Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Erikos Misiūnienės, kolegijos teisėjų Alonos Romanovienės, Audriaus Saulėno, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo DNSB „Dalgvista“ atsakovams N. Z. ir M. Z. dėl skolos priteisimo bei ieškovo DNSB „Dalgvista“ ir atsakovų N. Z. ir M. Z. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-07-02 sprendimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atsakovų apeliacinis skundas atmestinas.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), įsteigta DNSB „Dalgvista“. Šiame daugiabutyje atsakovams nuosavybės teise priklauso butas. 2007-03-27 bendrijos narių susirinkime priimtas sprendimas, kad nuo 2007-04-01 namo bendraturčiai mokės po 25 Lt. 2009-11-17 bendrijos narių susirinkime buvo nutarta suprojektuoti ir pastatyti sklypo (duomenys neskelbtini), tvorą. Byloje nėra pateikta duomenų, kad atsakovai įvykdė ieškovės priimtus sprendimus.

Atsakovai apeliaciniu skundu teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovų kaupiamąsias įmokas. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinių skundų motyvais nesutinka.

Nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos tiesiogiai priklauso nuo aplinkybės, ar daiktas yra vieno asmens, ar kelių asmenų nuosavybė. Bendrosios nuosavybės teisė visuomet yra tam tikras savininko teisių apribojimas, kai savininko teisės ribojamos ne trečiųjų asmenų naudai, bet kitų to paties nuosavybės teisės objekto savininkų, kaip jis pats (bendraturčių), naudai. Viena iš bendrosios nuosavybės teisės formų gali būti ir daugiabutis gyvenamasis namas, kai nepaisant buto (ar patalpų) priklausymo atskiram savininkui, dažnai išlieka ir priklausančių bendrai keliams butų (patalpų) savininkams objektų. Pagal LR CK 4.82 str. 1 d. ir 5 d. nuostatas butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise proporcingai jiems nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui, priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė – techninė ir kitokia įranga. LR CK 4.82 str. 3 d. yra tiesiogiai įtvirtinta butų ir kitų patalpų savininkų pareiga apmokėti jam proporcingai tenkančias išlaidas pačiam namui išlaikyti bei išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas, įmokas, taip pat dalyvauti kaupiant lėšas namui (jo konstrukcijoms) atnaujinti. Tokia įstatymų leidėjo pozicija paaiškinama tuo, kad namo konstrukcijų tinkamas funkcionavimas atitinka visų bendrosios dalinės nuosavybės interesus. Pabrėžtina, kad šiuo pagrindu galima grįsti tik būtinų, t. y. neišvengimų išlaidų namui išlaikyti bei jo konstrukcijų patikimumui ir funkcionavimui pagal paskirtį užtikrinti, atskaitymų ir jų kaupimo reikalavimą. Tai reiškia, kad pačių būsimų išlaidų kaupimo reikalingumas, racionalumas ir adekvatumas priklauso nuo konkretaus namo būklės (jo pastatymo metų, atnaujinimo sąnaudų, būsimų išlaidų dydžio ir kt.), taip pat bendraturčių apsisprendimo, kokiu būdu, t. y. kokia suma, kokiam tikslui ir kt., turi būdu kaupiamos įmokos.

Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų nustatyta, kad gyvenamojo namo, esančio Turistų g. 1A, Klaipėdoje, statybos data 1960 m (t. 1, b. l. 60–61), byloje nėra duomenų, kad šis gyvenamasis namas būtų renovuotas ar kt. Iš ieškovės sušauktų susirinkimų protokolų matyti, kad buvo keliamas namo apšiltinimo, ventiliacijos ir kt. klausimai (t. 1, b. l. 10). Šie duomenys leidžia daryti išvadą, kad gyvenamajam namui dėl jo fizinio nusidėvėjimo, jo esamos būklės yra atliekami tam tikri atnaujinimo darbai, o šiam tikslui reikalingos bendraturčių lėšos. Teisėjų kolegijos nuomone, gyvenamojo namo bendraturčiai, žinantys savo namo būklę, turėjo teisinį pagrindą nuspręsti rinkti tam tikrą pinigų sumą į kaupiamąją bendrijos sąskaitą gyvenamojo namo atnaujinimo darbams. Atkreiptinas dėmesys, kad sukauptų įmokų pagrįstumas šiuo atveju nėra sprendžiamas, nėra sprendžiamas ir šių įmokų paskirties klausimas, tačiau atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą sukauptos lėšos privalės būti skiriamos būtinosioms namo atnaujinimo išlaidoms padengti. Pažymėtina, kad teisės aktuose nėra numatyto imperatyvo kaupiamąsias įmokas rinkti tik tuo metu, kai jau atliekami privalomieji namo remonto darbai, yra paruošti projektai ir kt. Teisėjų kolegijos nuomone, vien ta aplinkybė, kad bendrijos susirinkimo metu nebuvo nurodytas konkretus įmokų rinkimo tikslas, nesudaro pagrindo pripažinti šių įmokų rinkimą nepagrįstu ir neteisėtu. Taip pat laikytina svarbia aplinkybe, kad atsakovė sutiko mokėti šias įmokas savanoriškai, pritarė bendrijos sprendimui (t. 1, b. l. 10). Apeliaciniu skundu teigiama, kad atsakovė N. Z. nepritarė nurodytų įmokų kaupimui, t. y. nedalyvavo 2007-03-27 susirinkime, jos parašas šiame protokole paimtas iš kitų ieškovės susirinkimų protokolų. Teisėjų kolegija nurodo, kad atsakovė nesikreipė dėl oficialaus dokumento suklastojimo baudžiamojo proceso nustatyta tvarka, o apeliacine tvarka nagrinėjant šį ginčą atsakovės pateiktų duomenų nepakanka, kad būtų pripažinta, kad ji nedalyvavo 2007-03-27 bendrijos susirinkime ir nepritarė įmokų mokėjimui. Darytina išvada, kad apeliantai šių aplinkybių leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė (LR CPK 178 str.), todėl šis motyvas laikytinas nepagrįstu ir atmestinas. Apeliantai teigia, kad reikalaujamos sumokėti įmokos nebuvo mokamos visų gyvenamojo namo bendraturčių, t. y. šie asmenys konkliudentiniais veiksmais parodė, kad nesutinka su priimtu sprendimu. Pažymėtina, kad prievolė baigiasi tinkamu jos įvykdymu (LR CK 6.123 str.) ar šalių susitarimu (LR CK 6.125 str.). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, bendraturčiai, nepritardami priimtam sprendimui, galėjo jį panaikinti, tačiau tokių duomenų byloje nėra pateikta, ieškovės priimtas sprendimas yra galiojantis, todėl vykdytinas, o vien ta aplinkybė, kad šios įmokos nebuvo mokamos visų bendraturčių, nepaneigia piniginės prievolės vykdymo būtinumo ir neišvengiamumo bei prievolės pabaigos (LR CK 6.59 str.).

Pagal įstatymo leidėjo nustatytą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo formuojamą praktiką LR CK 4.83 str. 4 d. nustato išlygą, kad butų ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, t. y., kai jis nėra davęs dėl jų sutikimo ir šios išlaidos nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais, arba dėl jų nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo LR CK 4.84 str. ir 4.85 str. nustatyta tvarka. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad išlaidas galima atsisakyti mokėti dviem atvejais: kai dėl jų teisės aktų nustatyta tvarka nėra priimto sprendimo, o šiuo atveju yra priimtas toks administratoriaus sprendimas; kai butų ir kitų patalpų savininkas nėra davęs sutikimo dėl šių išlaidų, šiam atvejui atsakovė pritarė (t. 1, b. l. 10). Pastaruoju atveju būtina dar viena sąlyga – išlaidos turi būti nesusijusios su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais. Šioje byloje nėra aplinkybių, kurios leistų atsakovams nemokėti ieškovės reikalaujamų sumų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovų 1425 Lt sumą.

Ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliaciniu skundu ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kuria atmestas reikalavimas priteisti išlaidas, susijusias su tvoros pastatymu. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė teisės normas, todėl pagrįstai atmetė reikalavimą priteisti tvoros pastatymo išlaidas.

LR CK 4.83 str. 4 d. butų ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, kai jis nėra davęs dėl jų sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais, arba dėl jų nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo LR CK 4.84 str. ir 4.85 str. nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija iš pateiktų duomenų nustatė, kad bendrijos narių susirinkime 2009-11-17, kuriame buvo nuspręsta pastatyti vientisą išorinę sklypo, esančio Turistų g.1A, Klaipėdoje, tvorą, įrengti tris įvažiavimus iš Turistų gatvės, tvoros stulpelių statybai panaudoti klinkerio plytas, o stulpelius jungti medinėmis lentelėmis, atsakovė nedalyvavo. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad atsakovai pritarė ar sutiko su šiuo ieškovės priimtu sprendimu. Vadovaujantis LR CK 1.64 str. 3 d. tylėjimas laikomas asmens valios išraiška tik įstatymų ar sandorio šalių susitarimo numatytais atvejais. Darytina išvada, kad atsakovų tylėjimas reiškia nepritarimą priimtam sprendimui. Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog minėtas ieškovės sprendimas nebuvo skundžiamas, nesudaro pagrindo pripažinti, kad atsakovai pritarė šiam sprendimui. Išaiškintina, kad pagrindas priteisti tvoros pastatymo išlaidas būtų tik tuo atveju, jeigu šias išlaidas būtų galima priskirti prie privalomųjų išlaidų namui išlaikyti. Atkreiptinas dėmesys, kad 2010-10-20 ieškovės protokole nurodyta, jog bendrijos nariais yra A. P., V. P., P. K., S. Š., D. Š., t. y. atsakovai nėra bendrijos nariai. Darytina išvada, kad ne visi ieškovės priimami sprendimai atsakovams yra privalomi, o tik tie, kurie susiję su būtinosiomis statinių naudojimo ir priežiūros išlaidomis, skirtomis bendrajai dalinei nuosavybei išlaikyti. Vadovaujantis LR aplinkos ministro 2002-07-01 įsakymu Nr. 351 patvirtintu Statybos techniniu reglamentu STR 1.12.05:2002 „Gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomieji reikalavimai ir jų įgyvendinimo tvarka“, ieškovės reikalaujamos priteisti tvoros pastatymo išlaidos nėra priskirtinos privalomiesiems statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimams, atsakovai nedavė sutikimo šiam ieškovės sprendimui, todėl reikalavimas dėl tvoros pastatymo išlaidų pagrįstai atmestas.

Ieškovė apeliaciniu skundu teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą priteisti procesines palūkanas nuo priteistos 1425 Lt sumos. Teisėjų kolegija sutinka su tokiais apeliacinio skundo motyvais.

Teisėjų kolegija nurodo, kad palūkanos gali būti dvejopos paskirties: kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka už naudojimąsi svetimais pinigais, ir kaip kompensacija už nuostolius, kurių atsiradimą kreditoriui šalys ar įstatymas preziumuoja. LR CK 6.37 str. 2 d. nustatytos palūkanos atlieka kompensacinę funkciją ir skirtos minimaliems kreditoriaus nuostoliams atlyginti. Jas moka skolininkas, kuriam pareikšti reikalavimai teisme tais atvejais, jeigu šie patenkinti. Nurodytos palūkanos vadinamos procesinėmis. Terminas „procesinės palūkanos“ įstatyme nenustatytas, bet jis visuotinai vartojamas teismų praktikoje, kad būtų galima išskirti LR CK 6.37 str. 2 d. nustatytų pagal įstatymą kompensacinę funkciją atliekančias palūkanas. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojosi kreditoriaus lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė kreditoriaus interesus ir privalo LR CK 6.37 str. 2 d. pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas, kurios vertinamos kaip minimalūs kreditoriaus nuostoliai. Jos skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir jų, kaip civilinės atsakomybės, netesybų forma, mokėjimas kildintinas iš paties skolininko neteisėtų veiksmų – pinigų nesumokėjimo geruoju, esant jo galiojančiai prievolei mokėti įmokas į kaupiamąją bendrijos sąskaitą. Nagrinėjamu atveju konstatuota, kad atsakovai privalėjo mokėti kaupiamąsias įmokas, šios įmokos iš jų priteistos, atsakovai nepaneigė LR CK 6.37 str. įtvirtintos prezumpcijos, todėl keistina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis ir priteistinos procesinės palūkanos nuo visos iš atsakovų priteistos sumos, t. y. 1425 Lt dydžio įmokų į kaupiamąjį fondą, 3,11 Lt už namo techninės priežiūros žurnalo įsigijimą, 60,50 Lt už namo techninę priežiūrą, 100 Lt už palėpės plano parengimą, 27 Lt išlaidas už pakvietimą pas notarą (iš viso – 1615,61 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos.

Kiti apeliacinių skundu motyvai neturi teisinės reikšmės priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, atlygintinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos (LR CPK 93 str. 1 d., 4 d.). Atmetus atsakovų apeliacinį skundą jų turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Ieškovės apeliacinį skundą tenkinus iš dalies, t. y. vieną reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo, atlygintina 50 proc. jos turėtų išlaidų. Iš pateiktų duomenų nustatyta, kad ieškovė už apeliacinį skundą sumokėjo 71 Lt žyminio mokesčio ir turėjo 800 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Atsižvelgiant į šiuos duomenis iš kiekvieno atsakovo ieškovei priteistina po 17,75 Lt žyminio mokesčio ir po 200 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsnio 1, 2 dalimis, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-07-02 sprendimo dalį, kuria iš atsakovų Z. ir M. Z. (M. Z.) priteistos 5 procentų metines palūkanas nuo 190,61 Lt nuo bylos iškėlimo teisme 2011-09-20 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovui DNSB „Dalgvista“, pakeisti ir iš atsakovų Z. ir M. Z. (M. Z.) priteisti 5 procentų metines palūkanas nuo 1615,61 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2011-09-20 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovei DNSB „Dalgvista“. Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Iš atsakovų Z. ir M. Z. (M. Z.) priteisti ieškovei DNSB „Dalgvista“ po 17,75 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir po 200 Lt išlaidų už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.