Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. A. ir M. D. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 3 d. nuosprendžio, kuriuo G. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu devyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

M. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. keturiasdešimčiai parų arešto.

Priteista iš G. A. A. B. 5000 litų neturtinės žalos atlyginimo.

Priteista iš G. A. ir M. D. po 38, 50 litų proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. A. ir M. D. nuteisti už tai, kad jie 2005 m. gegužės 14 d., apie 23 val. 15 min. daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbiami), kieme iš keršto dėl ankstesnio G. A. konflikto su Z. B. kartu užpuolė Z. B. . G. A. sudavė du kartus kumščiu nukentėjusiajam į veidą ir pastarasis suklupo. M. D. spyrė Z. B. vieną kartą į kairį šoną. Po šių smūgių Z. B. , esančiam keturpėsčiam, G. A. spyrė koja į veidą. Nuo šio smūgio Z. B. griuvo aukštielninkas. Tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus G. A. gulinčiam Z. B. sudavė kumščiu ne mažiau kaip tris smūgius į veido sritį ir spyrė tris kartus į veidą. Nuo M. D. suduotų smūgių Z. B. lūžo ketvirtasis, penktasis, šeštasis šonkauliai kairėje krūtinės ląstos pusėje, tai yra buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nuo G. A. nukentėjusiajam suduotų ne mažiau kaip devynių smūgių į galvą buvo padarytos muštinės žaizdos abiejų akių viršutiniuose vokuose, viršutinės lūpos kairėje pusėje, odos nubrozdinimai kaktos kairėje pusėje, poodinės kraujosruvos akių viršutiniuose vokuose, kairės ausies ragelyje, viršutinės lūpos audiniuose, buvo sulaužyti nosies kaulai ir kremzlės, dėl ko įvykio vietoje Z. B. mirė nuo mechaninės asfikcijos krauju, tai yra taip G. A. tyčia nužudė Z. B. .

Nuteistasis G. A. apeliaciniu skundu prašo pakeisti apygardos teismo nuosprendį ir perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. bei skirti švelnesnę bausmę.

Apeliantas nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. Teigia, kad nuo jo smurtinių veiksmų Z. B. buvo tik nesunkiai sutrikdyta sveikata, jis nesiekė nukentėjusiojo mirties. Z. B. mirė, nes įvyko nelaimingas atsitikimas darant pastarajam dirbtinį kvėpavimą. Teismo išvada, kad dirbtinio kvėpavimo darymas esminės įtakos Z. B. mirčiai neturėjo, nepagrįsta. Teismas, darydamas tokią išvadą, vadovavosi ne faktinėmis aplinkybėmis, o teisme nepatikrintomis prielaidomis. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo tiriama aplinkybė kokiu momentu buvo pradėtas daryti nukentėjusiajam dirbtinis kvėpavimas ir kokios būklės buvo nukentėjusysis prieš pradedant šiam daryti dirbtinį kvėpavimą. Apeliantas skunde atkreipia dėmesį į liudytojų L. R. , R. M. ir nuteistojo M. D. parodymus, kad dirbtinis kvėpavimas buvo pradėtas daryti tuoj po sumušimo, kuomet nukentėjusysis dar kvėpavo, taip pat į tai, jog ekspertizės metu ekspertai negalėjo vienareikšmiškai nustatyti ar iki dirbtinio kvėpavimo pučiant iš burnos į burną, atlikimo, nukentėjusiojo kvėpavimo takuose, jau buvo aspiruotas pakankamas kiekis kraujo, galintis uždaryti kvėpavimo takus ir sąlygojo jų uždarymą, tai yra turėjo esminės įtakos Z. B. mirčiai. Mano, jog tik apklausus anksčiau minėtus liudytojus ir įvertinus visas jo paminėtas aplinkybes dėl dirbtinio kvėpavimo darymo, galima daryti išvadą dėl dirbtinio kvėpavimo pasekmių ir nukentėjusiojo mirties priežasties.

Apeliantas skunde taip pat nesutinka su teismo nuosprendžiu jam paskirta bausme. Teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog jis anksčiau nebuvo nei teistas, nei baustas administracine tvarka, nusikalto jaunas, be to, dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi, po nusikaltimo iškvietė greitąją medicinos pagalbą, policiją, iš dalies atlygino padarytą žalą nukentėjusiajam (kas pripažintina jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis), bausmė yra per griežta ir turi būti švelninama.

Nuteistasis M. D. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį pakeisti, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 93 str. 1 d. atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės ir paskirti jam auklėjamojo poveikio priemones. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir neteisingos bausmės paskyrimo.

Apeliantas skunde nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. Teigia, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, jog nuo jo suduoto smūgio koja nukentėjusiajam lūžo trys šonkauliai kairėje pusėje. Apeliantas, remdamasis pakartotinės teismo medicinos ekspertizės 5 p. išvadomis, eksperto paaiškinimais, teigia, jog nėra paneigta, kad šonkaulius kairėje pusėje galėjo sulaužyti jis su R. M. , kai nukentėjusiajam darė dirbtinį kvėpavimą, siekdami pastarajam padėti. Esant tokioms aplinkybėms, apeliantas prašo jo veiką kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Apeliantas skunde taip pat teigia, kad teismas, skirdamas jam bausmę, privalėjo vadovautis ir Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso XI skyriaus normomis, reglamentuojančiomis bausmės skyrimą nepilnamečiams, nes jis nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnametis, ir svarstyti klausimą dėl Lietuvos Respublikos BK 93 str. 1 d. taikymo jo atžvilgiu. Apeliantas mano, jog taikyti jo atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 93 str. 1 d. ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės buvo visos sąlygos, numatytos minėtame įstatyme (jis nepilnametis, pirmą kartą padarė nesunkų nusikaltimą, anksčiau teistas ar baustas administracine tvarka nebuvo, atsiprašė nukentėjusiojo giminaičių, atlygino padarytą turtinę žalą, prisipažino ir dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailėjosi, kas pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe).

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistieji G. A. , M. D. ir jų gynėjai prašė tenkinti apeliacinius skundus, prokuroras prašė atmesti nuteistųjų apeliacinius skundus.

Nuteistųjų G. A. ir M. D. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti visas nuteistųjų M. D. ir G. A. apeliaciniuose skunduose keliamas abejones, atliko įrodymų tyrimą ir pakartotinai ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus nustatė, kad G. A. ir M. D. 2005 m. gegužės 14 d., apie 23 val. 15 min. daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbiami) kaime, kieme iš keršto dėl ankstesnio G. A. konflikto su Z. B. kartu užpuolė Z. B. . G. A. sudavė du kartus kumščiu nukentėjusiajam į veidą ir pastarasis suklupo. M. D. spyrė Z. B. vieną kartą į kairį šoną. Po šių smūgių Z. B. , esančiam keturpėsčiam, G. A. spyrė koja į veidą. Nuo šio smūgio Z. B. griuvo aukštielninkas. Tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus G. A. gulinčiam Z. B. sudavė kumščiu ne mažiau kaip tris smūgius į veido sritį ir spyrė tris kartus į veidą. M. D. suduotas smūgis sukėlė Z. B. fizinį skausmą. Nuo G. A. nukentėjusiajam suduotų ne mažiau kaip devynių smūgių į galvą buvo padarytos muštinės žaizdos abiejų akių viršutiniuose vokuose, viršutinės lūpos kairėje pusėje, odos nubrozdinimai kaktos kairėje pusėje, poodinės kraujosruvos akių viršutiniuose vokuose, kairės ausies ragelyje, viršutinės lūpos audiniuose, buvo sulaužyti nosies kaulai ir kremzlės, dėl ko įvykio vietoje Z. B. mirė nuo mechaninės asfikcijos krauju, tai yra taip G. A. tyčia nužudė Z. B. .

Nuteistasis M. D. visą laiką tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme parodė, kad nukentėjusiajam Z. B. spyrė vieną kartą koja į kairįjį šoną. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi teismo medicinos eksperto A.Gedmino parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu (ekspertas parodė, kad Z. B. padarytų sužalojimų pobūdis yra trauminis), ir padarė išvadą, kad, būtent, nuo šio M. D. suduoto smūgio lūžo Z. B. ketvirtasis, penktasis, šeštasis šonkauliai kairėje krūtinės ląstos pusėje bei M. D. nuteisė pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį už nesunkaus sveikatos sutrikdymo Z. B. padarymą. Teismo medicinos eksperto A.Gedmino parodymai yra pagrindinis įrodymų šaltinis, kuriuo remiantis pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad M. D. veika (smūgis nukentėjusiajam į kairįjį šoną) buvo būtina Z. B. padarytų sužalojimų (ketvirtojo, penktojo, šeštojo šonkaulių lūžių) kilimo sąlyga ir yra priežastiniame ryšyje su pasekmėmis, - nesunkiu Z. B. sveikatos sutrikdymu. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad teismo medicinos eksperto A.Gedmino parodymai sudaro objektyvų pagrindą juos vertinti kaip patvirtinančius M. D. kaltę padarius tuos sužalojimus, nes ekspertas atliko Z. B. lavono tyrimą ir tiesiogiai matė nukentėjusiajam padarytus sužalojimus, o ne rėmėsi rašytiniais bylos duomenimis. Kolegija laiko, kad toks įrodymų vertinimas negali būti pripažįstamas atitinkančiu Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes išvadas šis teismas padarė neįvertinęs visų bylos aplinkybių visumos, suteikdamas išskirtinę reikšmę teismo medicinos eksperto A.Gedmino parodymams prieš kitus byloje esančius įrodymus, jų tinkamai ir pilnai neištyręs. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo paskirta atlikti nauja teismo medicinos ekspertizė. Ekspertai J.Rybalko ir R.Sitienė, susipažinę su bylos medžiaga, teismo medicinos ekspertizės aktu, davė išvadą dėl Z. B. nustatytų sužalojimų, - lūžusių trijų šonkaulių krūtinės ląstos kairėje pusėje, padarymo mechanizmo: Z. B. šonkaulių lūžimai buvo padaryti krūtinės ląstos deformacijos metu. Tai galėjo būti padaryta tiek suduodant smūgį palyginti plačiu paviršiumi, pvz. pėdos plokštuma, tiek atliekant reanimacijos priemones – spaudžiant intensyviai krūtinės ląstą (t.3, b.l. 13-19). Esant tokiai specialistų išvadai, pirmosios instancijos teismas privalėjo aiškintis su specialistu, ar M. D. spyris nukentėjusiajam į kairįjį šoną koja apautu batu galėjo būti ketvirtojo, penktojo, šeštojo šonkaulių lūžių priežastis, koks šių sužalojimų padarymo mechanizmas, kokią įtaką šiems lūžiams turėjo nukentėjusiajam atliekamas dirbtinis kvėpavimas. Šios esminės bylai aplinkybės pirmosios instancijos teisme liko neištirtos. Teismas, išdėstydamas nuosprendyje teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų turinį, apsiribojo tik formaliu konstatavimu, kad nukentėjusiojo teismo medicinos specialistai davė išvadą, jog sužalojimai galėjo būti padaryti tiek suduodant smūgį palyginti plačiu paviršiumi, tiek spaudžiant intensyviai krūtinės ląstą, remdamiesi bylos duomenimis, patys tiesiogiai nematę Z. B. padarytų sužalojimų, ir tuo motyvuodamas atmetė dirbtinio kvėpavimo darymą nukentėjusiajam kaip galimą padarinių atsiradimo sąlygą, neišsiaiškino galimo sužalojimų padarymo suduodant smūgį mechanizmo, tai yra tokiu būdu neištyrė esminių aplinkybių, galėjusių paveikti teismo išvadas. Kadangi apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai ir besąlygiškai yra įrodytas, apeliacinės instancijos teismas ėmėsi visų įstatymo numatytų priemonių, kad bylos aplinkybės būtų ištirtos visapusiškai, pilnai, objektyviai ir išsiaiškinta ar, būtent, M. D. veika buvo priežastiniame ryšyje su pasekmėmis – ketvirtojo, penktojo, šeštojo šonkaulių lūžiais kairėje krūtinės ląstos pusėje. Byloje buvo atliktas įrodymų tyrimas, perskaitytos teismo medicinos ekspertizių aktų išvados, taip pat apklaustas išvadas davęs teismo medicinos ekspertas J.Rybalko. Ekspertas apeliacinės instancijos teisme patvirtino teismo medicinos ekspertizės išvadas, kad Z. B. ketvirtojo, penktojo, šeštojo šonkaulių lūžimai kairėje krūtinės ląstos pusėje galėjo būti padaryti tiek suduodant smūgį palyginti plačiu paviršiumi, tiek atliekant reanimacijos priemones – spaudžiant intensyviai krūtinės ląstą ir išsamiai paaiškino tokių sužalojimų padarymo mechanizmą. Pagal eksperto paaiškinimus trijų šonkaulių kairėje ir vieno dešinėje lūžiai nukentėjusiajam Z. B. padaryti spaudžiant ties krūtinkauliu. Ekspertas kategoriškai paneigė, kad tokie sužalojimai galėjo būti padaryti nuo atskirų smūgių, tai yra spiriant M. D. parodymuose nurodytu būdu – apauta batu koja į kairįjį šoną. Pažymėjo, kad šonkaulių lūžiai galėjo būti padaryti suduodant smūgį koja apautu batu tuo atveju, jeigu nukentėjusysis būtų buvęs horizontalioje padėtyje (gulint ant žemės) ir smūgis suduotas iš viršaus į krūtinės ląstą palyginti plačiu paviršiumi. Kolegija laiko, jog esant tokioms teismo medicinos specialisto išvadoms, vertinant jas visų byloje surinktų įrodymų kontekste, M. D. negali atsakyti už pasekmes, kilusias dėl minėtų šonkaulių lūžių, - nesunkų Z. B. sveikatos sutrikdymą, nes M. D. veiksmai nėra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su šiomis pasekmėmis.

Tačiau tai nereiškia, kad M. D. negali būti traukiamas atsakomybėn už tuos padarinius, kurie yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su jo padaryta veika. Kaip jau aptarta aukščiau, yra įrodyta, jog M. D. spyrė koja nukentėjusiajam Z. B. į kairįjį šoną, dėl ko, kaip apeliacinės instancijos teisme paaiškino teismo medicinos ekspertas, nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas. Ši M. D. veika yra pavojinga ir Baudžiamajame kodekse uždrausta, atsakomybę už fizinio skausmo sukėlimą asmeniui numato Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalis. Todėl M. D. veika turi būti perkvalifikuota iš Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalies į Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį.

Tuo pačiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį dėl tyčinio Z. B. nužudymo yra nuteistas G. A. . Nuteistasis G. A. apeliaciniame skunduose ginčija, kad ne jo suduoti smūgiai sukėlė nukentėjusiojo Z. B. mirtį. Teismo medicinos ekspertizės metu nustatyta, kad Z. B. mirė nuo mechaninės asfiksijos krauju tekančiu iš lūžusių nosies kaulų ir kremzlės (t.1, b.l. 15-27). Siekiant pašalinti bet kurias abejones, patikrinti aplinkybes apie smūgių Z. B. lokalizaciją, pobūdį, jų priežastinį ryšį su pasekmėmis – Z. B. mirtimi - nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo paskirta nauja teismo medicinos ekspertizė. Šios ekspertizės išvados neprieštarauja pirmos teismo medicinos ekspertizės išvadoms, tik patikslina jas: Z. B. mirties priežastimi buvo aspiracija krauju dėl nosies kaulų ir kremzlių lūžio. Tai patvirtina trachėjos, stambiųjų ir smulkiųjų bronchų spindžių užpildymas krauju, bendrieji asfiksijos požymiai (taškinės kraujosruvos akių junginėse, po išoriniu širdies klodu ir po plautine krūtinplėve, skystas tamsiai raudonas kraujas) bei nebuvimas kitų sužalojimų ar liguistų susirgimų, galinčių besąlygiškai būti vertinamais mirties priežastimi (t.3, b.l. 13-19). Teismo medicinos ekspertas, atliekant įrodymų tyrimą, apeliacinėje instancijoje paaiškino, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios prasidėjo kraujavimas, buvo nosies kaulų ir kremzlės lūžis. Dėl nosies kaulų ir kremzlės lūžio prasidėjo greitas kraujavimas, nukentėjusysis, būdamas be sąmonės, rijo kraują ir kraujas tekėjo į kvėpavimo takus, ko pasekoje įvyko mechaninė asfiksija krauju. Dirbtinis kvėpavimas, tai yra oro putimas iš burnos į burną, asmeniui gulinčiam aukštielninkam ir prieš tai patyrusiam nosies kaulų lūžį, tik pagreitino kraujo patekimą į smulkiuosius kvėpavimo takus, kartu ir nukentėjusiojo mirtį. Tokiu būdu, teismo medicinos ekspertizės metu nustatyta, kad priežastiniame ryšyje su Z. B. mirtimi buvo smūgiai, suduoti į galvos sritį. Pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad smūgius į galvą smūgiuodamas koja ir ranka Z. B. sudavė G. A. . Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvuotu įrodymų vertinimu dėl šių faktinių aplinkybių ir laiko įrodyta, kad G. A. sudavė rankomis ir koja Z. B. į galvą, nuo kurių Z. B. lūžo nosies kaulai ir kremzlė, prasidėjo kraujavimas, ir Z. B. dėl mechaninės asfiksijos krauju mirė. Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo G. A. veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, kaip tyčinį nužudymą.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pagrindinė priežastis sąlygojusi Z. B. mirtį buvo ne jo smūgiai suduoti nukentėjusiajam, o neteisingas dirbtinio kvėpavimo darymas nukentėjusiajam. Nors pasekmės – Z. B. mirtis kilo ne iš karto po nusikalstamos veikos - smūgių į galvą sudavimo, - t.y. Z. B. po smūgių sudavimo buvo gyvas, tačiau Z. B. tiesiogine mirties priežastimi buvo nosies kaulų ir kremzlių lūžis, padarytas nuteistojo G. A. veiksmais, ir dėl to prasidėjęs kraujavimas, sąlygojęs nukentėjusiojo uždusimą krauju, o, kaip paaiškino teismo medicinos ekspertas, dirbtinio kvėpavimo darymas nukentėjusiajam tik pagreitino kraujo patekimą į smulkiuosius kvėpavimo takus, kartu ir nukentėjusiojo mirtį.

M. D. , gimęs (duomenys neskelbiami), nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarė 2005 m. gegužės 14 d., t. y. būdamas nepilnametis – neturėdamas aštuoniolikos metų. Pagal Lietuvos Respublikos BK 81 straipsnio 1 dalį asmenims, kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų, taikomos nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų, numatytų BK XI skyriuje, nuostatos.

Lietuvos Respublikos BK XI skyriaus 93 straipsnis nustato nepilnamečio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nepilnametis, pirmą kartą padaręs neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis: 1) nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą arba 2) pripažintas ribotai pakaltinamu, arba 3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Byloje nustatyta, kad nuteistasis M. D. padarė nusikaltimą, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (Lietuvos Respublikos BK 11 straipsnis), savo noru atlygino padarytą turtinę žalą, aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių, - darė nukentėjusiajam dirbtinį kvėpavimą, kurias yra pagrindas pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 punktas), jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad M. D. prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, M. D. anksčiau teistas nebuvo, nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Apeliantas skunde teigia, kad šios byloje nustatytos aplinkybės yra nurodytos tarp Lietuvos Respublikos BK 93 straipsnyje numatytų sąlygų taikant šią įstatymo normą ir atleidžiant nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės. Iš tiesų, M. D. , atsižvelgiant į tai, kad jis pirmą kartą padarė nesunkų nusikaltimą, nukentėjusiojo atsiprašė, atlygino padarytą turtinę žalą, prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, formaliai galima būtų taikyti Lietuvos Respublikos BK 93 straipsnio nuostatos, reglamentuojančio nepilnamečio atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės. Tačiau teismas gali, bet neprivalo, taikyti Lietuvos Respublikos BK 93 straipsnio nuostatų net ir esant visoms šiame straipsnyje numatytoms sąlygoms, nes turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, o ne tik į jame išdėstytas, tai yra jei nustatomi pagrindai taikyti Lietuvos Respublikos BK 93 straipsnio nuostatas, teismas gali atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės ir skirti jam auklėjimo poveikio priemones, nustatęs, kad tokia poveikio priemonė nepilnamečiui būtų efektyvi ir teisinga, jos pakanka pakeisti nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams. Nagrinėjamoje situacijoje kolegija, įvertinusi tai, kad, būtent, M. D. buvo konflikto, kurio metu dėl G. A. nusikalstamų veiksmų mirė nukentėjusysis, tai yra kilo labai sunkios ir nepataisomos pasekmės, iniciatorius, konfliktas prasidėjo dėl menkavertės priežasties, senų, prieš pusę metų vykusių nesutarimų tarp G. A. ir Z. B. , nusikaltimas padarytas ne atsitiktinai ar dėl susidariusios sudėtingos situacijos, laiko, jog auklėjimo poveikio priemonės paskyrimas neužtikrintų, kad M. D. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikaltimų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 41, 54, 80, 90, 91 straipsnių nuostatomis, atsižvelgiant tiek į nuteistojo padėtį ir asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, tiek į nusikaltimo pobūdį, aplinkybes, sąlygojusias Z. B. nužudymą, M. D. skiriama minimali laisvės apribojimo bausmė, kurią nepilnamečiui numato baudžiamasis įstatymas, nustatant jam įpareigojimus.

Nuteistasis G. A. padarė labai sunkų nusikaltimą – tyčinį nužudymą. Tačiau, kolegijos nuomone, atsižvelgiant į patį nužudymo pobūdį (Z. B. padarytas sužalojimas, - nosies kaulų ir kremzlių lūžis, - gyvam asmeniui kvalifikuojamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas), į tai, jog G. A. savo noru atlygino padarytą turtinę žalą, aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių, - iškvietė greitąją medicinos pagalbą, kas laikytina jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 punktas), jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe taip pat pripažinta, kad G. A. prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, G. A. anksčiau teistas nebuvo, yra jauno amžiaus, nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, konflikto iniciatorius buvo M. D. , nuteistajam G. A. paskirta devynerių metų laisvės atėmimo bausmė yra per griežta. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, ir, įvertinus šių paminėtų aplinkybių visumą, kolegija laiko, jog G. A. bausmės tikslus galima pasiekti paskiriant jam švelnesnę bausmę, įstatymo, numatančios atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 3 d. nuosprendį pakeisti:

pripažinti M. D. ir G. A. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jie savo noru atlygino padarytą turtinę žalą ir aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių.

M. D. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalies į Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį ir nuteisti laisvės apribojimu 3 (mėnesiams).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 48 straipsnio 6 dalies 1 punktu, įpareigoti M. D. nuo 22 valandos iki 5 valandos būti namuose.

G. A. , pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, paskirti bausmę laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.