Tauragės apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. S. ieškinį T. T. rajono savivaldybės administracijai dėl prievolės pripažinimo pasibaigusia.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. L. S. (toliau – ieškovas) prašo pripažinti, kad piniginė prievolė pagal 1992-10-20, pirkimo-pardavimo sutartį pagal LR 1991-05-28 įstatymą Nr. 1-1374 Nr. 11-3554, patvirtintą notarės A. B., dėl ieškovo įgyto buto adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas), dėl 86158,00 ir 3452,00 rublių, yra pasibaigusi.

NTR yra registruotas įsiskolinimas už minėtą butą, tačiau pareiškėjas yra visiškai įvykdęs nurodytą piniginę prievolę, t. y. yra visiškai atsiskaitęs su pardavėju, tačiau teisiškai pinigų sumokėjimo faktas nėra registruotas nei pas notarą, nei VĮ Registrų centre. Ieškovas neturi dokumentų, patvirtinančių, jog sumokėjo pinigines lėšas būtent pagal pirkimo-pardavimo sutartį, tokiu būdu tikslinga pripažinti, kad ieškovo prievolė yra pasibaigusi.

Teismo posėdžio metu ieškovas prašė ieškinį tenkinti, papildomai paaiškino, kad sovietiniais laikais paskyrė butus ir pradėjo už juos mokėti rusiškais rubliais, po to mokėjo litais. Išmokėjo visą sumą. Kiek turėjo mokėti, dabar nepamena. Iškart negalėjo sumokėti visos sumos. Reikėjo mokėti kas ketvirtį. Pradėjo mokėti 1992 m., o pabaigė 1998 m. Buvo mokėjimo grafikas, įmokas mokėjo į Žemės ūkio banką, nes ten buvo paskirta mokėti. Kai eidavo į banką, būdavo mokėjimo lapelis, bet jo neišsaugojo. Į ketvirtį reikėjo mokėti po 30 litų su centais. Išduodavo bankas čekiuką, jo neišsaugojo. Mokėjo apie 7 metus. Kai išmokėjo, galvojo, kad nebereikia čekiukų ir juos pradangino. Pirmą įnašą padarė rubliais, talonais ir paskutinis įnašas buvo litais. Įmokas mokėjo žmona I. S., ji gyva. Eidavo kartu su žmona mokėti į banką įmokas. Banke įmokas įnešdavo pats. Savivaldybėje 2020 m. parašė pareiškimą, kad yra išsimokėję už butą, kad patvirtintų, jog nėra skolos ir pripažintų, kad butas jų, bet jie atmetė pareiškimą, sakė kreiptis į teismą. Kad viskas greičiau pasibaigtų, pats siūlė sumokėti dar kartą. Jie sakė peržiūrės ir parašys laišką, bet nieko neparašė. Savivaldybėje nesakė, kiek reiktų primokėti. Su liudytoja D. M. vienu metu butus gavo. Ji irgi mokėjo ketvirčiais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Nustatyta, kad ieškovas L. S. 1992 m. spalio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, pagal Lietuvos Respublikos 1991-05-28 Įstatymą Nr. 1-1374 Nr. 11-3554, T. T. rajono valdybos įsigijo trijų kambarių butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini). Pagal 1992-10-20 notarės A. B. patvirtintą pirkimo sutartį, dalis piniginių lėšų 12249,00 rublių sumokėta į taupomojo T. T. skyrių, 11849,00 ir 12240,00 rublių buvo sumokėta valstybės vienkartinėmis išmokomis. Likusią sumą 86158,00 ir 3452,00 rublius L. S. pagal pirkimo sutarties 2 punkto c) papunktį privalėjo sumokėti iki 2000 m. balandžio 1d. 1992-10-20 notarės A. B. išduotame draudime nurodyta, kad ieškovas butą nusipirko išsimokėtinai, todėl draudžia butą ieškovui perleisti, kol bus išmokėtas T. T. rajono valdybai. VĮ Registrų centras NTR duomenų bazės išrašo 8 punkte „žymos“ nurodyta – Įsiskolinimas už įsigytą butą, Daiktas: (duomenys neskelbtini), įregistravimo pagrindas: 1992-10-20 Pirkimo-pardavimo sutartis pagal LR 1991-05-28 įstatymą Nr. I- 1374 Nr. 11-3554. Ieškovas teigia, kad apie įrašą VĮ Registrų centras dėl įsiskolinimo už Butą sužinojo tik 2020-10-14, gavęs NTR duomenų bazės išrašą, nors pinigines lėšas už butą sumokėjo savalaikiai iki 2000-04-01. Ieškovas neturi dokumentų, patvirtinančių, jog sumokėjo už Butą pinigines lėšas būtent pagal pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovas 2021m. lapkričio 24 d. kreipėsi T. T. rajono savivaldybės administraciją, prašydamas pateikti pažymą, patvirtinančią, kad už Butą, yra visiškai atsiskaityta. Administracija pateiktame atsakyme nurodė, kad negali pateikti pažymos, patvirtinančios, jog už Butą su rūsiu yra visiškai atsiskaityta, kadangi tokie archyviniai dokumentai nėra išlikę pilnumoje. Pagal tuometinius Finansų skyriuje išlikusius 1993-2000 metų dokumentus nustatyta, kad L. S. už privatizuojamą T. T. rajono valdybai yra sumokėjęs 6180,00 talonų bei 772,50 litų. Pagal Lietuvos T. T. rajono valdybos 1993 metų Finansų skyriaus bylų nomenklatūrą, bylos, antrašte „Išrašai iš valstybinio banko einamųjų sąskaitų apie valstybinio biudžeto vykdymą, valstybinio banko žinios, apyskaitos ir likučiai einamosiose sąskaitose“, saugojimo terminas buvo 3 metai, todėl yra tikimybė, kad dalis įmokų kvitų yra neišlikę.

Ieškovas, norėdamas panaikinti VĮ Registrų centro NTR viešame registre padarytą įrašą apie įsiskolinimą už įsigytą Butą, privalo jį nuginčyti, t. y. įrodyti, jog mokėjimai už Butą buvo įvykdyti. Esant tokiam įrašui, turto savininkas negali disponuoti jam priklausančiu turtu.

Kaip matyti iš 1992 m. spalio 20 d. pirkimo-pardavimo sutarties, butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo perkamas išsimokėtinai per 7 metus, o galutinę sumą pirkėjas turėjo sumokėti iki 2001-04-01. Pareiškėjas nurodo, kad už Butą su rūsiu, yra visiškai atsiskaityta, tačiau negali pateikti rašytinių įrodymų, kas mokėjo už ginčo butą, kada ir kokiu būdu vyko mokėjimai, nes nežinojo, kad juos reikės pateikti. VĮ Registrų centro NTR įrašas apie įsiskolinimą už Butą, galioja nuo 1992-10-20. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį, visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Įrašas galioja nuo 1992-10-20, o galutinis mokėjimas už Butą turėjo būti atliktas iki 2001-04-01, tačiau pareiškėjas ilgą laiką apie tai nežinojo, todėl neginčijo šio įrašo apie įsiskolinimą už Butą teismine tvarka.

Pagal bendrąją proceso teisės doktrinoje žinomą įrodinėjimo naštos taisyklę, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 str.). Kitaip tariant, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia.

Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 (toliau – Taisyklės), 13 punkte buvo įtvirtinta nuostata: „jeigu pirkėjas gyvenamąjį namą, butą perka išsimokėtinai, jis turi miesto, rajone valdybai, įmonei, įstaigai, organizacijai parašyti patvirtintos formos (šių taisyklių 2 priedas) pasižadėjimą, kuriame nurodoma kiekvieną ketvirtį mokama suma, palūkanos, mokėjimo terminas, delspinigiai bei kitos įsiskolinimo grąžinimo sąlygos. Įsiskolinimas turi būti dengiamas kas ketvirtį, sumokant nustatytą sumą iki kito ketvirčio pirmo mėnesio 10 d, pradedant skaičiuoti nuo pradinės įmokos įmokėjimo dienos“.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovo, liudytojos D. M. paaiškinimų teisme, mokėjimai už Butą pagal nustatytą tvarką, buvo atliekami nuo 1992 m. kas ketvirtį, įmokas sumokant į Žemės ūkio banką, mokėjimai buvo atliekami rubliais, po to litais. Už Butą ieškovas teigia pilnai išsimokėjęs iki 2000-04-01. Liudytojai D. M. šios aplinkybės žinomos, nes keturios šeimos iš bendrabučio kartu nusipirko butus (gavo iš Statybos valdybos), ir visi tvarkėsi dokumentus. Patvirtino, kad su ieškovu ir jo sutuoktine bendravo, pasikalbėdavo apie mokėjimus už butą, yra kartu ėjusi mokėti įmokų į banką. Atsiskaičius už butą, jokio patvirtinančio dokumento negavo, bet pati buvo išsaugojusi mokėjimo kvitus. Šie liudytojos D. M. pateikti duomenys yra nuoseklūs, sutampantys su kitomis bylos aplinkybėmis, teismas neturi jokio pagrindo netikėti jos parodymais.

Taisyklių 14 punkte buvo įtvirtinta institucijų pareiga tvarkyti apskaitą: „Įsiskolinimo grąžinimo apskaitą tvarko atitinkamų miestų, rajonų valdybos arba gyvenamuosius namus, butus parduodančios įmonės, įstaigos, organizacijos“. Esant pareiškėjos įsiskolinimui už privatizuojamą butą, savivaldybė turėjo pareigą apskaityti atliekamus dalinius mokėjimus, vykdyti atliekamų mokėjimų ir įsiskolinimo kontrolę. Be to, Taisyklių 14 punkte buvo reglamentuojama įsiskolinimo už privatizuojamą butą išieškojimo tvarka: „Nustatytu laiku nesumokėtas įsiskolinimas ir delspinigiai išieškomi neginčo tvarka, vadovaujantis valstybinių notarinių kontorų išduotais vykdomaisiais užrašais“.

Iš civilinės bylos medžiagos matyti, kad per visą laiką nuo 1992-10-20 sutarties pasirašymo, buto pirkėjai negavo jokių pretenzijų iš atsakingų institucijų dėl nesumokėtos privatizuoto buto kainos dalies ar raginimų sumokėti įsiskolinimą, jokie mokėjimai nebuvo išieškomi pagal notarinių kontorų išduotus vykdomuosius užrašus. Manytina, jog nedengiant įsiskolinimo už privatizuojamą butą teisės aktų nustatyta tvarka, atsakovė būtų taikiusi detaliai reglamentuotas įsiskolinimo išieškojimo procedūras.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad ieškovo L. S. piniginė prievolė, pagal 1992-10-20, Pirkimo-pardavimo sutartį neįvykdyta - atsakovė atsiliepime į ieškinį neprieštarauja, jog teismas pripažintų, kad ieškovo L. S. piniginė prievolė dėl Buto įsigijimo yra pasibaigusi.

Teismas, vertindamas civilinėje byloje esančius įrodymus bei vadovaujantis CK 6.123 straipsnio 1 dalimi, daro išvadą, kad ieškovo reikalavimas pripažinti, jog piniginė prievolė, pagal 1992-10-20 Pirkimo-pardavimo sutartį dėl įgyto buto, esančio (duomenys neskelbtini), yra pasibaigusi, yra pagrįstas, todėl tenkintinas. Akivaizdu, kad ieškovas, neturėdamas teisinio išsilavinimo, po to, kai atliko visus privalomus periodinius mokėjimus už įsigytą butą, buvo įsitikinęs, kad jam jokių teisinių veiksmų daugiau atlikti nebereikia, ir tokį įsitikinimą jis turėjo iki 2020-10-14, kol gavo NTR duomenų bazės išrašą, kuriame yra įrašas apie jo įsiskolinimą už Butą. Suprantama, kad esant situacijai, kai per daugiau nei 20 metų po paskutinės atliktos įmokos už Butą, nei atsakovė nei joks antstolis jam nepareiškė pretenzijų dėl įsiskolinimo, ieškovas pagrįstai manė, kad jo piniginė prievolė yra pasibaigusi visiškai, todėl neišsaugojo periodinių mokėjimų už Butą čekių. Vienok, teismo įsitikinimu, ši aplinkybė nesudaro prielaidos teigti, kad ieškovo piniginė prievolė atlikti likusius periodinius mokėjimus už Butą nebuvo tinkamai įvykdyta, šios aplinkybės neneigia ir atsakovė.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Bylos duomenimis ieškovui yra suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba, kuri apmokama 100 procentų (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2022 m. gegužės 16 d. sprendimas), bei atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Jo atstovavimo išlaidos sudarė 300 Eur.

Byloje išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nėra (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Atsižvelgiant į pareikšto reikalavimo pobūdį, į tai, kad ieškovo reikalavimas yra pareikštas ne dėl atsakovės kaltų veiksmų ar neveikimo, atsakovė yra valstybinė institucija, kuri atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo į valstybės biudžetą, todėl iš atsakovės žyminis mokestis nepriteistinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis CPK 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263 – 265 straipsniais, 270 straipsniu,

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti visiškai.

Pripažinti, kad ieškovo L. S. piniginė prievolė, pagal 1992 m. spalio 20 d. pirkimo- pardavimo sutartį pagal Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. 1-1374, Nr. 11-3554, patvirtintą notarės A. B., dėl įgyto buto, adresu (duomenys neskelbtini), dėl 86158,00 ir 3452,00 rublių, yra pasibaigusi.

Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui, skundą T. T. apylinkės T. T. rūmams.