- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-06-04
- Bylos Nr.
- AN2-71-491/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 4-15-3-00189-2020-5
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Valdas Petras Meidus (pirm.)
- Pažeidėjas
- R. V.
- Institucija
- Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Panevėžio valdybos Panevėžio gyvosios gamtos inspekcija
- Advokatai
- Giedrius Danėlius
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valdas Petras Meidus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto R. V. atstovo advokato Giedriaus Danėliaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2021 m. kovo 31 d. nutarimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
1. Skundžiamu nutarimu R. V. buvo nubaustas: pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 290 straipsnio 7 dalį administracine nuobauda – 1000 Eur bauda, ir administracinio poveikio priemone – turto (graižtvinio šautuvo ir jo priedėlių, automobilio „Kia Sorento“) konfiskavimu; pagal ANK 290 straipsnio 8 dalį administracine nuobauda – 1300 Eur bauda, ir administracinio poveikio priemonėmis – teisės medžioti atėmimu 2 metams ir turto (graižtvinio šautuvo ir jo priedėlių, automobilio „Kia Sorento“) konfiskavimu. Vadovaujantis ANK 38 straipsniu, jam buvo paskirta galutinė administracinė nuobauda – 1300 Eur bauda, ir administracinio poveikio priemonės – teisės medžioti atėmimas 2 metams ir turto (graižtvinio šautuvo ir jo priedėlių, automobilio „Kia Sorento“) konfiskavimas. Taip pat iš jo valstybei buvo priteista 1744,35 Eur dėl aplinkai padarytos turtinės žalos atlyginimo.
2. R. V. buvo nubaustas už tai, kad 2020 m. gruodžio 17 d. apie 15-16 valandomis, (duomenys neskelbtini), draudžiamu medžioti laiku sumedžiojo suaugusį stirnos patiną, numetusį ragus. Neteisėtai sumedžiotą stirnos patiną jis kartu su S. V. atitempė iki kelio, prie kurio su R. V. automobiliu „Kia Sorento“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), atvažiavo V. P. Visi jie kartu pasikrovė sumedžiotus gyvūnus (S. V. sumedžiotą stirną ir R. V. neteisėtai sumedžiotą stirnos patiną) ir pakrovę į automobilį vežėsi į lupyklą. Tokiais veiksmais R. V. pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 patvirtintų Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (toliau – Medžioklės taisyklės) 15.2.4, 58.2.2, 58.2.3, 58.23 punktus.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patraukto R. V. atstovas advokatas G. Danėlius prašo panaikinti apylinkės teismo nutarimą ir R. V. nutraukti administracinio nusižengimo teiseną. Apeliaciniame skunde nurodoma:
1.1. Administracinėn atsakomybėn patrauktas R. V. viso proceso metu vienodai tvirtino, kad tiek prieš šaunant į gyvūną, tiek jį sumedžiojus jam nekilo abejonių, jog sumedžiotas gyvūnas yra stirnos jauniklis, kadangi jis buvo mažesnis už S. V. pirmiau sumedžiotą stirną bei po S. V. šūvio nuo stirnos nepasibaidė, priešingai nei kitos stirnos iš būrio. Šie R. V. parodymai, kad jis sumedžiojo stirnos jauniklį, kurį sumedžioti tuo metu buvo leidžiama, nebuvo paneigti, todėl visos byloje nepašalintos abejonės turi būti vertinamos jo naudai. Tuo tarpu skundžiamą nutarimą apylinkės teismas grindė išimtinai liudytojais apklaustų aplinkos apsaugos pareigūnų M. S. ir G. S. parodymais. Tačiau šių liudytojų nuomonė apie sumedžioto gyvūno amžių nėra pakankami ir objektyvūs įrodymai sprendžiant R. V. kaltės klausimą. Pagal teismų praktiką sumedžioto gyvūno amžius nustatomas specialistų, kurie įvertina gyvūno biologinių požymių visumą.
1.2. Šioje byloje aplinkos apsaugos pareigūnai R. V. sumedžioto gyvūno neišsaugojo, kadangi perdavė jį sunaikinimui, taip neužtikrindami iš esmės vienintelės galimybės nustatyti šio gyvūno tikslų amžių. Taip pat byloje esančios nuotraukos nėra informatyvios, kadangi tiek S. V., tiek R. V. sumedžioti gyvūnai buvo fotografuojami be jokios liniuotės. R. V. sumedžioto gyvūno apžiūra taip pat buvo atlikta paviršutiniškai. Visas šias aplinkybes apylinkės teismas nurodė skundžiamame nutarime, tačiau nepagrįstai to nevertino administracinėn atsakomybėn patraukto R. V. naudai. Be to, nors galima sutikti, jog aplinkos apsaugos pareigūnas M. S. turi reikiamą kompetenciją gyvūno amžiui nustatyti, tačiau šioje byloje R. V. sumedžioto gyvūno amžių turėjo nustatyti nešališkas specialistas.
1.3. Skundžiamame nutarime apylinkės teismas nepagrįstai nurodė, kad R. V., S. V. ir V. P. rašytiniuose paaiškinimuose pripažino, jog buvo sumedžiotas suaugęs stirnos patinas, numetęs ragus. Įvykio vietoje jie pripažino, kad buvo sumedžiotas stirnos patinėlis, tačiau niekada nenurodė, jog jis buvo suaugęs ir numetęs ragus. Jų parodymai nekito viso proceso metu. Taip pat apylinkės teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojo A. B., kaip medžioklės žinovo, parodymais, juos atmesdamas vien dėl to, kad jo parodymai yra teisinantys R. V.
1.4. Priimdamas skundžiamą nutarimą, apylinkės teismas vadovavosi prieštaringais liudytojų M. S. ir G. S. parodymais. Nors šie liudytojai parodė, kad R. V. sumedžiotas stirnos patinas buvo didesnis už S. V. sumedžiotą stirną, tačiau iš fotolentelių Nr. 1 ir Nr. 2 jų parodymai nepatvirtinami. Be to, byloje taip ir liko neaišku, kuris iš šiose fotolentelėse užfiksuotų gyvūnų buvo sumedžiotas R. V..
Atsiliepimas
4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Teisės departamento Panevėžio administracinių bylų nagrinėjimo skyriaus vedėjas Kęstutis Dičius prašo skundžiamą apylinkės teismo nutarimą palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepime nurodoma, kad jokie įstatymai nenumato, jog bylai reikšmingos aplinkybės turi būti nustatomos išimtinai tik atlikus ekspertizę. Apylinkės teismas skundžiamame nutarime vertino visus tiek R. V. kaltinančius, tiek jį teisinančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad jis sumedžiojo gyvūną, kurį tuo metu medžioti buvo draudžiama.
5. Apeliacinis skundas netenkinamas.
6. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Šioje byloje keliamas klausimas yra tai, ar R. V. skundžiamame nutarime nustatytu laiku bei vietoje sumedžiojo suaugusį stirnos patiną, numetusį ragus, ar stirnos jauniklį. Apeliaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai: 1) R. V., S. V. ir V. P. parodymai, jog R. V. sumedžiojo stirnos jauniklį, buvo nuoseklūs ir nebuvo paneigti jokiais objektyviais bylos įrodymais; 2) apylinkės teismas, darydamas išvadą, kad R. V. sumedžiojo suaugusį stirnos patiną, numetusį ragus, pernelyg svarbią reikšmę suteikė prieštaringiems liudytojų M. S. ir G. S. parodymams; 3) kadangi byloje nebuvo atlikta ekspertizė R. V. sumedžioto gyvūno amžiui nustatyti ir tokios ekspertizės atlikimas nebegalimas dėl šio gyvūno sunaikinimo, byloje nebuvo surinkta jokių objektyvių įrodymų, kad R. V. sumedžiojo gyvūną, kurį tuo metu sumedžioti neturėjo teisės.
Žemesnės instancijos teismas
7. Skundžiamame nutarime apylinkės teismas nustatė, kad R. V. sumedžiojo suaugusį stirnos patiną, numetusį ragus, t. y. gyvūną, kurio tuo metu (2020 m. gruodžio 17 d.) medžioti neturėjo teisės, ir po to neteisėtai sumedžiotą gyvūną gabeno (atitempė iki kelio bei po to gabeno automobiliu iki lupyklos). Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apylinkės teismas vadovavosi ne vien tik liudytojų M. S. ir G. S. parodymais, tačiau vertino ir kitus byloje surinktus įrodymus (R. V., S. V., V. P. rašytinius paaiškinimus, jų parodymus, nuotraukose, apžiūros akte užfiksuotus duomenis bei kitus), pateikė aiškius ir pakankamus motyvus, kodėl vienus atmeta ir jais nesivadovauja, o kitus pripažįsta tinkamais bylai reikšmingoms aplinkybėms nustatyti. Apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis.
8. Šioje byloje nustatyta, kad 2020 m. gruodžio 17 d. po pietų R. V., S. V. ir V. P. važiavo į šėryklą pašerti žvėrių. Pakeliui V. P. išleido R. V. ir S. V. pamedžioti. Pastariesiems bemedžiojant tykojant, sėlinant, pasėlių lauke jie pamatė stirnų būrį. S. V. sumedžiojo stirną. Po kiek laiko R. V. sumedžiojo kitą gyvūną, dėl kurio kilo ginčas šioje byloje. Kiekvienas savo sumedžiotus gyvūnus R. V. ir S. V. atitempė iki kelio. Prie jų automobiliu privažiavo V. P.. Jie visi trys sumedžiotus gyvūnus pakrovė į automobilio bagažinę ir vežė į lupyklą, tačiau juos patikrinimui sustabdė aplinkos apsaugos pareigūnai M. S. ir G. S.. Tokias bylos aplinkybes patvirtina R. V., S. V., V. P. rašytiniai paaiškinimai ir jų parodymai, liudytojų M. S. ir G. S. parodymai, nuotraukose, apžiūros akte užfiksuoti duomenys bei kiti. Šios bylos aplinkybės byloje nėra ginčijamos, todėl apie jas išsamiau nepasisakoma.
9. ANK 290 straipsnio 8 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė tam, kas sumedžiojo gyvūną, kurį sumedžioti turintis teisę medžioti asmuo (medžiotojas) neturi teisės, arba gabeno ar dorojo neteisėtai sumedžiotą licencijuojamą gyvūną. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė už neteisėtai sumedžioto gyvūno dorojimą ar gabenimą. Kadangi šių normų dispozicijos yra blanketinės, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina aptarti ir kitų teisės aktų, į kuriuos nukreipia komentuojamo straipsnio dispozicijos, turinį. Pagal Medžioklės taisyklių 15.2.4 punktą stirnų patinus leidžiama medžioti nuo gegužės 1 d. iki spalio 31 d., o pagal 58.23 punktą draudžiama medžioti ragus numetusius elninių žvėrių patinus. Medžioklės taisyklių 58.2.2 ir 58.2.3 punktuose numatyta, kad draudžiama asmeniui, turinčiam teisę medžioti, sumedžioti gyvūną, kurio sumedžioti neturi teisės, taip pat gabenti neteisėtai sumedžiotą kanopinį žvėrį.
Žemesnės instancijos teismas
10. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas R. V., liudytojai S. V. ir V. P. vieningai parodė, jog R. V. sumedžiotas gyvūnas buvo stirnos jauniklis, todėl tokiais jų parodymais nėra jokio pagrindo netikėti. Tačiau apygardos teismas sutinka su apylinkės teismu, jog minėtų asmenų parodymai nebuvo tokie nuoseklūs viso proceso metu. Kaip matyti iš R. V., S. V. ir V. P. rašytinių paaiškinimų iš karto po įvykio, visi jie pripažino, kad R. V. sumedžiojo gyvūną, kurio tuo metu sumedžioti neturėjo teisės, t. y. sumedžiojo suaugusį stirnos patiną, numetusį ragus. Tuo metu R. V. paaiškino, kad S. V. sumedžiojus stirną jis sumedžiojo nepasibaidžiusį gyvūną, manydamas, jog tai yra stirnos jauniklis; jam priėjus prie sumedžioto gyvūno, jis pamatė, jog tai buvo stirnos patinas, numetęs ragus; po to abu sumedžiotus gyvūnus kartu su S. V. atitempė iki kelio ir su V. P., trise, gyvūnus pakrovė į automobilio bagažinę ir vežė į lupyklą, tačiau buvo sustabdyti aplinkos apsaugos pareigūnų patikrinimui. Tas pačias aplinkybes savo rašytiniuose paaiškinimuose nurodė ir S. V. bei V. P.. Tuo tarpu apylinkės teismo posėdyje visi jie pakeitė savo poziciją ir ėmė tvirtinti, kad R. V. sumedžiotas gyvūnas iš tikro buvo stirnos jauniklis. Taip pat jie teisinosi, jog apie R. V. sumedžiotą stirnos patiną, numetusį ragus, rašytiniuose paaiškinimuose nurodė įrašyti aplinkos apsaugos pareigūnai, jiems darydami spaudimą. Tačiau, kaip pagrįstai apylinkės teismas nurodė skundžiamame nutarime, nei R. V., nei S. V. ir V. P. nesukonkretino, kaip pasireiškė aplinkos apsaugos pareigūnų neva jiems darytas spaudimas. Liudytojais apklausti aplinkos apsaugos pareigūnai M. S. ir G. S. parodė, jog įvykio vietoje bendravimas su medžiotojais vyko sklandžiai, jiems joks spaudimas nebuvo daromas, ginčo dėl R. V. sumedžioto suaugusio stirnos patino, numetusio ragus, nebuvo, visi jie dėl to sutiko. Netikėti šiais liudytojų M. S. ir G. S. parodymais apygardos teismas, kaip ir apylinkės teismas, nenustatė jokio pagrindo. Iš visų jų parodymų matyti, kad aplinkos apsaugos pareigūnai nebuvo pažįstami su medžiotojais ir jokios priežasties juos apkalbėti neturėjo. Taip pat iš liudytojų M. S. ir G. S. parodymų matyti, kad jie sustabdyti automobilį „Kia Sorento“ nusprendė ne šiaip sau, bet vykdę aplinkos apsaugos kontrolę bei išgirdę kelis (S. V. ir po to R. V.) šūvius. Be viso to, iš R. V., S. V. ir V. P. rašytinių paaiškinimų matyti, kad jie buvo surašyti jų ranka. Atlikus R. V. sumedžioto gyvūno apžiūrą bei nustačius, jog tai buvo suaugęs stirnos patinas, numatęs ragus, apžiūros akte S. V. pasirašė pats ir jokių pastabų dėl akto neturėjo. Tas pats pasakytina ir dėl žalos aplinkai apskaičiavimo, su kuriuo R. V. sutiko. Būtina įvertinti ir tai, kad R. V., S. V. ir V. P. yra ilgamečiai medžiotojai, S. V. buvo šios medžioklės vadovas, V. P. – medžiotojų būrelio „(duomenys neskelbtini)“ pirmininkas. Vadinasi, jie turėjo žinoti bei puikiai žinojo atsakomybę už neteisėtai sumedžiotą gyvūną, apie griežtą administracinę atsakomybę už tai įvykio vietoje prisipažino R. V. bei prašė jų nebausti (liudytojų M. S. ir G. S. parodymai), todėl neįtikinama versija, kad įvykio vietoje medžiotojams buvo daromas spaudimas rašytiniuose paaiškinimuose įrašyti tikrovės neatitinkančią informaciją apie R. V. sumedžiotą draudžiamą tuo laiku medžioti gyvūną (suaugusį stirnos patiną, numetusį ragus). Taigi, įvertinus tai, kad iš karto po įvykio visi trys R. V., S. V. ir V. P. pripažino, jog R. V. sumedžiojo suaugusį stirnos patiną, numetusį ragus, jie žinojo tokio jo neteisėto veikimo teisines pasekmes, apylinkės teismas pagrįstai jų teismo posėdyje pakeistus parodymus vertino kaip pasirinktą jų gynybos būdą siekiant patiems išvengti ir padėti kitiems išvengti pakankamai griežtos administracinės atsakomybės.
11. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, liudytojais apklaustų aplinkos apsaugos pareigūnų M. S. ir G. S. parodymai nėra prieštaringi ir jie atitinka kitus byloje surinktus įrodymus. Liudytojai M. S. ir G. S. parodė, kad patikrinimui sustabdžius automobilį „Kia Sorento“ bei apžiūrėjus sumedžiotus gyvūnus (tiek automobilio bagažinėje, tiek juos iškrovus bei paguldžius ant žemės) nustatė, jog vienas iš medžiotojų – R. V., sumedžiojo suaugusį stirnos patiną, numetusį ragus. Liudytojai taip pat parodė, kad tiek gyvūnus sumedžioję R. V. ir S. V., tiek prie jų vėliau prisijungęs ir kartu su jais gyvūnus gabenęs V. P. sutiko, jog R. V. sumedžiojo suaugusį stirnos patiną, numetusį ragus, t. y. gyvūną, kurio medžioklė tuo metu buvo draudžiama. Liudytojų M. S. ir G. S. parodymus apie tai, jog R. V. sumedžiotas gyvūnas (suaugęs stirnos patinas, numetęs ragus) buvo akivaizdžiai didesnis už S. V. sumedžiotą stirną, patvirtina ir byloje esančios nuotraukos iš įvykio vietos. Apeliaciniame skunde apeliantas nepagrįstai apsiriboja tik keliomis byloje esančiomis nuotraukomis ir teigia, kad R. V. sumedžiotas gyvūnas buvo mažesnis už S. V. sumedžiotą stirną, kas reiškia, jog R. V. sumedžiojo stirnos jauniklį. Iš tiesų, iš nuotraukos, kurioje matyti bagažinėje sukrauti gyvūnai, S. V. sumedžiota stirna atrodo didesnė už R. V. sumedžiotą gyvūną. Tačiau, šiuos gyvūnus iškrovus bei paguldžius ant žemės, iš gyvūnų fiziologinių požymių akivaizdžiai matyti, kuris gyvūnas yra stirnos patinas bei kad jis yra žymiai didesnis už patelę. Tai užfiksuota nuotraukose, esančiose skaitmeninėje laikmenoje. Atsižvelgiant į tai, atmetami apeliacinio skundo argumentai, jog R. V. sumedžiotas gyvūnas buvo mažesnis už S. V. sumedžiotą stirną.
12. Kad nagrinėjamu atveju R. V. sumedžiojo suaugusį stirnos patiną, numetusį ragus, apylinkės teismas pagrįstai nustatė įvertinęs R. V., S. V. ir V. P. rašytiniuose paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, taip pat aplinkos apsaugos pareigūnų M. S. ir G. S. parodymus. Liudytojai M. S. ir G. S. parodė, kad dar automobilio bagažinėje apžiūrėję R. V. sumedžioto gyvūno galvą, pamatė, jog tai suaugęs stirnos patinas, numetęs ragus. Apie tai jie sprendė iš to, kad šio gyvūno kaukolės viršutinėje dalyje buvo atviri rago kakleliai, t. y. atvira kaukolės dalis, kuri lieka gyvūnui numetus ragus. Jie taip pat parodė, kad stirnos jaunikliai ragų nemeta, jų rageliai būna sunkiai pastebimi, jie neturi tokių apskritimų, kaip šiuo atveju. Kaip jau minėta, įvykio vietoje R. V., S. V. ir V. P. to net neginčijo. Bylos duomenimis, tiek R. V., S. V. ir V. P. yra ilgamečiai medžiotojai (R. V. dar 1997 m. buvo suteikta medžiotojo selekcininko kvalifikacija), tiek aplinkos apsaugos pareigūnai M. S. ir G. S. yra medžiotojai, jiems taip pat buvo suteikta medžiotojų selekcininkų kvalifikacija, M. S. dar yra ir medžioklės trofėjų ekspertas. Kadangi R. V., M. S. ir G. S. yra medžiotojai selekcininkai, M. S. – medžioklės trofėjų ekspertas, t. y. turintys specialių žinių ir mokantys atpažinti gyvūno amžių bei lytį, neabejotina, kad įvykio vietoje jie tinkamai nustatė, jog R. V. sumedžiojo suaugusį stirnos patiną, numetusį ragus.
13. Šioje vietoje sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad R. V. sumedžiojo gyvūną manydamas, jos jis yra stirnos jauniklis, kadangi nepabėgo po pirmo S. V. šūvio bei buvo mažesnis už pastarojo sumedžiotą stirną, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Kaip jau minėta, byloje paneigti R. V., S. V. ir V. P. parodymai, jog R. V. sumedžiotas gyvūnas buvo mažesnis už S. V. sumedžiotą stirną. Tuo tarpu R. V. sumedžioto gyvūno elgesys po pirmo S. V. šūvio, t. y. kad jis nepabėgo nuo stirnos (šių jų parodymų byloje nėra galimybės nei patvirtinti, nei paneigti), dar vienareikšmiškai nepatvirtina, jog tai buvo stirnos jauniklis. Liudytojų M. S. ir G. S. parodymai patvirtina, kad R. V. sumedžioto stirnos patino kaukolės viršutinėje dalyje buvo atviri rago kakleliai. Tai vizualiai matyti ir iš byloje esančių nuotraukų. Tai nėra būdinga stirnos jaunikliams, kurie ragų neturi, jiems tik pradeda dygti ragų kelmeliai, kurių viršūnėse gali susiformuoti sagutės ar kaištelio formos ragiukai, kas vėlgi R. V., kaip ilgametę medžiotojo patirtį turinčiam medžiotojui selekcininkui, buvo akivaizdžiai žinoma. Tai jis patvirtino savo rašytiniame paaiškinime. Be to, medžiotojus sustabdžius aplinkos apsaugos pareigūnams, pastariesiems nekilo abejonės, jog sumedžiotas buvo ne stirnos jauniklis, o patinas, numetęs ragus. Iš viso to, kas aptarta, darytina išvada, kad įvykio vietoje tiek medžiotojams, tiek aplinkos apsaugos pareigūnams užteko tiek patirties, tiek kvalifikacijos vizualiai nustatyti, jog R. V. sumedžiojo suaugusį stirnos patiną, numetusį ragus.
14. Apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama tam, kad šioje byloje nebuvo nustatytas tikslus R. V. sumedžioto gyvūno amžius, ką galima padaryti tik atlikus ekspertizę, taip pat priekaištaujama dėl neišsamiai apžiūrėtų sumedžiotų gyvūnų, stirnos patino skerdienos neišsaugojimo. Visų pirma, apygardos teismas pažymi, kad šioje byloje nėra tiek svarbus R. V. sumedžioto gyvūno tikslus amžius, kaip kad teigiama apeliaciniame skunde. Šioje byloje nustatyta, kad R. V. sumedžiojo stirnos patiną, numetusį ragus. Pagal Medžioklės taisyklių 58.23 punktą draudžiama medžioti ragus numetusius elninių žvėrių patinus. Taigi, jau vien tai patvirtina, kad R. V. sumedžiojo gyvūną, kurio sumedžioti neturėjo teisės. Be viso to, prisimenant, kad stirnos jaunikliai ragų nemeta, o šiuo atveju buvo nustatyta, kad R. V. sumedžiotas stirnos patinas ragus buvo numetęs, galima tvirtinti, kad šis gyvūnas buvo jau nebe jauniklis. O koks tikslus R. V. sumedžioto stirnos patino amžius (2, 3 ar daugiau metų), jo veiksmų kvalifikavimui jokios reikšmės nebeturi. Visi kiti apeliaciniame skunde akcentuojami bylos trūkumai (neišsami sumedžiotų gyvūno apžiūra, stirnos patino skerdienos sunaikinimas) nepaneigia kitų byloje surinktų ir anksčiau jau aptartų įrodymų (R. V., S. V., V. P. rašytinių paaiškinimų ir parodymų, liudytojų M. S. ir G. S. parodymų, nuotraukose, apžiūros akte užfiksuotų duomenų bei kitų) visuma nustatytos aplinkybės, jog R. V. sumedžiojo suaugusį stirnos patiną, numetusį ragus. Kaip minėta, iš karto dėl to ginčas nekilo, tiek medžiotojai, tiek aplinkos apsaugos pareigūnai turėjo reikiamą patirtį ir kvalifikaciją sumedžiotam gyvūnui identifikuoti. Tai, kad vėliau po įvykio stirnos patino skerdiena buvo sunaikinta (nesant ginčo, neturint galimybės tinkamai transportuoti ir saugoti paimtų didelių gyvūnų) nesudaro pagrindo abejoti, jog R. V. sumedžiotas gyvūnas (suaugęs stirnos patinas, numetęs ragus) specialistų ir savo srities žinovų buvo sunkiai identifikuojamas vizualiai. Pažymėtina ir tai, kad byloje nebūtina atlikti visus įmanomus proceso veiksmus vien tam, kad būtų surinkta kuo daugiau vienas kitą patvirtinančių duomenų. Teismų praktikoje nuolat pažymima, kad įrodymų rinkimas negali būti begalinis ir savitikslis – jų turi būti surenkama tiek, kad pakaktų padaryti teisingą sprendimą. Tas pats pasakytina ir apie ekspertizės skyrimą tokiose bylose. Kaip pagrįstai apylinkės teismas nurodė skundžiamame nutarime, šiuo konkrečiu atveju byloje yra pakankamai kitų įrodymų R. V. sumedžiotam gyvūnui identifikuoti. Daryti priešingą išvadą apygardos teismas neturi pagrindo.
15. Atmetami apeliacinio skundo argumentai, kad apylinkės teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojo A. B. parodymais. Liudytojas A. B. parodė, kad kaip ilgametis medžiotojas iš R. V. jam pateiktų nuotraukų ir įvykio aplinkybių gali patvirtinti, jog R. V. sumedžiotas gyvūnas yra stirnos jauniklis, be to, vien iš nuotraukų neįmanoma pasakyti, koks gyvūnas sumedžiotas. Visų pirma, šis liudytojas įvykio vietoje nebuvo ir jame nedalyvavo. Apie įvykio aplinkybes jis sužinojo iš suinteresuoto byloje asmens – administracinėn atsakomybėn patraukto R. V., su kuriuo jis yra pažįstamas bei kartu medžiojęs. Antra, šioje byloje apie R. V. sumedžiotą gyvūną yra sprendžiama ne vien tik iš byloje esančių nuotraukų, kurios buvo pateiktos liudytojui, tačiau ir iš kitų byloje surinktų įrodymų – medžiotojų rašytinių paaiškinimų, iš dalies jų parodymų, aplinkos apsaugos pareigūnų parodymų bei kitų. Taigi, liudytojo A. B. parodymai iš esmės reikšmingos informacijos, galinčios paneigti medžiotojų rašytinius paaiškinimus bei aplinkos apsaugos pareigūnų parodymus, nesuteikia. Kita vertus, liudytojas A. B. tik dar kartą patvirtino, jog stirnų jaunikliams ragų vietoje auga gumbeliai, t. y. ragų užuomazgos, kas šioje byloje nebuvo nustatyta. Priešingai, byloje esantys ir anksčiau aptarti įrodymai patvirtina, kad R. V. sumedžioto gyvūno kaukolės viršutinėje dalyje buvo atviri ragų kakleliai, liekantys gyvūnui numetus ragus.
16. Šiuo atveju nėra pagrindo vadovautis teismų praktika, nurodyta apeliaciniame skunde, nes šių ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) yra skirtingos (apelianto nurodomose bylose buvo sprendžiamas sumedžiotų gyvūnų tikslus amžius, sumedžiotas ne toks pats gyvūnas, o briedžio patelė). Taip pat apeliaciniame skunde nurodomos apylinkės teismų bylos nėra apygardos teismą įpareigojantis precedentas, nes žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimai nesaisto aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų. Priešingai, aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys atnaujintose administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-23-303/2015, 2AT-33-489/2020).
17. Apibendrindamas tai, kas buvo išdėstyta, apygardos teismas daro išvadą, kad R. V. šiurkščiai pažeidė Medžioklės taisyklių 58.2.2 ir 58.2.3 punktus, nes jis sumedžiojo suaugusį stirnos patiną, numetusį ragus, kurio tuo metu sumedžioti jis neturėjo teisės (Medžioklės taisyklių 15.2.4 ir 58.23 punktai), bei tokį neteisėtai sumedžiotą gyvūną gabeno, kas jam užtraukia administracinę atsakomybę pagal ANK 290 straipsnio 7 ir 8 dalis. Taigi, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą apylinkės teismo nutarimą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2021 m. kovo 31 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto R. V. atstovo advokato Giedriaus Danėliaus apeliacinio skundo netenkinti.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.