- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-02-24
- Bylos Nr.
- 2A-158-302/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė (pran.), Henrichas Jaglinskis, Neringa Švedienė
- Atsakovas
- Lietuvos dailės muziejaus, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Lietuvos dailės muziejaus priešieškinį
- Ieškovas
- A. O. L.
- Trečiasis asmuo
- valstybės įmonė Registrų centras, Kultūros vertybių apsaugos departamentas
- Kategorijos
- 30.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš
atsakovų: Lietuvos dailės muziejaus atstovei adv. Birutei Rutkauskienei, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei Živilei Kisieliauskaitei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės A. O. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2008 m. liepos 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. O. L. ieškinį atsakovams Lietuvos Dailės muziejui, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretieji asmenys valstybės įmonė Registrų centras, Kultūros vertybių apsaugos departamentas, dėl nuosavybės teisių gynimo bei pagal atsakovo Lietuvos dailės muziejaus priešieškinį dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo bei įpareigojimo išregistruoti neegzistuojantį nekilnojamąjį daiktą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė Aldona O. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama įpareigoti atsakovą Lietuvos dailės muziejų grąžinti jai pastatą, unikalus Nr. 1096-7001-5019, plane pažymėtą 1G1/p, 25,63 kv.m. bendro ploto, esantį (duomenys neskelbtini), iš neteisėto valdymo.
Nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso garažas, unikalus Nr. 1096-7001-5019, plane pažymėtas 1G1p, 25,63 kv.m. bendro ploto, esantis (duomenys neskelbtini). Pastatuose, adresu Didžioji g. 4, Vilniuje, yra įsikūrusi Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerija. Ji neseniai sužinojo, kad jai priklausantis garažas be jos žinios buvo rekonstruotas ir juo šiuo metu naudojasi atsakovas, kuris šį faktą neigia. 2006-05-02 Faktinių aplinkybių protokolu konstatuota, jog adresu Bokšto g. 5, Vilniuje, Lietuvos dailės muziejaus kieme, pastatas: garažas, plane pažymėtas 1G1/p yra rekonstruotas ir sujungtas su pastatu, plane pažymėtu 4C1/p. Dešinėje pastato pusėje įrengtos dvi naudojamos administracinės patalpos. Į patalpas patenkama pro dvejas atskiras rudos spalvos lauko duris. Ieškovė niekada nebuvo informuota apie jos nuosavybės paėmimą, jai nebuvo atlyginta, ji niekam nebuvo davusi sutikimo naudotis jai priklausančiu garažu. Atsakovo įvykdytą jai priklausančio garažo rekonstrukcija ir valdymas yra neteisėti.
Atsakovas Lietuvos dailės muziejus su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.
Priešieškiniu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovės vardu įregistruotas garažas buvo nugriautas iki 2001 m. Chodkevičių rūmų ansamblio perdavimo dailės muziejui, įpareigoti VĮ Registrų centras išregistruoti garažą. Nurodė, jog vadovaujantis inventorinėje byloje esančiais brėžiniais, atliktais 1975-09-23, paskutinį kartą tikslintais 1983-02-11, galima spėti, kad ginčo pastatas buvo prisišliejęs prie Lietuvos dailės muziejui perduoto pastato – vežiminių, pažymėtų indeksu 4C1p. Vilniaus miesto valdybos 1993-05-03 potvarkiu Nr. 759V ir 1993-06-10 potvarkiu Nr. 1150V fiziniams asmenims Sauliui Černiauskui, Eugenijui Nazelskiui ir Romui Ubartui buvo leista rekonstruoti ūkio pastatą 4C1p, ką jie padarė ir įregistravo nuosavybės teises į 192,77 kv.m. bendro ploto pastatą. Matomai tuo metu buvo visiškai nugriautas ginčo pastatas. 2000-05-10 Vilniaus 1-ojo apylinkės teismo sprendimu minėti potvarkiai ir teisinė registracija panaikinta, minėtas pastatas grąžintas Vilniaus miesto valdybai. Vežiminių perdavimo Lietuvos dailės muziejui metu ginčo pastato – garažo jau nebuvo. Ginčo pastato – nekilnojamojo daikto nėra, kas užfiksuota VĮ Registrų centras pažymose. Todėl nekilnojamasis daiktas – garažas turi būti išregistruotas Nekilnojamojo turto registro nuostatų nustatyta tvarka. Nekilnojamojo daikto savininkė nesikreipė su prašymu išregistruoti nekilnojamąjį daiktą.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti taikant ieškinio senatį, su priešieškiniu sutiko, prašė jį tenkinti. Nurodė, kad ginčo objektas yra privačiam asmeniui ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantis nekilnojamas daiktas. Vilniaus miesto savivaldybėje ginčo patalpos nebuvo ir nėra apskaitomos. Vilniaus miesto savivaldybė ginčo negyvenamosiomis patalpomis nedisponavo ir niekam jų neperdavė. Ieškovė neįrodė, kad ginčo pastatas objektyviai egzistuoja. Kadangi faktiškai nėra objekto, reikalaujamo grąžinti iš neteisėto valdymo, nelieka prielaidos reikšti vindikacinį ieškinį, o ieškovė neturi subjektinės teisės reikalauti grąžinti pastatą (unikalus Nr. 1096-7001-5019), plane pažymėtą 1G1/p, esantį Didžioji g. 4A, Vilniuje.
Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2008 m. liepos 11 d. sprendimu ieškovės A. O. L. ieškinį atmetė. Atsakovo Lietuvos dailės muziejaus priešieškinį tenkino iš dalies. Nustatė juridinę reikšmę turinti faktą, kad garažas, unikalus Nr. 1096-7001-5019, plane pažymėtas 1G1/p, 25,63 kv.m. bendro ploto, Didžioji g. 4A, Vilnius, įregistruotas Nekilnojamojo turto registre A. O. L. vardu, nugriautas iki 2001 m. gegužės 09 d. Vilniaus m. tarybos sprendimu Nr. 309 nuspręsta perduoti Lietuvos dailės muziejui Chodkevičių rūmų ansamblio pastatus, pažymėtus indeksais 1A3/p – 2345,76 kv.m. ploto, 2A3/p – 344,98 kv.m. ploto, 4C1/p – 181,15 kv.m. ploto, 5G1/p – 166,3 kv.m. ploto ir 3D2/p – 1759,21 kv.m. ploto.
Teismas, nustatęs, jog ieškovė apie jos nuosavybės teisės į ginčo garažą pažeidimą sužinojo 1985 m. – 1986 m., kai teritorija (kiemas), kurioje buvo garažas dėl nežinomų priežasčių buvo užtverta ir garažo nesimatė, pareiškusi ieškinį teisme tik 2006-06-06, o atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, konstatavo, jog ji praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, numatytą 1964 m. CK 84 straipsnyje, todėl ieškinį atmetė pasibaigus ieškinio senačiai.
Ieškovė neįrodė, kad ginčo pastatas be jos sutikimo buvo rekonstruotas ir sujungtas su pastatu 4C1/p, kurį patikėjimo teise valdo Lietuvos dailės muziejus ir kuris naudojasi jai priklausančia nuosavybe. Teismas antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą vertino kritiškai bei laikė neįrodančiu faktinio ginčo pastato egzistavimą, nes antstolis nesilaikė CPK 635 straipsnio nuostatų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, jog faktiškai neegzistuojant objektui, reikalaujamo grąžinti iš neteisėto valdymo, ieškovė neteko prielaidos reikšti vindikacinį ieškinį bei neturi teisės reikalauti grąžinti ginčo pastato. Teismas sprendė, jog nėra pagrindo laikyti, kad ieškovės nuosavybės teisės yra pažeistos.
Šalies argumentai
Ieškovė A. O. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priešieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, jog teismas netinkamai vertino byloje pateikus įrodymus darydamas išvadą, jog ieškovė neįrodė, jog ginčo pastatas egzistuoja. Įrodymai, kuriais vadovavosi teismas – Vilniaus miesto LDT Vykdomojo komiteto 1982-04-26 potvarkis Nr. 190 p. “Dėl A. L. individualinio garažo M.Gorkio g. 46 nugriovimo”, Vilniaus m. LDT VK Butų ūkio valdybos 1982-09-21 raštas Vilniaus tarpmiestiniam techninės inventorizacijos biuro viršininkui, kuriame nurodyta skubiai pakeisti išduotą pažymą dėl griaunamo garažo įkainavimo, esančio M.Gorkio g. 46a, priklausančio L. A.J., Vilniaus m. LDT Vykdomojo komiteto 1983-03-25 potvarkis Nr. 176 „Dėl garažo įkainojimo akto patvirtinimo“, tik parodo, jog buvo ketinama nugriauti ieškovei priklausantį garažą ir tai turėjo padaryti Butų ūkio valdyba, kuri turėjo išmokėti ieškovei kompensaciją bei įrašyti į vieną iš organizuojamų garažo statybos ir eksploatavimo kooperatyvų. Byloje duomenų, kad tai buvo įvykdyta, nėra. Įrodymai - 2000 m. Chodkevičių rūmų buvusių vežiminių Didžioji g. 4, Vilniuje, jų būklės įvertinimo 2000 m. lapkričio mėn. aktas, fotonuotraukos su fotofiksacija, kuriuose užfiksuota, kad ginčo pastato jau nėra, taip pat patvirtina, jog ieškovei priklausantis garažas nebuvo nugriautas, kadangi liko pamatai ir sienos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo išvada, jog ginčo garažas buvo nugriautas iki jo perdavimo atsakovui Savivaldybės tarybos 2001-05-09 sprendimu, nepagrįsta byloje surinktais įrodymais.
Teismas, taikydamas ieškinio senatį, turėjo atsižvelgti į tai, jog ieškovė niekada nebuvo praradusi daikto valdymo, nes nekilnojamojo turto registre šis turtas įregistruotas kaip jos nuosavybė. Ieškovė apie tai, kad garažas yra rekonstruotas ir naudojamas atsakovo, sužinojo tik 2006 m., todėl ieškinio senaties termino nepraleido.
Teismas nepagrįstai tenkino priešieškinį, kadangi ieškovės garažas nėra nugriautas, jis – rekonstruotas ir prijungtas prie atsakovo pastato.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Dailės muziejus atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, teismo sprendimas yra teisėtas ir teisingas, priimtas tinkamai įvertinus visus byloje pateiktus įrodymus.
Atsakovo rekonstruoto pastato – vežiminių, prie kurio, galima spėti, buvo prisišliejęs ginčo pastatas, plotas po atliktos rekonstrukcijos liko beveik toks pats, tokiu būdu tai patvirtina aplinkybę, jog jau tuo metu ginčo garažo nebuvo.
Šalies argumentai
Apeliantė apie savo pažeistas teises sužinojo ne 2006 m., kaip ji nurodo, tačiau jai turėjo būti žinoma apie tai, kai buvo priimtas Vilniaus miesto LDT Vykdomojo komiteto potvarkis (1982-04-26).
Atsiliepimas
Tretysis asmuo VĮ Registrų centras atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ginčo pastatas – garažas neegzistuoja, t.y. buvo nugriautas iki Chodkevičių rūmų ansamblio perdavimo atsakovui 2001 m. Teismas pagrįstai ieškovės reikalavimui taikė ieškinio senatį, nes ji jau nuo 1985-1986 m. žinojo apie garažo griovimą ir teisės juo naudotis praradimą.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog teismas objektyviai ištyrė visas bylai turinčias reikšmės aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami ieškovės reikalavimai ir atsakovų atsikirtimai. Ieškovės pateiktas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas neįrodo realiai egzistuojančio ginčo objekto.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nustatyta, kad nekilnojamojo turto registre ieškovės vardu yra registruota nuosavybė į garažą 1G1p, unikalus Nr. 1096-7001-5019, esantis Didžioji g. 4A, Vilniuje (t 1, b.l. 235). Nuosavybės teisę į šį garažą ieškovė įgijo 1977-03-04 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Vilniaus m. Vykdomojo komiteto 1992-04-26 potvarkiu Nr. 190 p. „Dėl A. L. individualinio garažo M.Gorkio g. 46 nugriovimo“ nuspręsta ryšium su gyvenamojo namo M.Gorkio g. 46, Vilniuje kompleksiniu kapitaliniu remontu leisti Butų ūkio valdybai nugriauti minėto namo kieme esantį ir remonto darbams trukdantį individualių garažą, 25,63 kv.m. ploto priklausantį A. L. , (t 1, b.l. 221). Šio potvarkio pagrindu pagal Vykdomojo komiteto Butų ūkio valdybos 1982-09-21 raštą Vilniaus tarpmiestiniam techninės inventorizacijos biuras perkainavo numatomą griauti garažą (inventorinė byla Nr. 13/13129, b.l. 25,26), dar kartą biuras perkainavo garažą pagal pačios ieškovės 1983-02-11 pareiškimą ir ieškovei išdavė pažymą pateikti Vykdomajam komitetui (inventorinė byla Nr. 13/13129, b.l. 12, 28). Vykdomojo komiteto 1983-03-25 potvarkiu Nr. 17p „Dėl garažo įkainojimo aktų patvirtinimo“, nuspręsta patvirtinti griaunamo garažo, esančio M.Gorkio g. 46A, priklausančio A. L. , įkainojimo aktą, priėmė sprendimą nugriauti garažą ir įpareigojo Butų ūkio valdybą išmokėti už garažą A.O. L. 2423,52 rb. (t. 1, b.l. 223).
Ginčo garažo registracija tuometiniame Vilniaus tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure liko, tačiau teismas įvertinęs aukščiau nurodytus įrodymus bei aplinkybes turėjo pagrindo spręsti, kad ginčo garažas buvo nugriautas. Įvertinus inventorinės bylos Nr. 13/13129 duomenis – pastatų brėžinius, planus, fotonuotraukas (t 1, b.l. 163-165, 61-64), teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pastatas plane pažymėtas 1G1p buvo prisišliejęs prie dalies Chodkevičių rūmų ansamblio pastato – vežiminių, plane pažymėtų indeksu 4C1/p. šios fotonuotraukos ir 2000 metais sudaryti topografiniai planai, 2000 m. lapkričio mėnesio vežiminių būklės įvertinimo aktas (t 1, b.l. 55-64) leido teismui daryti išvadą, kad šių rekonstrukcijų metu ginčo pastato – garažo jau nebuvo, t.y. jis buvo nugriautas iki vežiminių ir kito Chodkevičių rūmų pastato dalies perdavimo Lietuvos dailės muziejui, t.y. iki Vilniaus m. savivaldybės tarybos 2001-05-09 sprendimo Nr. 309 priėmimo (t 1, b.l. 54). Iš ginčo pastato inventorinės bylos Nr.13/13129 esančių brėžinių, statinių, esančių Didžioji g. 4A, Didžioji g. 7, Bokšto g. 5 išdėstymo planų, žemės sklypo Didžioji g. 4, Bokšto g. 5 planų teismas padarė teisingą išvadą, kad ginčo pastatas buvo prisišliejęs prie Lietuvos dailės muziejui perduoto dalies Chodkevičių rūmų ansamblio pastato – vežiminių, pažymėtų indeksu 4C1/p, 181,15 kv.m. ploto, restauruojant kultūrine vertybe pripažintą pastatą Chodkevičių rūmų vežiminių ginčo pastatą – garažas pastatytas 1967 metais (t 1, b.l. 34) ir neturintis jokios kultūrinės vertės, būtų trukdęs pastato rekonstrukcijai. Lietuvos dailės muziejaus rekonstruoto pastato – vežiminių plotas, tai yra po rekonstrukcijos yra 179,20 kv.m., liko beveik toks pats kai iki jų rekonstrukcijos, kas patvirtina aplinkybę, kad atliekant vežiminių rekonstrukciją ginčo pastato jau nebuvo.
Esant ne visiems Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, Vilniaus m. vykdomojo komiteto priimtiems dokumentams į Vilniaus apskrities archyvą (t 1, b.l. 220, 239,240) teismas galėjo nustatyti priešieškiniu prašomą juridinę reikšmę turintį faktą, tikslu sutvarkyti nekilnojamojo turto kadastro duomenis (Civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 2 d. 9 p., 445 straipsnis).
Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas netinkamai įvertino antstolio V.Milevičiaus 2006-05-02 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą. Teismas teisingai įvertino antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Civilinio proceso kodekso 635 straipsnio prasme ir padarė pagrįstą išvadą, kad jis neatitinka šių procesinių normų reikalavimų, nes antstolis konstatavo ne matomas faktines aplinkybes, o padarė išvadą apie pastatų sujungimą atliekamos rekonstrukcijos metu. Tokių išvadų faktinių aplinkybių konstatavimo protokoluose antstolis neįgaliotas daryti, todėl teismas pagrįstai protokolą vertino kritiškai.
Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria atmestas jos reikalavimas dėl turto – ginčo garažo išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo. Nors ieškovė savo reikalavimą grindė Civilinio kodekso 4.23 straipsnio ir 4.34 straipsnio normomis, tačiau iš ieškinio turinio galima daryti išvadą, kad savo reikalavimą ji suformulavo kaip vindikacinį ieškinį, ir faktiškai tvirtindama, kad pažeistos jos kaip savininkės valdymo teisės į ginčo garažą, nes neteisėtai garažas paimtas iš jos valdymo.
LR Civilinio kodekso 4.95 straipsnis, kurio pagrindu ieškovė faktiškai prašo išreikalauti iš atsakovo jai nuosavybės teise priklausantį garažą, numato savininko teisę išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas (LR Civilinio kodekso 4.23 straipsnio 3 d.). Sprendžiant vindikacinius reikalavimus ieškovui tenka pareiga ne tik įrodyti valdymo neteisėtumą bei valdytojo nesąžiningumą, tačiau ir aplinkybę, jog egzistuoja nuosavybės teisės objektas. Apylinkės teismo išvada, kad garažas plane pažymėtas indeksu 1G1p neišliko, nes jos vietoje yra kitas nuosavybės teisės objektas – Chodkevičių rūmų vežiminių pastatas -yra pagrįsta. Išnykus nuosavybės teisės objektui, išnyksta galimybė šį turtą išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo, nes nebėra to daikto. Vien ta aplinkybė, jog nebuvo sutvarkyti garažo inventoriniai ir teisinės registracijos duomenys nekilnojamojo turto registre – nesantis garažas buvo apskaitomas kaip ieškovės nuosavybės objektas, ieškovei neleidžia piktnaudžiauti savo teise ir reikalauti ginti daikto valdymą. Ieškovė puikiai žinojo apie Vykdomojo komiteto 1992-04-26 potvarkį Nr. 190 p. „Dėl A. L. individualinio garažo M.Gorkio g. 46 nugriovimo“ ir apie garažo griovimui atlikti reikalingas procedūras, pati tame aktyviai dalyvavo, nes ji pati 1983-02-11 teikė pareiškimą Vilniaus tarpmiestiniam techninės inventorizacijos biurui dėl griaunamo garažo perkainavimo ir pati gavo pažymą apie šio garažo perkainavimą (t 1, b.l. 12, 28), kurią turėjo pateikto Vykdomojo komiteto butų ūkiui. Apeliacinio skundo aplinkybė, jog ieškovei nebuvo sumokėta ir ji nebuvo įtraukta į eilę garažui gauti nagrinėjamoje byloje reikšmės neturi. Šios aplinkybės gali turėti įtakos nagrinėjant Vykdomojo komiteto ar jo teisių perėmėjos atliktų veiksmų teisėtumą atsiskaitant su ieškove pagal Vykdomojo komiteto 1983-03-25 potvarkiu Nr. 17p „Dėl garažo įkainojimo aktų patvirtinimo“.
Dėl nurodytų aplinkybių teismas teisingai skaičiavo ieškinio senaties terminą nuo minėtų Vykdomojo komiteto potvarkių priėmimo, t.y. būtent tada ji sužinojo, kad garažą nugriovus ji negalės jo valdyti. Be to, pati ieškovė teisme nurodė, kad apie pažeidimą ji sužinojo 1985-1986 metais (Civilinio kodekso 86 straipsnio red. galiojusi iki 2001-07-01). Teismui atmetus ieškinį kaip neįrodytą (neįrodžius, jog pastatas egzistuoja), teismui nebuvo pagrindo ieškinį atmesti ir dar vienu pagrindu, t.y. taikant ieškinio senatį (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 d.), tačiau ši teismo padaryta klaida niekaip neįtakojo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui iš esmės.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškiniui aplinkybes, sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais. Apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2008 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.