Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Šilutės rajono apylinkės teismas 2009 m. gegužės 7 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo 23,50 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą. Pažymėjo, kad mirus ieškovo tėvui A. P., jo palikimo, iš jo ir turtinės teisės dėl sutarties sudarymo, niekas nepriėmė, nes nebuvo kreiptasi į notarą, nebuvo nustatyti paveldėtojai ir neišduotas paveldėjimo teisės liudijimas, o nesant A. P. turto ar turtinės teisės paveldėtojo, teismas negali įpareigoti atsakovę sudaryti sutarties su ieškovu. Konstatavo, jog sudarant pirkimo?pardavimo sutartį būtinas abiejų šalių susitarimas, byloje nenustatyta, kad koks nors įstatymas ar atsakovės įsipareigojimas įpareigotų atsakovę sudaryti sutartį, todėl ieškovo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą.

Žemesnės instancijos teismas

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas ginčo neišsprendė ir netinkamai nustatė ginčo šalių teisinių santykių pobūdį. Remiantis bylos duomenimis, ieškovo tėvas ne tik įgijo teisę pirkti asmeninio ūkio žemės sklypą, bet ir šia teise pasinaudojo (ją realizavo). Tai patvirtina atsakovės pozicija byloje, taip pat mokėjimo pavedimai ( b.l.28-29). Šie dokumentai įrodo, kad buvo pradėta asmeninio ūkio žemės sklypo įgijimo nuosavybėn (pirkimo) procedūra pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 183 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo“ nustatytą tvarką (nutarimo 2.8, 2.9, 2.10, 2.11 punktai). Tokiomis aplinkybėmis būtų galima konstatuoti, kad ieškovo tėvas savo teisę įsigyti nuosavybėn naudojamą asmeninio ūkio žemę įgyvendino ir įgijo teisę sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, įvertinus visą šio žemės sklypo privatizavimo bylą. Tai yra turtinė teisė, paveldima ne pagal specialiojo įstatymo nuostatas, o pagal bendrąsias paveldėjimo teisės normas. Pažymėtina, kad būtent tokį reikalavimą – įpareigoti atsakovą Klaipėdos apskrities viršininko administraciją sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį – yra pareiškęs ieškovas šioje byloje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006-05-24 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2006 yra išaiškinęs teisės įsigyti mirusio asmeninio ūkio žemės naudotojo žemės sklypą klausimą ir nurodė, kad šis klausimas turi būti sprendžiamas pagal paveldėjimo santykius reglamentuojančias teisės normas ir 1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes A. P. mirė 1996-05-23, bei pagal 2001 m. CK 1.93 str. 4 d. nuostatas, nes Z. P. mirė 2005-01-18, kad tais atvejais, jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti, tai teismas, įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu, turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Paminėtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad asmuo, išreiškęs savo valią pirkti teisėtai jam skirtą ir jo naudojamą asmeninio ūkio žemės sklypą ir sumokėjęs už jį nustatyto dydžio kainą, apskaičiuotą pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką, yra pripažintinas įgyvendinusiu savo teisę įgyti žemės sklypą nuosavybėn ir įgyja turtinę teisę sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, kuri yra paveldima pagal bendrąsias paveldėjimo teisės normas. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nesiaiškino, nepareikalavo pateikti šio žemės sklypo privatizavimo bylos bei paveldėjimo bylos, nesiaiškino, ar ieškovas yra vienintelis įpėdinis, priėmęs palikimą. Apeliacinės instancijos teisme šis ginčas negali būti išnagrinėtas, nes būtina į procesą trečiaisiais asmenimis įtraukti kitus įpėdinius, kurie turtą po ieškovo tėvo, o vėliau po motinos mirties paveldėjo pagal įstatymą, nes ieškovas yra testamentinis įpėdinis. Iš ieškovo paaiškinimo apeliacinės instancijos teisme nustatyta, kad tokių įpėdinių yra, todėl aiškintis aplinkybę, ar jie atsisakė nuo palikimo, ar jį priėmė pagal įstatymą būtina pirmosios instancijos teisme pagal paveldėjimo byloje esančius įrodymus ar pagal faktinio palikimo priėmimo įrodymus.