Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai (132 b. l.).

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai. 2016 m. rugsėjo 5 d. teisme gautas raštas „Dėl bylos“, kuriame nurodė, kad atsakovo atstovas yra tinkamai informuotas apie teismo posėdį ir prašo nagrinėti bylą nedalyvaujant.

Byloje keliamas ginčas dėl to, ar pagrįstas pareiškėjo A. R. reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, Kauno TI, Klaipėdos apskrities vyriausiajame policijos komisariate.

Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nustatyta CK 6.271 str. Pagal šio straipsnio nuostatas, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinė atsakomybė kyla tik nustačius, kad egzistuoja visi trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalos dydį, t. y. visas šiuo atveju būtinas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimas byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimas byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Teismui pateiktame skunde pareiškėjas nurodė, kad jo laisvė Lukiškių TI-K buvo ribojama pažeidžiant galiojančiuose teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas. Reikalavimą priteisti 76 eurus neturtinei žalai atlyginti pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad Lukiškių TI-K administracija neužtikrino, kad kamerose jam tektų 3,6 kv. m kameros ploto. Lukiškių TI-K kalinami asmenys pasivaikščioti išvedami tik 1 valandą per parą. Lukiškių TI-K nėra sanitarinių švaryklų, skalbyklų, taip pat suimtieji nėra aprūpinami pagal materialinio aprūpinimo normas privalomu išduoti (30 gr.) muilu. Lukiškių TI-K yra tarakonų, kamerų sienos ir lubos paveiktos pelėsio, o prieš langus 1 metro atstumu įrengtos papildomos grotos specialiai tam, kad kalinami asmenys negalėtų pasiekti atidaryti langų šaltuoju metų laiku. Sanitariniai mazgai nėra atitverti nuo likusios gyvenamosios patalpos dalies ir neturi atskiros oro šalinimo sistemos. Suimtiesiems išduodama patalynė yra pasibaisėtinos būklės. Patalynė (čiužinys, antklodė) visuomet eksploatuojama be užvalkalų, dažnai be pagalvės užvalkalo ir paklodžių.

Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 (ginčui aktuali redakcija) nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2015-10-15 ir buvo laikomas kameroje Nr. 108 (plotas 7,38 kv. m) kartu su 2 asmenimis ir vienam asmeniui teko 3,69 kv. m. 2015-10-16 išvyko į Vilniaus pataisos namus (25–26 b. l.). Teismas konstatuoja, jog vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus.

Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-08-13 patikrinimo akto Nr. 13(13.3)-PA-1900 (27–28 b. l.) matyti, kad patikrinimo metu 2015-08-12 nustatyta, kad kameroje Nr. 108 vizualiai buvo švaru, pelėsio požymių vizualiai nenustatyta, HN 76:2010 56 punkto pažeidimų nenustatyta. Patikrinimo metu kameroje Nr. 108 išmatuota oro temperatūra buvo 27,5oC, santykinė oro drėgmė buvo 46,6% – tai atitiko HN 76:2010 26 punkto reikalavimus. Kameroje Nr. 108 yra langai, patalpos vėdinamos natūraliai per langus, sanitariniai įrenginiai buvo tvarkingi.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Pažymėtina, kad nuo 2015 metų Lukiškių TI-K vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus (30–33 b. l.).

Bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas A. R. Lukiškių TI-K buvo trumpą laiko tarpą, t. y. vieną dieną. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl kitų antisanitarinių kalinimo sąlygų yra abstraktaus pobūdžio, todėl negali būti teismo įvertintos.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad jo kalinimo Kauno TI metu nebuvo užtikrintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakyme nustatytas plotas, kuris turi tekti vienam laikomam asmeniui, kalinimo sąlygos buvo nežmogiškos, žeminančios garbę ir orumą. Jis taip pat teigia, kad Kauno TI kalinami asmenys pasivaikščioti gryname ore vedami vienai valandai per parą. Pareiškėjas taip pat teigia, kad Kauno TI nebuvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius. Kamerose esantys sanitariniai mazgai nėra atitverti nuo likusios gyvenamosios dalies ir neturi atskiros oro šalinimo sistemos. Pareiškėjas teigia, kad patalynė eksploatuojama be užvalkalų, be pagalvės užvalkalo ir paklodžių, čiužinys, antklodė ir pagalvė neskalbiamos, einant į dušą suimtieji nėra aprūpinami muilu.

Iš byloje esančios Kauno TI 2016-03-08 pažymos Nr. 11-1293 „Apie A. R. laikymo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje“ (80–85 b. l.) matyti, kad pareiškėjas Kauno TI įvairiais laikotarpiais buvo laikomas nuo 2015 m. sausio 21 d. iki 2015 m. spalio 15 d. Visą buvimo Kauno TI laiką jam teko nuo 4,08 kv. m iki 8,15 kv. m kameros ploto. Teismas konstatuoja, jog vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus.

Iš tardymo izoliatoriui (kalėjimui) priklausančių daiktų, išduotų suimtajam (nuteistajam) laikinai naudotis, sąrašo matyti, kad yra išvardinti daiktai, kuriuos pareiškėjas gavo, t. y. čiužinys, pagalvė, antklodė, užvalkalas, paklodė, rankšluostis, šaukštas, puodelis, dubenėlis/lėkštė, pag. užvalkas (78 b. l.). Pareiškėjas A. R. teiginių dėl jam duoto čiužinio blogo kvapo, neskalbimo, nevalymo, nedezinfekavimo, taip pat dėl neišduoto muilo niekuo nepagrindė. Jis ginčo laikotarpiu dėl šių galimų minėtų teisių pažeidimo į Kauno TI administraciją nesikreipė. Taigi, nurodyti pažeidimai laikytini neįrodytais. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų, kad patalynė buvo netinkama naudoti.

Pareiškėjas nurodo, kad jis tik vieną valandą per parą galėjo pasivaikščioti lauke. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Iš pareiškėjo skundo matyti, kad jam buvo suteikta teisė kiekvieną dieną po 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kad jis turėjo teisę į ilgesnį, nei vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore, todėl šie argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Kauno TI nebuvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius. Šie pareiškėjo argumentai laikytini abstrakčiais ir nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją dėl asmeninių drabužių skalbimo ir kad administracija būtų atsisakiusi tai daryti.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 laisvės atėmimo vietose veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakyme Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir TI taisyklės) 107 punktą, ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius.

Viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą, vadovaujantis Kauno TI direktoriaus 2009 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1-117 (Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012 m. sausio 31 d. įsakymo Nr. 1-17 redakcija) „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinės aprangos skalbimo ir cheminio valymo paslaugos teikimo tvarkos aprašo“ (toliau – ir Įsakymas). Naudojimasis tokia paslauga yra suimtųjų bei nuteistųjų asmenų teisė, bet ne pareiga, už negrynus pinigus, esančius jų asmeninėse sąskaitose, naudotis asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslaugomis. Pagal Įsakymą suimtieji ir nuteistieji teikiama paslauga turi galimybę pasinaudoti ne rečiau kaip kartą per savaitę. Suimtasis ar nuteistasis, norintis pasinaudoti teikiama paslauga, užpildo prašymą. Planuodamas paslaugą, jis turi atsižvelgti į jo asmeninėje sąskaitoje esančią pinigų sumą bei planuojamus maisto produktų ir būtiniausių reikmenų pirkimus. Įsakymo 11 punkte numatyta, jeigu suimtasis ar nuteistasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, jis gali raštu kreiptis į SRS būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai.

Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 nustatyta, kad draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems asmenims (65 punktas). Lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir/arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (66 punktas).

Iš pateikto teisinio reguliavimo matyti, kad minkštasis inventorius nuteistiesiems (suimtiesiems) turi būti išduodamas išskalbtas, išvalytas arba dezinfekuotas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, kad dezinfekavimas nėra tinkamas išduodamo minkštojo inventoriaus valymo būdas, atmestini kaip pagrįsti.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad buvo laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje neužtikrinant minimalaus areštinės kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui. Areštinėje asmenys pasivaikščioti gryname ore vedami vienai valandai per parą. Sanitariniai mazgai nėra atitverti nuo likusios gyvenamosios dalies ir neturi atskiros oro šalinimo sistemos. Pareiškėjas teigia, kad areštinėje patalynė eksploatuojama be užvalkalų, be pagalvės užvalkalo ir paklodžių, čiužinys, antklodė ir pagalvė neskalbiamos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija yra konstatavusi, jog sprendžiant klausimą dėl teisės aktais nustatyto vienam asmeniui tenkančio kameros ploto, turi būti vadovaujamasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktu, kuriame numatyta, jog asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo į bendrą gyvenamąjį plotą (2015-07-16 teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015).

Byloje esančiame Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viešosios tvarkos tarnybos areštinės viršininko D. P. 2016-12-19 tarnybiniame pranešime (39 b. l.) nurodyta, kad A. R. laikotarpiu nuo 2015-01-16 iki 2015-01-17, nuo 2015-01-17 iki 2015-01-19, nuo 2015-01-20 iki 2015-01-21 buvo laikomas areštinės kameroje Nr. 19 (plotas 18,48 kv. m) kartu su 3–4 asmenimis ir vienam asmeniui tekdavo nuo 4,62 kv. m iki 6,16 kv. m. Laikotarpiu nuo 2015-01-26 iki 2015-01-27 ir nuo 2015-01-27 iki 2015-01-28 buvo laikomas areštinės kameroje Nr. 4 (plotas 14,15 kv. m) kartu su 3–4 asmenimis ir vienam asmeniui tekdavo nuo 3,54 kv. m iki 4,71 kv. m. Laikotarpiu nuo 2015-01-29 iki 2015-02-03 buvo laikomas areštinės kameroje Nr. 26 (plotas 12,72 kv. m) kartu su 2 asmenimis ir vienam asmeniui tekdavo nuo 6,36 kv. m. Laikotarpiu nuo 2015-02-10 iki 2015-02-11, nuo 2015-02-11 iki 2015-02-13, nuo 2015-02-13 iki 2015-02-18, nuo 2015-04-09 iki 2015-04-13 ir nuo 2015-04-13 iki 2015-04-17 buvo laikomas areštinės kameroje Nr. 24 (plotas 19,50 kv. m) su 2–4 asmenimis ir vienam asmeniui tekdavo nuo 4,88 kv. m iki 9,75 kv. m. Laikotarpiu nuo 2015-04-17 iki 2015-04-24 ir nuo 2015-08-24 iki 2015-09-01 buvo laikomas areštinės kameroje Nr. 32 (plotas 20,11 kv. m) su 4 asmenimis ir vienam asmeniui tekdavo nuo 5,02 kv. m. Laikotarpiu nuo 2015-05-18 iki 2015-05-20 ir nuo 2015-06-01 iki 2015-06-04 buvo laikomas areštinės kameroje Nr. 23 (plotas 16,01 kv. m) su 3 asmenimis ir vienam asmeniui tekdavo nuo 5,33 kv. m. Laikotarpiu nuo 2015-06-04 iki 2015-06-09 buvo laikomas areštinės kameroje Nr. 34 (19,15 kv. m) su 3 asmenimis ir vienam asmeniui tekdavo nuo 6,38 kv. m. Laikotarpiu nuo 2015-06-15 iki 2015-06-30 ir nuo 2015-08-24 iki 2015-08-24 buvo laikomas areštinės kameroje Nr. 33 (plotas 21,76 kv. m) su 2–4 asmenimis ir vienam asmeniui tekdavo nuo 5,44 kv. m iki 10, 88 kv. m.

Įvertinęs byloje esančius duomenis apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas konkrečiomis dienomis, dydžius ir asmenų, su kuriais jis buvo laikomas, skaičių, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015-01-16 iki 2015-09-01 10 dienų buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas neatitiko Taisyklių 80 punkte nustatytų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad atitinkama kamerų dalis užimta lovomis ir kitais baldais bei sienele atitvertu sanitariniu mazgu, faktiškai tenkantis vienam asmeniui gyvenamasis plotas buvo atitinkamai dar mažesnis. Pagal EŽTT praktiką į šią faktinę aplinkybę taip pat atsižvelgtina (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywacewski prieš Lenkiją). Taigi nėra pagrindo abejoti, kad šiuo aspektu buvo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato neteisėti veiksmai (neveikimas).

Byloje esantis Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo aktas Nr. K3-98 (patikrinimas vietoje pradėtas 2015 m. kovo 30 d.) patvirtina, kad buvo patikrintos areštinės kameros, tarp jų ir 23 bei 34 areštinės kameros, kuriose pareiškėjas buvo laikomas. Patikrinimo metu nustatyta, kad areštinės kamerose atliko dirbtinės apšvietos, patalpų temperatūros, oro judėjimo ir santykinės drėgmės matavimus, pažeidimų nenustatyta. Taip pat nustatyta, kad areštinės kamerose yra skaidraus stiklo langai. Grindys lygios, lovų čiužiniai nesuplyšę, švarūs, dalis čiužinių su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėmis audinio. Kamerose yra mechaninė ištraukiamoji ventiliacija. Taip pat kameros vėdinamos ir per skaidraus stiklo atidaromus langus. Tikrinimo metu kamerose esantys įrenginiai buvo švarūs. Areštinėje profilaktinę dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją vykdo UAB „Kauno grūdai“, atlikti darbai registruojami. Tikrinimo metu buitinių parazitų kamerose nepastebėta. Areštinės dušinės sienos ir grindys lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Atlikti valymo darbai ir kokios naudotos valymo priemonės yra registruojamos areštinės patalpų pagrindinio valymo žurnale. Patikrintose kamerose, dušinėje ant sienų, lubų pelėsių nebuvo, pasivaikščiojimo kiemai išvalyti (42–45 b. l.). Kitų duomenų nenustatyta, kad pareiškėjo laikymo laikotarpiu Klaipėdos apskrities vyriausiajame policijos komisariate būtų atlikti Klaipėdos visuomenės sveikatos centro patikrinimai, ar areštinės kameros atitinka Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820, reikalavimus. Kitų įrodymų dėl netinkamos kamerų būklės byloje nėra, todėl konstatuoti, kad valstybės valdžios institucijos (Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato) pareigūnai laikė pareiškėją areštinės kamerose, neatitinkančiose joms keliamų higienos normos HN 37:2009 reikalavimų, nėra pagrindo.

Taip pat pareiškėjo teiginiai, jog jam areštinėje patalynė buvo išduodama pasibaisėtinos būklės, laikytini abstrakčiais ir nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato administraciją dėl išduodamos patalynės būklės, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Lietuvos Respublikos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių VIII skyriaus nuostatų „Policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimų organizavimas“ 54 punkte nurodyta, kad policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas) privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien 1 valandą pasivaikščioti. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kad jis turėjo teisę į ilgesnį, nei vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore, todėl šie argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti 20824,00 Eur neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tačiau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 3.23 punktu, bylose dėl žalos atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė, kuriai atstovauja valstybės institucijos (valstybinio administravimo subjektai), dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. Šioje byloje žalos atsiradimą pareiškėjas kildina iš tiesioginių Lukiškių TI-K, Kauno TI, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato neteisėtų veiksmų. Pažymėtina, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų bei kitų skunde teismui nurodytų aplinkybių į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su tuo susijusios medžiagos nerinko ir nenagrinėjo. Taip pat byloje nėra įrodymų, jog ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į departamentą, tokių įrodymų nepateikė ir pareiškėjas. Byloje nenustatyti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos neteisėti veiksmai (neveikimas), todėl pareiškėjo skundo dalis, kuriuo jis prašo priteisti 20824,00 Eur neturtinės žalos, atmestina kaip nepagrįsta.