Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. Z. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai VĮ Turto banko, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje, D. Z. dėl santuokoje įgyto turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Faktinės bylos aplinkybės

6. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovo E. Z., gim. (duomenys neskelbtini), tėvai buvo J. Z. ir I. M. Z. (b. l. 8). Iš sutuoktuvių liudijimo kopijos matyti, kad Šiaulių miesto civilinės metrikacijos biure (duomenys neskelbtini) buvo įregistruota santuoka tarp J. Z. ir I. M. M., įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), suteikiant žmonai vyro pavardę – Z. (b. l. 13). Iš 2023-07-03 gyventojų registro pažymos apie asmens duomenis Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad J. Z. miręs ištuokoje, kitų duomenų apie santuokų įregistravimą Lietuvos Respublikos gyventojų registre nėra, su sutuoktine I. M. Z. turėjo du vaikus: E. Z., gim. (duomenys neskelbtini), ir D. Z., gim. (duomenys neskelbtini) (b. l. 69). Iš ištuokos liudijimo kopijos matyti, kad J. Z. ir I. M. Z. santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini) Šiaulių miesto civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 14). Iš Šiaulių miesto savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyriaus 2023-07-07 rašto dėl informacijos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad J. Z. ir I. M. Z. santuokos nutraukimo įrašas Nr. (duomenys neskelbtini) sudarytas (duomenys neskelbtini) Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje, ištuokos įrašo pagrindas – (duomenys neskelbtini) pareiškimas santuokai nutraukti neteismine tvarka Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 53).

7. Iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, I. M. Z. žemės sklypo įregistravimo Valstybinio žemės kadastro duomenų registre pažymėjimo bei (duomenys neskelbtini) valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog 360/600 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), įgytos (duomenys neskelbtini) valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) ir registre įregistruotos I. M. Z. vardu (b. l. 15-22). Iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo ir (duomenys neskelbtini) sutarties matyti, kad 3/5 dalys pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 3/5 dalys kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių (šulinio, tvoros, kiemo aiktelės), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), 600 kv. m žemės sklype, (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) buvo perduoti (padovanoti) I. M. Z. asmeninėn nuosavybėn jos tėvo V. M. (b. l. 23-24, 25-26). Iš medicininio mirties liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad I. M. Z., gim. (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 11). Iš mirties liudijimo kopijos matyti, kad J. Z., gim. (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 12). Iš (duomenys neskelbtini) Šiaulių miesto 1-ojo notarų biuro notaro Viktoro Žilinsko išduoto liudijimo kopijos matyti, kad Šiaulių miesto 1-ojo notarų biure nėra užvestos bylos dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo į (duomenys neskelbtini) mirusio J. Z., kurio paskutinė gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini), palikimą (b. l. 10). Iš (duomenys neskelbtini) Šiaulių miesto 1-ojo notarų biuro notaro Viktoro Žilinsko išduoto liudijimo kopijos ir ieškovo paaiškinimų matyti, kad ieškovas E. Z. ir trečiasis asmuo D. Z. yra priėmę I. M. Z. palikimą, tačiau notaras atsisakė jiems išduoti paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą į dalį turto, kadangi dalis nekilnojamojo turto yra įgyta santuokoje (b. l. 9).

Dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe

8. Ieškovas teigia, jog jo mama I. M. Z., nors ir būdama ištekėjusi už J. Z., 3,6 arus bendro 6 arų namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijo už asmenines lėšas, dovanotas jos tėvo V. M., bei asmeninius investicinius čekius, todėl minėtas turtas yra jos asmeninė nuosavybė. Atsakovę atstovaujantis VĮ Turto bankas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog ieškinio reikalavimą palieka spręsti teismo nuožiūra. Trečiasis asmuo D. Z. atsiliepime į ieškinį su ieškiniu sutiko, nurodė, jog tiek jie, vaikai, tiek tėvas žinojo ir visada manė, kad žemės sklypo dalis yra tik mamos asmeninė nuosavybė, nes ant jos stovėjo mamai asmeninės nuosavybės teise priklausanti dalis statinių, tėvas nemanė, jog jam gali priklausyti kokia nors žemės sklypo dalis.

9. Įstatymu nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad sutuoktiniai gali turėti ne tik bendro, bet ir asmeninio turto. Nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl turto, įgyto galiojant Santuokos ir šeimos kodeksui (SŠK). SŠK 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK), kai taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis režimas (3.87, 3.88 straipsniai). Tačiau tiek SŠK, tiek CK nustato atvejus, kai turtas, nors ir įgytas santuokos metu, pripažįstamas asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe (atitinkamai 22, 3.89 straipsniai). Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra įstatyminis, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir SŠK 21 straipsnio 1, 3 dalyse. Nors reguliavimas tiek pagal SŠK, tiek pagal CK iš esmės nesiskiria, pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį Civilinio kodekso trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Taigi šioje byloje sprendžiant santuokoje įgyto turto nuosavybės (asmeninė ar bendroji) klausimą, turi būti vadovaujamasi Civilinio kodekso atitinkamomis nuostatomis.

10. CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Pagal CK 3.88 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ši prezumpcija, kaip ir kiekviena kita, gali būti paneigta, įrodžius, kad tam tikras turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė. Todėl kiekvienu atveju turto priklausymo asmeninės nuosavybės teise vienam iš sutuoktinių faktas turi būti įrodinėjamas paneigiant bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją. Toks faktas turi būti įrodinėjamas rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sutuoktinis, kuris mano, kad santuokos metu įgytas turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo leistinais įrodymais (CK 3.89 straipsnio 2 dalis) paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė.

11. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatą asmenine sutuoktinių nuosavybe laikoma turtas sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas ar lėšas gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Vadinasi, šiuo atveju tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) sutuoktinio turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas; 2) buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia už asmenines lėšas įgyjamą turtą įgyti savo asmeninėn nuosavybėn. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad taikydami naujojo Civilinio kodekso normas iki jo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams teismai turi nepažeisti bendrųjų civilinių teisinių santykių principų, tarp jų – teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos. Sprendžiant, ar iki CK įsigaliojimo įgytas turtas atitinka CK 3.89 straipsnyje nustatytus turto pripažinimo asmenine sutuoktinių nuosavybe kriterijus ir sąlygas, būtina atsižvelgti į faktinio turto įgijimo metu buvusią teismų praktiką. Taigi, vertinant, ar ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. SŠK 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius, taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2008; 2011 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2011; kt.).

12. Todėl sprendžiant dėl turto nuosavybės rūšies (asmeninė ar bendroji jungtinė), pirmiausia būtina nustatyti, už kokias lėšas jis įgytas (asmenines ar bendras), jei už vieno sutuoktinio lėšas – kokia buvo jo valia įsigyjant turtą (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

13. Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl (duomenys neskelbtini) valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu vieno sutuoktinio vardu įgyto 360/600 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės formos. Iš sutuoktuvių liudijimo kopijos matyti, kad Šiaulių miesto civilinės metrikacijos biure (duomenys neskelbtini) buvo įregistruota santuoka tarp J. Z. ir I. M. Z. (b. l. 13), o (duomenys neskelbtini) ji buvo nutraukta (b. l. 14). Iš byloje esančių dokumentų bei ieškovo paaiškinimų matyti, kad (duomenys neskelbtini)dovanojimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) V. M. savo dukrai I. M. Z. padovanojo jam priklausantį nekilnojamąjį turtą: 3/5 dalis pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 3/5 dalis kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių (šulinio, tvoros, kiemo aiktelės), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), 600 kv. m žemės sklype, t. y., minėtas nekilnojamasis turtas (gyvenamojo namo dalis su priklausiniais) I. M. Z. tėvo buvo neatlygintinai perduoti jai valdyti, naudotis ir disponuoti asmeninėn nuosavybėn, o ji dovaną priėmė ir nekilnojamojo turto registre įregistravo savo vardu, kaip asmeninę nuosavybę, ir tai buvo atlikta jai esant santuokoje su J. Z.. Be to, minėtame būste gyveno I. M. Z. ir J. Z. šeima kartu su dviem jų vaikais E. Z. ir D. Z.. Kadangi statiniai neatsiejamai susiję su žemės sklypo dalimi, ant kurios jie stovi, todėl minėta dovanojimo sutartimi I. M. Z. taip pat buvo perduota teisė naudotis 600 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalimi, kuri priklausė valstybei.

14. Iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, I. M. Z. žemės sklypo įregistravimo Valstybinio žemės kadastro duomenų registre pažymėjimo bei (duomenys neskelbtini) valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog 360/600 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), buvo įgytos (duomenys neskelbtini) valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) ir registre įregistruotos I. M. Z. vardu (b. l. 15-22). Iš (duomenys neskelbtini) valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) kopijos matyti, kad už 360/600 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), I. M. Z. valstybei sumokėjo 44,24 Lt valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis (b. l. 15-16).

15. Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 straipsnis (1991 m. kovo 14 d. įstatymo Nr. I-1146 redakcija) nustato, kad valstybės vienkartinės išmokos (investiciniai čekiai) skiriamos visiems Lietuvos Respublikos piliečiams atitinkamomis proporcijomis. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 108 „Dėl valstybės vienkartinės išmokos skyrimo Lietuvos Respublikos piliečiams“ patvirtino skiriamą Lietuvos Respublikos piliečiui priklausomai nuo jo amžiaus vienkartinę išmoką pinigine išraiška, t. y. patvirtino konkrečią pinigų sumą, ir nustatė šių išmokų skyrimo tvarką. Valstybės vienkartinės išmokos buvo skiriamos kiekvienam piliečiui asmeniškai, priklausomai nuo jo amžiaus, sveikatos būklės ir kitų individualių aplinkybių. Investiciniai čekiai buvo viena iš Lietuvos Respublikos piliečiams valstybės suteiktų priemonių, leidžiančių įgyti valstybės valdomą turtą. Tokios pozicijos kasacinis teismas laikėsi ir ankstesnėse bylose, pažymėdamas, kad investiciniai čekiai pripažįstami asmeninėmis lėšomis, asmeniniu turtu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje 3K-3-529/2005; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; ir kt.). Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2005, pasisakyta dėl investicinių čekių kaip asmeninės nuosavybės, ir, be kita ko, pažymėta, kad vien aplinkybė, jog turtas privatizuotas už vieno sutuoktinio asmenines lėšas, nesudaro pagrindo šiam turtui taikyti kitokį nei bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinį režimą. Tokios pozicijos kasacinis teismas laikėsi ir ankstesnėje praktikoje, pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-311/2002 konstatuota, kad kai butas pagal Butų privatizavimo įstatymą privatizuotas santuokos metu, tai vien aplinkybė, jog jis privatizuotas už vieno sutuoktinio asmenines lėšas, nesudaro pagrindo šiam turtui taikyti kitokį nei bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinį režimą.

16. Tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, neužtenka vien nustatyti, kad turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių lėšas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, jog to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn. Teisinis reguliavimas, reikalaujantis aiškios sutuoktinio, panaudojančio savo lėšas turtui įgyti, valios išraiškos įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn reiškia ne ką kita, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos dominantę turtiniuose sutuoktinių santykiuose, taigi jeigu tokia valia nebuvo aiškiai išreikšta ir sutuoktiniai nesusitaria dėl nuosavybės teisių į turtą, toks turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2012; ir kt.).

17. Pagal valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusio Žemės reformos įstatymo 6 straipsnį, vykdant žemės reformą, žemės įsigijimo nuosavybėn būdai buvo nuosavybės teisės atstatymas (grąžinimas) ir pirkimas. Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos be konkurso miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklės buvo patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ (Žin., 1992. Nr, 13-353), galiojusiu nuo 1992-02-07 iki 1993-07-28, vėliau 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 550 „Dėl Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“, galiojusiu nuo 1993-07-­29 iki 1995-07-22, dar vėliau 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 „Dėl Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“, galiojusiu nuo 1996-11-23 iki 1999-06-09, patvirtino valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarką bei valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisykles, kuriose buvo nustatyta, kad valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai parduodami tiems piliečiams, kuriems iki šio nutarimo priėmimo dienos šie žemės sklypai buvo suteikti individualiems gyvenamiesiems namams statyti, pastatytiems statiniams naudotis. Taigi, žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), turėjo teisę išsipirkti iš valstybės tik šiame sklype esančio statinio (gyvenamojo namo) savininkai, t.y. I. M. Z.. Kadangi nekilnojamasis turtas (dalis gyvenamojo namo su priklausiniais) buvo asmeninė I. M. Z. nuosavybė, įgyta dovanojimo sutarties pagrindu bei nekilnojamojo turto registre įregistruotas būtent jos vardu, todėl tik ji galėjo po pastatais esančią dalį žemės sklypo įsigyti asmeninėn nuosavybėn, todėl ji pateikė prašymą Šiaulių miesto valdybai, prašydama parduoti 360/600 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), už įsigyjamą sklypą tik ji atsiskaitė investiciniais čekiais (b. l. 15-16). Pagal tuometinį teisinį reglamentavimą tik I. M. Z. galėjo naudotis po jai asmeninės nuosavybės teise priklausančiais statiniais žemės sklypo dalimi, nes ta dalis jai ir buvo skirta naudotis statiniais, tik ji ir galėjo žemės sklypo dalį išsipirkti už investicinius čekius, nes buvo statinių savininkė. Be to, jos investiciniai čekiai taip pat laikytini jos asmenine nuosavybe, nes, kaip nurodė ieškovas, tėvas savo investicinius čekius buvo pardavęs, į žemės sklypą jų neinvestavo ir niekada negalvojo, kad dalis žemės sklypo jam priklauso. I. M. Z. taip pat nemanė, jog nors kokia dalis žemės sklypo priklauso jos sutuoktiniui, nes žemės sklypo dalį įsigijo ji, sudarant pirkimo-pardavimo sutartį jos sutuoktinis nedalyvavo, jo sutikimo nereikėjo ir niekas nereikalavo, žemės sklypo įregistravimo Valstybinio žemės kadastro duomenų registre pažymėjime 0,06 ha ploto žemės sklypo savininkės nurodytos I. M. Z. (žemės sklypo dalis 360/600) ir O. M. (žemės sklypo dalis 240/600), J. Z. niekur nėra net paminėtas, taip aiškiai išreiškiant valią įgyti dalį žemės sklypo asmeninėn nuosavybėn ir valdyti asmenine nuosavybe.

18. Turto, įgyto santuokos metu, bendrosios jungtinės nuosavybės teisės prezumpcija gali būti nuginčyta, vienam iš buvusių sutuoktinių įrodžius, kad tam tikras turtas yra jo asmeninė nuosavybė (SŠK 22 straipsnis, CK 3.88 straipsnio 2 dalis, 3.89 straipsnis). Kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad, kilus sutuoktinių ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo leistinais įrodymais (CK 3.89 straipsnio 2 dalis) paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2006; kt.). Taigi įrodinėjimo našta dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe tenka sutuoktiniui, siekiančiam nuginčyti pirmiau nurodytose normose įtvirtintą turto bendrumo prezumpciją. Kaip jau minėta aukščiau, J. Z. iki pat savo mirties to neįrodinėjo ir neginčijo. Ieškovo teigimu, šalims nutraukus santuoką, tėvas ir toliau liko gyventi mamai asmeninės nuosavybės priklausančiame name, atskirame kambaryje, nes tėvas buvo pensininkas, kitos šeimos nesukūrė ir neturėjo, kur išeiti, neturėjo, kur gyventi, jie su broliu mamos prašė, kad leistų tėvui gyventi, ir mama leido, jie tėvą ir palaidojo jam mirus. Nutraukiant santuoką, J. Z. į dalį žemės sklypo nepretendavo, santuoką šalys nutraukė paduodami pareiškimus civilinės metrikacijos skyriui, turtas liko nepadalintas, tačiau, kaip nurodė ieškovas ir trečiasis asmuo, tėvas į teismą dėl santuokoje įgyto dalies žemės sklypo padalijimo nesikreipė, nes nemanė, jog jam kas nors priklauso.

19. Kaip nurodė ieškovas, J. Z. savo lėšų tam, kad įsigyti dalį žemės sklypo, nenaudojo ir į minėtą turtą nepretendavo - nei santuokos metu, nei ją nutraukiant, nei vėliau. Jo įpėdiniai po jo mirties taip pat pretenzijų nepareiškė, po motinos mirties likusį turtą, tame tarpe ir ginčo žemės sklypą, pagal įstatymą paveldėjo vaikai. Esant tokioms aplinkybėms pagal formuojamą teisminę praktiką laikoma, kad vien buvimas santuokoje nesudaro pagrindo laikyti, kad vieno iš sutuoktinių vardu registruota nuosavybė yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nes turto įgijimas buvo reglamentuojamas specialaus Lietuvos Respublikos privatizavimo įstatymo, kuris nustatė tam tikras sąlygas ir ribotą ratą asmenų, galėjusių įgyti nuosavybę į turtą. J. Z. tų sąlygų neatitiko, todėl nei vienas, nei su sutuoktine dalies žemės sklypo įsigyti neturėjo teisės.

20. Byloje nustatyta, kad ieškovo mama I. M. Z. turėjo teisę ir galimybes minėtą nekilnojamąjį turtą įsigyti asmeninėn nuosavybėn ir tai ji padarė, dalį žemės sklypo įsigijo asmeninėn nuosavybėn (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, sumokėdama valstybės vienkartinėmis išmokomis bei kitomis tikslinėmis kompensacijomis, sutuoktinis prie to neprisidėjo. Pažymėtina ir tai, kad sandoris buvo sudarytas ir įregistruotas tik I. M. Z. vardu. J. Z. nedalyvavo nė viename iš turto įsigijimo etapų. Visuose po turto įsigijimo sudarytose sutartyse ir kituose su turtu susijusiuose dokumentuose, kaip turto savininkė, nurodoma tik I. M. Z., jai iki turto pirkimo ir jau po jo įsigijimo buvo siunčiami mokesčiai už žemę, kuriuos ji viena ir apmokėjo, tiek sutuoktiniui esant gyvam, tiek po jo mirties (b. l. 27-31, 50-52), todėl ji aiškiai išreiškė savo valią minėtą turtą valdyti, juo naudotis bei disponuoti savo vardu, t. y., įgyti asmeninėn nuosavybėn, turto pirkimo-pardavimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, tuo metu pagal įstatymus nebuvo reikalaujama. I. M. Z. ginčo turtu rūpinosi, mokėjo mokesčius ir t. t., t. y., aiškiai savo valiniais veiksmais parodė, jog minėtas turtas yra jos asmeninė nuosavybė, kad ji išreiškė valią minėtą turtą įgyti ne su sutuoktiniu bendrojon jungtinėn nuosavybėn, o asmeninėn nuosavybėn.

21. Iš ištuokos liudijimo kopijos matyti, kad J. Z. ir I. M. Z. santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini) Šiaulių miesto civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 14). Iš Šiaulių miesto savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyriaus 2023-07-07 rašto dėl informacijos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad J. Z. ir I. M. Z. santuokos nutraukimo įrašas Nr. (duomenys neskelbtini) sudarytas (duomenys neskelbtini) Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje, ištuokos įrašo pagrindas – (duomenys neskelbtini) pareiškimas santuokai nutraukti neteismine tvarka Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 53). Neteismine tvarka nutraukiant santuoką civilinės metrikacijos skyriuje turtas nebuvo anksčiau ir nėra dabar dalijamas. Dėl santuokoje įgyto turto padalijimo reikėjo kreiptis į teismą su ieškiniu, byla buvo nagrinėjama ginčo teisena. Tačiau nei gyvenant santuokoje, nei santuokos nutraukimo metu J. Z. nereiškė pretenzijų į šį turtą, neprašė kompensacijos už jį, nesikreipė su ieškiniu dėl jo padalijimo į teismą, nenurodė, jog jis dalintinas, kad jam priklauso dalis žemės sklypo, po santuokos nutraukimo J. Z. taip pat nereiškė jokių pretenzijų dėl šio turto, nepretendavo į jį, nesiekė turtu naudotis, nors gyveno viename iš jam duotų kambarių, tačiau turto neprižiūrėjo, juo nesirūpino, nepatyrė jokių su tuo susijusių išlaidų, po santuokos nutraukimo niekada nei turto, nei kompensacijos už jį iš I. M. Z. nepareikalavo, t. y. jokių aktyvių veiksmų, kad laikytų minėtą turtą savu, nesiėmė ir neatliko, taip aiškiai išreikšdamas, kad minėtas turtas jam nepriklauso. Tai įrodo, jog dalis žemės sklypo buvo įsigyta I. M. Z. asmeniniam valdymui, panaudojant tik jos asmenines lėšas, nes priešingų duomenų byloje nėra.

22. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir remdamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu, į tai, kad atsakovė ieškovės nurodytų aplinkybių neginčijo ir nenuginčijo, teismas konstatuoja, kad nekilnojamąjį turtą - 360/600 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), I. M. Z. įgijo iš asmeninių lėšų, turtas viešame registre įregistruotas jos vardu, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad J. Z. būtų aktyviai dalyvavęs valdant turtą ar būtų naudojęsis turtu, ar būtų aiškiai išreiškęs valią jį valdyti, juo naudotis, ar būtų reiškęs į jį pretenzijas, priešingai – jis neatliko jokių veiksmų, kurių pagrindu galima būtų spręsti, jog tai nėra I. M. Z. asmeninė nuosavybė, todėl ieškovo ieškinio reikalavimas pripažintinas teisėtu ir pagrįstu bei tenkintinas, pripažintina, jog 360/600 dalys žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), yra I. M. Z. asmeninė nuosavybė (CK 1.138 straipsnio 1 punktas, 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

23. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas teismo posėdyje nurodė, jog neprašo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės, todėl minėtas klausimas nespręstinas, pažymint, jog ieškovui tiesiog nėra kito būdo, kaip išspręsti susidariusią situaciją, ir dėl to nėra atsakovės kaltės ar neatsargių veiksmų.

24. Kadangi nagrinėjama byla elektroninė, procesiniai dokumentai šalims buvo įteikiami daugiausia per EPP, valstybei iš atsakovės nepriteistinos bylinėjimosi išlaidos - išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, jos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų (CPK 96 straipsnio 4 dalis, 5 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo pakeitimo“).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263 - 267 straipsniais, 268 - 270 straipsniais, 307 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti visiškai.

Pripažinti 360/600 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), I. M. Z., gim. (duomenys neskelbtini), mirusios (duomenys neskelbtini), asmenine nuosavybe.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose.