Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. M. ir civilinio atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinius skundus dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžio, kuriuo L. M. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. ir nuteista 4 MGL (520 Lt) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 metams.

Nukentėjusiajai K. U. iš civilinio atsakovo LR Transporto draudikų biuro priteisti 1280,04 Lt turtinei žalai atlyginti, 1726,40 Lt neturtinei žalai atlyginti, iš nuteistosios L. M. taip pat priteisti 3273,60 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

L. M. nuteista už tai, kad 2006 m. birželio 24 d. apie 22.30 val. Plungės g., Telšiai, ties namu (duomenys neskelbtini), vairuodama automobilį „Audi 80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nesilaikydama visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, tuo pažeisdama KET 53 p. nurodytus reikalavimus, (LR Vyriausybės 2004 m. gruodžio 24 d. nutarimo Nr. 1669 redakcija), sukdama į degalinę, esančią (duomenys neskelbtini), Telšiai, neįsitikino, kad tai daryti bus saugu, kliudė Plungės g. važiavusią dviratininkę K. U., ko pasekoje K. U. dėl odos nubrozdinimo kairėje alkūnėje, kairės šlaunies sumušimo, juosmens srities sumušimo, lydimo pirmojo juosmeninio stuburo slankstelio lūžio padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą..

Apeliaciniu skundu civilinis atsakovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau Biuras) prašo pakeisti Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžio dalį, kuria iš Biuro buvo priteista 1,280,04 Lt turtinės ir 1,726,40 Lt neturtinės žalos civilinės ieškovės K. U. naudai ir Biurui pareikštą civilinį ieškinį atmesti.

Apeliantas tvirtina, kad K. U. būtų turėjusi teisę reikalauti jos patirtos žalos atlyginimo iš Biuro tik tuo atveju, jeigu ji būtų pareiškusi pretenziją jos manymu atsakingo asmens draudikui – ADB „Baltikums draudimas" per minėtą TPVCAPD įstatyme nustatytą terminą, jeigu draudikas iki bankroto bylos jam iškėlimo momento (iki 2008-03-27) nebūtų atlyginęs žalos (TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalis 17 ir 20 straipsniai). Taip pat nurodoma, kad ir tuo atveju, jei Biuro pripažinimas civiliniu atsakovu būtų laikomas pretenzijos pateikimas Biurui, pagal TPVCAPD įstatymą pretenzija turėjo būti vertinama kaip pateikta praleidus TPVCAPD įstatymo nuostatose įtvirtintą vienerių metų terminą, nes Biuras civiliniu atsakovu baudžiamojoje byloje buvo pripažintas tik 2010-03-26 Telšių rajono apylinkės teismo nutartimi. Apelianto teigimu, pasibaigus naikinantiesiems materialinio pobūdžio terminams pasibaigia pati subjektinė teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-12-20 nutarimu Nr. 39 patvirtinta Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-76/2008).

Be to skunde apeliantas teigia, kad pagal TPVCAPD įstatymo (TPVCAPD įstatymo redakcija galiojusi Biuro pripažinimo civiliniu atsakovu momentu) 20 straipsnio 3 dalies nuostatas – jei nukentėjęs trečiasis asmuo yra kreipęsis į teismą, reikalaudamas žalos atlyginimo iš kaltininko arba atsakingo draudiko, kuriam iškelta bankroto byla, Biuras negali būti traukiamas atsakovu tokioje byloje vietoj bankrutuojančio draudiko, tačiau nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę kreiptis tiesiogiai į Biurą, kad TPVCAPD įstatymo numatyta tvarka būtų nustatyta eismo įvykio metu padaryta žala ir išmokėta išmoka, o šiuo atveju K. U. tokia teise nepasinaudojo.

Skunde teigiama, kad Telšių rajono apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, kuriais civilinė ieškovė grindžia išlaidas, susijusias su sveikatos sužalojimo gydymu, nes iš nustatytų diagnozių ir medicininių įrašų ambulatorinėje kortelėje akivaizdu, jog ieškovės pirkti vaistai, kurie skirti osteoporozės ir depresijos gydymui, negali būti siejami su eismo įvykio metu patirtų sužalojimų gydymu, kaip ir išlaidos reabilitacijai, nes jos yra nepagrįstos – mokėjimo kvituose nėra nurodyti medicininių paslaugų pavadinimai ir paslaugos buvo suteiktos praėjus ilgam laiko tarpui po eismo įvykio, kas leidžia abejoti tiesioginiu priežastiniu ryšiu su eismo įvykio metu sukeltų pasekmių gydymu.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistosios L. M. gynėjas prašė tenkinti pastarosios skundą, o Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė prašė abu apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Abu apeliaciniai skundai atmetami.

Lietuvos Respublikos BK 281 str. yra blanketinė norma, ir joje numatytos nusikalstamos veikos turinys atskleidžiamas analizuojant kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, nustatinėjant šių taisyklių pažeidimą, minėtame straipsnyje numatytus padarinius bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir padarinių. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas objektyviai ir išsamiai ištyrė byloje surinktus duomenis, įrodymus įvertino nepažeisdamas BK 20 str. nuostatų ir teisingai nustatė, jog L. M. padaryti Kelių eismo taisyklių (toliau KET) pažeidimai buvo pagrindinė priežastis, dėl ko kilo eismo įvykis, kurio metu nukentėjusiajai K. U. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Tokiu būdu apylinkės teismas pagrįstai pripažino apeliantę kalta pagal BK 281 str. 1 d.

Iš esmės, nuteistoji neginčija nei jai inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacijos, nei teismo paskirtos bausmės, nesutikdama su apylinkės teismo baudžiamojo poveikio priemonės taikymu ir iš jos nukentėjusiajai priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.

Skirdamas L. M. bausmę, apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad ji padarė vieną neatsargų nusikaltimą, į nuteistąją apibūdinančius duomenis (ankščiau neteista, nedirba, viena augina dukrą (t. 1, b. l. 134; t. 2, b. l. 41) ir kad nėra jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad apeliantė iš dalies pripažino savo kaltę, ir paskyrė vieną iš švelnesnių BK 281 str. 1 d. sankcijoje numatytų bausmių – baudą, kurios dydį nustatė žymiai mažesnį už BK 47 str. 3 d. 5 p. numatytą baudos vidurkį (vidurkis 38 MGL), todėl paskirta bausmė nelaikytina aiškiai per griežta.

Visgi, apeliantės manymu, apylinkės teismas nepagrįstai nepripažino jos prisipažinimo dėl nusikalstamos veikos padarymo ir nuoširdaus gailėjimosi jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis pripažįstamas kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.) tada, kai asmuo savo noru prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių, ir nuoširdžiai gailisi. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė reiškiasi tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Pažymėtina, kad jis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.).

Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo konstatuoti, kad L. M. savo kaltę pripažino visiškai ir nuoširdžiai apgailestauja dėl savo neteisėto elgesio, nes apeliantė viso baudžiamojo proceso metu savo kaltės nepripažino (t. 1, b. l. 110-112; 116-118; 185-187; t. 2, b. l. 58), bandydama kaltę versti pačiai nukentėjusiajai, neva, ji pati manevravo dviračiu ir atsitrenkė į jos vairuojamą automobilį. Tokius parodymus teko paneigti ištirtais įrodymais, o tada apeliantė pareiškė, jog apsigalvojo ir pripažįsta, kad neapskaičiavusi atstumo galėjo užsukti automobilį ir partrenkti nukentėjusiąją (t. 2, b. 110).

Dėl aptartų aplinkybių L. M. pareiškimų apie kaltės pripažinimą nėra pagrindo vertinti, kaip savanoriškų, o apeliantės atsiprašymas nukentėjusiosios tik tariant paskutinį žodį (t. 2, b. l. 124-125), nerodo, kad pastaroji smerkia save dėl padarytos veikos ir nuoširdžiai gailisi. Tokiu būdu nėra pagrindo pripažinti apeliantės lengvinančia aplinkybe tai, kad ji prisipažino padariusi nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi dėl to.

Taigi, teismas, skirdamas L. M. bausmę, vadovavosi bendrosiomis bausmės skyrimo nuostatomis (BK VIII skyrius) ir jų nepažeidė.

Pirmosios instancijos teismas paskyrė nuteistajai beveik minimalią baudą (minimali 1 MGL), dėl ko ypatingai svarbiu svarstytinu klausimu tampa kitų Baudžiamajame įstatyme numatytų poveikio priemonių, padėsiančių pasiekti bausmės tikslus, taikymas (BK 41 str.).

Lietuvos Respublikos BK 67 str. 1 d. numatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, o to paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kartu su bausme gali būti uždraudžiama naudotis tam tikra teise. Iš skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų matyti, kad apeliantė nusikaltimą padarė naudodamasis specialia teise vairuoti kelių transporto priemonę, todėl teismas padarė išvadą, kad tikslinga uždrausti L. M. vairuoti transporto priemones 1 metus. Apeliantė skundu nesutinka su tokiu teismo sprendimu.

L. M. nusikaltimą padarė vairuodamas kelių transporto priemonę, kuomet dėl nuosprendyje nustatytų jos veiksmų buvo nesunkiai sutrikdytą kito asmens sveikata. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantė KET pažeidimų iki įvykdyto nusikaltimo padariusi nebuvo, tačiau nepraėjus nei mėnesiui po to, kai automobiliu partrenkė dviračiu važiuojančią nukentėjusiąją, 2006-07-08 pažeidė KET 52 p. reikalavimus, už ką buvo surašytas administracinės teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 124¹ str. 2 d., o nepraėjus metams buvo nubausta administracine tvarka už greičio viršijimą (KET 175.1. p.) pagal ATPK 124 str. 2 d. (t. 1, b. l. 136-137). Taigi, L. M. KET pažeidimai negali būti traktuojami, kaip atsitiktiniai, padaryti nepalankiai susiklosčius situacijai. Kolegijos nuomone apeliantė nepakankamai rūpestingai ir atidžiai naudojasi jai suteikta teise vairuoti kelių transporto priemones, kas sukelia ir atitinkamai pavojingus padarinius.

Byloje yra duomenų, kad nuteistoji augina mažametę dukrą (t. 2, b. l. 41), pati skunde deklaruoja neturinti darbo ir ketinusi įsigyti verslo liudijimą, kad galėtų vykdyti išvežiojamąją prekybą. Kolegija sutinka, kad uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones, turi neigiamos įtakos gyvenimo kokybei ir galimybei užsidirbti, naudojant transporto priemonę. Dėl to pažymėtina, kad bausmė, kaip ir jos tikslus padedančios įgyvendinti baudžiamojo poveikio priemonės, yra ne savanoriškas pasirinkimas, o valstybės taikoma prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką. Savo argumentais apeliantė mėgina paneigti valstybės taikomos prievartos esmę – pirmiausia nubaudimą, kuris negali būti suvokiamas atskirai nuo kitų tikslų ir yra priemonė kitiems tikslams pasiekti: sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo; atimti ar apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 str. 2 d.).

Kolegija, atsižvelgusi į visumą išdėstytų aplinkybių konstatuoja, kad L. M. skunde nurodytais motyvais, nėra jokio pagrindo netaikyti baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo naudotis specialia teise.

BPK 109 str. nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 str. 2 d.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad K. U. byloje 2007-05-15 buvo pripažinta nukentėjusiąja (t. 1, b. l. 43). BPK 44 str., reglamentuojantis asmens teisių apsaugą baudžiamajame procese, patikslina, jog kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Tokiu būdu nukentėjusioji K. U. pasinaudojo teise pareikšti civilinį ieškinį ir jį pareiškė 2007-05-30, prašydama priteisti jos naudai 3700 Lt turtinės ir 5000 neturtinės žalos atlyginimą (t. 1, b. l. 60).

BPK 111 str. 1 d. numatyta, kad civiliniais atsakovais baudžiamojoje byloje gali būti tėvai, globėjai, rūpintojai ar kiti asmenys, taip pat įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurie pagal įstatymus materialiai atsako už nusikalstama įtariamojo arba kaltinamojo veika padarytą žalą. CK 6.283 str. 1 d. pasakyta, kad jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą.

Iš bylos duomenų matyti, kad buvo sudaryta transporto priemonės, kurią vairavo nuteistoji, civilinės atsakomybės draudimo sutartis, todėl žalą nukentėjusiajai turėjo atlyginti draudimo įmonė (draudikas ADB (duomenys neskelbtini); t. 1, b. l. 153), nes apdrausdama kito asmens civilinę atsakomybę draudimo įmonė įsipareigoja žalą atlyginti neviršydama sutartyje numatytos draudimo sumos ribų (CK 6.254 str. 2 d.). Iš bylos medžiagos taip pat aišku, kad minėtam draudikui 2008-03-27 buvo iškelta bankroto byla (t. 2, b. l. 85-86), o 2009-02-24 minėta bendrovė buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (t. 2, b. l. 120-122). Iš tiesų, pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą (toliau – TPSVCAPD įstatymas), esant apdraustai atsakingo už žalos padarymą asmens civilinei atsakomybei, nukentėjusysis įgyja teisę reikšti tiesioginį ieškinį draudikui. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusioji nesikreipė tiesiogiai į draudiką dėl žalos atlyginimo, tačiau šioje byloje bankrutuojanti ADB (duomenys neskelbtini) 2009-02-12 buvo įtraukta civiliniu atsakovu (t. 1, b. l. 167), o pastarajai bankrutavus, nukentėjusiosios ir kitų proceso dalyvių pritarimu 2010 m. kovo 26 d. Telšių rajono apylinkės teismo nutartimi į bylą civiliniu atsakovu buvo įtrauktas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau – Biuras; t. 2, b. l. 67; 69), kuris pagal TPSVCAPD įstatymą išmokas tretiesiems nukentėjusiems asmenims turi sumokėti už Biuro narius. Taigi, Biuras civiliniu atsakovu buvo į bylą įtrauktas ne vietoj bankrutuojančio draudiko, o pripažinus draudiką bankrutavusia bendrove. Be to nukentėjusioji neatsisakė pretenzijų dėl padarytos žalos eismo įvykio kaltininkui arba atsakingam draudikui pareikšto ieškinio, todėl ji neturėjo pareigos kreiptis tiesiogiai į Biurą, nes teisminiu keliu norėjo prisiteisti per eismo įvykį padarytos žalos atlyginimą iš kaltininko ar atsakingo draudiko (TPSVCAPD įstatymo 13 str. 3 d.).

Apelianto atstovas savo skunde, iš esmės, kelia ieškinio senaties taikymo klausimą, tvirtindamas, kad per 1 metų laikotarpį nukentėjusioji K. U. pretenzijų dėl žalos atlyginimo nepareiškusi tiesiogiai draudikui ar Biurui, nepasinaudojo savo teise, todėl prarado galimybę gauti žalos atlyginimą iš Biuro. Iš tikrųjų, TPSVCAPD įstatymo 16 str. 4 d. nustatyta, kad minėto įstatymo nustatyta tvarka atsakingas draudikas arba Biuras moka išmoką, jeigu pretenzija dėl padarytos žalos pareikšta per vienerius metus nuo žalos atsiradimo dienos arba per vienerius metus nuo dienos, kurią nukentėjęs trečiasis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie padarytą žalą, bet ne vėliau kaip per 4 metus nuo eismo įvykio dienos.

Atsakydama į apeliaciniame skunde keliamus ieškinio senaties taikymo klausimus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje ieškinio reikalavimas yra ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuriam pareikšti pagal CK 1.125 str. 8 d. nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. CK 1.125 str. 7 d. nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių pareikštiems reikalavimams, t. y. draudėjui ir draudikui pareiškus vienas kitam reikalavimus pagal draudimo sutartį, tačiau byloje tokių reikalavimų nėra, dėl to negali būti taikoma vienerių metų ieškinio senatis. Žalos atsiradimą nukentėjusiajai nulėmė 2006-06-24 eismo įvykis, civilinį ieškinį dėl padarytos žalos pastaroji, kaip jau minėta, ikiteisminio tyrimo institucijai pateikė 2007-05-30 (t. 1, b. l. 60). Taigi, ieškinys paduotas nepraleidus CK 1.125 str. 8 d. nustatyto trejų metų senaties termino, o Biuro atstovo nuoroda į vienerių metų naikinamąjį materialinio pobūdžio terminą nepagrįstas, nes reikalavimai atlyginti žalą, konkrečiu atveju, kildinami ne iš draudimo teisinių santykių, o iš nusikaltimu padarytos žalos asmens sveikatai.

Tokiu būdu daroma išvada, jog apylinkės teismas, priteisdamas žalos atlyginimą nukentėjusiajai iš Biuro, Baudžiamojo proceso įstatymo ir Civilinio kodekso normų nepažeidė.

Esant pareikštam nukentėjusiosios ieškiniui dėl turtinės žalos, patirtos eismo įvykyje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikėsi nuostatos, kad ieškovės reikalaujamą turtinę žalą už draudiką – Biuro narį, privalo atlyginti tik Biuras, kuris, bankrutavus draudikui, yra atsakingas dėl ieškovei eismo įvykio metu padarytos žalos. Pasak Biuro atstovo, osteoporozė, depresija ir reabilitacija negali būti siejama su eismo įvykio metu patirta žala. Tačiau elementarią gyvenimišką patirtį turinčiam žmogui visiškai suprantama, kad sužalotam ar kitaip susargdintam žmogui yra būtinas gydymas, kuris atitinkamai nevienodai trunka. Bylos duomenimis nustatyta, kad eismo įvykio metu K. U., važiuojanti dviračiu, buvo pertrenkta automobilio ir sužalota: nubrozdinta kairės alkūnės oda, sumušta kairioji šlaunis ir kūno juosmeninė dalis, lydima pirmojo juosmeninio stuburo slankstelio lūžio (t. 1, b. l. 58-59). Nekyla abejonių, kad dėl autoįvykio ir patirtų sužalojimų nukentėjusioji patyrė negatyvius dvasinius ir fizinius išgyvenimus, apie kuriuos detaliai pasisakė pirmosios instancijos teismas ir kurių nekvestionuoja apeliantas. Tokiu būdu visiškai suprantama, kad ankstesnei normaliai būsenai atstatyti nukentėjusiajai buvo būtinas gydymas, reabilitacija ir kitos procedūros. Kolegija pritaria apylinkės teismo išvadai, kad 500 Lt suma už reabilitacijos paslaugas nėra per didelė, imant domėn, kad nuo eismo įvykio praėjo daugiau nei 4 metai. Osteoporozė yra kaulų liga, kurios simptomai – skausmas, kaulų lūžiai net dėl menkų traumų (http://lt.wikipedia.org/wiki/Osteoporoz%C4%97). Kolegija sutinka su tuo, kad minėta liga nėra autoįvykio padarinys, tačiau negalima nekreipti dėmesio į tai, jog eismo įvykio metu lūžo K. U. stuburo slankstelis, kurio gydymo procesui, reabilitacijai turėjo įtakos ir kaulų liga. Iš to seka logiška išvada, kad kaulų liga ir autoįvykio metu patirti sužalojimai turėjo būti gydomi lygiagrečiai, todėl nėra pagrindo jų išskirti, tuo labiau, kad nukentėjusiosios patirtos gydymo išlaidos per pastaruosius 4 metus nėra aiškiai padidintos, atitinka protingumo ir proporcingumo principus.

Taigi, civilinio atsakovo atstovo skunde išdėstytais argumentais nėra jokio pagrindo atmesti K. U. ieškinį Biurui tiek dėl turtinės, tiek dėl neturtinės žalos.

Pagal transporto priemonės civilinės atsakomybės draudimo sutartį draudikas, o šiuo atveju Biuras atlygina žalą neviršydamas sutartyje numatytos draudimo sumos ribų (CK 6.254 str. 2 d.), o jei šios sumos nepakanka – likusią žalos dalį turi atlyginti pats kaltininkas. Pagal eismo įvykio metu galiojusio TPSVCAPD įstatymo 11 str. 1 d. transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 500 eurų dėl neturtinės žalos padarymo) bei 100 000 eurų dėl žalos turtui. Taigi, apylinkės teismas, įvertinęs nukentėjusiosios patirtą neturtinę žalą 5000 Lt, pagrįstai iš Biuro priteisė 500 eurų (1726,40 Lt), o likusią sumą – 3273,60 Lt priteisė atlyginti L. M..

Nuteistoji, apeliuodama į prastą materialinę padėtį, prašo iš jos priteistą neturtinę žalą sumažinti iki 1000 Lt. Pirmosios instancijos teismas nustatydamas šios žalos dydį atsižvelgė į nukentėjusiajai padaryto sužalojimo pasekmes, nuteistosios kaltę bei kitas reikšmingas bylai aplinkybes, kas visiškai atitinka CK 6.250 str. 2 d. nuostatas. Iš tikrųjų, bylos duomenys rodo, kad L. M. materialinė padėtis nėra itin gera (nekilnojamo turto ir automobilių, įregistruotų savo vardu, neturi, piniginių lėšų bankuose neturi, viena augina mažametę dukrą), tačiau tai negali būti lemiamas kriterijus mažinti neturtinę žalą, nes, visgi, šiuo atveju žalos dydį labiausiai įtakoja padariniai. Kolegijos nuomone, apylinkės teismo nustatyta neturtinė žala (5000 Lt) atitinka sąžiningumo, protingumo, teisingumo kriterijus ir jos mažinti nuteistosios skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios L. M. ir civilinio atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinius skundus atmesti.