Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracine tvarka nubausto D. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutarimo, kuriuo D. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 3 d. ir nubaustas - 4000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

(duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Kelių patrulių kuopos patrulis 2012 m. spalio 18 d. D. S. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 40P-2048549-12 už tai, kad jis 2012 m. spalio 17 d., apie 22 val. 32 min., (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus (nustatytas vidutinis 1.97 promilių girtumo laipsnis), vairavo automobilį „Audi A6 AVANT“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepasirinkęs saugaus greičio, jo nesuvaldė, atsitrenkė į stovinčius automobilius ir šiais savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 p., 9 p., 133 p. reikalavimus.

Apeliaciniame skunde išsakė nuomonę, kad ATPK 276 str. nuostatos, įtvirtinančios liudytojo pareigą atvykti ir duoti teisingus parodymus bylą nagrinėjančio organo (pareigūno) šaukimu, bylos nagrinėjimas, teisinio šio procesinio veiksmo vertinimo aspektu, turėtų būti suprantamas kaip nuoroda į teisminio proceso stadiją. Daro išvadą, jog teisė ir pareiga apklausti liudytojus tenka pareigūnui (organui) nagrinėjančiam administracinio teisės pažeidimo bylą - teismui. Mano, kad tiriant administracinį teisės pažeidimą iš liudytojų priimti paaiškinimai nelaikytini liudytojų parodymais, todėl Šiaulių apylinkės teismas priimdamas skundžiamą nutarimą ir remdamasis „pirminiais I. Š., V. B., R. Š. rašytiniais paaiškinimais, duotais policijos pareigūnams“, vadovavosi ne tais faktiniais duomenimis, kuriuos pats tiesiogiai ištyrė, dėl kurių tiesiogiai aiškinosi nagrinėjant bylą, o tais duomenimis, kuriuos surinko policijos pareigūnas, t. y. pareigūnas tyręs administracinį teisės pažeidimą. Teigia, kad pirminiai nurodytų liudytojų paaiškinimai (sistemiškai aiškinant ATPK 256, 276 str. nuostatas) nelaikytini liudytojų parodymais ir teismas nepagrįstai, neteisėtai ir pažeisdamas įstatymo nuostatas jais remdamasis priėmė nepagrįstą nutarimą, pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas.

Pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu liudytojai I. Š., V. B., R. Š. parodė, jog automobilį „Audi A6 AVANT“ vairavo R. Š.. R. Š. pripažino automobilį vairavęs pats. Policijos pareigūnai G. Z. ir M. M., bylos nagrinėjimo metu buvo apklausti kaip liudytojai, nematė paties eismo įvykio, kas vairavo transporto priemonę, nes nebuvo eismo įvykio momentu įvykio vietoje. Jie parodė, kad jiems nuvykus į įvykio vietą, kiti buvo pasišalinę ir vienas jaunuolis (D. S.) buvo likęs sėdėti automobilyje priekinėje keleivio sėdynėje ir miegojo. Tiesiogiai fakto, kas vairavo transporto priemonę nematė ir kitas policijos ekipažas, kuris buvo jau įvykio vietoje prieš atvykstant pareigūnams G. M. ir M. M.. Tiesioginių įrodymų apie D. S., kaip vairuotojo, dalyvavimą įvykyje nėra, kas buvo konstatuota ir panaikintame Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutarime. Teigia, kad ATPK 127 str. 3 d. turinyje įstatymų leidėjas atsakomybę už pažeidimą numatė specialiajam subjektui – vairuotojui, todėl privalu nustatyti subjektą, vairavusį transporto priemonę. D. S. neatitinka ATPK 127 str. 3 d. numatyto pažeidimo subjekto požymio - vairuotojo.

Nurodo, kad nepagrįstai ir neteisėtai pirmosios instancijos teismas nesirėmė I. Š. ir R. Š. teisme duotais parodymais dėl jų pasisakydamas sekančiai: juos su D. S. sieja artimi draugystės ryšiai, todėl duodami parodymus teisme jie gali siekti palankaus sprendimo D. S. atžvilgiu. Mano, jog toks teiginys yra prielaida. Pažymėjo, jog liudytojai bylos nagrinėjimo metu prieš duodant parodymus teismo prisaikdinami, jiems žinoma atsakomybė už priesaikos sulaužymą, todėl netikėti bylos nagrinėjimo metu duotais parodymais nėra pagrindo.

Pabrėžė, kad pagal suformuotą teismų praktiką vidinis įsitikinimas - ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta surinkus visus reikiamus įrodymus, išnagrinėjus reikšmingus faktus, iškėlus ir ištyrus visas galimas versijas, įvertinus kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą. Teigia, kad Šiaulių apylinkės teismas priimdamas 2013 m. balandžio 4 d. nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje pažeidė suformuluotas svarbias įrodymų vertinimo taisykles, nes grįstas prielaidomis, teismo nuojauta, netiesioginiais įrodymais (policijos pareigūnų, tiesiogiai nemačiusių įvykio, parodymais). Administracinių teisės pažeidimų bylose patraukto administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas darydamas išvadą dėl administracinio teisės pažeidimo subjekto, nepagrįstai rėmėsi policijos pareigūnų G. M., M. M. parodymais apie D. S. tėvų, anot policijos pareigūnų, pasisakymų („prisipažink, gailėkis“), pokalbio tarp D. S. tėvų ir paties D. S. duomenimis (nurodytais policijos pareigūnų), tėvams atvykus į policijos įstaigą sekančią dieną po D. S. sulaikymo. Šios aplinkybės nebuvo tirtos bylos nagrinėjimo metu, nes D. S. tėvai liudytojais neapklausti, nesiaiškintos tikrosios faktinės aplinkybės. Pažymėjo, kad prieš atvykstant policijos pareigūnams G. M. ir M. M., į įvykio vietą anksčiau jau buvo atvykęs kitas policijos ekipažas, tačiau šio policijos ekipažo pareigūnai nagrinėjant bylą neapklausti. Nagrinėjant bylą nesiaiškinta kas iškvietė policijos pareigūnus į įvykio vietą. Mano, kad jei policijai apie eismo įvykį pranešė su eismo įvykiu nesusijęs asmuo, t. y. asmuo nevažiavęs automobiliu „Audi A6 AVANT“, kuriuo važiavo D. S., R. Š. ir kiti, tai tokio asmens parodymai turėtų reikšmės teisingų bylos aplinkybių nustatymui ir teisingam bylos išnagrinėjimui. Atkreipė dėmesį, kad eismo įvykis įvyko labai judrioje gatvėje, kuri stebima vaizdo kamerų. Pats R. Š. pripažįsta vairavęs minėtą automobilį. Mano, kad esant prieštaringiems liudytojų parodymams, jų pašalinimui teismas iš policijos įstaigos turėjo pareikalauti 2012 m. spalio 18 d. (duomenys neskelbtini), vaizdo įrašo. Daro išvadą, kad nevisapusiškai, nepilnutinai ir neobjektyviai ištirta byla, pažeistos ATPK 248 str. nuostatas, ko pasėkoje netinkamai įgyvendinti administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai.

Motyvuojamoji dalis

D. S. apeliacinis skundas atmestinas.

ATPK 302¹¹ str. 1 d. įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

ATPK 127 str. 3 d. numato administracinę atsakomybę už kelių eismo taisyklių pažeidimą, sukėlusį kitų asmenų nežymų sveikatos sutrikdymą ar nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), padarytą neblaivaus (girto) asmens, ir sankcijoje už tai skirtina bauda vairuotojams nuo 4000 Lt iki 5000 Lt su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų arba administracinį areštą nuo 15 iki 30 parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų.

ATPK 248 str. numatyti administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai, t. y. laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus, užtikrinti priimto nutarimo įvykdymą, taip pat išaiškinti priežastis ir sąlygas, padedančias padaryti administracinius teisės pažeidimus, užkirsti kelią teisės pažeidimams, auklėti piliečius, kad jie laikytųsi įstatymų, stiprintų teisėtumą.

ATPK 256 str. nustato, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo nustatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ir vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusiojo ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais. Organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone (ATPK 257 str.).

ATPK 284 str. nurodytos aplinkybės, kurios turi būti išsiaiškintos bei turės reikšmę bylai teisingai išspręsti, t. y. organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėms atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išsiaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Bylos nagrinėjimo teisme betarpiškumo principas reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: išklausyti proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir ekspertų išvadų, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus.

Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo įrodymų vertinimu ir sprendžiama, kad teismas priimdamas sprendimą turi nevertinti pirminių liudytojų parodymų kaip įrodymų, jeigu jie apklausti teismo posėdyje nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad ATPK 256 str. nuostata neaiškintina atskirais sakiniais, kadangi ji aiškintina kaip viena, jos visuma. ATPK 256 str. numatyta, jog „įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo nustatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti“, be to, „duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ir vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusiojo ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais“, t. y. taip pat ir pareigūnų surinkta medžiaga tiriant administracinį teisės pažeidimą bei teisme surinkta medžiaga nagrinėjant bylą, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti visą administracinio teisės pažeidimo byloje esančią medžiagą ir įrodymus, tiek pirminius liudytojų parodymus, tiek teismo posėdyje duotus liudytojų parodymus. Pastebėtina, kad Šiaulių apygardos teismas apeliacine tvarka nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutarimo, kurį panaikino grąžindamas nagrinėti iš naujo, nurodė, kad žemesnės instancijos teismas nepanaikino prieštaravimų tarp prieštaringų liudytojų parodymų duotų po įvykio ir teismo posėdžio metu, kas sukėlė pagrįstas abejones dėl asmens nekaltumo. Be to, pirmosios instancijos teismas teismo posėdžio metu ištyrė, išanalizavo (pagarsindamas) ne tik policijos pareigūnų surinktą medžiagą, kuria buvo grindžiamas kaltinimas D. S. padarius administracinį teisės pažeidimą, bet ir Šiaulių rajono apylinkės teisme bei Šiaulių apylinkės teisme teismo posėdžių metu surinktą medžiagą, apklaustų liudytojų parodymus, juos įvertino lyginamuoju aspektu.

Iš administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos matyti, kad D. S. parodymai abejotini, prieštaringi, keliamos įvairios versijos. D. S. teismo posėdžio metu nurodė, kad gėrė automobilyje, o kas vyko toliau nepamena, t. y. nepamena ir nematė kaip R. Š. sėdo už vairo ir vairavo, atsitrenkė į kitą automobilį, tačiau labai gerai pamena skambinęs I. Š., taip pat tiksliai pamena jai pasakytus žodžius paskambinus „atvažiuok, sudaužytas automobilis“. Taip pat labai gerai pamena, kad automobiliu, kuriuo važiavo, vyko į (duomenys neskelbtini), t. y. į D. S. gyvenamąją vietą, kad R. Š. negėrė, o gėrė tik jis ir V. B.. (60 b. l.). Tai, kad eismo įvykį padarė būtent D. S., patvirtina jau tai, kad abu - R. Š. ir V. B., tuojau po įvykio pirminiuose paaiškinimuose, sulaikius D. S., nurodė, jog įvykio metu būtent D. S. vairavo automobilį (15, 16 b. l.), o pats D. S. keitė parodymus, t. y. pirma nurodė automobilį vairavus V. B., o vėliau - R. Š..

Niekuo nepagrįsta apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad pareigūnai nurodė, jog buvo likęs automobilyje keleivio sėdynėje vienas asmuo ir miegojo, kadangi, tarnybiniuose pranešimuose nurodyta „šalia automobilio“ rado D. S., kuris teigė, kad vairuotojas su kitais keleiviais pasišalino (18,19 b. l.). Be to, pats D. S. tvirtina, kad prieš atvykstant policijos ekipažui, kurio sudėtyje buvo G. M. ir M. M., jau buvo atvažiavęs pirmasis policijos ekipažas. Pareigūnas G. M. ir M. M. teismo posėdžio metu nurodė, kad jiems nuvykus pareigūnai rado D. S. sėdintį automobilyje, taip pat įvykio vietoje buvo I. Š. (60, 70 b. l.). Pats D. S. pirminiame savo paaiškinime nenurodė, kad buvo užmigęs įvykio metu, tik nurodė neprisimenąs. Be to, pats D. S. pripažįsta, kad skambino I. Š.. Tai, kad D. S. nemiegojo atvykus antram policijos ekipažui, tvirtina ir tai, kad į eismo įvykio vietą padėti draugui buvo atvykusi ir I. Š.. Pareigūnams liudytoja I. Š. pirminiame paaiškinime patvirtino, kad D. S. paskambinęs pasakė „prie 1-os vidurinės mokyklos sudaužiau automobilį“ ir paprašė atvažiuoti jį nutemti“ (14 b. l.). Nors teisminio nagrinėjimo metu I. Š. nurodė nesupratusi ką tiksliai D. S. „šnekėjo“, tačiau nei tvirtino, nei neigė pirminius duotus parodymus.

Atsižvelgtina į tai, kad V. B. girtumas policijos komisariate patikrintas 2012 m. spalio 18 d. 0.33 val., (6 b. l.), t. y. praėjus 2 val. po įvykio ir nurodė, kad įvykio metu nesusižalojo ir labai gerai prisiminė įvykio detales bei aplinkybes, jas išsamiai išdėstė, t. y. kur jis sėdėjo, kur buvo kada susitiko ir su kuo, ką veikė, ką gėrė ir kada bei kur važiavo, kas vairavo, kokį automobilį bei kitas aplinkybes. Duomenų, kad V. B. būtų susižalojęs įvykio metu, nėra. V. B. paaiškinime net neminimas R. Š., kaip buvęs eismo įvykio dalyvis, ar apskritai buvęs tuo metu automobilyje (16 b. l.). Nėra duomenų, kad V. B. būtų turėjęs tikslą apkalbėti D. S.. Nei Šiaulių rajono apylinkės, nei Šiaulių apylinkės teismuose nagrinėjant bylą teismo posėdžių metu apklausiamas V. B. nenurodė R. Š. vairavus transporto priemonę įvykio metu, tačiau kategoriškai nurodė pats nevairavęs automobilio. Įvertinus tai, nėra pagrindo manyti, kad R. Š. vairavo automobilį. V. B. teismo posėdžių metu neįvardijo kas konkrečiai vairavo automobilį, nurodydamas įvykio metu susižalojęs galvą. Liudytojo R. Š. girtumas patikrintas 00.57 val. (7 b. l.). R. Š. savo pirminiame paaiškinime detaliai nurodė visas įvykio aplinkybes, tvirtino, jog būtent D. S. vairavo automobilį, taip pat kas kur sėdėjo, ką darė, kur važiavo, kokiu greičiu. Vertinant šiuos bylos duomenis darytina išvada, kad tik D. S. galėjo vairuoti transporto priemonę įvykio metu.

Kritiškai vertintini teismo posėdžio metu duoti liudytojų parodymai, kadangi jie kelia abejonių ir dėl kitų šiuose parodymuose nurodytų aplinkybių: D. S. nurodė, kad šventė jo draugės gimtadienį, V. B. nurodė šventęs draugo gimtadienį, I. Š. nurodė šventus gimtadienį (60 b. l.), o R. Š. nurodė buvus „draugės I.“ gimtadieniui ir jį šventus (67 b.l.).

Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl neištirtų aplinkybių, kurias nurodė teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas pareigūnas. Pažymėtina, kad pareigūnas G. M. teismo posėdžio metu nurodė 2013 m. vasario 27 d. buvus policijos komisariate pokalbiui tarp D. S. ir jo tėvų (61 b. l.), tačiau tai nėra esminės aplinkybės, kurios būtų esmingai lėmusios teismo sprendimą dėl D. S. kaltės, nustatant jį kaip subjektą vairavusį transporto priemonę. Būtent todėl papildomai tirti ir aiškintis šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nėra tikslinga.

Sutiktina, kad pareigūnai tiesiogiai nematė asmens, vairavusio automobilį „Audi A6 AVANT“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tačiau tai nėra aplinkybė, kuri nulemtų D. S. atsakomybės už padaryto administracinio teisės pažeidimą panaikinimą, kai faktą, D. S. vairavus transporto priemonę, patvirtina administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga ir joje esantys įrodymai.

Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs R. Š. teisme duotus parodymus, daro išvadą, jog jie prieštarauja administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagai bei pirminiams jo parodymams užfiksuotiems paaiškinime. R. Š. nurodė buvus užmigus D. S. ir V. B., tačiau V. B. nei pirminiame paaiškinime, nei teismo posėdžio metu, tiek nagrinėjant bylą Šiaulių rajono apylinkės teisme, tiek nagrinėjant bylą Šiaulių apylinkės teisme, nenurodė buvęs užmigęs (67 b. l.). D. S. miegojęs automobilyje nurodė tik teisminio nagrinėjimo metu.

Iš bylos medžiagos matyti, kad parodymai dėl asmenų sėdėjimo vietos automobilyje eismo įvykio metu, taip pat kintantys. Liudytojas R. Š. pirminiame paaiškinime nurodė, jog jį pakvietė į automobilį važiuoti kartu, priekyje už vairo sėdėjo ir vairavo D. S., o šalia keleivio vietoje buvo V. B., jis sėdėjo gale už keleivio sėdynės (17 b. l.), Šiaulių rajono apylinkės teisme nurodė, kad jis, užmigus D. S. ir V. B., sėdo į vairuotojo vietą ir važiavo (36 b. l.), kas rodytų jo sėdėjimo vietos pakeitimą. 2013 m. kovo 14 d. teismo posėdžio metu Šiaulių apylinkės teisme nurodė, kad iš stadiono nuėjo į automobilį, kuris pasak D. S. buvo būtent paties R. Š. kieme, ir ten susėdę gėrė, V. B. sėdėjo automobilio galinėje sėdynėje, o D. S. šalia, keleivio sėdynėje (67 b. l.). Duomenų, kad D. S. ir V. B. būtų keitę sėdėjimo vietas automobilyje, nėra. Be to, šios aplinkybės jie nenurodė ir teisminio nagrinėjimo metu. Aplinkybės, kad R. Š. būtų sėdėjęs automobilyje vairuotojo vietoje geriant alkoholinius gėrimus D. S. ir V. B., niekas netvirtina. V. B. pirminiame paaiškinime net nemini R. Š., kaip buvusio tuo metu automobilyje asmens. D. S. pirma nurodo vairavus V. B., kas rodo asmenį, kuris buvo šalia jo, t. y. keleivio priekinėje sėdynėje. D. S. vairuotoju R. Š. nurodė vėliau, galimai nepasitvirtinus versijai jog vairavo V. B. arba V. B. nurodžius, kad jis nevairavo. Taigi, esant R. Š. nenuosekliems ir prieštaringiems parodymams, jais remtis teismas kaip teisingais negali. Atsižvelgiant į visumą byloje esančių duomenų, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad negalima remtis R. Š. teisme duotais parodymais, nes R. Š. siekia palankaus sprendimo D. S. atžvilgiu.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad R. Š. pripažino vairavęs automobilį ir padaręs eismo įvykį. Tačiau teismas negali pripažinti asmens kaltu vien remiantis jo prisipažinimu, kai tuo tarpu surinktoje administracinio teisės pažeidimo byloje esantys įrodymai nurodo esant kaltu kitą asmenį, t. y. D. S.. Apeliacinės instancijos teismui, įvertinus bylos medžiagą, kyla abejonė, ar R. Š. moka vairuoti transporto priemonę, ar jis kada nors buvo vairavęs bent kokią nors transporto priemonę - automobilį, ar jis turi bent kokios nors transporto priemonės vairuotojo pažymėjimą (motociklo, mopedo ir pan.). Pats R. Š. teismo posėdžio metu pripažino „nelabai moku vairuoti“ (67 b. l.). Duomenų, kad R. Š. būtų lankęs vairuotojų kursus, būtų padaręs ar daręs KET pažeidimus susijusius su transporto priemonės vairavimu, ar būtų daręs kitokius priešingus teisei veiksmus, byloje nėra. Be to, tai, kad R. Š. vairavo, tvirtina tik D. S. ir R. Š., tačiau nenurodo tiesioginis įvykio liudytojas V. B.. R. Š. jauno amžiaus, negeriantis, mokosi, auga šeimoje, duomenų, kad būtų neigiamai charakterizuojamas, nėra.

Įvertinus administracinio teisės pažeidimo byloje esančią medžiagą, sutrinktus įrodymus, kad R. Š. dėl anksčiau nurodytų priežasčių negalėjo vairuoti bei nėra jokių duomenų, kad jis iš viso moka vairuoti transporto priemones, taip pat automobilio nevairavo ir V. B., o įvykio metu automobilyje buvo trys asmenys - R. Š., V. B. ir D. S., kuris yra transporto priemonės valdytojas, darytina išvada, kad būtent D. S. 2012 m. spalio 17 d. apie 22 val. 32 min., (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus (nustatytas 1.97 promilių girtumo laipsnis), vairavo automobilį „Audi A6 AVANT“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepasirinkęs saugaus greičio, jo nesuvaldė, atsitrenkė į stovinčius automobilius, todėl pirmosios instancijos teismo nutarime pagrįstai nustatyta, kad ATPK 127 str. 3 d. subjektas - D. S..

Teismas nesiremia I. Š. pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, kadangi ji šiuo konkrečiu atveju yra netiesioginė liudytoja ir ją su D. S. sieja artimi draugystės ryšiai.

Teisminio nagrinėjimo metu nebuvo išreikalauta vaizdinė filmuota medžiaga iš eismo įvykio vietos, tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, šioje administracinio teisės pažeidimo byloje ir be jos pakanka įrodymų, patvirtinančių D. S. vairavus 2012 m. spalio 17 d. Audi A6 AVANT“ ir sukėlus eismo įvykį.

Apeliacinės instancijos teismas išanalizavęs apeliacinio skundo argumentus ir administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė, byla išnagrinėta išsamiai ir objektyviai, surinktų įrodymų visumoje pagrįstai konstatuota apelianto kaltė padarius ATPK 127 str. 3 d. pažeidimą, paskirta administracinė nuobauda tiek savo dydžiu, tiek savo rūšimi atitinka nubaustojo asmenybę bei padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

D. S. apeliacinio skundo netenkinti ir Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.