Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-09-19 · Administracinė byla Nr. I-4250-872/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-09-19Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-02-10Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-09-19
Bylos Nr.
I-4250-872/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02409-2019-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Fausta Vitkienė
Pareiškėjas
A. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4250-872/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02409-2019-0Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. rugsėjo 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Fausta Vitkienė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki 2019 m. balandžio 1 d. buvęs atstovas – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Šalies argumentai

Skunde nurodo, kad laikotarpiais nuo 2017 m. spalio 25 d. iki 2018 m. rugpjūčio 27 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas, nes buvo apgyvendintas kamerose, kurių plotas buvo nuo 8,52–11,44 kv. m. Kamerose pareiškėjas dažniausiai kalėjo su kitu nuteistuoju. Pareiškėjo paskaičiavimu, atėmus baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, laisvo kameros grindų ploto jam likdavo tik apie 2,5–5 kv. m, todėl turėjo sėdėti arba gulėti.

Pareiškėjo teigimu, kamerose buvo nepakankamas natūralus apšvietimas, neįrengta ventiliacija, didelė santykinė oro drėgmė, pelėsis, grybelis, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai izoliuotas nuo bendro kameros ploto. Nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija, šalindama pažeidimus, darė tik kosmetinius remontus, bet realiai padėtis nesikeitė, antisanitarinės sąlygos sąlygodavo pažeidimų atsiradimą iš naujo.

Lukiškių TI-K nakties metu buvo atidaromos durys ir pažadinami miegantys asmenys. Pareiškėjas neturėjo galimybės tinkamai maitintis, nes kamerose nebuvo galimybės laikyti maisto produktus, kuriems reikalingas šaldytuvas. Pareiškėjas kalinimo metu į administraciją nesikreipė, nes manė, kad tai nieko nepakeis.

Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas teigia patyręs įvairių fizinių ir psichologinių nepatogumų, buvo pažeminta jo garbė ir orumas, dėl nepakankamo apšvietimo jam suprastėjo rega, todėl mano, kad dėl nurodytų aplinkybių jam kilo neturtinė žala, kurią prašo priteisti iš atsakovės.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime (b. l. 22–29) su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad šiuo metu galiojančiame teisės akte nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Atsakovės atstovo teigimu, iš pateiktų duomenų apie pareiškėjo judėjimą matyti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamosiose kamerose atitiko nustatytus reikalavimus. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi būti skaičiuojamas atėmus kameroje užimamų baldų plotą, kadangi nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai to nenumato.

Paaiškina, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymi, kad suimtieji ir nuteistieji neretai patys piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, langų stiklus, klozetus ir net sanitarinio mazgo sieneles, todėl suremontuotas kameras neretai tenka iš naujo remontuoti.

Paaiškina, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo 2-4 lovos, buvo įrengti stalai komplekte su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai buvo tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje buvo lentyna maisto produktams sudėti (konkreti lentynos tvirtinimo vieta gyvenamojoje kameroje nėra nustatyta), pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m). Stalo matmenys apie 0,6 m x 0,5 (0,3 kv. m) gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo iki 4 gultų. Kitose gyvenamosiose kamerose stalai buvo atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus. Kėdės matmenys buvo apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), suolai atitinkantys stalo dydį. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys buvo apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m). Toks gyvenamųjų kamerų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus.

Atsakovės atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, kurie administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarko kameras: valo kameros sienų, grindų, langų, baldų, durų (iš kameros pusės), sanitarinių įrenginių paviršius drėgnuoju būdu bei dezinfekuoja sanitarinius mazgus. Reikalingas inventorius visą laiką buvo išduodamas į kameras. Pažymi, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas nurodo, kad sanitarinis mazgas kamerose atskirtas nuo likusio kameros ploto sienele, kuri yra ne mažesnė kaip 1,5 m aukščio ir toks jo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Pabrėžia, kad asmens privatumui užtikrinti, kamerose buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Langai pritaikyti vėdinimui. Pabrėžia, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Oro temperatūra kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus.

Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretizuoti, jis neįrodė, kad skunde minimi įstaigos trūkumai sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes pareiškėjui. Mano, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą tėra jo siekis pasipelnyti valstybės sąskaita, nes Lukiškių TI-K neatliko neteisėtų veiksmų. Atsakovės atstovas taip pat mano, kad pareiškėjo skunde minimi trūkumai ir kilę neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, o patirti nepatogumai labiau sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė pareiškėjo patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiais nuo 2017 m. spalio 25 d. iki 2018 m. rugpjūčio 27 d.

Dėl valstybės pareigos atlyginti žalą

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K laikymo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, todėl šioje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Šioje byloje taip pat aktuali Konvencijos 8 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, bei Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) suformulavo taisyklę, nustatančią, jog, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

Dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas, nes buvo apgyvendintas kamerose, kurių plotas buvo nuo 8,52–11,44 kv. m. Kamerose pareiškėjas dažniausiai kalėjo su kitu nuteistuoju. Pareiškėjo paskaičiavimu, atėmus baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, laisvo kameros grindų ploto jam likdavo tik apie 2,5–5 kv. m, todėl turėjo sėdėti arba gulėti.

Atsakovės atstovas su pareiškėjo skunde išdėstytomis aplinkybėmis nesutinka ir nurodo, kad visu ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamosiose kamerose atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus.

Iš byloje esančio Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. liepos mėnesio pranešimo „Dėl A. P. skundo“ (b. l. 34–36) matyti, kad Lukiškių TI-K (nuo 2019 m. balandžio 1 d. reorganizuoto į Vilniaus PN) gyvenamųjų kamerų įrengimas atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus; gyvenamosiose kamerose buvo laikoma ne daugiau asmenų nei jose įrengta miegamųjų vietų; kamerose miegamųjų vietų įrengta tiek, kad būtų užtikrinamas 3,6 kv. m. gyvenamasis plotas kiekvienam asmeniui.

Ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 papunktis, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atkreiptinas dėmesys, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos ar baldų užimamas plotas.

Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Tokios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., LVAT 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017).

Iš atsiliepime į skundą (b. l. 23) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Vilniaus PN laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo šiose kamerose: Nr. 104, 111, 116, 119, 123, 147, 157, 166, 177, 180, 219, 278, 282, 294.

Pareiškėjas 2017 m. spalio 25 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 123 (plotas 7,42 kv. m) ir joje buvo laikomas su dar kitu asmeniu, t. y. dviese. Pareiškėjas 2017 m. spalio 26–lapkričio 29 d. buvo laikomas kameroje Nr. 180 (plotas 7,94 kv. m) su dar kitu asmeniu, 2017 m. lapkričio 30 d. vienas, o 2017 m. gruodžio 1–2018 m. vasario 14 d. su dar kitu asmeniu. 2018 m. vasario 15 d. pareiškėjas išvyko į Kauno tardymo izoliatorių (toliau – ir Kauno TI). Pareiškėjas 2018 m. vasario 20 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 116 (plotas 7,49 kv. m), kurioje buvo laikomas vienas. Pareiškėjas 2018 m. vasario 21–kovo 5 d. buvo laikomas kameroje Nr. 282 (plotas 7,82 kv. m) su dar kitu asmeniu. 2018 m. kovo 6 d. pareiškėjas išvyko į Kauno TI. Pareiškėjas 2018 m. kovo 7 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 111 (plotas 7,45 kv. m) su dar kitu asmeniu. Pareiškėjas 2018 m. kovo 8 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 177 (plotas 7,94 kv. m) ir joje buvo laikomas vienas, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 111 (plotas 7,45 kv. m) su dar kitu asmeniu. Pareiškėjas 2018 m. kovo 9–11 d. buvo laikomas kameroje Nr. 278 (plotas 7,92 kv. m) su dar kitu asmeniu, 2018 m. kovo 12 d. vienas, o 2018 m. kovo 13–balandžio 5 d. vėl su dar kitu asmeniu. Pareiškėjas 2018 m. balandžio 6–9 d. buvo laikomas kameroje Nr. 157 (plotas 7,94 kv. m) su dar kitu asmeniu, o 2018 m. balandžio 10 d. išvyko į Kauno TI. Pareiškėjas 2018 m. balandžio 11 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 219 (plotas 6,90 kv. m), joje buvo laikomas vienas taip pat ir 2018 m. balandžio 12 d. Pareiškėjas 2018 m. balandžio 13–gegužės 1 d. buvo laikomas kameroje Nr. 147 (plotas 7,94 kv. m) su dar kitu asmeniu, o 2018 m. gegužės 2 d. išvyko į Kauno TI. Pareiškėjas 2018 m. gegužės 10 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 104 (plotas 7,38 kv. m) ir joje buvo laikomas vienas. Pareiškėjas 2018 m. gegužės 11–birželio 5 d. buvo laikomas kameroje Nr. 180 (plotas 7,94 kv. m) su dar kitu asmeniu. Pareiškėjas 2018 m. birželio 6–26 d. buvo laikomas kameroje Nr. Nr. 294 (plotas 8,11 kv. m) su dar kitu asmeniu, (2 asmenys kameroje), 2018 m. birželio 27 d. vienas, 2018 m. birželio 28–liepos 11 d. su dar kitu asmeniu, 2018 m. liepos 12 d. vėl vienas, o 2018 m. liepos 13–rugpjūčio 19 d. su dar kitu asmeniu. Pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 20 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 119 (plotas 7,31 kv. m) ir joje buvo laikomas su dar vienu asmeniu. Pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 21–26 d. buvo laikomas kameroje Nr. 166 (plotas 7,94 kv. m) su dar kitu asmeniu, o 2018 m. rugpjūčio 27 d. išvyko į Kauno TI.

Taigi, iš nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas Vilniaus PN (anksčiau Lukiškių TI-K) buvo laikomas nuo 2017 m. spalio 25 d. iki 2018 m. vasario 15 d., nuo 2018 m. vasario 20 d. iki 2018 m. kovo 6 d., nuo 2018 m. kovo 7 d. iki 2018 m. balandžio 10 d., nuo 2018 m. balandžio 11 d. iki 2018 m. gegužės 2 d., nuo 2018 m. gegužės 10 d. iki 2018 m. rugpjūčio 27 d., t. y. iš viso 291 parą. Iš nurodytų duomenų taip pat matyti, kad pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas arba kartu su kitu asmeniu. Teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus, bei jose buvusių asmenų skaičių. Taigi iš nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjui Vilniaus PN kamerose tekdavo nuo 3,65 kv. m iki 8,11 kv. m, todėl ploto norma, turinti tekti kameroje laikomam vienam asmeniui, nebuvo pažeista ir Vilniaus PN neteisėtų veiksmų šiuo atveju nenustatyta.

Iš byloje esančio Vilniaus PN atsiliepimo matyti, kad sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,56 kv. m (0,8 x 0,7) (b. l. 25). Kaip minėta, nacionalinėje teisėje nustatytas 3,6 kv. m minimalaus ploto, tenkančio vienam Vilniaus PN kameroje laikomam asmeniui normatyvas, kuris, atskaičiavus 0,56 kv. m kamerose užimamą sanitarinio mazgo plotą, nėra mažesnis nei 3 kv. m. Taigi Konvencijos 3 straipsnis šiuo atveju taip pat nebuvo pažeistas.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju Vilniaus PN nepažeidė nei nacionalinės, nei tarptautinės teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad Vilniaus PN kamerose jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl privatumo neužtikrinimo

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, jog laikymo Lukiškių TI-K metu nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais.

Atsakovės atstovas nurodo, kad kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio.

Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. liepos mėnesio pranešime „Dėl A. P. skundo“ nurodoma, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas įrengti atskiras sanitarinio mazgo kabinas nėra techninių galimybių, todėl asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitariniuose mazguose įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse (b. l. 34).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TIĮET) (redakcija, galiojanti nuo 2016 m sausio 28 d.) 14.5 papunktis nustato, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir PĮĮET) (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 28 d. iki 2017 m. gruodžio 19 d.) 16.5 papunktyje buvo nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (toliau – HN 76:2010) 21 punkte buvo nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). HN 76:2010 neteko galios 2015 m. lapkričio 1 d., kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015). Pastarojoje reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams nėra nustatyti.

Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kalinamiems asmenims minimalų privatumą. EŽTT yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai kameroje yra laikomas daugiau negu vienas asmuo, gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiems asmenims reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.), 81, 82, 90 p.). Atsižvelgiant į nurodytą EŽTT praktiką, darytina išvada, kad tuo atveju, kai suimtasis ar nuteistasis kameroje yra laikomas vienas, sanitarinės zonos atskyrimas tik iš dalies (t. y. užuolaida), yra priimtinas ir užtikrina suimtiesiems ir nuteistiesiems reikiamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pažymėtina, kad vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12), LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

Kaip jau nustatyta, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo šiose kamerose: Nr. 104, 111, 116, 119, 123, 147, 157, 166, 177, 180, 219, 278, 282, 294 iš viso 291 parą. Iš jų 8 paras (2017 m. lapkričio 30 d., 2018 m. vasario 20 d., 2018 m. kovo 12 d., 2018 m. balandžio 11–12 d., 2018 m. gegužės 10 d., 2018 m. birželio 27 d. ir 2018 m. liepos 12 d.) pareiškėjas buvo laikomas vienas.

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką panašiose bylose bei sprendime nustatytas aplinkybes, A. P. laikymo sąlygas, daro išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 8 paras buvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo bendros kameros erdvės buvo atskirtas 1,5 m aukščio pertvara bei užuolaida, be to, pareiškėjas buvo laikomas vienas, o likusias 283 paras Vilniaus PN (anksčiau - Lukiškių TI-K) pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes pareiškėjas kamerose buvo laikomas kartu su kitu asmeniu ir jose nebuvo atskiros sanitarinio mazgo kabinos. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas 283 paras buvo laikomas Vilniaus PN kamerose, neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 8 straipsnį, sąlygomis.

Dėl galimybės kameroje turėti šaldytuvą

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, kad neturėjo galimybės tinkamai maitintis, nes kamerose nebuvo galimybės laikyti maisto produktus, kuriems reikalingas šaldytuvas, o tam tikrų produktų net negalėjo įsigyti.

Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. liepos mėnesio pranešime „Dėl A. P. skundo“ pažymima, kad suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K buvo maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. Nr. 4/07-117 įsakymu „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis; valgiaraščiai buvo subalansuoti ir atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas (b. l. 36). Šiame pranešime taip pat nurodoma, kad kameros palangė nėra skirta maistui laikyti, kamerose maistui laikyti buvo skirta lentyna su sekcijomis. Greitai gendančius maisto produktus buvo rekomenduojama suvartoti kuo greičiau ir juos nekaupti, juolab, kad nuteistasis buvo maitinamas.

Nuteistųjų teisė įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų yra viena iš nuteistųjų specialiųjų teisių. BVK 92 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. Maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir PĮVTT) (BVK 92 straipsnio 4 dalis). PĮVTT 76 punkte nurodyta, kad nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą nustato PĮVTT 18 priedas. PĮVTT 18 priedu nustatomas nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas, kuris yra baigtinis. Pažymėtina, kad šaldytuvas nėra įtrauktas į PĮVTT 18 priedo sąrašą. Jokių išimčių dėl leidžiamų įsigyti ir turėti daiktų bei maisto produktų nenustato nei PĮVTT, nei kiti teisės aktai.

LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad BVK 92 straipsnio 1 dalyje nustatyta nuteistųjų teisė už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti ne bet kokių reikmenų, o tik būtiniausių reikmenų ir teisės aktai nenustato nuteistųjų teisės besąlygiškai visada reikalauti atitinkamų konkrečių prekių ar konkrečių gamintojų prekių (žr., pvz., LVAT 2015 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-130-858/2015).

Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde net nenurodo kokių maisto produktų jis negalėjo įsigyti, kokių maisto produktų negalėjo laikyti kameroje, tačiau teismo nuomone, pareiškėjas pagal individualius poreikius maistą ir kitus daiktus gali įsigyti kalinimo įstaigos parduotuvėje pagal PĮVTT 18 priedo sąrašą. Akcentuotina, jog maisto produktams laikyti Vilniaus PN įrengtos lentynos su sekcijomis. Akcentuotina ir tai, jog Vilniaus PN negali savavališkai, nepaisydamas teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, sudaryti pareiškėjui išskirtines galimybes turėti šaldytuvą.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju Vilniaus PN veikė taip, kaip to reikalauja teisės aktai, todėl pareiškėjo nusiskundimai, kad jis neturėjo galimybės tinkamai maitintis, nes kamerose nebuvo galimybės laikyti maisto produktus, kuriems reikalingas šaldytuvas atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl ventiliacijos

Pareiškėjas neturtinę žala taip pat kildina iš to, kad kameroje nebuvo įrengta ventiliacija.

Pagal HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus.

Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. liepos mėnesio pranešime „Dėl A. P. skundo“ nurodoma, kad kamerų langai skaidraus stiklo ir jų rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinti (b. l. 35).

Nagrinėjamu atveju akcentuotina, jog pareiškėjas skunde nenurodė, kad langai kamerose, kuriose jis kalėjo buvo netinkami vėdinimui, todėl teiginys, kad nebuvo įrengta ventiliacija, nesudaro pagrindo konstatuoti Vilniaus PN pažeidimą.

Dėl higienos sąlygų (drėgmės, apšvietimo, pelėsio ir graužikų) kamerose

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, kad kamerose buvo nepakankamas natūralus apšvietimas, didelė santykinė oro drėgmė, pelėsis ir grybelis. Žiurkės valgydavo pareiškėjo maisto produktus.

Atsakovės atstovas nesutinka su pareiškėjo nusiskundimais ir nurodo, kad oro temperatūra kamerose atitinka teisės aktų reikalavimus. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Pabrėžia, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. liepos mėnesio pranešime „Dėl A. P. skundo“ be kita ko nurodoma, kad gyvenamosiose kamerose įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas pagal teisės aktų reikalavimus (b. l. 35).

HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. HN 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. HN 134:2015 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.

Kaip jau nustatyta, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose kamerose: Nr. 104, 111, 116, 119, 123, 147, 157, 166, 177, 180, 219, 278, 282, 294.

Iš į bylą atsakovės atstovo pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir NVSC Vilniaus departamentas) patikrinimų aktų, matyti, jog ne visi aktai susiję su pareiškėjo buvimo įstaigoje laikotarpiais ar kameromis, kuriose jis buvo laikomas, todėl teismas vadovausis tik tais patikrinimų aktais, kurie aktualūs nagrinėjamam ginčui. Iš byloje esančio NVSC Vilniaus departamento 2018 m. vasario 6 d. patikrinimo akto matyti, jog be kitų, buvo tikrintos kameros Nr. 104, 116 (b. l. 54–58). Patikrinimo metu kameroje Nr. 104 pelėsio požymių vizualiai nenustatyta. Išmatuota oro temperatūra kameroje Nr. 116 siekė 21 °C, šios kameros sienos ir langai buvo techniškai tvarkingi, kamera švari, žiurkių ir pelių vizualiai nenustatyta. Iš byloje esančio NVSC Vilniaus departamento 2018 m. rugpjūčio 23 d. patikrinimo akto matyti, jog be kitų, buvo tikrinta kamera Nr. 104 (b. l. 66–68). Patikrinimo metu išmatuota bendra dirbtinė apšvieta kameroje buvo 253 lx, vizualiai matomų pelėsių požymių nenustatyta, oro temperatūra siekė 27 °C bei oro drėgmė 55 proc. Iš byloje esančio NVSC Vilniaus departamento 2018 m. balandžio 27 d. patikrinimo akto matyti, jog be kitų, buvo tikrinta kamera Nr. 119 (b. l. 75–77). Patikrinimo metu nustatyta, kad sudaryta galimybė kamerą išvėdinti per langus, langai atsidarė ir užsidarė, higienos normų pažeidimų nenustatyta.

Iš nustatytų aplinkybių matyti, jog atsakovas paneigė tik dalį pareiškėjo nusiskundimų dėl minėtų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K kamerose. Teismo nuomone, kreipimosi į įstaigos administraciją ar atitinkamas institucijas (pvz., NVSC Vilniaus departamentą) aspektas yra svarbus tuo, kad jos sužinojusios apie tam tikrų reikalavimų, šiuo atveju higienos normų galimą nesilaikymą, gali imtis veiksmų, kad tai būtų patikrinta, o informacijai pasitvirtinus, imtis veiksmų, kad pažeidimai būtų pašalinti. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas A. P. skunde nurodo, kad ginčo laikotarpiu nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją ar NVSC Vilniaus departamentą dėl neužtikrinto apšvietimo, drėgmės ar kitų higienos normų reikalavimų nesilaikymo Lukiškių TI-K kalinimo metu. Teismo nuomone, nesant pareiškėjo nusiskundimų įstaigos administracijai, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti visas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes. Šiuo aspektu pažymėtina, kad LVAT yra išaiškinęs, kad, nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015).

Akivaizdu, kad Lukiškių TI-K neturėdamas pareiškėjo ar kitų kartu su juo kamerose laikomų asmenų nusiskundimų dėl laikymo sąlygų ir neatliko kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas patikrinimų, todėl ir negali pateikti įrodymų apie tuo metu buvusią kamerų būklę.

Akcentuotina, jog iš byloje esančio NVSC Vilniaus departamento 2018 m. liepos mėnesio atsakymo teismui matyti, jog laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 25 d. iki 2018 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėjo A. P. skundų dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K kamerose, nebuvo gauta (b. l. 14).

Atsakovės atstovo atsiliepime nurodytus argumentus dėl kamerų švaros palaikymo, patvirtina byloje esanti 2016 m. gruodžio 21 d. paslaugų teikimo sutartis Nr. 575 sudaryta su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, pagal kurią pastaroji įsipareigoja atlikti Lukiškių TI-K patalpų priežiūrą išaiškinant buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą ir atlikti jų naikinimo darbus (b. l. 83–85). Tokie patys įsipareigojimai numatyti ir 2018 m. sausio 5 d. tarp tų pačių šalių sudarytoje paslaugų teikimo sutartyje (b. l. 87–89).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog Lukiškių TI-K (kaip minėta, šiuo metu Vilniaus PN) stengiasi užtikrinti, kad kamerose nebūtų buitinių kenkėjų. Be to, iš NVSC Vilniaus departamento patikrinimų aktų matyti, kad patikrinimų metu nariuotakojų, graužikų ir kitų buitinių parazitų kamerose, taip pat oro temperatūros, bendros dirbtinės apšvietos ir drėgmės reikalavimų pažeidimai jose nenustatyti. Kamerų būklė yra nuolat tikrinama, smulkūs pažeidimai kartais fiksuojami, tačiau operatyviai šalinami.

Akcentuotina, kad pareiškėjas skunde neindividualizuoja savo nusiskundimų, o tik abstrakčiai nurodo menamus kamerų higienos normų pažeidimus, nekonkretizuoja, kokiais laikotarpiais, kokiose kamerose pasireiškė jo minimi galimi pažeidimai. Pažymėtina, kad pareiškėjas labai abstrakčiai nurodo, kad kamerose buvo nepakankamas natūralus apšvietimas, didelė santykinė oro drėgmė, tačiau iš aptartų patikrinimų aktų matyti, kad oro drėgmės kamerose pažeidimų nenustatyta, kaip ir pelėsio. Pastebėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius apie natūralaus apšvietimo trūkumą kamerose, todėl darytina išvada, kad ši pareiškėjo pretenzija yra grindžiama tik jo paties subjektyvia nuomone. Kaip nurodo ir LVAT savo praktikoje, natūralaus apšvietimo trūkumą pareiškėjui galėjo kompensuoti dirbtinė apšvieta (žr., 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2088-492/2018), kuria pareiškėjas nesiskundė. Pažymėtina, kad teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo nusiskundimai dėl neužtikrintų higienos sąlygų kamerose (drėgmės, apšvietimo, graužikų ir pelėsio) atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl kitų pareiškėjo nusiskundimų

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, kad Lukiškių TI-K nakties metu buvo atidaromos durys ir pažadinami miegantys asmenys.

Kaip atsiliepime nurodė atsakovės atstovas, Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Pažymėtina, kad tam tikri kilę neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, nes kalinimo įstaigose yra nustatytos tvarkos ir režimai, kurių privalo laikytis jose esantys nuteistieji bei suimtieji, įskaitant ir pareiškėją. Pareiškėjas skunde neįvardija, kokie konkrečiai pareigūnai, kokiomis dienomis su juo galimai neteisėtai elgėsi, t. y. pažadindavo jį naktį, ar dėl šio galimai neteisėto elgesio jis patyrė žalą ir kokią, todėl teismas pareiškėjo pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio laiko neįrodytomis, nepagrįstomis ir jų nevertins, apibrėždamas padarytos žalos dydį.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/102)).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

Pareiškėjas nurodo, kad dėl kalinimo sąlygų Vilniaus PN jis patyrė įvairių fizinių ir psichologinių nepatogumų, buvo pažeminta jo garbė ir orumas, dėl nepakankamo apšvietimo jam suprastėjo rega. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad byloje nenustatyta, jog atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs sukelti pareiškėjui minėtus jausmus ar kitaip netinkamai su juo elgtis.

Akcentuotina, kad iš byloje esančios A. P. asmens sveikatos istorijos Nr. 05-A/2017/4081 kopijos (b. l. 102–111) matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo sveikatos nusiskundimų, susijusių su rega ar suprastėjusia rega, neužregistruota. Taigi, pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje esantys duomenys nepatvirtina, kad dėl netinkamo apšvietimo Lukiškių TI-K kamerose, pareiškėjui suprastėjo rega.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Išnagrinėjus visus byloje esančius įrodymus, pareiškėjo patirto pažeidimo trukmę, pripažintina, kad A. P. dėl nustatyto pažeidimo (283 paras neužtikrinus privatumo naudojantis sanitariniu mazgu) galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, kurie viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Taigi, pareiškėjo reikalavimas priteisti piniginę kompensaciją už laikymą netinkamomis sąlygomis iš esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo nuomone, pareiškėjo prašoma priteisti 15 000 Eur piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė.

Teismas, atsižvelgdamas į nustatyto pažeidimo pobūdį ir trukmę, į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 800 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteistina 800 Eur kompensacija neturtinei žalai atlyginti.

Teismas taip pat pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 105 straipsnio 4 punktu, 132–133 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. P. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. P. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo A. P. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Fausta Vitkienė