Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

gynėjams advokatams Edmundui Jankaičiui, Vytautui Blažaičiui, Drąsučiui Narmontui, Andželikai Vosyliūtei, Sauliui Alysui, Rimui Andrikiui, Henrikui Oseckiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Sandžio Povilausko ir nuteistųjų E. R., R. R., M. B. ir jo gynėjos advokatės Andželikos Vosyliūtės, ir R. K. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 2 (dviem) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką E. R. įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2008-12-07 16.20 val. ir suėmimo laikas nuo 2008-12-09 iki 2009-03-16.

Kardomoji priemonė – užstatas iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta nepakeista, nuosprendžiui įsiteisėjus užstatas grąžintinas užstato davėjui.

R. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 2 (dviem) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką R. R. įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2008-12-07 16.20 val. ir suėmimo laikas nuo 2008-12-09 iki 2009-05-08.

Kardomoji priemonė – užstatas iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta nepakeista, nuosprendžiui įsiteisėjus užstatas grąžintinas užstato davėjui.

M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos 180 straipsnio 3 dalį ir nuteisti laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos su 2012-01-12 Marijampolės rajono apylinkės teismo nutartimi subendrintomis bausmėmis, iš dalies sudedant bausmes būdu, pridedant dalį švelnesnės bausmės ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką M. B. įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2008-12-08 13.25 val. ir suėmimo laikas nuo 2008-12-10 iki 2009-05-08, taip pat pagal 2011-04-13 Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendį įskaitytas laikas nuo 2010-12-13 iki 2011-04-12, taip pat pagal 2011-04-13 Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžius atliktos ir subendrintos bausmės skaičiuojat nuo 2011-04-13 iki nuosprendžio priėmimo dienos, tai yra 2012-12-28.

Kardomosios priemonės – užstatas, įpareigojimas registruotis policijos įstaigoje ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti nuo nuosprendžio paskelbimo panaikintas, užstatas grąžintas užstato davėjui, M. B. suimtas teismo posėdžių salėje.

R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 5 dalį, 6 dalį, 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje iki nuosprendžio įsiteisėjimo nepakeista.

P. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos 253 straipsnio 1 dalį 90 (devyniasdešimčiai) parų arešto.

Į bausmės laiką P. D. įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2009-03-18 12.00 val. ir suėmimo laikas nuo 2009-03-18 iki 2009-06-18 ir sprendžiama, kad P. D. atliko paskirtą bausmę.

P. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 3 dalį – išteisintas, nes neįrodyta, kad P. D. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Kardomosios priemonės – užstatas, įpareigojimas registruotis policijos įstaigoje ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti nuo nuosprendžio paskelbimo panaikintos, užstatas grąžintas užstato davėjui.

T. A. pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 3 dalį – išteisintas, nes neįrodyta, kad T. A. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Kardomosios priemonės – užstatas ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje nuo nuosprendžio paskelbimo panaikintos užstatas grąžintas užstato davėjui.

A. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 3 dalį – išteisintas, nes neįrodyta, kad A. S. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

A. S., procesas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, dėl nusikalstamos veikos pagal Lietuvos Respublikos BK 259 straipsnio 2 dalį nutrauktas, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Kardomosios priemonės – užstatas ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, rašytinis pasižadėjimas neišvykti nuo nuosprendžio paskelbimo panaikintos, užstatas grąžintas užstato davėjui.

Priteista iš R. K., E. R., R. R. ir M. B. solidariai nukentėjusiajam V. D. 418 Lt turtinės žalos ir 1000 neturtinės žalos.

Priteista iš R. K., E. R., R. R. ir M. B. solidariai civiliniam ieškovui AB (duomenys neskelbtini) bankui 807 400 Lt turtinės žalos.

E. R. laikinai apribotos nuosavybės teises į turtą – pinigus: 900 Lt ir 18 centų, 3 JAV dolerius, 410 EURŲ, 6960 Rusijos rublių įneštus į Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banko (duomenys neskelbtini), Radviliškio skyriuje, atsižvelgiant į byloje pareikštus civilinius ieškinius nenaikintos iki visiško iš E. R. priteistų ieškinių patenkinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. nuteistas už tai, kad padedant R. R. ir E. R., sukurstė M. B. ir jam padėjo padaryti plėšimą – didelės vertės turto pagrobimą, o būtent: 2008 metų lapkričio 29 dieną apie 19.00 val. prie R. K. namų, esančių (duomenys neskelbtini), pasiūlė R. R. įvykdyti nusikaltimą, plėšimą – didelės vertės turto pagrobimą, iš jam priklausančios audinių fermos pagrobti audinių kailius, po to, 2008 metų lapkričio 30 dieną apie 18.00 val. prie R. K. namų, esančių (duomenys neskelbtini), R. R. ar E. R. atvežus M. B., nurodė M. B. nusikaltimo vietą – audinių žvėrelių fermą, esančią (duomenys neskelbtini) rajone, nusikaltimo padarymo laiką – 2008 metų lapkričio 30 ir gruodžio 1 dienos naktį, nusikaltimo dalyką – švelniakailių žvėrelių audinių kailius, po to, M. B. davė patarimus, nurodydamas fermos pastatų išsidėstymą, apsaugos menkumą, audinės kailių laikymo vietą, pašalino nusikaltimo padarymo kliūtį, nurodydamas teritorijos vartų atidarymo sistemą ir aptarė pagrobto turto pasidalijimą. Po to, M. B. su nenustatytais asmenimis 2008 metų gruodžio mėnesio 1 dieną, apie 4.00 val. keturiais automobiliais nuvyko prie UAB „V.“ teritorijos, esančios (duomenys neskelbtini) rajone. Po ko, M. B. išspyrė sargų patalpos duris, ir panaudoję fizinį smurtą prieš nukentėjusį V. D. – sudavę jam vieną smūgį koja į veidą, užtempė megztinį V. D. ant galvos, užsuko rankas už nugaros, surakino jas antrankiais ir taip atėmė nukentėjusiam V. D. galimybę priešintis, po ko sudavė nukentėjusiajam V. D. dar 2 kartus į veidą, dėl ko nukentėjusiajam V. D. buvo padaryti sužalojimai: kairės alkūnės sąnario raiščių patempimas, muštinė žaizda ir pogleivinė kraujosruva viršutinėje lūpoje, poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose, odos nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos kairiame skruoste, kairėje smakro pusėje, dešinio kelio priekiniame paviršiuje, odos nubrozdinimai dešiniame rieše, trišakio nervo neuropatija ir tokiu būdu V. D. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, iš sargų patalpos pagrobė V. D. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną Nokia 400 litų vertės, kuriame buvo (duomenys neskelbtini) SIM kortelė 8 litų vertės bei sąskaitoje buvusius 10 litų, tuo padarydami V. D. 418 litų turtinę žalą ir UAB „V.“ priklausantį nenustatytos markės mobiliojo ryšio telefoną su SIM kortele, kurių vertė nenustatyta. Po to, vedžiodami V. D. su savimi po teritoriją, išlaužė UAB „V.“ teritorijoje esančio sandėlio dvejas duris ir pagrobė UAB „V.“ priklausantį turtą – 8272 vienetus audinės kailių, tarp kurių buvo ir 198 vienetai nedžiovintų audinės kailių, kurių kiekvieno kailio vidutinė vertė 100 litų, tuo padarydami UAB „V.“ 827 200 litų turtinę žalą.

E. R. nuteistas už tai, kad kartu su R. R. padėjo įvykdyti didelės vertės turto plėšimą, o būtent: 2008 metų lapkričio 29 d. vakare, grįžus R. R. iš susitikimo su nusikaltimo kurstytoju ir padėjėju R. K., kartu su R. R. davė M. B. patarimus – pranešė apie galimybę įvykdyti plėšimą ir apie nusikaltimo dalyką – švelniakailių žvėrelių – audinių kailius, po to suteikė jam priemones – 2008 metų lapkričio 30 dieną apie 18.00 val. nuvežė M. B. prie R. K. namų, esančių (duomenys neskelbtini), ir suvedė jį su nusikaltimo kurstytoju ir padėjėju R. K., kuris sukurstė M. B. ir padėjo jam padaryti nusikaltimą. Po ko, E. R. kartu su R. R., grįžtant į (duomenys neskelbtini), davė M. B. nurodymą – nuvežė į vietą ir parodė audinių fermą, esančią (duomenys neskelbtini) rajone. Po to, M. B. kartu su nenustatytais asmenimis, 2008 metų gruodžio mėnesio 1 dieną, apie 4.00 val. UAB „V.“ teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini) rajone, panaudodami fizinį smurtą, įvykdė didelės vertės turto plėšimą – pagrobė UAB „ V“ priklausantį turtą – 8272 vienetus audinės kailių, tarp kurių buvo ir 198 vienetai nedžiovintų audinės kailių, kiekvieno kailio vidutinė vertė 100 litų, tuo padarydami UAB „V.“ 827 200 litų turtinę žalą. Po ko, E. R. ir R. R., tęsdami savo nusikalstamą veiką, 2008-12-01 apie 8.00 val. P. D. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), M. B., P. D. ir A. S. teikė priemones ir patarimus – nupirko druskos ir R. R. parodė bei paaiškino pagrobtų neišdirbtų audinės kailių sūdymą ir laikymo sąlygas. Po to E. R., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2008-12-07 savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), iš nusikaltimo vykdytojo M. B. paėmė 198 vienetus neišdirbtų audinių kailių, žinodamas, kad jie pagrobti plėšimo būdu iš UAB „V.“ priklausančios fermos, bei šiuos kailius nuvežė į broliui R. R. priklausantį garažą, esantį (duomenys neskelbtini), iš kurių dalį – 20 vienetų neišdirbtų audinės kailių nuvežė į nuomojamą garažą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone ir paslėpė automobilyje BMW, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini)

R. R. nuteistas už tai, kad kartu su E. R. padėjo įvykdyti didelės vertės turto plėšimą, o būtent: 2008 metų lapkričio 29 dieną apie 19.00 val. prie R. K. namų, esančių (duomenys neskelbtini), gavęs iš R. K. pasiūlymą įvykdyti nusikaltimą – plėšimą, pagrobiant didelės vertės turtą, grįžo į (duomenys neskelbtini) ir kartu su E. R. davė M. B. patarimus – pranešė apie galimybę įvykdyti didelės vertės turto plėšimą ir apie nusikaltimo dalyką – švelniakailių žvėrelių – audinių kailius, po to suteikė jam priemones - 2008 metų lapkričio 30 dieną apie 18.00 val. nuvežė M. B. prie R. K. namų, esančių (duomenys neskelbtini), ir suvedė jį su nusikaltimo kurstytoju R. K., kuris sukurstė M. B. ir padėjo jam padaryti nusikaltimą. Po ko, R. R. kartu su E. R., grįžtant jiems į (duomenys neskelbtini), davė M. B. nurodymą – nuvežė į vietą ir parodė audinių fermą, esančią (duomenys neskelbtini) rajone. Po to, M. B. kartu su nenustatytais asmenimis 2008 metų gruodžio mėnesio 1 dieną, apie 4.00 val. UAB „V.“ teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini) rajone, panaudodami fizinį smurtą, įvykdė didelės vertės turto plėšimą – pagrobė UAB „V.“ priklausantį turtą – 8272 vienetus audinės kailių, tarp kurių buvo ir 198 vienetai nedžiovintų audinės kailių, kiekvieno kailio vidutinė vertė 100 litų, tuo padarydami UAB „V.“ 827 200 litų turtinę žalą. Po ko, R. R. ir E. R., tęsdami savo nusikalstamą veiką, 2008-12-01 apie 8.00 val. P. D. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), M. B., P. D. ir A. S. teikė priemones ir patarimus – nupirko druskos ir parodė bei paaiškino pagrobtų neišdirbtų audinės kailių sūdymą ir laikymo sąlygas. Po to, R. R., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2008-12-07 savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), iš E. R. paėmė 198 vienetus neišdirbtų audinių kailių, žinodamas, kad jie pagrobti plėšimo būdu iš UAB „V.“ priklausančios fermos, bei iš kurių dalį – 20 vienetų neišdirbtų audinės kailių E. R. nuvežė į nuomojamą garažą, esantį (duomenys neskelbtini) rajone ir paslėpė automobilyje BMW, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini)

M. B. nuteistas už tai, kad padedant E. R. ir R. R., sukurstytas R. K. padaryti nusikalstamą veiką, kartu su nenustatytais asmenimis įvykdė didelės vertės turto plėšimą o būtent: 2008 metų lapkričio 30 d. rytą, tiksliai nenustatytu laiku, gavęs iš R. R. ir E. R. informaciją apie galimybę įvykdyti plėšimą ir apie nusikaltimo dalyką – švelniakailių žvėrelių – audinių kailius. Po ko, 2008 metų lapkričio 30 dieną apie 18.00 val. prie R. K. namų, esančių (duomenys neskelbtini), padedant E. R. ir R. R., susitiko su R. K., kuris sukurstė jį ir padėjo įvykdyti nusikaltimą – didelės vertės turto plėšimą, nurodydamas nusikaltimo vietą, nusikaltimo padarymo laiką, nusikaltimo padarymą lengvinančias aplinkybes, po ko, M. B. sutikus su šiuo pasiūlymu, jis, grįžtant į (duomenys neskelbtini), padedant R. R. ir E. R., apžiūrėjo nusikaltimo vietą – audinių fermą, esančią (duomenys neskelbtini) rajone. Po to, M. B. kartu su nenustatytais asmenimis 2008 metų gruodžio mėnesio 1 dieną, apie 4.00 val. keturiais automobiliais nuvyko prie UAB „V.“ teritorijos, esančios (duomenys neskelbtini) rajone. M. B. išspyręs sargų patalpos duris, ir panaudoję fizinį smurtą prieš nukentėjusį V. D. – sudavę jam vieną smūgį koja į veidą, užtempė megztinį V. D. ant galvos, užsuko rankas už nugaros ir surakino jas antrankiais, tokiu būdu atimdami V. D. galimybę priešintis, po ko sudavę nukentėjusiajam V. D. dar 2 kartus į veidą, dėl ko nukentėjusiajam V. D. buvo padaryti sužalojimai: kairės alkūnės sąnario raiščių patempimas, muštinė žaizda ir pogleivinė kraujosruva viršutinėje lūpoje, poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose, odos nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos kairiame skruoste, kairėje smakro pusėje, dešinio kelio priekiniame paviršiuje, odos nubrozdinimai dešiniame rieše, trišakio nervo neuropatija ir tokiu būdu V. D. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, iš sargų patalpos pagrobė V. D. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną Nokia 400 litų vertės, kuriame buvo (duomenys neskelbtini) SIM kortelė 8 litų vertės bei sąskaitoje buvo 10 litų, tuo padarydami V. D. 418 litų turtinę žalą ir UAB „V.“ priklausantį nenustatytos markės mobiliojo ryšio telefoną su SIM kortele, kurių vertė nenustatyta. Po ko, M. B. su nenustatytais asmenimis, vedžiodami V. D. su savimi po teritoriją, išlaužė UAB „V.“ teritorijoje esančio sandėlio dvejas duris ir pagrobė UAB „V.“ priklausantį didelės vertės turtą – 8272 vienetus audinės kailių, tarp kurių buvo ir 198 vienetai nedžiovintų audinės kailių, kurių kiekvieno kailio vidutinė vertė 100 litų, tuo padarydami UAB „V.“ 827 200 litų turtinę žalą.

P. D. nuteistas už tai, kad 2009 metų kovo mėnesį, tiksliai nenustatytą dieną, bet ne vėliau kaip 11 dieną, apie 15.00 val. miesto parkelyje netoli sporto klubo „T.“, esančio (duomenys neskelbtini), neteisėtai, t. y. neturėdamas tam leidimo, įgijo, rasdamas šalia tako, šaudmenis – 2 (du) vienetus pramoninės gamybos 5,6 mm kalibro kraštinio skėlimo, tinkamų šaudymui, sportinių-medžioklinių šovinių, skirtų įvairiems graižtviniams šaunamiesiems ginklams: pistoletams, šautuvams, revolveriams, – kuriuos gabeno, į sporto klubą „T.“, esantį (duomenys neskelbtini), o po to į gyvenamąją vietą, esančią (duomenys neskelbtini), ir nuo 2009 metų kovo mėnesio, tiksliai nenustatytos dienos, bet ne vėliau kaip 11 dienos iki 2009-03-18 8.25 val. neteisėtai, t. y. neturėdamas tam leidimo, laikė šiuos šaudmenis savo gyvenamoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), svetainės kambario sekcijos stalčiuje, kol kratos metu juos surado ir išėmė (duomenys neskelbtini) apskrities VPK ONTB pareigūnai.

T. A. buvo kaltinamas tuo, kad dalyvaudamas organizuotoje grupėje, organizavo ir įvykdė didelės vertės turto plėšimą, o būtent: 2008 metų lapkričio 30 dieną ryte, tiksliai nenustatytu laiku, automobilių stovėjimo aikštelėje prie T. A. namų, esančių (duomenys neskelbtini) mieste, automobilyje BMW, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) susitiko su M. B., kuris jam pranešė apie galimybę įvykdyti plėšimą ir apie nusikaltimo dalyką – švelniakailių žvėrelių – audinių kailius bei jų kiekį, o T. A., susidomėjęs šia informacija, su M. B. pasiskirstė organizuotos grupės subūrimo bei nusikaltimo organizavimo ir vykdymo veiksmus. Po to, 2008 metų lapkričio 30 dieną apie 18.00 val. prie R. K. namų, esančių (duomenys neskelbtini), padedant E. R. ir R. R., R. K. sukursčius M. B. suorganizuoti ir įvykdyti didelės vertės turto plėšimą, T. A., M. B. grįžtant į (duomenys neskelbtini), bendraudamas su juo telefonu subūrė organizuotą grupę – numatė nusikaltimo vykdytojus, paskirstė jiems vaidmenis, parinko transporto priemones, surado nusikaltimo padarymui palengvinti priemonių, derino išvykimo į nusikaltimo vietą laiką ir maršrutą. Po to, T. A. 2008 metų gruodžio mėnesio 1 dieną apie 4.00 val. kartu su organizatoriumi ir vykdytoju M. B. bei kitais organizuotos grupės nariais, kurią sudarė P. D., A. S., T. C., miręs (duomenys neskelbtini), bei kiti asmenys, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nesant pakankamai duomenų, pagrindžiančių jų kaltę, keturiais automobiliais nuvyko prie UAB „V.“ teritorijos, esančios (duomenys neskelbtini) rajone, po ko M. B. išspyrus sargų patalpos duris, organizuotos grupės nariai, panaudoję fizinį smurtą prieš nukentėjusį V. D. – sudavę jam vieną smūgį koja į veidą, užtempę megztinį V. D. ant galvos, užsuko rankas už nugaros ir surakino jas antrankiais, tokiu būdu atimdami jam galimybę priešintis, po ko sudavę nukentėjusiajam V. D. dar 2 kartus į veidą, dėl ko nukentėjusiajam V. D. buvo padaryti sužalojimai: kairės alkūnės sąnario raiščių patempimas, muštinė žaizda ir pogleivinė kraujosruva viršutinėje lūpoje, poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose, odos nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos kairiame skruoste, kairėje smakro pusėje, dešinio kelio priekiniame paviršiuje, odos nubrozdinimai dešiniame rieše, trišakio nervo neuropatija ir tokiu būdu V. D. padarydami nesunkų sveikatos sutrikdymą, iš sargų patalpos pagrobė V. D. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną Nokia 400 litų vertės, kuriame buvo (duomenys neskelbtini) SIM kortelė 8 litų vertės bei sąskaitoje buvo 10 litų, tuo padarydami V. D. 418 litų turtinę žalą ir UAB „V.“ priklausantį nenustatytos markės mobiliojo ryšio telefoną su SIM kortele, kurių vertė nenustatyta. Po ko, T. A. ir kiti organizuotos grupės nariai, vedžiodami V. D. su savimi po teritoriją, išlaužė UAB „V.“ teritorijoje esančio sandėlio dvejas duris ir pagrobė UAB „ V.“ priklausantį didelės vertės turtą – 8272 vienetus audinės kailių, tarp kurių buvo ir 198 vienetai nedžiovintų audinės kailių, kurių kiekvieno kailio vidutinė vertė 100 litų, tuo padarydami UAB „V.“ 827 200 litų turtinę žalą.

A. S. ir P. D. buvo kaltinami tuo, kad dalyvaudami organizuotoje grupėje, įvykdė didelės vertės turto plėšimą, o būtent: 2008 metų lapkričio 30 dieną apie 18.00 val. prie R. K. namų, esančių (duomenys neskelbtini), padedant E. R. ir R. R., R. K. sukursčius M. B. suorganizuoti ir įvykdyti didelės vertės turto plėšimą, M. B. kartu su T. A., susitikus ir bendraujant tarpusavyje telefonu, subūrus organizuotą grupę – numačius nusikaltimo vykdytojus ir paskirsčius jiems vaidmenis, parinkus transporto priemones, suradus nusikaltimo padarymui palengvinti priemones, suderinus išvykimo į nusikaltimo vietą laiką ir maršrutą, jie su kitais organizuotos grupės nariais - M. B., T. A., P. D., T. C., mirusiu (duomenys neskelbtini), ir kitais asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nesant pakankamai duomenų, pagrindžiančių jų kaltę, vykdydami organizatorių M. B. ir T. A. nurodymus, 2008 metų gruodžio mėnesio 1 dieną, apie 4.00 val. keturiais automobiliais nuvyko prie UAB „V.“ teritorijos, esančios (duomenys neskelbtini) rajone, po ko M. B. išspyrus sargų patalpos duris, organizuotos grupės nariai, panaudoję fizinį smurtą prieš nukentėjusį V. D. – sudavę jam vieną smūgį koja į veidą, užtempę megztinį V. D. ant galvos, užsuko rankas už nugaros ir surakino jas antrankiais, tokiu būdu atimdami jam galimybę priešintis, po ko sudavę nukentėjusiajam V. D. dar 2 kartus į veidą, dėl ko nukentėjusiajam V. D. buvo padaryti sužalojimai: kairės alkūnės sąnario raiščių patempimas, muštinė žaizda ir pogleivinė kraujosruva viršutinėje lūpoje, poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose, odos nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos kairiame skruoste, kairėje smakro pusėje, dešinio kelio priekiniame paviršiuje, odos nubrozdinimai dešiniame rieše, trišakio nervo neuropatija ir tokiu būdu V. D. padarydami nesunkų sveikatos sutrikdymą, iš sargų patalpos pagrobė V. D. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną Nokia 400 litų vertės, kuriame buvo (duomenys neskelbtini) SIM kortelė 8 litų vertės bei sąskaitoje buvo 10 litų, tuo padarydami V. D. 418 litų turtinę žalą ir UAB „V.“ priklausantį nenustatytos markės mobiliojo ryšio telefoną su SIM kortele, kurių vertė nenustatyta. Po ko, A. S., P. D. ir kiti organizuotos grupės nariai, vedžiodami V. D. su savimi po teritoriją, išlaužė UAB „V.“ teritorijoje esančio sandėlio dvejas duris ir pagrobė UAB „ V.“ priklausantį didelės vertės turtą – 8272 vienetus audinės kailių, tarp kurių buvo ir 198 vienetai nedžiovintų audinės kailių, kurių kiekvieno kailio vidutinė vertė 100 litų, tuo padarydami UAB „V.“ 827 200 litų turtinę žalą.

A. S. buvo kaltinamas tuo, kad 2008 metų vasarą ar rudenį, tikslus laikas nenustatytas, sodininkų bendrijos „T.“, esančios (duomenys neskelbtini), teritorijoje neteisėtai, t. y. neturėdamas tam leidimo, įgijo, nuskindamas augalą, narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), kurių masė 0,212 g, – kuriuos parsigabeno į butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir nuo 2008 metų nenustatytos datos iki 2009-03-18 8.20 val. neteisėtai, t. y. neturėdamas tam leidimo, laikė šias narkotines medžiagas savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), virtuvėje, kol kratos metu juos surado ir paėmė (duomenys neskelbtini) apskrities VPK ONTB pareigūnai, neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Sandis Povilauskas prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-12-28 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

T. A. pripažinti kaltu pagal BK 24 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį ir paskirti laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams;

A. S. pripažinti kaltu pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, ir paskirti laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams;

P. D. pripažinti kaltu pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, ir paskirti laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, kadangi padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims bei kategorijoms, griežtesne bausme apimant švelnesnę ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Skunde nurodo, kad skundžiamas nuosprendis naikintinas dėl bylos aplinkybių netinkamo įvertinimo ir nepagrįsto išteisinimo. Prokuroro teigimu, teismas, priimdamas sprendimą išteisinti T. A. aptarė visus byloje esančius duomenis, tačiau juos netinkamai įvertino, dėl to nepagrįstai išteisino T. A. dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Grįsdamas tokį savo apeliacinio skundo reikalavimą prokuroras nurodo, kad iš baudžiamojoje byloje esančių policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų dėl telefoninių pokalbių išklotinių bei pokalbių turinio analizės matyti, kad T. A. buvo suinteresuotas kartu su M. B. vykdyti inkriminuotą nusikalstamą veiką, aktyviai teiravosi dėl vykimo laiko, trukmės, grįžimo, privalėdamas ryte vežti tėvą į ligoninę. Be to, nurodo ir tai, kad M. B. išvykus vykdyti nusikalstamos veikos, pokalbiai su pastaruoju asmeniu nutrūko, ir tai prokurorui leidžia pagrįstai manyti T. A. kartu su M. B. vykus į nusikaltimo vietą, dalyvavus vykdant plėšimą. Be to, pasak apelianto, T. A. ir M. B. aktyvų bendravimą patvirtino ikiteisminio tyrimo metu apklaustas E. R.. Esant šioms išdėstytoms aplinkybėms mano, jog T. A. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį, išteisintas nepagrįstai.

Toliau plėtodamas savo argumentus nurodo, kad priimdamas sprendimą išteisinti A. S. teismas taip pat aptarė visus byloje esančius duomenis, tačiau juos netinkamai įvertino, dėl to nepagrįstai jį išteisino. Pažymi, jog ikiteisminio tyrimo metu apklaustas E. R. patvirtino, jog A. S. kartu su M. B. atvykę automobiliu atvežė žalius audinių kailius, kurie, kaip nustatyta tyrimo metu, buvo pagrobti plėšimo metu. Teisminio nagrinėjimo metu M. B. kartu su A. S. nurodė skirtingai, o būtent nebuvę atvykę dviese pas E. R.. Apklausta tyrėja A. P. patvirtino, jog visos E. R. apklausoje užfiksuotos aplinkybės yra teisingos, nes būtent taip nurodė pats įtariamasis E. R., o ji tik užfiksavo tai protokole. Iš to prokuroras daro išvadą, kad netikėti E. R. parodymais nėra pagrindo, ir dėl to matyti, jog M. B. ir A. S. parodymai laikytini melagingais, duoti siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, ir iš dalies patvirtina A. S. kaltę dėl pareikšto kaltinimo. Nurodo, jog reikia atsižvelgti į ir į tai, jog toks atspaudas, kaip A. S. nešiojamo bato, buvo rastas įvykio vietoje. Be to, įvykio vietoje naudotas mobiliojo ryšio telefonas taip pat priklausė A. S. bei pastarojo asmens automobilis dalyvavo nusikaltime kaip transporto priemonė. Dėl to mano, kad šių duomenų visuma leidžia pagrįstai manyti A. S. padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl pastarasis asmuo pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, išteisintas nepagrįstai.

Dėl P. D. išteisinimo nurodo, kad E. R. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino aplinkybę dėl M. B. ir kitų kaltinamųjų plėšimo metu įgytų kailių padėjimo pas P. D., gyvenantį netoliese E. R.. Be to, E. R. apklausos metu pavirtino aplinkybę, jog M. B. jam buvo nurodęs, esą P. D. dalyvavo nusikaltime, todėl pas pastarąjį asmenį galima laikyti nusikaltimo rezultatą – neišdirbtus audinių kailius. Taip pat nurodo, kad procesiniai dokumentai patvirtina, kad pas P. D. buvo laikomi pagrobti kailiai. Dėl to, kas paminėta, mano, kad šios aplinkybės duoda pagrindą teigti, jog P. D. dalyvavo kartu su M. B. bei kitais asmenimis vykdant plėšimą (duomenys neskelbtini) kaime, dėl to jis pagal BK 180 straipsnio 3 dalį išteisintas nepagrįstai.

Apeliaciniu skundu nuteistasis E. R. prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendį pakeisti – perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 24 straipsnio 6 dalies ir 180 straipsnio 3 dalies į BK 189 straipsnio l dalį bei paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Skunde nurodo manąs, kad teismas nagrinėdamas šią bylą padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie lėmė tai, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nesilaikė BPK 1 straipsnio l dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1, 2 dalies, BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų, neatsižvelgė į BK 2 straipsnio 3, 4 dalis, 14 straipsnio, 15 straipsnio 2 dalies l punkto reikalavimus bei priėmė prielaidomis pagrįstą sprendimą dėl jo tiesioginės tyčios padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teigia, kad teismas jį nuteisė už kaltinimą, iš kurio nesimato, kokius konkrečiai veiksmus jis atliko bendrininkaudamas kaip padėjėjas nusikaltimo padaryme, ir taip grubiai pažeidė jo teises. Nurodo, kad jis nuteistas už tai, kad davė M. B. patarimus, tačiau nėra nurodyta, kokius patarimus; suteikė jam priemones, tačiau nenurodyta, kokias; davė nurodymą, bet nėra nurodyta, kokį; nėra nurodyta, koks jo vaidmuo M. B. įvykdytoje audinių kailiuko vagystėje; kokiais savo veiksmais, kaip padėjėjas, sudarė sąlygas M. B. įvykdyti kailiukų vagystę; nėra nurodyta, kas dalyvavo kartu su M. B. kailiukų vagystėje ir kur yra visi vagystės metu paimti audinių kailiukai. Dėl to, t. y. kadangi nėra aiški jo nusikalstamos veikos apimtis, nusikalstamos veikos aplinkybės ir faktai, apibūdinantys konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, nurodo, kad nežinodamas, kuo yra konkrečiai kaltinamas, negali tinkamai pasirengti gintis nuo jam pareikšto kaltinimo (BPK 22 str. 3 d, 44 str.7 d.). Taip pat nurodo, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme aiškino, kad kartu su broliu R. R. ir M. B. 2008 m. pabaigoje važiavo į (duomenys neskelbtini) pas R. K. dėl T. S. skolos. Ten nuvažiavus R. K. pasakė, kad jis skolos gražinti negali ir pasiūlė skolą atsiimti kailiukais. Papasakojo, kokiu būdu galima tuos kailiukus paimti. Teigia, kad jau tada jis su broliu kategoriškai atsisakė tai daryti, todėl visam R. K. aiškinimui neteikė didelės reikšmės. Toliau, plėtodamas savo apeliacinio skundo argumentus, nuteistasis atkartoja savo parodymus ir nurodo, kad važiuojant į (duomenys neskelbtini) pro šalį, R. K. prašymu, R. R. M. B. parodė iš toliau, kur yra R. K. ferma. Parvažiavus į (duomenys neskelbtini) su M. B. išsiskyrė ir nežino, ką toliau veikė M. B.. Apie įvykdytą kailių vagystę sužinojo kitą dieną, kai jis su kitu asmeniu atvyko pas jį į namus ir automobilyje parodė dėžėse sudėtus kailiukus ir paprašė pasidėti tuos kailiukus. Jam atsisakius tuos kailiukus priimti, M. B. juos išvežė pas kažkokį kaimyną. Druskos jis M. B. neskolino, tačiau kartu su juo važiavo jos pirkti ir brolis parodė, kaip tuos kailiukus reikia pasūdyti, kad jie nesugestų. Vėliau tuos neišdirbtus kailius paėmė iš M. B.. Kai M. B. ryte atvežė automobiliu tuos kailiukus, jis suprato, kad jis dalyvavo tų kailiukų vagystėje. Jis nepasakojo, kaip ir su kuo įvykdė tų kailiukų vagystę. Pas R. K. važiavo tik vieną kartą. Apie tai, kad R. K. priklauso kailiukų fermos ir kur jos yra, jis išgirdo tik nuvažiavęs pas R. K. ir jam papasakojus. Todėl teigia, kad jis, nežinodamas apie tas fermas, kailiukus, negalėjo duoti patarimų, aiškinimų, teikti priemones apie tų fermų ir kailiukų buvimą, išsidėstymą bei įsibrovimą į jas, nes pats apie tai nieko nežinojo. Su M. B. tiek važiuojant, tiek parvažiavus nesitarė ir nekalbėjo apie tų kailiukų vagystę. Priešingai – pasakė, kad to nedarys. M. B. taip pat nesakė jam, kad jis važiuos tų kailiukų paimti. Vėliau, praėjus savaitei, M. B. prašomas, tuos kailiukus paėmė išdirbti iš M. B., bet prie tų kailiukų vagystės neprisidėjo. Nurodo, kad teismas pripažindamas jį kaltu pagal jam pareikštą kaltinimą nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė tik jo ir kitų nuteistųjų, liudytojų, specialistų parodymų bei rašytinių dokumentų turinį, bet šių parodymų netyrė, neanalizavo ir nelygino su kitais duomenimis, nors imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos visos bylos aplinkybės, įpareigoja BPK 241 straipsnio 2 dalis, todėl mano, kad nuosprendyje nėra nurodyta, kokiais įrodymais grindžiama jo kaltė. Nurodo, kad teisme apklaustas R. K. parodė, kad, kai R. R. atvyko dar su dviem ar trim draugais pas jį, jis pasakė, kad kitą dieną viską perima AB (duomenys neskelbtini). Pasakė, kad fermoje yra produkcijos, tačiau nežino, koks kiekis. Pasakė, kad gali pasiimti tuos kailius, nurodė, kad cechas yra (duomenys neskelbtini) k. Pradžioje kalbėjosi su R. R., vėliau nuėjo prie jo automobilio ir ten kalbėjosi su M. B.. Jo pasiūlymo įvykdyti vagystę tikslas buvo sugrąžinti T. S. skolą. Nepamena, kad buvo kalba su R. apie įmonės sargo surišimą. R. K. apklaustas 2008 m. gruodžio 9 d. ikiteisminio tyrimo metu parodė: „2008-11-30 d., vėl atvažiavo R. su dviem jaunuoliais, kurių nepažįstu...Aš R. ir su juo buvusiems asmenims pasakiau kur yra sandėlis, kad užrakintas ir kad teritorija saugoma mano darbuotojo, kad bus naudojamas smurtas prieš sargą nesitarėme. ...Aš žinojau, kad sandėlyje yra audinės kailių, tačiau kiek tiksliai jų yra nežinojau.“ (t. 9, b. l. 86–88). Taigi teigia, kad iš šių R. K. parodymų matyti, kad R. K. pokalbis vyko pradžioje su R. R., o vėliau su M. B. ir kad apie kailių vagystę iš fermos viską papasakojo R. K.. Taip pat tai, kad jis buvo atvažiavęs pirmą kartą pas R. K. ir apie jo fermos ir kailių buvimo aplinkybes, galimybes įvykdyti vagystę išgirdo iš R. K.. Dėl to nurodo, kad nežinodamas tų aplinkybių, jis negalėjo duoti nurodymų ar patarimų dėl konkretaus nusikaltimo padarymo bei nesudarė realių galimybių veikti kitiems bendrininkams. Be to, nurodo ir tai, kad tai, jog prie R. K. namų nebuvo jokio susitarimo įvykdyti audinių vagystę, aiškiai patvirtina 2009-04-02 atlikta akistata tarp R. K. ir M. B. (11 t., 84–85 b. l.), kai M. B. parodė: „Kaip pasakė K., kad daugiau tokio šanso nebus, aš tuo pasiūlymu susidomėjau, bet konkretaus atsakymo, ar darysiu nusikaltimą ar ne, nedaviau“. Į tai atsakydamas R. K. pasakė: „Sutinku, kad konkretaus atsakymo nebuvo“. Taip pat nurodo, kad iš tos akistatos taip pat aiškiai matyti, kad, kai jis su R. R. atsisakė dalyvauti vagystėje, toliau susitarimas dėl vagystės vyko tarp R. K. ir M. B.. Akistatoje M. B. parodė: „Kaip sakiau pirma, kad palaukus mėnesį K. turėjo parduoti pagrobtus kailius, o man iš parduotų kailių turėjo atitekti 20 procentų už darbą, o likę 80 procentų – K.“. Tai, kad jis su R. R. atsisakė dalyvauti kailių vagystėje, parodo ir tolesnė įvykių eiga. Jiems parvažiavus į (duomenys neskelbtini), jų keliai su M. B. išsiskyrė. Jie su juo nebendravo nei telefonais, nei buvo susitikę ir nežinojo, kur jis buvo ir ką darė M. B.. Jį pamatė ryte, kada jis atvažiavo su neišdirbtais kailiukais pas jį į namus. Mano, kad teismas nepagrįstai jo kaltę grindžia M. B. duotais parodymais, nes jo parodymai yra nevienodi, nenuoseklūs ir vienas kitam prieštarauja. Nurodo, jog M. B. teisme parodė, kad 2008-11-30 jis su E. R., R. R. nuvyko pas R. K. į (duomenys neskelbtini) pasikalbėti dėl kailių. Apie kailių paėmimą R. K. kalbėjo su juo. Jis nurodė, kad reikia nuvažiuoti ir paimti iš fermos kailius. Viską nurodė R. K. papasakodamas, kur ir kaip yra. Su R. važiuojant namo, parodė jam (duomenys neskelbtini) k. esančią fermą, po to jis nuvyko ten pasiimti tų kailių. R. sakė, kad važiuos į fermą pasiimti kailių. Visą jo ir R. K. pokalbį girdėjo abu R.. Visus pavogtus kailius pareigūnai rado pas R.. Iš viso pavogė apie 100 kailių, kuriuos sudėjo į tris dėžes ir jas įdėjo į „Audi 100“. Kailius vežė į (duomenys neskelbtini). Kadangi buvo pavargęs, todėl ryte paskambino A. S. ir pasakė, kad nuvežtų krovinį R.. A. S. nuvažiavo ir jam iškrovė tuos maišus. Maišų vežimo tikslas buvo tas, kad jis norėjo atiduoti jiems tuos maišus, nes jie žinojo, kad jis pas juos atvažiuos. Fermoje išdirbtų kailių nebuvo, o kokius rado, tokius ir pasiėmė. E. R. jau iš vakaro žinojo, kad jis atvyks pas jį, kad ten važiuos, kur jie jį buvo nuvežę, juk patys pasakė, kaip ir kas. Abu R. ryte jo laukė pas E. R. namuose, klausė, kaip sekėsi, o šiuo metu jie duoda melagingus parodymus. Kailius iš fermos jis paėmė pačiam R. K. žinant. Nepripažįsta pavogtų kailių kiekio. Kailių paėmimas rūpėjo R. K. ir R., nes jie jį vežė į susitikimą dėl skolos. Jie kalbėjo, kad pardavus kailius, pinigų liks ir jiems. Be to, pasak apelianto, M. B. teisme dar parodė, tik teismas savo nuosprendyje nenurodė: „Aš pats pas R. nevažiavau ir nežinau, kodėl jie sako, kad buvau atvykęs. Kai važiavome trise į (duomenys neskelbtini), R. sakė, kad vyksta pasikalbėti pas R. K. apie kailius. R. R. nieko nesakė apie kailių skaičių. Nuvykus pasikalbėti pas R. K. pokalbio eigoje R. R. sakė, kad nevažiuos į fermą, kad nenori. R. R. pasakė, kad nusikaltime jis nedalyvaus ir pokalbis vyko toliau tarp visų mūsų keturių. Apie kailių paėmimą R. K. kalbėjo su manimi, nes jie pasakė, kad nedalyvaus vagystėje. E. R. vagystėje dalyvauti atsisakė. Jie abu atsisakė gal todėl, kad yra nedrąsūs. Kai važiavau pas R. K., R. mus suvedė, supažindino. R. su manimi nevažiavo vogti kailių. Neigiu tai, kad nuvežiau kailius pas kitą žmogų“ (16 t., 171–172 b. l.). Dėl to, kas paminėta, nurodo, kad teisme M. B. davė prieštaringus parodymus dėl jo ir brolio atsisakymo dalyvauti kailių vagystėje, tačiau teismas tų prieštaravimų nepanaikino. Taip pat nurodo, kad teismas nepasisakė ir dėl prieštaringų M. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu M. B. apklaustas 2009-01-04 įtariamuoju parodė: „Mane važiuoti į (duomenys neskelbtini) pakvietė važiuoti R. R., tikslu dėl audinių kailiukų. Kiek supratau, tai R. R. iš seniau buvo pažįstamas su R. K.. R. K. atėjo į aikštelę, jį pakvietė R. R.. E. R. buvo nuošaliau, kalbėjosi telefonu, o pokalbis apie audinių kailius buvo tarp mūsų trijų - R. R., manęs ir R. K.. R. K. pasakė, kad (duomenys neskelbtini) kaime yra žvėrelių ferma priklausanti jam. R. K. nesakė, ar kailiai žali, ar išdirbti, kailių skaičiaus taip pat nenurodė. Dar pasakė, kad nusikaltimą reikia padaryti šiąnakt, t. y. iš lapkričio 30 d. į gruodžio 1 d. naktį, nes nuo gruodžio l d. fermą pradės saugoti kiti apsaugos darbuotojai. Pro ją pravažiavome, R. R. parodė, kuriame pastate yra audinės kailiai. Iš automobilio išlipę nebuvome. Užsirašiau kaimo pavadinimą ir išvažiavome į (duomenys neskelbtini). Kodėl į (duomenys neskelbtini) k. nevažiavo E. ir R. R. nežinau. Grįžus į (duomenys neskelbtini), į navigaciją susivedžiau kaimo pavadinimą ir pasiūliau nuvažiuoti pasiimti kailiukų pažįstamiems L. su G.. Pravažiuojant (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) išmečiau iš sargo būdelės paimtus 2 mobiliuosius telefonus – NOKIA 3200, mėlynos spalvos korpusais, SIM korteles sulaužiau ir jas išmečiau į (duomenys neskelbtini). Grįžome į (duomenys neskelbtini) švintant. Aš grįžau į namus. Antradienį apie 19 val. su G. ir L. susitikau šašlykinėje, esančioje kelyje (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini), sename kelyje. Jie atvažiavo tuo pačiu automobiliu „Mercedes“, kuriame buvo 2200 audinių kailių, įvairių spalvų. 2000 išdirbtų kailiukų ir 200 neišdirbtų kailiukų. Išdirbti kailiai buvo suvynioti į lovatieses, o žali kailiai buvo sudėti į baltos spalvos polipropileninius maišus. Tuos kailius iš automobilio „Mercedes“ persikroviau į automobilį „Bmw“, tai buvo mano dalis. Kokį trečiadienį batus, rūbus, pirštinę sudeginau miške. 2000 išdirbtų kailių pardaviau (duomenys neskelbtini) miestelio miškelyje, iš matymo pažįstamam žmogui, su kuriuo buvau susisiekęs po įvykio. Su tuo žmogum buvau susisiekęs ne telefonu, o buvau susitikęs. Su žmogumi buvau susitaręs, kad už juos man sumokęs 10 000 EUR, tačiau pamatęs kad kailiai trumpi už juos sumokėjo 6000 EUR. 200 žalių audinės kailių padaviau E. R. ir paprašiau, kad jis nuvežtų R. R., kad pastarasis kailius išvežtu į (duomenys neskelbtini). E. R. nesuprato iš kur tie kailiai ir manęs nieko neklausinėjo“. (11 t., 56–58 b. l.). Apklaustas 2009 m. kovo 5 d. M. B. parodė: „Pokalbio metu aš mačiau, kad R. R. pokalbio klausosi pasyviai, todėl supratau, kad jis neketina daryti nusikaltimo, nes jis yra bailoko būdo. Prie K. nei R., nei E. tiesiogiai nepasakė, kad nusikaltime nedalyvaus. E. iš viso buvo tik kaip keleivis. Jis gėrė alų, pagiriojos. Jau važiuojant iš (duomenys neskelbtini) iki fermų man R. pasakė, kad jis nevažiuos daryti nusikaltimo, o man pasakė daryti kaip išmanai. Važiuojant į (duomenys neskelbtini) persimetėme keliais žodžiais, bet jau man buvo aišku, kad nei R., nei E.nedalyvaus nusikaltime, o aš važiuosiu. Kas vyko toliau, aš jau nurodžiau ankstesnėse apklausose“.(11 t., 81–83 b. l.). 2009-01-05 apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją M. B. parodė: „Mes su „Renault Trafik“ automobiliu visi trys nuvažiavome į (duomenys neskelbtini). Įvažiavome į skverą, prie kapinių, R. R. nuėjo ir grįžo su K., kuris papasakojo man, R., E. buvo toliau, apie fermą, kad nėra signalizacijos šunys bus išvesti. Aš supratau, kad važiuosime kailių vogti. K. mums visiems sakė, kad po mėnesio atvažiuos į (duomenys neskelbtini) savo dalies. Supratau, kad K. siūlė pasidaryti pinigų. R. tarėsi su K. dėl kailiukų, o E. nesitarė. Aš viską sutvarkiau, aš su gesintuvais išpurškiau sargo budelę, tikslu sunaikinti pėdsakus. Gesintuvus pasiėmiau ir išmečiau į balą. Sargo telefonus išmečiau (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini). Aš grįžau namo ryte. L. nuvažiavo su autobusiuku su kailiais, aš, L., antradienį šašlykinėje už (duomenys neskelbtini) ir G. susitikome, kailiai buvo padalinti į tris dalis. Kailiai buvo sudėti lovatieses po 1000, o žali kailiai 200 vnt. į sintetinį maišą. 2200 vnt. kailių aš supratau, kaip savo dalį ir įsidėjau į savo mašiną. Savo rūbus kelnes, avalynę sudeginau miške. Aš atvežiau kailius už savaitės sekmadienį žalius kailius, atvežiau E., kad nuvežtų R.. Atvežiau, kad išdirbtų. Išdirbtus kailius pardaviau už 6000 eurų, žmogui, su kuriuo bendravau per internetą portale, o ne telefonu su juo bendravau. Prieš vagystę su L., G. buvome susitarę pasidalinti po lygiai. R. neskambino man, jie nesakė kokia jų dalis. Su jais nesitariau dėl kailių likimo. E. neorganizavo, plėšime nedalyvavo. E. mano sesers vyras, jam perdaviau kailius, nes gerai pažino­jau. Pokalbyje su K. E. nedalyvavo. E. padaviau kailiukus. Jis nieko neklausė, sutiko juos perduoti R.“. (11 t., 60–62 b. l.). 2010 m. gegužės 5 d. M. B. papildomos įtariamojo apklausos metu parodė: „Pas E. R. iš ryto atvažiavau kartu su L. jo automobiliu Audi. Tai tas pats L., kuris ir dalyvavo kartu su manimi nusikaltime. Į klausimą pas ką vežėte pagrobtus neišdirbtus audinių kailius ir ten juos sudėjote, M. B. atsakė: Pas E. man tik R. buvo parodęs, kaip sūdyti kailius, aš juos pabarsčiau druska ir jie gulėjo automobilyje Audi. Iš ryto aš buvau su L. pas E., kaip ir nurodė R. akistatos metu“. (11 t., 90 b. l.). Taigi teigia, kad taip ir liko neišaiškinta, kas atvežė neišdirbtus kailius pas D., kodėl ten reikėjo vežti tuos kailius, bet visa tai, pasak apelianto, patvirtina faktą, kad jis tų kailių nelaukė ir nepriėmė. Taip pat dėl to, kas paminėta, nurodo, kad M. B. parodymai, duoti tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu – nenuoseklūs, prieštaringi ir aiškiai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, todėl, nuteistojo įsitikinimu, teismas tokiais jo parodymais remtis negalėjo. Toliau, plėtodamas savo argumentus, nurodo, kad iš šių prieštaringų M. B. parodymų matyti, kad jo dalyvavimas pas K. buvo pasyvus, mažai klausant K. apie galimą audinių kailių vagystę, kad jis ne kartą jam pasakė, jog nedalyvaus vagystėje ir jis žinojo, kad jis nedalyvaus nusikaltime. Iš M. B. parodymų apeliantas aiškiai mato, kad jis nežinojo, jog įvykdys jis tą vagystę ir jie nesitarė, kad jis įvykdys audinių vagystę ir po to atveš neišdirbtus audinių kailiukus. Visa tai, pasak nuteistojo, patvirtina, kad jis nei davė patarimų ar nurodymų dėl audinių vagystės, nei suteikė kokios pagalbos ir nesudarė jokių galimybių kitiems įvykdyti audinių kailių vagystę. Apeliantas pripažįsta vėliau tuos neišdirbtus kailius paėmęs iš M. B. perduoti R. R., kad jis juos išdirbtų. Dėl to teigia, kad šiuo atveju jis buvo pastatytas prieš faktą, suprato, kad tie kailiai gali būti vogti ir juos priėmė, todėl jo nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuota pagal BK 189 straipsnio l dalį. Apeliantas pastebi, kad tiek jo, tiek R. R. parodymai faktiškai atitinka visas byloje nustatytas aplinkybes, ir teismui nebuvo pagrindo juos atmesti ir remtis M. B. nenuosekliais ir prieštaringais parodymais. Visi kiti byloje surinkti įrodymai – liudytojo V. D. ir kitų liudytojų parodymai, rašytiniai teisme ištirti dokumentai, nuteistojo manymu, nepatvirtina jo kaltės dalyvavus nusikalstamoje veikoje įvykdant didelės vertės audinių kailių pagrobimą. Priešingai, telefonų pokalbių išklotinės, specialistų išvados apie pravažiuotus automobilius tą naktį per (duomenys neskelbtini) geležinkelio pervažą, jo telefono išklotinių analizė patvirtina, kad jis toje nusikalstamoje veikoje nedalyvavo ir nesudarė jokių sąlygų kitiems daryti minėtą nusikalstamą veiką. Be to, nurodo, kad teismas neteisingai pripažino jį bendrininkavus audinių kailių vagystėje, kadangi jo subjektyviosios nusikaltimo pusės elementai – motyvas ir tikslas – negali būti nustatomi vadovaujantis tik teismo samprotavimais ir išvedžiojimais. Teigia, kad šiuo atveju nebuvo jokio susitarimo, o jam atsisakius ir negalėjo būti, tai pavirtina pats įvykdyto audinių vagystės mechanizmas bei nusikalstamos veikos įvykdymo aplinkybės. Skiriant bausmę prašo atsižvelgti į tai, kad jis kaltu prisipažino ir aiškino visas aplinkybes, su kitais atliekant akistatas patvirtino savo parodymus ir padėjo nustatyti kitų dalyvavimą nusikalstamoje veikoje. Dėl savo padarytos nusikalstamos veikos gailisi ir išgyvena, turi šeimą, augina tris nepilnamečius vaikus, juos išlaiko ir jais rūpinasi, charakterizuojamas teigiamai, dirba, neteistas, todėl prašo neskirti jam bausmės susijusios su laisvės atėmimu.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. R. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio dalį, kurioje teismas pripažino jį kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį 180 straipsnio 3 dalį, ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nukentėjusiojo V. D., valstybinės liginių kasos ir AB (duomenys neskelbtini) civilinius ieškinius jo atžvilgiu atmesti.

Skunde nurodo, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalį – nuteisė jį už padėjimą įvykdyti didelės vertės plėšimą, nors jis tokios nusikalstamos veikos nepadarė; netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 6 dalyje 180 straipsnio 3 dalyje, požymių; neišsamiai ištyrė bylos įrodymus, juos vertino selektyviai, tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas; nesivadovavo BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, ir nenurodė motyvų, kodėl atmeta jį teisinančius įrodymus, bet remiasi iš esmės prieštaringais M. B., P. D., A. S. parodymais; nenurodė, kuo pasireiškė jo tyčia bendrininkavime, nenurodė, kas, su kuo, kada ir dėl ko susitarė (santykyje su nusikalstama veika), kokie įrodymai tai įrodo, nenustatė būtinų subjektyviųjų požymių (jo tyčios bei susitarimo), todėl nepagrįstai jį pripažino padėjėju padedant padaryti didelės vertės plėšimą. Taip pat nurodo, kad teismas grįsdamas jo kaltę jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme tik išvardino įrodymus, tačiau neatliko tų įrodymų analizės, kai kurių neaprašė, jo parodymų bei kitų jį teisinančių įrodymų motyvuotai nepaneigė, taip pažeidė BPK 305 straipsnio nuostatas. Teigia, jog teismo padaryta išvada, kad jis 2008 m. lapkričio 29 dieną, nuvykęs su žmona ir vaiku apie 19 val. prie R. K. namų, esančių (duomenys neskelbtini), neva gavo iš R. K. pasiūlymą įvykdyti nusikaltimą – plėšimą, pagrobiant didelės vertės turtą, yra neteisinga, nemotyvuota, neatitinka tikrųjų aplinkybių, kadangi, nuteistojo teigimu, tokio pasiūlymo jis 2008 m. lapkričio 29 d. iš R. K. negavo, tai, pasak apelianto, įrodo jo, R. K., E. R. ir M. B. parodymai. Taip pat nurodo, kad ir kita teismo išvada, kad jis davė M. B. patarimus, o konkrečiai, neva, pranešė apie galimybę įvykdyti didelės vertės plėšimą ir apie nusikaltimo dalyką – švelniakailių žvėrelių – audinių kailius, taip pat yra nemotyvuota, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Toliau savo apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo jo nekaltumą įrodančius duomenis. Pirma, nurodo savo parodymus, duotus teisme, kai jis nurodė, jog 2008 m. lapkričio 29 d. T. S. prašymu nuvyko su žmona ir vaiku į (duomenys neskelbtini) pas R. K. jo paklausti, kodėl jo telefonas išjungtas, nes jam negali prisiskambinti T. S., ir kada grąžins skolą T. S.. R. K. jam nurodė, kad neturi skolai grąžinti pinigų, o telefonas atjungtas, nes neapmokėjo sąskaitos. Pokalbio metu R. K. nurodė, kad skolą gali atiduoti kailiukais. Taigi teigia, kad tą dieną jis tokio pasiūlymo – įvykdyti kailiukų plėšimą – iš R. K. negavo, apie tokius dalykus tą dieną tarp jo ir R. K. iš viso nebuvo kalbos. Apie kailių plėšimą R. K. pradėjo kalbėti tik 2008-11-30. Antra, R. K. 2012-01-18 duodamas parodymus teisme apie 2008-11-29 įvykusį pokalbį tarp jų parodė, jog atvykęs jis jo klausinėjo, kodėl jam negali prisiskambinti T. S., prašė grąžinti skolą T. S.. Taigi nurodo, jog apie tai, kad tą dieną būtų buvę kalbėta su juo apie kailiukų plėšimą, R. K. taip pat nenurodė, tai patvirtina jo duotus parodymus, jog 2008 m. lapkričio 29 d. tarp jo ir R. K. pokalbio apie kailiukų plėšimą nebuvo. Trečia, E. R. taip pat neparodė, kad jis grįžęs iš (duomenys neskelbtini) 2008 m. lapkričio 29 d. įvykusio susitikimo su R. K., būtų nors kokiu būdu užsiminęs apie tai, kad R. K. neva kalbėjo apie kailiukų plėšimą. Ketvirta, M. B. duodamas parodymus teisme taip pat neparodė, kad kol jie atvažiavo 2008-11-30 pas R. K., jis būtų sakęs apie galimybę įvykdyti kailių plėšimą iš fermos. Ikiteisminio tyrimo metu akistatoje tarp M. B. ir R. K., M. B. parodė, kad plėšimą padaryti pasiūlė R. K. (11 t., 85 b. l.). Dėl to, kas nurodyta, teigia, kad visų šių įrodymų teismas neaptarė, nenurodė, kodėl juos atmeta, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Taip pat apeliantas kritikuoja ir kitą teismo padarytą išvadą, kad jis padėjo padaryti plėšimą, o konkrečiai, suteikė R. K. priemones nuveždamas M. B. prie R. K. namų ir suvesdamas jį su nusikaltimo kurstytoju R. K., nes ši išvada, apelianto teigimu, yra nemotyvuota, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Nuteistojo teigimu, 2008 m. lapkričio 30 d., važiuodamas su broliu ir M. B. pas R. K., jis neturėjo net minties, kad įvykiai taip išsirutuliuos, jog R. K. pradės kalbėti apie kailių plėšimą. Teigia, kad teismas nenurodė, kokie konkretūs įrodymai įrodo, kad jis 2008 m. lapkričio 30 d. pas R. K. su savo broliu E. R. ir M. B. važiavo turėdami tikslą suteikti priemones R. K. kaip konkretaus nusikaltimo – plėšimo kurstytojui ir padėjėjui. Be to, nuteistojo įsitikinimu, teismo išvada, kad jis davė M. B. nurodymą, o konkrečiai, nuvežė jį į vietą ir parodė audinių fermą, esančią (duomenys neskelbtini) k., ir tai įvertinta kaip padėjimas padaryti didelės vertės plėšimą, taip pat yra nemotyvuota, padaryta neatsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, neatsižvelgiant į jo subjektyvinę pusę, į jokio susitarimo tarp jo, E. R., R. K. ar M. B. nebuvimą. Nurodo, jog R. K. teisme 2012-01-18 parodė, kad kitą dieną, tai yra 2008-11-30, atvykus jam su E. R. ir M. B., jis pasakė, jog kitą dieną viską perima AB (duomenys neskelbtini), kad fermoje yra produkcijos. Ikiteisminio tyrimo metu akistatoje tarp M. B. ir R. K. M. B. parodė, kad plėšimą padaryti pasiūlė R. K. (11 t., 85 b. l.). E. R. teisme parodė, kad R. K. pirma pasiūlė skolą atsiimti kailiais, kad jis skolą gali grąžinti tik tokiu būdu, o vėliau R. K. pradėjo pasakoti, kaip reikės paimti tuos kailius, aiškino, kad reikės išlaužti, kad sargas senas, todėl nesunku bus patekti į fermas. E. R. parodė, kad jis su broliu R. R. kategoriškai atsisakė ir pasakė, kad tokių dalykų jie tikrai nedarys. Todėl kalba prasidėjo tarp R. K. ir M. B.. E. R. teisme parodė, kad, kai „išgirdome tokius absurdiškus R. K. pasiūlymus, mes iš karto su broliu pasakėme, kad tu R. nekišk į tokį reikalą“. M. B. teisme parodė, kad nuvykus pasikalbėti pas R. K. pokalbio metu jis pasakė, jog nusikaltime nedalyvaus. M. B. parodė, kad apie kailių paėmimą R. K. kalbėjo su juo, nes jie (tai yra abu R.) pasakė, kad nedalyvaus nusikaltime. M. B. taip pat parodė, kad abu R. atsisakė dalyvauti nusikaltime gal todėl, kad yra nedrąsūs. M. B. parodė, kad R. nevažiavo vogti kailių. Be to, ikiteisminiame tyrime akistatoje tarp M. B. ir R. K. M. B. parodė, kad pokalbis daugiausia vyko tarp jo ir R. K., o broliai R. stovėjo atokiai (11 t., 85 b. l.). Tai, kaip teigia nuteistasis, įrodo, kad jis ir jo brolis E. R., kai R. K. pradėjo kalbėti apie plėšimą, atsisakė dalyvauti tokiuose nusikalstamuose veiksmuose, ir tai kategoriškai nurodė. O kadangi jis atsisakė dalyvauti tokiuose R. K. siūlomuose nusikalstamuose veiksmuose, jis R. K. aiškinimui bei jo pokalbiui su M. B. nebeteikė reikšmės ir negirdėjo, kad R. K. su M. B. būtų kažką konkrečiai sutarę dėl nusikalstamų veikų, jų darymo. Pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu M. B. akistatoje su R. K. parodė, jog konkretaus atsakymo, ar darys jis nusikaltimą, nedavė R. K., su tokiais M. B. parodymais sutiko ir R. K. (11 t., 85 b. l.). Apelianto teigimu, fermas M. B. parodė pravažiuodamas iš toli, neturėdamas tikslo padėti M. B. ir R. K. padaryti nusikaltimą. Nebuvo nei jo tyčios, nei susitarimo tarp jo, R. K. ir M. B.. Apie įvykdytą kailių vagystę sužinojo tik kitą dieną ir iki tol nežinojo, kad M. B. planuoja įvykdyti šią vagystę ir ryte M. B. nelaukė. Be to, nurodo ir tai, kad teismo išvada, kad jis teikė priemones ir patarimus, o konkrečiai nupirko druskos, parodė ir paaiškino pagrobtų neišdirbtų audinės kailių sūdymą ir laikymo sąlygas – vertintina kaip padėjimas padaryti didelės vertės plėšimą, taip pat yra nemotyvuota, nepagrįsta. Apelianto teigimu, bendrininkavimas galimas tik iki nusikalstamos veikos pabaigimo. Taigi teigia, kad jo veiksmai, kada nupirkta druskos ir parodyta, kaip reikia sūdyti neišdirbtus audinės kailius, buvo atlikti jau po nusikalstamos veikos padarymo, kurioje jis niekaip nedalyvavo, todėl, pasak nuteistojo, šie jo veiksmai yra už bendrininkavimo ribų, ir jie pirmosios instancijos teismo nepagrįstai kvalifikuoti kaip padėjimas įvykdyti didelės vertės plėšimą. Dėl to, kas paminėta, mano, kad anksčiau nurodyti jo veiksmai, atsižvelgiant į faktines aplinkybes, į jo subjektyvinę pusę, nesant jokio susitarimo tarp jo bei kitų asmenų ką nors neteisėto daryti, nepagrįstai buvo įvertinti kaip padėjimas įvykdyti didelės vertės plėšimą. Nurodo, kad teismas jo kaltę padėjus padaryti didelės vertės plėšimą grindžia M. B. parodymais, nors jie yra prieštaringi, nevienodi, ir šių prieštaravimų teismas nepašalino. Iš M. B. parodymų, duotų teisme (11 t., 84–87 b. l.) apeliantas mato, kad M. B. pripažįsta, kad jis ir jo brolis E. R. atsisakė dalyvauti kailių vagystėje ir nedalyvavo nusikaltime, todėl jie negalėjo žinoti apie nusikaltimą bei neva laukti atvežant kailius. Taip pat nurodo, kad teismas neaptarė ir M. B. prieštaringų parodymų, duotų teisme bei ikiteisminiame tyrime dėl kailių. M. B. teisme parodė, kad jis iš A. S. pasiskolintą automobilį grąžino A. S. ir paprašė nuvairuoti su maišais pas R., pats nevažiavo, tačiau ikiteisminio tyrimo duotuose parodymuose M. B. teigė priešingai. Tokie M. B. teisme duoti parodymai prieštarauja jo bei E. R. parodymams. Šių prieštaravimų teismas nepašalino, nenurodė, kokias tikras faktines aplinkybes teismas nustatė, ir iš kokių įrodymų tai nustatė. Taip pat nurodo, kad teismas nepašalino prieštaravimų ir tarp P. D. ir A. S. parodymų, nors jais iš dalies rėmėsi grįsdamas jo kaltę. P. D. parodė, kad maišus jam atvežė R. R., nors A. S. nurodė, kad maišus, kai R. jų nepriėmė, nuvežė pas draugą P. D.. Akistatoje tarp jo ir P. D. jis paneigė P. D. parodymus apie tai, kad jis atnešė maišus pas P. D. ir po kurio laiko pasiėmė. Teismas šių prieštaravimų nepašalino, nenurodė, kokias aplinkybes jis nustatė. Nurodo, kad teismas kaip pagrindžiančius jo kaltę išvardijo nemažai įrodymų, nurodė, kad neva jie atitinka vieni kitus, kai yra akivaizdu, jog dalis šių išvardytų reikšmingų įrodymų, yra kardinaliai priešingi, neatitinka vieni kitų. Taigi nurodo, kadangi jis nepadėjo įvykdyti didelės vertės plėšimo, jo atžvilgiu nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo ieškiniai tenkintini nepagrįstai. Be to, nurodo ir tai, kad teismas tenkindamas AB (duomenys neskelbtini) civilinį ieškinį neaptarė nemažai reikšmingų įrodymų, kai asmuo, turintis specialių žinių, pateikė išvadą, kad UAB „V.“ turto 2008-11-30 datai nustatyti negali, taip pat negali nustatyti, kiek iš 2008 m. lapkričio 30 d. į gruodžio 1 d. naktį buvo pagrobta žvėrių kailių bei neįvertino liudytojo A. J. parodymų, kuriuose jis nurodė, kad patvirtina, jog ant 2008 m. kritimo aktų yra jo parašai, o po apklausos Panevėžio apygardos teisme suprato, kad juose nurodyti skaičiai negali būti teisingi. Be to, teismas nenurodė, iš kokių įrodymų padarė išvadą, jog kiekvieno iš fermos paimto kailiuko rinkos vertė vidutiniškai buvo 100 litų.

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. B. ir jo gynėja advokatė Andželika Vosiūlytė prašo pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-12-28 nuosprendį: perkvalifikuoti veiką iš BK 180 straipsnio 3 dalies į BK 246 straipsnio 2 dalį; paskirti švelnesnę bausmę už padarytą veiką; pridėti mažesnę dalį 2012-01-12 nutartimi subendrintos galutinės bausmės dalies ir paskirti švelnesnę subendrintą galutinę bausmę.

Skunde nurodo, kad nesutinka su skundžiamu teismo nuosprendžiu dėl veikos kvalifikacijos, bausmės individualizavimo, bendrinimo ir paskirtos per griežtos bausmės. Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK180 straipsnio 3 dalį nurodo, kad teismas nepagrįstai M. B. veiksmus kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, kadangi, pasak apelianto, iš bylos medžiagos matyti, kad buvo pagrobtas UAB „V.“ priklausantis turtas – 8272 vienetai audinės kailių, ir tuo padaryta UAB „V.“ 827 200 Lt turtinė žala. Byloje nustatyta, kad vienas iš inkriminuojamos veikos bendrininkų, t. y. R. K. buvo šios veikos kurstytojas. Taip pat byloje nustatyta, kad R. K. buvo pagrindinis UAB „V.“ akcininkas, jo žmona buvo UAB „V.“ direktorė. Iš liudytojų K. A., D. I. Vinklerytės parodymų, turto įkeitimo bankui protokolo, 2008-11-28 dvišalio akto tarp AB (duomenys neskelbtini) atstovo K. A. ir UAB „V.“ direktoriaus matyti, kad UAB „V.“ turtas (šiai įmonei priklausantys žvėreliai) buvo įkeistas AB (duomenys neskelbtini) (1 t., 151 b. l.). Vadovaujantis CK 4.198 straipsnį įkeitimas – tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis kilnojamo daikto ar turtinių teisių įkeitimas, kai įkeitimo objektas perduodamas Kreditoriui, trečiajam asmeniui ar paliekamas įkaito davėjui. Pagal CK 4.206 straipsnį įkaito davėjas turi būti įkeičiamo daikto savininkas. Atkreipia dėmesį į tai, kad nuo turto įkeitimo momento turto savininkas nenustoja būti to turto savininku, jam yra taikomi tik tam tikri apribojimai susiję su disponavimu įkeistu turtu. Įkeitus turtą jo savininkas nepraranda nuosavybės teisių į tą turtą. Todėl teigia, kad įkeistas turtas jo savininkui negali būti laikomas svetimu turtu, o kartu ir plėšimo dalyku. Pažymi, kad vagystė ir plėšimas yra tyčinės nusikalstamos veikos, kurios padaromos tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą, kaltininkas suvokia, kad veikia prieš turto savininko valią. Norint inkriminuoti kaltininkui svetimumo požymį, jis turi šį požymį suvokti kaip ir bet kurį jam inkriminuojamą nusikalstamos veikos sudėties požymį. Nurodo, kad faktinės bylos aplinkybės rodo, jog M. B. suprato, kad veikia su turto savininko žinia, t. y. ne prieš jo valią. Iš M. B. parodymų matyti, kad jis grobimą darė turto savininkui R. K. prašant ir jam žinant, t. y. M. B. suprato, kad bus grobiamas ne svetimas turtas, o R. K. turtas, kuris yra įkeistas. M. B. parodė, kad būtent R. K. nurodė, kad plėšimą reikia padaryti iš 2008-11-30 į 2008-12-01, nes nuo gruodžio 1 d. fermą pradės saugoti kiti apsaugos darbuotojai. Tą patvirtina ir gautas raštas, ir medžiaga iš UAB (duomenys neskelbtini), kur nurodyta, kad nuo 2008-12-01 buvo sudaryta sutartis su saugos tarnyba (duomenys neskelbtini) (1 t., 123, 135 b. l.). Akistatos protokolu taip pat patvirtinti parodymai, kad R. K. pasiūlė daryti plėšimą, palaukti mėnesį, o paskui pardavus kailius pasidalinti pinigais: R. K. 80 procentų, o M. B. – 20 procentų (11 t., 84–87 b. l.). Byloje nustatyta, kad veikos iniciatorius buvo R. K., pagal jo parodymus, apie kalių vagystę iš pradžių kalbėjosi su R. R., vėliau su M. B., suprato, kad iš bedrovės bus paimti kaliai, o juos pardavus jam būtų likę pinigų skolai grąžinti. M. B. parodė, kad jis nuėjo į R. K. nurodytą fermą ir susidėjęs kailius išvažiavo, kad kailius iš fermos jis paėmė su paties savininko žinia, turtas paimtas iš R. K. nurodytos teritorijos, esančios (duomenys neskelbtini) r. Byloje nustatyta, kad R. K. M. B. davė patarimus, nurodydamas fermos pastatų išdėstymą, apsaugos menkumą, audinių laikymo vietą, pašalino nusikaltimo padarymo kliūtį, nurodydamas teritorijos vartų atidarymo sistemą ir aptarė pagrobto turto pasidalinimą. R. R. parodė, kad 2008-11-30 pas R. K. jie kalbėjosi apie kalių vagystę. M. B. paprašė parodyti, kur yra R. K. fermos, t. y. M. B. R. K. nurodė turto buvimo vietą, išaiškino kaip patekti, kokias kliūtis pašalinti ir pan. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes teigia, kad M. B. suvokė, kad turtas, kurį jis grobia yra R. K., kad grobimas daromas su turto savininko R. K. žinia, kad turtą vėliau pasidalys su savininku, žinojo, kad turtas yra įkeistas bankui, kad jį kitą dieną perims banko apsauga, todėl imitavo plėšimą įkeistam turtui paslėpti. Pažymėtina, kad BK 246 straipsnyje numatyta atsakomybė už aprašyto ar areštuoto turto arba turto, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, perleidimą, paslėpimą, sunaikinimą ar sugadinimą. Šio straipsnio dispozicijoje nurodyta viena iš alternatyvių veikų – aprašyto, areštuoto ir pan. turto paslėpimas gali pasireikšti įvairiais būdais: turto perkėlimu, pervežimu, užkasimu ar kitokiu slėpimu, taip pat ir imituojant plėšimą ar vagystę. Taigi teigia, kad M. B. turėjo tikslą paslėpti savininko R. K. įkeistą turtą ir tai darė su turto savininko žinia imituojant plėšimą. Šiuo atveju turto slėpimo būdas (plėšimo darymas) veikos kvalifikacijai reikšmės neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamoji byla Nr. 2K-170/2010). Atsižvelgiant į tai mano, kad M. B. veika turėjo būti kvalifikuojama įvertinus ir subjektyviuosius veikos požymius bei kitas aplinkybes, jog turtas buvo įkeistas, jog M. B. veikė kartu su R. K., kurį jis laikė grobiamo turto savininku, žinia ir prašymu, kad turtą kitą dieną turėjo perimti banko apsauga, kadangi jis buvo įkeistas bankui. Apelianto manymu, M. B. padarytos veikos subjektyviosios pusės požymiai rodo, kad jis padėjo paslėpti R. K. įkeistą turtą, kurio apsaugą kitą dieną turėjo perimti AB (duomenys neskelbtini), imituojant plėšimą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes daro išvadą, kad M. B. veika neatitinka BK 180 straipsnio 3 dalyje numatytos plėšimo sudėties, nes jo veiksmuose nenustatytas plėšimo sudėčiai būtinas turto svetimumo požymis. Jo veiksmai galėtų atitikti nusikaltimo, numatyto BK 246 straipsnio 2 dalyje sudėtį, o kadangi sankcija už pastarąją veiką švelnesnė, atitinkamai turėtų būti skirta M. B. švelnesnė bausmė. Dėl per griežtos bausmės nurodo, kad teismas skirdamas bausmę neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių arba jas įvertino neteisingai, dėl to M. B. buvo paskirta per griežta bausmė. Pažymi, kad M. B. padaryta veika, už kurią jis teisiamas šiuo nuosprendžiu, padaryta 2008-12-01, t. y. iki visų kitų nusikaltimų padarymo ir už juos nuosprendžių priėmimo. Iki 2008-12-01 veikos padarymo, t. y. 2007-12-14 nuosprendžiu M. B. buvo teistas tik už baudžiamojo nusižengimo (BK 227 str. 3 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. Nr. VIII-1968 redakcija)) padarymą, kuris vadovaujantis BK 97 straipsniu teistumo neužtraukia, nes pagal minėtą straipsnį turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys. Taigi teigia, kad teismas skirdamas bausmę M. B. nepagrįstai vadovavosi BK 27 straipsnio 1 dalies, 56 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nepagrįstai nurodė, jog M. B. yra teisiamas šeštą kartą. Šiuo atveju, kaip nurodo apeliantas, jis yra teisiamas pirmą kartą, nes iki minėtos veikos padarymo jis baudžiamojo įstatymo prasme nelaikomas teistu, todėl jis nėra ir nusikaltimų recidyvas pagal BK 27 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, taip pat ir į tai, kad turi šeimą, gyvenamąją vietą, išlaiko mažametį vaiką, charakterizuojamas teigiamai, yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (prisipažinimas dėl nusikaltimo padarymo bei nuoširdus gailėjimasis), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jam paskirta bausmė turėtų būti švelninama. Dėl bausmių bendrinimo nurodo, kad teismas M. B. paskirtą bausmę pagal BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalis subendrino su 2012-31-12 Marijampolės rajono apylinkės teismo nutartimi subendrintomis bausmėmis, iš dalies sudedant bausmes būdu, pridedant dalį švelnesnės bausmės ir galutinę bausmę paskyrė laisvės atėmimą 5 (penkiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Pažymi, kad 2012-01-12 Marijampolės rajono apylinkės teismo nutartimi nepagrįstai subendrinti kelis kartus tie patys nuosprendžiai, todėl nepagrįstai paskirta ir per griežta galutinė bausmė. 2012-01-12 nutartimi buvo subendrintos bausmės paskirtos pagal 2011-11-24 nuosprendį ir 2011-06-06 nutartį. 2011-11-24 nuosprendžiu paskirta bausmė buvo subendrinta su 2011-04-13 nuosprendžiu paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausme. Taip pat 2011-06-06 nutartimi buvo subendrinti 2011-03-16 ir 2011-04-13 nuosprendžiai. Taigi 2011-04-13 nuosprendžiu paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė buvo subendrinta du kartus: tiek 2011-11-24 nuosprendžiu (kuriuo jis buvo nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. - 4 mėnesiams laisvės atėmimo, pagal BK 63 str. 1, 4, 9 d. subendrinus su 2011-04-13 nuosprendžiu paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausme, ir paskirta galutinė 2 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė), tiek ir 2011-06-06 nutartimi (kuria subendrintos 2011-03-16 nuosprendžiu paskirta 1 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas pagal BK 75 str. atidėtas ir 2011-04-13 nuosprendžiu paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė, ir paskirta galutinė 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė). Todėl teigia, kad 2012-01-12 nutartimi subendrinus minėtą 2011-11-24 nuosprendį su 2011-06-06 nutartimi, 2 metų laisvės atėmimo bausmė, paskirta pagal 2011-04-13 nuosprendį, nepagrįstai buvo du kartus pridėta. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes daro išvadą, kad bendrinant bausmes prie minėtu nuosprendžiu paskirtos bausmės turėtų būti pridėta mažesnė 2012-01-12 nutartimi subendrintos galutinės bausmės dalis.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. K. prašo pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-12-28 nuosprendį: pašalinti jam iš kaltinimo jo veiksmų kvalifikavimą pagal BK 24 straipsnio 5 dalį; pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę švelninančią aplinkybę, kad jis padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką ir joje dalyvavusius asmenis; sušvelninti jam paskirtąją bausmę ir į bausmės laiką įskaityti 2 paras išbūtas laikinajame sulaikyme.

Skunde nurodo sutinkąs, kad teismas pagrįstai jo veiksmus kvalifikavo kaip padėjėjo padaryti plėšimą pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, tačiau mano, kad teismas nepagrįstai jo veiksmus kvalifikavo dar ir pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, t. y. kaip kurstytojo. Teigia, kad jis M. B. nekurstė padaryti nusikaltimo, nes kai su R. ir E. R. pas jį atvyko M. B., jis jau pats žinojo, kokiu tikslu atvyko. Mano, kad R. R. M. B. jau buvo pasakęs, kokiu tikslu jie vyksta pas jį. Nurodo, kad jis M. B. padaryti nusikaltimo nesiūlė, o tik suteikė jam visą nusikaltimo padarymui reikalingą informaciją. Tai, pasak apelianto, atsispindi ir jo parodymuose akistatos su M. B. metu. Taip pat nurodo, kad jis nesukurstė ir R. R. padaryti plėšimą. Toliau dėstydamas savo argumentus nurodo, kad, kai 2008-11-29 pas jį atvyko R. R. reikalauti T. S. skolos, jis jam pasakė, kad negali skolos grąžinti, nes neturi pinigų, o bankas yra areštavęs turimus kailius ir pats imsis apsaugos, todėl negali paimti nei audinių kailių ir juos pardavęs atiduoti skolą, nei pačių kailių atiduoti už skolą. Pažymi, kad, kai skolinosi iš T. S. pinigus, buvo kalbėta, kad galės atsiskaityti brangiakailių žvėrelių kailiais. Tai teisme patvirtino ir T. S.. Taigi teigia, kai R. R., jų pirmojo pokalbio metu jam davė telefonu pasikalbėti su T. S., T. S. iš jo pareikalavo, kad jis atiduotų pinigus arba kailius. Kai jis jam pasakė, kad pinigų neturi, o kailių paimti negali, būtent T. S. jam pasakė, kad „turi žmones, kurie gali paimti kailius“. Kai kitą dieną atvažiavo R. R., tai jis jau jam pasakė, kad atsivežė žmones, kurie „gali paimti kailius“. Jis su tuo sutiko, taigi M. B. jam įkalbinėti padaryti plėšimą nereikėjo. Jis, pasak apelianto, atvykdamas pas jį su R. ir E. R., jau žinojo, ko atvyksta, ir buvo apsisprendęs daryti nusikaltimą, o jis tik suteikė jam informaciją, reikalingą nusikaltimo padarymui. Dėl to mano, kad tokie jo veiksmai turi būti kvalifikuojami tik kaip padėjėjo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, o teismo išvada, kad jis pasiūlė, palenkė, įteigė ir įkalbėjo M. B. padaryti plėšimą, yra neteisinga. O patikslinus jo veiksmų kvalifikaciją, pašalinus iš kaltinimo jam inkriminuotą BK 24 straipsnio 5 dalį, jam švelnintina paskirtoji bausmė. Taip pat nurodo manąs, kad jis ne tik prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailėjosi, bet ir padėjo išaiškinti esmines nusikaltimo padarymo aplinkybes, nurodė jam žinomus nusikaltimuose dalyvavusius asmenis, ir tokie jo veiksmai padėjo ikiteisminio tyrimo institucijai išaiškinti ir patraukti atsakomybėn kitus asmenis, o teismui padėjo tuos asmenis pripažinti kaltais. todėl mano, kad tokie jo veiksmai – nuoširdaus prisipažinimo parašymas įteikus pranešimą apie įtarimą, išsamių parodymų davimas, kuriuose nurodė visas jam žinomas su nusikaltimu susijusias aplinkybes, iš jam pateiktų nuotraukų R. R., E. R. ir M. B. atpažinimas, akistatų metu su minėtais asmenimis savo parodymų patvirtinimas, turėjo būti įvertinti kaip padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką ir joje dalyvavusius asmenis. Taigi teigia, kad nustačius jam dar vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę, dėl to jam paskirtoji bausmė taip pat turi būti sušvelninta. Be to, nurodo ir tai, kad šiuo atveju svarstytina galimybė taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, atsižvelgiant ne tik į pernelyg užsitęsusį procesą, bet ir į kitas bylos aplinkybes: jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, jo vaidmenį nusikaltimo padaryme, jo elgesį iki ir po nusikaltimo padarymo. Be kita ko, nurodo ir tai, kad teismas nepagrįstai jam į laisvės atėmimo bausmę neįskaitė 2 parų išbūtų laikinajame sulaikyme – jis buvo sulaikytas 2008-12-09 ir iš sulaikymo paleistas 2008-12-10.

Atsikirtimu į Šiaulių apygardos prokuratūros apeliacinį skundą P. D. prašo jį atmesti ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstas išvadas ir priėmė teisingą nuosprendį.

Nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis V. D. nurodė, kad 2008-12-01, apie 4.00 val., į sargų būdelę įbėgo 3 kaukėti vyriškiai, jie jį užpuolė, užtraukė megztinį ant galvos, sumušė, surakino antrankiais. Apklaustas teisme nukentėjusysis parodė, kad iš klausos suskaičiavo 6 plėšime dalyvavusius asmenis, tačiau nė vieno negali atpažinti. Nė vienas iš kaltinamųjų teisme nenurodė, kad jis būtų tiesiogiai susijęs su plėšimu. R. B. ir R. R. paaiškino, kad jo iki baudžiamosios bylos iškėlimo nematė ir nepažinojo. M. B. nurodė, kad jis plėšime nedalyvavo. E. R. nurodė, kad jį žino tik kaip kaimyną. T. A. taip pat nenurodė, kad jis būtų įvykdęs plėšimą. A. S. nurodė, kad buvo jam atvežęs pasaugoti kelis maišus, tačiau tada nesakė, kas ten. taip pat nurodo, kad pagal specialistų 2009 03 27, 2009 05 20 išvadas (5 t., 107–112 b. l.; 5 t., 116–120 b. l.) nustatyta, kad 2008 12 01 naktį per (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) geležinkelio pervažas važiavo vienas paskui kitą 4 automobiliai „BMW X5“, valst. Nr.: (duomenys neskelbtini) „Audi 100“, valst. Nr.: (duomenys neskelbtini) „Citroen Jumper“, valst. Nr.: (duomenys neskelbtini) „VW Transporter“, valst. Nr.: (duomenys neskelbtini) Pagal specialistų 2009-04-30, 2009-11-09 išvadas (5 t., 154–157 b. l.; 5 t., 169 b. l.) nustatyta, kad dviejuose automobiliuose – „Citroen Jumper“ ir „VW Transporter“ buvo rasti audinės plaukai. Automobilių savininkai ar valdytojai (V. L., Ž. M., I. B., S. L.) teisme parodė, kad jam automobilių nedavė. Teigia, kad įvairių mobiliojo ryšio telefonų numerių išklotinių, išslaptintų pokalbių protokolai nėra informatyvūs. Šiuose procesiniuose dokumentuose nėra užfiksuota duomenų, kurie rodytų ryšį tarp jo ir daryto plėšimo. Atvirkščiai, nurodo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai liudija, kad plėšime nedalyvavo. Specialisto 2009-04-16 išvadoje (5t., 59–62 b. l.) nurodyta, kad tirti pateiktose nuotraukose užfiksuoti 2008-12-01 įvykio vietos apžiūros metu po plėšimo iš UAB „V.“ teritorijos avalynės pėdsakų fragmentai ir avalynės pėdsakai yra palikti ne tyrimui pateiktais jo batais. Apeliacinio skundo motyvas, kad pas jį buvo padėti audinės kailiai, dar nereiškia, kad jis susijęs su plėšimu. Nurodo, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme paaiškino, kad pas jį buvo atvykęs R. R., kuris paprašė leisti pasidėti kelis maišus, tačiau nesakė, kas ten yra, o jis jų ir netikrino. Po savaitės jis tuos maišus pasiėmė. Kitas skundo motyvas, kad E. R. apklausos metu patvirtino aplinkybę, jog M. B. jam buvo nurodęs, esą jis dalyvavo nusikaltime, yra niekinis, nes M. B. teisme nurodė priešingai, t. y. kad jis su plėšimu nėra susijęs.

Atsikirtimu į apeliacinius skundus civilinio ieškovo AB (duomenys neskelbtini) atstovė advokatė D. I. Vinklerytė prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio dalies, kuria patenkintas AB (duomenys neskelbtini) 807.400 Lt ieškinys, nekeisti.

Nurodo, kad AB (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys įrodytas ir pagrįstas. Byloje (1 t., 28 b. l.) esančiame protokole-pareiškime G. K. nurodė, kad iš UAB „V.“ pagrobta apie 8200 vienetai išdirbtų ir 200 vienetai tik nuluptų kailiukų. G. K. įvertinimu, vieno kailiuko vertė 100 Lt. Taigi įmonei padaryta apie 800.000 Lt žala. Byloje yra duomenys (1 t., 128 b. l.), kad (duomenys neskelbtini) įkeista 8000 vienetų kailiukų, kurių vieneto kaina 102.84 Lt. Byloje taip pat yra pateikta (1 t., 135 b. l.) kelias dienas iki vagystės suskaičiuotų audinių kailiukų suvestinė, iš kurios matyti, kad UAB „V.“ rasta 8272 vienetai kailiukų. Taip pat nurodo, jog skaičiuojant patirtą žalą kailiukai buvo įvertinti po 100 Lt, tačiau realiai rinkoje jie kainuotų žymiai daugiau. Taigi, atmetus AB (duomenys neskelbtini) po vagystės rastų ir perduotų 198 vienetų nedžiovintų kailiukų vertę, žala už likusius 8074 vienetus audinių kailiukų, kurių vieneto kaina 100 Lt, sudaro 807.400 Lt. Todėl teigia, kad ši pinigų suma teisėtai ir pagrįstai priteista iš nusikaltimą padariusių asmenų.

Apeliacinio proceso metu nuteistieji, išteisintieji ir jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuratūros apeliacinį skundą atmesti, prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti.

Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Sandžio Povilausko, nuteistųjų E. R., R. R., M. B. ir jo gynėjos advokatės Andželikos Vosyliūtės, ir nuteistojo R. K. apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl prokuratūros apeliacinio skundo.

Prokuroras, apeliaciniu skundu nesutikdamas su apylinkės teismo priimtu sprendimu dėl T. A. išteisinimo pagal BK 24 straipsnio 1 dalį 180 straipsnio 3 dalį, A. S. išteisinimo pagal BK 180 straipsnio 3 dalį ir P. D. išteisinimo pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms – apeliantas nesutinka su šioje dalyje padarytomis apylinkės teismo išvadomis ir teigia, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl pastarųjų asmenų išteisinimo nepagrįsta.

Nepaisant to, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų ir padarė atitinkamas išvadas dėl jų, dėl to pagrįstai konstatavo, jog byloje įrodymų, patvirtinančių, kad T. A., A. S. ir P. D. įvykdė ginčijamas nusikalstamas veikas, nepakanka. Daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad byloje nustatytų aplinkybių teismas neįvertino taip, kaip to norėtų prokuroras, dar nereiškia, kad į jas nebuvo atsižvelgta.

Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Tam tikrų duomenų teismas gali nepripažinti įrodymu tik nustatęs, kad tie duomenys buvo gauti nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų leistinumo reikalavimų arba duomenys yra nereikšmingi bylai, nes jie neįrodo ar nepaneigia nė vienos iš byloje įrodinėtinų aplinkybių, t. y. duomenys neatitinka sąsajumo reikalavimo (kasacinė byla Nr. 2K-32/2010).

Nagrinėjamos bylos kontekste kolegija pastebi, kad apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo asmens kaltę padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, jo kaltė negali būti grindžiama spėjimais ir prielaidomis. Tik remdamasis patikimais bylos duomenimis teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų.

Konkrečiu atveju teisėjų kolegija negali daryti išvados, kad šioje byloje nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių, nenustatyta, kad apylinkės teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Priešingai, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys tvirtina, kad teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir, išsamiai bei nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, byloje esančius ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus vertino ir atskirai, ir lygindamas juos tarpusavyje, tyrė bei analizavo tiek T. A., A. S. ir P. D. teisinančius, tiek juos kaltinančius įrodymus. Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 3 dalies 3, 4 punktuose nustatyta, kad išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas šio straipsnio reikalavimus įvykdė: nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais, nurodė, kodėl T. A., A. S. ir P. D. išteisintini. Pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis ir įrodymų vertinimu teisėjų kolegija nenustatė.

Nagrinėjamoje byloje prokuroras T. A. kaltę padarius BK 24 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką grindžia tuo, kad iš baudžiamojoje byloje esančių policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų dėl telefoninių pokalbių išklotinių bei pokalbių turinio analizės matyti, kad T. A. buvo suinteresuotas kartu su M. B. vykdyti inkriminuotą nusikalstamą veiką, aktyviai teiravosi dėl vykimo laiko, trukmės, grįžimo, privalėdamas ryte vežti tėvą į ligoninę, tuo, kad M. B. išvykus vykdyti nusikalstamos veikos, pokalbiai su pastaruoju asmeniu nutrūko, tai prokurorui leidžia pagrįstai manyti T. A. kartu su M. B. vykus į nusikaltimo vietą, dalyvavus vykdant plėšimą bei tuo, kad T. A. aktyvų bendravimą ikiteisminio tyrimo metu patvirtino apklaustas E. R..

Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, kurie neginčijamai patvirtintų T. A. kaltę įvykdžius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką dėl kurios jis išteisintas. Iš tiesų, iš (duomenys neskelbtini) AVPK Radviliškio rajono policijos komisariato tyrėjo A. B. tarnybinio pranešimo ir suvestinių matyti, kad 2008-11-30, laikotarpiu nuo 19.01 iki 19.18 val., po to 2008-12-01 00.52 val. M. B. bendravo su T. A., (6 t., 17–20 b. l.), tai atitinka ir (duomenys neskelbtini) AVPK ONTS Operatyvinių veiksmų atlikimo protokolo duomenis (8 t., 65–69 b. l,.), iš kurių matyti, kad M. B. prieš nusikaltimą, laikotarpiu nuo 2008-11-30 14.49 val. iki 2008-12-01 00.52 val., intensyviai telefonu bendravo su T. A., tačiau išanalizavus (duomenys neskelbtini) AVPK Operatyvinės veiklos skyriaus pateiktas 2008-11-30 suvestines nuo Nr. 1 iki Nr. 18 (8 t., 71–89 b. l.), nenustatyta, kad M. B. būtų prašęs T. A. surasti kokių nusikaltimo priemonių, kad pastarieji būtų kalbėję apie audinių kailiukų plėšimą, ginklus, automobilius, antrankius. Taigi, išskyrus operatyvinių veiksmų atlikimo protokole (8 t., 65 b. l..), naudojamas formuluotes – galimai galima suprasti, objektyvių duomenų, kurie patvirtintų T. A. dalyvavimą nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 180 straipsnio 3 dalyje, padaryme, nėra. Be to, tas pats operatyvinių veiksmų atlikimo protokolas, kuriuo prokuroras grindžia T. A. kaltę, ir ligos epikrizės kopija (12 t., 70–71 b. l.) patvirtina T. A. versiją, kad jis 2008-12-01, 8 ryto, vežė tėvą į (duomenys neskelbtini) ligoninę ir apie tai jis 2008-11-30 19:36:48 val. iš SMS pranešimu informavo M. B.. Dėl to, kas paminėta, teigti, kad T. A. išteisintas nepagrįstai, kolegija nemato objektyvaus pagrindo.

Taip pat prokuroras skundu nesutinka ir su A. S. išteisinimu pagal BK 180 straipsnio 3 dalį ir pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu apklaustas E. R. patvirtino, jog A. S. kartu su M. B. atvykę automobiliu atvežė žalius audinių kailius, kurie, kaip nustatyta tyrimo metu, buvo pagrobti plėšimo metu, bei tai, kad A. S. nešiojamas batas pagal rūšinę priklausomybę-buvo rastas įvykio vietoje, o įvykio vietoje naudotas mobiliojo ryšio telefonas taip pat priklausė A. S. bei jo automobilis dalyvavo nusikaltime kaip transporto priemonė. Tačiau kolegija, sutikdama su apylinkės teismo išvadomis, pažymi, kad vien tos aplinkybės, jog įvykio vietoje naudotas mobiliojo ryšio telefonas priklausė A. S., o jo automobilis dalyvavo nusikaltime kaip transporto priemonė, esant M. B. teismo posėdžio metu duotiems parodymams (16 t., 172 b. l.), kad automobilį „Audi 100“ jis buvo pasiskolinęs iš A. S. ir juos atitinkantiems A. S. parodymams, bei jo nurodyta aplinkybe, kad skolindamas automobilį galėjo jame palikti ir savo telefoną (16 t., 174–176 b. l.), neduoda pakankamo pagrindo teigti, kad A. S. būtų dalyvavęs nusikalstamoje veikoje. Taip pat pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje yra duomenų – 2009-04-16 Nr. 40-25-ISI-0413 specialisto išvada (5 t., 59–61 b. l.) – tik patvirtinančių, kad tirti pateiktose nuotraukose užfiksuoti 2008-12-01 įvykio vietos apžiūros metu po vagystės iš UAB „V.“ adresu: (duomenys neskelbtini) r., avalynės pėdsako fragmentas ir avalynės pėdsakas (fotonuotrauka Nr. 3,) yra palikti tos pačios rūšies ir dydžio batais, kaip ir tirti pateikti A. S. sportiniai batai. Tačiau baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad tai būtent A. S. batais paliktas pėdsakas, kadangi tokie batai nėra vienetiniai, jie gaminami pramoniniu būdu, todėl negalima daryti ir kategoriškos išvados, kad pėdsakai įvykio vietoje buvo palikti būtent A. S. batais. Įvertinusi paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas, nustatęs, kad nėra pakankamai tiesioginių A. S. kaltės įrodymų, padarė teisingą išvadą, kad teismas negali konstatuoti A. S. kaltės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 3 dalyje, padarymo.

Be to, apeliantas skundu nesutinka ir su P. D. išteisinimu pagal BK 180 straipsnio 3 dalį ir teigia, kad E. R. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino aplinkybę dėl M. B. ir kitų kaltinamųjų plėšimo metu įgytų kailių padėjimo pas P. D. bei tai, jog M. B. jam buvo nurodęs, esą P. D. dalyvavo nusikaltime, o procesiniai dokumentai patvirtina, kad pas P. D. buvo laikomi pagrobti kailiai, tačiau teisėjų kolegija ir šio prokuroro apeliacinio skundo reikalavimo nelaiko pagrįstu. Pažymėtina, kad nė vienas iš nuteistųjų ar liudytojų nei teisminio bylos nagrinėjimo, nei ikiteisminio tyrimo metu nepatvirtino, kad P. D. būtų dalyvavęs plėšime pagrobiant didelės vertės turtą, o 2009-03-18 atliktos kratos P. D. namuose metu (4 t., 189–195 b. l.), išskyrus mobiliojo ryšio telefoną, jokių audinės kailiukų, kurie galėtų sieti jį su BK 180 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu, rasta nebuvo. Remdamasi išdėstytų duomenų visuma, kolegija konstatuoja, kad byloje taip pat nesurinkta neginčijamų įrodymų, jog P. D. įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 3 dalyje.

Dėl prokuroro nurodomų E. R. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kurie, apelianto manymu, patvirtina T. A., A. S. ir P. D. kaltę, pasisakytina tai, kad E. R. parodymai nelaikytini patikimu įrodymų šaltiniu, nes visi jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai skirtingi (9 t., 168–169, 173–182, 197–198 b. l.) bei dėl aptariamų asmenų dalyvavimo plėšime paneigti jo paties teisiamojo posėdžio metu (16 t., 169–170 b. l.). Todėl nuteistojo E. R. parodymai niekaip nepatvirtina prokuroro apeliacinio skundo teiginių, susijusių su T. A., A. S. ir P. D. kalte, nes jie neįrodo ir nepaneigia nė vienos iš byloje įrodinėtinų aplinkybių, t. y. E. R. parodymai neatitinka sąsajumo reikalavimo.

Drauge pastebėtina, kad, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Barberà, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009). Taigi visas kompleksas įvairių teisės šakų normų draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti.

Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas tinkamai įvertino bylos medžiagą ir dėl to visiškai pagrįstai rėmėsi baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbiu in dubio pro reo principu, reiškiančiu, kad, jeigu abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai, dėl to pritartina teismo išvadai, kad neįrodyta, kad T. A., A. S. ir P. D. padarė jiems prokuroro inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

Remdamasi išdėstytų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų T. A., A. S. ir P. D. padarius prokuroro ginčijamas nusikalstamas veikas, todėl kolegija daro išvadą, kad prokuratūros apeliacinis skundas grindžiamas prielaidomis, kuriomis negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, dėl to tenkinti prokuratūros apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais ir argumentais nėra teisinio pagrindo.

Dėl nuteistųjų E. R. ir R. R. apeliacinių skundų.

Nuteistasis E. R. apeliaciniu skundu prašo perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 24 straipsnio 6 dalies ir 180 straipsnio 3 dalies į BK 189 straipsnio l dalį bei paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Apeliantas R. R. prašo jį pagal BK 24 straipsnio 6 dalį 180 straipsnio 3 dalį išteisinti.

Tačiau kolegija nuteistųjų E. R. ir R. R. apeliacinių skundų reikalavimų, kurie susiję su jų deklaruojamu nekaltumu, nelaiko pagrįstais, kadangi jie prieštarauja byloje nustatytiems faktiniams duomenims, ir, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą bei nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus, sprendžia, kad byloje esančia medžiaga neabejotinai įrodyta, jog tiek nuteistasis E. R., tiek nuteistasis R. R. padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 180 straipsnio 3 dalyje.

Priešingai apeliantų tvirtinimams, kad teismas nebuvo objektyvus, nešališkas ir pažeidė BPK 20 straipsnio 3–5 dalies nuostatas, kolegija daro išvadą, kad šioje byloje apylinkės teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir, išsamiai bei nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, byloje esančius ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus vertino ir atskirai, ir lygindamas juos tarpusavyje, tyrė bei analizavo tiek E. R. ir R. R. teisinančius, tiek juos kaltinančius įrodymus. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas šio straipsnio reikalavimus įvykdė: apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais, nurodė, kuriais iš jų grindžiama jų kaltė. Todėl nuteistųjų E. R. ir R. R. nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes apylinkės teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra esminių prieštaravimų. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu sutinka visiškai.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis), todėl, kaltinant bendrininkavimu darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, taip pat turi būti nustatyta tos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Ši visuma yra sudėtingesnė, palyginus su veikos požymiais, kai nusikalstamą veiką daro vienas asmuo. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti nustatyta ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-400/2011).

Apeliaciniuose skunduose nuteistieji E. ir R. R. ginčija buvus jų ir bendrininkų R. K. ir M. B. susitarimą plėšimo būdu pagrobti didelės vertės turtą, teigdami, kad jie išgirdę tokias kalbas kategoriškai atsisakė tai daryti. Tačiau kolegija konstatuoja, kad šie ir kiti juos pagrindžiantys nuteistųjų skunduose nurodyti argumentai – nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais vertinimais dėl E. ir R. R. dalyvavimo didelės vertės svetimo turto plėšime pastariesiems atliekant padėjėjų vaidmenis, kurie pagrįsti objektyvais bylos duomenimis ir jų viseto vertinimu.

Pagal BK 24 straipsnio 6 dalį padėjėju yra pripažįstamas asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Konstatuojant bendrininkavimą svarbu nustatyti, jog dėl nuskalstamos veikos buvo susitarta iki tos veikos darymo pradžios arba ją darant ir įrodyti, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitais asmenimis tam tikru būdu prie jos prisidėdamas.

Būtent tokios aplinkybės, t. y. tai, kad E. ir R. R. padėjo M. B. įvykdyti didelės vertės turto plėšimą, ir nustatytos nagrinėjamoje byloje. Iš bylos duomenų – nuteistojo R. K. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų (16 t., 167–169 b. l.), kai jis patvirtino savo ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus (9 t., 91–92 b. l.), matyti, kad jis jau 2008-11-29 su R. R. kalbėjo apie audinių kailių paėmimą iš jo įmonės, jog R. R. jam pasakė, kad jis turi žmonių, kurie gali paimti kailius, o jų paėmimą suprato kaip vagystę. Kitą dieną, 2008-11-30, pas jį atvyko R. R. ir dar du asmenys – E. R. su M. B.. Kalbėjo visi keturi, R. R. visiems girdint pasakė, kad, pardavus pagrobtus kailius, jis atiduos T. skolą ir sakė, kad gal liks ir jam. Tada jis visiems girdint pasakė, kur yra sandėlis, R. R. sakė, kad realizuos kailius, kažkuris iš jų sakė, kad sargą suriš; iš nuteistojo E. R. parodymų (16 t., 169–170 b. l.) matyti, kad jis neneigė 2008 m. lapkričio pabaigoje kartu R. R. ir M. B. nuvykęs į (duomenys neskelbtini) pas R. K. ir važiuojant į namus M. B. parodęs R. K. fermą; iš nuteistojo M. B. parodymų (16 t., 170–172 b. l.) matyti, kad jis patvirtino 2008-11-30 kartu su E. ir R. R. nuvykęs pas R. K. į (duomenys neskelbtini), ten jam R. K. nurodė, kad reikia važiuoti iš fermos paimti kailių, sakė, kad reikia sargą sumušti, surišti, nulaužti spyną. Pokalbis vyko tarp visų jų keturių, E. ir R. R. kalbėjo, kad pardavus kailius liks ir jiems. Po to, važiuojant namo E. ir R. R. jam parodė fermą. Taip pat parodė, kad E. R. jau iš vakaro žinojo, kad jis pas jį atvyks ryte, žinojo, kad jis važiavo ten, kur jie buvo jį nuvežę, patys pasakė, kaip ir kas bus, ir ryte jo jau abu laukė; iš nuteistojo R. R. parodymų (16 t., 172–173 b. l.) matyti, kad jis neneigė 2008-11-29 buvęs pas R. K. ir nurodė nesutikęs su R. K. pasiūlymu skolą T. S. pasiimti kailiais, taip pat neneigė 2008-11-30 kartu su E. R. ir M. B. nuvykęs pas R. K. ir kad R. K. jiems pasakojo, kad reikia įvykdyti kailių plėšimą, pasakojo apie sargą, durų išlaužimą.

Taigi, pirmiau išdėstytais duomenimis, o ne prielaidomis ar nepatikimais duomenimis, kaip teigiama nuteistųjų skunduose, jų kaltė padėjus įvykdyti didelės vertės turto plėšimą įrodyta. Ir nors nuteistasis E. R. teigia atsisakęs dalyvauti R. K. pasiūlytame kailių pagrobime, o apie plėšimą sužinojęs tik kitą dieną, ir aiškina, jog susitarimo su R. K. nebuvo, tačiau nepaisant to, teisiamojo posėdžio metu jis pripažino kartu su R. R. ir M. B. ne tik buvęs (duomenys neskelbtini) pas R. K. bet ir M. B. parodęs R. K. fermą (16 t., 169–170 b. l.). Kaip ir nuteistasis R. R., kuris nors ir nurodė, kad jam R. K. pasiūlytas fermos apiplėšimas buvo neįdomus, todėl jis toliau jo nesiklausęs ir nuėjęs į šoną, tačiau jis neneigė dar dieną prieš, t. y. 2008-11-29 buvęs pas R. K. ir nurodė nesutikęs su R. K. pasiūlymu skolą T. S. pasiimti kailiais, tačiau, nežiūrint į tai, kitą dieną dar su dviem asmenimis – E. R. ir M. B. nuvyko pas R. K., kada R. K. jiems papasakojo, kad reikia įvykdyti kailių plėšimą, pasakojo apie sargą, durų išlaužimą (16 t., 172–173 b. l.). Taigi visos šios aplinkybės bei kitų nuteistųjų – M. B. ir R. K. – parodymai, kuriuose atsispindi nuteistųjų E. ir R. R. parodymuose nutylėtos reikšmingos bylai aplinkybės bei tai, kad nuteistieji E. ir R. R. priėmė pagrobtus audinių kailius, kurių dalis buvo rasta pas juos kratų metu – yra tie objektyvūs duomenys, kurie paneigia neva buvusį apeliantų atsisakymą dėl dalyvavimo nusikalstamoje veikoje ir rodo, kad apeliantai atsisakė ne nuo nusikalstamos veikos darymo apskritai, o tik atsisakė būti jos vykdytojais, kadangi anksčiau aptartos aplinkybės tvirtina, kad jie, būdami susitarę su bendrininkais dėl didelės vertės turto plėšimo panaudojant fizinį smurtą, vykdytojui parodė būsimą nusikaltimo vietą ir po nusikalstamos veikos įvykdymo priėmė nusikalstamos veikos būdu įgytus daiktus – audinių kailiukus bei parodė ir paaiškino pagrobtų neišdirbtų audinių kailiukų sūdymą ir jų laikymo sąlygas.

Taigi, visi šie ištirti ir išnagrinėti duomenys patvirtina, kad dėl nuskalstamos veikos buvo susitarta dar iki apiplėšimo pagrobiant didelės vertės turtą darymo pradžios ir kad kiekvienas bendrininkas – padėjėjai E. ir R. R., kurstytojas padėjėjas R. K. ir vykdytojas M. B. suvokė, kad daro nusikalstamą veiką ne vieni, o bendrai su kitais asmenimis tam tikru būdu visi prie jos prisidėdami, o būtent – R. K. 2008-11-29 pasiūlė R. R. įvykdyti nusikaltimą, plėšimą – didelės vertės turto pagrobimą, iš jam priklausančios audinių fermos pagrobti audinių kailius, po to, 2008-11-29 vakare, R. R. grįžus iš susitikimo su nusikaltimo kurstytoju ir padėjėju R. K., kartu su E. R. davė M. B. patarimus – pranešė apie galimybę įvykdyti plėšimą ir apie nusikaltimo dalyką – švelniakailių žvėrelių – audinių kailius, po to suteikė jam priemones – 2008 metų lapkričio 30 dieną, apie 18.00 val., nuvežė M. B. prie R. K. namų, esančių (duomenys neskelbtini), ir suvedė jį su nusikaltimo kurstytoju ir padėjėju R. K., šis sukurstė M. B. ir padėjo jam padaryti nusikaltimą, po to E. R. kartu su R. R., grįžtant į (duomenys neskelbtini), davė M. B. nurodymą – nuvežė į vietą ir parodė audinių fermą, esančią (duomenys neskelbtini) kaime,. Po to M. B. kartu su nenustatytais asmenimis, 2008 metų gruodžio mėnesio 1 dieną, apie 4.00 val., UAB „V.“ teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini) kaime, panaudodami fizinį smurtą, įvykdė didelės vertės turto plėšimą – pagrobė UAB „ V.“ priklausantį turtą – 8272 vienetus audinės kailių, kurių dalis jų buvo rasta pas nuteistuosius E. ir R. R..

Be to, tokias byloje nustatytas aplinkybes patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys – 2008-12-07 kratos protokolas, kuriame užfiksuota, kad R. R. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), garaže rasti žalių neišdirbtų audinių kailių (3 t., 147–148 b. l.); 2008-12-07 kratos protokolas, kuriame užfiksuota, kad kratos metu E. R. nuomojamame garaže, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, buvo paimtas automobilis „BMW 523“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio apžiūros metu buvo rasta iš paimta 20 vienetų neišdirbtų žalių kailiukų ir radijo ryšys (3 t., 151–156, 158–161, 163–166 b. l.); daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokolas, kuriame užfiksuota, kad atpažinimo metu liudytoja V. R. atpažino kratų metu rastus žalius neišdirbtus audinių kailiukus kaip priklausančius UAB „V.“, nurodydama ant kailių paliktas staklių žymes, spalvas, kojelių nupjovimo būdą (4 t., 27–41 b. l.); R. K. ranka surašytas nuoširdus prisipažinimas, kuriame nurodytos visos aplinkybes, kaip jis sukurstė ir padėjo asmenims padaryti nusikaltimą, plėšimą (9 t., 80–81 b. l.); asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas, kuriame užfiksuota, kad R. K. atpažino R. R., nurodydamas, kad su juo kalbėjo apie nusikaltimą (9 t., 95–97 b. l.), asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas, kuriame užfiksuota, kad R. K. atpažino E. R., nurodydamas, kad jis buvo atvažiavęs kartu su R. R. (9 t., 98–100 b. l.); asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas, kuriame užfiksuota, kad R. K. atpažino M. B., nurodydamas, kad jis buvo atvažiavęs kartu su R. R. prieš nusikaltimą (9 t., 101–103 b. l.); akistatos protokolas, kuriame užfiksuota, kad akistatos su R. R., E. R. metu R. K. patvirtino savo duotus parodymus, kad pokalbyje apie nusikaltimo padarymą dalyvavo R. R., E. R., M. B. ir jis – R. K. (9 t., 106–112 b. l.); M. B. parodymų patikrinimo vietoje protokolas, kuriame užfiksuota, kad M. B. parodė vietas (duomenys neskelbtini) kaime, kur atvažiavęs pastatė automobilį, kur įmetė gesintuvus po nusikaltimo, kur atvažiavo prie bendrovės teritorijos, kur apžiūrėjo teritoriją, sargų būdelę, sandėlius, iš kur pagrobė kailius. Po to M. B. parodė vietas sargų būdelėje, kur sudavė sargui, kur sargas nuvirto, nurodė vietą, kur rado metalinį strypą ir vartus nuo kurių šiuo strypu nulaužė spyną (11 t., 63–79 b. l.), akistatos protokolas, kuriame užfiksuota, kad akistatos su R. K. metu M. B. patvirtino duotus parodymus apklausų metu ir nurodė, kad R. K. pasiūlė daryti nusikaltimą plėšimą, palaukti mėnesį, o paskui pardavus kailius pasidalinti pinigais (11 t., 84–87 b. l.).

Taigi visos šios aptartos aplinkybės yra tie objektyvūs duomenys, kurie pagrindžia plika akimi nematomą vidinę asmens būseną, t. y. subjektyvinės pusės – susitarimo ir suvokimo, kad daro nusikalstamą veiką, buvimą.

Remdamasi šių duomenų visuma, kolegija konstatuoja, kad nuteistieji E. ir R. R., dalyvaudami bendroje nusikalstamoje veikoje, atliko BK 24 straipsnio 6 dalyje numatytus veiksmus, ir taip padėjo nusikaltimo vykdytojui M. B. su kitais asmenimis padaryti didelės vertės svetimą turto plėšimą, o anksčiau aptarti E. ir R. R. veiksmai minėtoje bendroje nusikalstamoje veikoje buvo būtini, nes sudarė sąlygas veikti vykdytojui M. B., be ko šis nusikalstamas sumanymas net nebūtų įvykdytas, o tai yra neginčijamo tarpusavio ryšio tarp padėjėjų ir vykdytojo buvimas. Todėl tenkinti nuteistųjų E. ir R. R. apeliacinių skundų reikalavimus – perkvalifikuoti E. R. nusikalstamą veiką, o R. R. – išteisinti, kaip to prašo nuteistieji, nėra teisinio pagrindo.

Pastebėtina, jog nuteistųjų E. ir R. R. apeliaciniuose skunduose pateikiamos atskiros jų, kitų nuteistųjų parodymų frazės neatspindi visų jų parodymų turinio, o apeliantų pateikiamas byloje nustatytų aplinkybių interpretavimas neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, todėl toks nuteistųjų E. ir R. R. argumentacijos būdas niekaip nepatvirtina jų apeliacinių skundų reikalavimų, susijusių su priimto sprendimo neteisėtumu ir nepagrįstumu.

Nuteistojo E. R. skunde nurodytas teiginys, kad teismas jį nuteisė už kaltinimą, iš kurio nesimato, kokius konkrečiai veiksmus jis atliko bendrininkaudamas kaip padėjėjas nusikaltimo padaryme, ir taip grubiai pažeidė jo teises, atmestinas. Konkrečios bylos nagrinėjimo teisme ribos buvo nustatytos prokuroro kaltinamajame akte. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, orientavosi į kaltinimo formuluotę ir taip vykdė BPK 255 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Priimtame nuosprendyje išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės dėl apelianto padėjimo nusikaltimo vykdytojui M. B. su kitais asmenimis padaryti didelės vertės svetimą turto plėšimą, nurodyta veikos padarymo vieta, laikas, būdas, konkretūs E. R. veiksmai ir kitos aplinkybės. Tai atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Atsižvelgdamas į tai, kas paminėta, teismas konstatuoja, kad pareikštas kaltinimas nuteistajam gana konkretus, jame, priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, nurodyta, kokius konkrečius veiksmus jis atliko bendroje nusikalstamoje veikoje.

Savo apeliaciniuose skunduose nuteistieji E. ir R. R. teigia, kad teismas nepagrįstai jų kaltę grindžia M. B. duotais parodymais, nes jo parodymai yra nevienodi, nenuoseklūs ir vienas kitam prieštarauja. Iš tiesų, lyginant M. B. teisiamojo posėdžio ir ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, matyti tam tikrų prieštaravimų ir neatitikimų, tačiau vien tai dar nereiškia, kad jo parodymai nepatikimi, kadangi teismas jais rėmėsi tiek, kiek jie atitinka kitą bylos medžiagą, t. y. kito nuteistojo R. K. parodymus. O nesant duomenų apie pastarojo norą apkalbėti nuteistuosius, jo parodymų vertinti kaip nepatikimų negalima. Todėl kolegija sprendžia, kad pripažįstant M. B. parodymus įrodymais ir juos vertinat, BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių nuostatos pažeistos nebuvo. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad M. B. yra E. R. žmonos brolis, todėl dar ir šis faktorius paaiškina M. B. parodymų kaitą ir tam tikrų, E. ir R. R. naudingų detalių nutylėjimą.

Kiti nuteistojo E. R. skunde nurodyti teiginiai, susiję su apelianto nurodomu netinkamu įstatymo pritaikymu, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų buvimu, BPK 1 straipsnio l dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1, 2 dalies, BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų, BK 2 straipsnio 3, 4 dalis, 14 straipsnio, 15 straipsnio 2 dalies l punkto reikalavimų pažeidimu, yra deklaratyvūs ir neatitinka byloje esančių duomenų, todėl atmestini.

Taip pat kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu apeliantui skirta bausme. Iš bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas E. R. bausmę, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – padėjo padaryti vieną sunkų nusikaltimą, jo asmenybę – neteistas, pagal gyvenamąją vietą charakterizuojamas teigiamai, dirbantis, vedęs, turintis šeimą, gyvenamąją vietą, išlaikantis du nepilnamečius vaikus ir vieną mažametį vaiką, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Atsižvelgiant į visas minėtas aplinkybes, apylinkės teismas visiškai pagrįstai paskyrė E. R. vienintelę BK 180 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, o jo dydį nustatė žymiai mažesnį nei jo padarytos nusikalstamos veikos sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, netgi arčiau minimalios ribos. Nuteistojo E. R. skunde nurodyti teiginiai, susiję su jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių pripažinimu – deklaratyvūs ir neatitinkantys byloje nustatytų aplinkybių, todėl atmestini.

Apelianto R. R. skunde minimi teiginiai, susiję su AB (duomenys neskelbtini) civilinio ieškinio tenkinimu, atmestini kaip nepagrįsti. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Byloje yra pareikštas BUAB „V.“, kurios reikalavimo teisių perleidimo sutartimi teises perėmė AB (duomenys neskelbtini), civilinis ieškinys dėl 807 400 Lt turtinės žalos atlyginimo (14 t., 124–125 b. l., 16 t., 116–117, 147–148 b. l.). Iš bylos medžiagos, G. K. protokolo-pareiškimo matyti, kad iš UAB „V.“ buvo pagrobta apie 8200 vienetai išdirbtų ir 200 vienetai tik nuluptų kailiukų, G. K. įvertinimu, vieno kailiuko vertė 100 Lt (1 t., 28 b. l.). Taip pat byloje yra duomenų, kad UAB „V.“ AB (duomenys neskelbtini) buvo įkeitusi 8000 vienetų kailiukų, kurių vertė nurodyta 822 720 Lt, t. y. vieneto kaina 102,84 Lt (1 t., 128 b. l.). Byloje taip pat yra pateikta 2008-11-26, t. y. kelias dienas iki vagystės, suskaičiuotų audinių kailiukų suvestinė, iš kurios matyti, kad UAB „V.“ 2008-11-26 buvo suskaičiuota 8272 vienetai kailiukų (1 t., 135 b. l.). Netikėti pagrobtų audinių kailiukų skaičiumi, kolegija nemato pagrindo, kadangi tokį pagrobtą kailiukų kiekį apylinkės teismo posėdžio metu patvirtino ir liudytojai K. A. ir V. Č. (16 t., 195, 198 b. l., 17 t., 121 b. l.), ir nurodė, kad 2008-11-29 fermoje jie abu suskaičiavo ten buvusius kailius, skaičiuodami po vieną. Todėl kolegija, pritardama apylinkės teismo išvadai ir atsižvelgdama į tai, kad 2008-12-01 buvo pagrobta 8272 vienetai audinių kailių, tarp kurių buvo ir 198 vienetai nedžiovintų audinės kailių, kurie buvo grąžinti UAB „V.“ ir saugomi AB (duomenys neskelbtini), sprendžia, kad iš viso buvo pagrobta ir negrąžinta 8074 vienetai audinių kailių, kurių vidutinė aptartais duomenimis nustatyta vieneto vertė – 100 Lt. Todėl daroma išvada, kad civilinis ieškinys dėl 807 400 Lt žalos atlyginimo AB (duomenys neskelbtini) įrodytas ir priteistas solidariai iš kaltų asmenų pagrįstai.

Dėl paminėtų aplinkybių tenkinti nuteistųjų E. ir R. R. apeliacinius skundus juose išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl jų apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo M. B. ir jo gynėjos apeliacinio skundo.

Nuteistasis M. B. ir jo gynėja apeliaciniu skundu nesutikdami su apylinkės teismo priimtu sprendimu iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms – apeliantai nesutinka su apylinkės teismo išvadomis ir teigia, kad M. B. veika atitinka ne BK 180 straipsnio 3 dalyje numatytą plėšimo sudėtį (nes jo veiksmuose nenustatytas plėšimo sudėčiai būtinas turto svetimumo požymis), o jo veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 246 straipsnio 2 dalyje sudėtį (kadangi M. B. turėjo tikslą paslėpti savininko R. K. įkeistą turtą ir tai darė su turto savininko žinia imituojant plėšimą). Taigi apeliacinio skundo turinys rodo, kad nuteistasis ir jo gynėja savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo besąlygiškai remtis jų dėstomu vertinimu, o ne byloje esančiu ir išnagrinėtų duomenų visetu. Šios aplinkybės lemia, kad apeliantai tik jiems palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu. Nepaisant to, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų, padarė teisingas išvadas dėl jų, ir dėl to pagrįstai konstatavo, kad M. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 3 dalyje.

Pagal BK 246 straipsnio 2 dalį baudžiamas tas, kas paslėpė, sunaikino ar sugadino aprašytą, areštuotą ir jam patikėtą didelės vertės turtą arba didelės vertės turtą, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, arba šį turtą neteisėtai perleido kitam asmeniui. Ši BK 246 straipsnyje aprašyta nusikalstama veika padaroma aktyviomis alternatyviomis veikomis – turto paslėpimu, sunaikinimu, sugadinimu ar neteisėtu perleidimu kitam asmeniui. Šių veikų subjektas – asmuo, kuriam patikėtas aprašytas, areštuotas turtas arba turtas, į kurį nuosavybės teisė laikinai apribota, atitinkamai ir šios nusikalstamos veikos dalykas – turtas, kuris aprašytas, areštuotas ir kaltininkui patikėtas arba kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas.

Pagal BK 180 straipsnio 3 dalį baudžiamas tas, kas apiplėšė panaudojęs šaunamąjį ginklą ar sprogmenį arba apiplėšęs pagrobė didelės vertės turtą ar didelės mokslinės, istorinės arba kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, arba apiplėšė dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą plėšimo būdu, kaltininkas suvokia, kad jį pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę pasipriešinti, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad M. B., būdamas sukurstytas R. K., padedant E. ir R. R., kartu su nenustatytais asmenimis, įgyvendindamas nusikalstamą sumanymą – didelės vertės turto plėšimą, nuvykęs prie UAB „V.“ teritorijos, esančios (duomenys neskelbtini) rajone, išspyrė sargų patalpos duris, ir panaudoję fizinį smurtą prieš nukentėjusį V. D. – sudavę jam vieną smūgį koja į veidą, užtempė megztinį V. D. ant galvos, užsuko rankas už nugaros ir surakino jas antrankiais, taip atimdami V. D. galimybę priešintis, iš sargų patalpos pagrobė V. D. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną su (duomenys neskelbtini) SIM kortele (bendros 408 Lt vertės) ir UAB „V.“ priklausantį nenustatytos markės mobiliojo ryšio telefoną su SIM kortele, kurių vertė nenustatyta, ir vedžiodami V. D. su savimi po teritoriją, išlaužė UAB „V.“ teritorijoje esančio sandėlio dvejas duris ir pagrobė UAB „V.“ priklausantį didelės vertės turtą – 8272 vienetus audinės kailių, tuo padarydami UAB „V.“ 827 200 litų turtinę žalą.

Taigi, M. B., kartu su nenustatytais asmenimis, įsibrovė į patalpą, nukentėjusiojo V. D. atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, po to, užtempė jam megztinį ant galvos, užsuko rankas už nugaros ir surakino jas antrankiais – taip atėmė V. D. galimybę priešintis ir pagrobė UAB „V.“ priklausantį didelės vertės turtą – 8272 vienetus audinės kailių, tuo padarydami UAB „V.“ 827 200 litų turtinę žalą. Kolegija pažymi, kad grobiant svetimą turtą plėšimo būdu, panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti, kaltininko smurtas ir grasinimai yra nukreipti į nukentėjusįjį ir kaltininkas suvokia, kad turtą pagrobia palaužęs nukentėjusiojo, o ne turto savininko, valią, ir kad fizinis smurtas buvo naudojamas tam, kad pašalintų ar neutralizuotų nukentėjusįjį V. D. kaip kliūtį, trukdančią pagrobti didelės vertės turtą. Taigi, būtent M. B. kartu su nenustatytais asmenimis suduotais smūgiais buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo V. D. sveikata, o toks nukentėjusiajam padarytas sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo neutralizavimu, kad netrukdytų pagrobti didelės vertės turtą, taigi, panaudotas fizinis smurtas buvo ne nusikalstamos veikos tikslas, o priemonė pagrobti turtą.

Dėl to, kas paminėta, apeliantų prašymas – M. B. veiką perkvalifikuoti iš BK 180 straipsnio 3 dalies į BK 246 straipsnio 2 dalį yra nepagrįstas, nes M. B. padaryta nusikalstama veika atitinka BK 180 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius.

Be to, byloje nustatyta, kad M. B. nebuvo asmuo, kuriam būtų buvęs patikėtas aprašytas, areštuotas turtas arba turtas, į kurį nuosavybės teisė laikinai apribota, taigi, jis nėra ir BK 246 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektas.

Be kita ko, iš nuteistojo M. B. ir jo gynėjos skundo turinio matyti, kad apeliantai greta M. B. padarytos nusikalstamos veikos juridinio įvertinimo ginčija ir jam paskirtos bausmės dydį, nesutikdami su tuo, kaip teismas vertino aplinkybes, svarbias bausmei individualizuoti, ir tai turėjo tiesioginės įtakos per griežtos bausmės paskyrimui. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Skundžiamo nuosprendžio turinys tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę M. B., įvertino visas bausmės skyrimui svarbias aplinkybes pagal BK 54 straipsnio 2 dalį. Būtent nagrinėjamoje byloje bausmės skyrimą teismas motyvavo, nurodydamas, kad atsižvelgia į tai, kad M. B. veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia padarė vieną sunkų nusikaltimą, jo asmenybę – turi šeimą, gyvenamąją vietą, padeda išlaikyti mažametį vaiką, administracine tvarka baustas, pagal gyvenamąją vietą ir darbdavio charakterizuojamas teigiamai, nusiskundimų dėl jo elgesio negauta, nustatė vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad prisipažino dėl nusikaltimo padarymo bei nuoširdžiai gailėjosi, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė. Remdamasis šiomis bausmės skyrimui reikšmingomis aplinkybėmis, apylinkės teismas M. B. pagal BK 180 straipsnio 3 dalį paskyrė ketverių metų laisvės atėmimo bausmę. Pagal įstatyme įtvirtintą sankciją (BK 180 straipsnio 3 dalis – laisvės atėmimas nuo dvejų iki dešimties metų) matyti, kad teismas M. B. dėl plėšimo pagrobiant didelės vertės turtą paskyrė artimą minimaliai pagal sankciją bausmę.

Ir nors apeliantai teisūs teigdami, kad M. B. nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 3 dalyje, 2008-12-01 įvykdė būdamas neteistas (12 t., 5–7 b. l.), todėl apylinkės teismas skirdamas nuteistajam bausmę nepagrįstai atsižvelgė į BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatas bei į tai, kad jis teisiamas šeštą kartą, tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ši aplinkybė nenulėmė galutinio rezultato dėl kitokios bausmės paskyrimo, kadangi BK 180 straipsnio 3 dalies sankcijoje ir taip numatyta tik laisvės atėmimo bausmė, o apeliantui paskirtas bausmės dydis – laisvės atėmimas 4 metams, mažesnis nei jo padarytos nusikalstamos veikos sankcijoje numatytas vidurkis (6 metai). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nors apylinkės teismas ir nurodė, kad atsižvelgia į BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatas, tačiau realiai jų nepritaikė, šios nuostatos neturėjo įtakos bausmės skyrimui. Tokia situacija neduoda pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismas būtų pasunkinęs nuteistojo teisinę padėtį, todėl ši aplinkybė nelaikytina baudžiamojo įstatymo pažeidimu.

Taip pat nuteistasis M. B. ir jo gynėja nesutinka ir su M. B. skirta galutine subendrinta bausme ir teigia, kad apylinkės teismas, subendrindamas M. B. paskirtą bausmę pagal BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalis, su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012-31-12 nutartimi, jam paskyrė per griežtą galutinę bausmę. Tačiau teisėjų kolegija ir su šiuo apeliantų teiginiu nesutinka. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalių pagrindu bendrindamas nuteistajam M. B. paskirtą bausmę su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012-01-12 nutartimi, kuria subendrintos 2011-11-24 ir 2011-04-13 nuosprendžiais paskirtos bausmės, taikė M. B. palankesnį bendrinimo būdą – dalinį, o ne visišką bausmių sudėjimą, ir į galutinės subendrintos bausmės atlikimo laiką įskaitė ne tik jo laikino sulaikymo ir suėmimo laiką, bet ir pagal ankstesnius nuosprendžius atliktą bausmės laiką, ir galutinę subendrintą bausmę jam paskyrė laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, kuri net subendrinta liko artima nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos vidurkiui. Dėl to teigti, kad bendrinant nuteistajam M. B. paskirtą bausmę su ankstesniais nuosprendžiais paskirtomis ir subendrintomis bausmėmis jam buvo paskirta aiškiai per griežta bausmė, nėra pagrindo.

Skundą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir konstatuoja, kad M. B. paskirta bausmė ir galutinė subendrinta bausmė yra ne per griežtos, atitinka protingumo, teisingumo, proporcingumo principus. Esant aptartoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad Šiaulių apylinkės teismas, priimdamas 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendį M. B. atžvilgiu, tinkamai pritaikė materialines ir procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Dėl nuteistojo R. K. apeliacinio skundo.

Nors nuteistasis R. K. apeliaciniu skundu prašo pašalinti iš kaltinimo jo veiksmų kvalifikavimą pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo R. K. nusikalstamus veiksmus ir laikantis bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, paskyrė nuteistajam teisingą bausmę. Esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta.

Pagal BK 24 straipsnio 5 dalies nuostatas kurstytoju laikomas asmuo, palenkęs kitą asmenį padaryti nusikalstamą veiką. Tai nusikalstamos veikos iniciatorius, nes jis sukelia kitiems asmenims pasiryžimą, norą padaryti atitinkamą nusikalstamą veiką. Kurstymo būdai gali būti įvairūs: įtikinėjimai, prašymai, pažadai, papirkimas, grasinimai, apgaulė ir t. t. Kurstyti galima tik aktyviais veiksmais. Kurstymas visada turi būti konkretus, t. y. lenkiama padaryti konkrečią nusikalstamą veiką arba jau apibūdintą rūšiniais požymiais, sukeliančią įvairaus sunkumo, bet vieno pobūdžio padarinius. Subjektyviajai bendros kurstytojo ir kurstomojo asmens veiklos pusei būdinga tyčia, tačiau jų motyvai, tikslai gali būti skirtingi.

Būtent tokios aplinkybės, t. y. tai, kad R. K. padedant R. R. ir E. R., sukurstė M. B. ir jam padėjo padaryti didelės vertės turto plėšimą, ir nustatytos nagrinėjamoje byloje, o būtent – 2008-11-29, R. K. pasiūlė R. R. įvykdyti didelės vertės turto pagrobimą, iš jam priklausančios audinių fermos pagrobti audinių kailius, po to, kitą dieną, prie R. K. namų, R. R. ir E. R. atvežus M. B., jis nurodė M. B. nusikaltimo vietą – audinių žvėrelių fermą, nusikaltimo padarymo laiką – 2008 metų lapkričio 30 ir gruodžio 1 dienos naktį, nusikaltimo dalyką – švelniakailių žvėrelių audinių kailius, po to M. B. su nenustatytais asmenimis, 2008-12-01, apie 4.00 val., plėšimo būdu pagrobė didelės vertės turtą. Tokias pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes atitinka byloje ištirtų įrodymų visumą. Tai nuteistojo M. B. parodymai (16 t., 170–172 b. l.), kai jis teisiamojo posėdžiu metu nurodė, kad pats R. K. jam nurodė, kad reikia važiuoti iš fermos paimti kailių, sakė, kad reikia sargą sumušti, surišti, nulaužti spyną; nuteistojo R. R. parodymai (16 t., 172–173 b. l.), kai jis nurodė, kad 2008-11-30 R. K. jam, E. R. ir M. B. pasakojo, kad reikia įvykdyti kailių plėšimą, pasakojo apie sargą, durų išlaužimą; E. R. parodymai, kai jis patvirtino, jog plėšimo įvykdymo iniciatorius buvo R. K..

Taigi nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nuteistasis R. K. sukurstė M. B. padaryti konkrečią nusikalstamą veiką – padaryti didelės vertės turto plėšimą ir iš jam priklausančios audinių fermos pagrobti audinių kailius, nurodė M. B. nusikaltimo vietą, nusikaltimo padarymo laiką, po to M. B., su nenustatytais asmenimis, 2008-12-01, apie 4.00 val., šį nusikalstamą sumanymą įvykdė – plėšimo būdu pagrobė didelės vertės turtą.

Nuteistojo R. K. skunde nurodytas prašymas pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę švelninančią aplinkybę, kad jis padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką ir joje dalyvavusius asmenis, atmestinas. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Taigi BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte 2 punkte numatyta atsakomybė lengvinanti aplinkybė konstatuojama esant bent vienam iš šių alternatyvių pagrindų: 1) kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamojoje veikoje dalyvavusius asmenis. Teisėjų kolegijos nuomone, pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes apylinkės teismas turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, kad R. K. ne tik prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailėjosi, bet ir padėjo išaiškinti šią veiką bei jose dalyvavusius asmenis. Tačiau, nepaisant to, kad pagal R. K. parodymus yra ne viena, o visos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos aplinkybės, jos nelaikytinos kaip trys savarankiškos atsakomybę lengvinančios. Kaip minėta, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta tik viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kuri konstatuojama nustačius du momentus: kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: kaltininkas nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Todėl, esant jau pripažintai nuteistojo R. K. atsakomybę lengvinančiai aplinkybei, numatytai BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, net pripažinus kitus alternatyvius pagrindus, nauja, savarankiška atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nepripažintina.

Esant aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bausmės paskyrimo klausimą vertino visas aplinkybes, į kurias privaloma atsižvelgti (BK 54 straipsnio 2 dalis). Bylos duomenys tvirtina, kad apylinkės teismas, remdamasis bylos duomenimis, nurodė, kodėl R. K. skiriama jo padarytos nusikalstamos veikos sankcijoje numatyta bausmė, kurios dydis nustatytas artimas minimaliai sankcijoje numatytai bausmei – laisvės atėmimas 3 metams, kai R. K. padarytos nusikalstamos veikos sankcijoje numatytas bausmės vidurkis – 6 metai. Daryti kitokias išvadas, nenustačiusi jokių naujų bausmės skyrimui turinčių reikšmės aplinkybių, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad apelianto asmenybės ir byloje nustatytų aplinkybių teismas neįvertino taip, kaip to norėtų nuteistasis, dar nereiškia, jog į jas nebuvo atsižvelgta. Taigi nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad buvo paskirta baudžiamojo įstatymo reikalavimų neatitinkanti, neteisinga ar per griežta bausmė.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad šiuo atveju svarstytina galimybė taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, atsižvelgiant ne tik į pernelyg užsitęsusį procesą, bet ir į kitas bylos aplinkybes: jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, jo vaidmenį nusikaltimo padaryme, jo elgesį iki ir po nusikaltimo padarymo. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tačiau BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su išimtinių aplinkybių, darančių įtaką padaryto nusikaltimo ar asmens, padariusio nusikaltimą, pavojingumui, buvimu, dėl kurių sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai pažeistų bausmės teisingumo principą. Šioje byloje tokių aplinkybių nebuvo nustatyta. Į visas nuteistojo nurodytas aplinkybes teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė, todėl nėra teisinio pagrindo manyti, kad teismo paskirta bausmė būtų aiškiai per griežta ar neteisinga.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina bendra išvada, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes apylinkės teismas tinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą bei tinkamai paskyrė bausmę R. K., todėl keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir švelninti nuteistajam paskirtą bausmę, nėra teisinio pagrindo, todėl nuteistojo R. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Sandžio Povilausko, nuteistųjų E. R., R. R., M. B. ir jo gynėjos advokatės Andželikos Vosyliūtės, ir nuteistojo R. K. apeliacinius skundus atmesti.