norminių aktų šie Tarybos sprendimai galimai neatitinka, bei nepateikia jokių tokį galimą neteisėtumą pagrindžiančių argumentų. Pabrėžė, jog ABTĮ 111 str. 2 d. 4 p. nustato, kad teismas atmeta prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, jeigu prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra išaiškinęs, kad tiriant norminio administracinio akto teisėtumą nėra sprendžiamas pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimas, o tik siekiama išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Taigi bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolė. Dėl šios priežasties administracinių teismų kompetencija, nagrinėjant bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo, yra aiškiai apibrėžta įstatyme ir plečiamai neaiškintina (LVAT 2008 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008).
Paaiškino, kad remiantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 3 str. 2 d., 5 str. 1 d. 1 p. ir 6 str. 2 p. savivaldybės turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, todėl turi savo savitvarką ir savaveiksmiškumą pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją. Konstitucijos 121 str. 2 d. nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita. Savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir surinkimo kontrolę reglamentuoja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas (toliau – ir Rinkliavų įstatymas), kurio 2 str. 3 d. vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Nurodė, kad LVAT 2005 m. spalio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005 išaiškino, jog minėtame šios rinkliavos apibrėžime, skirtingai nuo valstybės rinkliavos apibrėžimo, nėra nuorodos į atlyginimą už teikiamas paslaugas. Pagal šį apibrėžimą Rinkliavų įstatymo 12 str. (kuriame nurodyta savivaldybės tarybos teisė nustatyti vietinę rinkliavą ir tvirtinti vietinės rinkliavos nuostatus), 13 str. 1 d. (kurioje nurodyta, kad vietinės rinkliavos dydis nustatomas vietinės rinkliavos nuostatuose) bei Vietos savivaldos įstatymo 17 str. 21 p. (kuriame nurodyta savivaldybės tarybos teisė nustatyti vietines rinkliavas) galima daryti išvadą, kad vietinės rinkliavos nustatymas yra visiška savivaldybės tarybos diskrecija. Pasak Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, ši laisvė yra ribojama savivaldybės tarybos teisę reglamentuojančiomis (ribojančiomis) Rinkliavų įstatymo normomis. Rinkliavų įstatymo 11 str. 1 d. nurodytas vietinių rinkliavų objektų sąrašas, kuris yra baigtinis ir imperatyviai apibrėžtas nuoroda „tik už ...“. LVAT 2008 m. liepos 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008 išaiškino, jog aiškinant vietinės rinkliavos sampratą sisteminiu teisės aiškinimo būdu, darytina išvada, kad vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos nustatyta įmoka už teisę atlikti tam tikrus veiksmus, verstis tam tikra veikla, kurie konkrečiai nurodyti Rinkliavų įstatymo 11 str. 1 d., t. y., esminis vietinės rinkliavos elementas – įmokos už savivaldybės tarybos suteikiamą teisę (apibrėžtą Rinkliavų įstatyme 11 str. 1 d.), o ne įmokos už teikiamas paslaugas nustatymas. Rinkliavų įstatymo 11 str. 1 d. 6 p. nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už naudojimąsi savivaldybių tarybos nustatytomis vietomis automobiliams statyti. Šio įstatymo 12 str. konkretizuoja, kad savivaldybės taryba savo sprendimu: 1) nustato vietinę rinkliavą; 2) tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus; 3) nustato lengvatas vietinių rinkliavų mokėtojams; 4) nustato vietinės rinkliavos grąžinimo atvejus.
Nurodė, kad atsižvelgiant į nurodytas įstatymo nuostatas, įgyvendindama Vietos savivaldos įstatymo 16 str. 2d. 18 p. numatytą išimtinę Tarybos kompetenciją, Vilniaus miesto savivaldybės taryba priėmė 2005 m liepos 20 d. sprendimą „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi mokamomis transporto priemonių stovėjimo vietomis ir aikštelėmis nustatymo“, kuris galiojo ir pareiškėjų kreipimosi į SĮ „Susisiekimo paslaugos“ metu. 2011 m. liepos 13 d. buvo priimtas Vilniaus miesto tarybos sprendimas Nr. 1-127 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi tarybos nustatytomis mokamomis vietomis automobiliams statyti nuostatų tvirtinimo“, kuris įsigaliojo nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. Pareiškėjai, prašydami ištirti Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos sprendimo Nr. 1-881 teisėtumą kelia sprendimo teisėtumo klausimą bendraisiais pagrindais, nenurodydami, kaip konkrečiai yra pažeidžiamos jų teisės, todėl nėra tinkami subjektai kreiptis į teismą dėl norminio administracinio akto ištyrimo. Taip pat pažymėjo, kad teisės aktas, kuriuo remiantis buvo priimtas šis sprendimas, t. y. Rinkliavų įstatymas yra nurodytas pačiame 2005 m. Tarybos sprendime bei 2011 m. liepos 13 d. Tarybos sprendime Nr. 1-127.
Pažymėjo, kad minėtų sprendimų tikslai, kuriais remiantis buvo priimti skundžiami sprendimai, aiškiai įvardyti 2005 m. Tarybos sprendimu priimtų „Vietinės rinkliavos, nustatytos transporto priemonių valdytojams (vairuotojams) už naudojimąsi transporto priemonių mokamomis stovėjimo vietomis ir aikštelėmis) nuostatų“ 2 p. (šia rinkliava surinktos lėšos naudojamos Vilniaus miesto visuomeniniam keleiviniam transportui plėtoti, Tarybos nustatytoms mokamoms transporto priemonių stovėjimo vietoms įrengti ir rinkliavai rinkti) bei 2011 m. liepos 13 d. Tarybos sprendimu Nr. 1-127 patvirtintų „Vietinės rinkliavos už naudojimąsi tarnybos nustatytomis mokamomis vietomis automobiliams statyti nuostatų“ 4 p. (lėšos naudojamos Vilniaus miesto viešojo transporto, dviračių sistemai plėtoti, tarybos nustatyto mokamoms automobilių stovėjimo vietoms įrengti, vietinei rinkliavai administruoti).
Nurodė, kad pareiškėjai nenurodo jokių Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 26 d. įsakymo Nr. 30-1249 panaikinimo pagrindų. Ginčijamu įsakymu patvirtintame namų, kurių gyventojams išduodami gyventojų leidimai, sąraše ir leidimų skaičiuje numatyta, kad namui (duomenys neskelbtini) g. 11 skirtas maksimalus leidimų skaičius yra 15. Gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) g. 11 yra 15 butų ir pareiškėjai yra vieno iš šiame name esančių butų gyventojai. Vadovaujantis 2011 m. liepos 13 d. Tarybos sprendimo Nr. 1-127 24 p., gyventojo leidimas išduodamas tik vienam asmeniui ir tik vienam automobiliui. Jei tame pačiame daugiabučio namo bute <...> gyvenamąją vietą yra deklaravęs daugiau kaip vienas asmuo, gyventojo leidimas išduodamas tik vienam asmeniui, asmenų, deklaravusių tą pačią gyvenamąją vietą, bendru sutarimu. Kelių leidimų automobiliams statyti išdavimas pareiškėjams pažeistų ne tik visų vilniečių ir miesto svečių, statančių automobilius mokamose stovėjimo vietose (duomenys neskelbtini) g. interesus, bet ir kitų daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) g. 11 namo gyventojų interesus. Pareiškėjai nėra pateikę jokių įrodymų, jog jie turi įgaliojimus atstovauti visų daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) g. 11 gyventojų interesus, todėl laikytina, kad pareiškėjų reikalavimas panaikinti 2011 m. rugpjūčio 26 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. 30-1249 ta apimtimi, kuria yra nustatytas išduodamų leidimų skaičių pastatui (duomenys neskelbtini) g. 11, yra visiškai nepagrįstas.
Pažymėjo, kad įsakymas Nr. 30-1249 numato lengvatas gyventojams, kurių kiemuose nėra galimybės statyti automobilius tam, kad jie turėtų galimybę statyti automobilius prie savo gyvenamosios vietos. Toks lengvatos suteikimas yra Rinkliavų įstatymo 12 str. 3 p. numatytos Tarybos diskrecijos teisės įgyvendinimas. Lengvatų nustatymas neįpareigoja savivaldybės suteikti išskirtines sąlygas kiekvienam to pageidaujančiam asmeniui.
Atsiliepimas
SĮ „Susisiekimo paslaugos“ atsiliepime (b. l. 149–153) į skundą prašo pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Remdamasi ABTĮ 11 str. nurodė, kad pareiškėjų skundas neturėjo būti priimtas nagrinėjimui, o nagrinėjamas turi būti atmestinas.
Pažymėjo, kad vadovaujantis Rinkliavų įstatymo 12 str. 3 p., gyventojų leidimai yra Vilniaus miesto savivaldybės nustatyta lengvata rinkliavos mokėtojams, t. y. gyventojams, deklaravusiems gyvenamąją vietą gyvenamojoje patalpoje, patenkančioje į Administracijos direktoriaus įsakymu nustatytą sąrašą, ir turinčio SĮ „Susisiekimo paslaugos“ išduotą leidimą. Atkreipė dėmesį, kad ribotas vietų skaičius su gyventojų leidimais suteikiamas dėl to, jog siekiama apsaugoti Vilniaus miesto senamiestį, kuris įrašytas į UNESCO paveldo kultūros sąrašą. Vilniaus miesto senamiestis nėra pritaikytas dideliam automobilių srautui, gatvės yra siauros, unikali kelio danga turi būti kruopščiai prižiūrima, kad būtų išsaugota. Taip pat Vilniaus miesto senamiestis yra saugomas nuo pernelyg didelės taršos, o neribojamas automobilių srautas ženkliai padidintų Vilniaus senamiesčio taršos lygį, ko pasėkoje galimai nukentėtų žmonių sveikata.
SĮ „susisiekimo paslaugos“ teigimu, pareiškėjai nenurodo, kaip ir kur pasireiškė jų teisių pažeidimas, bei nepateikia įrodymų apie pažeistas jų subjektines teises, todėl jie neturi teisės kreiptis į teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, nes abstrakčiais pagrindais pareiškėjų pareiškimai nenagrinėjami. Pabrėžė, jog pareiškėjai savo pareiškime nenurodo nei vieno ABTĮ 89 str. 1 d. nurodytų administracinių aktų panaikinimo pagrindų.
Atkreipė dėmesį į rinkliavos nustatymu siekiamus tikslus, t. y. apsaugoti Vilniaus miesto senamiestį, kuris įrašytas į UNESCO paveldo kultūros sąrašą bei saugoti nuo pernelyg didelės taršos. Konstitucijoje yra įtvirtintos visų žmonių lygios teisės bei galimybė riboti žmogaus pasirenkant gyvenamąją vietą laisves, jeigu tai yra susiję su žmonių sveikata. Šiuo atveju yra pasinaudota galimybe riboti žmogaus pasirenkant gyvenamąją vietą laisves, jeigu tai yra susiję su žmonių sveikata, nes kaip ir minėta, jeigu Vilniaus miesto senamiestyje nebūtų ribojamas eismas (įvestos mokamos stovėjimo vietos, gyventojams suteikiamas ribotas gyventojų leidimų skaičius ir kt. aplinkybės, kurios sumažina automobilių srautą Vilniaus senamiestyje) kiltų grėsmė žmonių sveikatai dėl pernelyg didelės oro taršos.
Pažymėjo, kad pareiškėjai neprašo panaikinti viso įsakymo Nr. 30-1249, tačiau naikinant įsakymą Nr. 30-1249 tik nurodyta apimtimi būtų pažeistos kitų namų, nurodytų minėtame įsakyme, gyventojų teisės, nes (duomenys neskelbtini) g. 11 leidimų skaičius nebūtų ribojamas, o kitų nurodytų įsakyme namų leidimų skaičius butą ribojamas ir tokiu būdu būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės principas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovas advokato padėjėjas Arnas Uleckas prašė skundą tenkinti, remdamasis skunde nurodytais argumentais (b. l. 159–163). Papildomai paaiškino, kad nekvestionuoja savivaldybės teisės nustatyti rinkliavas, tačiau jos turi nepažeisti žmogaus teisės į nuosavybę, kuri įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje bei Konstitucijoje.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovė Rasa Pačkauskaitė palaikė atsiliepimą jame išdėstytais argumentais (b. l. 159–163).
Teismo posėdžio metu atsakovės SĮ „Susisiekimo paslaugos“ atstovas Justinas Tačilovas palaikė atsiliepimą jame išdėstytais argumentais (b. l. 159–163).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamu atveju administracinis ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 26 d. įsakymo Nr. 30-1249 „Dėl mokamų automobilių stovėjimo vietų rezervavimo tvarkos aprašo ir namų, kurių gyventojams išduodami gyventojų leidimai, sąrašo ir leidimų skaičiaus tvirtinimo“ ta apimtimi, kuri nustato išduodamų leidimų skaičių pastatui (duomenys neskelbtini) g. 11 teisėtumo ir pagrįstumo, 2005 m. liepos 20 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-881 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi mokamomis transporto priemonių stovėjimo vietomis ir aikštelėmis nustatymo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 1-881) (2011 m. liepos 13 d. pakeistas sprendimu Nr. 1-127) teisėtumo bei įpareigojimo pareiškėjams išduoti leidimus statyti automobilius šalia jų gyvenamosios vietos, adresu (duomenys neskelbtini) g. 11.
Byloje nustatyta, kad 2004 m. lapkričio 9 d. M. N., kurio deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) g. 11–19 Vilniuje, SĮ „Susisiekimo paslaugos“ pateikė prašymą bei reikiamus dokumentus dėl leidimo statyti automobilį išdavimo (b. l. 118–120).
Pareiškėjai 2011 m. rugpjūčio 5 d. kreipėsi į SĮ „Susisiekimo paslaugos“ su prašymu išduoti leidimus statyti du automobilius šalia savo gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) g. 11–19 Vilniaus mieste, kurioje yra deklaravę savo gyvenamąją vietą (b. l. 5, 29)
SĮ „Susisiekimo paslaugos“ 2011 m. rugpjūčio 11 d. raštu Nr. MED-918 (b. l. 6, 30) informavo pareiškėjus, kokius dokumentus reikia pateikti norint gauti leidimą bei pažymėjo, kad remiantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-881 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi mokamomis transporto priemonių stovėjimo vietomis ir aikštelėmis nustatymo“ 25 p., leidimas išduodamas tik vienam asmeniui ir tik vienai transporto priemonei; jei tame pačiame daugiabučio namo bute (ar vieno buto name) gyvenamąją vietą yra deklaravęs daugiau kaip vienas asmuo, leidimas išduodamas tik vienam asmeniui, kuris pirmasis kreipėsi į SĮ „Susisiekimo paslaugos“, o kitiems asmenims leidimai neišduodami; leidimai neišduodami tiems asmenims, kurie deklaravo gyvenamąją vietą namuose, prie kurių yra kiemai, kur galima statyti transporto priemones.
SĮ „Susisiekimo paslaugos“ neišdavus pareiškėjams prašomų leidimų, 2011 m. rugpjūčio 26 d. pareiškėjai su skundai kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę. Pirmuoju skundu pareiškėjai prašė tenkinti jų 2011 m. rugpjūčio 5 d. prašymą ir įpareigoti SĮ „Susisiekimo paslaugos išduoti pareiškėjams leidimus statyti automobiliuos šalia gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) g. 11. Tuo atveju, jei prašymas būtų netenkintas, prašė pateikti paaiškinimą dėl Tarybos sprendimo Nr. 1-881 25 p. pagrįstumo (b. l. 7–8, 31–32). Antruoju skundu Vilniaus miesto savivaldybės pareiškėjai taip pat prašė pateikti paaiškinimą dėl Tarybos sprendimo Nr. 1-881 25 p. pagrįstumo (b. l. 9, 33).
2011 m. rugsėjo 27 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamentas raštu Nr. A63-801-(44442)(3.2.1-EM4) (b. l. 10, 34) informavo pareiškėjus, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamentas nėra įgaliotas aiškinti teisės aktų. Pažymėjo, kad 2011 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo naujas Tarybos 2011 m. liepos 13 d. sprendimas Nr. 1-127, kuriuo Taryba įpareigojo Administracijos direktorių patvirtinti namų, kurių gyventojams išduodami gyventojų leidimai, sąrašą ir leidimų skaičių. Šis sąrašas patvirtintas įsakymu Nr. 30-1249, kuriuo pastatui (duomenys neskelbtini) g. 11 patvirtinta 15 leidimų, kurie gali būti išduoti gyventojams.
Kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, pastate, kurio adresas (duomenys neskelbtini) g. 11, Vilnius, yra suformuota 15 gyvenamosios paskirties patalpų (b. l. 52–55).
Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2005 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 1-881 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi mokamomis transporto priemonių stovėjimo vietomis ir aikštelėmis nustatymo“ 3.1 p. patvirtino Vietinės rinkliavos, nustatytos transporto priemonių valdytojams (vairuotojams) už naudojimąsi transporto priemonių mokamomis stovėjimo vietomis ir aikštelėmis nuostatus (b. l. 56–62). Pagal šių nuostatų 25 p. leidimas išduodamas tik vienam asmeniui ir tik vienai transporto priemonei; jei tame pačiame daugiabučio namo bute (ar vieno buto name) gyvenamąją vietą yra deklaravęs daugiau kaip vienas asmuo, leidimas išduodamas tik vienam asmeniui, kuris pirmasis kreipėsi į SĮ „Susisiekimo paslaugos“, o kitiems asmenims leidimai neišduodami; leidimai neišduodami tiems asmenims, kurie deklaravo gyvenamąją vietą namuose, prie kurių yra kiemai, kur galima statyti transporto priemones.
Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2011 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. 1-127 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi tarybos nustatytomis mokamomis vietomis automobiliams statyti nuostatų tvirtinimo“ nusprendė pripažinti netekusiu galios Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. 1-881 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi mokamomis transporto priemonių stovėjimo vietomis ir aikštelėmis nustatymo“, patvirtino Vietinės rinkliavos už naudojimąsi Tarybos nustatytomis mokamomis vietomis automobiliams statyti nuostatus“ bei pavedė Administracijos direktoriui, be kita ko, patvirtinti namų, kurių gyventojams išduodami gyventojų leidimai, sąrašą ir leidimų skaičių. Šis sprendimas išsigaliojo nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. (b. l. 70–77).
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2011 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. 30-1249 „Dėl mokamų automobilių stovėjimo vietų rezervavimo tvarkos aprašo ir namų, kurių gyventojams išduodami gyventojų leidimai, sąrašo ir leidimų skaičiaus tvirtinimo“ patvirtino namų, kurių gyventojams išduodami gyventojų leidimai, sąrašą ir leidimų skaičių, pagal kurį namui (duomenys neskelbtini) g. 11, Vilniuje, gali būti išduota 15 leidimų (b. l. 90–97).
Pareiškėjai teigia, kad (duomenys neskelbtini) g. 11 namo vidinis kiemas nėra pritaikytas automobilių stovėjimui, šalia nėra požeminės, daugiaaukštės automobilių stovėjimo aikštelės, taip pat nėra neapmokestintų gatvių ar aikštelių, todėl gyventojams tenka statyti savo automobilius kitose mokamose Vilniaus miesto vietose. (duomenys neskelbtini) gatvė priklauso mėlynajai vietinės rinkliavos zonai, todėl šioje gatvėje gyvenantys asmenys, neturintys leidimų statyti automobilį šalia savo gyvenamosios vietos, privalo mokėti didžiausiu tarifu už automobilio stovėjimą šalia savo gyvenamosios vietos. Pareiškėjų nuomone, tokių sąlygų sudarymas, nesant įtvirtintų alternatyvų, prieštarauja visuotinai pripažintiems teisingumo, protingumo, lygiateisiškumo bei proporcingumo principams, todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. 30-1249 „Dėl mokamų automobilių stovėjimo vietų rezervavimo tvarkos aprašo ir namų, kurių gyventojams išduodami gyventojų leidimai, sąrašo ir leidimų skaičiaus tvirtinimo“ pažeidžiamos jų teisės. Kadangi įsakymas Nr. 30-1249 buvo priimtas vykdant Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. liepos 13 d. sprendime Nr. 1-127 nurodytą įgaliojimą, pareiškėjai prašo ištirti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-881 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi mokamomis transporto priemonių stovėjimo vietomis ir aikštelėmis nustatymo“ (pakeistas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. 1-127) teisėtumą.
Pažymėtina, kad ginčai dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo nagrinėjami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) XVI skirsnyje nustatyta tvarka. Įstatymų leidėjas yra numatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 110 str.) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla (ABTĮ 111 str.). Pagal šį teisinį reguliavimą, privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims nesuteikta teisė kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti atitinkamo norminio administracinio akto teisėtumą. Tačiau šie asmenys turi galimybę prašyti ištirti norminio administracinio akto nuostatų galiojimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 111 str.
Norminio administracinio teisės akto teisėtumas ryšium su individualia administracine byla gali būti tiriamas, kai to prašo ABTĮ 22 str. 1 d. nurodyti subjektai, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (ABTĮ 111 str. 1 d.), arba kai nagrinėdamas individualią bylą pats teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu (ABTĮ 111 str. 3 d.).
Taigi, vertinant pareiškėjų tinkamumo kreiptis į teismą prašant ištirti teisės akto teisėtumą prielaidas, visų pirma vertintina ar nurodomas sprendimas Nr. 1-881 bei juo patvirtinti Vietinės rinkliavos, nustatytos transporto priemonių valdytojams (vairuotojams) už naudojimąsi transporto priemonių mokamomis stovėjimo vietomis ir aikštelėmis nuostatai yra laikytini norminiais administraciniais aktais.
Vadovaujantis ABTĮ 2 str. 15 d., administracinis aktas – vykdant administravimo funkcijas, administravimo subjekto priimtas teisės aktas, todėl svarbu nustatyti ar atsakovė, priimdama sprendimą Nr. 1-881, vykdė teisės aktų jai priskirtas administravimo funkcijas. Atsakovė yra Vilniaus miesto savivaldybės atstovaujamoji institucija, kurios kompetencija nustatyta kitų teisės aktų atžvilgiu specialiuoju įstatymu – Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymu. Pagal šio įstatymo savivaldybės tarybos įgaliojimus nustatančio 17 str. (bylai aktuali 2005 m. balandžio 14 d. įstatymo Nr. X-160, nuo 2005 m. gegužės 5 d. įsigaliojusi redakcija) 21 p. savivaldybės taryba nustato kainas ir tarifus už savivaldybės kontroliuojamų įmonių, savivaldybės biudžetinių ir viešųjų įstaigų teikiamas atlygintinas paslaugas bei keleivių vežimą vietiniais maršrutais, taip pat įstatymų nustatyta tvarka nustato centralizuotai tiekiamos šilumos, šalto ir karšto vandens kainas, nustato vietines rinkliavas bei kitas įmokas. Atsižvelgiant į šios administracinės bylos nagrinėjimo ribas, nagrinėjamai bylai yra aktualios aptariamo punkto nuostatos dėl vietinių rinkliavų nustatymo. Taigi, kaip matyti, nagrinėjamoje situacijoje atsakovė, priimdama šioje byloje ginčijamą sprendimą Nr. 1-881, vykdė jai priskirtą nurodytoje teisės normoje aptartą funkciją. Tai reiškia, kad pareiškėjų ginčijamas (prašomas ištirti) sprendimas ABTĮ taikymo požiūriu laikytinas administraciniu aktu.
Atsakant į klausimą, ar šis administracinis aktas yra norminis teisės aktas arba yra individualus teisės aktas, būtina vadovautis ABTĮ 2 str. nustatytais tokių teisės aktų apibrėžimo kriterijais, nurodytais atitinkamai šio straipsnio 13 ir 14 d. Pagal ABTĮ 2 str. 13 d., norminis teisės aktas – įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, o pagal jo 14 d. individualus teisės aktas – vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Iš nurodytų norminio ir individualaus teisės aktų apibūdinimų matyti, kad vienas iš esminių jų tarpusavio atskyrimo elementų (požymių) yra teisės akto nukreipimas į teisinių pasekmių nustatymą (atsiradimą) skirtingų asmenų ratui: norminio teisės akto priėmimo atveju – į individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupės elgesio taisyklių nustatymą, individualaus teisės akto priėmimo atveju – į konkretaus subjekto ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupės elgesio taisyklių nustatymą. Kaip pabrėžė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija 2011 m. gruodžio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-143-3364-11, ir viename, ir kitame teisės aktų apibūdinime pateikta nuostata „skirtas“ turi būti suprantama ir aiškinama kaip akto tiesioginis skyrimas tam tikram asmenų ratui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-3364-11).
Analizuojant skundžiamą sprendimą Nr. 1-881, pažymėtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2005 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 1-881 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi mokamomis transporto priemonių stovėjimo vietomis ir aikštelėmis nustatymo“ 3.1 p. patvirtino Vietinės rinkliavos, nustatytos transporto priemonių valdytojams (vairuotojams) už naudojimąsi transporto priemonių mokamomis stovėjimo vietomis ir aikštelėmis nuostatus (b. l. 56–62). Pagal šių nuostatų 25 p. leidimas išduodamas tik vienam asmeniui ir tik vienai transporto priemonei; jei tame pačiame daugiabučio namo bute (ar vieno buto name) gyvenamąją vietą yra deklaravęs daugiau kaip vienas asmuo, leidimas išduodamas tik vienam asmeniui, kuris pirmasis kreipėsi į SĮ „Susisiekimo paslaugos“, o kitiems asmenims leidimai neišduodami; leidimai neišduodami tiems asmenims, kurie deklaravo gyvenamąją vietą namuose, prie kurių yra kiemai, kur galima statyti transporto priemones. Minėta nuostata – 25 p. – galiojo iki 2005 m. rugsėjo 7 d., o pats sprendimas Nr. 1-881 – iki 2011 m. rugsėjo 1 d., nes, kaip nustatyta, 2011 m. liepos 13 d. buvo pakeistas sprendimu Nr. 1-127. Taigi, minėta nuostata negalioja, tačiau vertinant minėto skundžiamo sprendimo Nr. 1-881 bei juo patvirtintų Vietinės rinkliavos, nustatytos transporto priemonių valdytojams (vairuotojams) už naudojimąsi transporto priemonių mokamomis stovėjimo vietomis ir aikštelėmis nuostatus pobūdį, darytina išvada, kad pastarieji atitinka teisės doktrinoje įtvirtintus norminio teisės akto pažymius. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. ABTĮ 2 str. 13 d. nustatyta, kad norminis teisės aktas yra įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį), o administracinių bylų teisenoje – jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką, pasireiškiančią tuo, jog yra ribojamas subjektų, galinčių tiesiogiai kreiptis į teismą dėl norminių aktų teisėtumo, ratas, skirtinga kreipimosi į teismą dėl akto neteisėtumo tvarka, skiriasi akto panaikinimo teisinės pasekmės ir pan. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-340/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-492-125-12).
Tuo tarpu pareiškėjų ginčijamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 26 d. įsakymas Nr. 30-1249 „Dėl mokamų automobilių stovėjimo vietų rezervavimo tvarkos aprašo ir namų, kurių gyventojams išduodami gyventojų leidimai, sąrašo ir leidimų skaičiaus tvirtinimo“, teismo vertinimu, yra individualus administracinis aktas, nes priimdamas šį sprendimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius įgyvendino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. liepos 13 d. Nr. 1-127 sprendimu įvirtintą pavedimą patvirtinti namų, kurių gyventojams išduodami gyventojų leidimai, sąrašą ir leidimų skaičių, taigi taikė jau galiojančias teisės normas, o ne sukūrė naujas, priimdamas vienkartį taikymo aktą individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad, pagal ABTĮ 111 str. prasmę, norminio akto tyrimas atliekamas išimtiniais atvejais, kai kitokiu būdu negalima pasiekti teisinio rezultato, t. y. tuo atveju, kai teisingas bylos išsprendimas bei galimai pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-63-303-12).
Taip pat pažymėtina, jog pagal ABTĮ 111 str. 2 d. teismas atmeta prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, jeigu: 1) prašymas nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla; 2) yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčijamo norminio administracinio akto; 3) teismo žinioje yra byla dėl ginčijamo norminio administracinio akto; 4) prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjai savo prašymą grindė vien bendro pobūdžio teiginiais, kad norminis administracinis aktas – sprendimas Nr. 1-881 – prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei bendriesiems teisės principams. Remdamasi bylos duomenų visuma ir įvertinusi pareiškėjų argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjų išdėstytos abejonės dėl sprendimo Nr. 1-881 galimo prieštaravimo aukštesnės teisinės galios aktams bei išdėstyti tam tikri atskiri samprotavimai dėl tokiu būdu įtvirtinto suvaržymo naudotis savo nuosavybe, nes (duomenys neskelbtini) gatvė, Vilniuje, priklauso mėlynajai vietinės rinkliavos zonai, todėl šioje gatvėje gyvenantys asmenys, neturintys leidimų statyti automobilį šalia savo gyvenamosios vietos, privalo mokėti didžiausiu tarifu už automobilio stovėjimą šalia savo gyvenamosios vietos, ir išsiaiškinti, ar tokia tvarka yra teisėta, nepagrindžia būtinybės kreiptis dėl norminio administracinio akto ištyrimo. Todėl, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad konkrečiu atveju teismui nekyla abejonių dėl minėto akto neteisėtumo, ir teismas atsisako tenkinti minėtą pareiškėjų prašymą.
Pareiškėjai taip pat prašo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 26 d. įsakymą Nr. 30-1249 „Dėl mokamų automobilių stovėjimo vietų rezervavimo tvarkos aprašo ir namų, kurių gyventojams išduodami gyventojų leidimai, sąrašo ir leidimų skaičiaus tvirtinimo“ ta apimtimi, kuri nustato išduodamų leidimų skaičių pastatui (duomenys neskelbtini) g. 11 bei įpareigoti SĮ „Susisiekimo paslaugos“ išduoti pareiškėjams leidimus statyti automobilius šalia jų gyvenamosios vietos, adresu (duomenys neskelbtini) g. 11.
Kaip nustatyta, Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2011 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. 1-127 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi tarybos nustatytomis mokamomis vietomis automobiliams statyti nuostatų tvirtinimo“ nusprendė pripažinti netekusiu galios Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. 1-881 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi mokamomis transporto priemonių stovėjimo vietomis ir aikštelėmis nustatymo“, patvirtino Vietinės rinkliavos už naudojimąsi Tarybos nustatytomis mokamomis vietomis automobiliams statyti nuostatus“ bei pavedė Administracijos direktoriui, be kita ko, patvirtinti namų, kurių gyventojams išduodami gyventojų leidimai, sąrašą ir leidimų skaičių. Šis sprendimas išsigaliojo nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. (b. l. 70–77).
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2011 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. 30-1249 „Dėl mokamų automobilių stovėjimo vietų rezervavimo tvarkos aprašo ir namų, kurių gyventojams išduodami gyventojų leidimai, sąrašo ir leidimų skaičiaus tvirtinimo“ patvirtino namų, kurių gyventojams išduodami gyventojų leidimai, sąrašą ir leidimų skaičių, pagal kurį namui (duomenys neskelbtini) g. 11, Vilniuje, gali būti išduota 15 leidimų (b. l. 90–97).
Pažymėtina, kad pareiškėjai nenurodo jokių Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 26 d. įsakymo Nr. 30-1249 dalies panaikinimo pagrindų. Pastarasis, teismo vertinimu, buvo priimtas nepažeidžiant jokių teisės aktų reikalavimų. Nustatyta, kad ginčijamu įsakymu patvirtintame namų, kurių gyventojams išduodami gyventojų leidimai, sąraše ir leidimų skaičiuje nustatyta, kad namui (duomenys neskelbtini) g. 11 skirtas maksimalus leidimų skaičius yra 15, nes, kaip matyti iš VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) g. 11 yra 15 butų (b. l. 52–55). Vadovaujantis 2011 m. liepos 13 d. Tarybos sprendimo Nr. 1-127 24 p., gyventojo leidimas išduodamas tik vienam asmeniui ir tik vienam automobiliui. Jei tame pačiame daugiabučio namo bute <...> gyvenamąją vietą yra deklaravęs daugiau kaip vienas asmuo, gyventojo leidimas išduodamas tik vienam asmeniui, asmenų, deklaravusių tą pačią gyvenamąją vietą, bendru sutarimu. Atsižvelgiant į išdėstytus duomenis, laikytina, kad kiekvienam butui gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) g. 11 yra numatytas vienas leidimas automobiliui statyti.
Pareiškėjai yra vieno iš šiame name esančių butų gyventojai, tačiau prašo naikinti visą įsakymą ta apimtimi, kuria nustatytas išduodamų leidimų skaičius pastatui (duomenys neskelbtini) g. 11, todėl teismas sutinka su atsakovės vertinimu, jog kelių leidimų automobiliams statyti išdavimas pareiškėjams pažeistų ne tik visų vilniečių ir miesto svečių, statančių automobilius mokamose stovėjimo vietose (duomenys neskelbtini) g. interesus, bet ir kitų daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) g. 11 namo gyventojų interesus. Tuo tarpu pareiškėjai nėra pateikę jokių įrodymų, jog jie turi įgaliojimus atstovauti visų daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) g. 11 gyventojų interesus, todėl darytina išvada, kad ir šiuo aspektu pareiškėjų reikalavimas panaikinti 2011 m. rugpjūčio 26 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. 30-1249 ta apimtimi, kuria yra nustatytas išduodamų leidimų skaičius pastatui (duomenys neskelbtini) g. 11, yra visiškai nepagrįstas.
Be to, pažymėtina, jog ginčijamu įsakymu Nr. 30-1249 ir yra numatytos lengvatos gyventojams, kurių kiemuose nėra galimybės statyti automobilius tam, kad jie turėtų galimybę statyti automobilius prie savo gyvenamosios vietos, įgyvendinant Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 12 str. 3 p. įtvirtintą Tarybos diskrecijos teisę.
Byloje taip pat nustatyta, kad 2004 m. lapkričio 9 d. M. N. (pareiškėjos brolis), kurio deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) g. 11–19 Vilniuje, SĮ „Susisiekimo paslaugos“ pateikė prašymą bei reikiamus dokumentus dėl leidimo statyti automobilį išdavimo (b. l. 118–120) ir pastarajam toks leidimas buvo išduotas vadovaujantis 2005 m. liepos 20 d. Tarybos sprendimo Nr. 1-881 originalios redakcijos, galiojusios iki 2005 m. rugsėjo 7 d., 25 p. nuostatomis, numačiusiomis, kad leidimas išduodamas tik vienam asmeniui ir tik vienai transporto priemonei; jei tame pačiame daugiabučio namo bute (ar vieno buto name) gyvenamąją vietą yra deklaravęs daugiau kaip vienas asmuo, leidimas išduodamas tik vienam asmeniui, kuris pirmasis kreipėsi į SĮ „Susisiekimo paslaugos“, o kitiems asmenims leidimai neišduodami. Kaip skunde nurodo pareiškėjai, leidimas pareiškėjams nebuvo išduotas, nes toks leidimas jau yra išduotas M. N., taigi pareiškėjai neginčija, jog toks leidimas jau yra išduotas, jog šis leidimas yra išduotas pareiškėjos broliui – M. N. – laikantis tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų ir asmeniui, kuris deklaravo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) gatvėje 11-19 bei kreipėsi į SĮ „Susisiekimo paslaugos“ anksčiau, nei pareiškėjai, todėl pareiškėjų reikalavimas įpareigoti SĮ „Susisiekimo paslaugos“ išduoti pareiškėjams leidimus statyti automobilius šalia jų gyvenamosios vietos, adresu (duomenys neskelbtini) g. 11 yra atmestinas kaip nepagrįstas.
Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjų skundas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 26 d. įsakymo Nr. 30-1249 „Dėl mokamų automobilių stovėjimo vietų rezervavimo tvarkos aprašo ir namų, kurių gyventojams išduodami gyventojų leidimai, sąrašo ir leidimų skaičiaus tvirtinimo“ ta apimtimi, kuri nustato išduodamų leidimų skaičių pastatui (duomenys neskelbtini) g. 11 panaikinimo, prašymas ištirti 2005 m. liepos 20 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-881 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi mokamomis transporto priemonių stovėjimo vietomis ir aikštelėmis nustatymo“ teisėtumą (pakeistas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. 1-127) bei įpareigoti SĮ „Susisiekimo paslaugos“ išduoti pareiškėjams leidimus statyti automobilius šalia jų gyvenamosios vietos, adresu (duomenys neskelbtini) g. 11 yra atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Atmesti pareiškėjų D. Z. ir I. N.–Z. skundą kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.