Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2009-07-17 · Administracinė byla Nr. I-1550-331/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2009-07-17Regionų apygardos administracinis teismas
  2. KasacijaNutartis · 2013-11-13Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2009-07-17
Bylos Nr.
I-1550-331/2009
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00417-2009-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ernestas Spruogis, Henrikas Sadauskas, Violeta Balčytienė
Atsakovas
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Pareiškėjas
V.
Trečiasis asmuo
Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Advokatai
Daiva Balčiūnienė
Kategorijos
  • 9.3.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1550-331/2009Proceso Nr. 3-61-3-00417-2009-6Procesinio sprendimo kategorija: 9.3.5,74. (S)
SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. liepos 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Violetos Balčytienės ir Ernesto Spruogio, sekretoriaujant Jovitai Jasionytei, dalyvaujant pareiškėjos atstovams V. K., advokatei Daivai Balčiūnienei, atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei Agnei Pimpytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. K. individualios įmonės „Basana“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau − VMI), trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau − Šiaulių AVMI) dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių AVMI atliko pareiškėjos 2004-01-01 − 2005-12-31 laikotarpio pridėtinės vertės mokesčio (toliau − PVM) ir pelno mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą bei surašė 2008-09-12 patikrinimo aktą Nr. 35-163, kuriame papildomai apskaičiavo 51 321 Lt PVM, 22 572,03 Lt PVM delspinigių, 20 930 Lt pelno mokesčio ir 6 637,28 Lt pelno mokesčio delspinigių (MGK I t. b. l. 120−130). Pareiškėja pateikė Šiaulių AVMI rašytines pastabas dėl 2008-09-12 patikrinimo akto Nr. 35-163 (MGK I t. b. l. 110−114). Šiaulių AVMI pastabas išnagrinėjo, tačiau jų netenkino ir 2008-11-12 sprendimu Nr. 14.4-89-53 dėl patikrinimo akto tvirtinimo minėtąjį aktą patvirtino, nurodydama į biudžetą sumokėti 51 321 Lt PVM, 22 572 Lt PVM delspinigius, 20 930 Lt pelno mokestį, 6 637 Lt pelno mokesčio delspinigius ir sprendimu paskirtas 15 396 Lt PVM baudą bei 6 279 Lt pelno mokesčio baudą (MGK I t. b. l. 31−44). Nesutikdama su Šiaulių AVMI sprendimu, pareiškėja pateikė 2008-12-02 skundą VMI (MGK I t. b. l. 23−27). VMI 2009-01-09 sprendimu Nr. 69-3 Šiaulių AVMI sprendimą patvirtino (MGK I t. b. l. 14−22). Nesutikdama su juo pareiškėja pateikė skundą Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau − Komisija) (MGK I t. b. l. 1−4). Komisija 2009-03-18 sprendimu Nr. S-74-(7-35/2009) iš dalies tenkino skundą: VMI sprendimą dalyje dėl nurodymų sumokėti 26 205 Lt PVM, PVM delspinigius nuo papildomai apskaičiuotos PVM sumos šioje sprendimo dalyje ir 7 861 Lt PVM baudos bei perdavė pareiškėjos skundą VMI nagrinėti iš naujo bei priimti naują sprendimą šioje dalyje, o VMI 2009-01-09 sprendimo Nr. 69-3 dalį, kuria nurodyta pareiškėjai sumokėti 25 116 Lt PVM, PVM delspinigius nuo papildomai apskaičiuotos PVM sumos šioje dalyje, 7 535 Lt PVM baudos, 20 930 Lt pelno mokesčio, 6 637 Lt pelno mokesčio delspinigių ir 6 279 Lt pelno mokesčio baudos, patvirtino (b. l. 21−30).

Šalies argumentai

Pareiškėja nesutikdama su Mokestinių ginčų komisijos sprendimo 2 dalimi skundu ir patikslintu skundu (b. l. 32−34, 5−8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašo panaikinti Komisijos 2009 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. S-74(7-35/2009) dėl V. K. individualios įmonės „Basana“ 2009-01-30 skundo rezoliucinės dalies 2 punktą, kuriuo patvirtinta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2009-01-09 sprendimo Nr. 69-3 dalis, kuria nurodyta pareiškėjui sumokėti 25 116 Lt PVM, PVM delspinigius nuo papildomai apskaičiuotos PVM sumos šioje dalyje, 7 535 Lt PVM baudą, 20 930 Lt pelno mokestį, 6 637 Lt pelno mokesčio delspinigius ir 6 279 Lt pelno mokesčio baudą.

Paaiškino, kad toks sprendimas įmonei, kaip realiai veikiančiai ir gaminančiai produkciją, būtų pražūtingas ir reikštų įmonės bankrotą, darbo netektų visi įmonės darbuotojai, įskaitant ir jos savininkus. Sprendime nurodoma, kad ginčydama inspekcijos nustatytas aplinkybes, pareiškėja privalo pateikti įrodymus, kad ūkinės operacijos, atvaizduotos UAB „Plastalfa“ vardu išrašytose PVM sąskaitose − faktūrose yra tikrai vykusios, tačiau nenurodoma, kokie tai galėtų būti įrodymai, nes visus privalomus įrodymus pateikė − sąskaitas bei važtaraščius, pagal kuriuos buvo įsigytos medžiagos, vedė medžiagų, jų likučių bei produkcijos apskaitą, pateikė visas sąskaitas − faktūras. Todėl jai, kaip mokesčio mokėtojai, nėra aišku, kokius dar dokumentus privalėjo kaupti įmonėje ir pateikti tikrintojams, kad būtų galima įrodyti ūkinę veiklą vykdžius ir vykdžius būtent tomis aplinkybėmis, kurios nurodomos dokumentuose. Patys tikriausi įrodymai, liudijantys, kad įmonė realiai veikė ir gamino produkciją, bei ją realizavo, yra įmonės veikla, atlikti sandoriai, vesti apskaitos dokumentai. Mokestinių ginčų komisija, kaip ir centrinis mokesčių administratorius, atmetė pareiškėjos siūlymą apklausti įmonės „Basana“ darbuotojus, neatsižvelgė į pateiktus notaro patvirtintus esamų ir buvusių darbuotojų paaiškinimus apie tai, kad įmonė veikė realiai ir gamino produkciją bei ją realizavo.

Nors sprendime yra kartojama nuostata, kad UAB „Plastalfa“ ir jos direktorius A. M. siekdamas turtinės naudos ir visuomenei priešiškų tikslų, tik surašė dokumentus apie ūkines operacijas, kurios realiai nevyko, tačiau minėtas UAB „Plastalfa“ direktorius A. M. nėra už šią veiklą nubaustas, dėl įmonės veiklos nėra atliekamas ikiteisminis tyrimas, todėl darytina išvada, kad siekimas turtinės naudos ir visuomenei priešiškų tikslų nėra įrodytas, yra tik prielaida, kuria remiantis yra daroma įmonei nepalanki išvada ir priimamas faktiškai įmonę sužlugdantis sprendimas. Atkreipė teismo dėmesį, kad įmonės veikla negali būti nagrinėjama atskiromis dalimis, įmonės veiklos mąstai nėra dideli, o jos sudaromi sandoriai yra tarpusavyje susiję, nes pareiškėja iš medžiagų, kurias įsigijo iš UAB „Plastalfa“, gamino produkciją − siuvo specialius rūbus ir realizavo juos Latvijos Respublikoje per Latvijos Respublikoje registruotą įmonę SIA „Basana L“, todėl šių įmonės veiklos momentų negalima skaidyti, teigiant, kad sandoriai su UAB „Plastalfa“ nevyko, buvo fiktyvūs. Be to, jei teismas priimtų nepalankų sprendimą, susidarytų situacija, kai įmonė iš esmės jau būtų laikoma kalta ir toje sprendimo dalyje, kurioje skundas Mokestinių ginčų komisijai buvo patenkintas, o skundas perduotas centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo ir priimti naują sprendimą šioje dalyje.

Per teismo posėdį pareiškėjos atstovai prašė skundą patenkinti jame išdėstytais argumentais.

Atsiliepimas

Atsakovė VMI su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 61−63) paaiškino, kad skundžiama Komisijos sprendimo dalis yra visiškai pagrįsta ir teisinga, priimta išsamiai bei objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes. Vadovaujantis LVAT suformuluota praktika, nustačius aplinkybę, kad PVM sąskaitoje − faktūroje atvaizduota ūkinė operacija neįvyko arba įvyko kitokio turinio, apskaitos dokumentas laikytinas neturintis juridinės galios ir jo pagrindu vykdyti PVM atskaitą mokesčių mokėtojas praranda teisę (LVAT 2004-10-27 nutartis administracinė byla Nr. A-1-355/2004, 2007-01-23 nutartis administracinė byla Nr. A-11-109/2007, 2007-09-28 nutartis administracinė byla Nr. A-17-711/2007, 2007-11-12 nutartis administracinė byla Nr. A-18-1040/2007, 2008-10-30 nutartis administracinė byla Nr. A21-1778-08, 2008-11-07 nutartis administracinė byla Nr. A-438-1845/2008). Pabrėžtina, kad buhalterinės apskaitos dokumentų juridinė galia sietina ne tik su prekių įsigijimo fakto konstatavimu, bet ir su ūkinėje operacijoje dalyvavusių ūkio subjektų identifikavimu. Pareiškėjos turimos, įstatymo reikalaujamus formaliuosius rekvizitus atitinkančios PVM sąskaitos − faktūros nepagrindžia pareiškėjos teisės į PVM atskaitą, kadangi faktinių aplinkybių visuma leidžia teigti, kad ūkinės operacijos, nurodytos UAB „Plastalfa“ vardu išrašytose PVM sąskaitose − faktūrose realiai tarp jose nurodytų kontrahentų neįvyko. O nustačius, jog PVM sąskaitos − faktūros negali būti laikomos patvirtinančiomis atitinkamo turinio ūkinių operacijų buvimą, jos laikytinos neturinčiomis juridinės galios bei nesuteikiančiomis teisės į PVM atskaitą, nepriklausomai, ar pirkimo PVM pagal tokią PVM sąskaitą − faktūrą buvo sumokėtas, ar ne. Atsižvelgiant į tai, jog realus prekių ir paslaugų, nurodytų UAB „Plastalfa“ vardu išrašytose PVM sąskaitose − faktūrose, įsigijimas iš šių įmonių neįvyko, bei pareiškėja nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių prekių ir paslaugų įsigijimais minėtų įmonių (pagal MAĮ 67 str. 2 dalies nuostatas), darytina pagrįsta išvada, jog pareiškėja neįgijo teisės atskaityti pirkimo PVM, išskirto minėtose PVM sąskaitose − faktūrose, bei pagal jas išlaidų pripažinimas sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną, negalimas. Šioje konkrečioje byloje įrodinėti nesąžiningumo nebūtina, nes nustačius aplinkybę, kad ūkinė operacija įvyko ne tokiomis sąlygomis, kokios nurodytos buhalterinės apskaitos dokumentuose − įrodinėti pareiškėjos nesąžiningumo nebereikia (LVAT 2007-09-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-711/2007). LVAT 2008-10-30 nutartyje (administracinė byla Nr. A442-1778/2008) nurodė, kad nors minėtos PVM sąskaitos − faktūros, kuriomis pareiškėja grindžia savo teisę į PVM atskaitą, turi reikalaujamus formaliuosius rekvizitus, tačiau turimų įrodymų visuma leidžia teigti, jog ūkinės operacijos turinys yra ne toks, koks pavaizduotas PVM sąskaitose − faktūrose, todėl vien ši aplinkybė pakankamas pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas neturi teisės į PVM atskaitą. Šiuo atveju pareiškėjo sąžiningumo vertinimas, sprendžiant klausimą dėl teisės į PVM atskaitą, neturi jokios reikšmės.

Pareiškėja veikė nerūpestingai ir nesąžiningai, nes prieš sandorių sudarymą ir jų sudarymo metu nesiėmė visų įmanomų veiksmų, siekdama įsitikinti kitos sandorio šalies teisėtumu, nors įsigydama prekes turėjo tokią galimybę. Sąžiningumas yra bendrasis teisės principas, išreiškiantis elgesio matą, atitinkantį protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Sąžiningas subjektas yra toks, kuris veikia rūpestingai ir teisingai. Pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos sąžiningumą, t. y. kad buvo pakankamai rūpestinga, domėjosi sandorio partnerio veiklos teisėtumu, reikalavo informacijos ir ją gavo ar negavo. Pareiškėja byloje nepateikė jokių įrodymų, kad, įsigydama prekes per pardavėjo atstovą A. M., susipažino su UAB „Plastalfa“ veiklos legalumą patvirtinančiais dokumentais, reikalavo iš A. M. įgaliojimų vykdyti sandorius UAB „Plastalfa“ vardu patvirtinimo, domėjosi, ar pardavėjas turi teisę verstis atitinkama veikla, susipažino su pardavėjo teisinį statusą patvirtinančiais dokumentais prieš sudarant sandorius, ar atliko kitus veiksmus, kurie leistų teigti, kad pareiškėja buvo pakankamai rūpestinga ir elgėsi taip, kaip turėtų elgtis subjektas, siekiantis įgyti teisę į PVM atskaitą.

Atsiliepimas

Per teismo posėdį atsakovės atstovė prašė skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas .

Ginčas tarp pareiškėjos ir Šiaulių AVMI yra kilęs dėl apskaičiuoto 25 116 Lt PVM ir 20 930 Lt pelno mokesčio, pripažinus, kad pareiškėjai UAB „Plastalfa“ vardu išrašyti apskaitos dokumentai neturi juridinės galios. Šiuo aspektu svarbu nustatyti, ar pareiškėjos veiksmai su bendrove „Plastalfa“ buvo realiai atlikti, sąskaitose − faktūrose nurodytomis sąlygomis, o ne vien užfiksuoti buhalterinės apskaitos dokumentuose.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymas (Pelno mokesčio įstatymas), Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau − PVM įstatymas), Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas (toliau – BA įstatymas), Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau − MAĮ).

Pagal PVM įstatymo 64 straipsnio 1 dalies nuostatas pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi PVM sąskaitą − faktūrą arba kitą šiame Įstatyme nurodytą apskaitos dokumentą, kuris nustatyta tvarka gali arba turi būti naudojamas prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui arba avansui įforminti. Turimame apskaitos dokumente ši PVM suma turi būti išskirta, o PVM mokėtojas nurodytas kaip prekių ir (arba) paslaugų pirkėjas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Turimas apskaitos dokumentas privalo turėti visus šio Įstatymo ir kitų teisės aktų reikalaujamus rekvizitus, o šio dokumento blankas turi būti prekių tiekėjo (paslaugų teikėjo) įsigytas teisės aktų nustatyta tvarka ir atitikti teisės aktų reikalavimus, keliamus šiam blankui. Pagal to paties įstatymo 64 straipsnio 9 dalies nuostatas, MAĮ nustatytais pagrindais PVM mokėtojo turimuose apskaitos dokumentuose nurodytos pirkimo PVM sumos negali būti atskaitomos neatsižvelgiant į tai, kad turimas dokumentas atitinka visus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus. Taigi įstatymas numato atvejus, kai net ir visus formaliuosius teisės aktų nustatytus reikalavimus atitinkančios PVM sąskaitos − faktūros nesuteikia mokesčių mokėtojui teisės atskaityti pirkimo PVM.

Mokesčių įstatymuose nustatyta, kad mokesčių apskaičiavimas turi būti grindžiamas juridinę galią turinčiais dokumentais, atspindinčiais ūkines operacijas, ūkinius įvykius ir finansinę veiklą, įvairiais kitais juridinę galią turinčiais dokumentais, leidžiančiais nustatyti konkretaus apmokestinamojo objekto (mokesčio bazės) dydį.

Vadovaujantis Pelno mokesčio įstatymo 11 straipsnio 4 dalimi, išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, kurie privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumento rekvizitus.

Pagal BA įstatymo 12 straipsnio reikalavimus ūkinė operacija turi būti įvykusi apskaitos dokumente nurodytomis sąlygomis. Nurodyti rekvizitai yra nustatomi tikslu identifikuoti įvykusią ūkinę operaciją, ją vykdžiusius asmenis, todėl jie turi būti tikri. Įstatymais nustatyti privalomi rekvizitai reiškia, kad būtent apskaitos dokumente nurodytas ūkio subjektas, dokumente nurodytomis sąlygomis atliko ūkinę operaciją. BA įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyti privalomi apskaitos dokumentų rekvizitai: apskaitos dokumento pavadinimas, ūkio subjekto, surašiusio apskaitos dokumentą, pavadinimas, kodas, apskaitos dokumento data, ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys, ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška, asmens (-ų), kuris (-įe) turi teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus, vardas (-ai) arba pirmoji (-osios) vardo (-ii) raidė (-ės), pavardė (-ės), parašas (-ai) ir pareigos.

Rekvizitai yra buhalterinės apskaitos turinio elementai, todėl jie turi atspindėti realiai įvykusią ūkinę operaciją, t. y. turi būti tikri, todėl konstatavus, jog įvyko kitokio turinio ūkinė operacija negu užfiksuota buhalterinės apskaitos dokumente arba tokio turinio ūkinė operacija realiai neįvyko, toks dokumentas negali būti laikomas atitinkančiu teisės aktų reikalavimus ir turinčiu juridinę galią.

MAĮ 10 straipsnyje nurodyta, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai, t. y. lemiamą reikšmę turi tikrasis ūkinės operacijos turinys, o ne jos įforminimas atitinkamais buhalterinės apskaitos dokumentais. Tokiu būdu, sąnaudos, kurios faktiškai nepatirtos, t. y. nepatvirtintos juridinę galią turinčiais dokumentais, skaičiuojant apmokestinamąjį pelną, negali būti atimtos iš bendrųjų pajamų.

Vertinant paminėtų įstatymų normas, reguliuojančias pridėtinės vertės mokesčius, darytina išvada, jog pridėtinės vertės mokestį iš prekių pirkėjo turi teisę imti ir šį mokestį apskaičiuoti išrašomoje ūkinę operaciją fiksuojančioje PVM sąskaitoje faktūroje ar kitame apskaitos dokumente tik konstatavus, jog įvyko reali ūkinė operacija, buhalterinės apskaitos dokumentuose nurodytomis sąlygomis. Išrašyti apskaitos dokumentai turi atspindėti realiai įvykusią ūkinę operaciją, t. y. turi būti tikri, todėl konstatavus, jog įvyko kitokio turinio ūkinė operacija negu užfiksuota buhalterinės apskaitos dokumente arba tokio turinio ūkinė operacija realiai neįvyko, toks dokumentas negali būti laikomas atitinkančiu teisės aktų reikalavimus ir turinčiu juridinę galią. Centrinio mokesčio administratoriaus teiginys, kad pareiškėjos įmonės PVM sąskaitos − faktūros neturi juridinės galios buvo aplinkybės, susijusios su bendrovės „Plastalfa“ įmonės veikla.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja savo įmonės buhalterinėje apskaitoje įformino įvairių prekių įsigijimą iš viso už 164 652,44 Lt (iš jų 25 116,47 Lt PVM), pagal 10 UAB „Plastalfa“ vardu išrašytų PVM sąskaitų − faktūrų (2004-11-08 PLA Nr. (duomenys neskelbtini), 2004-12-09 PLA Nr. (duomenys neskelbtini), 2004-12-20 PLA Nr. (duomenys neskelbtini), 2004-12-23 PLA Nr. (duomenys neskelbtini), 2005-02-02 PLA Nr. (duomenys neskelbtini), 2005-02-07 PLA Nr. (duomenys neskelbtini), 2005-02-15 PLA Nr. (duomenys neskelbtini), 2005-03-03 PLA Nr. (duomenys neskelbtini), 2005-03-09 PLA Nr. (duomenys neskelbtini), 2005-03-21 PLA Nr. (duomenys neskelbtini)) laikotarpiu nuo 2004-11-08 iki 2005-03-21, ant kurių pasirašė UAB „Plastalfa“ direktorius A. M. (MGK I t. b. l. 135−144). Pareiškėjos atsiskaitymas su UAB „Plastalfa“ įformintas grynaisiais pinigais per kasą − 159 851,94 Lt ir bankiniais pavedimais – 4 800 Lt (MGK I t. b. l. 145−162, I t. b. l. 163−165).

Šiaulių AVMI atliko pareiškėjos 2004-01-01 − 2005-12-31 laikotarpio pridėtinės vertės mokesčio (toliau − PVM) ir pelno mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą bei surašė 2008-09-12 patikrinimo aktą Nr. 35-163, kuriame papildomai apskaičiavo 51 321 Lt PVM, 22 572,03 Lt PVM delspinigių, 20 930 Lt pelno mokesčio ir 6 637,28 Lt pelno mokesčio delspinigių (MGK I t. b. l. 120−130). Pareiškėja pateikė Šiaulių AVMI rašytines pastabas dėl 2008-09-12 patikrinimo akto Nr. 35-163 (MGK I t. b. l. 110−114). Šiaulių AVMI pastabas išnagrinėjo, tačiau jų netenkino ir 2008-11-12 sprendimu Nr. 14.4-89-53 dėl patikrinimo akto tvirtinimo minėtąjį aktą patvirtino, nurodydama į biudžetą sumokėti 51 321 Lt PVM, 22 572 Lt PVM delspinigius, 20 930 Lt pelno mokestį, 6 637 Lt pelno mokesčio delspinigius ir sprendimu paskirtas 15 396 Lt PVM baudą bei 6 279 Lt pelno mokesčio baudą (MGK I t. b. l. 31−44). Nesutikdama su Šiaulių AVMI sprendimu, pareiškėja pateikė 2008-12-02 skundą VMI (MGK I t. b. l. 23−27). VMI 2009-01-09 sprendimu Nr. 69-3 Šiaulių AVMI sprendimą patvirtino (MGK I t. b. l. 14−22). Nesutikdama su juo pareiškėja pateikė skundą Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau − Komisija) (MGK I t. b. l. 1−4). Komisija 2009-03-18 sprendimu Nr. S-74-(7-35/2009) iš dalies tenkino skundą: VMI sprendimą dalyje dėl nurodymų sumokėti 26 205 Lt PVM, PVM delspinigius nuo papildomai apskaičiuotos PVM sumos šioje sprendimo dalyje ir 7 861 Lt PVM baudos bei perdavė pareiškėjos skundą VMI nagrinėti iš naujo bei priimti naują sprendimą šioje dalyje, o VMI 2009-01-09 sprendimo Nr. 69-3 dalį, kuria nurodyta pareiškėjai sumokėti 25 116 Lt PVM, PVM delspinigius nuo papildomai apskaičiuotos PVM sumos šioje dalyje, 7 535 Lt PVM baudos, 20 930 Lt pelno mokesčio, 6 637 Lt pelno mokesčio delspinigių ir 6 279 Lt pelno mokesčio baudos, patvirtino (b. l. 21−30). Pareiškėja nesutikdama su Komisijos sprendimo dalimi kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartyje (Administracinė byla Nr. A1-355/2004) nurodyta, jog prielaida teisei į PVM atskaitą atsirasti yra mokesčio mokėtojo atlikti prekės įsigijimo ir su šia preke sukurtos pridėtinės vertės realizavimo veiksmai. Mokesčio mokėtojas turi įsigyti prekę ar paslaugą ir ją panaudoti PVM apmokestinamoms prekėms gaminti ar paslaugoms teikti. Prekės ar paslaugos įsigijimas ir jos panaudojimas PVM apmokestinamoms prekėms gaminti ar paslaugoms teikti turi būti realus, t.y. tokie veiksmai turi būti atlikti iš tiesų, o ne vien užfiksuoti buhalterinės apskaitos dokumentuose. Šioje nutartyje taip pat pažymėta, kad įstatymo reikalavimus atitinkančios PVM sąskaitos − faktūros buvimas laikytinas teisės į PVM atskaitą tinkamo realizavimo sąlyga, kuri pati savaime dar nepatvirtina teisės į PVM atskaitą buvimo. Ši teisė, be kitų aplinkybių, gali būti įgyvendinta tik egzistuojant minėtų elementų visumai – teisės į PVM atskaitą prielaidai ir šios teisės tinkamo realizavimo sąlygai, iš kurių neabejotinai pirmenybė yra teiktina pirmajai, atspindinčiai pačią PVM sistemos esmę. Taigi konstatuotina, kad prekių pirkėjo turimos PVM sąskaitos − faktūros rekvizitų trūkumai (neatitikimai realybei) savaime nepanaikina teisės į PVM atskaitą, tačiau jeigu joje (PVM sąskaitoje − faktūroje) atvaizduota operacija realiai buvo atlikta. Pažymėtina, kad operacijos realumas suponuoja, kad ši ūkinė operacija buvo atlikta būtent tarp PVM sąskaitoje − faktūroje nurodytų ūkio subjektų. Priešingu atveju (kai PVM sąskaitoje − faktūroje nurodytos prekės PVM mokėtojo buvo įsigytos kitais, negu šiame buhalterinės apskaitos dokumente nurodytais, būdais, arba iš kitų, mokesčių administratoriaus nenustatytų, asmenų) teisė į PVM atskaitą neatsiranda. Taigi aplinkybė, kad mokesčių mokėtojas realiai, tačiau neaiškiu būdu arba iš nenustatytų asmenų, buvo įsigijęs PVM sąskaitoje − faktūroje nurodytas prekes, negali būti laikoma pakankamu pagrindu atsirasti teisei į nurodytą PVM atskaitą.

Minėtoje LVAT plenarinės sesijos nutartyje konstatuota, kad, ar sąnaudos yra patvirtintos juridinę galią turinčiais dokumentais, nustatoma įvertinus, ar apskaitos dokumentai patvirtina tikrąjį ūkinės operacijos turinį. Teismas konstatavo, kad svarbu turėti omenyje, jog vien formalūs buhalterinės apskaitos dokumento trūkumai negali paneigti mokesčių mokėtojo teisės iš bendrųjų pajamų atimti tam tikras sąnaudas, jeigu jos faktiškai buvo patirtos ir tai patvirtina byloje esančių įrodymų visuma. Ir atvirkščiai, vien buhalterinės apskaitos dokumento turėjimas nesuteikia teisės sumažinti apmokestinamąjį pelną, jeigu sąnaudos faktiškai nėra patirtos. LVAT nurodė, kad aplinkybę, jog lemiamą reikšmę turi tikrasis ūkinės operacijos turinys, o ne jos įforminimas atitinkamais buhalterinės apskaitos dokumentais, patvirtina ir naujojo MAĮ 10 str., kuris įtvirtina turinio viršenybės prieš formą principą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, LVAT padarė išvadą, kad tik realus ūkinės operacijos atlikimas ir šios operacijos turinį leidžiantis nustatyti įforminimas buhalterinės apskaitos dokumentais yra teisiškai reikšmingos aplinkybės, leidžiančios teigti, kad pirkėjas turi teisę į patirtų išlaidų priskyrimą sąnaudoms, mažinančioms apmokestinamąjį pelną.

Mokesčių administratorius teigia, kad ūkinės operacijos neįvyko, kaip pavaizduotos ginčo PVM sąskaitose – faktūrose, o tai, kartu su mokesčių mokėtojo nesąžiningumu, paneigia pareiškėjo teisę į PVM atskaitą. Vadinasi, teismui taip pat svarbu nustatyti, ar pareiškėja ėmėsi visų galimų veiksmų, siekdama įsitikinti kitos sandorio šalies vykdomos veiklos (veiksmų) teisėtumu, ar elgėsi sąžiningai. Pareiškėja skunde teigia, kad atlikdama ūkinę operaciją elgėsi pakankamai protingai ir teisingai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau ne kartą yra akcentavęs, jog prielaida teisei į PVM atskaitą atsirasti yra šių veiksmų atlikimas: pirma, PVM mokėtojas turi prekę įsigyti ir sumokėti už ją prekės pardavėjui atitinkamą PVM sumą (pirkimo PVM); antra, sukūręs su šia preke pridėtinę vertę, prekę turi realizuoti (2003 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-953-2003).

Pareiškėja sandorių realumą su įmone „Plastalfa“ argumentavo faktine aplinkybe – išrašytomis sąskaitomis faktūromis. Nurodė, kad sąskaitos faktūros atitinka tokiems dokumentams keliamus reikalavimus ir, pareiškėjos nuomone, pakankamas pagrindas teisei į PVM atskaitą realizuoti. Tačiau teismas konstatuoja, jog minėtas įrodymas nepagrindžia ginčo sandorių realumo. Vis dėl to, šiuo atveju, sąskaitų faktūrų nepakanka patvirtinti aplinkybei, jog sandoriai tarp bendrovių (pareiškėjo ir „Plastalfa“) buvo tikri, o ne tariami, siekiant jais pridengti kitus sandorius, nors ir dėl tų pačių prekių (audinių) įgijimo.

Mokesčių administratorius nustatė, kad UAB „Plastalfa“ nuo 2005-06-30 Kauno AVMI 2005-06-29 sprendimu Nr. 17AU9-09 yra išregistruota iš PVM mokėtojų registro, nes nevykdo mokesčių administratoriaus nurodymų, nerandama mokesčių mokėtojo registre nurodytose veiklos vykdymo vietose. Kauno AVMI, atlikusi UAB „Plastalfa“ 2004-01-01−2006-06-30 laikotarpio kompleksinį patikrinimą (2008-07-02 patikrinimo aktas Nr. AU16-27), nustatė, kad ši bendrovė ekonominės veiklos nevykdė, prekių nepirko, paslaugų neatlikinėjo, neturėjo reikalingų resursų ir reikalingos kvalifikuotos darbo jėgos dokumentuose nurodytai įvairiapusei veiklai vykdyti ir nebuvo sudariusi bendradarbiavimo sutarčių su kitomis įmonėmis, kurios galėjo atlikti reikalingas paslaugas, todėl konstatavo, kad šios bendrovės vardu išrašytose PVM sąskaitose − faktūrose laikotarpiu nuo 2004-11-08 iki 2006-06-30 nurodytos ūkinės operacijos realiai neįvyko, t. y. jose įformintos prekės ir paslaugos nebuvo parduotos, o tik surašyti apskaitos dokumentai. Ūkines operacijas UAB „Plastalfa“ vardu atliko direktorius A. M., siekdamas turtinės naudos, t. y. bendrovė buvo naudojama kitokiai nei UAB „Plastalfa“ steigimo dokumentuose nurodytai veiklai ir siekė ne ūkinės veiklos, o savanaudiškų, visuomenei priešiškų tikslų.

V. K. 2008-08-03 Šiaulių AVMI paaiškino, kad UAB „Plastalfa“ telefonu pati pasiūlė pirkti prekes, o po to atvyko įmonės direktorius A. M. su audinių pavyzdžiais. Jis taip pat paaiškino, jog prieš sudarant su UAB „Plastalfa“ sandorį VMI interneto tinklalapyje buvo patikrinta informacija apie šią įmonę ir neigiamos informacijos apie ją nerado, o visas prekes UAB „Plastalfa“ atveždavo savo transportu. A. M. savo paaiškinimuose patvirtina, kad būdamas UAB „Plastalfa“ direktoriumi savo transportu tiekė prekes pareiškėjai pagal PVM sąskaitas faktūras bei pinigus už prekes iš pareiškėjos gaudavo grynaisiais pagal kasos pajamų orderius. Byloje nėra nustatyta, kad tarp pareiškėjos ir UAB „Plastalfa“ būtų sudaryta raštiška prekių tiekimo sutartis.

Remiantis aukščiau išdėstytu, teismas daro išvadą, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai faktinių duomenų, įgalinančių teigti apie ūkinių operacijų nebuvimą sąlygomis, atvaizduotomis ginčo sąskaitose faktūrose. Mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai paneigia pareiškėjos teisę į PVM atskaitą leidžiančią neabejotinai tvirtinti, jog mokesčių mokėtojas tokios teisės neįgijo. Vien tik sąskaitų faktūrų buvimas nėra absoliutus pagrindas teisei į PVM atskaitą realizuoti, jei mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai suponuoja priešingą poziciją. Tikrinamoje administracinėje byloje pareiškėja nepagrindė sudarytų sandorių realumo tomis sąlygomis, kurios buvo atvaizduotos UAB „Plastalfa“ išrašytose sąskaitose faktūrose, kadangi kaip nustatė mokesčių administratorius minėta bendrovė laikotarpiu nuo 2004-11-08 iki 2006-06-30 ūkinių operacijų realiai nevykdė, todėl ginčo sąskaitose faktūrose įformintos prekės (audiniai) nebuvo parduotos tomis sąlygomis, kurios atvaizduotos apskaitos dokumentuose, o tik surašyti apskaitos dokumentai.

Vadinasi, nustačius, kad audinių pardavimas neįvyko tomis sąlygomis kaip atvaizduota ginčo PVM sąskaitose faktūrose, teisė į PVM atskaitą negali būti realizuota. Jei ūkinė operacija neįvyko arba net jei ir ūkinė operacija būtų įvykusi, bet ne tokiomis sąlygomis, kokios nurodytos buhalterinės apskaitos dokumentuose – įrodinėti įmonės nesąžiningumo nebereikia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-711/2007).

Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad skundžiamo 2009-03-18 Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo Nr. S-74(7-35/2009) rezoliucinės dalies 2 punktas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti skunde išdėstytais argumentais nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 127 str., teismas

nusprendė:

atmesti pareiškėjos V. K. individualios įmonės „Basana“ skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos Respublikos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Kolegijos pirmininkas Henrikas SadauskasTeisėjai Violeta BalčytienėErnestas Spruogis