Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-2062-502/2015

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-09-24
Bylos Nr.: A-2062-502/2015
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-02967-2013-4
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Dalia Višinskienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Artūras Drigotas (pran.)
Atsakovas: Kauno miesto savivaldybės, Kauno miesto savivaldybės tarybai
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės „Margita“

Kategorijos

1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
35.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A-2062-502/2015Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02967-2013-4Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 35.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugsėjo 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Margita“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Margita" teismui pateiktu skundu (b. l. 6–14) prašė panaikinti Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas) tarybos (toliau – ir Taryba) 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ (toliau – ir Sprendimas) dalį dėl apribojimo prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos laiko nuo 22 val. iki 8 val. prekybos vietoje (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamo Sprendimo dalis, kuria apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nuo 22 val. iki 8 val. prekybos vietoje (duomenys neskelbtini)yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neteisėta. Teigė, kad įmonei išduotos licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais nuo 0.00 val. iki 24.00 val. yra galiojančios, neapribotos ir nepanaikintos. Prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo laikas nepagrįstai ir nemotyvuotai siejamas su veiklos vykdymo vieta, o ne su konkrečiu tokią veiklą vykdančiu subjektu. Prekybos vietose esančios patalpos priklauso nuosavybės teise pareiškėjui, todėl ginčijamu sprendimu apribojama nuosavybės teisė ir tai yra savininko teisių pažeidimas. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Alkoholio kontrolės įstatymas, Įstatymas) 18 straipsnio 9 dalies pagrindu prekybos alkoholiniais gėrimais laikas gali būti apribotas tik egzistuojant dviem privalomoms sąlygoms, t. y. kai į savivaldybę savo iniciatyva kreipiasi šioje teisės normoje nurodyti subjektai su motyvuotais bei pagrįstais prašymais ir kai dėl įmonės veiklos, susijusios su prekyba alkoholiu nakties metu, padaroma itin daug teisės aktų pažeidimų. Nei viena iš minėtų sąlygų nenustatyta, todėl tvirtino, kad toks prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimas yra visiškai be jokio teisinio pagrindo. Nei pareiškėjas, nei jo darbuotojai, nei kiti su nurodytomis prekybos vietomis susiję asmenys nėra patraukti atsakomybėn už Įstatymo ar kitokius pažeidimus. Tai patvirtina ir Policijos rašte pateikta informacija, kurioje nurodyta, kad Įstatymo pažeidimų nebuvo (išskyrus vieną, dėl kurio iškelta administracinė byla buvo nutraukta). Gyventojų, seniūnijos, bendruomenės atstovų skundų, kad įmonės prieigose daromi pažeidimai, pažeidinėjama viešoji tvarka, taip pat negauta. Pažymėjo, kad pati įmonė preciziškai laikosi visų imperatyvių Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų. Manė, kad Sprendimas nemotyvuotas, neatitinkantis individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras. Jis neteisėtas ir dėl to, kad apribojimas neterminuotas, priimtas nenustatant jokio pereinamojo laikotarpio, taip pažeidžiant bendruosius teisės principus – protingumo, sąžiningumo, teisingumo, teisėtų lūkesčių. Nurodė, kad toks neteisėtas ir nepagrįstas veiklos apribojimas akivaizdžiai neproporcingas siekiamiems tikslams, žlugdo įmonės ūkinę komercinę veiklą, verslą, daroma labai didelė ekonominė žala, vedanti prie bankroto, be to, yra akivaizdžiai diskriminuojančio pobūdžio, pastatant įmonę į nelygiavertę teisinę padėtį, lyginant su kitais kavinių, barų savininkais, kurie tęsia tokio pobūdžio veiklą, taip iškreipiant bei pažeidžiant sąžiningą konkurenciją.

Atsiliepimas

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į skundą (b. l. 76–84) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad ginčijamu sprendimu buvo apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nuo 22 val. iki 8 val. Sprendime nurodytose prekybos vietose. Kadangi šis sprendimas galioja visoje Kauno miesto savivaldybės teritorijoje, nustatant konkrečius apribojimus atitinkamose miesto vietose, prekybos alkoholiniais gėrimais apribojimų taikymas nesiejamas su konkrečiu asmeniu ar asmenų grupe, jų daiktinėmis teisėmis ir tai nevienkartis teisės aktas, jis orientuojamas į ateitį, numatytas taikyti daugelį kartų, teigė, kad tai yra norminis aktas, dėl to pareiškėjas nėra tas subjektas, kuris pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) šešioliktąjį skirsnį gali teikti pareiškimą (prašymą) ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Pažymėjo, kad kadangi valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, privalu atsižvelgti į žmonių nuomonę, užtikrinti jos interesus, saugoti ir ginti viešąjį interesą. Įstatymo 18 straipsnio 9 dalis suteikia įgaliojimus bei numato išimtinę savivaldybės tarybos kompetenciją, atsižvelgiant į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, apriboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais. Ginčijamas norminis teisės aktas priimtas siekiant pozityvių, teisėtų ir visuomeniškai pagrįstų tikslų – užtikrinti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą, turto apsaugą, taip pat kitų konstitucinių vertybių apsaugą, atsižvelgus į daugelį policijos raštų, taip pat ir į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) 2013 m. lapkričio 17 d. rašte Nr. 20-S-2894 pateiktus duomenis dėl pareiškėjo įmonės, taip pat įvertinus Tarybos posėdžio metu pateiktą informaciją, miesto visuomenės valią – Kauno bendruomenių, kurios Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies prasme yra tinkamas subjektas, taip pat Kauno jaunimo organizacijos „Apskritasis stalas“, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento nuomones. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir manė, kad teisė riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, visų pirma, yra skirta mažinti alkoholio prieinamumą, su alkoholio vartojimu susijusią tiesioginę žalą sveikatai, taip pat moralinę, socialinę žalą, reguliuoti prekybos alkoholiniais gėrimais tvarką, bet ne vien tik nustatant teisinę atsakomybę už padarytus teisės pažeidimus. Pažymėjo, kad ginčijamame akte numatytas prekybos laiko ribojimas ne įmonei, bet konkrečiai prekybos vietai yra teisėtas, nes toks ribojimas galimai prekybos vietai yra įtvirtintas ir Įstatyme (18 str. 3 d. 1 p.). Akcentavo, kad teisės aktai nenustato, jog prekybos alkoholiniais gėrimais apribojimas turi būti tik terminuotas, ar tokiame sprendime privalo būti nustatytas pereinamasis laikotarpis. Pažymėjo, kad ginčo prekybos vietos yra miesto dalyje, kurioje yra gyvenamasis kvartalas, todėl vertintinos kaip nesaugumo židiniai ir šioje miesto teritorijoje būtina palaikyti rimtį, tvarką, užkirsti kelią įvairaus pobūdžio viešosios tvarkos ir kitiems teisės pažeidimams. Manė, jog Sprendimas nepažeidžia Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo nuostatų reikalavimų, nediskriminuoja atskirų ūkio subjektų, proporcingumo principas taip pat nepažeistas, nes aplinkinėse teritorijose neliko vietų, kuriose būtų prekiaujama alkoholiniais gėrimais po 22 val.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ dalį dėl apribojimo prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos laiko nuo 22 val. iki 8 val. Kauno prekybos vietoje (duomenys neskelbtini).

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovo pozicija, kad ginčijamas Sprendimas – norminis aktas, yra nepagrįsta. Nurodė ABTĮ 2 straipsnio 13 ir 14 dalis, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 9 ir 10 dalis bei 8 straipsnio 1 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-78/2006, 2007 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I1-01/2007. Pažymėjo, jog ginčijamame sprendime neišreikštos abstrakčios bendrosios teisės normos (elgesio taisyklės). Šiuo sprendimu institucijos valia pagal pasirinktus kriterijus nustatytas prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimas ne visoms tokioms Kauno mieste veikiančioms ir alkoholiniais gėrimais visą parą prekiaujančioms prekybos vietoms, bet tam tikras ribojimas tik daliai nekilnojamo turto adresais aiškiai identifikuotų (individualizuotų) konkrečių Kauno mieste prekybos vietų, kuriose prekiaujama alkoholiniais gėrimais. Taigi iš esmės ginčijamas administracinis aktas įtvirtina konkretaus pobūdžio nurodymus individualiais, rūšiniais požymiais apibūdintų subjektų grupei ir lemia ne visų, bet tik sprendime nurodytų dalies subjektų teisinį statusą, t. y. yra iš esmės skirtas reguliuoti tik atitinkamai išskirtų juridinių asmenų santykius ir yra susijęs tik su pasirinktinai konkrečiose miesto vietose vykdomos ūkinės veiklos tam tikrų sąlygų nustatymu. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamas Sprendimas nepripažintinas norminiu teisės aktu, nes jo požymiai neatitinka ABTĮ 2 straipsnio 13 dalyje ir VAĮ 3 straipsnio 17 dalyje įtvirtintos norminio teisės akto sąvokos. Tai yra individualus teisės aktas. Pažymėjo, jog tokios praktikos administracinėje byloje Nr. A662-2144/2014, kurioje buvo spręstas to paties atsakovo Tarybos sprendimo teisėtumo klausimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Teismas nurodė Alkoholio kontrolės įstatymo 1 ir 3 straipsnius, 18 straipsnio 9 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2814/2011. Siūlymas riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką savivaldybės įgaliotai institucijai nėra privalomas, pateikta informacija dar nėra besąlyginis pagrindas savivaldybių taryboms priimti sprendimą dėl apribojimo alkoholiniais gėrimais prekybos laiko (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1843/2008, 2009 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1047/2009). Kadangi tai ne imperatyvi norma, o savivaldybės diskrecija, todėl kiekvienu atskiru atveju savivaldybės tarybos sprendimas dėl apribojimo alkoholiniais gėrimais prekybos laiko turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės – motyvuotos, išdėstant, kodėl yra priimamas toks sprendimas, aptariant faktinę nagrinėjamą situaciją tuo aspektu, ar yra pagrindas apriboti prekybos laiką, bei kokie argumentai suponuoja prekybos laiko susiaurinimą. Adresatas, į kurį nukreiptas tokio pobūdžio teisės aktas, turi aiškiai suprasti, kodėl priimamas toks sprendimas, jam turi būti žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Ši prievolė sietina su VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1674/2013, 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2013 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1674/2013)

Nors savivaldybių taryboms Įstatymas suteikia teisę nustatyti ir apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, tačiau kaip viešojo administravimo subjektas savivaldybė privalo vadovautis VAĮ nustatytais objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principais. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas nesilaikant šių principų, be to, teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo atveju nėra pagrindo ginčijamą individualų administracinį aktą pripažinti motyvuotu. Pačioje tikrinamoje administracinėje byloje (lydinčiuose dokumentuose) motyvacijos, dėl ko priimtas sprendimas apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 22 val. iki 8 val., taip pat nėra ir tai yra esminis ginčijamo sprendimo trūkumas. Teisiniam vertinimui aptariamuoju aspektu galėtų būti reikšmingas Kauno miesto savivaldybės administracijos Licencijų ir paslaugų skyriaus aiškinamasis raštas „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“, bet Sprendimą pagrindžiančios motyvacijos nėra ir šiame dokumente. Priešingai, jame minima pareiga paisyti VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, o tai nebuvo įvykdyta. Beje, šiame rašte Tarybai dėl prekybos alkoholiu laiko trumpinimo taip pat nėra nurodyta, kokiais kriterijais remiamasi bei kokiu pagrindu išskirtinos 24 prekybos vietos ir tuo pačiu pareiškėjo prekybos vieta, kuo pasireiškia būtent minėtose prekybos vietose didesnis alkoholio įsigijimo ir vartojimo prieinamumas, viešojo intereso pažeidimas. Taigi aplinkybių, patvirtinančių, kad prekybos alkoholiu laiko trumpinimas Sprendime nurodytose vietose yra tinkama priemonė siekiant mažinti alkoholio prieinamumą, nėra, taikoma priemonė viešuoju interesu nepagrįsta. Iš Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. rugsėjo 13 d. posėdžio protokolo Nr. TP-11 taip pat nėra galimybės spręsti dėl apskųsto Sprendimo motyvų.

Žemesnės instancijos teismas

Vertindamas atsakovo argumentą, kad Taryba klausimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo svarstė ir sprendimą priėmė atsižvelgusi į Kauno AVPK rašte nurodytus faktus ir bendruomenės centrų nuomonę, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nors minėtas Kauno AVPK raštas ginčijamo sprendimo preambulėje yra nurodytas kaip dokumentinis šaltinis, kuriuo grindžiamas individualus administracinis aktas, iš minėto rašto matyti, kad pareiškėjo prekybos vieta į policijos raštus nors ir buvo įtraukta, bet buvo aiškiai pažymėta, kad vykdant patikrinimus joje Alkoholio kontrolės įstatymų pažeidimų nenustatyta, o su pareiškėjo veikla paminėtas vienas susijęs „pažeidimas“, dėl kurio Kauno apylinkės teismo nutarimu administracinė byla buvo nutraukta, nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties. Taigi policijos raštuose nekonstatuota ne tik jokių konkrečių pareiškėjo, jo darbuotojų padarytų pažeidimų, bet taip pat nėra pateikta jokių su pareiškėjo prekybos vieta susijusių faktų, kuriuos lėmė naktinė prekyba alkoholiniais gėrimais – besibūriuojančių neblaivių ir agresyviai nusiteikusių asmenų šalia šių prekybos vietų, vartojamų alkoholinių gėrimų, niokojamo ar gadinamo šalia esančių įstaigų, gyventojų turto, šiukšlinamos aplinkos. Nenurodyti ir konkretūs duomenys apie įvykdytas nusikalstamas veikas, grėsmes viešajai tvarkai ar rimčiai, aplinkinių, baro darbuotojų saugumui ar kitokius Administracinių teisės pažeidimų kodekse numatytus teisės pažeidimus, pareiškėjo kaip ūkio subjekto nesąžiningą veiklą, konkrečias negatyvias pasekmes bendruomenei ar atskiriems jos nariams, kitas įvairaus pobūdžio problemas, kurias tiesiogiai lėmė būtent pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiose patalpose vykdoma prekyba alkoholiniais gėrimais. Tokių faktų nėra nurodę ir kiti Įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nurodyti subjektai. Akcentuota, kad Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymo ar kitų teisės aktų numatytų pažeidimų taip pat nekonstatuota. Tokiu būdu daryti išvadą apie pakitusią viešosios rimties ir tvarkos ar bendrą kriminogeninę situaciją ginčo prekybos vietų prieigose ryšium su prekyba alkoholiniais gėrimais ne tik nakties, bet ir dienos metu, nėra pagrindo. Priešingai, iš bylos medžiagos šiuo ginčo atveju yra pakankamai pagrindo spręsti apie tai, kad pareiškėjas pats imasi efektyvių veiksmų bei priemonių viešajai tvarkai ir saugumui bare užtikrinti. Minėta, kad pagal formuojamą teismų praktiką priimant sprendimą riboti prekybos alkoholiu laiką, pakanka, remiantis Įstatymo 18 straipsnio 9 dalies dispozicijoje numatytomis sąlygomis, nustatyti viešojo intereso pažeidimą. Ginčo atveju jokių objektyvių faktinių duomenų, kuriais yra pagrindžiamas viešojo intereso pažeidimas, nepateikta, taigi ir tinkamas visuomenės ir verslo interesų pusiausvyros apsaugos pažeidimas nenustatytas.

Teismas darė išvadą, kad Taryba, formaliai prisidengdama teisėtų ir visuomeniškai reikšmingų tikslų įgyvendinimu – tariamai mažinti alkoholio prieinamumą, užtikrinti mieste bendruomenės saugumą, viešąją tvarką ir rimtį, žmogaus sveikatos apsaugą – ginčijamą Sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo pareiškėjui priklausančioje prekybos vietoje priėmė neatsižvelgusi į konkrečią pareiškėjo vykdomą įmonės prekybos alkoholiniais gėrimais visą parą veiklą, kuri neigiamai nepaveikė viešosios tvarkos, rimties ir saugumo tiek teritorijoje, kurioje yra įsikūręs ginčo baras, tiek ir pačiame bare, t. y. nesant ne tik faktinio, bet ir teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nebuvo nurodytos ir nėra nustatytos aplinkybės, jog galiojantys teisės aktai diferencijuoja asmenis dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimo. Atsakovo nurodytos aplinkybės, pagrindas riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką yra prielaidos, o teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis (ABTĮ 57 str., 86 str. 2 d.).

Vertindamas tai, kad atsakovas, grįsdamas savo argumentus, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-382/2012, teismas pažymėjo, jog šioje byloje ginčas buvo kilęs dėl norminio akto, kuriuo Kauno miesto savivaldybė sutrumpino prekybos laiką alkoholiniais gėrimais visuose Kauno miesto kioskuose ir paviljonuose, t. y. visiems ūkinės veiklos subjektams, apibrėžtiems rūšiniais požymiais. Tokiu būdu priemonė buvo pritaikyta vienos grupės subjektams, veikiantiems vienodomis sąlygomis, ir šie subjektai vienas kito atžvilgiu nebuvo diskriminuoti, privilegijų neįgijo, pritaikyta priemonė atitiko lygybės įstatymui principą. Nagrinėjamu atveju ginčijamu sprendimu atsakovas, nors kaip jis pats nurodo, ir įgyvendindamas Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies tikslus, tačiau prekybos alkoholiniais gėrimais laiką apribojo ne visoje Kauno miesto teritorijoje, bet pagal neaiškius kriterijus pasirinko konkrečias vietas. Tokiu būdu, kolegijos vertinimu, atsakovas, taikydamas Įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytą poveikio priemonę ne visoms, bet tik daliai rūšiniais požymiais neapibrėžtų prekybos vietų, lyginant su kitais ūkinės veiklos subjektais, kurie prekiauja alkoholiu kitose prekybos vietose Kauno mieste, atliko veiksmus, nesuderinamus su sąžiningos konkurencijos laisve ir diskriminavo atskirus ūkio subjektus, dėl ko galėjo atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumai atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Atsakovas neužtikrino sąžiningos konkurencijos laisvės (Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 str. 1 d.), pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį ir konstitucinius lygiateisiškumo bei sąžiningos konkurencijos laisvės principus, kadangi nesant jokio teisėto ir pagrįsto objektyvaus pagrindo apribojo pareiškėjui prekybos alkoholiniais gėrimais laiką.

Pirmosios instancijos teismo nuomone, nagrinėjamos bylos kontekste akcentuota ir tai, kad pagal VAĮ 3 straipsnio 3 punktą administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. Atsakovas, nuspręsdamas taikyti atitinkamą apribojimą pareiškėjo atžvilgiu, pažeidė jo teises ir teisėtus interesus. Atsižvelgus į valstybės ir savivaldybių vykdomą politiką alkoholio kontrolės srityje, prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimas pareiškėjui nurodyta apimtimi nelaikytinas proporcingu ir nepagrįstai riboja šio verslo subjekto ūkinę veiklą. Tai, kad nesant jokių objektyvių duomenų, leidžiančių nuspręsti dėl neigiamų padarinių, kylančių būtent dėl pareiškėjo vykdomos veiklos ir prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo, toks apribojimas buvo taikytas pasirinktinai pareiškėjui ir tai, kad kitų ūkio subjektų, toliau vykdančių analogišką prekybą alkoholiu Kauno mieste, siekiant tų pačių Įstatyme įtvirtintų ir siektinų teisinio reguliavimo tikslų, veikla nebuvo nustatyta apimtimi ribojama, leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl taikytų poveikio priemonių neproporcingumo pagrįstiems administravimo tikslams, palankesnių verslo sąlygų sudarymą atskiriems ūkio subjektams, to nesiejant su viešojo intereso pažeidimu, bei tokiu būdu sumažinto pareiškėjo konkurencingumą rinkoje. Pabrėžta, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų jo argumentus, jog buvo išsamiai analizuota situacija visame Kauno mieste ir atsižvelgta į Konkurencijos įstatymo reikalavimus, draudžiančius priimti sprendimus, dėl kurių kitas ūkio subjektas įgyja pranašumą ar kurie gali veikti konkurencijos sąlygų skirtumus. Akivaizdu, kad neatlikus nurodytų veiksmų, atsakovas, deklaratyviai siekdamas užtikrinti viešojo intereso apsaugą, jo realiai neužtikrino, nes ginčijamu aktu siekė apriboti tokio ūkio subjekto (pareiškėjo) vykdomą veiklą, kuri, kaip teismas nustatė, nelėmė jokių pažeidimų. Todėl dėl Sprendimo susidariusi faktinė situacija, kai, kaip jau buvo minėta, be apribojimų buvo palikti veikti kiti ūkio subjektai, vykdantys analogišką ūkinę veiklą mieste, pažeidžia verslo interesų pusiausvyrą ir laisvę lygiomis sąlygomis konkuruoti, jau minėtą proporcingumo principą. Ginčo atveju reikšminga laikytina ir ta aplinkybė, kad atsakovas byloje niekaip nepagrindė savo sprendimo konkurencijos ribojimo aspektu, t. y. pareiškėjo teiginiai liko nepaneigti. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (byla Nr. A492-2814/2011).

Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad atsakovas, įgyvendindamas Įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje įtvirtintą nuostatą, prekybos alkoholiniais gėrimais laiką apribojo ne konkretiems ūkio subjektams (įmonėms), bet pasirinktoms 24 prekybos vietoms Kauno mieste, nurodant nekilnojamojo turto adresus. Atsakovas nurodė, kad tokiu būdu buvo siekiama, jog konkrečios įmonės neturėtų galimybės po alkoholio licencijos panaikinimo įsteigti naują įmonę ir vėl vykdyti tą pačią ūkinę veiklą toje pačioje veiklos vykdymo vietoje. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymėjo, jog ginčijamame sprendime atsakovui nurodžius ne įmones, bet tik prekybos vietas, kurioms taikė prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimus, tai leidžia pripažinti, kad sprendimu nustatyti ribojimai galimai yra taikomi ne tik pareiškėjui, bet ir konkrečiam nekilnojamajam turtui (jo savininkui), kuriame vykdoma atitinkama ūkinė veikla. Tokiu būdu, kolegijos vertinimu, atsakovas akivaizdžiai viršijo teisės aktuose jam suteiktus įgaliojimus. Tokią išvadą teismas darė sistemiškai aiškindamas ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus. Nors Įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nėra aiškiai nustatyta, kad atitinkami prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimai gali būti taikomi tik įmonei, bet ne nekilnojamojo turto objektui, tačiau Alkoholio kontrolės įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 pavirtintų Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių (toliau ir Taisyklės) nuostatų analizė (Taisyklių 9.5 p., 27 p., 35 p., 48 p.) leidžia konstatuoti, kad savivaldybės tarybai suteikiama teisė Įstatymo 18 straipsnio 9 dalies pagrindu apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos laiką ne prekybos vietai, bet įmonei. Be kita ko, ir nuosekli teismų praktika tokios kategorijos bylose vienareikšmiai patvirtina faktą, jog esant būtent tokiam nustatytam teisiniam reguliavimui, prekybos alkoholiu ribojimas gali būti taikomas tik įmonėms, bet ne prekybos vietoms (nekilnojamajam turtui). Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Sprendimo dalį dėl apribojimo prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos laiko nuo 22 val. iki 8 val. prekybos vietoje (duomenys neskelbtini), yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

III.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 142–151) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde išdėsto, jog pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo nagrinėjamo ginčo faktinę situaciją bei byloje pateiktus įrodymus, netinkamai interpretavo teisės normas, reglamentuojančias prekybą alkoholiniais gėrimais, viešąjį administravimą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos teismų praktikos. Atsakovas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1082/2014 ir teigia, jog Tarybos sprendimas yra norminis teisės aktas – jame yra įtvirtintas bendro pobūdžio nurodymas, apribojantis prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 22 val. iki 8 val. visiems juridiniams asmenims prekiaujantiems ar ateityje prekiausiantiems alkoholiniais gėrimais sprendime nurodytose prekybos vietose; jis yra skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei, t. y. bet kuriai įmonei, kuri prekiauja ar prekiaus alkoholiu; orientuojamas į ateitį ir numatytas taikyti daug kartų ir sietinas išimtinai su konkrečia teritorija, o ne su konkrečiu subjektu. Tai, kad ginčijamu atveju yra aiškiai identifikuotos prekybos vietos, nepadaro šio teisės akto individualiu, nes jis yra skirtas individualiais požymiais neapibrėžtai (neapibūdintai) asmenų grupei, t. y. bet kuriam juridiniam asmeniui, kuris vykdo ar vykdys prekybą alkoholiniais gėrimais norminiame teisės akte nurodytose vietose. Be to, priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, jokių išskirtų konkrečių subjektų Tarybos Sprendime nėra. Pagal mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais reglamentuojančius teisės aktus, vienu adresu gali būti išduodamas neribotas skaičius mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijų skirtingoms ten veiklą vykdančioms įmonėms, todėl tai yra dar vienas argumentas, kad priimtas Tarybos Sprendimas neabejotinai yra norminis teisės aktas ir toks sprendimas bus taikomas konkrečioje Tarybos Sprendime nurodytoje vietoje bet kuriai įmonei prekiausiančiai alkoholiniais gėrimais ir ateityje. Ginčijamas Tarybos Sprendimas nėra siejamas nei su turto savininku, nei su valdytoju, o su bet kuriuo esamu ar būsimu ūkinės veiklos subjektu, vykdančiu ar vykdysiančiu prekybą alkoholiniais gėrimais, t. y. nustatoma teisės norma.

Atsiliepimas

Atsakovo teigimu, nei vienas teisės aktas nenurodo, kas turi būti iniciatoriumi rengiant teisės aktą, ginčo atveju sprendimo projektą, tik yra nurodoma, kokia informacija turėtų būti pagrindu priimant sprendimą, t. y. tam tikrų Įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nurodytų asmenų raštu pareikšta nuomonė, policijos komisariatų pasiūlymai. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. sausio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1047/2009, kuria vadovaujasi atsakovas, išaiškino, kad pagal gramatinę Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies konstrukciją, sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimo jos gali priimti atsižvelgdamos vien tik į prekybos vietą, todėl savivaldybių tarybos pagal šį išaiškinimą ne tik gali, bet ir privalo būti iniciatoriais rengiant teisės aktą. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad Įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje minimi ribojimai gali būti taikomi tik tada, kai būtent nuostatoje nurodyti atitinkami subjektai parodo savo iniciatyvą ir kreipiasi į savivaldybę, bet ne priešingai, yra ne tik niekuo nepagrįstas, nepagrįstai susiaurina Įstatymo 18 straipsnio 9 dalies taikymą, bet ir prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, alkoholio prekybą reglamentuojantiems teisės aktams, kuriuose neabejotinai didelis vaidmuo ribojant alkoholio prieinamumą, reguliuojant prekybos alkoholiniais gėrimais tvarką yra skiriamas savivaldybių taryboms. Tą patį patvirtina ir byloje esantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2013 m. spalio 29 d. raštas Nr. (10.2.3.2-194)10-9042.

Atsakovas pažymi, jog Bendruomenių centrų asociacija aiškiai išdėstė savo poziciją dėl Sprendimo projekto, ja abejoti nėra jokio pagrindo. Mano, jog pagal pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktą aiškinimą, Įstatymo 18 straipsnio 9 dalies nuostata galėtų būti taikoma tik po nusikalstamų veikų padarymo ir sudarytų situaciją, kad savivaldybės tarybai, atsakingai už savo gyventojus ir siekiančiai, kad jie gyventų sveikoje ir saugioje aplinkoje, nakties metu be baimės galėtų grįžti į namus, nesant visą parą veikiančiuose baruose padaromų nusikaltimų, šia įstatymo nuostata būtų neįmanoma pasinaudoti. Teismas visiškai ignoravo tai, kad nurodyta teisės norma numato prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimą kaip prevencinę priemonę, t. y. siekiant užkirsti kelią galimiems pažeidimams, sudaryti saugias gyvenimo sąlygas aplinkiniams, o ne laukti galimo sunkios nusikalstamos veikos padarymo, ir nepagrįstai prioritetą teikė alkoholinių gėrimų, t. y. sveikatą žalojančių produktų prekybai, nepaisydamas nei prekybos vietos, nei bendruomenės nuomonės, kuri konkrečiu atveju buvo aiškiai išreikšta. Visi minėti dokumentai ir informacija Tarybai buvo pateikti ir žinomi svarstant Sprendimo projektą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-382/2012 išaiškinta, kad taikant tokią priemonę, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimas, savivaldybė neturi pareigos įrodinėti, ar pareiškėjas, versdamasis prekyba alkoholiu, nusižengė įstatymo reikalavimams, todėl nepagrįstas yra Sprendimo siejimas su konkrečiais subjektais ar jų veiklos apribojimais. Sprendimas yra norminis teisės aktas, juo nėra nustatomos jokios teisės ar pareigos konkretiems subjektams, o nustatomos miesto teritorijos (adresai), atsižvelgiant į jų buvimo vietą (pvz., miegamasis rajonas, tarp gyvenamųjų namų, pan.), bendruomenės, gyventojų siūlymus, riziką nusikalstamumui. Būtent dėl šių veiksnių, o ne dėl konkrečių ten veikusių subjektų buvo priimtas Sprendimas.

Žemesnės instancijos teismas

Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas neužtikrino sąžiningos konkurencijos laisvės ir pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, konstitucinius lygiateisiškumo bei sąžiningos konkurencijos laisvės principus. Mano, kad teismo aiškinimas reiškia, jog Įstatymo 18 straipsnio 9 dalies taikymas būtų neįmanomas, jeigu jis neapimtų visų prekybos vietų apskritai. Taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A492-2814/2011, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, dėstydamas teiginius apie proporcingumo principą, nevertina priemonės taikymo viso miesto mastu. Priimant Tarybos Sprendimą buvo labai kruopščiai išnagrinėta situacija, visų pirma, tam, kad nebūtų pažeistas būtent proporcingumo principas. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. lapkričio 7 d. rašte Nr. 20-S-2894 buvo pateikta informacija apie Kauno AVPK Kauno miesto Santakos policijos komisariato prižiūrimoje teritorijoje veikiančias įmones, kurios prekiauja alkoholiniais gėrimais (nakties metu dirbantys barai). Siekiant užtikrinti viešą interesą ir proporcingumo reikalavimą visos rašte nurodytos prekybos vietos, t. y. iš esmės esančios toje pačioje vietovėje, buvo įtrauktos į prekybos vietų, kurioms yra apribojamas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas, sąrašą. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje yra numatyta išimtis, kad skirtingos konkurencijos sąlygos yra galimos, kai to neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus (ginčijamu atveju Įstatymo 18 str. 9 d.), todėl ginčijamu atveju Konkurencijos įstatymas pažeistas nebuvo. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad buvo kreiptasi į Konkurencijos tarybą ir buvo priimtas koks nors nutarimas šiuo klausimu.

Mano, kad visiškai nepagrįstas yra ir teismo aiškinimas, jog pagal Įstatymo 18 straipsnio 9 dalį, ribojimai gali būti taikomi tik įmonei, bet ne nekilnojamojo turto objektui. Įstatymo 18 straipsnio 9 dalies formuluotėje iš viso nėra minima „įmonė“, todėl mano, kad teismas šią nuostatą, be jokio teisinio pagrindo, aiškina pernelyg siaurinamai. Sprendimas yra norminis teisės aktas, jame nustatytos atitinkamos taisyklės tam tikrose miesto vietose, kurios privalomos visiems subjektams, vykdantiems prekybą alkoholiu tiek šiuo momentu, tiek ateityje ketinantiems užsiimti tokia veikla. Minėtas ribojimas ginčijamame sprendime nurodytose vietose galioja ir vėliau, bet kuriam subjektui, ketinančiam prekiauti alkoholiu, ir tai visiškai nesietina su konkretaus subjekto daiktinėmis teisėmis. Tai patvirtina ir kitos Įstatymo nuostatos, pvz., 18 straipsnio 3 dalies 1 punktas. Taigi prekybos laiko ribojimas galimai prekybos vietai teisės aktuose yra įtvirtintas. Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika – 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-382/2012 ir 2009 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1047/2009. Be to, aiškinimas, kad Įstatymo 18 straipsnio 9 dalis gali būti taikoma tik įmonei, o ne prekybos vietai, ne tik neatitiktų Įstatymo ir minėtos nuostatos paskirties, bet ir nepasiektų siekiamų tikslų – apribojus prekybos alkoholiniais gėrimais laiką įmonei ir toje vietoje pradėjus prekiauti alkoholiniais gėrimais kitai įmonei viešasis interesas ir toliau būtų pažeidinėjamas, nes gyventojai ir toliau neturėtų sveikos ir saugios aplinkos. Toks traktavimas neabejotinai pažeistų ir proporcingumo principą, nes kita įmonė, be jokių apribojimų, toje pačioje vietoje ir toliau galėtų prekiauti alkoholiniais gėrimais. Įstatymų leidėjas, ypač atsižvelgdamas į visiems žinomus neigiamus padarinius, kuriuos alkoholio vartojimas gali sukelti žmonių sveikatai, viešajai tvarkai ir visuomenės narių saugumui, kitoms teisės saugomoms vertybėms, taip pat į tai, kad šiai veiklos sričiai pagrįstai yra taikomas ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas, gali įstatymu nustatyti savivaldybių tarybų įgaliojimus dalyvauti formuojant, koordinuojant valstybės alkoholio kontrolės politiką ir ją įgyvendinant. Viešojo administravimo subjektas pagal jam suteiktą kompetenciją bei numatytus uždavinius privalo atsižvelgti į visuomenės nuomonę, užtikrinti jos interesus, saugoti ir ginti viešąjį interesą, todėl ginčijamo sprendimo ar jo dalies panaikinimas ne tik paneigtų išimtinę Tarybos kompetenciją, bet ir prieštarautų vietos bendruomenės, gyventojų, Kauno jaunimo valiai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nustatęs, kad prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimas negali būti vertinamas vien kaip sankcija pažeidėjui už konkrečius teisės aktų pažeidimus, savo paskirtimi tai priemonė atkurti (nustatyti) tinkamą visuomenės ir verslo interesų pusiausvyrą. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytomis sąlygomis suteikiant savivaldos institucijai teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, sudaroma galimybė apginti viešąjį interesą, pašalinti jo pažeidimus, kai išduodant licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais lieka neįvertintos reikšmingos aplinkybės, vėliau nulėmusios visuomenės interesų pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2814/2011). Taryba, būdama atsakinga už gyventojus, gyvenančius jos teritorijoje, žinanti naktinės prekybos Kauno mieste problemas, įvertinusi prekybos vietas, visą jai pateiktą medžiagą ir pasiūlymus bei visuotinai žinomą aplinkybę, kad asmenys, apsvaigę nuo alkoholio, neretai būna agresyvūs, konfliktiški, pažeidžia viešąją tvarką, o kai kuriais atvejais ir patys tampa nusikaltimo aukomis, jau nekalbant apie tai, kad alkoholio vartojimas kelia didelę riziką sveikatai, šeimos ir visuomenės gerovei, t. y. siekdama pozityvių, teisėtų ir visuomeniškai pagrįstų tikslų, kitų konstitucinių vertybių (visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos, žmogaus sveikatos ir kt.) apsaugos ir vadovaudamasi Įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi, priėmė ginčijamą norminį teisės aktą. Ginčijamose prekybos vietose prekyba alkoholiu apribota tik nuo 22 val. iki 8 val., o likusiu laiku prekyba alkoholiu, subjektams turintiems licencijas prekiauti alkoholiu, yra galima.

Atsiliepimas

Pareiškėjas UAB „Margita“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 157–170) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo, jog atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nėra pagrįsti bei iš esmės atitinka argumentus, nurodytus atsiliepime į pareiškėjo skundą. Be kita ko, toks apeliacinis skundas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A662-2144/2014, priimtai išnagrinėjus apeliacinę bylą dėl to paties atsakovo Sprendimo teisėtumo, kurioje konstatuota, jog Sprendimas yra neteisėtas. Pareiškėjas dėsto, jog pritaria ir sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad Sprendimas yra individualus teisės aktas. Apribojimas dėl prekybos alkoholiniais gėrimais turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės – motyvuotos, išdėstant, kodėl yra priimamas sprendimas dėl prekybos laiko. Sutinka kad pagal nurodytų principų ir teisės normų prasmę, siūlymas riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką savivaldybės įgaliotai institucijai nėra privalomas, pateikta informacija dar nėra besąlyginis pagrindas savivaldybių taryboms priimti sprendimą dėl apribojimo alkoholiniais gėrimais prekybos laiko. Aplinkybių, patvirtinančių, kad prekybos laiko alkoholiu trumpinimas sprendime nurodytose vietose yra tinkama priemonė siekiant mažinti alkoholio prieinamumą, nepateikta. Ginčo atveju jokių objektyvių faktinių duomenų, kuriais yra pagrindžiamas viešo intereso pažeidimas, nepateikta, taigi tinkamas visuomenės ir verslo interesų pusiausvyros apsaugos pažeidimas nenustatytas. Sprendime nenurodyti motyvai, kodėl būtent pareiškėjo vykdoma veikla galimai pažeidžia viešąjį interesą. Šiuo atveju savivaldybės individualaus norminio akto priėmimas negali būti laikomas teisėtu siekiant apginti viešąjį interesą, nes jokių viešojo intereso pažeidimų nėra. Ginčo faktinė situacija sudaro galimybę be apribojimų veikti kitiems ūkio subjektams, vykdantiems analogišką ūkinę veiklą mieste. Taip pažeidžiama verslo interesų pusiausvyra ir laisvė lygiomis sąlygomis konkuruoti, remiantis proporcingumo principu. Akivaizdu, kad apribojus alkoholio pardavimo laiką pareiškėjo prekybos vietose, paklausa kitose prekybos vietose, kuriose apribojimai nebus taikomi, padidės, taip pažeidžiant pareiškėjo teisėtus lūkesčius.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinis ginčas kilo dėl atsakovo Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ dalies. Tokio pobūdžio bylose tikrintinas ginčijamos administracinio sprendimo dalies teisėtumas ir pagrįstumas (ABTĮ 89 straipsnis).

Atsakovas ginčijamu aktu be kita ko nusprendė apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 22 val. iki 8 val. Kauno prekybos vietoje (duomenys neskelbtini). Dėl faktinių aplinkybių, kad paminėtu adresu esančiose patalpose prekybos alkoholiniais gėrimais veiklą vykdo MB „Margita“ ginčo tarp šalių nėra. Patalpos nuosavybės teise priklauso pareiškėjui.

Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalis numato savivaldybių tarybų teisę, atsižvelgiant į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Tačiau šią savo teisę realizuodamos savivaldybių tarybos nėra atleistos nuo pareigos laikytis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje suformuluotų individualaus administracinio akto bendrųjų reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir įvertinęs reikšmingas ginčui aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad ginčijamas aktas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, numatančios, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, sprendusio dėl to paties atsakovo sprendimo teisėtumo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų aspektu administracinėje byloje Nr. A662-2144/2014 konstatuota, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimas Nr. T-607 priimtas nesilaikant objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų, nėra tinkamai motyvuotas. Šios išvados pakanka ginčijamam aktui ar jo daliai panaikinti.

Dėl paminėto, nekartojant papildomų teisinių argumentų kaip perteklinių, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino faktines aplinkybes, aiškino bei taikė materialinės teisės normas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m.vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusArtūras DrigotasDalia Višinskienė